Civilinė byla Nr. e2T-45-381/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-60-3-00024-2016-6
Procesinio sprendimo kategorija: 3.6.1.3.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Interperformances Inc. prašymą dėl Šveicarijos (Lugano) arbitražo teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, suinteresuotas asmuo T. K., ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas Interperformances Inc. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Šveicarijos (Lugano) arbitražo teismo (toliau – Arbitražo teismas) 2015 m. birželio 12 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui iš suinteresuoto asmens T. K. priteista 36 000 Eur suma bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2012 m. birželio 6 d. iki paskutinio mokėjimo dienos, 21 510 Eur suma bei 7 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki paskutinio mokėjimo dienos, taip pat 14 250 Šveicarijos frankų arbitražo išlaidų.
Pareiškėjas nurodė, kad 2003 m. gegužės 23 d. su suinteresuotu asmeniu sudarė Žaidėjo atstovavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria jis (pareiškėjas) įsipareigojo atstovauti T. K., jam patarti, konsultuoti, krepšinio komandoms pristatyti jo paslaugas ir (arba) derėtis dėl visų sutarčių dėl suinteresuoto asmens, kaip visų lygų krepšinio žaidėjo, paslaugų, taip pat teikti kitas paslaugas kaip vienintelis išimtinis T. K. atstovas, o pastarasis, nutraukęs Sutartį ne joje nustatyta tvarka, sumokėti netesybas, kurių suma – 25 procentai visos paskutinės jo (pareiškėjo) suderėtos sutarties vertės. Sutartimi šalys buvo susitarusios dėl arbitražinės išlygos. Suinteresuotas asmuo, pažeisdamas Sutarties nuostatas, 2012 m. birželio 5 d. pateikė pranešimą dėl Sutarties nutraukimo, dėl ko Arbitražo teisme buvo pradėtas šalių ginčo nagrinėjimo procesas. Arbitražo teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimu suinteresuotas asmuo buvo įpareigotas sumokėti pareiškėjui 36 000 Eur sumą bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2012 m. birželio 6 d. iki paskutinio mokėjimo dienos, 21 510 Eur sumą bei 7 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki paskutinio mokėjimo dienos, 14 250 Šveicarijos frankų arbitražo išlaidų.
Prašomo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo neprieštaravo dėl šalių ginčą nagrinėjusio arbitro paskyrimo, taikytino Šveicarijos tarptautinio arbitražo reglamento, arbitražo buveinės ir vietos, kalbos. Suinteresuotas asmuo, atstovaujamas advokato J. L. H., aktyviai dalyvavo arbitražo procese: 2014 m. rugsėjo 29 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį, 2015 m. kovo 27 d. – baigiamuosius argumentus. Šios aplinkybės patvirtina, kad skolininkas buvo laiku ir tinkamai informuotas apie arbitražo procesą, jame dalyvavo ir buvo aktyvus, todėl nebuvo pažeisti visuotinai pripažįstami tinkamo proceso bei šalių teisės į gynybą principai. Pareiškėjo teigimu, Arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, todėl pagrindo nepripažinti šio sprendimo nėra.
Suinteresuotas asmuo T. K. nesutinka su pareiškėjo prašymu. Nesutikimą grindžia Arbitražo teismo sprendimo prieštaravimu viešajai tvarkai. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad prašomu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo teismo sprendimu pareiškėjui iš jo priteista 36 000 Eur suma vien už Sutarties nutraukimą. Arbitražo teismas nors ir sumažino pareiškėjo prašytų priteisti netesybų dydį, vis tiek priteisė netesybas, kurios sudaro 12 procentų jo (suinteresuoto asmens) paskutinio atlyginimo sumos. Suinteresuoto asmens teigimu, tokio dydžio netesybos yra baudinio, o ne kompensuojamojo pobūdžio, todėl pagal Lietuvos įstatymus ir teismų praktiką yra draudžiamos. Lietuvos teismų praktika patvirtina, kad lupikiškos (baudinės) netesybos, neprotingai dideli delspinigiai, jeigu jie įteisina lupikavimą, pažeidžia viešąją tvarką ir todėl negali būti pripažįstami ir leidžiami vykdyti tokio pobūdžio užsienio teismų ir arbitražų sprendimai. Ginčo atveju netesybos pareiškėjui buvo priteistos Sutarties pagrindu. Sutarties II skirsnyje įtvirtinta nuostata dėl netesybų yra susitarimas dėl liquidated damages atlyginimo. Liquidated damages institutas yra kilęs iš bendrosios teisės tradicijos valstybių teisinių sistemų, tačiau jo paskirtis yra tokia pati kaip ir Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nustatytų netesybų rūšių – kompensuoti dėl sutarties nutraukimo, pažeidimo galėjusią kilti žalą, o ne bausti sutartį pažeidusią šalį, įpareigojant ją atlyginti neproporcingai didelius nuostolius. Suinteresuoto asmens teigimu, Arbitražo sprendimu priteista suma atlieka ne kompensacinę, o baudinę funkciją, nes sprendime nenagrinėjama, kokius nuostolius patyrė pareiškėjas dėl to, kad Sutartis buvo nutraukta, pareiškėjas neįrodinėjo jokių nuostolių, sprendimu priteista suma už Sutarties nutraukimą tiesiogiai įvardijama kaip bauda. Negana to, kad už Sutarties nutraukimą priteista 12 procentų paskutinio atlyginimo dydžio bauda, nuo šios sumos priteistos dar 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos baudos sumos nuo Sutarties nutraukimo dienos iki Arbitražo teismo sprendimo įvykdymo dienos. Tokiu sprendimu įteisinamas dvigubas baudimas – suinteresuotas asmuo nubaudžiamas konkrečia suma už tai, kad nutraukė sutartį, ir dar nuo tos sumos skaičiuojamos palūkanos.
