Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-183-648/2017 Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00505-2008-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.7.; 2.3.2.1.3.5.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,
nuteistajam V. K., jo gynėjui advokatui Atui Moliui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Ato Molio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžių.
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. V. K. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. spalio 28 d. dirbdamas V. K. įmonėje ir būdamas šios individualios įmonės savininkas, organizuodamas į šią įmonę iš JAV įmonės „(duomenys neskelbtini)“ importuojamų prekių – 66 lengvųjų automobilių, kurių sandorio vertė pagal iš JAV gautas sąskaitas buvo 384 924 JAV doleriai, importą ir laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. kovo 19 d. gabendamas šiuos 66 automobilius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Klaipėdos teritorinės muitinės jūrų uosto postus, siekdamas išvengti faktinę automobilių būklę atitinkančių importo mokesčių sumokėjimo, išvengė muitinės kontrolės pasirūpindamas, kad, atgabenus automobilius iš JAV į Klaipėdos teritorinės muitinės jūrų uosto postus muitinės Bendrijos tranzito procedūroms „T1“, t. y. išorės tranzitui įforminti, muitinės pareigūnams būtų pateiktos suklastotos sąskaitos, kuriose nurodyta sumažinta prekių kaina, neatitinkanti faktinės automobilių įsigijimo kainos, t. y. laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. kovo 19 d., pateikdamas muitinės pareigūnams suklastotus dokumentus, išvengė muitinės kontrolės ir papildomai skaičiuotinų 169 039 Lt (48 957,08 Eur) importo mokesčių už automobilių importą nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas Atas Molis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti.
2.1. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą (BK 199 straipsnio 1 dalį), taip pat padarė esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų, pažeidė non bis in idem principą ir nekaltumo prezumpciją, pažeidė in dubio pro reo principą bei nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos nurodytais klausimais.
2.2. Lietuvos apeliacinis teismas, nusprendęs, jog Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, kuriuo V. K. išteisintas, yra naikintinas, ir pripažinęs V. K. kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, V. K. nubaudė iš esmės už tokius pat teisiškai reikšmingus faktus, kaip ir Kauno teritorinė muitinė (toliau – Mokesčių administratorius), 2012 m. birželio 26 d. patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini)(toliau – Ataskaita) paskirdama V. K. įmonei 50 712 Lt (14 687,21 Eur) baudą, todėl, kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė non bis in idem principą.
2.3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Mokesčių administratorius 2012 m. birželio 26 d. patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini)dėl V. K. įmonės nustatė, jog laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. V. K., importuodamas kaltinime nurodytus 66 automobilius, siekdamas išvengti faktinę automobilių būklę atitinkančių importo mokesčių sumokėjimo, išvengė muitinės kontrolės pasirūpindamas, kad muitinės pareigūnams būtų pateiktos suklastotos sąskaitos, kuriose nurodyta sumažinta prekių kaina, neatitinkanti faktinės automobilių įsigijimo kainos, ir tokiu būdu išvengė muitinės kontrolės ir papildomai skaičiuotinų 169 039 Lt (48 957,08 Eur) importo mokesčių už automobilių importą, t. y. V. K. padarė pažeidimą, dėl ko buvo pažeista ne tik gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną tvarka, bet pažeisti ir valstybės finansiniai interesai.
2.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas neteisingai juridinį asmenį sutapatino su fiziniu. Konstitucinėje jurisprudencijoje ir teorijoje išaiškintas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindas ir BK 20 straipsnio 4 dalies nuostata, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės. BK 20 straipsnio prasme juridiniam ir fiziniam asmenims gali ir turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką, kurią padaro fizinis asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012). Tačiau, kasatorių manymu, tuo atveju, kai fizinis ir juridinis asmuo sutampa, pvz., individualios įmonės atveju, tokia padėtis gali pažeisti konstitucinį ir baudžiamąjį principą, draudžiantį bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Baudžiamosios teisės doktrinoje laikomasi nuomonės, jog tokia padėtis gali pažeisti konstitucinį ir baudžiamąjį principą, draudžiantį bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą, tačiau tik tuo atveju, kai fizinis ir juridinis asmuo sutampa, pavyzdžiui, individualios įmonės atveju. Nagrinėjamu atveju fizinis asmuo V. K. ir juridinis asmuo V. K. individuali įmonė neatsiejamai sutampa, t. y. V. K. ir V. K. įmonė laikytina tuo pačiu ir vienu subjektu. Pvz., skiriant baudą ar apribojant individualios įmonės veiklą būtų neatsiejamai paveiktas ir pats individualios įmonės savininkas, t. y., skiriant baudą individualiai įmonei, individualios įmonės savininkas (fizinis asmuo) taip pat patiria paskirtos sankcijos neigiamus padarinius. Mokesčių administratoriaus paskirta bauda V. K. individualiai įmonei neatsiejamai paveikė V. K. kaip fizinį asmenį, nes bauda buvo sumokėta jo asmeninėmis lėšomis.
