Administracinė byla Nr. I-117-142/2017

                     Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01117-2014-0

                     Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė :

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. vasario 24 d. gautas A. K. (toliau – pareiškėjas) skundas (b. 1. 1–2), kuriame pareiškėjas prašo teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (1 143,46 Lt) už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jam mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisę – gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Nurodo, kad 2013 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į Viešojo saugumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) su prašymu išmokėti pareiškėjui teisėtai priklausiančią neišmokėtą atlyginimo dalį. Tarnyba 2014 m. sausio 14 d. pateikė pažymą apie pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tačiau nurodytos sumos nesumokėjo. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Tarnyba, atstovaudama ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 8–9) prašo skundą atmesti ir nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis galiojančiomis įstatymų nuostatomis. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui įgyvendinti reikalingas naujas teisinis reguliavimas, t. y. įstatymų leidėjui yra iškilusi pareiga nustatyti neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą. Nesant teisinio reguliavimo, nustatančio negautų pajamų kompensavimo būdus, įvykdyti pareiškėjo prašymą nėra nei teisinių, nei finansinių galimybių.

Teismo posėdyje Tarnybos atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu neišmokėto tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Tarnyboje ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei  padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                        `                                                   Halina Zaikauskaitė