Administracinė byla Nr. A442-3046/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03455-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos 9.1.3.1; 9.3.5

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,             

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Kęstučiui Ragaišiui,

atsakovo atstovui I. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Resota“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Resota“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos apskrities VMI) 2005 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)-1145, kuriuo patvirtino patikrinimo aktą bei nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti 328 320 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 164 160 Lt PVM baudą, 263 309 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 44 263 Lt GPM delspinigių ir 131 655 Lt GPM baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 69-212 patvirtino Klaipėdos apskrities VMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (6.5)-1145.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. S-299(7-253/2010) sumažino PVM baudos dydį iki 30 proc. PVM sumos, kitą VMI sprendimo Nr. 69-235 dalį patvirtino.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. S-299(7-253/2010), VMI 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 69-212 ir Klaipėdos apskrities VMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (6.5)-1145.

Pareiškėjas nurodė, kad tai, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 72 straipsnį mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį pagal kitų valstybės įstaigų ir institucijų dokumentus, turi teisę pakartotinai neatlikti mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimo, nepaneigia MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintos mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti mokesčių apskaičiavimo teisingumą bei nurodyti įrodymus, patvirtinančius priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjo atveju mokesčių administratorius tokių faktinių aplinkybių nenurodė ir įrodymų nepateikė. Specialistas, kurio išvada rėmėsi mokesčių administratorius, netyrė ir neanalizavo, ar metalo laužas įsigyjamas iš fizinių ar juridinių asmenų, bei kokiomis proporcijomis tai buvo atliekama. Nenustačius šių aplinkybių, GPM apskaičiavimas nuo viso juodojo metalo laužo įsigijimo kiekio laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu. Pažymėjo, kad nei mokesčių administratorius, nei Komisija netyrė baudžiamosios bylos medžiagos, o Komisija, atsisakiusi tenkinti pareiškėjos prašymą ir neišsireikalavusi baudžiamosios bylos medžiagos, šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teises įrodinėjimo procese. Komisija taip pat nepagrįstai vien tik sistemiškai vertino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendyje užfiksuotas faktines aplinkybes ir nurodė, jog faktiškai metalo laužą tiekė fiziniai asmenys, o pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų, kad metalo laužas buvo įsigytas ne iš fizinių asmenų, nepateikė. Mokesčių administratorius apmokestino visas ūkines operacijas (juodojo metalo laužo įsigijimą), kaip įsigijimus tik iš fizinių asmenų, nors ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad pirkimai buvo vykdomi tik iš juridinių asmenų. Teigė, kad 2005 m. birželio 13 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/41 tyrimą atlikę pareigūnai pasisakė tik dėl PVM ir tik dalyje dėl sandorių su UAB „Overtentis“, tuo tarpu Klaipėdos apskrities VMI 2005 m. lapkričio 11 d. patikrinimo akte Nr. 8-05-26-52, remiantis aukščiau minėta specialisto išvada, apskaičiavo PVM ir dėl sandorių su UAB „Vilmiksa“. Taip pat neaišku, kuo remiantis minėtame patikrinimo akte apskaičiuotas GPM, nes 2005 m. birželio 13 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/41 šis mokestis nebuvo apskaičiuotas ir dėl jo teisėsaugos institucijos, vykdžiusios ikiteisminį tyrimą, taip pat bylą nagrinėję teismai nepasisakė. Remiantis MAĮ 72 straipsnio nuostatomis galėjo būti apskaičiuojamas tik