2.5. Kasatoriai nurodo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką nustatant, ar teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip baudžiamasis, yra taikytini trys kriterijai: teisės pažeidimo priskyrimas pagal vidaus teisę, teisės pažeidimo pobūdis ir galimos bausmės pobūdis bei griežtumo laipsnis. EŽTT praktikoje taikant nurodytus kriterijus paprastai pripažįstama, kad mokesčių teisės pažeidimai, už kuriuos skiriamos mokestinės baudos, laikytini baudžiamaisiais Konvencijos prasme (2006 m. lapkričio 23 d. sprendimas Jussila prieš Suomiją, peticijos Nr. 73053/01; 2010 m. sausio 5 d. sprendimas ImparLtD. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13102/04; 2012 m. balandžio 17 d. sprendimas Steininger prieš Austriją, peticijos Nr. 21539/07). Analogiška pozicija išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170/2012). BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra ir kitoks muitinės kontrolės išvengimas, gabenant per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti muitinei vertingesnius nei 250 MGL dydžio suma daiktus, kuris teismų praktikoje aiškinamas kaip neteisingų duomenų apie gabenamus daiktus ar suklastotų dokumentų, reikalingų atlikti muitinės procedūrai, pateikimas. V. K. įmonei paskirtos mokestinės baudos už mokestinę nepriemoką, kuri apskaičiuota Mokesčių administratoriui nustačius, kad V. K., importuodamas kaltinime nurodytus 66 automobilius, muitinės pareigūnams pateikė suklastotas sąskaitas, kuriose nurodyta sumažinta prekių kaina, neatitinkanti faktinės automobilių įsigijimo kainos, ir tokiu būdu išvengė papildomai skaičiuotinų 169 039 Lt (48 957,08 Eur) importo mokesčių už automobilių importą. Esminiai abiejų veikų požymiai sutampa. Mokesčių administratoriaus sprendimas galutiniu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu paliktas galioti. Pagal teisės pažeidimo pobūdį V. K. padarytas pažeidimas, už kurį paskirta bauda, kvalifikuotinas kaip baudžiamasis. Taigi nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 1 dalyje, pagrindinis objektas sutampa su mokestinio pažeidimo objektu, už kurio pažeidimą Mokesčių administratorius jau paskyrė baudą. Mokesčių administratoriaus paskirta bauda taip pat už tai, jog V. K. savo veiksmais iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais nustatytą daiktų, privalomų pateikti muitinės kontrolei, gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tvarką bei pažeidė valstybės finansinius interesus. Pagrindinis kontrabandos objektas – Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta daiktų, privalomų pateikti muitinės kontrolei, gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tvarka, o papildomas kontrabandos objektas yra finansų sistema, nes kontrabandos būdu gabenant daiktus siekiama nesumokėti muito mokesčių, biudžetas negauna įplaukų ir taip daroma žala valstybės finansų sistemai. Taigi V. K. abiem atvejais baudžiamas už savo veiksmais padarytą pažeidimą tam pačiam objektui – gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tvarkai bei valstybės finansiniams interesams. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad V. K. paskirta mokestinė bauda (50 712 Lt (14 687,21 Eur)) yra ženkliai didesnė už galimos kriminalinės bausmės – baudos maksimalų dydį (11 295,18 Eur).
2.6. Skunde taip pat nurodoma, kad mokestinių baudų pagrindinis tikslas – daryti įtaką mokesčių mokėtojams siekiant, kad jie vykdytų savo pareigas, ir nubausti juos už šių pareigų pažeidimus. Tokia pati yra ir kriminalinės bausmės paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalis). Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnyje nurodyti baudos dydžio nustatymo kriterijai iš esmės sutampa su BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas kriminalinę bausmę. Todėl pagal galimos bausmės pobūdį ir griežtumo laipsnį V. K. padarytas pažeidimas, už kurį jam paskirta bauda, irgi kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“. Kasatorių manymu, Mokesčių administratoriaus paskirtos baudos pagrindu jau yra pasiekti ir bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, kadangi baudos taikymo neigiami padariniai realiai paveikė įmonės savininko V. K. turtinę padėtį ir jį perauklėjo. Taigi, įvertinus visas aplinkybes, kasatorių manymu, V. K. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, nes tai pažeistų non bis in idem principą.
3. Kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo spręsti V. K. kaltumo ir veikos pripažinimo nusikalstama klausimų, baudžiamoji byla, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 235 straipsnio 1 dalimi, 254 straipsnio 4 dalimi, turėjo būti nutraukta. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu. V. K. veikos pripažinimas nusikalstama bei jos kvalifikavimas pagal konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį, šiuo atveju pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, reiškia V. K. pripažinimą kaltu nepriėmus jo atžvilgiu apkaltinamojo nuosprendžio, kas suponuoja nekaltumo prezumpcijos pažeidimą. Taigi, anot kasatorių, pirmosios instancijos teismas pažeidė non bis in idem principą, nekaltumo prezumpcijos principą ir netinkamai taikė nurodytas baudžiamojo proceso normas.
