Administracinė byla Nr. eA-3326-629/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00588-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. H. ir L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. H. ir L. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai V. H. ir L. S. 2021 m. vasario 26 d. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-16 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjų nuomone, atsakovas netinkamai aiškina ir taiko „prieglobsčio“, „pabėgėlio“ sąvokas. Pareiškėjai atitinka sąlygas pabėgėlio statusui gauti, nes viešai deklaravo savo įsitikinimus (nepritarimą (duomenys neskelbtini) politikai ir prezidentui) ir dėl to yra persekiojami. Atsakovas pripažino, jog jei jie dalyvautų vienoje iš protesto akcijų, jie būtų sulaikyti ir patirtų persekiojimo veiksmus, todėl aplinkybė, ar pareiškėjai susilaikytų nuo savo politinių įsitikinimų skelbimo, nėra svarbi. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjams būtų saugu grįžti į (duomenys neskelbtini), jeigu jie susilaikytų nuo viešo politinio gyvenimo ir nereikštų savo politinių įsitikinimų, prieštarauja prieglobsčio suteikimo prasmei. Pareiškėjai pabrėžė, kad laisvas ir nebaudžiamas politinių įsitikinimų skleidimas sudaro žmogaus tapatybės esmę, ši teisė ginama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Pareiškėjai taip pat teigė, kad atsakovas netinkamai įvertino jų persekiojimo tikimybę, kadangi surinkti duomenys pagrindžia tokią tikimybę ((duomenys neskelbtini)teisėsauga taiko represijas eilinių piliečių, protestuotojų atžvilgiu). Atsakovo išvada, kad pareiškėjai yra politiškai neaktyvūs, tik eiliniai akcijų dalyviai, visiškai nesuderinama su aplinkybe, kad V. H. aiškiai išsiskyrė iš masinės politinės akcijos dalyvių, būdamas dėmesio centre kaip viešo meninio pasirodymo, kurį stebėjo daugybė žmonių, dalyvis. Dainos „(duomenys neskelbtini)“ – protestų himno – atlikimas bei (duomenys neskelbtini) vėliavos demonstravimas aiškiai rodo jo aktyvų dalyvavimą politiniame žmones motyvuojančiame ir mobilizuojančiame veiksme. Šio veiksmo vaizdo įrašas paskelbtas Youtube platformoje, o pareiškėjo nuotrauka – socialiniame tinkle Instagram, kartu su (duomenys neskelbtini) naujienomis. Taigi, pareiškėjas yra lengvai identifikuojamas kaip aktyvus proceso dalyvis, ši jo savybė gali patraukti persekiojimo vykdytojų, t. y. (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų, dėmesį.
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.
4. Atsakovas teigė, kad nei pareiškėjų pasakojimas, nei surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) teisėsaugos naudojamas poveikio priemones nepagrindė prielaidos, jog jų profilį atitinkantys asmenys (eiliniai akcijų dalyviai, kurie nebuvo sulaikyti ir bausti už dalyvavimą nesankcionuotuose renginiuose) yra sekami (duomenys neskelbtini) pareigūnų. Nurodo, jog turint įrodymų, jog atitinkamas asmuo padarė administracinį pažeidimą ar nusikaltimą, toks asmuo sulaikomas ir baudžiamas nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į pareiškėjo patirtį (lankėsi protesto akcijose, teko bėgti nuo pareigūnų, matė kitų asmenų sulaikymus, skaitė daug pranešimų apie tai), jo baiminimasis yra suprantamas, tačiau, įvertinus jo profilį bei gyvenimo kilmės valstybėje aplinkybes, jo įžvelgiama (sekimo) grėsmė nėra pakankamai reali. Nors 2020 m. rugpjūčio 16 d. akcijos metu pareiškėjas dalyvavo viešame muzikiniame pasirodyme, tačiau jo elgesys iš esmės nesiskyrė nuo kitų protesto dalyvių, kurie taip pat buvo su (duomenys