Prašymas tenkintinas
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 809 straipsnio 1 dalimi, užsienio valstybių arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota teisminė institucija pripažinti sprendimą. Pagal CPK 810 straipsnio 6 dalį užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – 1958 m. Niujorko konvencija) ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas.
Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimą ir vykdymą, įtvirtina, jog arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas.
1958 m. Niujorko konvencijos I straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šio teisės akto taikymo sritį, nustatyta, kad ši Konvencija taikoma pripažinimui ir vykdymui arbitražų sprendimų, priimtų kitos valstybės teritorijoje, o ne tos valstybės, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti tokius sprendimus, dėl ginčų, kurių pusės gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Ji taip pat taikoma ir tiems arbitražų sprendimams, kurie nelaikomi vidaus sprendimais toje valstybėje, kurios prašoma juos pripažinti ir vykdyti.
1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta rašytinį susitarimą, pagal kurį pusės pasižada perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl kurių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, galinčių būti arbitražo nagrinėjimo dalyku.
Pagal 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnį kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta arbitražų sprendimus privalomais ir vykdo pagal tos teritorijos, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti šiuos sprendimus, proceso teisės normas tolesniuose Konvencijos straipsniuose išdėstytomis sąlygomis. Arbitražų sprendimams, kuriems taikoma ši Konvencija, pripažinti ir vykdyti neturi būti taikomos iš esmės sunkesnės sąlygos arba didesni muitai ar rinkliavos, negu tie, kurie galioja vidaus arbitražų sprendimams pripažinti ir vykdyti.
1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, sprendžiant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, išskirti į dvi grupes, kurios tarpusavyje skiriasi subjektu, galinčiu/turinčiu pareigą inicijuoti jų taikymą ir turinčiu įrodinėjimo pareigą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-57/2013, ir kt.). Toks patikrinimas turi būti atliekamas tiek proceso, tiek materialiosios teisės aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2008).
Nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo nesiremia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje nustatytais nepripažinimo pagrindais ir jų neįrodinėja, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nenustatė 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte nustatyto nepripažinimo pagrindo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija patikrina ir atskirai pasisako tik dėl 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nustatyto užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindo.
Dėl Arbitražo teismo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai (1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktas)
1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimą, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Sprendžiant dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo negali būti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi teisės arbitražo teisme išspręsto ginčo nagrinėti iš esmės, spręsti fakto ar materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006). Dėl to ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).
Nesutikimą su Arbitražo teismo sprendimo pripažinimu ir leidimu vykdyti Lietuvos Respublikoje suinteresuotas asmuo grindžia tuo, kad sprendimu priteista 36 000 Eur netesybų už Sutarties nutraukimą suma yra neproporcinga pareiškėjui kilusios ar galėjusios kilti žalos dydžiui, ji atlieka ne kompensacinę, o baudinę funkciją, kuri tiek pagal Lietuvos Respublikos teisę, tiek pagal bendrosios teisės tradicijos užsienio valstybių teisę, iš kurios yra kilęs Sutartyje įtvirtintas liquidated damages institutas, negalima. Tokį nesutikimo su pareiškėjo prašymu argumentą suinteresuotas asmuo grindžia aplinkybėmis, kad sprendžiant ginčą pareiškėjas neįrodinėjo jokių nuostolių dėl Sutarties nutraukimo, kad Arbitražo teismo sprendimu priteista suma už Sutarties nutraukimą tiesiogiai įvardinama bauda.
