REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 17 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo 
A. K. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „TS Start“ dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

nustatė:

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 24S237203 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą nedelsiant atlikti veiksmus, t. y. priimti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) priteisti pareiškėjo atžvilgiu iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento, dėl neteisėtų veiksmų ir neveikimo patirtos neturtinės žalos atlyginimą, t. y. 50 Eur už kiekvieną apribojimų dieną, skaičiuojant nuo 2024 m. rugpjūčio 13 dienos. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde teismui nurodo, kad ketino dirbti Lietuvos Respublikos bendrovėje UAB „TS Start“ (toliau – ir Bendrovė), todėl Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760203678. Pareiškėjas sudarė laikinojo darbo sutartį su UAB „TS Start“ ir nuo 2023 m. lapkričio 10 d. pradėjo dirbti šioje Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

2024 m. rugpjūčio 1 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, kadangi patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, SODRA) informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjas negavo tarpininkavimo rašte nurodyto atlyginimo, o Migracijos departamentui nebuvo pateikta informacija apie ne visą darbo laiką ar kitokį darbo užmokestį. Tačiau 2024 m. spalio 28 d. Regionų administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI2-14497-780/2024 minėtą atsakovo sprendimą panaikino. Kiek vėliau atsakovas priėmė naują Sprendimą (ginčijamą šioje byloje), kuriame nurodė, jog pareiškėjas tik vieną kartą (t. y. 2024 m. birželio mėn.) gavo Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio mėnesinį darbo užmokestį (1803 Eur), be to, nei Bendrovė, nei pareiškėjas nėra suinteresuoti sukurti realių darbo santykių pagal visą darbo laiko normą, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo ir Bendrovė teikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atitinkamai atsakovas sprendė, jog asmens atvykimo ir gyvenimo tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti.

Teigia, jog 2024 m. spalio 28 d. Regionų administracinis teismo administracinėje byloje Nr. eI2-14497-780/2024 sprendime yra nurodyta, kad Migracijos departamentas neteisingai interpretavo VSDFV duomenis, nes pareiškėjas dirbo, jam buvo mokamas atlyginimas ir dienpinigiai. Pareiškėjas prašė nemokamų atostogų tik du kartus dėl šeimyninių priežasčių, atostogos truko labai trumpą laiko tarpą, t. y. nuo 2024 m. gegužės 20 d. iki 2024 m. birželio 1 d., taip pat nuo 2024 m. sausio 29 d. iki 2024 m. vasario 23 d. ir jokiu būdu negalėjo būti pripažintos klaidingos informacijos teikimu UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme ar piniginių lėšų neturėjimu UPTĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme. Nepaisant to, kad pareiškėjas prašė nemokamų atostogų, už šiuos periodus jo gautos piniginės lėšos nebuvo mažesnės nei 1 789 Eur.

Pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje nuo 2023 m. lapkričio 10 d. iki 2024 m. rugpjūčio 12 d., dirbo, gavo darbo užmokestį. Bendrovė buvo priversta nutraukti darbo santykius su pareiškėju, nes atsakovas 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu neteisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 2 ir 26 straipsniuose įtvirtintu nediskriminavimo principu (be kitų taip pat ir tautybės bei pilietybės pagrindu), teisė pasinaudoti tikslinėmis atostogomis (taip pat ir nemokamomis) nėra ribojama iš trečiųjų šalių atvykusiems darbuotojams. Priešingas tokios teisės aiškinimas nepagrįstai apribotų trečiųjų šalių piliečių, dirbančių Lietuvos Respublikoje teises, sumažintų jų galimybes pasinaudoti DK numatytomis garantijomis. Pareiškėjas gauna užtektinai pajamų, leidžiančių pragyventi Lietuvoje. Mano, kad geranoriškas pareiškėjo ir darbdavio bendradarbiavimas bei pareiškėjo naudojimasis jam DK suteiktomis teisėmis Migracijos departamento nepagrįstai buvo laikomas neatitinkančiu sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti, todėl Sprendimu grubiai pažeidžiami pareiškėjo interesai ir teisės.

