Administracinė byla Nr. A-2303-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00535-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos,  apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4–5), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. buvo laikomas kamerose Nr. 12, 17, 4, 7 ir 26. Kameroje Nr. 17 buvo įrengtos 2 miegamosios vietos, bendras plotas kameros apie 9 kv. m, neįskaičiavus inventoriaus ir tualeto. Ventiliacija netinkama, vasaros metu buvo per karšta. Kameroje Nr. 4 buvo 4 dviaukštės lovos, joje gyveno 3–4 asmenys, nebuvo tinkamo vėdinimo. Iš tualeto sklisdavo smarvė. Tualetas buvo tupimas, o ne sėdimas. Pasivaikščioti išvesdavo tik vienai valandai, kiemeliai buvo maži, netvarkingi. Pareigūnai laikėsi subkultūros, netinkamai elgėsi su pareiškėju, vartojo necenzūrinius žodžius, žemino. Į dušą vesdavo tik vieną kartą per savaitę 15 min., inventorius duše buvo netvarkingas, vanduo netinkamas. Kamerose Nr. 7 ir Nr. 26 buvo blakių ir pelių. Pareiškėjas negalėdavo įsigyti prekių parduotuvėje. Atsakovas teikė netinkamą maistą, nehigieniškuose induose. Sulaikymo kamerose praleisdavo nuo paros iki dviejų, patalpos buvo nehigieniškos. Kankino sąnarių bei galvos skausmai. Dėl to pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą (b. l. 11–16) su pareiškėjo skundu nesutiko.

4.       Nurodė, jog minimaliai vienam kaliniui kamerų tipo patalpose tenkanti ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas pertvara iki lubų. Įstaiga užtikrina higienos normų reikalavimų laikymąsi. Valymo priemonės yra išduodamos nuteistiesiems, kurie turi pasirūpinti sanitarinių mazgų ir kamerų švara. Kiekvieną parą eilės tvarka baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose iš nuteistųjų skiriami kamerų vyresnieji. Su savo pareigomis jie supažindinami pasirašytinai. Aprūpinami visomis patalpų valymui skirtomis priemonėmis ir turi nuolat palaikyti švarą patalpose, jas vėdinti, plauti grindis, sanitarinius įrenginius. Nuteistiesiems sudaryta galimybė naudotis dušu vieną kartą per savaitę, kaip tai numato teisės aktai. Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, kuri teikia kenkėjų kontrolės paslaugą. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų plotų bei kiek asmenų turi eiti pasivaikščioti. Nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į kitas įstaigas dėl higienos reikalavimų nesilaikymo.

5.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pravieniškių PN-AK laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos teisės aktuose.

II.

6.       Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė neturtinės žalos, kurią kildino iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. balandžio 3 d.

8.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas už rėžimo reikalavimų pažeidimus nuobaudas atlikinėjo: laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. liepos 19 d. – kameroje Nr. 12, miegamųjų vietų – 1, kameros plotas ­– 6,15 kv. m; laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2016 m. spalio 19 d. – kameroje Nr. 4, miegamųjų vietų skaičius – 3, kameros plotas – 13,88 kv. m, vienam asmeniui teko 4,62 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. sausio 21 d., nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. balandžio 19 d. – kameroje Nr. 26, kurios plotas 27,42 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,57 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. – kameroje Nr. 25, kurioje įrengtos 8 miegamosios vietos, plotas – 31,74 kv. m, vienam asmeniui teko 3,96 kv. m ploto. Pareiškėjas nurodė, jog už rėžimo pažeidimus atlikinėjo bausmę kameroje Nr. 17, tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovo pateikti oficialūs dokumentai paneigia pareiškėjo tvirtinimą, jog jis ginčo laikotarpiu kalėjo kameroje Nr. 17, todėl pareiškėjo argumentai dėl kameros Nr. 17 nevertinti.

9.       Pareiškėjas skunde tvirtino, jog kameroje Nr. 4 būdavo keturios dviaukštės lovos ir kameroje gyveno nuo 3 iki 4 asmenų. Atsakovas nurodė, jog šiuo metu kameroje Nr. 4 yra 3 vietos.

10.       Atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių. 2017 m. balandžio 25 d. pažymoje Nr. 41-6521 (b. l. 19) nurodė pažymos surašymo dienos duomenis. Taigi atsakovo atstovas įrodymų, patvirtinančių, kiek ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo miegamųjų vietų ir nuteistųjų, nepateikė. Nesant tokių įrodymų, nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog kameroje Nr. 4 gyveno nuo 3 iki 4 nuteistųjų, todėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2016 m. spalio 19 d. teko nuo 4,6 kv. m iki 3,47 kv. m ploto (laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2016 m. spalio 19 d. kamerų tipo patalpoje gyveno 4 nuteistieji, trūko 0,13 kv. m ploto). Teismas pažymėjo, kad dėl patalpų ploto ginčo nėra, todėl vadovavosi atsakovo oficialiai pateiktais duomenimis.

