Baudžiamoji byla Nr. 1A-237-768/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23310-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1
(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 29 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Evaldo Vanago,
sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,
dalyvaujant prokurorui Pauliui Jasiukaičiui,
nuteistojo G. S. gynėjai advokatei Eligijai Norkienei,
nuteistojo M. Š. gynėjai advokatei Žavintai Jurgelėnienei,
nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. P.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. S., M. Š. ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo T. P. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 55 MGL (2071,30 Eur) bauda;
M. Š. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 45 MGL (1694,70 Eur) bauda.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš nuteistųjų G. S. ir M. Š. solidariai priteista 70 Eur turtinės žalos ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Priteista iš nuteistųjų G. S. ir M. Š. po 600 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti nukentėjusiojo T. P. naudai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
- G. S. ir M. Š. nuteisti už tai, kad jie 2016 m. gegužės 13 d., 17.50 val., viešoje vietoje – kelyje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, G. S. aplenkus nukentėjusiojo T. P. vairuojamą krautuvą, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sustabdė jį, įžūliu elgesiu, priėjęs prie krautuvo ir atidaręs jo dureles, griebė T. P. iš rankų mobilaus ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) ir jį mesdamas ant žemės sudaužė, nuo galvos nutraukęs T. P. akinius, juos sulaužė, po to, sugriebęs nukentėjusiajam už kojos bei peties, ištraukė jį iš krautuvo ir, tęsdami chuliganiškus veiksmus, M. Š. laikant nukentėjusiajam T. P. rankas už nugaros, taip atimant galimybę priešintis, G. S. ne mažiau kaip keturis kartus smogė T. P. į žastus, kairį petį ir kitas kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, kairiame petyje, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam T. P. nežymų sveikatos sutrikdymą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
- Apeliaciniame skunde G. S. tvirtina, kad nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį visiškai nepagrįstai, kadangi šio nusikaltimo nepadarė. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, kadangi neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai, bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų bei jo nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, o įrodymus vertino šališkai, vadovavosi tik jo tariamą kaltę patvirtinančiais įrodymais.
- Cituodamas skundžiamą nuosprendį, kaltinimą, pagal kurį yra nuteistas, BK 284 straipsnį, savo parodymus, taip pat remdamasis teismų praktika bylose dėl viešosios tvarkos pažeidimų mano, kad jo veiksmai nukentėjusiajam jokios žalos nepadarė. Priešingai, nurodo, kad būtent jis buvo užpultas nukentėjusiojo, o M. Š. bandė jam padėti apsiginti. Teigia, kad jis negalėjo numatyti, kad nukentėjusysis sugalvos jį nuspirti nuo laiptelio, iššoks iš kabinos, suduos jam smūgius ir jie susikibs, o M. Š. jį gins, prilaikydamas T. P. už rankos, todėl jei ir susikibo su T. P., tai tik todėl, kad tai buvo jo gynybinis atsakas į jo smurtinius veiksmus prieš jį.
- Nurodo, kad visuomenės rimties ar tvarkos nesutrikdė, kadangi byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Cituodamas liudytojos E. L. parodymus mano, kad vien tai, kad kažkokiu tai atstumu nuo įvykio vietos kelyje į (duomenys neskelbtini) kaimą ėjo mergina, neduoda pagrindo teigti, kad jis ją matė, kad turėjo numatyti, kad kažkas galėtų ir turėtų kažkur eiti ir kad tam asmeniui gali būti sutrikdyta rimtis. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja E. L. parodė, kad jos regėjimas apskritai blogas, 3-4 metrų atstumu esančių nuteistųjų, atpažinti negalėtų, akinių neturi ir nenešioja, todėl kelia klausimą, ką apskritai ši liudytoja galėjo matyti. Akcentuoja, kad teismas šiuo aspektu nieko nepasisakė, tačiau padarė išvadą, kad liudytoja matė patį įvykį, nors pagal bylos duomenis suduoti smūgiai (į pilvą, šonus) fiksuoti nėra, be to, jis su M. Š. niekaip negalėjo išlipti ir eiti vienu metu, dar daugiau, tarp įvykio vietos ir liudytojos buvo nemažas atstumas, į akis jai spigino besileidžianti saulė, jai matomumą, beje, užstojo ir priekyje nukentėjusiojo automobilio stovėjęs jo krovinis automobilis. Kelia abejonės liudytojos parodymų patikimumas dar ir dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu, priešingai nei tolimesnių apklausų metu, liudytoja iš esmės negalėjo nurodyti jokių reikšmingų įvykio aplinkybių, ji nebuvo ir išsigandusi, tai patvirtina jos kūno kalba apklausos metu – šypsena, juokas ir kt.
- Apelianto vertinimu, liudytojos J. S. parodymai nėra melagingi ar kritiški, ir nors teismo posėdžio metui ji negalėjo paaiškinti tam tikrų aplinkybių, susijusių su E. L. pasitikimu, tačiau parodė, kad įvykio aplinkybes pamena gerai, nukentėjusysis jos neprašė liudyti. Atkreipia dėmesį, kad jos parodymai iš esmės skyrėsi, tačiau teismas dėl jų nieko nepasisakė.
