Administracinė byla Nr. I-125-289/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02241-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 7 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,
sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,
nedalyvaujant pareiškėjui A. P.,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2016 m. spalio 20 d. buvo gautas pareiškėjo A. P. skundas, kuriuo prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK), 3500 eurų neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas A. P. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 157). Dalyvauti teismo posėdyje pareiškėjas nepageidavo (b. l. 2).
Pareiškėjas savo skunde (b. l. 2) nurodė, kad dėl netinkamų pareigūnų veiksmų ir sąlygų jį konvojuojant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą bei atvirkščiai laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. buvo pažemintas jo orumas bei garbė, jis patyrė kančias, baimę, pažeminimą. Nurodė, kad jis buvo konvojuojamas perpildytuose automobiliuose, kuriuose trūkdavo oro, nebuvo ventiliacijos, automobiliuose jam neužtekdavo vietos, nes buvo vežama nuo 22 iki 29 asmenų. Automobiliuose avarijos ar gaisro atveju nebuvo įrengtas avarinis išėjimas, kas taip pat keldavo baimę. Be to, etapavimo dieną jis negaudavo pietų ir tomis dienomis likdavo nevalgęs. Netinkamos konvojavimo sąlygos lėmė neturtinės žalos, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, atsiradimą. Prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, 3500 eurų neturtinės žalos atlyginimui.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių apskrities VPK atsiliepime (b. l. 71–73) nurodoma, jog pagal byloje esančius ir Šiaulių aps. VPK Viešosios tvarkos tarnybos Konvojaus būrio vado pateiktus duomenis A. P. iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą ir atgal buvo konvojuojamas Šiaulių aps. VPK Viešosios tvarkos tarnybos Konvojaus būrio specialiais automobiliais „Renault MIDLUM“, valst. Nr. VVH 165, bei „Mercedes Benz“, valst. Nr. CFV 107, laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. ir jis buvo konvojuotas 24 kartus. Specialieji automobiliai įrengti vadovaujantis nustatytais higienos ir saugumo reikalavimais bei buvo tinkami eksploatacijai, tai patvirtina ir UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centras“ pažyma, kurioje nurodyta, jog minėtiems automobiliams atlikta techninė apžiūra. Transporto priemonės atitiko keliamus reikalavimus, kurie reglamentuoti Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (ginčo laikotarpiu aktuali redakcija: 2008-04-24 įsakymas Nr. 1R-175/1V-146) (toliau – Konvojavimo taisyklės), 146 punkte. Specialiosios paskirties automobilyje „Renault MIDLUM” įrengta 31 sėdima vieta, o „Mercedes Benz“ – 12 sėdimų vietų konvojuojamiesiems asmenims vežti. Konvojavimo taisyklių 103 punkte nustatyta konvojuojamųjų laikymo tvarka konvojavimo metu, o jų 109 punkte įtvirtinta nuostata, jog konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų ir gulimų vietų. Šiaulių aps. VPK pateiktuose dokumentuose nėra duomenų apie viršytą konvojuojamųjų asmenų skaičių nei leistina specialios paskirties automobiliuose. Taip pat Šiaulių aps. VPK Viešosios tvarkos tarnybos Konvojaus būrio vado N. R. pateiktame 2016-11-03 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad automobilyje, kuriuo buvo konvojuotas A. P., buvo įrengta elektrinė ištraukiamoji oro ventiliacija bei avariniai liukai, kurie atliko oro ventiliavimo bei avarinio išėjimo funkcijas. Konvojavimo taisyklių X skyriuje reglamentuotas konvojavimas specialiuoju automobiliu ir 147 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiais automobiliais, kurie neatitinka Konvojavimo taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų, tad pareiškėjo teiginiai dėl oro trūkumo, blogo kvapo, avarinės angos nebuvimo yra nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat nurodo, kad konvojavimo dieną jis likdavo be pietų. Konvojavimo taisyklių 98.5 punkte įtvirtinta nuostata, jog nepriimami konvojuoti asmenys, kurie neaprūpinti maisto daviniu, jei konvojavimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas. Kaip matyti iš kelionės žiniaraščių ir pats A. P. pareiškime nurodė, konvojuojamųjų lydėjimas trukdavo iki 2 valandų, tad pareiškėjo skundas dėl maisto yra