4. Skunde taip pat teigiama, kad teismai, pripažindami V. K. kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, netinkamai nustatė šios veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Bylą nagrinėję teismai nurodė, jog nagrinėjamu atveju V. K. veiksmuose kontrabandos objektyvusis požymis pasireiškė suklastotų dokumentų – sąskaitų (automobilių įsigijimo dokumentų), kuriose nurodyta neteisinga gabenamų prekių (automobilių) kaina, pateikimu pareigūnams muitinės kontrolės metu. Todėl šioje baudžiamojoje byloje svarbu nustatyti, kad būtent V. K. pasirūpino, kad išorės tranzito įforminimui muitinės pareigūnams būtų pateiktos suklastotos automobilių įsigijimo sąskaitos, kuriose nurodyta sumažinta prekių kaina, neatitinkanti faktinės automobilių įsigijimo kainos, tokiu būdu išvengiant muitinės kontrolės ir papildomai skaičiuotinų importo mokesčių būtent nuo gabenamos prekės, šiuo atveju kiekvieno gabenamo automobilio vertės, kuri turi viršyti 250 MGL dydžio sumą.
4.1. Kasatoriai nurodo, kad nustatyta, jog V. K. 66 automobilius iš JAV į Lietuvos Respubliką gabeno per laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. kovo 19 d., šie automobiliai pirkti ne pagal vieną sąskaitą, kiekvienas automobilis pirktas ir importuotas į Lietuvos Respublikos teritoriją skirtingu laikotarpiu, ne vienu metu, pagal skirtingas sąskaitas, iš kurių kiekvienoje esančios automobilio sumos neviršija 250 MGL dydžio. Baudžiamoji atsakomybė pagal inkriminuojamo BK 199 straipsnio 1 dalį atsiranda tik tada, kai gabenamų daiktų vertė viršija 250 MGL. Gabenamų daiktų vertei neviršijant 250 MGL, asmeniui už tokių daiktų gabenimą kyla tik administracinė atsakomybė. Taigi, anot kasatorių, V. K. veikoje dėl inkriminuojamų 66 automobilių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, išvengiant muitinės kontrolės, nėra būtino sudėties elemento – kontrabandos dalyko, nes skirtingomis datomis ir skirtingomis sąskaitomis, pagal atskirus klientų užsakymus, nė vieno įgyto automobilio vertė nesiekė 250 MGL dydžio vertės. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, netinkamai įvertino pakartotinius baigtus galimus kontrabandos nusikaltimus, ir tai turėjo įtakos nepagrįstai teismo nuomonei, kad padaryta viena tęstinė nusikalstama veika. Kasatoriai nurodo, kad kiekvienu atskiru atveju veiksmai buvo baigti, t. y. veika kiekvienu atveju buvo baigta, kai sąskaitos (automobilių įsigijimo dokumentai), kuriose neva nurodyta neteisinga gabenamų prekių (automobilių) kaina, buvo pateiktos pareigūnams muitinės kontrolės metu, o gabento automobilio vertė kiekvienu atveju nesiekė 250 MGL dydžio sumos, taigi ir nebuvo BK 199 straipsnio 1 dalies sudėties. Be to, byloje nėra nustatytas V. K. bendras sumanymas, jo tikslas ir tyčia. Byloje nėra ir duomenų, jog V. K. pateikė dokumentus ar organizavo šių dokumentų pateikimą muitinės pareigūnams.
5. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė jokių aplinkybių, jog V. K. pats asmeniškai būtų pateikęs ar būtų organizavęs jam žinomai suklastotų automobilių įsigijimo sąskaitų pateikimą, t. y. nenustatė nei kokiu būdu, nei kokiu laiku pats V. K. galėjo pateikti ar organizavo, kad būtų pateikti suklastoti automobilių įsigijimo dokumentai muitinės pareigūnams, juo labiau kad byloje esančių liudytojų parodymai patvirtina, jog V. K. šių dokumentų asmeniškai nepateikė. Skunde cituojami liudytojų Ž. O., A. J., V. A. parodymai ir nurodoma, kad iš jų matyti, jog, automobilius atplukdžius į Klaipėdos uostą, deklarantai iš ekspedicinių kompanijų pasiimdavo dokumentus, patvirtinančius teisę į automobilį, pasirūpindavo automobilio iškrovimu iš konteinerio, pagal turimus dokumentus ir automobilio įsigijimo sąskaitas – INVOICE, paimtas ne iš V. K., o iš ekspedicinių kompanijų, įformindavo tranzito procedūras, deklaracijas, automobilius apžiūrėti pateikdavo muitinės pareigūnams, ir tik tada muitinės dokumentai, automobilis buvo perduodami V. K., o jam atostogaujant V. A.. Kodėl teismas padarė išvadą, jog automobilių dokumentus tarpininkams galėjo pateikti ir prekių gavėjas (V. K.), t. y. kokiais įrodymais