Baudžiamoji byla Nr. 2K–294/2011

                                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

      1.1.5.1.; 1.2.3.1.; 2.1.15.1.2.

         LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2011 m. birželio 14 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

Sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Andrejui Melkovui,

nuteistajam B. A.,

gynėjai Jurgitai Karvelei,

nukentėjusiajai D. Š.,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. A. (B. A.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 15 d. nuosprendis: panaikinta jo dalis dėl baudžiamosios bylos B. A. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nutraukimo ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis. B. A. pripažintas kaltu pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant B. A. per nustatytą bausmės terminą nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto būti namuose pagal nuolatinę gyvenamąją vietą.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2005 m. gruodžio 28 d. iki 2005 m. gruodžio 29 d., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Iš B. A. priteista 40 000 Lt nukentėjusiajai D. Š., 50 000 Lt nukentėjusiajai L. Š. ir 60 000 Lt nukentėjusiajai L. G. neturtinei žalai atlyginti bei 26,70 Lt Valstybinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria panaikintas Visagino miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2006 m. birželio 8 d. nutarimas taikyti laikiną R. S. ir B. A. nuosavybės teisių apribojimą į butą, esantį Visagine, (duomenys neskelbtini), ir jų bendro gyvenimo metu įsigytą buitinę techniką, baldus, esančius tame bute. Kita nuosprendžio dalis nekeista.

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 15 nuosprendžiu baudžiamoji byla, kurioje B. A. buvo kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nutraukta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, 

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu B. A. nuteistas už tai, kad peržengdamas būtinosios ginties ribas nužudė D. Š. Jis 2005 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 18.33 val. iš buto, esančio Visagine, (duomenys neskelbtini), 3 aukšto balkono vieną kartą iš teisėtai laikomo medžioklinio lygiavamzdžio 12 kalibro šautuvo IŽ-54 šovė į nukentėjusįjį D. Š., padarydamas jam daugybinius vidaus organų (plaučių, kepenų, diafragmos, inkstų) pažeidimus, nuo kurių įvykus ūmiam kombinuotam nukraujavimui nukentėjusysis ligoninėje mirė.

Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu nutraukdamas B. A. baudžiamąją bylą konstatavo, kad jis panaudodamas šaunamąjį ginklą nužudė D. Š. veikdamas būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 straipsnio 2 dalis).

              Kasaciniu skundu nuteistasis B. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 15 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog B. A. peržengė būtinosios ginties ribas, netinkamai aiškino BK 28 straipsnio 3 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos kasacinėse nutartyse Nr. 2K-212/2007, Nr. 2K-7-428//2010. Bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pripažino, kad D. Š. kėsinimasis į M. A. gyvybę buvo akivaizdus ir realus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis peržengė būtinosios ginties ribas, nes pasirinko gynybos priemones, kurios neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Byloje nustatyta, kad D. Š. turėjo pistoletą, kuriuo kėsinosi į M. A. gyvybę. Tokioje situacijoje didesnės žalos nei užpulto asmens gyvybės atėmimas besikėsinančiajam neįmanoma padaryti, todėl kitomis priemonėmis būtinosios ginties tikslas negalėjo būti pasiektas. Tai, kad pasirinkta gynybos priemonė atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, patvirtina ir ta aplinkybė, kad B. A. iš savo buto, esančio 3 aukšte, balkono matė, kaip į jo sūnėną taikomasi pistoletu, iš kurio buvo paleisti šūviai, todėl vienintelė būtinosios ginties priemonė šioje situacijoje galėjo būti ginklo panaudojimas. Teisminio nagrinėjimo metu atliktas eksperimentas patvirtino, kad B. A. matė nukentėjusiojo rankose šaunamąjį ginklą.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs ir realios grėsmės M. A. sveikatai ir gyvybei nukentėjusysis nekėlė, neatitinka byloje surinktų įrodymų. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti ekspertai nurodė, kad B. A. ir M. A. šūviai buvo paleisti beveik tuo pat metu ir kad šūvio metu D. Š. stovėjo, o jo ranka turėjo būti pakelta. Anot kasatoriaus, tuo metu, kai B. A. pakėlė ginklą šauti, D. Š. taikėsi į M. A., tačiau iššovus M. A. ir pataikius D. Š.i į koją, šis galėjo pasilenkti ir pakeisti ištiestos rankos poziciją. Dėl to B. A. šūvio metu D. Š. pozicija galėjo būti kitokia, nei tuo momentu, kai B. A. pakėlė medžioklinį šautuvą šūviui. Liudytojų parodymai dėl šūvių skaičiaus, laiko tarpų tarp jų, D. Š. padėties kieme, jo nugriuvimo momento ir vietos yra prieštaringi, todėl remtis vien jais byloje negalima. Viso proceso metu B. A. teigė paleidęs šūvį į D. Š. tik todėl, kad matė, kaip šis ištiesė ranką, kurioje laikė pistoletą, ir taikėsi šauti į M. A. pusę. B. A. paleido šūvį būtent tuo metu, kai D. Š. stovėjo atsisukęs į M. A. priekiu ir buvo pakėlęs ranką šauti. Šios aplinkybės rodo, kad B. A. paleisto šūvio metu pavojingas kėsinimasis nebuvo pasibaigęs.