neskelbtini) atributika, dainavo ir skandavo, elgesio. Ilgiau nei mėnesį po (duomenys neskelbtini) pareiškėjas gyveno kilmės šalyje, tuo laikotarpiu susituokė, nesislapstė, nebuvo sulaikytas, apklaustas nei (duomenys neskelbtini), nei išvykstant iš (duomenys neskelbtini) . Nustatytų faktinių aplinkybių visuma nepagrindė prielaidos, jog tariamas persekiotojas ((duomenys neskelbtini) teisėsauga) identifikuoja pareiškėją (arba jo žmoną) kaip grėsmę valdančiajam (duomenys neskelbtini) režimui ir dėl to jų ieško, siekia juos sulaikyti ir nubausti. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog toliau dalyvaudami protesto akcijose jie bus sulaikyti ir nubausti nustatyta tvarka, yra išskirtinai hipotetinė bei sąlygota pačių prieglobsčio prašytojų elgesio ateityje ir dėl to neprilygsta „pagrįstai tikimybei“, kuri laikoma įrodinėjimo standartu vertinant rizikos realumą. Pareiškėjai nepateikė nė vieno argumento, kodėl jiems gali grėsti pagrįstas persekiojimas Konvencijos prasme. Atsakovas akcentavo pareiškėjo paaiškinimus, jog jis nusprendė išvykti iš (duomenys neskelbtini), perskaitęs, jog (duomenys neskelbtini) piliečiams leidžiama atvykti į Lietuvą, ir įkalbėjo savo būsimą sutuoktinę. Prieš kelionę jie susituokė, pareiškėjas sulaukė atlyginimo. Nors jaunos šeimos apsisprendimas išvykti iš šalies, kurioje vėl neįvyko ilgai lauktos permainos, yra suprantamas, tačiau jų individuali situacija nepatvirtina tarptautinės apsaugos poreikio. Atsakovas tvirtino, kad jis atliko išsamią pareiškėjų atvejo analizę ir nenustatė, kad jų profilis (politiškai neaktyvūs, apsilankę keliuose opozicijos mitinguose 2020 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn., po (duomenys neskelbtini) išvykę iš kilmės šalies, tebevykstančiuose masiniuose protestuose nedalyvavę) ir aktualios individualios aplinkybės pagrindžia realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjų V. H. ir L. S. skundą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2020 m. rugsėjo 11 d. pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2021 m. vasario 10 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą.
7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai (duomenys neskelbtini) rinkimuose balsavo už (duomenys neskelbtini) bei dalyvavo protesto akcijose prieš esamą (duomenys neskelbtini) valdžią. Departamentas nustatė, jog (duomenys neskelbtini) vykusių rinkimų metu užfiksuoti opozicijos kandidatų ir jų rėmėjų, politinių ir visuomenės veikėjų ir nepriklausomos žiniasklaidos atstovų savavališki areštai ir politinio pobūdžio persekiojimai, bauginimai, patyčios ir kitokios represijos. (duomenys neskelbtini) išėjus į gatves taikiai protestuoti prieš rinkiminius pažeidimus, institucijos į tai atsakė savavališkai sulaikydamos šimtus žmonių visoje šalyje, taip pažeisdamos jų taikaus susirinkimo laisvę. Žmogaus teisių pažeidimai (duomenys neskelbtini) vyko priešrinkiminiu, rinkiminiu ir porinkinimiu laikotarpiu ir vyksta iki šiol, prieš taikius protestuotojus, reikalaujančius (duomenys neskelbtini) pasitraukimo, vykdomas administracinis ir baudžiamasis persekiojimas, kaltinant juos dalyvavimu nesankcionuotose mitinguose, smurtu prieš pareigūnus ar kitomis nusikalstamomis veikomis t. y. taikant persekiojimo schemą, kai pasitelkiamos administracinės ir / arba teisminės priemonės, kurios tik atrodo esančios teisėtos, bet jomis piktnaudžiaujama persekiojimo tikslais, arba kurios yra vykdomos pažeidžiant įstatymus. Teisėsaugos pareigūnai taikosi visų pirma į pačius