PVM, bet ne GPM. Specialisto išvadoje Nr. 5-1/41 nėra minima, jog metalas buvo perkamas iš fizinių asmenų, todėl nėra aišku, kodėl patikrinimo akte teigiama, kad specialisto išvadoje nurodyta priešingai. Tvirtino, kad remtis tik ikiteisminio tyrimo metu M. Ž. duotais parodymais negalima, kadangi minėti parodymai buvo ne kartą keisti, be to, jie nėra pakankamas pagrindas teigti, kad metalas supirktas tik iš fizinių asmenų ir kad tai padarė UAB „Resota“. Teigė, kad baudžiamojoje byloje pareiškėjui, jos direktoriui G. G. bei M. Ž. Klaipėdos apskrities VMI buvo pareiškusi 611 834 Lt civilinį ieškinį, kuris baudžiamojoje byloje buvo patenkintas ir priteista 611 834 Lt PVM suma buvo geranoriškai sumokėta. Tenkinus šį ieškinį ir solidariai priteisus atitinkamą PVM sumą iš fizinių asmenų ir juridinio asmens, buvo sudaryta galimybė dvigubam apmokestinimui bendrovės atžvilgiu. Manė, kad teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas geranoriškai sumokėjo apskaičiuotą PVM, o mokestinis ginčas nuo 2005 m. truko ne dėl pareiškėjo kaltės, turėtų atleisti bendrovę nuo apskaičiuotų delspinigių ar sumažinti jų sumą.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas paaiškino, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendyje buvo konstatuota, jog G. G. ir M. Ž., veikdami bendrininkų grupėje, nuo 2004 m. vasario 19 d. iki 2005 m. gruodžio 16 d., turėdami vieningą nusikalstamą tikslą, veikdami išankstine tiesiogine tyčia, suklastojant ir panaudojant suklastotus tikrus dokumentus, apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, UAB „Resota“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas – grąžintiną PVM, tuo tikslu panaudojant UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“, organizavo apgaulingą UAB „Resota“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nuosprendyje nurodyta, jog minėtas asmuo įrašė žinomai neteisingus duomenis apie metalo laužo pardavimą į 9 UAB „Vilmiksa“ PVM sąskaitas faktūras (įskaitant šio ginčo PVM sąskaitas faktūras) ir 5 UAB „Overtentis“ PVM sąskaitas faktūras (visos šio mokestinio ginčo PVM sąskaitos faktūros). Įsiteisėjusiame nuosprendyje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą, suklastodamas ir panaudodamas žinomai suklastotus dokumentus, įgijo didelės vertės svetimą turtą (grąžintiną PVM), padarydamas didelę turtinę žalą Lietuvos valstybei. Manė, kad šios aplinkybės, remiantis MAĮ 10 ir 72 straipsnių nuostatomis, laikytinos nustatytomis ir iš naujo neįrodinėtinos. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo turimos UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ vardu išrašytos PVM sąskaitos-faktūros neturi juridinės galios, kadangi jose nurodytos operacijos nurodytomis sąlygomis, t. y. tarp konkrečiai nurodytų ūkio subjektų, neįvyko, todėl PVM atskaita pagal minėtus apskaitos dokumentus negalima. Pažymėjo, kad pareiškėjas klaidingai nurodo, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – ir FNTT) specialisto išvadoje nenurodyta, kad metalo laužo tiekėjai buvo fiziniai asmenys. Bendrovės argumentai dėl jai priskaičiuotų GPM sumų atmestini kaip nepagrįsti, nes prieštarauja Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendyje (bylos Nr. 1-21-497/2009) nustatytoms aplinkybėms. Minėtame nuosprendyje nurodoma, jog G. G. parodė, kad M. Ž. pasiūlymu pareiškėjas ėmė pirkti metalo laužą, supirktą iš fizinių asmenų, laužas buvo įforminamas kaip UAB „Vilmiksa“ ir parduodamas pareiškėjui. Taip pat teismas nurodė, jog aplinkybė, kad būtent G. G. bendravo su fiziniais asmenimis, be dokumentų tiekusiais metalo laužą, ir atsiskaitinėjo su jais grynais pinigais, išgrynintais per M. Ž. kontroliuojamų įmonių sąskaitas, yra įrodyta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Komisijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. S-299(7-253/2010), VMI 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 69-212 ir Klaipėdos apskrities VMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (6.5)-1145 dalis dėl nurodymų UAB „Resota“ į biudžetą sumokėti 328 320 Lt PVM.