Tvirtina, jog Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą, ne tik nepagrįstai konstatavo, kad „duomenys neatitinka tikrovės“, tačiau net neprašė pateikti laikinojo darbo sutarties, neprašė pasiaiškinti dėl darbo laiko normos ir/ar darbdavio mokamo atlyginimo dydžio su dienpinigiais, todėl Sprendimo motyvuose nurodytos faktinės aplinkybės – duomenys neatitinka tikrovės – savaime nepagrindžia išvados, kad šiuo konkrečiu atveju būtent pareiškėjas, įdarbintas Bendrovėje dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuoju, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių atsisakymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjas išėjo nemokamų atostogų dėl asmeninių priežasčių, kurių negalėjo prognozuoti prašymo / dokumentų Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikimo metu.

Teigia, kad Migracijos departamentas priimtame Sprendime klaidingai nurodo, kad pareiškėjui už 2023 m. gruodžio mėn. išmokėta 1 390,00 Eur darbo užmokesčio, už 2024 m. sausio mėn. – 1 389,74 Eur, už 2024 m. kovo mėn. 1 073,39 Eur, už 2024 m. balandžio mėn. – 1 081,33 Eur, už 2024 m. birželio mėn. – 1 803,00 Eur, už 2024 m. liepos mėn. 1 635,08 Eur, už 2024 m. rugpjūčio mėn. – 1 774,15 Eur. Papildomai jam buvo mokami dienpinigiai, kurių dydžio Migracijos departamentas absoliučiai nevertino. Be to, 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendime atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas), o ginčijamame Sprendime jau vertino, kad tai tikrovės neatitinkančios informacijos teikimas (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Siekiant nustatyti, ar dienpinigiai gali būti įskaitomi į darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį, turi būti įvertinta konkrečiu atveju darbuotojui mokėtų dienpinigių paskirtis. Būtent Migracijos departamentas turi pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gaunamais dienpinigiais ir atlikti individualų vertinimą, tačiau to Migracijos departamentas neatliko bei priėmė Sprendimą neatitinkantį Viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų.

Pareiškėjo vertinimu, jis atitiko visas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvoje pratęsti: užsieniečio kvalifikacija susijusi su atliktinu darbu, buvo gautas Užimtumo tarnybos sprendimas, kuriuo Bendrovė „TS Start“ įrašyta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, o pareiškėjo atlyginimas kartu su dienpinigiais niekada nebuvo mažesnis negu 2022 m. paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis), t. y. 1 789 Eur ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas atlyginimas 1 803 Eur.

Pareiškėjas pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo Migracijos departamentui nagrinėti 2024 m. gegužės 31 dieną. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė tik 2024 m. spalio 23 dieną. Migracijos departamentas nagrinėjo pareiškėjo pateiktus dokumentus nepagrįstai ilgą laiko tarpą, t. y. beveik 5 mėnesius. Migracijos departamentas nepagrįstai vilkino pareiškėjo prašymo nagrinėjimą, pažeisdamas UTPĮ 33 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytus terminus, dėl ko jo turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje baigė galioti. Bendrovė taip pat turėjo atleisti pareiškėją iš darbo 2024 m. rugpjūčio 12 d., nes jis 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu buvo įpareigotas grąžinti Migracijos departamentui turimą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir išvykti iš Lietuvos. Atsižvelgiant į tai, mano, jog nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai nustatyti neteisėtus Migracijos departamento veiksmus (neveikimą) piktnaudžiaujant suteiktais įgaliojimais ir siekiant sukelti žalą pareiškėjui. Pareiškėjas dėl neteisėtų Migracijos departamento veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą (neigiamus išgyvenimus, stresą), kuri turi būti jam atlyginta, priteisiant po 50 Eur už kiekvieną apribojimų dieną, skaičiuojant nuo kitos dienos, einant po atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 2024 m. rugpjūčio 13 d.

2025 m. vasario 14 d. pareiškėjo atstovas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad atsakovas tenkino skundo reikalavimą ir 2025 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 25S42605 pripažino netekusiu galios Migracijos departamento 2024 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 24S237203, todėl nebeliko skundo dalyko, pareiškėjas mano, kad tikslinga bylą nutraukti. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, prašo priteisti pareiškėjo prašomas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 1.110,77 Eur bei dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) atlyginti neturtinę žalą (neigiamus išgyvenimus, stresą), priteisiant po 50 Eur už kiekvieną apribojimų dieną, skaičiuojant nuo kitos dienos, einant po atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 2024 m. rugpjūčio 13 d.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad ginčijamame Sprendime yra nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje tik vieną kartą (t. y. 2024 m. birželio mėn.) gavo Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio mėnesinį darbo užmokestį (1 803 Eur), t. y. ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis. Ši nustatyta aplinkybė sudaro pagrindą manyti, kad nei asmuo, nei Bendrovė nėra suinteresuoti sukurti realių darbo santykių tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo funkcijai atlikti pagal laikinojo darbo sutartį už tarpininkavimo rašte Nr. 20240624-119024 įsipareigotą mokėti mėnesinį darbo užmokestį visą darbo laiko normą. Todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Bendrovė ketinimų ir toliau jam mokėti tarpininkavimo rašte nurodytą mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, o tai patvirtina Bendrovės paaiškinime pateikti argumentai dėl asmeniui mokėtų dienpinigių, kurie nėra apskaičiuojamo mėnesinio darbo užmokesčio dalis, kas reiškia, kad Įstatymo 44 str. 1 d. 2 d. a p. kontekste, asmuo neatitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

Pareiškėjas nepagrįstai savo skunde cituoja Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-14497-780/2024, nes minėtas sprendimas yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT), t. y. jis nėra įsiteisėjęs, ir pirmosios instancijos teismai neformuoja teismų praktikos. Be to, šiuo metu vyksta ginčas ne dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 24S180491, o dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 24S237203.

Ginčijamame Sprendime yra aiškiai nurodyta, t. y. kiek Bendrovėje įdarbinto asmens draudžiamosios mėnesinės pajamos darbo Bendrovėje aktualiu laikotarpiu sudarė (SODROS informacinės sistemos duomenimis). O pareiškėjo pateikta Bendrovės 2024 m. rugpjūčio 12 d. pažyma Nr. 24/01 nepaneigia SODROS informacinės sistemos duomenų.

Tvirtina, jog įstatymo leidėjas numatė, kad dienpinigių negali būti mokama daugiau, negu nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarime Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 526). Taigi, jei darbo užmokestis per mėnesį mažesnis nei 1,65 MMA, tai 50 procentų darbo užmokesčio dydžio dienpinigiai nėra apmokestinami, o šį dydį viršijanti dienpinigių suma yra priskiriama darbo užmokesčiui, apmokestinama Gyventojų pajamų mokesčiu ir socialinio draudimo mokesčiais.

Iš pareiškėjo pateiktos laikinojo darbo sutarties (2023 m. lapkričio 9 d. Nr. S23-006) (toliau – ir LDS) 1.5 p. matyti, kad „Darbdavys įsipareigoja mokėti Darbuotojui siuntimų metu LRV nustatytą minimalų valandinį atlygį, proporcingai dirbtam darbo valandų skaičiui per mėnesį, atsižvelgiant į Darbuotojo faktiškai išdirbtas valandas per mėnesį“, todėl asmens darbo užmokestis per mėnesį turėtų sudaryti vidutiniškai 2023 m. (5,14 Eur x 160 val. = 822,40 Eur), nors 2023 m. buvo numatytas 840 Eur (MMA), arba 2024 m. (5,65 Eur x 160 val. = 904 Eur), nors 2024 m. buvo numatytas 924 Eur (MMA). Esant būtent tokiai LDS neapmokestinama dienpinigių suma gali sudaryti ne daugiau kaip 420 Eur 2023 m. (840 Eur * 50 proc. = 420 Eur) arba 462 Eur 2024 m. (924 Eur * 50 proc. = 462 Eur). Šias sumas viršijantys dienpinigiai teisės aktų nustatyta tvarka yra pridedami prie darbo užmokesčio ir apmokestinami Gyventojų pajamų mokesčiu, taip pat nuo jų mokamos socialinio draudimo įmokos, todėl šios sumos įtraukiamos į nustatytos formos darbdavio pranešimus SODRAI. SODROS informacinės sistemos duomenimis pareiškėjo Bendrovės 2024 m. rugpjūčio 12 d. pažymoje Nr. 24/01 nurodyti dienpinigiai, o būtent viršijančios neapmokestinamų dienpinigių dydžius sumos nėra fiksuotos SODROS duomenų bazėje. Migracijos departamentas vadovavosi būtent tais duomenimis, kurie buvo iki sprendimo priėmimo. Be to, nei pareiškėjas, nei Bendrovė nepaneigia šių Migracijos departamento nustatytų faktinių aplinkybių susijusių su SODRA, t. y. nėra pateikti banko išrašai patvirtinantys tokių sumų mokėjimą pareiškėjui, SODROS dokumentai, kad sumos įtrauktos į nustatytos formos darbdavio pranešimus SODRAI. Visos šios aplinkybės paneigia pareiškėjo skundo argumentą, kad jis gavo prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytą atlyginimą.

