Pranešėja A. Pupeikienė                                                           Civilinė byla Nr. 2A-105-253/2011

Teisėja L. Šimanskienė                                                 Procesinio sprendimo kategorija

 (S)

42.8.; 63.1; 114.11; 121.21.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2011 m. kovo 9 d.

Klaipėda

            Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Albinos Pupeikienės, kolegijos teisėjų Eugenijos Morkūnienės, Danguolės Martinavičienės, sekretoriaujant Rimai Zigmantienei, dalyvaujant ieškovui A. G. ir atsakovo atstovei advokatei L. Š., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-05-13 sprendimo pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui V. G., trečiajam asmeniui J. G. (J. G.) dėl skolos priteisimo,

            n  u  s  t  a  t  ė :

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo priteisti 44 040 Lt skolą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1999-12-14 su atsakovu sudarė paskolos sutartį, kuria susitarė, kad ieškovas atsakovui iki 2000-02-01 paskolins 12 000 Lt su 3 proc. mėnesinėmis palūkanomis. Atsakovas paskolos negrąžino, už septynerius metus ir penkis mėnesius ieškovas apskaičiavo 32 040 Lt palūkanų. Ieškovo teigimu, jis atsakovui pinigus skolino draugo V. L. prašymu kavinės „Sodžius“ patalpose, atsakovo darbo kabinete, paskolos sutarties tekstą tikriausiai rašė įmonės darbuotoja, trečiasis asmuo J. G. paskolos santykiuose nedalyvavo. Paskolos sutartį ieškovas ir atsakovas patvirtino parašais. V. G. kartais mokėdavo palūkanas po 100, 200 Lt, iš viso sumokėjo 1000 Lt palūkanų. Anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes neturėjo pinigų žyminio mokesčio sumokėjimui.

            Atsakovas ieškinio nepripažįsta ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad 1999-12-14 buvo laiduotoju tarp paskolos davėjo ir tikrojo paskolos gavėjo – J. G., pats iš ieškovo jokių pinigų nesiskolino, paskolos sutartyje nenurodyta, kad jis pinigus būtų gavęs. Su ieškovu dirbo parduotuvėje „Heka“, 1999 m. išėjo ir įsidarbino UAB „Fuzija“ kavinėje „Sodžius“. Prieš Naujuosius metus trūko pinigų naujametiniam vakarui organizuoti, todėl su J. G. norėjo pasiskolinti pinigų ir sužinojo, kad jų gali paskolinti A. G.. Atsakovas nurodė, kad sudarant paskolos sutartį jis buvo tik tarpininkas, kartu buvo A. G. ir J. G., jis nežino, kodėl paskola įforminta jo vardu. Po A. G. skambučio šiam sumokėjo 360 Lt bei dar 720 Lt, paprašytas J. G., o vėliau ieškovui palūkanų nebemokėjo, nes J. G. turėjo grąžinti visą skolą. Taip pat nurodė, kad A. G. buvo sakęs, jog su J. G. paskolos sutartį pratęsė. Su J. G. atsakovas nebendrauja nuo tada, kai išėjo iš darbo „Sodžiaus“ kavinėje, todėl nežinojo, kad J. G. su ieškovu yra neatsiskaitęs. Apie skolą sužinojo tik ketindamas parduoti butą, nes butas buvo areštuotas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-05-13 priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad atsakovas sudarė paskolos sutartį, kadangi paskolos gavėju įrašytas būtent atsakovas ir būtent atsakovas pasirašė paskolos sutartį bei mokėjo ieškovui palūkanas, atsakovas taip pat neįrodė, kad pinigų negavo. Teismas nurodo, kad sutartis turėjo būti rašytinės formos, todėl pagal CK 6.875 str. atsakovas ginčydamas paskolos sutartį negali remtis liudytojo V. L. parodymais. Taip pat laikyta, kad ieškovo nurodyta aplinkybė dėl pinigų trūkumo žyminiam mokesčiui sumokėti nepateisina tokio ilgo nesikreipimo į teismą po termino įvykdyti prievolę pasibaigimo, todėl teismas pripažino ieškovo apskaičiuotas palūkanas neprotingai didelėmis ir teismo iniciatyva jas sumažino iki 5 proc. metinių palūkanų (5 250 Lt).