Teismas nustatė, kad nurodytos PVM ir GPM sumos pareiškėjui paskaičiuotos mokesčių administratoriui nustačius, jog bendrovės ūkinės operacijos 2004 m. balandžio mėnesį pagal UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose, t. y. UAB „Resota“ metalo laužą pirko ne iš UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“, o iš nenustatytų fizinių asmenų, taip pat kad metalo laužą pirkdama iš fizinių asmenų, bet įformindama juridinių asmenų vardu, UAB „Resota“ išvengė GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, neginčytinai nustatyta, jog UAB „Overtentis“ ir UAB „Vilmiksa“ vardu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos ūkinės operacijos tarp bendrovės ir UAB „Overtentis“ bei UAB „Vilmiksa“ realiai neįvyko, todėl ūkinių operacijų realumas byloje papildomai nevertintinas. Byloje taip pat yra duomenų, patvirtinančių, jog bendrovė metalo laužą įsigijo iš nenustatytų fizinių asmenų. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu, kuriame nustatytos aplinkybės patvirtintos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendyje apeliacine tvarka išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 1A-116-190/2011, nustatytos ir res judicata galią įgijusios faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas veikė nesąžiningai, todėl neturi teisės į PVM atskaitą. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad bendrovės vardu veikęs direktorius G. G. ne tik žinojo, kad įtraukdamas tariamai UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ sumokėtą PVM į PVM deklaraciją neteisėtai padidino iš biudžeto grąžintiną PVM – 611 834,33 Lt suma, bet pats šią nusikalstamą veiką vykdė ir kontroliavo fizinius asmenis, be dokumentų jam tiekusius metalo laužą. UAB „Resota“ vadovas, žinodamas, kad realiai iš minėtų įmonių joks metalo laužas nebuvo įsigytas, jų pateiktas sąskaitas faktūras pateikė buhalteriją tvarkančiam asmeniui su nurodymu PVM sąskaitose-faktūrose esančias sumas įtraukti į PVM deklaraciją. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius tinkamai įvertino pareiškėjo teisę į PVM atskaitą sąžiningumo aspektu, todėl pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, būdama nesąžiningas, neturi teisės į 328 320 Lt PVM atskaitą, pagal suklastotas šiam ginčui aktualias UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ vardu išrašytas sąskaitas faktūras.

Nustatė, kad pareiškėjas įvykdė mokestinę prievolę sumokėti PVM, todėl išnyksta teisinis pagrindas reikalauti pakartotinai sumokėti apskaičiuotą 328 320 Lt PVM sumą, dėl ko laikantis apmokestinimo teisingumo, protingumo ir aiškumo principų, ginčytini nurodymai pareiškėjui į biudžetą sumokėti 328 320 Lt PVM naikintini. Rėmėsi MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi bei 123 straipsnio 2 dalimi bei sprendė, jog teisinis reglamentavimas tvirtina, kad nustatęs, jog yra neįvykdyta mokestinė prievolė, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo neskirti baudos dėl PVM nesumokėjimo laiku, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamų sprendimų dalis dėl pagal teisės aktų reikalavimus paskirtos PVM baudos. Nors pareiškėjas nesutiko su apskaičiuotais GPM, GPM delspinigiais ir GPM bauda, teigdamas, jog mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo vadovaudamasis MAĮ 72 straipsniu ir remdamasis FNTT specialisto 2005 m. birželio 13 d. išvada Nr. 5-1/41 apskaičiuoti GPM, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, FNTT pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, todėl mokesčių administratorius vadovaudamasis MAĮ 72 straipsniu turi teisę, remtis šios tarnybos dokumentais, apskaičiuoti pareiškėjo nesumokėtus mokesčius bei delspinigius ir skirti jam baudas (nutartys administracinėse bylose Nr. A442-388/2009 ir Nr. A261-1507/2008). Pažymėjo, kad aplinkybė, jog metalo laužas buvo perkamas iš fizinių asmenų, yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl pripažinta, kad mokesčių administratorius jomis remdamasis pakankamai pagrindė GPM apskaičiavimą. Rėmėsi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir nurodė, kad nustačius, jog UAB „Resota“ metalo laužą įsigydavo iš fizinių asmenų, nėra būtina nustatyti, ar šie asmenys vertėsi individualia veikla ar ne. Sprendė, kad įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, jog UAB „Overtentis“ ir UAB „Vilmiksa“ vardu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas metalo laužas faktiškai UAB „Resota“ direktoriaus buvo įsigyjamas iš fizinių asmenų, paneigia pareiškėjo argumentus, kad šiuo atveju mokesčių administratorius turėjo vadovautis MAĮ 70 straipsniu ir mokėtino mokesčio sumą apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Nustačius, kad metalo laužas, kuris pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą priskiriamas prie A klasės gyventojų pajamų, realiai buvo perkamas iš fizinių asmenų, nuo pareiškėjo pagal suklastotas PVM sąskaitas-faktūras bendrovėms pervestų sumų pagrįstai buvo apskaičiuotas GPM.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo dalį ir panaikinti Komisijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. S-299(7-253/2010), VMI 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 69-212 ir Klaipėdos apskrities VMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (6.5)-1145 dalis, kuriomis buvo paskaičiuota 263 309 Lt GPM, GPM delspinigių ir GPM bei PVM baudos.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjui PVM bauda skirta pagrįstai, neatsižvelgė į tai, jog už tą patį dalyką pareiškėjas jau buvo nubaustas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00049-04 skiriant 200 000 Lt baudą. Įsigaliojusiu teismo nuosprendžiu pareiškėjus nubaustas skiriant baudą už tuos pačius veiksmus – tą patį pažeidimą PVM nepriemokos srityje, dėl kurių buvo priimti skundžiami mokesčių administratorių sprendimai, t. y. pareiškėjas yra pakartotinai nubaustas už tą patį teisės pažeidimą. Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, mokestinė bauda, vertinant Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos vystymąsi, gali prilygti kriminalinei bausmei. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino baudžiamojoje byloje priimtą nuosprendį, nes jame, priešingai nei specialisto išvadoje, nėra nurodyta, kad metalo laužas buvo įsigytas iš fizinių asmenų. Tačiau ir išvadą pateikęs specialistas netyrė ir neanalizavo, iš fizinių ar juridinių asmenų yra įsigytas metalo laužas. Nenustačius faktinės aplinkybės, kad metalo laužas buvo perkamas iš fizinių asmenų, GPM apskaičiavimas nuo viso juodojo metalo laužo įsigijimo kiekio laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, nes mokestis apskaičiuotas neturint jokių objektyvių duomenų apie ūkinės operacijos turinį. Nei baudžiamojo, nei administracinio proceso metu nebuvo nustatinėjama, kas ir kokiomis aplinkybėmis supirko juodojo metalo laužą, kur sandėliavo, kur ir kas jį svėrė ir pan., nors mokesčių administratorius, skaičiuodamas GPM, turėjo surinkti įrodymus, kad metalo laužas buvo supirktas būtent iš fizinių asmenų ir kad tai padarė pati bendrovė.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsakovas nurodo, kad apskaičiuojant pareiškėjui GPM ir su tuo susijusias sumas buvo remtasi 2005 m. birželio 13 d. specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas, pasinaudodamas UAB „Vilmiksa“ bei UAB „Overtentis“, pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus (PVM sąskaitas-faktūras) pateisino be įsigijimo dokumentų neteisėtu būdu įgyto metalo laužo pirkimą iš tyrimo metu nenustatytų Lietuvos Respublikos ūkio subjektų bei kad pervestos pinigų sumos pagal UAB „Overtentis“ vardu ir UAB „Vilmiksa“ vardu formintas PVM sąskaitas-faktūras, kuriose ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, buvo išimamos grynais pinigais ir jais buvo atsiskaitoma su pardavėjais – fiziniais asmenimis. Be to, įsiteisėjusiame nuosprendyje pažymėta, kad M. Ž. teigė, jog faktiškai metalo laužą tiekė fiziniai asmenys. Mano, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjui mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus apskaičiuotų PVM ir GPM bei su jais susijusių sumų. Pirmosios instancijos teismui panaikinus mokesčių administratorių sprendimų dalis, kuriomis pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 328 320 Lt PVM, pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija nurodymą sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas bei PVM baudą.