Kasatorius, remdamasis BK 28 straipsnio 3 dalimi ir 15 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad išvada, jog asmuo savo veika peržengė būtinosios ginties ribas gali būti daroma tik nustačius, kad jis sąmoningai siekė atsiradusių padarinių. Tačiau apeliacinės instancijos teismo išvada, kad B. A., peržengęs būtinosios ginties ribas suvokė, jog savo veiksmais gali nužudyti D. Š., ir siekė atimti jam gyvybę, neatitinka bylos duomenų. Nuteistasis B. A. visą laiką teigė, kad taikėsi D. Š.i į kojas ir nenorėjo atimti jam gyvybės, tačiau dėl patirto susijaudinimo ir tamsaus paros meto pataikė į krūtinę, dėl to D. Š. žuvo. Taigi, net pripažįstant, kad B. A. šūvio metu D. Š. buvo sužeistas, bylos įrodymai nepagrindžia, jog B. A. tai suprato ar turėjo ir galėjo suprasti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė D. Š. nužudymo motyvo, nes jis anksčiau nepažinojo nukentėjusiojo, neturėjo su juo jokių santykių ir nebuvo susipykęs. Vertindamas B. A. veiksmus teismas neatsižvelgė į jo asmenybę. Nuteistasis niekada nebuvo teistas, nėra žinomas teisėsaugai, todėl neturėjo tikslo veikti taip, kad atimtų kitam žmogui gyvybę.

Pripažinus, kad B. A. neperžengė būtinosios ginties ribų, t. y. veikė teisėtai, nukentėjusių civiliniai ieškiniai turėtų būti atmesti. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusioms viso 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir pažeidė protingumo bei proporcingumo principus. B. A. veiksmai buvo išprovokuoti paties nukentėjusio D. Š., taigi dėl atsiradusios neturtinės žalos yra atsakingas ir jis. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad B. A. turi turto – butą, ir laikinai apribojo nuosavybės teises į jį. Šis butas asmeninės nuosavybės teise priklauso R. S., todėl negali būti laikomas bendrąja jungtine R. S. ir B. A. nuosavybe, ir išieškojimas iš jo negalimas. Jokio turto ar pajamų B. A. neturi, jis yra iš dalies nedarbingas, todėl jo galimybės atlyginti priteisto dydžio žalą yra labai mažos.

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kasaciniame skunde nuteistasis B. A. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis, šaudamas į nukentėjusįjį D. Š., peržengė būtinosios ginties ribas. Anot kasatoriaus, kitomis priemonėmis būtinosios ginties tikslas negalėjo būti pasiektas, todėl jo veiksmai turi būti vertinami kaip atitinkantys kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Viena iš būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra realus (objektyviai egzistuojantis) ir akivaizdus (pradėtas arba tiesiogiai gresiantis besiginančiojo teisėms) pavojingas kėsinimasis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Teismai, spręsdami dėl BK 28 straipsnio taikymo, turi tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį. Įvertinus šias aplinkybes, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės bylos Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011).