Pasisakant dėl paminėto argumento pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog neprotingai didelės palūkanos ar delspinigiai gali būti vertinami kaip viešosios tvarkos pažeidimas, jei tai reikštų lupikavimo įteisinimą. Vis dėlto kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad vien tai, jog sudarydamos sutartį šalys nustato nemažus delspinigius, nereiškia, kad užsienio arbitražo teismo sprendimas, kuriuo priteisiami tokie delspinigiai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Spręsdamas dėl priteistų netesybų dydžio kasacinis teismas svarbiais laiko tokius kriterijus, kaip netesybų atsiradimas iš sutartinių santykių, sutartyje išreikšta šalių valia dėl netesybų dydžio, šalių santykių pobūdis, t. y. ar šalys yra verslo subjektai, turintys patirtį verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo pasekmes ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pabrėžė, kad teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006; 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008). Neprotingai didelių netesybų klausimas, kaip pagrindas naikinti nacionalinio arbitražo teismo sprendimą taip pat vertintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2011. Šioje nutartyje kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad verslo subjektai, sudarydami sandorius, gali laisva valia susitarti dėl atsakomybės už sutartinių prievolių nevykdymą pobūdžio ir dydžio ir toks jų susitarimas turi būti gerbiamas, teismas neturėtų formaliais pagrindais paneigti šalių išreikštos ir suderintos valios. Verslo subjektų susitarimai, nesant išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas konstatuoti pagrindinių, svarbiausių teisės nuostatų pažeidimą, nėra viešosios tvarkos dalykas, todėl teisėjų kolegija netesybų klausimo apskritai nevertino kaip patenkančio į viešosios tvarkos sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-421/2015).
Nagrinėjamu atveju šalys Sutartimi sulygo, kad nutraukęs Sutartį nesilaikydamas įspėjimo periodo žaidėjas turės agentui sumokėti sumą, lygią 25 procentams paskutinės agento žaidėjo naudai suderėtos sutarties vertės (angl. liquidated damages) (Sutarties II skirsnis). Arbitražo sprendimo turinys patvirtina, kad remiantis paminėta Sutarties nuostata pareiškėjas reikalavo iš T. K. priteisti 137 500 Eur sumą, paskaičiuotą pagal už 2010 – 2011 m. bei 2011 – 2012 m. sezonus krepšininkui sumokėtą bendrą 550 000 Eur atlygį, tačiau spręsdamas šio reikalavimo pagrįstumą arbitras nurodė, kad, nustatant sutartinę baudą, turi būti atsižvelgiama tik į žaidėjo 2011 – 2012 m. sezonu gautą 300 000 Eur atlyginimo sumą. Arbitras taip pat sprendė, kad Sutartimi šalių sulygta bauda yra pagrįsta, tačiau per didelė, atsižvelgiant į tai, kad ji didesnė nei grynosios pareiškėjo metinės pajamos. Tuo tarpu Šveicarijos prievolių kodekso, kuris kartu su kitais Šveicarijos teisės aktais šalių buvo pasirinktas ginčui išspręsti, 418a straipsnis nustato, kad nutraukus sutartį, agentas turi teisę gauti adekvačią kompensaciją, kad reikalaujama kompensacija neturi viršyti agento grynųjų metinių pajamų. Arbitras nustatė, kad pareiškėjo metinių komisinių suma pagal Sutartį lygi 10 procentų T. K. pajamų, kad pareiškėjui faktiškai sumokėti grynieji komisiniai yra mažesni, nei sulygta Sutartimi. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, Arbitražo teismas sprendė, kad pagrįsta bauda už neteisėtą Sutarties nutraukimą sudarytų 12 procentų T. K. atlyginimo už 2011 – 2012 m. sezoną, todėl priteisė pareiškėjui 36 000 Eur sumą.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su suinteresuotu asmeniu, kad net ir sumažinta sutartinių netesybų suma yra baudinės paskirties, lupikiško dydžio. Pirma, Arbitražo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad arbitras įvertino pagal Sutartį suinteresuoto asmens mokėtinos sumos dydį, o nustatęs, kad tokia suma viršytų pareiškėjo pagal Sutartį gaunamas grynąsias metines pajamas, sumažino ją daugiau nei per pusę. Teisėjų kolegijos vertinimu, 36 000 Eur netesybų suma, atsižvelgiant į atlyginimus profesionalaus krepšinio srityje (46 sprendimo punktas), nelaikytina nepagrįstai didele. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju dėl iš anksto aptartų nuostolių, kaip netesybų formos, sulygta specifinėje sutartyje, sudarytoje profesionalaus žaidėjo ir jo agento. Byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą suinteresuotą asmenį – profesionalų žaidėją – laikyti silpnesniąja civilinių teisinių santykių šalimi. Todėl šalių sudaryta sutartis gali būti vertinama kaip sudaryta profesionalų, išmanančių tokių sutarčių specifiką, turinčių patirtį ir derybinę galią sudarant tokias sutartis, taip pat turinčių galimybę šias sutartis sudarant, vykdant ar nutraukiant pasitelkti kvalifikuotus reikiamos srities teisininkus. Tokių šalių suderinta valia dėl netesybų neturėtų būti paneigiama nesant išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas konstatuoti svarbiausių ir pagrindinių teisės nuostatų pažeidimą, o tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Trečia, Arbitražo teismo sprendime pateikta suinteresuoto asmens pozicija neleidžia spręsti, kad jis Sutarties sąlygą, nustatančią netesybas, būtų ginčijęs kaip iš esmės nesąžiningą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šalys, sudariusios arbitražinį susitarimą, visus su ginču susijusius klausimus ir aplinkybes turi kelti ginčo nagrinėjimo metu arbitražo teisme ir būtent jame įrodinėti ginčo aplinkybes, inter alia, ir susijusias su sutarčių aiškinimu bei taikymu. Kasacinis teismas konstatavo, kad negalima per arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūrą kompensuoti šalies netinkamo ar nepakankamo dalyvavimo ir aktyvumo arbitražo teismo procese. Jei šalis neįrodė tų aplinkybių, kurios sudaro arbitražo teismo sprendimo turinį jo nagrinėjimo arbitražo teisme metu, ji negali remtis šiomis aplinkybėmis kaip pagrindu nepripažinti ir neleisti vykdyti arbitražo teismo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2011, 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-421/2015). Argumentų dėl sutartinių netesybų dydžio atitikties realiai pareiškėjo patirtiems nuostoliams Arbitražo teisme T. K. ar tuometis jo atstovas nereiškė.
Suinteresuoto asmens pozicijos, kad Arbitražo teismo sprendimu priteista 36 000 Eur netesybų suma yra baudinio pobūdžio nepagrindžia ir argumentas, kad sprendime ši suma įvardinama kaip sutartinė bauda. Bauda – viena iš įstatyme nustatytų netesybų formų (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), todėl vien tokios netesybų formos pasirinkimas nesudaro pagrindo teigti, kad ja siekiama ne kompensuoti pareiškėjo nuostolius, o nubausti suinteresuotą asmenį už Sutarties nutraukimą. Tokios pozicijos nepatvirtina ir suinteresuoto asmens akcentuojama aplinkybė, kad Sutarties II skirsnis dėl baudos prieš terminą nutraukus Sutartį taikymo yra nustatytas iš anksto aptartų nuostolių instituto (angl. liquidated damages) pagrindu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, kilęs iš bendrosios teisės tradicijos šalių, šis institutas civilinės teisės tradicijos šalyse iš esmės atitinka netesybų institutą, todėl jis nėra atsietas nuo šalių dėl sutarties nevykdymo patiriamų nuostolių. Liquidated damages įtvirtinanti sutarties nuostata yra vykdytina, jeigu ji nustato protingą žalos, kilusios ar galėjusios kilti dėl sutarties pažeidimo, prognozę. Tačiau tuo atveju, jeigu pinigų suma, sutartyje nurodyta kaip liquidated damages, nėra proporcingai susijusi su žalos, kilusios ar galėjusios kilti dėl sutarties pažeidimo, dydžiu, ši nuostata yra laikoma penalty (liet. bausmė, bauda). Penalty – sutarties nuostata, skirta atgrasyti šalį nuo sutarties nutraukimo bei nubausti ją už tokio pobūdžio veiksmus. Tuo atveju, jeigu šalių numatyti iš anksti aptarti nuostoliai yra neproporcingai dideli, jie laikomi bausme (angl. penalty), o tokio pobūdžio sutarties sąlyga negalioja (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-96/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-421/2015). Aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju Arbitražo teismas šalių iš anksto aptartų nuostolių dydį atitinkamai sumažino, kad sprendime pareiškėjui iš suinteresuoto asmens priteistą 36 000 Eur netesybų dydį įvardino kaip sutartinę baudą, neteikia pagrindo išvadai, kad teismas aptariamą Sutarties II skirsnio nuostatą dėl netesybų laikė bauda (angl. penalty) liquidated damages instituto prasme.