Atsakovas (apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kurio prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-05-13 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovui pinigų skolintis nereikėjo, pinigai buvo skolinti trečiajam asmeniui J. G., šį faktą teisme patvirtino ir liudytojas V. L., o ieškovas pripažino, kad dalis iš paskolintų pinigų jam buvo grąžinta. Atsakovo manymu, teismas be pagrindo įrodinėjimo pareigą dėl pinigų faktinio gavimo perkėlė atsakovui ir taip pažeidė įrodinėjimo paskirstymo taisykles. Atsakovas skoliniuose santykiuose tik patvirtino, kad „paskola imama“, o tai neteikia pagrindo konstatuoti, kad pinigai paskolos davėjo buvo perduoti paskolos gavėjui, taip pat 1999-12-14 šalių pasirašyto skolos raštelio negalima laikyti skolos dokumentu, patvirtinančiu paskolos perdavimą gavėjui (atsakovui).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

1999-12-14 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 12 000 Lt ir numatytas terminas paskolą grąžinti iki 2000-02-01, tačiau pagal minėtą sutartį paskolinta suma ieškovui nebuvo grąžinta. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad tarp šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai, kadangi pinigai buvo paskolinti trečiajam asmeniui J. G., nes atsakovui V. G. skolintis pinigų nereikėjo. Atsakovas taip pat teigia, kad teismas be pagrindo perkėlė pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį fakto įrodinėjimą atsakovui.

CK 6.870 str. 1 d. nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis perduoda kitos šalies nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Kadangi bylos šalių sutartos paskolos suma yra 12 000 Lt, t. y. didesnė nei du tūkstančiai litų, šalių paskolos sutarčiai taikomi įstatymo numatyti privalomi rašytinės sandorio formos reikalavimai. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str.). Pagal susiformavusią teismų praktiką paskolos sutartis gali būti įforminama skolos rašteliu, svarbiausia, kad skolos raštelio turinys atspindėtų, kokia pinigų suma skolinama ir kokiam asmeniui konkrečiai skolinama.

Ieškovas A. G. pinigų perdavimo faktą grindžia ieškovo į bylą pateiktu A. G. ir V. G. pasirašytu paskolos dokumentu (b. l. 8). Nagrinėjamoje byloje šalys pateikė skirtingus parodymus dėl esminės paskolos sutarties sąlygos – pinigų perdavimo paskolos gavėjui fakto. Ieškovas nurodo, kad pinigai buvo perduoti atsakovui, tačiau atsakovas V. G. teigia, kad pinigai pagal paskolos sutartį buvo perduoti ne atsakovui, o trečiajam asmeniui (b. l. 14, 120). Kilus ginčui dėl pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo, sutartis aiškintina, vadovaujantis CK 6.193 str. nustatytomis taisyklėmis – 1999-12-14 paskolos raštelio nuostatos aiškintinos prioritetiškai vadovaujantis lingvistinės šio paskolos dokumento teksto reikšmės nustatymo principu, kaip objektyviausiai atspindinčiu tikrąją šalių valią ir ketinimus.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto motyvais, kad paskolos raštelio formuluote „paskola imama“ atsakovas skoliniuose santykiuose tarp paskolos davėjo A. G. ir tikrojo paskolos gavėjo J. G. atliko tik paskolos suteikimo patvirtinimą, tačiau pagal šią sutartį pinigų neėmė. Skolos raštelyje ieškovas A. G. nurodomas kaip paskolos davėjas, o atsakovas V. G. – kaip paskolos gavėjas. Atsakovas neginčijo, jog šį raštelį pasirašė būtent jis, bei skolos dokumente nurodė savo, kaip fizinio asmens, asmeninius duomenis. Teismo posėdžio metu ieškovas A. G. parodė, kad pasirašė paskolos sutartį būtent su V. G. bei perdavė jam pinigus, nes jį pažinojo ir juo pasitikėjo. Paskolos raštelio turinio – „Fizinis asmuo V. G. (...) imu paskolą iš fizinio asmens A. G. (...). Paskola imama sumoje 12 000 (...) Lt“ – aiškinimas, priešingai nei atsakovo nurodomoje teismų praktikoje, tiek pagal lingvistinę žodžių „imu“ bei „paskola imama“ prasmę, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme ar vidutinio protingo asmens kriterijaus aspektu leidžia objektyviai teigti, kad pinigų sumos perdavimo faktas įvyko skolos raštelio pasirašymo metu.