Nuteistasis B. A. kasaciniame skunde nesutinka su liudytojų parodymų vertinimu ir savaip traktuoja faktines įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad tuo metu, kai jis pakėlė ginklą šauti, D. Š. taikėsi į M. A., tačiau, iššovus M. A. ir pataikius D. Š. į koją, šis galėjo pasilenkti ir pakeisti ištiestos rankos poziciją. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl naujai faktinių aplinkybių nenustatinėja ir surinktų įrodymų iš naujo nevertina. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti įrodymų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada ir kaltinamųjų parodymais, padarė išvadą, kad pavojingas kėsinimasis nebuvo pasibaigęs, nes šūvio momentu pistoletas, kurį savo pakeltose rankose laikė nukentėjusysis, buvo nukreiptas į nuteistojo sūnėną M. A. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą bei iš naujo įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą nustatė, kad tuo metu, kai B. A. šovė, D. Š. jau buvo sužeistas, o M. A. pabėgęs į laiptinę. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad įvykiai klostėsi labai greitai, buvo tamsus paros metas, D. Š. iš įvykio vietos nebuvo pasitraukęs, kasatorius matė pro langą D. Š. rankose pistoletą ir kaip šis šaudė į jo sūnėną, o išėjęs į balkoną,- D. Š. draugus, kurie pirštais rodė, kaip jis suprato, kur yra jo sūnėnas. B. A. buvo įsitikinęs, kad jo sūnėnas vis dar yra už mikroautobuso, ir nežinojo, kad jis turi ginklą, su kuriuo šovė į D. Š. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistajam B. A. nebuvo aiškus pavojingo kėsinimosi į jo sūnėną pasibaigimo momentas, jis pagrįstai galėjo manyti, kad prasidėjęs pavojingas kėsinimas tęsiasi, todėl veikė būtinosios ginties situacijoje.

Vadovaujantis BK 28 straipsnio 3  dalimi, išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą gali būti daroma tik tuo atveju, kai ginamasi nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, tačiau gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, be to, besiginantis asmuo suvokia, kad jo atliekami gynybos veiksmai nėra būtini tokiam kėsinimuisi atremti. Taip pat būtina konstatuoti, kad sunkus sveikatos sutrikdymas ar nužudymas peržengiant būtinosios ginties ribas padaryti tiesiogine tyčia.

Išvadą, kad nuteistasis B. A. peržengė būtinosios ginties ribas apeliacinės instancijos teismas padarė nustatęs, kad B. A. šovė į D. Š. tuo momentu, kai jis neatliko jokių puolamųjų veiksmų – į M. A. nešaudė, nesitaikė šauti, grėsmingai nesiartino prie mikroautobusiuko, kur, B. A. įsitikinimu, buvo jo sūnėnas. D. Š. tik buvo kieme (pagal liudytojų parodymus, tuo metu jau buvo sužeistas ir sukniubęs). B. A. taip pat neįspėjo D. Š. apie tai, jog žada gynybai panaudoti šaunamąjį ginklą, be to, tuo metu, kai iššovė iš medžioklinio šautuvo, savo sūnėno nematė tik jautė, kad jam gresia pavojus. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, lėmusios išvadą dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas grindžiamas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nužudytojo D. Š. ankščiau nepažinojo, neturėjo tikslo atimti jam gyvybės, todėl nepagrįsta apeliacinės instancijos išvada, kad jis nužudė nukentėjusįjį veikdamas tiesiogine tyčia. Tokie kasacinio skundo argumentai taip pat atmestini. B. A. pasirinktas gynybos įrankis buvo pavojingas D. Š. gyvybei. Iš bylos duomenų matyti, kad B. A. yra medžiotojas, todėl negalėjo nesuprasti, kokius padarinius sukelia šūvis medžiokliniu šautuvu į žmogų. Kasatorius suvokė, kad šaudamas į D. Š. kelia pavojų ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei, taip pat numatė, kad gali atimti nukentėjusiajam gyvybę, tačiau jam buvo priimtini bet kokie kilsiantys padariniai, t. y. tiek nukentėjusiojo mirtis, tiek sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegijos nuomone, B. A. suvokė, kad savo veiksmais gali sunkiai sutrikdyti D. Š. sveikatą arba jį nužudyti, ir šių padarinių norėjo, todėl veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nors B. A. turėjo teisę ginti savo sūnėną nuo nukentėjusiojo, tačiau jo gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, t. y. jis peržengė būtinosios ginties ribas.