Arbitražo teismo sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai suinteresuotas asmuo argumentuoja ir tuo, kad kartu su 12 procentų dydžio paskutinio atlyginimo dydžio bauda pareiškėjo naudai priteistos ir 5 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos baudos sumos nuo Sutarties nutraukimo dienos iki paskutinio mokėjimo dienos. Tokiu sprendimu, suinteresuoto asmens teigimu, įteisinamas dvigubas baudimas – jis (suinteresuotas asmuo) nubaudžiamas konkrečia suma už tai, kad nutraukė Sutartį, ir dar nuo tos sumos skaičiuojamos palūkanos.
Teisėjų kolegija šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Visų pirma, ankščiau nurodyti motyvai paneigia suinteresuoto asmens teiginį dėl baudinių netesybų jo atžvilgiu pritaikymo. Antra, Arbitražo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 36 000 Eur baudos sumos pareiškėjui buvo priteistos remiantis Šveicarijos prievolių kodekso 104, 108 straipsniais ir įvertinus tai, kad Sutarties II skirsniu šalys sulygo, jog Sutarties nutraukimo nuostoliai atlyginami nedelsiant. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad 5 procentų dydžio palūkanų priteisimas akivaizdžiai prieštarautų viešajai tvarkai. Tuo tarpu tokių palūkanų priteisimo pagrindo, santykio su suinteresuotam asmeniui priteistos baudos suma vertinimas prilygtų Arbitražo teismo sprendimo peržiūrėjimui iš esmės, o tokia peržiūra, kaip jau buvo paminėta, pagal 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas nėra galima.
Arbitražo teismo sprendimo galimas prieštaravimas viešajai tvarkai turi būti akivaizdus ir nustatomas pakartotinai nevertinant arbitražo teismo sprendime nustatytų aplinkybių, be to, turėtų būti nustatyta, kad sprendimo pripažinimas pažeistų pačias fundamentaliausias tarptautiniu mastu pripažįstamas vertybes ar moralės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-421/2015). Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Arbitražo teismo sprendimu, kuriuo iš esmės priteistos iš anksto dviejų profesionalų sulygtos netesybos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nesumokėtos netesybų sumos nuo Sutarties nutraukimo momento iki paskutinio mokėjimo dienos, būtų įtvirtintas viešosios tvarkos pažeidimas arba kad tokį pažeidimą lemtų Arbitražo teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas jį vykdyti. Kadangi nenustatyta 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtinto užsienio arbitražo nepripažinimo pagrindo egzistavimo, todėl nėra ir pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo teismo sprendimą minėtu nepripažinimo pagrindu.
Dėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo
Pareiškėjo reikalavimų užtikrinimui byloje 2016 m. balandžio 22 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – 57 510 Eur ir 14 250 Šveicarijos frankų sumai nurodyta areštuoti suinteresuoto asmens nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o šio turto esant nepakankamai – pinigines lėšas.