- Cituodamas nukentėjusiojo T. P. parodymus tvirtina, kaip galima suprasti, kad nukentėjusysis nutyli apie savo panaudotus smurtinio pobūdžio veiksmus apelianto atžvilgiu. Papildomai nurodo, kad nukentėjusysis turėjo kitus akinius, nei tie, kurie buvo pateikti į bylą, nesutinka su jų verte, be to, jis naudojosi ir kitos spalvos telefono aparatu, nei nurodyta byloje, be to, liudytoja E. L. parodė, kad matė nesudaužytą nukentėjusiojo telefoną, nes T. P. įsivedė jos telefono numerį. Nesutinka, kad jam buvo padarytas nuostolis dėl telefono remonto. Tvirtina, kad nukentėjusysis nurodo aplinkybes tokias, kokios jam yra palankios.
- Cituodamas specialisto išvadą, specialisto parodymus teisme nurodo, kad sužalojimai veido ir galvos srityje padaryti nebuvo, nors per 6 dienų laikotarpį kraujosruvos po akimi, prakirsta lūpa galėjo ir sugyti, tačiau teismas apie tai nepasisako. Medicinos specialistai nurodė, kad nežino tokių gydymo būdų, kuriuos nurodė nukentėjusysis (soda, rusišku tepalu, pirtimi), dėl ko mėlynės galėjo išnykti. Mano, kad nukentėjusysis išsigalvoja tariamų smūgių vietą, lokalizaciją, gydymą su tikslu ji apšmeižti, todėl teismas jo parodymus apskritai turėtų vertinti kritiškai. Juolab, kad nei pats nukentėjusysis, nei liudytojai S. P., L. P. tiksliai negalėjo įvardinti padarytų sužalojimų.
- Nesutinka, su teismo išvada, kad nors liudytojai G. S., E. S., E. S., J. M., S. U. patvirtino, kad ant jo veido ir kūno matė sužalojimus, tačiau šių parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, mano, kad yra neteisinga, kad jo šeimos narių, draugų parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių vien tik todėl, kad jis nenorėdamas kreiptis į medikus ir policiją, neturi specialisto išvados. Tuo tarpu nukentėjusiojo šeimos narių parodymais teismas neabejojo, vertino, kad nukentėjusiojo liudytojų parodymai teisingesni nei jo šeimos narių parodymai.
- Apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad M. Š. neprašė nukentėjusiojo atžvilgiu atlikti kokius tai nors nusikalstamus veiksmus, su juo iš anksto nesitarė, konkliudentiniais veiksmais tokios valios neišreiškė. Jokio bendrininkavimo su M. Š. nebuvo ir negalėjo būti dar ir dėl to, kad pats jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu taip pat neatliko. M. Š. pats savo valia nusprendė atlikti veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu ir tik todėl, kadangi norėjo apginti nuo nukentėjusiojo. Mano, kad šiuo atveju byloje nenustatyti bendrininkavimo požymiai – susitarimas veikti bendrai, tyčia.
- Taip pat tvirtina, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys nepagrįstas, kita vertus, jis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, todėl mano, kad civiliniu ieškiniu prašomos sumos turtinei ir neturtinei žalai atlyginti negali būti priteistos, taip pat kaip ir 600 Eur atstovavimo išlaidos.
- Apeliaciniu skundu M. Š. prašo jį išteisinti ir civilinį ieškinį atmesti arba palikti jį nenagrinėtu, kadangi mano, jog apkaltinamasis nuosprendis neteisėtas ir neteisingas, priimtas aiškinat ir taikant teisės aktų nuostatas, klaidingai interpretuojant faktines bylos aplinkybes.
- Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai vertino susiklosčiusias aplinkybes bei tinkamai jų neanalizavo, nepasisakė dėl jo veiksmų. Teigia, kad bylos medžiaga patvirtina, kad konfliktas įvyko tarp G. S. ir nukentėjusiojo, jis prie jų atsirado jiems jau nesant transporto priemonėse, jis nesudavė nė vieno smūgio nukentėjusiajam. Atkreipia dėmesį į nuoseklius jo parodymus viso proceso metu, kad jis siekė atsitraukti nukentėjusįjį nuo G. S.. Tvirtina, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad jis nukentėjusįjį laikė turėdamas tikslą atimti jo galimybę priešintis ar sudaryti sąlygas G. S. smurtauti T. P. atžvilgiu. Tokių aplinkybių nepatvirtino ir pats T. P., iš jo duotų paaiškinimų negalima konstatuoti apeliantą veikus tyčia turint kitokį tikslą nei siekį išskirti konflikto dalyvius. Nurodo, kad jis negali būti atsakingas už nukentėjusiojo veiksmus G. S. atžvilgiu arba pastarojo veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu.
- Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo ir argumentuotai nepasisakė apie tai, kodėl jo veiksmai vertintini kaip bendrininkavimas sutrikdant viešąją tvarką, o ne kaip siekis išskirti konfliktuojančius asmenis. Kritikuoja teismo išvadą, jog viešoji tvarka ir rimtis apskritai buvo sutrikdyti, kadangi jo nuomone, įvykio niekas nematė ir teismo išvada, kad įvykį matė nusisukusi ir už 100-150 metrų einanti keliu nepilnametė E. L. yra neteisinga ir nepagrįsta. Cituodamas liudytojos E. L. parodymus tvirtina, kad juos reikia vertinti kritiškai ir nurodo šiuo apsektu analogiškus skundo argumentus kaip ir nuteistasis G. S., tai yra, kad ji blogai mato, negalėjo jų atpažinti 3 metrų atstumu, įvykio aplinkybes atsimena geriau praėjus vis daugiau laiko nei iš karto po įvykio. Akcentuoja, kad įvykis vyko už 100-150 metrų atstumu nuo nusisukusios einančios E. L., kuri tuo metu dar ir klausė muzikos su ausinėmis, todėl mano, kad ji nei asmenų, nei kas ten vyko negalėjo matyti. Šiuo atveju mano, kad jos parodymai buvo suformuoti nukentėjusiojo, o vėliau ir ją apklaususių tyrėjų menamų klausimų. Atkreipia dėmesį į tai, kad kaip nurodė pati E. L., privažiavęs po įvykio T. P. jos paklausė ar ji matė kaip jį mušė, ir, ar galės tai paliudyti. Jeigu E. L. regėjimas yra toks blogas, kaip paaiškėjo 2017-06-28 teismo posėdžio metu, tai po šio T. P. menamo klausimoji ji suprato, kad vyko muštynės ir, kad T. P. sumušė. Kadangi E. L. pokalbis su T. P. truko iki keliolikos minučių, nes per tą laiką iš (duomenys neskelbtini) globos namų, kurie yra už 1 km, pasak E. L. atėjo J. S. ir net atėjusi ji laukė netoliese savo draugės, kol ji pakalbės su T. P.. Kaip girdėti 2016-05-19 ir 2016-09-05 E. L. apklausos garso ir vaizdo įraše, tyrėja visą laiką jai užduoda menančius klausimus iš kurių ji sužinojo visas įvykio aplinkybes ir paskesnės apklausos jau vyko visiškai kitaip – E. L. vis daugiau galėjo papasakoti apie įvykį, kurio galimai ji iš viso nelabai matė dėl savo regėjimo sutrikimo. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja E. L. pirmoje apklausoje (2016-05-19) iš viso nieko negalėjo papasakoti apie įvykį, negirdėjo kas ką kalbėjo. Jos duoti parodymai buvo trumpi ir neišsamūs. 2016-09-05 papildomos apklausos metu, E. L. nurodė tik tiek, jog matė muštynes ir buvo išsigandusi. Be to, E. L. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jie net neatitinka paties nukentėjusiojo T. P. ir kaltinamųjų duotiems parodymams, kurie buvo tokie patys nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, kad ji parodė, jog T. P. iš traktoriaus ištraukė du asmenys, nors visi trys (M. Š., G. S. ir nukentėjusysis T. P.) tvirtino, kad visų pirma prie krautuvo atėjo vienas G. S., o tik vėliau, kai prasidėjo grumtynės - atėjo kitas asmuo - M. Š.. Be to, iš visų E. L. apklausų akivaizdu, kad ji painioja visus įvykio dalyvius, jų nesugeba atskirti, juos painioja tarpusavyje. 2016-05-19 apklausos metu, kurios šios dalies apklausos nėra garso ir vaizdo įrašo, E. L. nurodė, jog du išlipę asmenys iš mikroautobusiuko galėjo būti apie 40 metų asmenys. Vienas iš asmenų galėjo būti balta maikute. Tačiau balta arba šviesiai melsva nublukusia maikute buvo apsirengęs nukentėjusysis T. P.. Tuo tarpu G. S. buvo su (duomenys neskelbtini) apranga – ilgomis rankovėmis geltonos spalvos švarku. M. Š. – tamsiai pilkos į žalumą (duomenys neskelbtini) švarku. Tai visiškai skirtingos spalvos ir jų supainioti gerai įvykį mačiusį asmeniui, nėra įmanoma. Be to, E. L. ėjo nusisukusi nuo įvykio vietos. Taip pat diena buvo saulėta, vakaras, tai jai atsisukus į įvykio vietą, saulė švietė jai tiesiai į akis, kadangi ji kaip tik leidosi vakarų pusėje. Taigi, E. L. ne tik, kad dėl savo prasto regėjimo ne viską galėjo matyti, bet ji buvo gana toli nuo įvykio ir dar atsisukusi į įvykį buvo akinama saulės. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti, jog liudytojos teiginiai apie tai, kad apeliantas traukė asmenį iš traktoriaus ir/ar laikė jį - nėra patikimi ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Pažymėtina, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
- Remdamasis teismų praktika bylose dėl viešosios tvarkos pažeidimo, būtinosios ginties, nurodo, kad jo veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, jis nesiekė demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai, sutrikdyti visuomenės rimtį, jis taip pat nesiekė smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu ar sudaryti galimybes tai daryti kitiems asmenims, o siekė išskirti konfliktuojančius asmenis, tai yra, kad nukentėjusysis nesmūgiuotų G. S., kadangi matė, kad jog pastarasis smūgiavo G. S.. Tvirtina, kad jo veiksmai – asmens laikymas ir atitraukimas siekiant išskirti konfliktuojančius asmenis – nagrinėjamu atveju negali būti laikomi pavojingais, t. y. tokie veiksmai nėra peržengę pavojingumo laipsnio būtino baudžiamajai atsakomybei kilti. Kita vertus, nurodo, kad jei vis tik teismas laikytų, kad apelianto veiksmuose, laikant T. P. už rankų, kad jis negalėtų suduoti daugiau smūgių G. S. ir dėl to galėjusių suspaudimo rankų pirštais pasėkoje, įžvelgus nusikalstamos veikos požymių – tokie veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip būtinoji gintis. Nurodo, kad matydamas T. P. mušamą G. S. suvokė, kad jaunesnis ir fiziškai už jį stipresnis T. P. gali padaryti žalos, taigi tokius T. P. veiksmus suvokė kaip pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi į G. S. sveikatą, todėl gindamas G. S. nuo T. P. smūgių ir siekdamas nutraukti kilusį konfliktą – paimdamas T. P. už rankos, suspausdamas tik tam, kad jis nusiramintų ir netęstų toliau savo veiksmų – nesmūgiuotų G. S., siekė tik apginti savo darbdavį, o kai tik T. P. nurimo, iš karto paleido jo ranką.
- Nurodo, kad nusikalstamos veikos jis nepadarė, kadangi: nėra duomenų, kad 2016-05-13 buvo sutrikdyta visuomenės rimtis arba tvarka; apelianto siekis išskirti konfliktuojančius asmenis, ginti G. S. negali būti vertinama kaip pavojinga veika, jo veiksmai neperžengė baudžiamajai atsakomybei kilti būtino pavojingumo lygio; nėra duomenų, kad apelianto veiksmai turėjo kokių nors neigiamų padarinių visuomenei, kadangi aplinkiniai nepasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti; apeliantas negali teisine prasme atsakyti už kitų asmenų poelgius, jis bendrininkų grupėje nesmurtavo T. P. atžvilgiu ir nebuvo susitaręs to daryti; nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sąmyšis, nutrauktas jiems skirtas renginys; konfliktas vyko tarp T. P. ir G. S., buvo trumpalaikis (truko apie 1 min.); daugiau pašalinių asmenų nebuvo, konfliktas įvyko nuošaliame kaimo kelyje, sodyba, kuri yra šalia įvykio vietos, yra apaugusi dideliais medžiais ir iš jos nieko nesimato, kas vyksta kelyje, kitoje pusėje yra tik tušti laukai. Toliau nuo įvykio vietos esanti sodyba taip pat yra apaugusi medžiais, todėl iš jos taip pat nieko nesimato. Tą patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas D. M.; konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos, jį lėmė asmeninės priežastys, t. y. G. S. siekis išsiaiškinti ar vairuotojas nėra neblaivus, o vėliau – ir ginčas dėl situacijos kelyje, apeliantas nebuvo šio konflikto dalyviu; abi konfliktuojančios pusės – G. S. ir T. P. atliko fizinius veiksmus vienas kito atžvilgiu, t. y. nors sveikatos sutrikdymas buvo nustatytas tik nukentėjusiajam T. P., tačiau kūno sužalojimai buvo padaryti ir G. S.. Pažymėtina, kad jis jokių smūgių T. P. iš viso nesudavė, tą patvirtino ir pats nukentėjusysis T. P.; konflikto dalyviai savo veiksmais neturėjo tikslo pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, nes jie nematė, jog juos stebi pašalinis žmogus; aplinkinių asmenų (E. L.) neigiamos reakcijos nesukėlė; byloje nėra duomenų, jog vienintelė to įvykio pašalinė dalyvė – liudytoja E. L. – dėl šio įvykio buvo šokiruota, pasijuto šiurkščiai pažeminta, jautėsi nesaugi, bijojo dėl savo sveikatos ar gyvybės ar apskritai matė susiklosčiusią situaciją.
- Taip pat mano, kad skirta 45 MGL dydžio bauda yra per didelė. Teigia, kad šioje situacijoje tikslingiausia būtų buvę skirti ne baudą, o viešuosius darbus apskritai. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo asmenybę, darbo pobūdį, gaunamas pajamas, į tai, kad turi šeimą ir mažamečių vaikų, į tai, kad anksčiau nebuvo teistas, yra charakterizuojamas tik teigiamai, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, mokosi, yra baigęs papildomus kursus ir siekia tobulėti. Be to, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudamas, kadangi jokio susitarimo veikti kartu nebuvo.
- Galiausia nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė po 600 Eur, kurie buvo sumokėti advokato (advokato padėjėjo) statuso neturinčiam asmeniui, todėl remiantis įstatymu teismas šių išlaidų priteisti negali, nes ši nuosprendžio dalis yra neteisėta ir prieštaraujanti BPK nuostatoms. Taip pat teigia, kad pirmos instancijos teismas taip pat nepagrįstai priteisė T. P. 1000 Eur neturtinę žalą, kadangi pagal formuojamą praktiką panašiose bylose bei pagal padarytus sužalojimus nukentėjusiajam T. P., pagal pasekmes, tokio dydžio neturtinė žala yra ženkliai per didelė ir laikytina nukentėjusiojo pasipinigavimu.
- Apeliaciniu skundu T. P. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį: 1) dalyje dėl bausmės skyrimo nuteistiesiems skiriant jiems baudas, didesnes nei numatytas baudos vidurkis; 2) dalyje dėl civilinio ieškinio ir priteisti iš nuteistųjų solidariai 549,48 Eur už statistinių duomenų programos (duomenys neskelbtini) įsigijimą bei 1800 Eur už ekspertinio darbo paruošimą turtinės žalos atlyginimui jo naudai. Taip pat prašo priteisti iš nuteistųjų solidariai 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimui jo naudai. Taip pat priteisti 1700 Eur atstovavimo ikiteisminiame tyrime ir Utenos rajono apylinkės teisme išlaidoms atlyginti, 200 Eur už apeliacinio skundo surašymą jo naudai.
- Cituodamas BK 61 straipsnį, teigia, kad ir G. S. ir M. Š. paskirtos per švelnios bausmės. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o nustatytos tik sunkinančios aplinkybės. Be to, ir G. S., ir M. Š., pasinaudodami savo teisėmis, ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu klaidino tyrėjus bei teismą, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą ir tuo apsunkindami bylos tyrimą ir jos nagrinėjimą teisme. Mano, kad už G. S. ir M. Š. inkriminuoto nusikaltimo padarymą turėtų būti skirtos baudos, ne mažesnės nei 250 MGL.
- Teigia, kad teismas nepagrįstai civiliniu ieškiniu priteisė tik dalį turtinės žalos atlyginimą, t. y. nepriteisė iš nuteistųjų 549,48 Eur už statistinių duomenų programos (duomenys neskelbtini) įsigijimą bei 1800 Eur už ekspertinio darbo ruošimą. Nurodo, kad medžiagą ekspertiniam darbui pradėjo rinkti 2015 m. gruodžio mėnesį, o ne 2014 m. gruodžio mėnesį, kaip tai konstatavo teismas. Su (duomenys neskelbtini) Universiteto dėstytoju V. J. 2016 m. vasario–kovo mėnesiais sutarė, kad bendrai rašys bendrą akademinį ekspertinį straipsnį. Šis straipsnis buvo svarbus galimo stojimo į (duomenys neskelbtini) studijas, rengiant šį straipsnį įsigijo statistinių duomenų programą, kad galėtų atlikti tikslesnius skaičiavimus ir pateikti patikimesnes prognozes. Programa kainavo 549,48 Eur. Straipsnį turėjo pateikti iki 2016-05-22. (duomenys neskelbtini) Universiteto dėstytojas V. J. patarė išnaudoti (duomenys neskelbtini) esančias galimybes ir susitikti su čia atvyksiančiais ekspertais iš (duomenys neskelbtini). Buvo atkreiptas jo dėmesys į J. L. analitinio centro (duomenys neskelbtini) skyriaus vadovės N. Z. paskaitą, kuri vyko 2016-05-17 18 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) Universiteto (duomenys neskelbtini). Dėl padaryto nusikaltimo, kurio metu jis nukentėjo, negalėjo dalyvauti šioje paskaitoje ir nespėjo. Programa (duomenys neskelbtini) buvo įsigyta tik šio akademinio ekspertinio darbo rašymui. Dėl apeliantų padaryto nusikaltimo jis šio darbo pabaigti negalėjo. Jo pabaigti negalės ir ateityje, nes pasikeitė situacija dėl šio darbo aktualios temos. Rašydamas šį straipsnį įdėjo labai daug pastangų ir laiko, dėl ko patyrė 1800 Eur žalą. Mano, kad ekspertinio darbo nesurašymas laiku yra tiesiogiai susijęs priežastiniu ryšiu su G. S. ir M. Š. padaryta nusikalstama veika, nes dėl jų neteisėtų veiksmų įsigyta programa tapo bevertė ir ekspertinio darbo pabaigti negalėjo, laiku nepridavė.
- Taip pat nurodo, kad dėl apeliantų neteisėtų veiksmų jo sveikata sutrikdyta nežymiai, jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, todėl mano, kad jam buvo padaryta ne 1000 Eur neturtinė žala, tačiau 2000 Eur, kurią ir prašo solidariai priteisti iš apeliantų.
- Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino atstovavimo sumą ir už atstovavimą baudžiamojoje byloje jam iš G. S. ir M. Š. priteisė 1200 Eur, nors jis už atstovavimą teisininkui A. B. sumokėjo 1700 Eur. Nurodo, kad byla sudėtinga, todėl atsižvelgus į jam suteiktų paslaugų kompleksiškumą ir paslaugų įkainius, jam turėjo būti priteista visa 1700 Eur suma už suteiktas atstovavimo paslaugas.
- Teismo posėdyje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. P. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji ir jų gynėjos prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundą atmesti. Prokuroras prašė visus apeliacinius skundus atmesti.
- Apeliaciniai skundai atmetami.
- Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimai bylose Nr. 16034/90, Van de Hurk v. Netherlands; Nr. 20772/92, Helle v. Finland).
- Dėl G. S. ir M. Š. veikos kvalifikavimo
- Teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Neabejotina ir tai, kad įrodymais yra visi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme surinkti ir užfiksuoti duomenys – svarbu, jog jie būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir kad juos būtų galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys).
- BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) buvo numatyta atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje jau yra išaiškinta, kad viešoji vieta yra tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai pasireikšti viešojoje vietoje gali tiek tada, kai aplink yra žmonių (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkiniams), tiek tada, kai aplink žmonių nėra (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkai). Pažymėtina, kad fizinio smurto panaudojimo viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu atveju nebūtina, kad kiltų kitos pasekmės (aplinkiniams žmonėms būtų sukeltas išgąstis ar kiltų sumaištis, aplinkiniai pasijustų šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, būtų nutrauktas kitų žmonių poilsis ar darbas, būtų padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, sustabdytas eismas ar pan.) – jau pats fizinio smurto panaudojimas viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu savaime sutrikdo visuomenės (konkrečiau jos nario, t. y. nukentėjusiojo) rimtį. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiesiogiai arba per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai arba turtui.
- Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad abu nuteistieji 2016 m. gegužės 13 d., 17.50 val., viešoje vietoje, nuteistajam G. S. automobiliu aplenkus nukentėjusiojo T. P. vairuotą transporto priemonę pastarąjį sustabdė, priėjęs prie nukentėjusiojo nuteistasis G. S. sugadino nukentėjusiojo turtą (mobiliojo ryšio telefoną, akinius) ir bendrais veiksmais tęsdami chuliganiškus veiksmus, nuteistajam M. Š. laikant nukentėjusiojo rankas, nuteistasis G. S. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį T. P. ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą bei tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apeliantus kaltais dėl kaltinime nurodytų jiems inkriminuotų veikų pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, rėmėsi šiais įrodymais: nukentėjusiojo T. P., liudytojų E. L., J. S., S. P., I. P., D. M., V. S., A. P., A. G. parodymais, specialisto išvada ir jo parodymais bei kitais byloje esančiais įrodymais.
- Byloje nėra duomenų, o ir apeliaciniuose skunduose nuteistieji nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų ir įtikinamų duomenų, kad minėti proceso dalyviai būtų susipykę su jais ir būtų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti juos kaltinant padarius nusikaltimą. Minėtų proceso dalyvių parodymai tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl netikėti tokiais minėtų proceso dalyvių parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.
- Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu nustatytos jiems inkriminuoto nusikaltimo aplinkybės, iš esmės teigiama, jog jų kaltė dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau išnagrinėjusi bylos medžiagą pagal nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl nuteistųjų G. S. ir M. Š. kaltės, kurios, priešingai abiejų apeliantų subjektyviam manymui, yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad tokia teismo išvada yra teisinga, o tai, kad nuteistieji ir jų gynėjai nustatytus faktus subjektyviai vertina kitaip nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo atliktas vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
- Apeliaciniuose skunduose nuteistieji nenurodė jokių naujų, skundžiamame nuosprendyje dar neįvertintų esminių aplinkybių, turinčių įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir nuteistųjų kaltei, kurias apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti iš naujo. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems motyvams, teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių ir tai leido pirmosios instancijos teismui tinkamai išspręsti nuteistųjų veikos kvalifikavimo klausimą. Todėl G. S. ir M. Š., nuteistiems pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir juos išteisinti iš pastarojo nusikaltimo nėra jokio pagrindo.
- Kaip nepagrįsti atmestini nuteistųjų apeliacinių skundų teiginiai apie tai, kad nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą. Abu nuteistieji neneigia to, kad aplenkęs nukentėjusiojo vairuotą transporto priemonę, nuteistasis G. S. sustabdė savo vairuotą automobilį ir tokiu būdu sustabdęs nukentėjusiojo vairuotą transporto priemonę išlipo iš savo automobilio, priėjo prie nukentėjusiojo ir ėmė aiškintis su juo. Tiek pati įvykio situacija (priverstinis kitos transporto priemonės sustabdymas, išlipimas iš savo automobilio ir priėjimas prie kitos transporto priemonės vairuotojo, aiškinimasis su juo), tiek byloje esantys nuteistąjį G. S. charakterizuojantys duomenys (jis apibūdintas kaip agresyvus ir pakankamai įžūlus vairuotojas, sunkiai valdantis savo emocijas) paneigia abiejų nuteistųjų teiginius apie tai, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis ir atvirkščiai – patvirtina nukentėjusiojo nurodytą konflikto eigą, t. y. kad būtent nuteistasis G. S. pradėjo konfliktą, elgėsi agresyviai ir, kartu su nuteistuoju M. Š., prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą.
- Taip pat nepagrįstai savo apeliaciniuose skunduose abu nuteistieji teigia, kad jų veikoje nėra bendrininkavimo požymių. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Šioje byloje aktualu yra tai, kad įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo iš anksto išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Pagal formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistasis G. S. iš pradžių vienas smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau nukentėjusiajam aktyviai priešinantis, pastarojo veiksmus apribojo nuteistasis M. Š., suimdamas nukentėjusįjį už rankų. Nėra jokių abejonių, kad abu nuteistieji suvokė kiekvienas savo veiksmų esmę – kad nuteistasis M. Š. savo veiksmais apribos nukentėjusiojo galimybę priešintis ir taip sudarys visas sąlygas nuteistajam G. S. viešoje vietoje sužaloti nukentėjusįjį, kas, be nuteistojo M. Š. veiksmų, nuteistajam G. S. nesisekė. Taigi, iš aukščiau aptartų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, jog abu nuteistieji neabejotinai suvokė dalyvaujantys bendroje nusikalstamoje veikoje, suprato prisidedantys prie bendro nusikalstamos veikos tikslo – nukentėjusiojo sužalojimo viešoje vietoje vartojant prieš jį fizinį smurtą, ir kiekvieno iš jų veiksmai buvo reikšmingi vienas kito veiksmams. Todėl inkriminuotą nusikalstamą veiką abu nuteistieji neabejotinai padarė veikdami bendrininkų grupėje.
- Paminėtų įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas leidžia apeliacinius skundus nagrinėjančio teismo teisėjų kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistieji padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje ir išteisinti nuteistuosius nėra jokio pagrindo.
