Baudžiamosios bylos Nr. 1A-312-317/2017

Teisminio proceso Nr. 1-22-3-00011-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.7; 2.4.9.                                                                (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas), Viktoro Preikšo ir Rimo Švirino,

sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei,

dalyvaujant išteisintajam V. A.,

išteisintojo V. A. gynėjui advokatui Antanui Jarašiui,

nukentėjusiajam V. Š.,

nukentėjusiojo V. Š. atstovui advokatui V. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kėdainių apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. A., privataus kaltinimo tvarka kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo V. Š. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Išteisintajam V. A. iš nukentėjusiojo V. Š. priteistas 500 eurų išlaidų už advokato pagalbą atlyginimas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. V. A. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad jis 2016 m. rugsėjo 18 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini) ant kelio (duomenys neskelbtini) tyčia suduodamas V. Š. kumščiu į kairę veido pusę, pargriaudamas ant žemės kartu su motoroleriu, padarė odos nubrozdinimą kairiajame žande, kairės ausies kaušelyje, kairėje plaštakoje, apatinio kairio trečio danties pilną išnirimą, poodinę kraujosruvą dešinėje blauzdoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, atsakomybė už kurį numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje.
2. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendžiu V. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
3. Nukentėjusysis, nesutikdamas su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendžiu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti specialistę M. K..
1. Skunde nurodo, kad nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, jog smūgį kumščiu į kairę veido pusę jam tyčia sudavė V. A., ir tik dėl to apeliantui buvo padaryti sužalojimai kairiajame žande ir apatinio kairio trečio danties pilnas išnirimas. Dėl kitų nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų jis išteisintojo nekaltina, kadangi jie padaryti jau po pastarojo suduoto smūgio kumščiu į kairę veido pusę, nukentėjusiajam kartu su motoroleriu griūnant į pakelės griovį. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai, jog nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai kairiame žande ir apatinio kairio danties pilnas išnirimas galėjo būti padaryti griūnant, nepagrįsti, kadangi į pakelės griovį jis nukrito kartu su motoroleriu ant dešinės pusės. Tai, kad nukentėjusysis nugriuvo ant dešinės pusės, patvirtina ir liudytojas S. S..
2. Skunde taip pat teigiama, kad apylinkės teismas nuosprendyje nenurodė, jog nukentėjusysis su motoroleriu ant žemės nugriuvo po to, kai prie jo pribėgo V. A.. Liudytoja V. Š. teisme teigė, kad matė, kaip iš sustojusio baltos spalvos automobilio iššoko V. A., pribėgo prie nukentėjusiojo ir po to motoroleris kartu su V. Š. nukrito.
3. Anot apelianto, teismas nepagrįstai vadovaujasi BPK 301 straipsnio 2 dalimi, kadangi akivaizdu, kad byloje nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytoja V. Š., teismo medicinos specialisto išvada, paaiškinimai bei iš dalies patvirtina S. S.. Nors teismas turėjo pagrindą į teisiamąjį posėdį šaukti ekspertę M. K., tačiau to nepadarė, todėl nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
4. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo iš V. Š..

4. Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintasis nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendį palikti galioti. Taip pat prašoma priteisti iš nukentėjusiojo apelianto V. Š. išteisintajam V. A. advokato atstovavimo išlaidas.
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis bei jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
6. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atlikus įrodymų tyrimą, buvo papildomai apklaustas liudytojas S. S., kuris davė visiškai kitus parodymus, nei teigė apylinkės teisme. Jis parodė, kad pirmosios instancijos teisme jis melavo, kadangi tuo metu gyveno V. A. namuose ir šis jam grasino, kad jeigu neliudys jo naudai, jam bus blogai. Kas bus blogai – nepasakė, tačiau anksčiau jis yra nukentėjęs nuo V. A. tiek fiziškai, tiek morališkai. Liudytojas paaiškino, kad bylą jau išnagrinėjus pirmos instancijos teisme, 2017 m. balandžio 22 d. jis susitiko mieste V. Š. ir pasiūlė jam pasakyti tiesą. Nukentėjusysis jam nieko nesumokėjo ir nežadėjo, jis atvyko į teismą savo valia, prieš tai iš advokato sužinojęs, kad jam dėl melagingų parodymų davimo gali būti iškelta byla. Liudytojas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 18 d. jis padėjo pervaryti per kelią karves, ištempė virves. Tuo metu motoroleriu atvyko V. Š. ir prašė leisti pravažiuoti. S. S. atsakė, kad negali, nes nebesugaudys karvių. Po kiek laiko atvyko V. A. su žmona. Tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo įvyko žodinis konfliktas dėl žemės ir V. A. vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į veidą. V. Š. nugriuvo. Liudytojui pasakius, kad reikia kviesti policiją, nukentėjusysis jį paliko ir nuėjo namo, o liudytojas ir išteisintasis kvietė policiją. V. Š. tą dieną buvo neblaivus, motoroleriu atvyko taip pat neblaivus.
7. Apeliacinis skundas atmetamas.
8. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą byloje ir papildomai apklaususi liudytoją S. S., susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. A. išteisino dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
9. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarp V. A. ir V. Š. ginčai dėl pasidalijimo žemės sklypais tęsiasi ilgą laiką. 2016 m. rugsėjo 18 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini) ant kelio (duomenys neskelbtini) taip pat įvyko konfliktas, tik šį kartą, kaip nurodė pats nukentėjusysis bei liudytoja pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta jo sutuoktinė V. Š., į kaltinime nurodytą vietą apeliantas vyko aiškintis dėl V. A. per žemės sklypą, kurį nukentėjusysis laiko savu, varomų gyvulių. Nukentėjusysis į įvykio vietą vyko motoroleriu, būdamas neblaivus. Praėjus dviem valandoms po įvykio jam nustatytas lengvas, artimas vidutiniam, girtumo laipsnis, o dėl administracinių teisės pažeidimų - transporto priemonės vairavimo apsvaigus nuo alkoholio ir viešosios tvarkos pažeidimo, išplūdus V. A. necenzūriniais žodžiais, apeliantui paskirtos administracinės nuobaudos.
10. Nukentėjusysis, nesutikdamas su apylinkės teismo išvadomis dėl byloje nustatytų aplinkybių, skunde pažymi, kad į griovį su motociklu jis krito ant dešinio šono, todėl jam nustatyti sužalojimai – odos nubrozdinimas kairiajame žande, kairės ausies kaušelyje negalėjo būti padaryti jam krentant. Tokius nukentėjusiojo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus. Iš byloje esančios 2016 m. rugsėjo 22 d. specialisto išvados Nr. G2470/2016(02), 2016 m. gruodžio 13 d. teismo medicinos ekspertės M. K. paaiškinimo matyti, kad odos nubrozdinimas kairiajame žande bei apatinio kairio trečio danties pilnas išnirimas padaryti riboto paviršiaus kietu buku daiktu, galimai kumščiu. Odos nubrozdinimas kairės ausies kaušelyje galėjo būti padarytas tiek kritimo nuo motorolerio metu, tiek ir dėl pašalinės kito asmens jėgos poveikio. Iš šių aptartų duomenų matyti, kad ekspertė pateikė tik tikėtiną išvadą, kad V. Š. žando nubrozdinimas ir danties išnirimas galimai buvo padaryti kumščiu, o odos nubrozdinimas kairės ausies kaušelyje galėjo būti padarytas ir kritimo nuo motorolerio metu. Atsižvelgiant į tai, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad nukentėjusiajam kairėje galvos pusėje padaryti sužalojimai galėjo atsirasti tik išteisintajam panaudojus prieš jį fizinį smurtą, t. y. trenkus kumščiu. Kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, iš specialisto išvados tėra aišku, jog nukentėjusiojo veido sužalojimas ir danties išnirimas buvo galimai sąlygoti kontakto su kietu buku daiktu. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai padaryti skirtingose vietose – žando ir ausies srityse. Todėl net ir darant prielaidą, kad V. A. sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veido sritį, tokie skirtingose vietose sužalojimai negalėjo būti padaryti. Pareiškėjo nurodomi argumentai, kad išteisintojo smūgis buvo slystamojo pobūdžio, todėl galėjo sukelti šiuos sužalojimus, tėra paties nukentėjusiojo prielaida, kurios patikrinti, atsižvelgiant į ekspertės M. K. paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, jog byloje trūksta duomenų tiksliau nustatyti sužalojimų mechanizmą, nėra galimybės.