ir kokiais liudytojų parodymais remdamasis padarė išvadą, jog automobilių dokumentus tarpininkams galėjo pateikti V. K., nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nepasisakė ir dėl V. A. parodymų, kurie paneigia kasatoriaus kaltę, nenurodė jų atmetimo motyvų. Kasatoriaus manymu, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo veiksmus – žinomai suklastotų 66 automobilių įsigijimo dokumentų – INVOICE – pateikimą muitinės pareigūnams tranzito procedūrai atlikti. Teismai nenustatė V. K. tiesioginio dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, t. y. nenustatė, kokiu būdu, laiku, per kokius asmenis, su kuo susitaręs, kam konkrečiai V. K. pateikė ar galėjo pateikti suklastotų automobilių įsigijimo sąskaitas muitinės pareigūnams. Kaip mano kasatorius, neįrodžius šių aplinkybių, jis turėjo būti išteisintas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Be to, teismas nevertino ir byloje esančių įrodymų prieštaravimų, pvz., liudytojo M. B. parodymus paneigia rašytiniai įrodymai – krovinio važtaraščiai, kuriuose nurodyta, jog konteineriuose plukdomi automobiliai buvo adresuoti ne V. K., o L. O. komercinei firmai. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad iš JAV nors vieną atplukdytą automobilį, kurio vertė pagal inkriminuotą nusikalstamą veiką turėtų viršyti 250 MGL dydžio sumą, iki tranzito procedūros įforminimo iškrautų pats į uostą atvykęs V. K., iš ekspedicinių kompanijų pats paimtų dokumentus, turėtų galimybę juos pakeisti ir suklastoti, nurodydamas mažesnes įsigijimo kainas, pateikti deklarantui, kuris įformintų tranzito procedūrą. Byloje nėra įrodymų apie tai, kas būtent automobiliams kirtus sieną pateikė dokumentus, patvirtinančius teisę į automobilį (INVOICE), kaip automobilis iškrautas iš konteinerio, kas gavo pirminius dokumentus. Kasatorių manymu, teismai taip pat pažeidė ir in dubio pro reo principą, neįsigilino į surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, atskiriems įrodymams suteikė didesnę reikšmę.
6. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su automobilių įsigijimo kaina. Už inkriminuojamus 66 automobilius buvo atsiskaitoma vien tik banko mokėjimo pavedimais. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2008 m. gruodžio 12 d. individuali V. K. įmonė atliko 12 banko mokėjimo pavedimų JAV esančiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kuriai iš viso pervedė 229 400 JAV dolerių sumą. Per 2006 m. laikotarpį individuali V. K. įmonė pervedė JAV esančiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ iš viso 48 000 JAV dolerių sumą. Iš to išplaukia, kad per inkriminuojamą laikotarpį individuali V. K. įmonė atliko 7 banko mokėjimo pavedimus JAV esančiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“, bendrai pervesdama 181 400 JAV dolerių, kas atitinka ir nežymiai skiriasi nuo inkriminuotu laikotarpiu įsigytų automobilių vertės, pagal individualioje įmonėje apskaitytas sąskaitas – INVOICE, kurią sudaro 152 300 JAV dolerių, o didesnis skirtumas pateisinamas avanso mokėjimu už kitas transporto priemones, neįtrauktas į kaltinamąjį aktą. Be to, palyginus M. B. pateiktus duomenis, kaltinamuoju aktu inkriminuotus duomenis, nuosprendyje padarytas išvadas, kuriomis inkriminuojamų automobilių vertę sudaro 384 924 JAV doleriai, susidaro 203 524 JAV dolerių skola (trūkumas), tačiau, M. B. teigimu, 2010 m. rugsėjo 1 d. jį apklausiant JAV, balansas sudaro 0,00 JAV dolerių, tai yra M. B. nurodo, jog nėra jokios skolos ir jokio trūkumo.
6.1. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų V. K. didesnių sumų mokėjimą JAV esančiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“. M. B. parodymai apie tai negali būti vienintelis įrodymas, V. K. neigia mokėjęs didesnes sumas už automobilius, nei deklaruota muitinei. Apeliacinės instancijos teismas šių apeliacinio skundo argumentų nevertino. Teismo nevertinti liudytojų Ž. O., A. J., V. A. parodymai, krovinio važtaraščiai, JAV muitinės ir sienų apsaugos tarnybos 2008 m. sausio 9 d. memorandumas, kurie patvirtina V. K. kaltės nebuvimą padarant nusikalstamą veiką.