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį (40 000 Lt nukentėjusiajai D. Š., 50 000 Lt nukentėjusiajai L. Š. ir 60 000 Lt nukentėjusiajai L. G.) apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas, nes tinkamai neįvertino žuvusiojo D. Š. veiksmų, lėmusių padarinių atsiradimą, bei nuteistojo B. A. turtinės padėties. Šie kasacinio skundo argumentai pagrįsti.

CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad dėl tragiškos nukentėjusiojo D. Š. mirties nukentėjusiosios patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti, taip pat atižvelgė į tai, kad šis nusikaltimas padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas, B. A. turi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, tačiau jis yra tik iš dalies darbingas, ligotas ir turi du nepilnamečius vaikus. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nors ir nurodytos, tačiau nustatant nukentėjusioms priteistiną neturtinės žalos atlyginimą tinkamai neįvertintos.

Neturtinės žalos dydžiui nustatyti labai svarbu tinkamai įvertinti ir nukentėjusiojo kaltės įtaką žalai atsirasti. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Taigi neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju nukentėjusio asmens kaltė yra vienas iš tokios žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį. Ji turi būti vertinama drauge su visais kriterijais, išvardytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis. Žuvusiojo D. Š. kaltė šioje byloje apeliacinės instancijos teismo buvo nustatyta, tačiau nebuvo tinkamai teisiškai įvertinta nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį. Teismo pripažinta įrodyta, kad nukentėjusysis D. Š. pats atvyko pas kasatoriaus sūnėną, jam grasino, o šiam išėjus į kiemą – kėsinosi į jo gyvybę šaunamuoju ginklu. Nuteistasis B. A. nužudė D. Š. gindamas savo sūnėną nuo pavojingo jo kėsinimosi, tačiau peržengė būtinosios ginties ribas. Šios aplinkybės mažina nustatytinos neturinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino B. A. turtinę padėtį, nurodydamas, kad jis turi nekilnojamojo turto - butą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad šis butas nuosavybės teise priklauso ne kasatoriui, bet jo sugyventinei R. S. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, bei prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Todėl nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo keistina dėl netinkamai pritaikyto įstatymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis) ir nukentėjusioms priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas.

Priimdamas nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas laikinai apribojo nuosavybės teises į nuteistojo B. A. sugyventinei R. S. priklausantį butą, esantį Visagine, (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos nuomone, ši procesinė prievartos priemonė paskirta nepagrįstai, pažeidžiant BPK reikalavimus. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas, numatytas BPK 151 straipsnyje, gali būti skiriamas esant vienam iš  dviejų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba galimas turto konfiskavimas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ši procesinė prievartos priemonė taikoma įtariamajam, pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą. R. Sinicienė, kuriai nuosavybės teise priklauso butas (T. 3, b. l. 213), už nuteistojo B. A. veiksmus nėra materialiai atsakinga. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis CPK VI dalies nuostatomis, išieškojimas galimas tik iš skolininkui nuosavybės teise priklausančio turto. CK 3.87 straipsnyje nustatyta, kad tik sutuoktinių po santuokos sudarymo įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. R. S. nėra nuteistojo B. A. sutuoktinė, todėl šis butas negali būti laikomas bendrąją jungtine jų nuosavybe, o B. A. - pripažįstamas jo bendrasavininkiu. Todėl apeliacinės instancijos teismo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į R. S. priklausantį butą naikintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

nutaria:

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendį. Iš B. A. nukentėjusiajai D. Š. priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 20 000 Lt, nukentėjusiajai L. Š. – iki 25 000 Lt, o nukentėjusiajai L. G. – iki 30 000 Lt.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į butą, esantį Visagine, (duomenys neskelbtini).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai                                                                                    Antanas Klimavičius

                                                                                    Gintaras Goda

                                                                                     Rimantas Baumilas