11. Apeliacinės instancijos teismui pagrįstų abejonių kelia apelianto parodymų nenuoseklumas, į kurį pagrįstai buvo atsižvelgta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Nukentėjusysis įvardydamas smūgio faktą, 2016 m. gruodžio 18 d. paaiškinime (administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-972-336/2016; b. l. 7) tvirtino, jog V. A. priėjo ir nieko nesakęs trenkė jam per smilkinį kažkokiu daiktu, jog nematė, kokiu. Kad smūgis buvo suduotas kumščiu, nukentėjusysis nurodė tik 2016 m. rugpjūčio 26 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno (atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga Nr. M-1-01-77355-16; b. l. 16–17). Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme vėl liudydamas skirtingai (b. l. 55–64), nukentėjusysis jau tvirtino paties smūgio nematęs, tik pajutęs skausmą. Smūgio sudavimo fakto nepatvirtina ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusiojo sutuoktinė V. Š.. Nors apeliaciniame skunde remiamasi šios liudytojos parodymais, kad tik priėjus kaltinamajam prie nukentėjusiojo, pastarasis kartu su motoroleriu nugriuvo, tačiau tokie nukentėjusiojo sutuoktinės parodymai negali nei patvirtinti, nei paneigti išteisintojo kaltės. Ši liudytoja nurodė, jog dėl pakankamai didelio atstumo tarp jos ir konflikto dalyvių, smūgio sudavimo fakto ji nematė.
12. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atlikus įrodymų tyrimą, apklaustas liudytojas S. S. parodė, kad 2016 m. rugsėjo 18 d. jam varant karves per kelią prie jo motoroleriu privažiavo V. Š. ir prašė leisti pravažiuoti. Po kiek laiko atvyko V. A. su žmona. Įvyko žodinis konfliktas dėl žemės ir staiga išteisintasis vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į veidą, o V. Š. nugriuvo. Liudytojas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu jis melavo, nes tuo metu gyveno pas išteisintąjį. Tokius S. S. parodymus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir jais nesivadovauja. Tokią išvadą teismas daro dėl to, jog liudytojas, apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, jog išteisintasis su juo elgėsi blogai. Jam dirbant pas V. A., šis nemokėjo darbo užmokesčio, naudojo tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą, dėl ko jis iš kaltinamojo namų išėjo.  Jo parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs ir nešališki, nes akivaizdu, jog jų santykiai, liudytojui išėjus iš darbdavio namų, pasikeitė – jis iki šiol ant jo piktas ir jaučia nuoskaudą. Jo nurodytų aplinkybių, kad V. A. grasino liudytojui duoti paaiškinimus jo naudai, nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs duomenys. Šiuo metu susiklostę jų tarpusavio santykiai rodo S. S. neigiamas nuostatas išteisintojo atžvilgiu. Įvertinus šią aplinkybę ir liudytojo parodymų nenuoseklumą, tokie duomenys, nesant kitų V. A. kaltę neginčijamai patvirtinančių įrodymų, negali būti laikomi pagrindu apeliacinės instancijos teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys, kad S. S. nuosekliai iš karto po įvykio 2016 m. rugsėjo 18 d. apklausiamas V. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje, o taip pat ir ikiteisminio tyrimo institucijoje (atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje) neigė, kad V. A. prieš V. Š. vartojo fizinį smurtą. Įvertintina ir tai, kad nukentėjusiojo ir S. S. parodymai nesutampa. Nukentėjusysis tvirtino, kad V. A., pribėgęs prie jo, iš karto sudavė smūgį. Tuo tarpu liudytojas tvirtino, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas jau įvykus konfliktui tarp pastarojo ir išteisintojo. Baudžiamąjį procesą užbaigiantis aktas – apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.
13. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl įrodymų pirmosios instancijos teisme tyrimo išsamumo. Teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas turėjo apklausti specialisto išvadą byloje surašiusią ekspertę M. K.. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylą perdavus teismui, procesą organizuoja ir jam vadovauja teisėjas, todėl ar gauti duomenys laikytini įrodymais, taip pat ar byloje esančių įrodymų pakanka galutiniam procesiniam sprendimui priimti, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme kilus abejonėms dėl specialisto išvadoje V. Š. konstatuotų sužalojimų mechanizmo, išvadą parengusiai ekspertei M. K. buvo pateiktas klausimas raštu, į kurį ji išsamiai atsakė pateikdama paaiškinimą. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis net nenurodo, kokie prieštaravimai yra specialistės išvadoje, kodėl nėra pagrindo išvada tikėti, net nenurodė, kokias konkrečiai papildomas aplinkybes reikėtų išsiaiškinti apklausus išvadą surašiusią specialistę teisme, todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, jog galutinis procesinis sprendimas negali būti priimamas remiantis vien nukentėjusiojo parodymais, rėmėsi BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta taisykle. Anot apelianto, tokia apylinkės teismo išvada nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 301 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Todėl, priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, iš šios įstatymo formuluotės matyti, jog vien tik nukentėjusiųjų parodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima remtis tik tuo atveju, kai jiems taikomas anonimiškumas. Vis tik ši apylinkės teismo teisės aiškinimo klaida nesuponuoja pagrindo apeliacinės instancijos teismui priimti priešingą negu skundžiamame nuosprendyje sprendimą dėl V. A. kaltės. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, patikimai nenustačius konkrečiam įvykiui reikšmingų aplinkybių. Jeigu byloje yra nepašalinamų abejonių, neleidžiančių patikimai konstatuoti, ar iš viso įvykis buvo arba ar įvykis, kuris buvo, vertintinas kaip nusikalstama veika, darytina išvada, kad nebuvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika. Nagrinėjamu atveju išsamiai ištyrus visas su įvykiu susijusias aplinkybes, įvertinus nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą ir nesant kitų V. A. kaltę neabejotinai patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog nukentėjusiajam konstatuoti sveikatos sutrikdymai atsirado dėl išteisintojo veiksmų – suduoto smūgio. Kaip teisingai pažymima apylinkės teismo nuosprendyje, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka kaltinimą palaikančiam subjektui. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. A. pirmosios instancijos teismo pagrįstai išteisintinas nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
15. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu ir proceso išlaidų iš nukentėjusiojo priteisimo išteisintojo naudai.
1. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad išteisinant kaltinamąjį, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, teismas civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatavusi, jog apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai V. A. išteisino, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, sprendžia, kad nukentėjusiojo V. Š. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu pagrįstai.
2. Iš bylos duomenų matyti, kad apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 5 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu nusprendė V. A. turėtas 500 eurų išlaidas advokato pagalbai apmokėti priteisti iš V. Š. išteisintojo naudai. BPK 106 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nors apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje klaidingai vadovavosi minėto straipsnio 5 dalimi, ši klaida laikytina rašymo apsirikimu, nuosprendžio esmės nekeičia, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus dėl proceso išlaidų priteisimo iš nukentėjusiojo atmeta kaip nepagrįstus.
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintasis V. A. be kita ko išreiškė prašymą priteisti jam iš apelianto V. Š. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
1. Iš byloje pateikto advokato orderio matyti, jog pagal 2017 m. vasario 28 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 13 išteisintasis įgaliojo advokatą Antaną Jarašių ginti jį apeliacinės instancijos teisme. Pateikti kvitai patvirtina, jog V. A. 2017 m. vasario 28 d. gynėjui sumokėjo 200 eurų, o 2017 m. balandžio 24 d. sumokėjo 350 eurų už advokato atstovavimą ir kitas teisines paslaugas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas Be to, išteisintasis, pateikdamas atsiliepimą į nukentėjusiojo apeliacinį skundą, įgyvendino jam BPK 317 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę, todėl jo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš V. Š. (BPK 103 straipsnio 6 dalis).
2. Privataus kaltinimo byloje svarstant proceso išlaidų priteisimą iš privataus kaltintojo, išieškotinų išlaidų dydis priklauso nuo privataus kaltintojo pareiškimo (skundo) padavimo pagrįstumo laipsnio, jo pozicijos ir elgesio proceso metu, taip pat bylos apimties bei sudėtingumo, įvertinant išteisintojo gynėjo sugaištą laiką teikiant teisinę pagalbą ir tokios pagalbos turinį, teismo posėdžių skaičių, parengtų procesinių dokumentų apimtis ir pan. Ši baudžiamoji byla pradėta pagal privataus kaltintojo skundą, kaltinamasis priešpriešinio skundo nepateikė, jis buvo išteisintas. Nukentėjusiajam pateikus apeliacinį skundą, išteisintojo gynėjas surašė atsiliepimą į apeliacinį skundą (trys lapai) ir dalyvavo viename teismo posėdyje, kuris truko vieną valandą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, protingumo ir sąžiningumo principus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog prašoma priteisti 550 eurų suma yra neproporcinga ir neadekvati atliktam darbui, todėl atlygintinas proceso išlaidų dydis mažintinas, nustatant, kad privatus kaltintojas turi atlyginti išteisinamajam 300 Eur, ši suma yra pagrįsta, nėra neproporcinga ar neadekvati atliktam darbui, ši suma pripažintina išteisintojo turėtomis proceso išlaidomis ir priteistina iš V. Š. išteisintojo V. A. naudai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nukentėjusiojo apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendžio atmesti.

Išteisintojo V. A. turėtas advokato atstovavimo išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nukentėjusiojo V. Š. 300 Eur (tris šimtus eurų) išteisintojo V. A. naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                            Algirdas Jaliniauskas

                                                                                                            Viktoras Preikšas

                                                                                                                                            Rimas Švirinas