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 30 d.), A klasės pajamoms priskiriamos individualios ir ne individualios veiklos pajamos, gautos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriųjų metalų laužą.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms.

Gyventojų pajamų mokestis ir su juo susijusios sumos pareiškėjui buvo paskaičiuotos dėl pinigų, 2004 m. balandžio mėnesį UAB „Resota“ išmokėtų fiziniams asmenims už įsigytą metalo laužą.

Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad FNTT turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais atskleisti ir tirti veikas, susijusias su mokesčių mokėtojų apgaulingu ar aplaidžiu apskaitos tvarkymu, žinomai neteisingų duomenų apie mokesčius, valstybės (savivaldybės) rinkliavas ir kitas įmokas teikimu atsakingoms institucijoms ir įstaigoms, mokesčių, valstybės (savivaldybės) rinkliavų, valstybinio socialinio draudimo ir kitų įmokų vengimu, nustatyta tvarka patvirtintų ataskaitų nepateikimu, ir kitus teisės pažeidimus, susijusius su mokesčiais, valstybės (savivaldybės) rinkliavomis, valstybinio socialinio draudimo ir kitomis įmokomis, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka vykdyti ūkinės finansinės veiklos tyrimą (Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 72 straipsnio 1 ir 4 punktai). Taigi FNTT pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, todėl šiuo atveju, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnio nuostatas, mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2005 m. birželio 13 d. specialisto išvada Nr. 5-1/41, apskaičiuodamas mokėtinas mokesčių sumas.

Klaipėdos apskrities VMI, remdamasi FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2005 m. birželio 13 d. specialisto išvada Nr. 5-1/41, nustatė, kad 2004 m. balandžio mėnesį metalo laužas realiai buvo perkamas iš fizinių asmenų, įforminant pirkimus UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ vardu ir tokiu būdu išvengiant GPM išskaičiavimo ir sumokėjimo. Mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes patvirtina ir įsiteisėjęs Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje, kuriuo, be kita ko, UAB „Resota“ direktorius G. G. pripažintas kaltu dėl Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Dėl analogiškų nusikaltimų padarymo taip pat nuteistas ir juridinis asmuo – UAB „Resota“. G. G. ir jo vadovaujama UAB „Resota“ buvo nuteisti už sukčiavimą, dokumentų klastojimą ir apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą dėl to, kad bendrovė savo teisę į grąžintiną PVM realizavo pažeisdama įstatymus, t. y. supirkdama metalą iš fizinių asmenų be jokių įsigijimo dokumentų, šiuos sandorius fiktyviai įforminant su UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ bei klastojant PVM sąskaitas faktūras. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendyje ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendyje konstatuota, jog „<...> fizinius asmenis, be dokumentų tiekusius metalo laužą, kontroliavo ne M. Ž., o G. G. <...>, G. G. iš fizinių asmenų, be jokių įgijimo dokumentų pirktas metalo laužas UAB „Resota“ transportu buvo vežamas į šios įmonės sandėlius. <...> “, taip pat jog „aplinkybės, kad būtent G. G. bendravo su fiziniais asmenimis, be dokumentų tiekusiais metalo laužą, ir atsiskaitinėjo su jais grynais pinigais, <...>, akivaizdi“, kad „nustatyta, jog metalo laužas iš fizinių asmenų buvo superkamas UAB „Resota“ aikštelėje“, ir kt. (t. 2, b. l. 11-42, 117-146). Taigi įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais nustatyta, kad ir laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 8 d. iki 2004 m. gegužės 6 d., už kurį šiuo atveju buvo atliktas mokestinis patikrinimas, metalo laužas buvo perkamas iš fizinių asmenų, o ne iš UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ pagal šių bendrovių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių pasekmių. Taigi aplinkybės, kad metalo laužas buvo perkamas iš fizinių asmenų, vienareikšmiškai nustatytos baudžiamojoje byloje priimtais minėtais nuosprendžiais, todėl papildomai neįrodinėtinos. Mokesčių administratorių nustatytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas GPM paskaičiavimas, atitinka aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais, todėl spręstina, kad nurodymas pareiškėjui sumokėti į biudžetą GPM ir su juo susijusios sumas yra teisėtas ir pagrįstas.