2016 m. gegužės 18 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas suinteresuoto asmens prašymas dėl įrodymų išreikalavimo ir laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Šiuo prašymu suinteresuotas asmuo prašė sumažinti jam pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, motyvuodamas tuo, kad Arbitražo teismo sprendimu iš jo, kaip klubo „Žalgiris“ bendraskolio, priteista 21 510 Eur suma, kuri, suinteresuoto asmens teigimu, atsižvelgiant į tai, kad Arbitražo teismo sprendimas priimtas prieš daugiau nei metus laiko, gali būti minėto klubo iš dalies arba visiškai įvykdyta, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir 21 510 Eur sumos apimtyje pažeidžia jo teisėtus interesus. Suinteresuotas asmuo taip pat prašė išreikalauti įrodymus apie tai, koks yra klubo „Žalgiris“ skolos likutis pareiškėjui.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos pirmininko ir pranešėjo 2016 m. gegužės 20 d. rezoliucija buvo patenkintas suinteresuoto asmens prašymas dėl nurodytų duomenų iš pareiškėjo išreikalavimo, tačiau 2016 m. gegužės 30 d. atsiliepime pastarasis nurodė, kad klubas „Žalgiris“ nevykdo finansinių įsipareigojimų ir nėra sumokėjęs piniginių sumų. Pareiškėjas prašė netenkinti suinteresuoto asmens prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Pasisakydama dėl šio procesinio prašymo, teisėjų kolegija pažymi, kad užsienio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti procedūros metu nėra tikrinamas teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo faktas. Pripažinus ir leidus vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės arbitražo sprendimą, išduodamas vykdomasis raštas, kuris išsiunčiamas išieškotojui, jeigu prašyme pripažinti sprendimą pastarasis nurodo, kad sprendimo pripažinimas reikalingas jo vykdymui Lietuvos Respublikoje (CPK 774 straipsnis). Šį vykdomąjį raštą pasirinktam antstoliui vykdyti pateikia pats išieškotojas arba jo atstovas (CPK 650 straipsnio 1 dalis). Antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, privalo patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti (CPK 651 straipsnis). Nustačius, kad yra kliūčių vykdomąjį dokumentą priimti vykdyti (prašomas įvykdyti užsienio teismo sprendimas jau yra įvykdytas), antstolis turi atsisakyti jį priimti ir grąžinti pateikusiam asmeniui. Be to, jeigu antstolis, neturėdamas duomenų apie vykdomojo dokumento įvykdymą, priimtų vykdomąjį dokumentą vykdymui, vykdomoji byla turėtų būti laikoma baigta, paaiškėjus aplinkybei, jog prievolę skolininkas yra įvykdęs (CPK 632 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodytos teisės normos patvirtina, kad suinteresuoto asmens, kaip klubo „Žalgiris“ bendraskolio, interesas, kad ta pati skola (21 510 Eur) pareiškėjui nebūtų išieškota du kartus, gali būti užtikrinamas sprendimą vykdančio antstolio vykdymo proceso metu. Tuo tarpu byloje nesant duomenų, apie tai, kad Arbitražo teismo sprendimu iš suinteresuoto asmens pareiškėjui priteista 21 510 Eur suma visa arba iš dalies pastarajam yra sumokėta klubo „Žalgiris“, teisėjų kolegija neturi pagrindo pakeisti byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą (CPK 148 straipsnis) bei pripažintą Lietuvos Respublikoje Arbitražo teismo sprendimą leisti vykdyti mažesniu mastu, nei jis nurodytas Arbitražo teismo sprendime. Galimybė, kad vykdymo proceso metu paaiškės, jog klubas „Žalgiris“ pareiškėjui yra įvykdęs bendrą su T. K. įsipareigojimą 21 510 Eur sumai, nesudaro pagrindo nepripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Šveicarijos (Lugano) arbitražo teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Patenkinus prašymą pripažinti bei leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo teismo sprendimą, pareiškėjas Interperformances Inc. įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Teismui pateikti dokumentai (banko sąskaitos išrašas, sąskaitos už teisines paslaugas, teisinių paslaugų detalizacijos lentelė) įrodo, kad pareiškėjas už minėto prašymo parengimą patyrė 1 500 Eur teisinio atstovavimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatytų tokių paslaugų maksimalių dydžių, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl priteistinos pareiškėjui Interperformances Inc. (CPK 98 straipsnis). Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš suinteresuoto asmens T. K..
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalimi, 7 straipsniu, 148 straipsniu, 810 straipsnio 6 dalimi, 8111, 813, straipsniais, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,
n u t a r i a:
Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Šveicarijos (Lugano) arbitražo teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui Interperformances Inc. (adresas: 230 W SUPERIOR Street, Suite 510 Chicago, IL, 60654, JAV) iš suinteresuoto asmens T. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)) priteista 36 000 Eur suma bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2012 m. birželio 6 d. iki paskutinio mokėjimo dienos, 21 510 Eur suma bei 7 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki paskutinio mokėjimo dienos, taip pat 14 250 Šveicarijos frankų arbitražo išlaidų.
Priteisti iš suinteresuoto asmens T. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)) pareiškėjo Interperformances Inc. (adresas: 230 W SUPERIOR Street, Suite 510 Chicago, IL, 60654, JAV) naudai 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų.
Netenkinti suinteresuoto asmens T. K. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Teisėjai Artūras Driukas
Romualda Janovičienė
Nijolė Piškinaitė