Teigia, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų pagrindžiančių, jog dienpinigiai neatliko jo išlaidų kompensavimo funkcijos ir buvo įskaitomi į minimalų komandiruojamam darbuotojui mokėtą darbo užmokestį. Be to, net ir pagrindus faktą, jog dienpinigiai neatliko jo išlaidų kompensavimo funkcijos Bendrovė minėtų dienpinigių dalį viršijančią 50 proc. darbuotojui priskaičiuoto minimalaus valandinio atlygio uždirbtą laiką vadovaujantis teisės aktais turėjo įtraukti į darbo užmokestį ir tai turėjo matytis SODROS duomenyse, o ne tik Bendrovės 2024 m. rugpjūčio 12 d. pažymoje Nr. 24/01.

Migracijos departamentas nevilkino pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi. Iš Lietuvos migracijos informacinės sistemos (toliau – ir MIGRIS) matyti, kad pareiškėjo prašymas Nr. 2405-LLGK-2484 priimtas 2024 m. gegužės 31 d., bendra tvarka, į pareiškėją ir Bendrovę buvo kreiptasi (2024 m. birželio 3 d., birželio 21 d., birželio 25 d., birželio 27 d., birželio 28 d., 2024 m. liepos 22 d., liepos 4 d.), pareiškėjas buvo informuotas (2024 m. birželio 27 d.), kad vadovaujantis Įstatymo 33 str. 4 d., prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas sustabdomas nuo pranešimo išsiuntimo dienos. Susirašinėjimas su pareiškėju ir Bendrove vyko iki 2024 m. liepos 22 d. ir dokumentai gauti minėtą dieną. Taigi minėti duomenys paneigia, kad Migracijos departamentas vilkino (neveikė) ar atliko kokius kitus neteisėtus veiksmus. Migracijos departamento vertinimu, nagrinėjamoje byloje jokie pareiškėjo skundo teiginiai nepatvirtina tariamų Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, priežastinio ryšio tarp tokio tariamo neveikimo ir tariamai atsiradusios žalos, o, nesant šių būtinų neturtinės žalos atlyginimo sąlygų, neturtinė žala negali būti priteisiami. Be to, pareiškėjas nepagrindė ir kitos būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos, o būtent – žalos. Pareiškėjas pateikė tik savo vertinimą, kad neturtinė žala turi būti skaičiuojama 50 Eur už kiekvieną apribojimų dieną, skaičiuojant nuo kitos dienos, einant po atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 2024 m. rugpjūčio 13 d., tačiau nepateikė savo paskaičiavimus pagrindžiančių dokumentų ar duomenų.

2025 m. vasario 12 d. atsakovas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Migracijos departamentas 2025 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 25S42605 pripažino netekusiu galios Migracijos departamento 2024 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 24S237203, todėl byloje nebeliko ginčo dalyko, todėl prašo bylą nutraukti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „TS Start“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo Migracijos departamentą nedelsiant atlikti veiksmus, t. y. priimti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei dėl pareiškėjui kilusios neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 26 d. asmuo, ketindamas dirbti UAB „Ramrenta“, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu. 2022 m. lapkričio 18 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760203678, galiojantis iki 2024 m. rugsėjo 15 d., asmeniui įteiktas 2022 m. lapkričio 24 d.

Tuo pagrindu, kad asmuo ketina dirbti UAB „TS Start“ pagal Įstatymo 44 str. 6 d. nuostatas, 2023 m. rugpjūčio 31 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 44 str. 6 d., 2023 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „TS Start“.

Asmuo 2024 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu, nes ketina Bendrovėje ir toliau dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju pagal laikinojo darbo sutartį už mėnesinį darbo užmokestį ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis.

Dėl pareiškėjo Migracijos departamentas yra priėmęs 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą
Nr. 24S180491, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi. Atsakovas, konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir teikdamas prašymą dėl darbdavio pakeitimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsakovas 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendime taip pat vertino, kad pareiškėjui paskutinius 6 mėnesius mokamo darbo užmokesčio vidurkis buvo 891 Eur, todėl nesiekė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto MMA, o jokių kitokių reguliarių pajamų pareiškėjas negauna, todėl pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas 2024 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 24S237203 (kuris ginčijamas šioje byloje) nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Nurodė, jog Bendrovė asmeniui mokėjo mėnesinį darbo užmokestį mažesnį, nei buvo įsipareigojusi mokėti tarpininkavimo rašte (t. y. mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis). Tai, kad asmuo, turintis leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, didesnę laiko dalį Bendrovėje jokia darbine veikla neužsiėmė ir mėnesinio darbo užmokesčio ne mažesnio negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis negavo, sudaro pagrindą manyti, kad Bendrovės ir asmens pateikti duomenys apie tai, kad sukurti realūs darbo santykiai darbo funkcijos atlikimui pagal laikinojo darbo sutartį, neatitinka tikrovės. Pažymėjo, jog asmuo siekia gauti naują leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą, tokiu būdu asmens siekis gauti naują leidimą laikinai gyventi neatitinka UTPĮ nustatyto leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo darbo pagrindu tikslo – suteikti asmeniui leidimą laikinai gyventi realių darbo santykių pagrindu.

Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje
Nr. eI2-14497-780/2024 panaikino atsakovo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą. Migracijos departamentas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. eA-1107-789/2025. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas išnagrinėjęs Migracijos departamento apeliacinį skundą 2025 m. sausio 15 d. nutartimi jį atmetė ir Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo priimto sprendimo turinį, sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui tenkančio pragyvenimo lėšų dydžio, rėmėsi tik VSDFV informacinės sistemos duomenimis ir nevertino kitų duomenų ar informacijos (su pareiškėju sudarytos darbo sutarties, Bendrovės pateiktų paaiškinimų), t. y. nesiaiškino aplinkybių dėl pareiškėjo gaunamų dienpinigių, nevertino, ar yra pagrindas įskaičiuoti dienpinigius į pareiškėjo gaunamas pajamas, kokia šių mokamų dienpinigių paskirtis, koks jų dydis ir kt. Nors atsakovas apeliaciniame skunde pateikė vertinimą dėl pareiškėjui mokėtų dienpinigių, tačiau pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte (žr., pvz., 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021, 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022, 2023 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023), taigi nagrinėjamu atveju nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų.

2025 m. vasario 12 d. atsakovas pateikė į bylą Migracijos departamento 2025 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 25S42605, kuriuo pripažino netekusiu galios Migracijos departamento 2024 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 24S237203 ir nurodė, kad apie naujo sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priėmimą informacija asmeniui bus išsiųsta per MIGRIS komunikaciją. Nurodė, kad atsižvelgus į priimtą naują sprendimą, byloje nebeliko ginčo dalyko, todėl prašė bylą nutraukti.

Pareiškėjas 2025 m. vasario 14 d. nurodė, kad sutinka, jog byla dalyje dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 24S237203 panaikinimo ir įpareigojimo Migracijos departamentą nedelsiant priimti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje būtų nutraukta nebelikus ginčo dalyko.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiškėjo teisė bet kurioje proceso stadijoje atsisakyti skundo (prašymo pareiškimo). Pagal ABTĮ 103 straipsnio 4 punktą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), teismas administracinę bylą nutraukia.

Konstatuotina, kad pareiškėjo skundo dalyje dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 24S237203 panaikinimo ir įpareigojimo Migracijos departamentą nedelsiant priimti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, todėl administracinė byla minėtoje dalyje nutraukiama (ABTĮ 50 straipsnio 2 dalis, 103 straipsnio 4 punktas).

Šalims išaiškintina, kad bylą nutraukus vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 104 straipsnio 3 dalis).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas skunde nurodo, jog patyrė neturtinę žalą, nes pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo Migracijos departamentui nagrinėti 2024 m. gegužės 31 d., o ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė tik 2024 m. spalio 23 d. Pareiškėjas nurodo, jog patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą dėl beveik 5 mėnesius vilkinamo prašymo nagrinėjimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo.

Pagal Įstatymo 33 straipsnio 1 dalį užsieniečio prašymas išduoti ar pakeisti leidimą gyventi turi būti išnagrinėtas ir leidimas gyventi turi būti išduotas, pakeistas arba atsisakyta jį išduoti ar pakeisti: 5 dalis) dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, išskyrus šios dalies 3 punkte nurodytus atvejus, – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos.

Pagal Įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, jeigu nepakanka prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų, taip pat jeigu kyla abejonių dėl darbdavio pateiktos informacijos apie užsieniečio turimą kvalifikaciją ir jos atitiktį darbo vietai arba darbo patirtį, Migracijos departamentas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi gavimo dienos šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo gavimo dienos – šio straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais raštu apie tai informuoja šį prašymą pateikusį asmenį ir nustato pagrįstą terminą reikiamiems duomenims ir (ar) dokumentams pateikti. Prašymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi nagrinėjimo terminas sustabdomas nuo minėto rašto išsiuntimo dienos ir atnaujinamas nuo sprendimui dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti reikiamų duomenų ir (ar) dokumentų gavimo toje institucijoje dienos.

Teismas pažymi, kad Įstatymas nenustato galimybės pratęsti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo terminą ilgiau, nei tai nustatyta Įstatymo 33 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 2405-LLGK-2484 priimtas 2024 m. gegužės 31 d., bendra tvarka. Kaip matyti, pareiškėjas buvo informuotas (2024 m. birželio 27 d.), kad vadovaujantis Įstatymo 33 str. 4 d., prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas sustabdomas nuo pranešimo išsiuntimo dienos. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog susirašinėjimas su pareiškėju ir Bendrove vyko iki 2024 m. liepos 22 d. ir dokumentai gauti minėtą dieną.

Iš to seka, jog atsakovas, atnaujinęs pareiškėjo prašymo nagrinėjimą 2024 m. liepos 22 d. bei vadovaudamasis Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu 2 mėnesių terminu, sprendimą turėjo priimti ne vėliau kaip 2024 m. rugsėjo 22 d. Tačiau ginčijamas Sprendimas buvo priimtas tik 2024 m. spalio 23 d., t. y. praleidus nustatytą terminą. Tokiu būdu konstatuotina, kad atsakovas nesilaikė Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto termino reikalavimų.

Teismas pažymi, kad dėl ilgų prašymų nagrinėjimo procedūrų užsieniečiai gali jaustis nežinioje dėl savo teisinės padėties, todėl Įstatyme numatyti maksimalūs prašymo dėl leidimo laikinai gyventi nagrinėjimo terminai. Nepagrįstai ilgos procedūros pažeidžia Europos Sąjungos gero administravimo principą ir teisę būti išklausytam per protingą laiką, ką įtvirtina Europos pagrindinių laisvių chartijos 47 straipsnis. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas laiku neįgyvendino pareigos išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Įstatyme nustatytu terminu. Kadangi Įstatymas nenumato galimybės pratęsti tokio prašymo nagrinėjimo termino, atsakovo nurodytos priežastys (dėl prašomų pateikti dokumentų, dėl atliktų patikrinimų) teismo vertinimu nėra laikytinos svarbiomis ir pateisinančiomis Įstatymu nustatyto termino praleidimą (žr. LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2137-575/2023).

Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina, kad Migracijos departamentas laiku neįgyvendino pagal kompetenciją pavestos funkcijos organizuoti ir išnagrinėti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, todėl teismas daro išvadą, kad neteisėti atsakovo veiksmai nustatyti.

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi būti taikomi žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pareiškėjas nurodo, jog patyrė neturtinę žalą, nes pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo Migracijos departamentui nagrinėti 2024 m. gegužės 31 d., o ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė tik 2024 m. spalio 23 d. Pareiškėjas nurodo, jog patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą dėl beveik 5 mėnesius vilkinamo prašymo nagrinėjimo.

Teismas sutinka, kad pareiškėjas galėjo patirti stresą ar neigiamus išgyvenimus dėl vėlavimo priimti sprendimą. Vis dėlto nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jo prašymo nagrinėjimas buvo vilkinamas net 5 mėnesius. Kaip jau buvo nurodyta, atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė 2024 m. spalio 23 d., nors pagal Įstatyme įtvirtintą terminą, vėliausiai sprendimas turėjo būti priimtas iki 2024 m. rugsėjo 22 d. Vadinasi, Sprendimo priėmimo terminas buvo praleistas 1 mėn.

Teismas pabrėžia, kad neturtinė žala gali būti įrodinėjama pareiškėjo paaiškinimais, nes tokį įrodymą tinkamu pripažįsta teismų praktika, jeigu byloje yra kitokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-1047/2023, 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-95/2009 ir kt.). Teismas, įvertinęs procesinių dokumentų argumentus ir byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad priežastiniu ryšiu su neteisėtais veiksmais susiję bendri pareiškėjo išgyvenimai, nepatogumai, nežinomybė, kuriuos pareiškėjas jautė dėl neteisėto Migracijos departamento neveikimo. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtos neturtinės žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjant bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nuosekli. Teismui konstatavus civilinės atsakomybės sąlygas gali būti apsiribojama jo teisės pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (LVAT 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1492-520/2019, 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2390-662/2020 ir kt.) arba priteisiama konkreti pinigų suma (LVAT
 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3634-968/2019; 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1369-629/2019 ir kt.).

Teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo išnagrinėtas praleidus Įstatyme numatytą terminą nedaug, t. y. tik 1 mėn. ir tai ilgalaikių neigiamų pasekmių pareiškėjui nesukėlė, fakto, kad Migracijos departamentas pažeidė teisės aktuose nustatytą pareiškėjo prašymo leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo terminą tuo pažeisdamas pareiškėjo teises konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas yra adekvatus ir teisingas pareiškėjo teisių gynimo būdas (žr. LVAT 2023 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1093-1047/2023).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas atsisakė skundo dalies, nes atsakovas patenkino jo reikalavimą, t. y. panaikino skundžiamą Sprendimą ir įsipareigojo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, todėl pareiškėjas turi teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šioje dalyje. Pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinamas iš dalies, todėl šioje dalyje bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atitinkamai pagal patenkintų reikalavimų dalį.

ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 9 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatu T. B. Pareiškėjas patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia 2024 m. spalio 25 d. sąskaita faktūra Nr. APB35503, kurioje nurodyta, jog už teisines paslaugas Bendrovė sumokėjo 930 Eur, 2024 m. lapkričio 27 d. Swedbank banko sąskaitos išrašu.  Taip pat 2025 m. vasario 23 d. sąskaita faktūra Nr. APB37256, kurioje nurodyta, kad už papildomas teisines paslaugas Bendrovė sumokėjo 180,77 Eur. Taigi, iš viso pareiškėjas paršo priteisti 1110,77 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą, tai, kad prašomos priteisti už suteiktas teisines paslaugas sumos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių bei į tai, kad pareiškėjo skundas patenkinamas iš dalies, konstatuoja, kad yra pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (atsižvelgiant į tai, kad tenkinama 75 proc. pareiškėjo skundo reikalavimų), todėl iš atsakovo Migracijos departamento pareiškėjui priteisia 833 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 103 straipsnio 4 dalimi,  

nusprendžia:

priimti pareiškėjo A. K. skundo dalyje dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 24S237203 panaikinimo ir įpareigojimo Migracijos departamentą priimti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsisakymą ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukti.

Išaiškinti šalims, kad bylą nutraukus vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Kitą pareiškėjo A. K. skundo dalį patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė, jog teisės aktų nustatytais terminais būtų priimtas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas dėl jo pateikto prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi, buvo pažeista.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

Priteisti pareiškėjui iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 833 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai                                              Asta Adamonytė-Šipkauskienė

                                                                                                                       Sigita Fomičiova

                                                        Gediminas Užubalis