Administracinė byla Nr. A-2733-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01306-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–10), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2015 m. sausio 26 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK. Tik atvykęs į šią įstaigą pareiškėjas buvo paskirtas į 6 lokalinį sektorių 83 sekciją, joje buvo apie metus laiko. Po to buvo perkeltas į 4 lokalinį sektorių 44 sekciją ir joje buvo apie 10 mėnesių. Vėliau buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas ir ten buvo apie 7–8 mėnesius. Dar vėliau buvo perkeltas į 1 lokalinį sektorių 4 sekciją, vėliau į 7 sekciją ir joje buvo iki pervežant jį į kitą bausmės atlikimo vietą. Pareiškėjas teigė, kad gyvenamosiose patalpose buvo po kelias dviaukštes metalines miegamąsias lovas, metalines spintas rūbams susidėti, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo žymiai mažesnis, nei teisės aktuose numatyta 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma. Be to, pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, nes jose ant sienų ir lubų buvo pelėsis, didelis drėgmės perteklius, kadangi nebuvo vėdinimo sistemos, gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų, prausykloje buvo tik 5 vandens čiaupai, iš kurių veikiantys buvo tik 3, o jais vienu metu naudojosi apie 80 nuteistųjų. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog dėl tokių gyvenimo sąlygų susirgo odos ligomis, kurias ilgą laiką gydėsi. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. stresą, išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pablogėjo jo sveikata ir emocinė būklė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK paaiškino, jog pareiškėjas įstaigoje bausmę atliko nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2015 m. sausio 26 d. Bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjas gyveno 8 būrio 83 brigados 6 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 36,02 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų. Po to pareiškėjas gyveno 4 būrio 44 brigados 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 45,41 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų. Vėliau pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrio 33 brigados 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 32,05 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos. Dar vėliau pareiškėjas gyveno 1 būrio 14 brigados 7 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 28,91 kv. m, joje įrengta 12 miegamųjų vietų. Nuo 2014 m. sausio 14 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 1 būrio 14 brigados 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 15,84 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos. Po to pareiškėjas perkeltas į 1 būrio 14 brigados 7 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 28,91 kv. m, joje įrengta 12 miegamųjų vietų. Šiame kontekste Pravieniškių PN-AK pažymėjo, jog teisės aktai nenumato, kad į vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą nebūtų įskaičiuojamas baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Be to, nurodė, kad bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais, nuteistųjų miegamieji įstaigoje nerakinami. Šiuo aspektu taip pat akcentavo, jog dienotvarkėje numatytu laiku nuo kėlimosi iki gulimosi laiko nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Dienotvarkėje numatytu laiku nuteistieji, be kita ko, gali vaikščioti tiek lauke, tiek vidinėse patalpose, dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Pravieniškių PN-AK kartu pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios patalpos vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pravieniškių PN-AK papildomai nurodė, kad įstaigoje patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Dėl sanitarinių sąlygų paaiškino, jog esant reikalui pataisos įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla, tam su šių paslaugų tiekėju yra sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Be to, minėtas aplinkybes ir atliktus darbus patvirtina kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalas. Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu taip pat patvirtinta Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarka, kuria remiantis visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, o Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalyje nustatyta laisvės bausmę atliekančių nuteistųjų prievolė administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose, šiam tikslui jie yra aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Dėl pareiškėjo sveikatos ir emocinės būklės Pravieniškių PN-AK atkreipė dėmesį, kad bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė, o jo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti tik nežymūs sveikatos sutrikimai, tačiau jie nesusiję su įkalinimo sąlygomis, todėl pareiškėjo argumentai dėl ginčo laikotarpiu pablogėjusios sveikatos yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Pravieniškių PN-AK tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų ir pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, bloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Tuo tarpu pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, kad jis patyrė neturtinę žalą, ir neįrodė, jog Pravieniškių PN-AK nesilaikė teisės aktų reikalavimų.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu (b. l. 68–75) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 325 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitos pareiškėjo skundo dalies netenkino.

Visų pirma, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą minimalus vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose turintis tekti gyvenamųjų patalpų plotas – 3,1 kv. m, o pagal 111.2 punktą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad byloje nėra tikslių duomenų apie pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pravieniškių PN-AK 2015 m. rugpjūčio 17 d. pažymoje Nr. 77-1067 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus. Atitinkamai teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. liepos 3 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,85 kv. m, nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2013 m. kovo 21 d. – 0,83 kv. m, nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 14 d. – 0,69 kv. m, nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. – 1,12 kv. m, o nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. sausio 26 d. – 0,69 kv. m buvo mažesnis, nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidą – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog gyvendamas perpildytoje patalpoje pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Kita vertus, teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Be to, teismas akcentavo, jog Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose sekcijose ant sienų ir lubų buvo pelėsis, didelis drėgmės perteklius, nes nebuvo vėdinimo sistemos, gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų, prausykloje buvo tik 5 vandens čiaupai, iš kurių veikiantys buvo tik 3, o jais naudojosi apie 80 nuteistųjų, teismas nurodė, jog pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 6 punktą pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys nuteistieji. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad kameroje buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, jog už kameros tvarkymą atsakingas asmuo tinkamai neatliko pareigos tvarkyti kamerą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginį dėl pelėsio vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio ir atmetė kaip nepagrįstą. Teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos drėgmės. Byloje taip pat nėra kitų tai patvirtinančių įrodymų (Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų), todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų drėgmės, vandens čiaupų trūkumo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Be to, teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų (drėgmės, tarakonų, vandens čiaupų trūkumo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Tuo tarpu atsakovo į bylą pateikta 2014 m. lapkričio 18 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN-AK sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 ir kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalas, teismo vertinimu, nekelia abejonių, jog Pravieniškių PN-AK nuolat atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų, drėgmės neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, vandens čiaupų trūkumo laikytini nepagrįstais.

Vertindamas pareiškėjo dėl byloje nustatytų netinkamų bausmės atlikimo sąlygų patirtą neturtinę žalą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindžia stresu, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, tačiau dėl šių sutrikimų medicininės, psichologinės pagalbos nesikreipė. Minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje esanti Psichologinės tarnybos 2015 m. rugpjūčio 3 d. pažyma Nr. 73(1)-365. Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu taip pat patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl nugaros skausmų, piršto durtinės žaizdos, pūlinių. Todėl teismas sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Be to, teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), teismas pripažino, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios jo orumą, sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Kita vertus, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismui nekilo abejonių, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą minimalią vienam asmeniui tenkančią ploto normą ir kamerų aprūpinimą baldais bei kietuoju inventoriumi buvo pažeista. Todėl, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti patirtą neturtinę žalą, o pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais, t. y. 325 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 84–86), prašydamas pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą. Atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, neatsižvelgė į visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nevisapusiškai įvertino pateiktus įrodymus. Pravieniškių PN-AK teigimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2015 m. sausio 26 d. Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimu pinigais ir mano, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti tik pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija. Tuo tarpu dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir padarytų išvadų atsakovas ginčo iš esmės nekelia, o pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Taigi, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti tik pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į tai, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo konstatuotas tik pareiškėjo teisės į bausmės atlikimą nustatyto dydžio gyvenamosiose patalpose (vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos) pažeidimas, tuo tarpu kiti pažeidimai nebuvo nustatyti. Be to, byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku (b. l. 33–46). Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Tuo tarpu ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.). Tai įvertinus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Pabrėžtina, jog ginčo dėl šių aplinkybių iš esmės nėra. Be to, byloje nenustatyti jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, apeliacinis skundas tenkintinas ir skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimas atitinkamai keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. S. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius