Civilinė byla Nr. e2A-31-516/2018

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00071-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.3.; 2.6.10.9.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant ieškovo atstovei R. Š., atsakovui S. N.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-596-210/2016 pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ieškinį atsakovui S. N. (trečiasis asmuo – Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyrius) dėl žalos, padarytos kultūros paveldo objektui, atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KPD) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti valstybės naudai iš atsakovo S. N. 309 843,60 Eur nuostolių atlyginimą; taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas paaiškino, kad gina viešąjį interesą, pažeistą atsakovui nevykdant (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos rūmų pastato priežiūros ir jam įstatymu nustatytos pareigos išsaugoti kultūros paveldo objektą nuo sunykimo ir dėl tokio atsakovo neveikimo atsiradus žalai. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos kompleksą sudaro: rūmai, oficina, arklidė, svirnas, vandens malūnas, tvartas ir parkas. (duomenys neskelbtini) dvaro sodyba įrašyta į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, kaip turinti architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę, jai nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui bei saugoti viešajai pagarbai. Ieškovas nurodė, kad S. N. yra (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos rūmų savininku 2005 m. vasario 24 d. sutarties Nr. 11-5 „Dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo“ pagrindu. Sudaręs minėtą sutartį, atsakovas įsigijo ginčo objektą nuosavybėn, tapo kultūros paveldo objekto valdytoju ir prisiėmė visas tokio objekto valdytojui įstatymais ir kitais teisės aktais imperatyviai nustatytas pareigas. Ieškovas pažymėjo, kad 2005 m. kovo 22 d. KPD ir S. N. pasirašė Nekilnojamosios kultūros vertybės – statinių komplekso, ansamblio individualų pirminį apsaugos reglamentą Nr. 12.22.Š-NRŠ-741 (toliau – ir Apsaugos reglamentas), kuris pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 15 straipsnį (aktuali redakcija nuo 2003-01-01 iki 2005-05-20) yra šios vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygų nustatymo pagrindinis dokumentas. Taigi, atsakovas buvo supažindintas su vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygomis, kurios nustatė, kad priežiūrai savininkas gali savarankiškai atlikti šiuos statinio priežiūros darbus: atlikti apžiūrą, valyti, šalinti taršos šaltinius, šalinti (iškirsti) medžius ir krūmus, augančius ant statinio ar jo liekanų, grąžinti į pirmykštę vietą ir įtvirtinti išlinkusius ar iškirstus elementus, jeigu jie nėra vertingosios dalys bei elementai, įrengti ir prižiūrėti įrangą, apsaugančią nuo gaisrų. Reglamente taip pat nurodyta, kad sužinojęs apie statinio sugadinimą, sužalojimą, sunaikinimą, vandalizmo aktą, gresiančias ar įvykusias avarijas, turi nedelsdamas pranešti KPD Šiaulių skyriui ir imtis priemonių vertingoms dalims bei elementams išsaugoti.
3. Ieškovas paaiškino, kad 2005 m. liepos 1 d. (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos rūmuose kilo gaisras, kurio metu pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „ERGO Lietuva“ 2005 m. liepos 5 d. apžiūros aktą Nr. L113/05-07-05 sudegė stogo konstrukcija, sušlapo sienos ir grindys, išdužo langai. Dėl kilusio gaisro buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 09-1-4902-05, tačiau prokuroro 2014 m. sausio 30 d. nutarimu šis ikiteisminis tyrimas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, buvo nutrauktas, nenustačius kalto asmens. Kadangi pastatas buvo apdraustas, 2005 m. lapkričio 9 d. UAB „ERGO Lietuva“ atsakovui išmokėjo 37 870,89 Eur dydžio draudimo išmoką, o 2005 m. gruodžio 16 d. išmokėta dar 129,75 Eur, tačiau, ieškovo teigimu, atsakovas net dalies gautos pinigų sumos neskyrė rūmams atstatyti arba konservuoti tikslu apsaugoti nuo gamtos poveikio po gaisro. Nors atsakovui nuolat buvo nurodoma imtis priemonių pastato ir jo konstrukcijų apsaugai nuo atmosferos poveikio, surašomi reikalavimai, o atsakovas įsipareigodavo skirti lėšų pastato laikinoms konstrukcijoms ir apsaugai nuo atmosferos poveikio įrengti, per visą laiką iki bylos iškėlimo teisme jokių veiksmų nesiėmė, o (duomenys neskelbtini) dvaro rūmai nuolat iro. Ieškovas paaiškino, kad pagal sužalojimo vietoje komisijos surinktus duomenis nuostolių dydį apskaičiavo ekspertė UAB „A.J.K.K.“, kurios akte nurodoma, jog nustatyti (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos rūmų pastatui padaryti nuostoliai yra 309 843,60 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė valstybės naudai iš atsakovo 226 341,30 Eur, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo 2016 m. kovo 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o likusią ieškinio dalį atmetė, priteisdamas iš atsakovo 2 566 Eur žyminio mokesčio valstybei, o iš ieškovo atsakovui – 404,25 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
5. Teismas pažymėjo, kad 2005 m. kovo 22 d. KPD ir S. N. pasirašė Apsaugos reglamentą, kuris pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 15 straipsnį yra šios vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygų nustatymo pagrindinis dokumentas, kuris savo esme yra įgyvendinamasis aktas, konkretizuojantis šalių veiksmus ir pareigas objekto atžvilgiu. Teismas pastebėjo, kad Apsaugos reglamentas buvo pasirašytas dviem egzemplioriais, vienas iš kurių įteiktas atsakovui. Apsaugos reglamente nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos rūmų fizinė būklė – gera. Be to, teismas pastebėjo, kad Lietuvos dvarų duomenų bazės tinklapyje pateiktose 2004 m. balandžio 24 d. (duomenys neskelbtini) dvaro rūmų fotonuotraukose taip pat užfiksuota pastato būklė iki jo perdavimo atsakovui, kuri akivaizdžiai vizualiai yra gera.
6. Teismas nurodė, kad nors atsakovas teigė, jog gautus po gaisro rūmuose draudimo pinigus panaudojo dvaro sodybos reikmėms po gaisro, patikimų tam įrodymų nepateikė, todėl teismas padarė išvadą, jog atsakovas gautos pinigų sumos rūmams atstatyti neskyrė. Teismas konstatavo, kad šalių bendradarbiavimas po gaisro vyko nesklandžiai, atsakovas nevykdė jam surašomų reikalavimų, jam buvo kelis kartus surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1884 straipsnio 1 dalį bei paskirtos 10 Lt baudos, kurias atsakovas sumokėdavo, tačiau darbų ir toliau neatlikdavo.
7. Teismas pastebėjo, kad iš ieškovo pateiktų fotonuotraukų, kuriose kasmet po kilusio gaisro buvo fiksuojama pastato būklė, jos kitimas, akivaizdu, jog iki civilinės bylos iškėlimo rūmų būklė itin pablogėjo. Apie pablogėjusią (duomenys neskelbtini) dvaro rūmų būklę, teismo vertinimu, liudija ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės į bylą teikti dokumentai, pasitarimo protokole fiksuoti duomenys ir paaiškinimai, byloje apklaustų liudytojų – komisijos, nustatinėjusios pastato būklės pokyčius dėl jo nepriežiūros, paaiškinimai teisme. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovo neveikimu buvo padaryta žala valstybės saugomam nekilnojamam kultūros paveldo objektui.
8. Teismas konstatavo, kad rūmų pastatui padaryti nuostoliai (žala) apskaičiuoti remiantis 2014 m. gegužės 7 d. KPD direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos akte nustatytais pastato pažeidimais dėl atmosferos poveikio ir jų aprašymu, taip pat remiantis pastato planais, apskaičiuojant esamus sienų, plotus ir erdves, ir nustatyta, jog visa žala sudaro 309 843,60 Eur. Tačiau teismas pažymėjo, kad nors ieškovas teigia, jog į nuostolių apskaičiavimą neįtraukta žala dėl kilusio gaisro, t. y. reikalaujama tik tų nuostolių, kurie atsirado jau po kilusio gaisro, neapsaugojus sienų, langų rėmų, ir kt., nuostolių apskaičiavimo akte įtraukti ir darbai bei medžiagos stogui ir perdangoms atkurti. Teismas nurodė, kad ieškovas, reikalaudamas tik žalos, nesusijusios su gaisro padariniais ir nereikalaudamas kitų išlaidų – būsimų, susijusių su gaisro padarinių pašalinimu, neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo apmokėti valstybei nuostolius dėl gaisro padarinių pašalinimo, juolab, kad ieškovas nereikalauja perduoti valstybei rūmų pastatą ir nenurodo, jog šios lėšos bus panaudotos pastato išsaugojimui, atkūrimui ar konservavimui. Todėl iš prašomos priteisti sumos atimtina darbų ir medžiagų vertė, susijusi su stogo ir perdangų atkūrimu – 26 916,97 Eur suma.
9. Teismas konstatavo, kad atsakovas nevykdė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 14 straipsnio 3 dalies 1 punkte kultūros paveldo objekto valdytojui imperatyviai nustatytų pareigų rūpintis šio objekto išsaugojimu, taip pat atsakovas netinkamai vykdė objekto priežiūrą, kuri pagal NKPAĮ 2 straipsnio 27 dalį turi būti vykdoma nuolat, bei pažeidė NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, draudžiančią viešajam pažinimui ir naudojimui skirtame ir valstybės saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias objekto savybes. Teismas paaiškino, kad atsakovo nesirūpinimą rūmų pastatu, atmestiną ir aplaidų požiūrį į kultūros paveldą rodo tai, jog jis tinkamai nevykdė (neorganizavo) nei dvaro rūmų tyrimų (taikomųjų), nei avarijos grėsmės pašalinimo, nei konservavimo, nei restauravimo darbų bei jų projektavimo, nors Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-157 patvirtintos Privačios nuosavybės – prieinamų visuomenei lankyti valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkomųjų paveldosaugos darbų išlaidų kompensavimo taisyklės (toliau – ir Išlaidų kompensavimo taisyklės) numatė galimybę valstybės biudžeto lėšomis kompensuoti jam šių darbų išlaidas. Teismas konstatavo, kad atsakovo argumentas, jog valstybė neteikė jam nei metodinės, nei materialinės paramos, vertintinas kaip išsisukinėjimas, asmeninės atsakomybės vengimas bei teisės aktų piktybinis nevykdymas, nes iš esmės atsakovui buvo duodami gana aiškūs nurodymai, o argumentas, kad KPD neskyrė jam lėšų nurodytiems darbams atlikti, laikytinas nepagrįstu ir spekuliaciniu, nes pats atsakovas, kaip tai reglamentuoja teisės aktai, darbams rūmuose jokių savo lėšų neskyrė, nors tik tokiu atveju (patyręs tam tikras asmenines išlaidas) galėjo pretenduoti į lėšų kompensaciją. Teismas priėjo išvadą, kad įsigijęs (duomenys neskelbtini) dvaro rūmus, S. N. nesielgė kaip apdairus, atidus ir rūpestingas savininkas. Nepaisant nuolatinių KPD raginimų ir nurodymų atlikti apsaugai tam tikrus darbus, atsakovas neprižiūrėjo jo, nesaugojo nuo pašalinių asmenų patekimo į vidų, vandalizmo, t. y. savo abejingu neveikimu leido pastatui irti, todėl privalo atlyginti žalą.
10. Tačiau teismas taip pat pripažino, kad, nors KPD sistemingai teikė atsakovui imperatyvius nurodymus dėl rūmų apsaugos, jie, teismo nuomone, buvo labiau formalūs, biurokratiški ir neparodė tikro atsakingos institucijos rūpesčio valstybės saugomu objektu, todėl pripažintina 20 procentų ieškovo kaltė ir galutinė ieškinio suma mažintina 20 procentų, t. y. iš atsakovo priteistina iš viso 226 341,30 Eur suma.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Atsakovas S. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Apsaugos reglamento 1 punkte nurodyta, kad priežiūrai valdytojas gali savarankiškai atlikti tam tikrus statinių komplekso priežiūros darbus. Apsaugos reglamentas numato, kad jame išvardyti priežiūros darbai yra atliekami be projektinės dokumentacijos ir be atskiro KPD leidimo. Savo ruožtu ieškovas reikalauja atlyginti žalą, kuri atsirado dėl neatliktų tvarkybos, o ne priežiūros, darbų, kuriems yra reikalinga projektinė dokumentacija ir KPD leidimas. KPD, atsakydamas į pateiktus prašymus, tik informavo, kad neturėjo galimybių įtraukti (duomenys neskelbtini) dvaro rūmų tvarkybos darbus į KPD administruojamas darbų programas ir pateiktuose atsakymuose nenurodė jokių atsakovų pateiktų prašymų trūkumų, todėl laikytina, jog prašymai buvo suformuoti tinkamai. Teismas neanalizavo aplinkybių, kad apeliantas kiekvienu atveju imdavosi atlikti darbus, kuriuos jis pajėgus, t. y. užkaldavo duris, užsandarindavo langus, bei, remdamasis NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalies 2 punktu pranešdavo apie kultūros vertybei iškilusią grėsmę, kurios pats pašalinti nepajėgia bei tam neturi reikiamos kvalifikacijos ir leidimo. KPD į apelianto pranešimus nereagavo arba, nepaisant apelianto nurodymo, kad jis nepajėgus pašalinti pastatui iškilusios grėsmės, vis tiek formaliai pasiūlydavo kilusią grėsmę pašalinti pačiam atsakovui. Teismui nevertinus šių apelianto argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų, dėl jų visiškai nepasisakius, akivaizdu, kad atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos nebuvo tinkamai motyvuotos ir įrodytos.
2. Nesutiktina su teismo vertinimu, kad rūmai, juos perduodant atsakovui, buvo geros būklės. Apeliantas paveldo objekto savininku tapo nuo 2005 m. kovo 4 d., t. y. praėjus beveik metams nuo teismo minimų fotonuotraukų padarymo. Apeliantas pateikė 2005 m. balandžio 23 d. darytas fotonuotraukas, kuriose matyti, kad pastato būklė buvo prasta, tačiau šių nuotraukų teismas neanalizavo, dėl jų nepasisakė ir nenurodė jokių motyvų, kodėl šie įrodymai nepriimtini. Teismas sprendimą priėmė, remdamasis išimtinai ieškovo teiktais įrodymais, ignoruodamas apelianto pateiktus įrodymus apie tas pačias aplinkybes. Be to, teismas neatsižvelgė ir į apelianto argumentus, kad pastatą jis nusipirko už nedidelę kainą viešose varžytynėse, kas rodo, jog jo būklė negalėjo būti gera.
3. Į bylą buvo pateikti įrodymai, kad apeliantas 2005 m. liepos 26 d. kreipėsi į UAB „Pastatų konstrukcijos“ dėl pastato techninės būklės po gaisro įvertinimo. KPD direktoriaus sudaryta komisija nustatė, kad gaisro padaryta žala yra 1 083 515 Lt (313 808 Eur), tačiau 2005 m. rugsėjo 14 d. UAB „Pakruojo arka“ paruoštoje sąmatoje – 1 352 167 Lt (391 614,43 Eur). Akivaizdu, kad S. N., sumokėjęs už ekspertizes ir sąmatas iš draudimo lėšų, galėjo atlikti tik nedidelius statybos darbus. Buvo akivaizdu, kad draudimo išmokėtų pinigų neužteks žalai likviduoti. Būtinus statybos darbus apeliantas atliko, samdydamas asmenis, kuriems sumokėjo grynaisiais pinigais. Kadangi tai vyko prieš dešimt metų, jokių sutarčių ar kvitų apeliantas neturi išsaugojęs, niekada nemanė, kad jų reikės. Praėjus tokiam ilgam laiko tarpui apeliantas net nebegali surasti tuos darbus atlikusių žmonių, kad šie paliudytų, jog juos vykdė. Teigdamas, kad apeliantas draudimo išmokėtus pinigus išleido ne rūmams atstatyti, ieškovas turėtų tai įrodyti. Teismas pažeidė proceso teisės normas, šią pareigą perkeldamas apeliantui.
4. Priešingai nei konstatavo teismas, apeliantas įvykdė KPD 2007 m. kovo 13 d. reikalavimą ir užsandarino langus bei duris, kad nebūtų galimybės patekti į pastatą, tačiau jis negalėjo uždengti pastato stogo laikina danga, nes laikinos stogo dangos nebuvo ant ko uždėti (stogo konstrukcijos sudegė įvykusio gaisro metu), o antro aukšto perdanga keliose vietose buvo pradegusi kiaurai ir sukritusi į pastato vidų. Stogo konstrukcijų atstatymas yra tvarkybos darbas, kuris gali būti daromas atlikus tyrimus, projektavimą, atstačius antro aukšto avarinės būsenos perdangą. Apeliantas savarankiškai šių darbų atlikti negalėjo ir tam neturėjo pakankamų finansinių galimybių bei negavo jokios paramos iš KPD. Teismas netyrė ir neanalizavo apelianto pateiktų įrodymų apie jo ir ieškovo bendravimą iki 2007 m. kovo 13 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus. 2005 m. rugsėjo 1 d. apeliantas pateikė paraišką finansuoti kultūros paveldo objekto tvarkybos ir neatidėliotinus saugojimo darbus iš paveldotvarkos programai skirtų valstybės biudžeto lėšų, kurią patikslino 2005 m. lapkričio 30 d., tačiau 2006 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (9.6)-2-665 KPD netenkino apelianto paraiškos.
5. Teismas nevertino, kad 2007 m. balandžio 27 d. apeliantas kreipėsi į KPD, pranešdamas, kad be KPD pagalbos neturi galimybių atstatyti gaisro padarytą žalą. Negavęs jokio atsakymo, atsakovas 2007 m. spalio 29 d. pakartotinai kreipėsi į departamentą, tačiau ir į šį kreipimąsi negavo jokio atsakymo, o 2008 m. vasario 27 d. KPD dar kartą pateikė reikalavimą pašalinti pažeidimus: užsandarinti rūmų pastato atviras langų ir durų angas, uždengti pastato stogą laikina danga. Apeliantas 2008 m. gegužės 12 d. dar kartą kreipėsi į KPD, nurodydamas, kad nėra pajėgus atlikti visus būtinus darbus ir uždengti pastato stogą, tačiau ir į šį apelianto pranešimą KPD nereagavo. 2009 m. kovo 18 d. raštu Nr. (9.6)2-658 KPD atsisakė finansuoti rūmų tvarkybos ir neatidėliotinus saugojimo darbus, kartu pasiūlydamas šiuos darbus atlikti atsakovo lėšomis. Tokia KPD pozicija rodo, kad jis sąmoningai ignoravo visus apelianto pranešimus bei prašymus, kuriuose nurodyta, jog jis nėra pajėgus pašalinti rūmams padarytos žalos. KPD sąmoningais ir kaltais veiksmais lėmė rūmams padarytos žalos išaugimą, nes nesiėmė jokių realių veiksmų apsaugoti objektą, nebendradarbiavo su apeliantu bei nesuteikė jam jokios realios pagalbos. Ieškovo neveikimas įrodo, kad dėl atsiradusios žalos yra kaltas ne apeliantas, o pats ieškovas. Tiek (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas administracinio teisė pažeidimo byloje, tiek pats ieškovas pripažino, kad apeliantas tinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su rūmų priežiūra ir tvarkyba. Teismas netyrė šio įrodymo, neatsižvelgė į prejudicinius faktus. Teismas tendencingai nevertino, kad 2012 m. birželio 13 d. apeliantas dar kartą kreipėsi į KPD dėl negalėjimo pašalinti nekilnojamajai kultūros vertybei iškilusių grėsmių.
6. Ieškovo pateiktos nuotraukos įrodo tik tai, kad pats ieškovas dešimt metų, nesiimdamas jokių aktyvių veiksmų (išskyrus formalius atsakymus ir administracinių nurodymų rašymą), žinodamas apie kultūros vertybės būklės blogėjimą, nevykdė savo konstitucinės pareigos rūpintis Lietuvos kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Ieškovas pateiktu ieškiniu tik siekia perkelti visą atsakomybę apeliantui, net neprašydamas perimti nekilnojamąją kultūros paveldo vertybę visuomenės poreikiams ir taip užtikrinti jos saugumą, nenurodydamas, kad iš apelianto priteista suma bus skirta šiai kultūros vertybei atstatyti ir apsaugoti, t. y. ieškovas siekia atimti iš apelianto visą jo turimą turtą bei toliau reikalauti atsakovo asmeninėmis lėšomis sutvarkyti pastatą, atsakyti už tolesnį blogėjimą. Toks reikalavimas nėra suderinamas su teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais bei negalėjo būti tenkinamas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas neturėjo jokių finansinių galimybių atstatyti pastatą, net ir pardavęs visą savo ir šeimos turtą.
7. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad apeliantas, kaip savininkas, nebuvo įtrauktas į žalos nustatymo komisijos sudėtį, toks tyrimas buvo atliktas jam nepranešus, nepateikus jokių paaiškinimų ar dokumentų, neprašant sutikimo vykdyti apžiūrą. Be to, teismo išvada, kad nekilnojamosios kultūros vertybės nusidėvėjimas, apskaičiuojant žalą, ekspertų pagrįstai nebuvo skaičiuojamas, nėra suderinama su teisingos žalos apskaičiavimo principu, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
8. Apeliantas negalėjo pasinaudoti Išlaidų kompensavimo taisyklėmis, nes neturėjo nei finansinių galimybių, nei reikiamos kvalifikacijos atlikti visus tvarkomuosius darbus savo lėšomis. Protingumo principas suponuoja, kad iš asmens negali būti reikalaujama to, kas esamomis aplinkybėmis faktiškai nėra įmanoma įgyvendinti. NKPAĮ 27 straipsnio 5 dalis įtvirtina specialiąją taisyklę, nustatančią, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių tyrimai, avarijos grėsmės pašalinimo, apsaugos techninių priemonių įrengimo ir kiti neatidėliotini saugojimo darbai gali būti finansuojami iš paveldotvarkai skirtų lėšų. NKPAĮ 14 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad valdytojas turi teisę gauti metodinę, techninę, finansinę ir (ar) kitokią paramą kultūros paveldo objekto priežiūrai ir tvarkybai. Taigi tai, kad valstybė neturi lėšų kultūros paveldo objekto išsaugojimo darbams finansuoti, negali nulemti šio objekto valdytojo civilinės atsakomybės. Būtent KPD pažeidė bendradarbiavimo pareigas bei NKPAĮ 14 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nesuteikė apeliantui nei metodinės, nei techninės, nei finansinės ar kitokios paramos.
12. Ieškovas Kultūros paveldo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Apeliantas nerengė tvarkybos darbų projekto pagal Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.06.01:2006 nuostatas. Apeliantas nesikreipė į KPD su prašymu išduoti leidimą tvarkybos darbams atlikti, vadovaujantis Paveldo tvarkybos reglamentu PTR 3.04.01:2005. Tiek statybos techniniai reglamentai, tiek paveldo tvarkybos reglamentai numatė projektavimų sąlygų išdavimą, projektų parengimą, leidimo išdavimą, darbų priėmimą, tačiau apeliantas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kokius darbus atliko – nei projektų, nei leidimų, nei darbų priėmimo aktų, nei aprašymo, nei nuotraukų. Nėra duomenų, kokie darbai buvo atlikti, kas juos atliko, taigi, teigtina, kad apeliantas draudimo išmoką panaudojo ne rūmų priežiūrai ir tvarkybai.
2. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškovas, žinodamas apie kultūros vertybės būklės blogėjimą, nevykdė savo konstitucinės pareigos rūpintis kultūros paminklų bei vertybių apsauga. NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalis įtvirtina būtent valdytojo pareigą išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad kultūros paveldo objekto savininkui tenka pareiga rūpintis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Taigi, būtent kultūros paveldo valdytojui (savininkui) yra pareiga atlyginti žalą dėl statinio nepriežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygų pažeidimų.
3. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovas siekia perkelti visą atsakomybę apeliantui ir pasipelnyti atsakovo sąskaita. Ieškovas gina viešąjį interesą, pažeistą apeliantui nevykdant rūmų pastato priežiūros, ir tokiais veiksmais leidus atsirasti žalai. Daugiau nei 10 metų KPD siekė teisės aktuose numatytomis priemonėmis daryti poveikį atsakovui, kad pastarasis imtųsi aktyvių veiksmų dėl kultūros paveldo objekto išsaugojimo, tačiau įsitikinęs, jog šios priemonės nedaro jokios įtakos, KPD kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl padarytos žalos atlyginimo.
4. Aplinkybė, kad atsakovas apdraudė pastatą, nereiškia apelianto rūpestingumo. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad per 10 metų būtų ėmęsis aktyvesnių veiksmų be kelių langų užkalimo, siekdamas apsaugoti kultūros paveldo objektą nuo vandalizmo ir neteisėto pateikimo į pastatą. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjant administracinę bylą (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme, KPD pripažino dalinę savo kaltę dėl pastato būklės blogėjimo ir jog pripažino, kad apeliantas tinkamai vykdė savo pareigas.
5. Apeliantas nė karto nesikreipė dėl kompensacijos skyrimo, nors KPD apie galimybę gauti kompensaciją ir kompensacijos tvarką nurodė 2007 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. kovo 18 d. raštu. Apeliantas nepateikė įrodymų, kokių konkrečiai priemonių ėmėsi vertingoms dalims ir elementams apsaugoti, nepateikė įrodymų, kad buvo nepajėgus pašalinti iškilusios grėsmės, nes buvo gavęs didelę apie 38 000 Eur draudimo išmoką. Gavęs šią išmoką, apeliantas turėjo visas galimybes rengti tvarkybos darbų projektą, teikti prašymą KPD dėl leidimo tvarkybos darbams atlikti išdavimo, tačiau to nedarė. Atsakovo nesirūpinimą rūmų pastatu, atmestiną ir aplaidų požiūrį į kultūros paveldą rodo tai, kad jis tinkamai nevykdė (neorganizavo), nei dvaro rūmų tyrimų, nei avarijos grėsmės pašalinimo, nei konservavimo, nei restauravimo darbų bei jų projektavimo, nors Išlaidų kompensavimo taisyklės numatė galimybę valstybės biudžeto lėšomis kompensuoti jam šių darbų išlaidas.
6. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad neturėjo galimybių atlikti tvarkybos darbus, nes nepateikė įrodymų apie savo turtinę būklę. Apeliantui nuosavybės teise priklausančio turto vertė siekia daugiau kaip 174 000 Eur. Pagal NKPAĮ 27 straipsnio 3 dalį, saugomo objekto tiek priežiūros, tiek ir tvarkybos darbai atliekami valdytojo lėšomis. KPD 2006 m. balandžio 12 d. raštu informavo atsakovą, kad paveldotvarkos 2006 m. programai iš valstybės biudžeto skirta nepakankamai lėšų ir į šią programą pirmiausia buvo įrašyti tie objektai, kuriuose tvarkybos darbai jau pradėti ankstesniais metais, ir juos būtina tęsti 2006 metais. Atsakovas neatitiko nustatytų kriterijų, nes nebuvo nei pradėjęs, nei pabaigęs bent dalies tvarkybos darbų. Nors 2008 m. rugsėjo 2 d. atsakovas vėl pateikė prašymą finansuoti objekto tvarkybos ir neatidėliotinus saugojimo darbus, jis vis dar nebuvo pradėjęs ar užbaigęs bent dalį tvarkybos darbų. Finansavimas nebuvo skirtas dėl paties apelianto kaltės, jo realaus nesirūpinimo paveldo priežiūra ir tvarkyba. Nors atsakovas nurodo, kad norint atlikti tvarkybos darbus, jis būtų turėjęs gauti net 313 808 Eur paskolą, pažymėtina, kad 2005 m. lapkričio 30 d. patikslintos paraiškos finansuoti kultūros paveldo objekto tvarkybos ir neatidėliotinus saugojimo darbus priede (darbų duomenų apraše) atsakovas nurodė, jog, kaip valdytojas, jis gali skirti 541 758 Lt. 2008 m. rugpjūčio 29 d. paraiškos priede nurodė, kad gali skirti 125 645 Lt, o 2008 m, rugsėjo 12 d. paraiškoje – 174 575 Lt. Taigi paneigti apelianto teiginiai, kad jis neturėjo ir neturi finansinių galimybių atlikti statinio priežiūros ir tvarkybos darbų.
7. Tai, kad turtas (rūmai) buvo parduotas varžytynėse, nepaneigia, kad pastato būklė, jį perleidžiant atsakovui, buvo gera, kaip užfiksuota 2005 m. kovo 22 d. Apsaugos reglamente, kurį pasirašė atsakovas. Administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-21-132-2012 apeliantas pats nurodė, kad pastatas buvo normalus, o blogo jis nebūtų pirkęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
14. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovui KPD iš atsakovo S. N. priteistas žalos, padarytos kultūros paveldo objektui, atlyginimas pagal NKPAĮ, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
15. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs, kad atsakovas neturi nei finansinių galimybių, nei reikiamos kvalifikacijos kultūros paveldo objekto tvarkybos darbams atlikti, o ieškovas KPD neteikė atsakovui ne tik finansinės, bet ir metodinės pagalbos, kaip to reikalauja teisės aktai, nebendradarbiavo su atsakovu ir siekė (bei siekia) perkelti visą atsakomybę apeliantui, net neprašydamas perimti nekilnojamąjį kultūros paveldo objektą visuomenės poreikiams ir taip užtikrinti jo saugumą, nepagrįstai iš dalies tenkino ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kai ieškovas net nenurodo, kad iš apelianto priteista suma bus skirta ginčo kultūros vertybei atstatyti ir apsaugoti.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, išklausiusi šalių paaiškinimus žodiniame teismo posėdyje ir išanalizavusi nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą, iš dalies sutinka su apelianto dėstomais argumentais.
17. Pagal NKPAĮ 29 straipsnio (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, aktuali nuo gaisro dvare momento iki pat 2013 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo tam tikri šio straipsnio patikslinimai, iš esmės nekeičiantys straipsnyje įtvirtintų normų esmės) 1 dalį juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalos nekilnojamajai kultūros vertybei neteisėtais veiksmais pačiame saugomame objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, privalo kiek įmanoma atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kuriuos patiria visuomenė ir valdytojas, jei žalą padarė ne pats valdytojas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį už saugomo objekto ar vietovės apsaugą atsakinga institucija privalo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti visuomenės patirtus nuostolius. Jeigu nesutariama, Departamentas teikia ieškinius teismui dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo. NKPAĮ 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad į tiesioginius valstybės patirtus nuostolius gali būti įskaičiuojamos valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos sužaloto objekto tvarkybai, negautos pajamos iš turizmo, nepažinto mokslinių duomenų šaltinio ir švietimo bei lavinimo priemonės praradimas. Valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos prarastai ar sužalotai vertybei atskleisti ir jai apsaugoti gali būti įskaičiuojamos į netiesioginius nuostolius.
18. Taigi, kaip matyti iš pirmiau nurodytų nuostatų sisteminės analizės, būtent atkūrimui iki sužalojimo buvusios būklės, kaip žalos atlyginimo būdui, įstatymo leidėjas suteikia prioritetą, savo ruožtu nuostoliai, kurie gali būti priteisti iš žalą padariusio asmens, suprantami kaip valstybės ir savivaldybės biudžeto išlaidos sužaloto objekto tvarkybai, apsaugai, arba kaip negautos pajamos iš turizmo, arba nepažinto mokslinių duomenų šaltinio ir švietimo bei ugdymo priemonės praradimas.
19. Nagrinėjamu atveju ieškovas nuostoliais, kuriuos prašo priteisti iš atsakovo, įvardijo darbų, būtinų (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos rūmų būklei, sužalotai dėl pastato ir jo konstrukcijų neapsaugojimo nuo atmosferos poveikio po įvykusio gaisro, atstatyti, kainą, nustatytą bei apskaičiuotą ekspertės UAB „A.J.K.K.“. Tačiau, kaip visiškai pagrįstai pastebėjo atsakovas savo apeliaciniame skunde ir teismo posėdžio metu, reikalaudamas minėtų nuostolių priteisimo iš sužaloto kultūros paveldo objekto savininko ir valdytojo atsakovo S. N., KPD nenurodė, kad priteista suma bus iš tikrųjų panaudota būtent (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos rūmų tvarkybai, priešingai, 2018 m. gegužės 23 d. apeliacinės instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pripažino, jog iš atsakovo priteistini pinigai nebūtų skirti konkrečiam kultūros paveldo objektui atkurti, bet būtų patekę į bendrą biudžetą, pačiam KPD net nežinant ar vėliau bent dalis tų lėšų bus numatyta ir (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos rūmams apsaugoti nuo tolesnio irimo dėl atmosferos poveikio.
20. Pažymėtina, kad kasacinis teismas savo praktikoje jau vertino NKPAĮ 29 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, juo įstatymo leidėjo siekiamus tikslus, ir yra pasisakęs, kad situacija, kai prašoma priteisti nuostolius, kurie apskaičiuoti kaip darbų, reikalingų atkurti iki sužalojimo buvusią būklę, kaina, nurodant, kad ši suma nebus panaudota konkretaus sužaloto objekto tvarkybai, neprašant atkurti iki sužalojimo buvusios būklės, neatitinka NKPAĮ 29 straipsnio reikalavimų ir žalos atlyginimu siekiamų tikslų, nes tokiu atveju nei bus atkurta iki sužalojimo buvusi būklė, nei patirta biudžeto išlaidų sužaloto objekto tvarkybai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-313/2018).
21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją – tai, kad ieškovas prašo priteisti iš atsakovo lėšų sumą, apskaičiuotą būtent kaip (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos rūmų, priklausančių pačiam atsakovui, atkūrimo darbų kaina, tačiau šios lėšos iš tikrųjų rūmų tvarkybos ir apsaugos nuo tolesnio irimo darbams nebus skiriamos ir kultūros paveldo objektas jomis nebus atkurtas, o apeliantui, kaip objekto savininkui ir valdytojui, pagal NKPAĮ nustatytą reguliavimą ir toliau išliks prievolė rūpintis šio objekto išsaugojimu, taigi, KPD, nepaisant itin didelės lėšų sumos iš atsakovo išieškojimo, remdamasis atsakovo atsakomybe už pastato būklės blogėjimą bei kaip ir praėjusius daugiau nei 15 metų, nesiimdamas jam nustatytų galimybių paimti valstybės nuosavybėn netinkamai laikomą kultūros paveldo objektą (NKPAĮ 30 straipsnio 1 dalį), galės ir toliau reikalauti iš atsakovo asmeninėmis lėšomis sutvarkyti pastatą – priėjo išvadą, kad tokio KPD reikalavimo tenkinimas ne tik neatitiktų NKPAĮ 29 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir juo siekiamų tikslų, bet ir apskritai žalos atlyginimo instituto esmės bei pamatinių teisingumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis).
22. Nors sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad atsakovas, kaip asmuo, nuosavybės teise įsigijęs valstybės saugomą nekilnojamąjį kultūros paveldo objektą, įgijo ne tik savininko teises, bet ir tam tikras specifines, su objekto ypatingu statusu susijusias, pareigas, įtvirtintas NKPAĮ, be kita ko 14 straipsnyje, taip pat apelianto pasirašytame Apsaugos reglamente, tačiau jų tinkamai ir sąžiningai visa apimtimi nevykdė, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek turėtų būti tokį objektą įsigijęs asmuo, faktiškai, kaip matyti iš byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo detaliai aprašytų įrodymų visumos, apsiribojo tik susirašinėjimu su KPD daugiau nei 10 metų, nors pagal NKPAĮ 27 straipsnio 3 dalį būtent valdytojo lėšomis atliekami ne tik saugomo objekto priežiūros, bet ir tvarkybos darbai (iš dalies valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis, skirtomis paveldotvarkai, tarptautinių fondų ir programų ar kitų finansavimo šaltinių lėšomis – tik jei yra galimybių), vis dėlto apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks ieškovo reikalavimas, koks jis suformuluotas nagrinėjamoje byloje, ieškovui neprašant priteisti jau patirtų ar tikrai patirtinų biudžeto išlaidų ginčo objektui atstatyti ir (ar) apsaugoti nuo tolesnio irimo (bei nereiškiant kitų NKPAĮ 29 straipsnio 3 dalyje suformuluotų reikalavimų) negali būti tenkinamas, todėl šioje byloje pareikštas KPD ieškinys, nepriklausomai nuo neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei kitų S. N. civilinės atsakomybės sąlygų konstatavimo (nekonstatavimo), turėjo būti atmestas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo KPD ieškinys atsakovui S. N. atmestinas.
23. Kadangi kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai (dėl realios objekto būklės jo perdavimo atsakovui momentu, dėl vykusio KPD ir atsakovo bendradarbiavimo eigos, dėl apelianto gautos draudimo išmokos panaudojimo aplinkybių) šiuo atveju, kaip nurodyta pirmiau, nebeturi įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų šiame sprendime nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

24. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
25. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetus, atsakovui iš ieškovo priteistina visa pirmosios instancijos teisme atsakovo patirta, įrodymais pagrįsta ir, teisėjų kolegijos vertinimu, rekomenduojamų dydžių neviršijanti 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma.
26. Kadangi apeliacinis skundas iš esmės tenkintas, atsakovui iš ieškovo priteistinas ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas. Už apeliacinio skundo parengimą atsakovas sumokėjo advokatui 750 Eur, o taip pat 2566 Eur žyminį mokestį valstybei – šios sumos atsakovui priteistinos iš ieškovo visa apimtimi.
27. Atsakovas taip pat pateikė įrodymus, priimtus į bylą 2017 m. spalio 26 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi, kad 2017 m. spalio 26 d. sumokėjo advokatui 400 Eur sumą už advokato atstovavimą Lietuvos apeliaciniame teisme. Kaip matyti iš bylos medžiagos, advokatas A. D. dalyvavo 2017 m. spalio 26 d. apeliacinės instancijos teisme 1 val. 32 min. vykusiame teismo posėdyje, todėl atsakovui iš ieškovo, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.19 ir 9 punktus, priteistina 168 Eur suma (838,70 x 0,1 x 2) išlaidoms, patirtoms dėl advokato atstovavimo teismo posėdyje, atlyginti.
28. Apeliantas S. N. 2018 m. gegužės 23 d. teismo posėdyje taip pat pateikė traukinio maršrutu (duomenys neskelbtini) bilietus, pagrindžiančius 39,40 Eur išlaidas, atsakovo patirtas dėl važiavimo į 2018 m. kovo 26 d. ir 2018 m. gegužės 23 d. Lietuvos apeliaciniame teisme paskirtus posėdžius, todėl atsakovui iš ieškovo, vadovaujantis CPK 88 straipsnio 10 punktu, priteistinas ir 39,40 Eur būtinų ir įrodymais pagrįstų važiavimo į teismo posėdžius išlaidų atlyginimas.
29. Iš viso atsakovui iš ieškovo priteistina 3 523,40 Eur išlaidų, apelianto patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo suma.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

30. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą – ieškinį atmesti, naikintinos ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 straipsnis) – atsakovui S. N. priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai, ir piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose, pas kitus trečiuosius asmenis, areštą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui S. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 1 500 Eur (tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti atsakovui S. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 3 523,40 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus dvidešimt tris eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-596-210/2016 atsakovo S. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjai                                                                                                               

Rasa Gudžiūnienė

Romualda Janovičienė

Alvydas Poškus