nepagrįstas. Pagal Konvojavimo taisyklių 106 punktą konvojuojamųjų priėmimas į specialiųjį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo ir, jeigu jų pareiškiama, apie tai pažymima byloje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nėra kreipęsis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nei į Šiaulių aps. VPK konvojaus pareigūnus, nei į kitas atsakingas institucijas, taip pat atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas tvarkingais, konvojuojamųjų lydėjimui skirtais techninius ir įrengimo reikalavimus atitinkančiais automobiliais, darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėją A. P. konvojuojant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio vyriausiajame policijos komisariate esančią areštinę ir atgal, Šiaulių aps. VPK konvojaus pareigūnai teisės aktų nuostatų nepažeidė ir pareiškėjo teisės bei laisvės pažeistos nebuvo. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo A. P. skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, neteisėtais veiksmais, konvojuojant kalinamą pareiškėją iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrus reikalavimus, susijusius su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Pagal teismų praktiką neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški (2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). Taigi pareiškėjas grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste inter alia yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos.
Šiuo atveju pabrėžtina, jog pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. konvojavimo metu buvo konvojuojamas žmonių perpildytuose automobiliuose, kuriuose vienu metu būdavo vežama nuo 22 iki 29 asmenų, automobiliuose nebuvo ventiliacijos, trūkdavo oro, transporto priemonėse nebuvo įrengti avariniai išėjimai, etapavimo dieną jis negaudavo pietų ir tomis dienomis likdavo nevalgęs (b. l. 2). Kita vertus, pareiškėjas iš esmės nenurodė nei konkrečių konvojavimo datų, laikotarpių, maršrutų, kada buvo padaryti pažeidimai, nei kitų galimai neteisėtus veiksmus detalizuojančių aplinkybių. Pažymėtina, jog iš administracinėje byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas vis dėlto buvo konvojuojamas tarp įkalinimo įstaigų, ir byloje nėra nustatyta duomenų, kad kažkuriuo laikotarpiu pareiškėjas buvo netinkamai konvojuojamas, kad konvojavimas buvo pažeidžiamas dėl atitinkamų organizacinių ar kitų aplinkybių. Tai lemia, kad galimai pareiškėjo įvardinto neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpio, datų neįmanoma nustatyti iš byloje pateiktų duomenų. Be to, pareiškėjas taip pat neteigė, kad dėl šių aplinkybių skundėsi kompetentingoms institucijoms, kad būtų galima nustatyti bent apytikslį galimai neteisėtų veiksmų buvimo momentą. Atitinkamai, šių faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjo teiginiai dėl galimai neteisėtų veiksmų ir teisės aktų pažeidimo yra pernelyg abstraktūs ir atsakovui būtų pernelyg neproporcinga našta siekiant paneigti šį pareiškėjo nurodytą aspektą esant tokiems abstraktiems ir neapibrėžtiems pareiškėjo teiginiams.
Teismas pažymi, kad valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – Taisyklės, aktuali red., galiojusi nuo 2008-05-01 iki 2015-01-08) nustato konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą (Taisyklių 1 p.).
Taisyklių 3 punktas numato, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos (toliau vadinama – Karo policija), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau vadinama – Kalėjimų departamentas) bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taisyklių 103 punktas nustato, kad konvojuojamieji vežami specialiuoju transportu laikantis šių reikalavimų (vyrai – atskirai nuo moterų; nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų ir pan.). Specialusis transportas įrengiamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos rekomendacijas dėl konvojuojamųjų gabenimo (108 punktas). Taisyklių 145 punktas nustato, kad prieš pradedant vykdyti konvojavimą, konvojaus viršininko nurodymu konvojaus viršininko padėjėjas ar vienas iš konvojuotojų privalo patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę. Specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų (109 punktas), turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai) (146.4 punktas).
Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos konvojaus būrio vado N. R. 2016-11-03 tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2 (b. l. 69–70) nurodyta, kad nuteistasis A. P. į Šiaulių tardymo izoliatorių atvyko 2014 metų gegužės 9 dieną ir daug kartų (net 24 kartus) buvo konvojuotas teismo procesiniams veiksmams atlikti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir atgal. Pareiškėjas nei karto prieš vykdant planinį konvojų konvojaus būrio pareigūnams nėra išsakęs pageidavimų, pretenzijų ar nepasitenkinimų nei žodžiu, nei raštu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. A. P. iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir atgal buvo konvojuojamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Konvojaus būrio specialiaisiais automobiliais „Renault Midlum“, valstybinis numeris VVH 165, bei „Mercedes Benz“, valstybinis numeris CFV 107. Specialiajame automobilyje „Renault Midlum“ patalpos skirtos konvojuoti konvojuojamiesiems asmenims buvo suskirstytos į tris skyrius. Pirmajame skyriuje įrengta trylikos vietų kamera, antrame skyriuje įrengta viena keturvietė kamera, viena dvivietė kamera ir trys vienvietės bei patalpa konvojuotojams, trečiame skyriuje įrengta devynių vietų kamera (iš viso – 31 sėdima vieta). Taip pat specialiajame automobilyje kameros atitvertos metalinėmis grotomis ir permatomo plastiko lakštais, kuriuose buvo oro ertmės oro judėjimui. Patalpoje kur būna konvojuojami konvojuojamieji bei kartu vykdavo ir juos saugantys konvojaus pareigūnai, buvo įrengta elektrinė ištraukiamoji oro ventiliacija bei avariniai liukai, kurie atliko oro ventiliavimo bei avarinio išėjimo funkcijas. Visos oro ventiliavimo angos, liukai buvo veikiantys ir veikė tuo laikotarpiu, kada buvo konvojuojamas pareiškėjas. Konvojaus būrio pareigūnai kiekvieną darbo dieną prieš vykdant planinį konvojų atlikdavo specialiųjų transporto priemonių išorės ir vidaus techninę-inžinerinę apžiūrą. Būdavo tikrinamos šildymo, vėdinimo sistemos, kamerų apšvietimas. Nuo 2015 metų sausio mėnesio minėtą automobilį perdavė Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Specialiajame „Mercedes Benz“ automobilyje yra vienas skyrius konvojuojamiesiems konvojuoti bei patalpa konvojuotojams, iš viso 12 sėdimų vietų. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir atgal planinis konvojus trukdavo mažiau nei dvi valandas ir teigti kad pareiškėjas etapavimo metu buvo kankinamas, nėra pagrindo, nes iš pateiktų duomenų matyti, kad A. P. būdavo konvojuojamas neperpildytoje patalpoje, kaip jis teigia, jam visada būdavo suteikiama vieta atsisėsti, kaip ir visiems likusiems konvojuojamiems asmenims, stovintys asmenys konvojuojami nebuvo. Specialieji automobiliai atitiko keliamas reikalavimus ir tiko eksploatacijai. Kiekvienais metais automobiliai būdavo tikrinami Techninių apžiūrų centre ir eksploatuojami tik pripažinus juos techniškai tvarkingais. Minėti specialieji automobiliai būdavo apdrausti ne tik privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, bet ir Kasko draudimu. Konvojuojant pareiškėją į perdavimo-pasikeitimo punktus buvo užtikrinamas konvojuojamo asmens saugumas bei specialieji automobiliai konvojuojamiesiems konvojuoti atitiko techninius-inžinerinius reikalavimus, nustatytus konvojavimo taisyklėse, specialiuose transporto priemonių registracijos liudijimuose. Konvojuojamųjų konvojavimas organizuojamas atsižvelgiant į turimus fizinius pajėgumus bei materialinį aprūpinimą.
