Civilinė byla Nr. e2-751-330/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01359-2016-2
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.6.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugsėjo 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Estinos arka“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto eiga“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto eiga“ prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1289-580/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Estinos arka“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bankroto eiga“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys – J. U., V. M., AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ginčas byloje kilo dėl teismo atsisakymo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo.
2. Ieškovė BUAB „Estinos arka“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Bankroto eiga“ 806 241,08 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas.
3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartimi ieškovės reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo 806 241,08 Eur vertės atsakovei priklausantį turtą, lėšas ir/ar turtines teises.
4. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimu ieškovės ieškinys buvo patenkintas, o byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo paliktos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimas paliktas nepakeistas.
5. Atsakovė pateikė prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė prašymą motyvavo tuo, jog su ieškove buvo atsiskaityta pagal šalių sudarytą taikos sutartį. Atsakovė šiai aplinkybei pagrįsti pateikė teismui patvirtinimą apie atsiskaitymą bei šalių 2018 m. lapkričio 19 d. sudarytą taikos sutartį.
6. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Nurodė neprieštaraujanti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui. Patvirtino, kad atsakovė sumokėjo visą šalių sudarytoje taikos sutartyje nurodytą sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d. nutartimi netenkino atsakovės prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
8. Teismas pažymėjo, kad šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi išplaukia iš dispozityvumo principo, kuris nėra absoliutus ir tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais gali būti ribojamas. Teismas akcentavo aplinkybę, kad šalys šią taikos sutartį sudarė įsiteisėjus teismo sprendimui, t. y. sprendimo vykdymo procese. Teismo vertinimu, pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą tokia taikos sutartis turėjo būti pateikta antstoliui ir sprendžiamas jos tvirtinimo klausimas. Konstatavo, kad nepatvirtinus taikos sutarties, nėra pagrindo išvadai, jog teismo sprendimas yra įvykdytas ir egzistuoja pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui. Pažymėjo, jog ginčui aktualiam teisiniam reguliavimui reikšmės neturi ta aplinkybė, jog ieškovės kreditorių susirinkime pritarta taikos sutarties sudarymui.
9. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog ieškovė yra bankrutavusi įmonė, o tai lemia viešojo intereso egzistavimo sąlygą. Teismo vertinimu, viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu racionaliai panaudojami bankrutuojančios įmonės turtas bei lėšos ir pasiekiamas kuo maksimalesnis kreditorių reikalavimų patenkinimo rezultatas. Teismo vertinimu, šalių taikos sutartyje įtvirtintas 40 kartų mažesnės sumos, nei ieškovei buvo priteista teismo sprendimu, atlyginimas pažeidžia ieškovės, kaip bankrutavusios įmonės, interesus. Vertindamas ieškovės kreditorių pritarimą taikos sutarties sudarymui, teismas akcentavo, jog nors šalių sudarytoje taikos sutartyje nurodyta, jog BUAB „Estinos arka“ kreditoriai pakartotiniame susirinkime pritarė atsakovės UAB „Bankroto eiga“ 2018 m. spalio 25 d. pateiktam siūlymui dėl taikos sutarties tarp šalių sudarymo, tačiau minėtas siūlymas nėra pateiktas, t. y. neaišku, kokios konkrečiai taikos sutarties sąlygos kreditoriams buvo nurodytos, kiek kreditorių dalyvavo susirinkime, kokiu santykiu buvo pritarta šalių taikos sutarties sudarymui. Įvertinęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad šalių sudaryta taikos sutartis neatitinka viešojo intereso, o jos įvykdymas nėra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
10. Ieškovė BUAB „Estinos arka“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti atsakovės UAB „Bankroto eiga“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
10.1. Teismas neteisingai sprendė, kad šalių sudaryta taikos sutartis pažeidžia viešąjį interesą. Šios išvados teismas nepagrindė. Tuo atveju, jeigu teismui nepakako įrodymų pagrįstam procesiniam sprendimui priimti, galėjo būti pareikalauta papildomų duomenų. Taip pat teismas galėjo naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos.