protestuotojus, t. y. pirminiu (ir pagrindiniu) persekiojimo taikiniu tampa eiliniai žmonės, išreiškiantys savo pilietinę poziciją, nes jie suvokiami kaip grėsmė. Dėl šių priežasčių (duomenys neskelbtini) valdžia ėmėsi represinių priemonių siekiant šia grėsmę neutralizuoti ar minimizuoti, nukreipiant baudimo priemones tiek visuomenės daliai, tiek individualiai. Tokiais veiksmais (duomenys neskelbtini) valdžia siekia „išvalyti“ valstybę. Teismas sutiko su Departamento argumentais, kad (duomenys neskelbtini) teisėsauga naudoja poveikio priemones prieš protestuotojus, tačiau nėra jokios informacijos apie tai, jog eiliniai akcijų dalyviai, kurie nebuvo sulaikyti ar bausti už dalyvavimą nesankcionuotose renginiuose, būtų sekami (duomenys neskelbtini) pareigūnų. Eilinių protesto akcijų dalyvių slaptas sekimas tik eikvotų resursus, nes (duomenys neskelbtini) teisėsaugai nereikia įrodymų, siekiant nubausti asmenį.
8. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai, pateikdami prieglobsčio prašymus, nurodė, jog jie nepriklauso jokioms politinėms partijoms ar organizacijoms. 2020 m. gruodžio 10 d. apklausos metu pareiškėjai paaiškino, jog jie išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl įtarimų, kad pareiškėjas galbūt yra sekamas teisėsaugos organų. Teismas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, jog V. H. yra aktyvus protestų dalyvis, nes 2020 m. rugpjūčio 16 d. vykusio protesto metu aiškiai išsiskyrė iš masinės politinės akcijos dalyvių, būdamas dėmesio centre kaip viešo meninio pasirodymo, kurį stebėjo daugybė žmonių, dalyvis, šio veiksmo įrašas yra prieinamas Youtube platformoje bei socialiniame tinkle Instagram kartu su (duomenys neskelbtini) miesto naujienomis. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis tik 2020 m. rugpjūčio 16 d. proteste buvo dėmesio centre, kituose protestuose jis stovėdavo minioje. Departamentas nustatė, kad nors pareiškėjas 2020 m. rugpjūčiu 16 d. protesto metu dalyvavo viešame muzikiniame pasirodyme, tačiau jo elgesys iš esmės nesiskyrė nuo kitų protesto dalyvių, kurie taip pat buvo su (duomenys neskelbtini) atributika, dainavo, skandavo, elgesio.
9. Teismas atkreipė dėmesį ir į pareiškėjo paaiškinimus apklausos metu, kad jis nusprendė išvykti iš (duomenys neskelbtini) perskaitęs, jog (duomenys neskelbtini) piliečiams leidžiama atvykti į Lietuvą, tuomet jis įkalbėjo sutuoktinę vykti kartu, sulaukė atlyginimo, nusipirko būtinus daiktus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai į Lietuvą atvyko 2020 m. rugsėjo 11 d., t. y. praėjus beveik mėnesiui nuo 2020 m. rugpjūčio 16 d. įvykusio protesto. Iki atvykimo į Lietuvą pareiškėjai gyveno (duomenys neskelbtini), nesislapstė, nebuvo sulaikyti ar apklausti, susituokė (2020 m. rugpjūčio 29 d.). Pareiškėjams nebuvo uždrausta išvykti iš (duomenys neskelbtini) , jie išvykstant nebuvo apklausti, taip pat nenustatyta, jog (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnai paskelbė jų paiešką. Teismas pritarė Departamento pozicijai, jog pareiškėjai baiminasi, nes dalyvavo protesto akcijose, jiems teko bėgti nuo pareigūnų, matė kitų asmenų sulaikymus, tačiau, įvertinus pareiškėjų gyvenimo aplinkybes kilmės valstybėje iki atvykimo į Lietuvą, jų persekiojimo baimė nėra pakankamai reali. Byloje nėra duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) teisėsauga identifikuoja pareiškėjus kaip aktyvistus ir opozicionierius, kurie sukelia grėsmę valdančiam (duomenys neskelbtini) režimui, ir dėl to jų ieško, siekdami juos sulaikyti ir nubausti.