Iš atsakovo atsiliepimo (b. l. 66–68) matyti, kad pareiškėjas A. P. buvo konvojuotas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Konvojaus būrio specialiaisiais automobiliais „Renault MIDLUM“, valst. Nr. VVH 165, ir „Mercedes BENZ“, valst. Nr. CFV 107, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir atgal nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. iš viso 24 kartus. Minėti automobiliai įrengti vadovaujantis nustatytais higienos ir saugumo reikalavimais bei yra tinkami eksploatacijai. Transporto priemonės atitinka numatytus keliamus reikalavimus, kurie reglamentuoti Konvojavimo taisyklių 146 punkte. Specialiosios paskirties automobilis „Mercedes BENZ” – transporto priemonė, turinti uždarą kėbulą, pritaikytą žmonėms, 12 sėdimų vietų konvojuojamiesiems vežti, o specialiosios paskirties automobilis „Renault MIDLUM” – transporto priemonė, turinti uždarą kėbulą, 32 sėdimos vietos konvojuojamiesiems asmenims vežti. Šiaulių apskrities VPK pareigūnams 2014 metais konvojuojant pareiškėją specialiaisiais automobiliais „Mercedes BENZ” ir „Renault MIDLUM” leistinas konvojuojamųjų skaičius (12 ir 32) nebuvo viršytas. Atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centras“ 2015-11-12 raštas Nr. 64-205 (b. l. 72), kelionės žiniaraščiai, lydimų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai (b. l. 73–120), Konvojaus viršininko pranešimų apie konvojaus atvykimą ir išvykimą iš pasikeitimo (paskirties) punktų registracijos žurnalas Nr. 40-13.2 (b. l. 121–149).
Taisyklių 98 punktas reglamentuoja atvejus, kada asmenys konvojuoti nepriimami. Taisyklių 98.5 punktas numato, kad draudžiama konvojuoti, kai konvojuojamieji neaprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas.
Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos konvojaus būrio vadas N. R. tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2 (b. l. 69–70) nurodė, kad apeliantas nei karto prieš vykdant planinį konvojų Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro pareigūnams nebuvo išsakęs nusiskundimų dėl neaprūpinimo maisto daviniu. Patvirtino, kad buvo laikomasi Taisyklių 98.5 punkto reikalavimų, ir pažymėjo, kad šių taisyklių nuostatos nenumato inter alia prievolės konvojaus pareigūnams sekti, kada konvojuojamieji buvo ar bus maitinami, išskyrus atvejus, kai asmenų konvojavimas truks ilgiau kaip 6 valandas. Pareigūnai nepažeidė planiniu konvojumi konvojuodami A. P. reglamentuojančių teisės aktų, susijusių su tiesioginių pareigų atlikimu, bei užtikrindami saugią nepriekaištingą konvojavimo eigą pareiškėjo atžvilgiu, veikdami pagal įstatymų suteiktus įgaliojimus.
Taisyklės numato, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose (Taisyklių 106 p.). Jeigu konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių administracijai, tai konvojuojamojo priėmimas į transporto priemonę tęsiamas po to, kai Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų arba teritorinių policijos įstaigų areštinių atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą (107 punktas). Konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną (137 punktas).
Teismas sutinka su atsakovo nuomone, išdėstyta atsiliepime, kad pareiškėjo skundas dėl netinkamo konvojavimo neturi teisinio pagrindo, yra neįrodytas ir nepagrįstas byloje esančiais duomenimis, pareiškėjas dėl to nesiskundė ir niekam nereiškė pretenzijų. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos pareigūnai sąmoningai siekė pažeminti ar kankinti pareiškėją.
Konstatuotina, kad pažeidimų, susijusių su Šiaulių apskrities VPK administracijos (darbuotojų) veiksmais, susijusiais su pareiškėjo konvojavimu, nenustatyta.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per 1 mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Teisėjas Virginijus Stankevičius