10.2. Priešingai, nei sprendė teismas, taikos sutarties sudarymas yra ekonomiškai naudingas ieškovei ir jos kreditoriams. Šalims nesudarius taikos sutarties, teismo sprendimu priteistos skolos išieškojimas būtų neįmanomas dėl atsakovės sunkios turtinės padėties. Ieškovei pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė nebūtų pajėgi įvykdyti teismo sprendimą. Teismas nenurodė, kokios sumos sumokėjimas nepažeistų viešojo intereso.
10.3. Formalus taikos sutarties nepatvirtinimas teisme, įvertinus tai, kad taikos sutarties sudarymui pritarė ieškovės kreditoriai ir taikos sutarties sąlygos yra įvykdytos, negali būti ir nėra teisėtas pagrindas toliau taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šalių laisva valia sudaryta taikos sutartis šalims turi įstatymo galią.
11. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą.
12. Atsakovė UAB „Bankroto eiga“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
12.1. Ieškovės ir atsakovės sudaryta taikos sutartis nepažeidžia ieškovės teisių ir neprieštarauja viešajam interesui. Atsakovė nevykdo veiklos, kreiptasi dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Taikos sutartyje nurodytą skolą už atsakovę sumokėjo fizinis asmuo.
12.2. Atsakovė neturėjo galimybės pateikti teismui ieškovės kreditorių susirinkimo protokolo, nes tokiu dokumentu ji nedisponuoja. Teismas nereikalavo pateikti tokio turinio dokumentų. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovės galimybių įvykdyti teismo sprendimą. Teismas nenurodė, kokios sumos sumokėjimas pagal taikos sutartį būtų pakankamas.
13. Ieškovė BUAB „Estinos arka“ atsiliepimu prašo tenkinti atsakovės UAB „Bankroto eiga“ atskirąjį skundą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl naujo įrodymo priėmimo
15. Ieškovė BUAB „Estinos arka“ kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – BUAB „Estinos arka“ kreditorių 2018 m. lapkričio 9 d. susirinkimo protokolo kopiją. Ieškovė naujo įrodymo pateikimo būtinybę grindžia poreikiu pagrįsti atskirojo skundo argumentus, kuriais siekiama pašalinti teismui kilusias abejones dėl realaus kreditorių pritarimo taikos sutarčiai.
16. CPK 314 straipsnis įtvirtinta ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).
17. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgus į byloje sprendžiamo procesinio klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą bei tvarką, taip pat siekiant teisingai išspręsti šį klausimą ir nustatyti, ar egzistuoja sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta ieškovei vėliau kilusį poreikį teikti naują įrodymą, jį priima bei vertina kartu su byloje jau esančiais įrodymais. Teismui nepateikti atsakovės prieštaravimai dėl naujo įrodymo priėmimo.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
18. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė BUAB „Estinos arka“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Bankroto eiga“ 806 241,08 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartimi ieškovės reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo 806 241,08 Eur vertės atsakovei priklausantį turtą, lėšas ir turtines teises. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisdamas iš atsakovės 806 241,08 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ieškovės naudai bei bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimas paliktas nepateistas ir įsiteisėjo. Atsakovė kreipėsi į bylą išnagrinėjusį pirmosios instancijos teismą, prašydama panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, jog įsiteisėjus teismo sprendimui, ieškovė ir atsakovė sudarė taikos sutartį, kuriai pritarė ieškovės kreditorių susirinkimas, o atsakovė taikos sutarties sąlygas įvykdė.
19. Apskųstąja nutartimi pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymo netenkino, savo procesinį sprendimą motyvuodamas tuo, jog vykdymo procese šalių sudaryta taikos sutartis turėjo būti pateikta tvirtinti teismui, tuo, jog nėra duomenų apie ieškovės kreditorių susirinkimo pritarimą tokio turinio taikos sutarčiai, be to, teismo vertinimu, taikos sutarties sąlygos tikėtinai pažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Ieškovė ir atsakovė, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pateikė atskiruosius skundus, kuriuose nurodė, jog egzistuoja visos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui. Apeliacinis teismas sutinka su atskirųjų skundų argumentais.