11.       Teismas vertino, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl konstatavo, kad yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgta į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

12.       Pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių teismas laikė neatsiejamai susijusiais su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertino juos kaip šio pažeidimo dalį.

13.       Dėl ventiliacijos teismas vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), ir pažymėjo, kad atsakovas nurodė, jog patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus ar ventiliacines angas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo atmetė.

14.       Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės ir kiemelių įrengimo teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 145 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.) ir pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, paskiriami budintieji, kurie pasibaigus pasivaikščiojimui turi sutvarkyti pasivaikščiojimui skirtą vietą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl nešvaros pasivaikščiojimo kiemeliuose atmesti. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus.

15.       Dėl galimybės įsigyti maisto prekių parduotuvėje teismas pažymėjo, kad pareiškėjui atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose jo teisės buvo apribotos vadovaujantis BVK 145 straipsnio 1 dalimi.

16.        Teismas vadovavosi Taisyklių 258 punktu, HN 134:2015 44 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę naudotis dušu. Duomenų, ar pareiškėjas kreipėsi dėl netinkamai įrengtų dušų į administraciją, byloje nepateikta. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo laiko pareiškėjo nurodytų pažeidimų negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl netinkamai veikiančių dušų atmesti kaip nepagrįsti.

17.       Dėl tualetų įrengimo teismas vadovavosi Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, ir pažymėjo, kad nėra nustatyta, jog tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Teismas darė išvadą, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog kamerų sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, atmesti.

18.       Pareiškėjas nurodė, kad kamerose Nr. 26 ir Nr. 7 buvo parazitų (blakių) ir pelių, tačiau teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pataisos įstaiga yra sudariusi 2014 m. lapkričio 14 d. sutartį su UAB „Dezinfa“. Teismas vertino, kad Pravieniškių PN-AK skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios.

19.       Pareiškėjas žalą siejo su tuo, jog sulaikymo kamerose praleisdavo nuo paros iki dviejų, patalpos buvo nehigieniškos. Atsakovas duomenų, jog buvo laikomas sulaikymo kamerose nepateikė, todėl teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti.

20.       Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindė patirtu kankinimu, sukeltais dideliais nepatogumais. Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikė, atsakovas taip pat nepateikė. Teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pravieniškių PN-AK psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 22) nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė.

21.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme.

22.       Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose, jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2016 m. spalio 19 d. trūko 0,13 kv. m ploto kamerų tipo patalpoje, kai kameroje gyveno keturi nuteistieji). Be to, buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, todėl teismas konstatavo, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 200 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui, o kita skundo dalis atmestina.

23.       Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III.

24.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65–68), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. 

25.       Apeliaciniame skunde pažymi, kad pareiškėjas siekia klaidinti teismą, kreipdamasis su panašiais reikalavimais keliose bylose (administracinė byla Nr. I-340-442/2017). Apelianto į bylą pateiktoje 2017 m. balandžio 25 d. pažymoje Nr. 42-6521 nurodytos trys miegamosios vietos, tačiau pirmosios instancijos teismas vadovavosi pareiškėjo įrodymais neparemtais teiginiais, kad kameroje gyveno keturi nuteistieji. Akcentuoja, jog vien tik mažesnio ploto suteikimas ginčo laikotarpiu ne visada savaime lemia, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl atsakovas mano, kad nedidelis nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui galėjo kilti tokio pobūdžio pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Nėra pateikta ir įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ir nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

26.       Atsakovas pažymi, kad ploto trūkumas kameros tipo patalpoje (0,13 kv. m) nebuvo tinkamai įrodytas, o jei teismas laikytų, kad įrodytas, jis negalėjo sukelti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų ir papildomo diskomforto. Atsakovo vertinimu, nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Prašo teismo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-869-556/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1806-575/2017.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. atlyginimo.

28.       Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29.       Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

31.       Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

32.       Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93) 426 p.).

33.       Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 4 būdavo keturios dviaukštės lovos ir gyveno nuo 3 iki 4 asmenų. Atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kiek buvo įrengta gyvenamųjų vietų bei kiek buvo laikoma nuteistųjų kameroje Nr. 4 ginčo laikotarpiu. Kadangi atsakovas nesugebėjo paneigti minėto pareiškėjo tvirtinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog kameroje Nr. 4 laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2016 m. spalio 19 d., kai gyveno 4 nuteistieji, pareiškėjui trūko 0,13 kv. m ploto.

34.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar turėjo priteisti mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą.

35.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos,  apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Gintaras Kryževičius

                                                        Dainius Raižys

                                                        Virginija Volskienė