7. Skunde teigiama, kad buvo pažeistos ir BPK 44 straipsnio 9 dalyje numatytos asmens teisės: susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumas. 2009 m. sausio 21 d., 2009 m. sausio 15 d. apžiūros metu buvo apžiūrėta ne tik kompiuterinė įranga, joje esanti informacija, bet ir duomenys, esantys bendravimo kompiuterinėje programoje „Skype“ bei elektroniniame pašte (duomenys neskelbtini), t. y. duomenys, saugomi ne kompiuterių laikmenose, o bendravimo programos „Skype“, elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) serveriuose. Procesinės teisės normos užtikrina šiuo atveju kasatoriaus susirašinėjimo informacijos ar kitokio susižinojimo per „Skype“ ir (duomenys neskelbtini) slaptumą, kuris gali būti ribojamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties pagrindu. Tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai savavališkais veiksmais, be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties atliko V. K. susirašinėjimo per programą „Skype“ ir elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) kontrolę, atspausdinę turinį pridėjo prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Nėra aišku, kokiu būdu buvo prisijungta prie elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) serverio, nes 2009 m. sausio 15 d. apžiūros protokole (3 t., b. l. 50) nurodytu būdu įėjus į skiltį „Slaptažodžių tvarkymas“ nustatyta, kad www.gmail.com serverio slaptažodžiai nėra saugomi ir duomenų apie juos nėra. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (20 straipsnio 4 dalis). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai lėmė ne tik įrodymų rinkimą neteisėtais būdais, bet ir V. K. asmens teisių baudžiamajame procese pažeidimą, jo laiku ir tinkamai neinformuojant apie procesinę padėtį ikiteisminio tyrimo medžiagoje, savavališkai, be teismo leidimo skverbtis į elektroninį susirašinėjimą, saugomą ir garantuojamą konstitucinėmis teisėmis.
8. Nuteistojo V. K. gynėjo advokato A. Molio kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl draudimo bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem)
9. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. K. kaltinamajame akte inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybės pasitvirtino, tačiau teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, padaręs išvadą, kad V. K. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pažeistų non bis in idem principo nuostatas. Šis teismas nuosprendyje nurodė, kad V. K. įmonės padarytas mokestinis pažeidimas, už kurį Mokesčių administratorius paskyrė baudą, pagal pažeidimo pobūdį, paskirtos mokestinės baudos pobūdį ir dydį laikytinas „baudžiamuoju“, todėl V. K. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.
9.1. Apeliacinės instancijos teismo pozicija buvo priešinga. Teismas nustatė, kad V. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, jį pripažino kaltu ir paskyrė baudą. Teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juridinį asmenį sutapatino su fiziniu asmeniu. Taip pat nurodė, kad V. K. kaltinamas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį dėl kontrabandos, o Kauno teritorinės muitinės 2012 m. birželio 26 d. patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini)V. K. įmonei paskirta bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnį ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnį dėl mokesčių įstatymų pažeidimų, neteisėtai sumažinant atitinkamus mokesčius. Nors tiek baudžiamoji, tiek administracinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus šiuo atveju susijusi su prekių (automobilių) gabenimu į Lietuvą, tačiau konkretus faktinis atsakomybės pagrindas kiekvienu atveju buvo skirtingas, du teisės pažeidimai padaryti skirtingose vietose ir skirtingu laiku. Teismas sprendė, kad V. K. patraukus baudžiamojon atsakomybėn nebus pažeistas draudimas bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.
10. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir vienas iš esminių skundo argumentų yra tai, kad apeliacinės instancijos teismas, V. K. pripažindamas kaltu ir nuteisdamas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, būtent ir pažeidė non bis in idem principą.
11. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau ir Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis). Draudimas persekioti ar bausti asmenį už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą, nustatytas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje. Šiomis nuostatomis yra įtvirtintas principas non bis in idem (draudimas persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą).
11.1. EŽTT praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03 ir kt.).
11.2. Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).
11.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas non bis in idem principo aiškinimą, yra nurodęs, kad tokio principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-788/2015, 2K-7-29-942/2016).
11.4. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nustatant, ar teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“, yra taikytini trys kriterijai: teisės pažeidimo priskyrimas pagal vidaus teisę, teisės pažeidimo pobūdis ir galimos bausmės pobūdis bei griežtumo laipsnis. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje taikant nurodytus kriterijus paprastai pripažįstama, kad mokesčių teisės pažeidimai, už kuriuos skiriamos mokestinės baudos, laikytini „baudžiamaisiais“ Konvencijos prasme (2002 m. liepos 23 d. sprendimas Janosevic prieš Švediją, peticijos Nr. 34619/97; 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimas Jussila prieš Suomiją, peticijos Nr. 73053/01; 2010 m. sausio 5 d. sprendimas Impar LtD. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13102/04; 2012 m. balandžio 17 d. sprendimas Steininger prieš Austriją, peticijos Nr. 21539/07). Analogiška pozicija išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2012, 2K-266/2014).
11.5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad pagal savo pobūdį ir skyrimo tvarką baudos, numatytos Mokesčių administravimo įstatyme, yra administracinės nuobaudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2000). Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus, tokios nuobaudos ir administraciniai teisės pažeidimai, už kuriuos jos skiriamos, paprastai taip pat pripažįstami „baudžiamaisiais“ Konvencijos prasme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2003, 2K-686/2007, 2K-102/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 72596/01). Tai, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymą skiriamos baudos yra baudžiamojo pobūdžio ir šios baudos už tą pačią teisei priešingą veiką negali būti taikomos kartu su baudžiamąja atsakomybe, pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2016).
11.6. Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog asmenims, traukiamiems baudžiamojon atsakomybėn, taip pat asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, jei juose nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos, įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos, kokios kyla iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko), iš jos 31 straipsnio (inter alia, 2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai). Konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas.
12. Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kaip ir Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė, nedraudžia vykdyti dviejų procesų dėl tos pačios veikos, tačiau yra draudžiamas pakartotinis asmens baudžiamasis persekiojimas ir nubaudimas. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo yra baudžiamas jam taikant sankciją, kuri yra baudžiamojo pobūdžio; 2) ar asmuo baudžiamas už identiškus ar iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes.
13. Minėta, kad teismų praktikoje konstatuota, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymą skiriamos baudos yra baudžiamojo pobūdžio. Pažymėtina, kad mokestinės baudos bei kriminalinės bausmės paskirtis iš esmės yra panaši. Baudos už mokestinius pažeidimus paskirtis – ne tik nubausti pažeidėją, bet ir atgrasyti jį bei kitus asmenis nuo galimų pažeidimų ateityje. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
13.1. BK 199 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos dviejų rūšių alternatyvios bausmės – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų arba bauda, kurios dydį inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas (BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas) numatė iki 300 MGL dydžio. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalį, už mokestinę nepriemoką skiriama nuo 10 iki 50 procentų trūkstamos mokesčio sumos bauda. Taigi mokestinė bauda yra palyginti griežta ir gali siekti labai dideles sumas, netgi viršijančias baudžiamajame įstatyme numatytos baudos viršutinę ribą. Mokesčių administratoriaus sprendimu V. K. įmonei paskirta 30 procentų dydžio bauda nuo papildomai priskaičiuotų 169 039 Lt (48 957,08 Eur) nedeklaruotų deklaruojamų mokesčių sumos, šios baudos dydis 50 712 Lt (14 687,21 Eur). Paskirta mokestinė bauda yra net didesnė už V. K. galimos paskirti kriminalinės bausmės – baudos maksimalų dydį – 39 000 Lt (11 295,18 Eur). Taigi pagal baudos pobūdį ir griežtumo laipsnį V. K. įmonei paskirta bauda už mokesčių teisės pažeidimus prilygo jos nubaudimui baudžiamojo pobūdžio sankcija Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies prasme.
14. Atkreiptinas dėmesys, kad non bis in idem principo pažeidimui nustatyti nėra būtina, kad teisiškai reikšmingi faktai abiejuose procesuose sutaptų visiškai: pakanka, kad asmuo antrą kartą persekiojamas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, dėl kurių jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas, abiejuose procesuose nustatytos to paties įvykio aplinkybės gali šiek tiek skirtis, jei tokie skirtumai nėra esminiai; viename iš procesų atitinkamos aplinkybės gali sudaryti tik vieną iš teisės pažeidimo sudėties požymių arba asmeniui abiejuose procesuose inkriminuojamas veikos laikotarpis gali sutapti tik iš dalies (2011 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Tomasovic prieš Kroatiją, peticijos Nr. 53785/09; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; mutatis mutandis 2005 m. sausio 27 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Smolickis prieš Latviją, peticijos Nr. 73453/01).
14.1. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad mokestinė bauda V. K. įmonei paskirta Mokesčių administratoriaus pagal Mokesčių administravimo įstatymą už mokestinę nepriemoką, kuri apskaičiuota mokesčių administratoriui patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini)nustačius, kad V. K. įmonė, importuodama iš JAV 66 automobilius, muitinės pareigūnams pateikė sąskaitas, kuriose nurodyta sumažinta prekių kaina, neatitinkanti faktinės automobilių įsigijimo kainos, ir tokiu būdu išvengė papildomai skaičiuotinų 169 039 Lt (48 957,08 Eur) importo mokesčių už automobilių importą. Pagal BK 199 straipsnio 1 dalį V. K. nuteistas kriminaline bausme – bauda – už muitinės kontrolės išvengimą importuojant 66 automobilius, siekiant išvengti faktinę automobilių būklę atitinkančių 169 039 Lt (48 957,08 Eur) importo mokesčių sumokėjimo. Taigi matyti, kad tų pačių 66 automobilių importavimo aplinkybės buvo tyrimo objektas tiek atliekant mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatyta mokestinė nepriemoka, apskaičiuoti delspinigiai ir paskirta bauda, tiek ir baudžiamojoje byloje, kvalifikuojant V. K. veiksmus kaip kontrabandą, padarytą išvengiant muitinės kontrolės.
14.2. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Panevėžio skyriuje ikiteisminis tyrimas dėl kontrabandos pradėtas 2008 m. lapkričio 6 d. V. K. įmonės mokestinis patikrinimas inicijuotas ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno 2011 m. birželio 6 raštu, jis baigtas 2012 m. birželio 26 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad mokestinis patikrinimas atliktas pagal tyrimui pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, sprendžiant dėl V. K. įmonės mokestinės nepriemokos ir atsakomybės, buvo vertinami ikiteisminio tyrimo duomenys – JAV institucijų pateikti duomenys, per ikiteisminio tyrimo metu atliktą kratą V. K. gyvenamojoje vietoje rasti dokumentai ir kt.