10. Teismas, atsakydamas į pareiškėjų teiginius, jog Departamentas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2020 m. gruodžio 9 d. raštą Nr. (20.7.1E)3-5950, kuriame nurodyta, jog pareiškėjams gali grėsti pavojus dėl režimo taikomų represijų, pažymėjo, kad Departamento atstovė paaiškino, jog į Užsienio reikalų ministeriją buvo kreiptasi bendra tvarka, ministerija neturėjo jokios informacijos apie pareiškėjus. Pabrėžta, jog sprendimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo priima Departamentas, jis atlieka tyrimą ir įvertina konkrečią pareiškėjų situaciją, todėl atsakovas neturėjo pareigos vertinti Užsienio reikalų ministerijos 2020 m. gruodžio 9 d. rašto Nr. (20.7.1E)3-5950, kuris surašytas neturint konkrečios informacijos apie pareiškėjus, turinio.
11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai tik pateikė subjektyvius paaiškinimus dėl galimo jų persekiojimo dėl politinių motyvų, tačiau nėra jokių objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti prielaidą, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnai siekia persekioti pareiškėjus, todėl jų teiginiai apie persekiojimą dėl politinių priežasčių atmestini, o atsakovo sprendimas nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė dėl individualių aplinkybių, taip pat kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl jie neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismo vertinimu, Departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo panaikinti Nutarimą. Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, atitinkamai netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
12. Pareiškėjai V. H. ir L. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundo reikalavimus, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
13. Pareiškėjai mano, kad teismas klaidingai taikė „pabėgėlio“ sąvokos apibrėžimą, nepagrįstai nesivadovavo 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio 4 dalimi. Pareiškėjai pakartoja savo nesutikimą su atsakovo pozicija, skatinančia juos slėpti savo politinius įsitikinimus, bei pabrėžia, jog pats atsakovas nustatė protestuotojams kylančią grėsmę (duomenys neskelbtini). Kita vertus, šiuo atveju svarbūs patys politiniai įsitikinimai, o ne tai, ar pareiškėjai dalyvauja politinėse organizacijose ir ar reiškia tuos politinius įsitikinimus. Teismas neatskleidė bylos esmės ir visiškai nepasisakė dėl galimybės pareiškėjams laisvai deklaruoti savo politinius įsitikinimus. Pareiškėjai apžvelgia Europos Sąjungos ir tarptautinį teisinį reglamentavimą, susijusį su pabėgėlio statuso suteikimu dėl politinių priežasčių. Be to, pareiškėjai teigia, kad teismas netinkamai taikė persekiojimo rizikos standartą, nes didelę įrodomąją vertę suteikė ne esminėms prieglobsčio prašymo aplinkybėms, tokioms kaip santuokos sudarymas ir algos sumokėjimas (tokio pobūdžio persekiojimo veiksmai nenustatyti). Normalu, kad pareiškėjai bent minimaliai pasiruošė kelionei į Lietuvą. Atsakovo surinkta informacija pagrindžia pareiškėjų persekiojimo baimės realumą ir tikimybę nukentėti mitingų metu. Pareiškėjai tvirtina ir tai, kad Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos užsienio politikai, bei akcentuoja Užsienio reikalų ministerijos pažymą Nr. 10K-29735 (nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams gali grėsti persekiojimas) ir 2020 m. gruodžio 9 d. raštą Nr. (20.7.1E)3-5950. Atsakovas turėjo atsižvelgti į Užsienio reikalų ministerijos pateiktą informaciją, juolab, kad paklausime atsakovas buvo aprašęs individualią pareiškėjų situaciją ir aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021 pripažino tokio pobūdžio dokumento svarbą. Pareiškėjų įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje liko neįvertintas jų profilis ir kilmės valstybės informacija, be kita ko, aplinkybės, kad pareiškėjai ir toliau Lietuvoje aktyviai dalyvauja protesto akcijose prieš (duomenys neskelbtini) režimą bei, kad (duomenys neskelbtini) režimo persekiojimo veiksmai savo piliečių atžvilgiu griežtėja.