Kita vertus, dėl pareiškėjui skirtos PVM baudos teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokesčių teisėje turi būti taikomas non bis in idem (dvigubo nubaudimo draudimo) principas, t. y. mokesčių teisinių santykių sritis nėra šio principo taikymo išimtis. Mokestinė bauda, vertinant Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos vystymąsi, gali prilygti kriminalinei bausmei, kaip ji suprantama Europos Žmogaus Teisių Konvencijoje. Todėl sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Non bis in idem principas draudžia persekioti ir bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas. Todėl tai, jog pažeidimų, už kuriuos skiriamos baudos, sudėtys aprašytos skirtingais žodžiais, dar jokiu būdu nereiškia, kad baudžiama ne už tą patį teisės pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 priimtą 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „Resota“ Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu už Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą skirta subendrinta galutinė 200 000 Lt bauda (t. 2; b. l. 41). Bausmė UAB „Resota“ skirta už tai, kad nors bendrovės direktorius G. G. supirko metalą iš fizinių asmenų, tokius pirkimus įformino klastojant UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurias panaudojant buvo suformuota PVM atskaita ir įgytas didelės vertės svetimas turtas (grąžintinas PVM). Taigi bausmė skirta už tą pačią veiką, dėl kurios buvo atliktas mokestinis patikrinimas bei skirta PVM bauda. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad mokesčių administratoriaus pareiškėjui papildomai paskirta bauda už mokesčių teisės pažeidimus (PVM bauda) prilygo jo nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija vertinant šią teisinę situaciją Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme.

Tiek Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu, tiek Klaipėdos apskrities VMI sprendimu buvo nubaustas tas pats juridinis asmuo – UAB „Resota“, todėl tokia teisinė situacija suponuoja non bis in idem principo pažeidimą. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Klaipėdos apskrities VMI sprendimas skirti pareiškėjui baudą pagal Mokesčių administravimo įstatymą negali būti paliktas galioti, nes tai reikštų Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies, ta apimtimi, kuria ji draudžia asmenį pakartotinai bausti, pažeidimą.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, panaikinant Klaipėdos apskrities VMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (6.5)-1145, VMI 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 69-212 ir Komisijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. S-299(7-253/2010) dalis dėl įpareigojimo sumokėti PVM baudą. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo UAB „Resota“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo UAB „Resota“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (6.5.)-1145 dalį ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 69-212 dalį dėl nurodymų UAB „Resota“ į biudžetą sumokėti 328 320 Lt PVM ir 164 160 Lt PVM baudą bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. S-299(7-253/2010) dalį dėl nurodymo sumokėti 328 320 Lt PVM ir 98 496 PVM baudą.

Kitą pareiškėjo UAB „Resota“ skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.