- Dėl bausmių
- BK 284 straipsnio 1 dalies (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) sankcijoje numatytos kelių rūšių bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
- BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta, kad įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio; jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
- Susipažinus su apeliaciniais skundais, skundžiamu nuosprendžiu ir visais byloje esančiais duomenimis akivaizdu, jog individualizuodamas nuteistųjų atsakomybę pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis iš esmės įvertino tinkamai. Skirdamas bausmes apeliantams pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį (padarytas vienas, tyčinis, nesunkus nusikaltimas), į jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir ją lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat tinkamai įvertino nuteistųjų asmenybes (nuteistasis G. S. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, neregistruotas priklausomybių ir psichiatrinėse įskaitose, ūkininkauja, charakterizuojamas teigiamai; nuteistasis M. Š. neteistas, administracine tvarka nebaustas, neregistruotas priklausomybių ir psichiatrinėse įskaitose, charakterizuojamas teigiamai, vedęs, augina mažamečius vaikus). Naujų duomenų, kurie turėtų esminės įtakos nuteistųjų atsakomybės individualizavimui ir kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, apeliantai savo skunduose nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
- Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistųjų asmenybes ir kitus svarbius duomenis matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas bausmių skyrimą reglamentuojančių teisės normų, kiekvienam nuteistajam pagrįstai parinko vieną iš švelnesnių bausmių – baudas, kurios savo dydžiu yra žymiai švelnesnės už BK 47 straipsnio 2 dalies 2 punkte (iki 2017 m. spalio 6 d. galiojusi redakcija) numatytą tokios bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, švelnesnėmis bausmėmis nebus pasiekti bausmių tikslai – tik pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių vykdymas padės sulaikyti nuteistuosius nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus.
- Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtos bausmės yra teisingos, jos atitinka nuteistųjų asmenybes, jų padaryto nusikaltimo pobūdį bei priešingai, nei mano apeliantai, nėra aiškiai per griežtos ar per švelnios, todėl keisti bausmes nuteistiesiems apeliacinių skundų motyvais nėra jokio pagrindo.
- Dėl civilinio ieškinio
- BPK 109 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
- Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. P. savo ieškiniu ir apeliaciniu skundu prašė priteisti iš nuteistųjų solidariai turtinę žalą – 549,48 Eur už statistinių duomenų programos (duomenys neskelbtini) įsigijimą ir 1800 Eur už (duomenys neskelbtini) darbo paruošimą; 2000 Eur neturtinės žalos; 1700 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti; 200 Eur už apeliacinio skundo surašymą. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis ir civilinis ieškovas sumažino dalį savo reikalavimų ir prašė už programinę įrangą priteisti 300 Eur ir 1200 Eur už ekspertinio darbo paruošimą.
- Nors nukentėjusysis tvirtina, kad jis turtinę žalą, susijusią su programinės įrangos atnaujinimu ir ekspertinio darbo nesurašymu laiku, patyrė dėl nuteistųjų nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai teisingai pažymėjo, kad programinės įrangos atnaujinimas ir ekspertinio darbo nesurašymas laiku tiesioginiu priežastiniu ryšiu nesusiję su nusikalstama veika. Nuteistųjų G. S. ir M. Š. nusikalstama veika buvo nukreipta ne į nukentėjusiojo turimą programinę įrangą ir pradėtą rašyti ekspertinį darbą, o į kitus objektus. Minėta nusikalstama veika nesugadino ir nesunaikino nei nukentėjusiojo įsigytos programinės įrangos, nei (duomenys neskelbtini) darbo, jis neprarado galimybės disponuoti šiuo turtu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad daugumos informacinių technologijų viena iš tinkamos eksploatacijos sąlygų yra nuolatinis tokios technologijos atnaujinimas ar jos keitimas naujesne technologija, todėl tai, kad norint eksploatuoti nukentėjusiojo įgytą programinę įrangą, ją reikės atnaujinti, savaime negali būti pripažįstama dėl nuteistųjų nusikalstamos veikos patirta žala. Nukentėjusysis savo turtinės žalos dėl ekspertinio darbo nesurašymo laiku iš viso nepagrindė jokiais dokumentais. Be to, nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusysis nebuvo sužalotas taip, kad jis negalėtų galvoti, skaičiuoti, apibendrinti surinktą informaciją, daryti išvadas ir visa tai išdėstyti (duomenys neskelbtini) darbe, dėl patirtų sužalojimų jis nebuvo gydomas stacionare. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. P. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) darbą rašyti pradėjo dar 2014 metais, o civiliniame ieškinyje pateikti duomenys rodo, kad šį darbą (straipsnį) jis turėjo parengti iki 2016 m. gegužės 22 d. Taip pat pirmosios instancijos teisme jis pripažino, kad viską palieka paskutinei minutei, o apeliacinės instancijos teisme, po įvykio praėjus daugiau nei vieneriems metams, jis patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) darbo jis nesurašė ir programinės įrangos neatnaujino. Visi šie duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog paskutinės 9 dienos (nuo aptariamo įvykio iki numatytos (duomenys neskelbtini) darbo parengimo datos) nebuvo tiek reikšmingos, lyginant su laikotarpiu, praėjusiu nuo (duomenys neskelbtini) rengimo pradžios (2014 metų) iki aptariamo įvykio, o (duomenys neskelbtini) darbo laiku jis neparengė ne dėl nusikalstamos veikos, bet dėl kitų priežasčių. Todėl pripažinti, kad turtinę žalą, susijusią su programinės įrangos atnaujinimu ir (duomenys neskelbtini) darbo nesurašymu laiku, nukentėjusysis patyrė dėl nuteistųjų nusikalstamos veikos bei priteisti ją iš nuteistųjų, nėra jokio pagrindo.
- Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnyje – sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip, – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis – kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.
- Dėl šioje byloje tirto ir nagrinėto įvykio metu patirto sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. P. neabejotinai kentė fizinį skausmą, nepatogumus kasdieniniame gyvenime, buvo apribotos jo galimybės bendrauti, jis patyrė dvasinių išgyvenimų, jautė pažeminimą ir patyrė kitus neigiamus išgyvenimus. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas dėl to pareiškė 2000 eurų civilinį ieškinį jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tokį savo civilinį ieškinį nukentėjusysis ir civilinis ieškovas palaikė pirmosios instancijos teisme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visos nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. P. sužalojimo pasekmės iš esmės pasireiškė tik ribotą laiką, jie nebuvo nepataisomi ir neužilgo po nusikalstamos veikos sužalojimai sugijo, konkrečių įtikinamų ir dokumentais patvirtintų jo patirto sužalojimo liekamųjų reiškinių pirmosios instancijos teisme jis iš esmės nenurodė. Be to, formuojama teismų praktika patvirtina, kad bylose kurių aplinkybės panašios (asmenys nuteisti už nežymų sveikatos sutrikdymą), neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas iki 1000 eurų (pavyzdžiui, bylos Nr. 2K-152-693/2016, Nr. 2K-507-788/2015, Nr. 2K-410-693/2015, Nr. 2K-394-699/2015 ir kt.).
- Atsižvelgęs į šias aplinkybes, o taip pat ir į nusikalstamos veikos pasekmes, nuteistųjų kaltę, jų turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, apeliacinės instancijos teismas mano, kad šiuo konkrečiu atveju 1000 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankama satisfakcija nukentėjusiajam už jo patirtus neigiamus išgyvenimus, todėl pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs visas neturtinės žalos dydžio nustatymui svarbias aplinkybes, pagrįstai nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. P. ieškinį šioje dalyje sumažino nuo 2000 eurų iki 1000 eurų. Pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra realus, teisingas ir protingas, todėl keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
- BPK 104 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė.
- Šioje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. P. neabejotinai patyrė išlaidas, susijusias su jo teisėtų interesų gynimu, dėl ko jis turėjo teisę pareikšti civilinį ieškinį ir jo turėtos atstovavimo išlaidos turi būti atlygintos. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jis iš viso patyrė 2200 eurų išlaidas, susijusias su teisinės pagalbos teikimu ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme (3 t., 43–46 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai teisingai pažymėjo, kad advokatės A. Š. atstovavimas byloje nėra užfiksuotas, todėl nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo prašymas priteisti iš nuteistųjų minėtai advokatei sumokėtus 500 eurų teisingai buvo atmestas. Kitam atstovui – A. B. – už teisinę pagalbą nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. P. sumokėjo 1700 eurų. Įvertinęs bylos sudėtingumą, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo A. B. šioje byloje suteiktų paslaugų apimtį, ypatingai tai, kad už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme nukentėjusysis ir civilinis ieškovas atstovui A. B. sumokėjo 600 eurų, bet minėtame apylinkės teisme pirmojo posėdžio metu atstovas A. B. pareiškė nušalinimą teismui (posėdis iš viso truko apie 35 minutes) ir byla šiame teisme iš esmės nebuvo nagrinėjama, o už atstovavimą kitame apylinkės teisme nukentėjusysis ir civilinis ieškovas atstovui A. B. papildomai sumokėjo 500 eurų, taip pat įvertinęs nuteistųjų turtinę padėtį, iš jų priteistas sumas ir kitas svarbias aplinkybes, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad prašomos priteisti atstovavimo išlaidos – 1700 eurų, yra per didelės ir jos nėra proporcingos atstovo A. B. įdėtam darbui atstovaujant nukentėjusįjį ir civilinį ieškovą šiame procese. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo ieškinį šioje dalyje sumažino iki 1200 eurų. Teismas savo sprendimą šioje dalyje visiškai argumentavo ir savo motyvus aiškiai bei suprantamai išdėstė skundžiamame nuosprendyje, o apeliacinio skundo motyvai pirmosios instancijos teismo išvadų šioje dalyje nepaneigia. Todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. P. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais taip pat nėra jokio pagrindo.
- Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. P. apeliacinės instancijos teismui pateikė dokumentą, patvirtinantį, jog jis patyrė 200 eurų išlaidas, susijusias su apeliacinio skundo paruošimu (4 t., 28 b. l.). Tačiau įvertinus tai, kad jo apeliacinis skundas atmetamas, priteisti jam iš nuteistųjų minėtas išlaidas nėra jokio pagrindo.
- Kiti pirmiau neaptarti apeliacinių skundų argumentai, subjektyvūs pasvarstymai ir prielaidos nėra esminės, jos nusikalstamų veikų kvalifikavimui, bausmių už jas paskyrimui ir civiliniam ieškiniui esminės įtakos neturi, todėl atsižvelgti į jas ir remiantis jomis keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį pagrindo nėra.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo T. P., nuteistųjų G. S. ir M. Š. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Donatas Jatužis
Teisėjai Danutė Švitinienė
Evaldas Vanagas