14. Pareiškėjai prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia bylos specifiškumu. Pažymi, kad nagrinėjama prieglobsčio byla, nuo kurios išsprendimo priklausys, ar jie turės išvykti atgal į (duomenys neskelbtini). Dėl to svarbu, kad pareiškėjai žodžiu pateiktų savo paaiškinimus, siekdami išsklaidyti abejones dėl jų politinių įsitikinimų. Pirmosios instancijos teisme nebuvo pasisakyta dėl pareiškėjų žodinių paaiškinimų ir pastabų.
15. Pareiškėjai 2021 m. birželio 23 d. pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikiant klausimą: ar galima pagrįstai tikėtis, kad prieglobsčio prašytojas susilaikys nuo politinių įsitikinimų, prieštaraujančių (opozicinių) valdančiam politiniam režimui, deklaravimo (reiškimo) kilmės šalyje, kad išvengtų persekiojimo. Pareiškėjai tvirtina, kad atsakovo aiškinimas, jog pareiškėjai gali išvengti persekiojimo veiksmų, jei susilaikys nuo viešo politinių įsitikinimų deklaravimo, nesuderinamas su 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nuostatomis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintais principais. Pareiškėjai mano, kad jų prašymui kreiptis dėl prejudicinio sprendimo akivaizdžiai netaikytinos išimtys, atleidžiančios teismą nuo pareigos kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo, kadangi Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 2 dalies e punkto aiškinimas yra svarbus nagrinėjamai bylai, ši nuostata dar nebuvo aiškinta ir jos taikymas nėra akivaizdus.
16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.
17. Atsakovas mano, kad teismas ištyrė visus byloje pateiktus duomenis ir atkreipė dėmesį į svarbias aplinkybes. Teismas įvertino pareiškėjų atvejį vadovaudamasis tiek Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties, tiek 1951 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl pabėgėlių statuso. Pareiškėjų pozicija, kad Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatos prieštarauja minėtos Konvencijos nuostatoms, nepagrįsta. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad teismas neatsakė į jų klausimus, kokie yra jų politiniai įsitikinimai ir kas jiems atsitiks tokius įsitikinimus deklaravus, ir pakartotinai apžvelgia prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Apeliaciniame skunde cituojami įvairūs šaltiniai, susiję su prieglobsčio teise, savaime nepaneigia atsakovo padarytų išvadų. Pareiškėjai nepateikė nė vieno argumento, kodėl, jų įsitikinimu, jiems gali pagrįstai grėsti persekiojimas Konvencijos prasme. Prašymo motyvo, jog asmuo aktyviai reiškia savo politinius įsitikinimus, neužtenka pagrįsti vien deklaratyviais teiginiais. Atsižvelgdamas į tai, jog po pareiškėjų išvykimo iš (duomenys neskelbtini) jų profilis (veikla, matomumas) nesikeitė, atsakovas nemato pagrįstos tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) institucijų požiūris jų atžvilgiu (bei, atitinkamai, taikomos priemonės) šiuo metu yra pasikeitęs ir (grįžimo atveju) sąlygoja didesnę riziką prieglobsčio prašytojams patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus. Be to, atsakovas pabrėžia, kad Sprendimu nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjų tolesnės teisinės padėties, jų atžvilgiu nebuvo priimtas grąžinimo ar išsiuntimo sprendimas. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjų grąžinimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, situacija kilmės valstybėje būtų vertinama dar kartą. Atsakovas teigia, kad pareiškėjų nurodytos administracinės bylos Nr. eA-2908-602/2021 aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamam atvejui, nes pareiškėjų atveju Departamentas įvertinos iš Užsienio reikalų ministerijos gautą atsakymą į paklausimą, tai atsispindi Sprendime.
18. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų prašymu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Pažymi, kad pareiškėjų klausimas suformuluotas tendencingai, preziumuojant, kad pareiškėjai yra susidūrę su persekiojimu dėl jų deklaruojamų politinių įsitikinimų. Be to, prašymo argumentai yra melagingi, nes atsakovas Sprendime nebuvo nurodęs, jog pareiškėjai gali išvengti persekiojimo veiksmų, jei susilaikys nuo viešo politinių įsitikinimų deklaravimo. Kita vertus, Sprendime konstatuota, kad, atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją ir pareiškėjų individualią situaciją (buvo eiliniai mitingų dalyviai, po dalyvavimo mitinguose nesusidūrė su jokiais (duomenys neskelbtini) valdžios persekiojimo veiksmais ir ilgą laiką iki išvykimo gyveno įprastą gyvenimą), galimybė, jog grįžę į kilmės šalį ir toliau dalyvaudami protesto akcijose vienos iš tokių akcijų metu jie bus sulaikyti ir nubausti nustatyta tvarka, yra išimtinai hipotetinė ir neprilygsta „pagrįstai tikimybei“. Taigi, pareiškėjų užduotas klausimas neatitinka faktinių individualių bylos aplinkybių (prieglobstis pareiškėjams nebuvo suteiktas ne dėl to, kad jie gali susilaikyti nuo savo politinių įsitikinimų reiškimo, o dėl to, kad, atsižvelgiant į jų individualias aplinkybes, jų nenoras grįžti į kilmės valstybę nelaikytinas „visiškai pagrįsta baime“ patirti persekiojimą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Departamento 2021 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. (15/6-10)12PR-16 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą teisėtumo bei pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, jį atmetė. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.
21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
22. Dėl pareiškėjų prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).
23. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjų apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
24. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
25. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.
26. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.
27. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
28. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.
31. Pareiškėjai apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.
32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje surinktos medžiagos pagrindu, neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai nepriklauso jokioms politinėms partijoms ar organizacijoms. Prieglobsčio prašytojai nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl įtarimų, jog pareiškėjas galbūt yra sekamas teisėsaugos organų, tačiau nei pareiškėjų pasakojimas, nei surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) teisėsaugos naudojamas poveikio priemones nepagrindė prielaidos, jog prieglobsčio prašytojų profilį atitinkantys asmenys (eiliniai akcijų dalyviai, kurie nebuvo sulaikyti ir bausti už dalyvavimą nesankcionuotuose renginiuose) yra sekami (duomenys neskelbtini) pareigūnų. Prieglobsčio prašytojai nebuvo protesto akcijų organizatoriai ar netgi aktyvūs dalyviai. Nors 2020 m. rugpjūčio 16 d. akcijos metu pareiškėjas dalyvavo viešame muzikiniame pasirodyme, tačiau jo elgesys iš esmės nesiskyrė nuo kitų protesto dalyvių, kurie taip pat buvo su (duomenys neskelbtini) atributika, dainavo ir skandavo, elgesio. Daugiau kaip mėnesį laiko po (duomenys neskelbtini) pareiškėjas gyveno kilmės šalyje, tuo laikotarpiu susituokė, nesislapstė, nebuvo sulaikytas, apklaustas nei (duomenys neskelbtini), nei išvykstant iš (duomenys neskelbtini). Taigi nustatytų faktinių aplinkybių visuma, kaip teisingai nustatė Departamentas, nepagrindė prielaidos, jog tariamas persekiotojas ((duomenys neskelbtini) teisėsauga) identifikuoja pareiškėją (arba jo žmoną) kaip grėsmę valdančiajam (duomenys neskelbtini) režimui ir dėl to ieško prieglobsčio prašytojų, siekia juos sulaikyti ir nubausti. Pastebėtina, kad grindžiant prieglobsčio prašymą motyvais, jog užsienietis aktyviai reiškia savo politinius įsitikinimus, neužtenka pateikti vien tik deklaratyvius teiginius, kurie nebūtų pagrįsti objektyviais įrodymais. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).
34. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) nusprendė išvykti perskaitęs, jog (duomenys neskelbtini) piliečiams leidžiama atvykti į Lietuvą. Tuomet jis įkalbėjo tą padaryti ir savo būsimą sutuoktinę. Prieš kelionę jie susituokė, pareiškėjas sulaukė atlyginimo ir jie, pasiruošę kelionei, išvyko. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad aptarti pareiškėjų išvykimo iš (duomenys neskelbtini) motyvai nelaikytini „bėgimu“ nuo persekiojimo, nenoras grįžti tokiomis aplinkybėmis nelaikytinas „visiškai pagrįsta baime“ patirti persekiojimą, o jų individuali situacija nelemia tarptautinės apsaugos poreikio. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad po pareiškėjų išvykimo iš (duomenys neskelbtini) jų profilis (veikla, matomumas) nesikeitė, šiuo metu nėra pagrindo įžvelgti pagrįstos tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) institucijų požiūris jų atžvilgiu (bei, atitinkamai, taikomos priemonės) yra pasikeitęs ir (grįžimo atveju) galėtų sukelti didesnę riziką prieglobsčio prašytojams patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus.
35. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021, nes faktinės bylos aplinkybės nėra analogiškos. Pareiškėjų atveju Departamentas įvertino iš Užsienio reikalų ministerijos gautą atsakymą į paklausimą, o rašto vertinimas atsispindi Migracijos departamento sprendime.
36. Remiantis anksčiau išdėstytu aktualiu nagrinėjamam atvejui teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo priima Departamentas, jis atlieka tyrimą ir įvertina konkrečią pareiškėjų situaciją kilmės šalyje, taigi priimant sprendimą vertinama ne kilmės valstybė, o individuali prieglobsčio prašytojo pateikta informacija.
37. Pareiškėjai pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teisingumo Teismą. Vis dėlto, Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą pagal minėtą nuostatą nėra absoliuti ir teismas gali nuspręsti nesikreipti prejudicinio sprendimo, pirma, kai Teisingumo Teismas savo praktikoje jau yra išaiškinęs iš esmės identišką klausimą panašioje byloje (Teisingumo Teismo 1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa, sujungtos bylos C-28/62, C-29/62, C-30/62), antra, kai vadovaujamasi acte clair doktrina (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81). Pastarajame sprendime Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir visi kiti teismai, turi teisę patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikalinga atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimą siekiant išspręsti bylą (t. y. nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo iniciatyva (ex officio). Taigi, tokie teismai nėra įpareigoti kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas Europos Sąjungos teisės klausimas yra neaktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo Teisingumo Teismo išaiškinimo. Taip pat nacionalinis galutinės instancijos teismas neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo tais atvejais, kai dėl teisingo Europos Sąjungos teisės aiškinimo nekyla pagrįstos abejonės. Papildomai pažymėtina, kad Teisingumo Teismo vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl Teisingumo Teismui nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas (Rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo 7 p.).
38. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad pareiškėjai savo kilmės šalyje buvo susidūrę su persekiojimu dėl savo deklaruojamų politinių įsitikinimų. Iš skundžiamo Sprendimo turinio taip pat negalima padaryti išvados, kad Departamentas buvo nurodęs, jog pareiškėjai gali išvengti persekiojimo veiksmų susilaikydami nuo viešo politinių įsitikinimų deklaravimo. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjų prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, užduodant klausimą „Ar galima pagrįstai tikėtis, kad prieglobsčio prašytojas susilaikys nuo politinių įsitikinimų, prieštaraujančių (opozicinių) valdančiam politiniam režimui, deklaravimo (reiškimo) kilmės šalyje, kad išvengtų persekiojimo?“, vertina kaip nepagrįstą nei bylos faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais, ir jį atmeta.
39. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. ne taip, kaip palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų V. H. ir L. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Milda Vainienė
Dalia Višinskienė