20. Pagal CPK 149 straipsnį laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi.
21. Nors šiame straipsnyje nenurodytas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas, arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1578-823/2016; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-668-236/2017; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; kt.). Taigi, prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones CPK 149 straipsnio prasme turi būti grindžiamas pasikeitusiomis, palyginus su momentu, kai laikinosios apsaugos priemonės buvo teismo nutartimi pritaikytos, faktinėmis aplinkybėmis.
22. Pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.983 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys buvo patenkintas, o pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas įsiteisėjo. Savo turiniu ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis laikytina taikos sutartimi, kuria išspręstas teismo sprendimo įvykdymo klausimas. Proceso įstatyme įtvirtinta, kad jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis). Pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė taikos sutarties sąlygas įvykdė sumokėdama ieškovei šalių sutartą sumą. Šią aplinkybę patvirtino ieškovė, kartu išreikšdama sutikimą (valią), kad jos reikalavimams užtikrinti byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos. Ieškovės procesiniuose dokumentuose pateikta pozicija sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovė įvykdė taikos sutartį, o ieškovė tai pripažino tinkamu (pakankamu) teismo sprendimo įvykdymu. Apeliacinio teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog šalims sudarius ir visiškai įvykdžius taikos sutartį, sudarytą teismo sprendimo įvykdymo klausimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas išnyko (CPK 149 straipsnio 1 dalis).
23. Negalima pagrįstomis pripažinti pirmosios instancijos teismo iškeltas abejones dėl šalių sudarytos taikos sutarties formos trūkumų ir galimo bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pažeidimo. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnyje nustatytos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, nustatyta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, pabrėžia, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Apeliacinis teismas, susipažinęs su atskirojo skundo priedu, įsitikino, jog ieškovės BUAB „Estinos arka“ kreditorių susirinkime pritarta būtent tokio turinio taikos sutarties sudarymui, kreditoriams buvo pateikta esminė informacija, lemianti poreikį sudaryti taikos sutartį būtent tokiomis sąlygomis. Apeliacinis teismas neturi duomenų, kad taikos sutarties sudarymo klausimu priimtas kreditorių susirinkimo nutarimas atskirų kreditorių būtų ginčytas ar panaikintas vėliau priimtu kreditorių nutarimu. Apeliacinio teismo vertinimu, nustačius, kad įmonės kreditorių susirinkimas išreiškė sutikimą tokiomis sąlygomis sudaryti taikos sutartį, darytina išvada, kad taikos sutarties sąlygos tenkina jų interesus, o tokiu atveju teismo intervencijos į kreditorių susirinkimo kompetenciją galimybė yra itin ribota.
24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog priverstinio vykdymo procesas prasideda tada, kai vykdomasis dokumentas yra pateikiamas antstoliui ir užvedama vykdomoji byla (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007). Analizuojamu atveju, įsiteisėjus teismo sprendimui, vykdomasis dokumentas nebuvo pateiktas antstoliui vykdyti, taigi vykdymo procesas nebuvo pradėtas, todėl pirmosios instancijos teismo pastaba, jog šalys sudarytą taikos sutartį turėjo pateikti antstoliui, kuris ją perduotų tvirtinti teismui CPK 595 straipsnyje nurodyta tvarka, nėra teisiškai pagrįsta.
25. Apeliacinis teismas, nustatęs, kad šalys taikos sutartimi susitarė dėl teismo sprendimo įvykdymo, kad šios sutarties sudarymui pritarė ieškovės bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimas, kad abi šalys patvirtino, jog taikos sutarties sąlygos įvykdytos, kad ieškovė aiškiai išreiškė valią (sutikimą) dėl atsakovei taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, konstatuoja, jog ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tampa nebeaktualus, nes išnyko šių priemonių taikymo pagrindas.
26. Remdamasis pirmiau išdėstytais teisiniais ir faktiniais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis naikintina ir kausimas išspręstinas iš esmės – atsakovės prašymas tenkintinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartimi taikytos laikinosios priemonės panaikintinos (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto eiga“ prašymą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto eiga“ (įmonės kodas 168948589) 806 241,08 Eur vertės turtui, lėšoms ir turtinėms teisėms.
Nutarties kopijas siųsti šalims ir Turto arešto aktų registro tvarkytojui.
Teisėjas Gintaras Pečiulis