Civilinė byla Nr. 2-1437-117/2015

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00039-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,  

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarties, priimtos atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Grafystė“ bankroto byloje Nr. B2-43-544/2015.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Grafystė“ bankroto byloje patvirtino suinteresuoto asmens BAB Ūkio banko (toliau – Bankas) 19 809,15 Eur reikalavimą.

Atsakovo administratorius kreipėsi į teismą su prašymu išbraukti Banką iš įmonės kreditorių sąrašo. Administratorius nurodė, kad Bankas, sustabdžius jo veiklą (2013 m. vasario 12 d.), atliko 19 809,15 Eur įskaitymą, t. y. savo reikalavimą padengė atsakovo administratoriaus atidarytoje banko sąskaitoje sukauptomis lėšomis, skirtomis atsiskaitymui su kreditoriais. Toks veiksmas prieštaravo Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 5 punktui. Tai, kad Bankas nebeturi teismo patvirtinto reikalavimo atsakovui, įrodo ir 7 568,09 Eur skolos išieškojimo iš solidaraus skolininko Š. N. faktas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Panevėžio apygardos teismas 2015 m. birželio 5 d. nutartimi sumažino Banko reikalavimą iki 12 241,06 Eur ir išbraukė jį iš atsakovo kreditorių sąrašo.

              Teismas nustatė, kad Bankas yra išsiieškojęs iš solidaraus skolininko Š. N. 7 568,09 Eur skolos dalį. Remdamasis tuo, teismas nutarė sumažinti Banko reikalavimą iki 12 241,06 Eur. Vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas taip pat nustatė, kad atsakovo administratorius buvo atidaręs Banke sąskaitą, skirtą lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punktas). Šioje sąskaitoje buvusias lėšas – 19 809,15 Eur, Bankas perkėlė į sąskaitas, atidarytas pagal kredito ir kortelės sąskaitos sutartis, sudarytas tarp Banko ir atsakovo. Nurodytų lėšų įskaitymą į atsakovo įsipareigojimus Bankui, anot teismo, patvirtina faktas, kad Banko įsipareigojimai atsakovui nebuvo perduoti AB Šiaulių bankui, t. y. atsakovui priklausančios lėšos iki šiol yra Banko dispozicijoje. Vadovaudamasis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-126-701/2015 pateiktais išaiškinimais, teismas nurodė, kad nors įskaitymas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir Bankų įstatymo (toliau – BĮ) 85 straipsnio 4 dalį nėra draudžiamas, tačiau įskaitymas buvo atliktas pažeidžiant ĮBĮ nuostatas. Aplinkybę, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – IID) išmokėjo atsakovui 19 809,15 Eur išmoką, teismas kvalifikavo kaip patvirtinančią, jog atsakovo kreditorių interesai yra apginti, bet nepaneigiančią to, kad Banko reikalavimai atsakovui buvo patenkinti atlikus įskaitymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Atskirajame skunde Bankas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarties dalį, kuria Bankas išbrauktas iš atsakovo kreditorių sąrašo, ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo administratoriaus prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

              1. Atsakovo įsipareigojimai Bankui nėra įvykdyti: atsakovo, kaip indėlininko, teisės buvo apgintos IID išmokėjus draudimo išmoką. Šis veiksmas nereiškia, kad buvo patenkinti Banko reikalavimai ar atliktas įstatymų draudžiamas įskaitymas (IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalis, 7 dalies 3 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas). 

              2. Teismas ignoravo kasacinėje byloje Nr. 3K-3-126-701/2015 pateiktus išaiškinimus, kad atsakovo banko sąskaitoje buvusios lėšos yra indėlis pagal IĮIDĮ ir yra draudimo objektas. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad atsakovo banko sąskaitoje buvusios lėšos buvo Banko dispozicijoje. Atsakovas turėjo tik reikalavimo teisę į Banką indėlio sumai, o ne nuosavybės teises į lėšas.

              Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad teismas pagrįstai Banko atliktus veiksmus su įmonei priklausančiomis lėšomis vertino kaip įskaitymą.

              Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Nagrinėjamoje byloje yra kilęs klausimas, ar uždarosios akcinės bendrovės bankroto bylą nagrinėjantis teismas – atlikdamas patvirtinto kreditoriaus reikalavimo tikslinimo procesinį veiksmą, turėjo pagrindą spręsti, kad materialiąja teisine prasme kreditoriaus reikalavimas yra patenkintas (CPK 320 straipsnis). Dėl apeliacinio proceso ribų teisėjų kolegija patikslina, kad ginčas pagal atskirojo skundo pagrindus yra kilęs tik dėl tos teismo nutarties dalies, kuria pripažinta, jog Bankas savo reikalavimą atsakovui patenkino įskaitymo būdu. Tokios teismo išvados pagrįstumo ir teisingumo patikrinimui pirmiausia būtina pakartotinai apibrėžti faktinį ginčo pagrindą.

              Pastarąjį, be kita ko, sudaro Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-868/2014, nustatyti faktai, kad po bankroto bylos iškėlimo Bankas savo iniciatyva perkėlė atsakovo sąskaitoje, kurioje buvo kaupiamos lėšos, gautos po bankroto bylos įmonei iškėlimo, apskaitytas lėšas į kitas atsakovo vardu remiantis šalių sudarytomis kredito ir kortelės sąskaitos sutartimis atidarytas sąskaitas (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Minėtoje byloje taip pat buvo nustatyta, kad Bankas apie atsakovo banko sąskaitoje buvusias lėšas nepranešė IID, jų neperdavė AB Šiaulių bankui pagal 2013 m. kovo 23 d. tarp Banko, AB Šiaulių banko ir IID sudarytą Trišalę sutartį. Atsižvelgęs į tai, kad Bankas ir atsakovas nurodytu metu vienas kitam turėjo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, aptartus Banko veiksmus pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje kvalifikavo kaip sukeliančius teisėtas pasekmes, t. y. atsakovo prievolės pabaigą vienašalio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu.              

              Ši teismo išvada, teisėjų kolegijos nuomone, yra prieštaringa bei klaidinga. Viena vertus, teismas pripažino, kad įskaitymo Bankas negalėjo atlikti nei pagal ĮBĮ, nei pagal BĮ. Toks veiksmas, atsižvelgiant į kasacinėje byloje Nr. 3K-3-126-701/2015 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, buvo draudžiamas imperatyvių teisės normų. Kita vertus, teismas nusprendė, kad imperatyvius įstatyme nustatytus draudimus pažeidžiantis veiksmas sukėlė teisėtus materialinius teisinius padarinius, t. y. šalių tarpusavio prievolių pabaigą. Toks teisinis kvalifikavimas akivaizdžiai neatitinka bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur). Nors Banko veiksmai ir buvo neteisėti, tačiau atsakovo bei įmonės kreditorių interesai buvo apginti civilinėje byloje Nr. 2A-868/2014 pripažinus, kad atsakovo banko sąskaitoms buvusioms lėšoms taikytina IĮIDĮ įtvirtinta draudimo apsauga bei priteisus atsakovui iš IID atitinkamo dydžio draudimo išmoką. Nepriklausomai nuo to, kaip turėtų būti kvalifikuojami Banko veiksmai / neveikimas, jie jokių teisėtų padarinių  negalėjo sukelti ir nesukėlė, t. y. nepakeitė nei Banko, nei atsakovo priešpriešinių reikalavimų dydžio. IID išmokėjus draudimo išmoką Banko įsipareigojimai atsakovui perėjo IID (IĮIDĮ 11 straipsnis). Vis dėlto aptartos aplinkybės nesuponuoja teisinių prielaidų konstatuoti atsakovo ir kitų solidariųjų skolininkų prievolės Bankui pasibaigimą.

              Dėl nustatytų materialiosios teisės normų taikymo klaidų teisėjų kolegija tenkina atskirąjį skundą (CPK 330, 338 straipsniai). Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarties dalis, kuria Bankas išbrauktas iš atsakovo kreditorių sąrašo su 12 241,06 Eur reikalavimu, panaikinama.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarties dalį, kuria bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas su 12 241,06 (dvylikos tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimt vieno euro ir 6 ct) Eur reikalavimu išbrauktas iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Grafystė“ kreditorių sąrašo.

                                                                                                                           Teisėjai                                                                      Danguolė Martinavičienė

                                                                      Danutė Milašienė

                                                                      Vigintas Višinskis