Administracinė byla Nr. I-1201-561/2016

(Proceso Nr. 3-61-3-05482-2013-8)

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos N. D. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėja N. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą.

Pareiškėjos įsitikinimu, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus, jog teisės aktai, riboję darbo užmokestį, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijoje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą, jai turi būti išmokėta susidariusi darbo užmokesčio dalies nepriemoka.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas – Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad pripažįsta, jog taikant tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas, pareiškėjai buvo sumokėtas ne visas jai priklausantis darbo užmokestis.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį.

Šioje byloje aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi, ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A-669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“. Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Vilniaus pataisos namams – Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju, nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad, galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

  Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais,

n u s p r e n d ė:

  Pareiškėjos N. D. skundą atmesti.

  Sprendimas  per vieną mėnesį  nuo  jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas  Lietuvos  vyriausiajam administraciniam teismui.  

  Teisėjas                                                                                             Arūnas Kaminskas