Įstatymų numatytos prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus. Paskolos raštelio turinio analizė suteikia pagrindą daryti išvadą, kad įstatymo reikalavimus atitinkantis rašytinis skolos dokumentas patvirtina, jog pinigai pagal sutartį buvo perduoti atsakovui V. G.. Atsakovo sutartyje išreikštą valią įsipareigoti grąžinti paskolos sumą patvirtina ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovas asmeniškai paprašytas ieškovo pagal paskolos sutartį kelis kartus atliko mokėjimus ieškovui (b. l. 105). Šalių raštu sudarytas skolos dokumentas patvirtina tiek paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimą, tiek sutarties dalyko – atitinkamos pinigų sumos ? perdavimą atsakovui. Kadangi šalys skolos raštelyje aptarė paskolos sutarčiai būdingus elementus: atsakovas nurodė, kad yra skolingas ieškovui, nurodė pinigų sumą – 12 000 Lt – bei terminą paskolos grąžinimui – iki 2000-02-01, todėl šalių pasirašytas skolos raštelis laikytinas paskolos sutartimi (CK 6.870 str. ). Pažymėtina, kad bendrieji įstatymų nustatyti civilinių teisinių santykių principai sukuria šių teisinių santykių dalyvių pareigą elgtis pakankamai apdairiai, dėmesingai, patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių. Kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – pasirašydamas paskolos raštelį, turi apsvarstyti bei įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (CK 1.5 str.). Atsakovas sudarydamas paskolos sutartį su ieškovu nurodė, kad ima paskolą savo vardu kaip fizinis asmuo, todėl kaip turintis pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties, surašydamas ir pasirašymas paskolos raštelį savo vardu, puikiai suprato jo turinį ir prieš pasirašydamas turėjo apsvarstyti bei suvokti galimas teisines pasekmes.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskolos ėmimo fakto patvirtinimas skolos rašteliu yra pakankamas ir leistinas įrodymams paskolos suteikimo faktui patvirtinti. Taigi yra preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui. Jeigu paskolos gavėjas pinigų pagal paskolos sutartį negavo arba gavo mažiau, negu numatyta sutartyje, jam numatyta teisė ginčyti paskolos sutartį. Tokiu atveju aplinkybių, kuriomis remiamasi, įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui (CK 6.875 str. 1 d.). Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad atsakovas neneigia savo vardu sudaręs ir pasirašęs paskolos sutartį bei patvirtina, kad šios sutarties sudarymo neginčija. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų atsakovui perkeldamas pareigą įrodyti, kad paskolos suma pagal sutartį nebuvo perduota.

CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Remdamasi byloje pateiktais įrodymais bei anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pateikta rašytine paskolos sutartimi ieškovas įrodė paskolos teisinių santykių tarp jo ir atsakovo atsiradimo ir pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo atsakovui faktą, o atsakovui leistinais ir pakankamais įrodymais neįrodžius priešingai, t. y. kad pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo perduoti, neįrodžius sandorio negaliojimo, taip pat neįrodžius, jog jis įvykdė paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovo jam suteiktą paskolą.

Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), o jį naikinti ar keisti ir apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–330 straipsniais, teisėjų kolegija

            n  u  t  a  r  i  a :

            Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                             Albina Pupeikienė        

Kolegijos teisėjos                                                                                 Eugenija Morkūnienė

Danguolė Martinavičienė