14.3. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiem atvejais atsakomybė kildinama iš identiškų faktų – suklastotų dokumentų, kuriuose nurodyti neteisingi duomenys apie importuojamų automobilių vertę, pateikimo muitinei ir importo mokesčių vengimo, tai yra konstatuotinas pažeidimo tapatumas.
15. Nustačius, kad nagrinėjamu atveju nubaudimas pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokestine bauda ir bausmė pagal BK už kontrabandą, atsižvelgiant į abiejuose procesuose tirtas analogiškas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, gali reikšti dvigubo baudžiamumo principo pažeidimą, reikia atsakyti į kitą šioje byloje aktualų klausimą – ar V. K. individualią įmonę ir V. K. kaip fizinį asmenį nagrinėjamu atveju galima laikyti tuo pačiu subjektu atsakomybės požiūriu, tai yra ar pakartotinai yra baudžiamas tas pats asmuo.
15.1. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juridinį asmenį sutapatino su fiziniu asmeniu. Tai buvo viena iš priežasčių, lėmusių apeliacinės instancijos sprendimą dėl V. K. pripažinimo kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno teritorinės muitinės 2012 m. birželio 26 d. patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini)nubaustas juridinis asmuo V. K. įmonė, o už kontrabandą nuteistas fizinis asmuo – V. K..
15.2. Bendroji taisyklė yra tokia, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės (BK 20 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, jog fizinis ir juridinis asmenys yra skirtingi savarankiški subjektai ir paprastai jų atsakomybės tapatinti negalima. Tačiau svarbu įvertinti juridinio asmens kaip atskiro vieneto statusą ir atskirumą kiekvienu konkrečiu atveju, ypač kai kalbama apie neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį.
15.3. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėjas yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis).
15.4. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau, individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Šios nuostatos taip pat reiškia ir tai, kad individualios įmonės savininkas atsako savo turtu už jo įmonei paskirtas mokestines ar kitokio pobūdžio sankcijas, jeigu pati įmonė turto neturi ar turi nepakankamai.
16. Minėta, kad Kauno teritorinės muitinės patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini)V. K. įmonei įregistruota mokestinė prievolė: 56 669 Lt (16 412,48 Eur) muito, 112 370 Lt (32 544,60 Eur) importo PVM, 65 524 Lt (18 977,06 Eur) PVM delspinigių ir 50 712 Lt (14 687,21 Eur) bauda. V. K. įmonė nesutiko su minėta patikrinimo ataskaita ir ją skundė nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 4 d. nutartimi priėmė galutinį sprendimą V. K. įmonės apeliacinį skundą atmesdamas. Iš byloje esančio Kauno teritorinės muitinės 2013 m. kovo 15 d. rašto matyti, kad V. K. įmonė 2012 m. liepos 12 d. pavedimu sumokėjo 56 669 Lt (16 412,48 Eur) muito ir 112 370 Lt (32 544,60 Eur) importo PVM. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka, V. K. gynėjas teismui pateikė mokėjimo nurodymo kopiją, iš kurios matyti, kad V. K. įmonė 2014 m. liepos 4 d. sumokėjo ir mokesčių administratoriaus paskirtą 50 712 Lt (14 687,21 Eur) baudą. Taigi mokestinis procesas yra baigtas.
16.1. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju fizinis asmuo V. K. ir juridinis asmuo V. K. individuali įmonė sutampo finansų ir finansinių įsipareigojimų, o kartu ir teisinės atsakomybės požiūriu. V. K. įmonės ir paties V. K. turto bendrumą, o kartu jų, kaip atsakomybės subjektų, tapatumą patvirtina ir tai, kad Kauno teritorinė muitinė 2013 m. vasario 28 d. sprendimu areštavo V. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą delspinigių ir baudos įvykdymui užtikrinti. Sprendime nurodyta, kad iki šio sprendimo priėmimo dienos V. K. įmonė nesumokėjo dalies mokestinės prievolės, todėl šios sumos vykdymui užtikrinti taikytinas skolininkui priklausančio turto areštas. Tai rodo, kad V. K. ir jo individuali įmonė šiuo atveju buvo laikyti vienu ir tuo pačiu „skolininku“. Iš Turto arešto akto matyti, kad areštuotas buvo asmeninis V. K. nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, žemės sklypas ir kiemo statiniai, esantys V. K. gyvenamojoje vietoje, turto vertė – 99 233 Lt (28 739,86 Eur). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. K. įmonė neturėjo pakankamai lėšų mokestinėms prievolėms ir paskirtoms sankcijoms įvykdyti. Šiuo atveju byloje nėra nepaneigta V. K. nuosekli pozicija, kad individualiai įmonei paskirta bauda buvo sumokėta asmeniškai V. K. lėšomis, nes priešingu atveju būtų išieškota iš jo asmeninio turto. Tai, kad mokėjimo pavedimuose buvo nurodoma, kad priskaičiuotus mokesčius ir baudą sumoka V. K. įmonė, nepaneigia aptarto fakto – kitaip ir negalėjo būti nurodyta, kadangi mokestiniame procese skolos ir bauda priskaičiuoti ir paskirti V. K. įmonei.
17. Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tiek mokestinėje, tiek baudžiamojoje byloje atsakomybė kilo iš tų pačių esminių faktų, mokestinis procesas baigtas galutiniu sprendimu, paskirta bauda sumokėta, pagal teisės pažeidimą, nuobaudos pobūdį ir griežtumą mokestinis procesas V. K. įmonei prilygsta baudžiamajam. Įvertinus tai, kad V. K., kaip V. K. įmonės savininkas, sumokėjo mokestiniame procese paskirtą baudžiamojo pobūdžio baudą, šiuo atveju turi būti laikoma, kad V. K. individuali įmonė ir V. K. yra tas pats atsakomybės subjektas, sutapęs finansų ir finansinių įsipareigojimų požiūriu. Todėl jo pripažinimas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir bausmės (baudos) skyrimas po pasibaigusio mokestinio proceso, kuris savo pobūdžiu buvo baudžiamasis ir kurio metu paskirta sankcija juridiniam asmeniui iš esmės buvo taikoma fiziniam asmeniui, kuris sumokėjo baudą iš savo lėšų, pažeidžia non bis in idem principą.
Dėl baudžiamosios bylos nutraukimo pagrindo
18. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad V. K. pripažinimas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį pažeistų non bis in idem principą, priėmė išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamojo proceso negalimumas turėtų būti konstatuojamas remiantis ne BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 254 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu ir tvarka, o BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu ir laikantis BPK 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad mokestinis nubaudimas nėra visiškai identiškas BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytai situacijai, kai asmeniui įsiteisėja teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo. Išplėstinė teisėjų kolegija tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms nepritaria.
19. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.
20. Šioje byloje pripažinta, kad kriminalinės bausmės baudos paskyrimas V. K. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį pažeidžia non bis in idem principą, mokestinis procesas iš esmės pripažintas baudžiamuoju, o jo metu paskirta mokestinė bauda pagal savo pobūdį ir griežtumo laipsnį – baudžiamąja sankcija. Taigi pirmosios instancijos teismo argumentas, kad mokestinis nubaudimas nėra visiškai identiškas BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytai situacijai, nėra teisingas. Priešingai – šiuo atveju pripažinta, kad tiek mokestinis procesas, tiek mokesčio administratoriaus sprendimas skirti baudą buvo baudžiamojo pobūdžio, kas iš esmės atitinka ir teismo nuosprendžiu priimamų sprendimų (pvz. skirti bausmę) esmę. Būtent BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir įtvirtintas non bis in idem principo įgyvendinimas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juo nesivadovavo. BPK 254 straipsnio 4 dalis nustato, kad nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos šio kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi. Būtent šios baudžiamojo proceso normos apibūdina nagrinėjamą situaciją ir būtent jos turėjo būti taikomos priimant galutinį sprendimą šioje baudžiamojoje byloje.
21. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nurodoma teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2014, 2K-121-677/2015), neva patvirtinanti, kad situacijose, kai nustatomas principo non bis in idem pažeidimas, asmuo išteisinamas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu priimant išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, negali būti precedentai šioje baudžiamojoje byloje, nes jose nebuvo nagrinėtas aptariamas klausimas. Kaip tik, vienoje iš jų kasacinės instancijos teismas nurodė, kad negali būti pradedamas naujas procesas antrą kartą dėl to paties asmens ir dėl tų pačių veiksmų, nesant naujų ar naujai paaiškėjusių faktų, nes asmuo būtų antrą kartą traukiamas atsakomybėn, o tą griežtai draudžia baudžiamojo proceso įstatymo normos (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-677/2015). Kitoje pirmosios instancijos teismo nurodomoje byloje asmeniui priimtas išteisinamasis nuosprendis, tačiau tai lėmė ne tik non bis in idem principo pažeidimas.
22. Įvertinus bylos aplinkybes ir procesinius teisinius aspektus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje negali būti nustatyta, kad nepadaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, t. y. egzistuoja BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą.
23. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismui nustačius aplinkybes dėl principo non bis in idem taikymo, byla turėjo būti nutraukta nutartimi (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 254 straipsnio 4 dalis). Tokios pozicijos laikosi kasacinės instancijos teismas – nustatęs principo non bis in idem pažeidimą, teismas bylą nutraukė BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159-976/2017). Kitoje kasacinėje byloje teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog baudžiamasis procesas buvo vykdomas pažeidžiant draudimą bausti už tuos pačius veiksmus antrą kartą (non bis in idem), yra pagrįsta, o sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra teisėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-788/2016).
24. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. K. nuteisimas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį pažeistų non bis in idem principą, tačiau, priimdamas jam išteisinamąjį nuosprendį, padarė esminį BPK pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. K., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl abiejų instancijų teismų nuosprendžiai naikinami (BPK 369 straipsnis) ir byla nutraukiama.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą V. K. nutraukti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Eligijus Gladutis
Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas
Aldona Rakauskienė
Tomas Šeškauskas
Artūras Pažarskis