Administracinė byla Nr. A-54-261/2020
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00004-2018-2
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutė Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. spalio 29 d. periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė). Iki 2016 m. lapkričio 8 d. jis buvo priskirtas grupei pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnį (t. y. paprastajai grupei), nuo 2016 m. lapkričio 8 d. – drausmės grupei pagal BVK 75 straipsnį. Areštinėje jam buvo leidžiama vaikščioti gryname ore apie 1 val., nors pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą yra nustatyta teisė kasdien pasivaikščioti 3 valandas, o pagal BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą – 2 valandas. Panevėžio AVPK kasdien be išimties pažeidinėjo pareiškėjo teisę į pasivaikščiojimą.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad naudojantis teise pasivaikščioti (BVK 103 straipsnis), jis buvo priverstas kvėpuoti automobilių išmetamosiomis dujomis, kurios yra kenksmingos žmogaus organizmui. Dėl to jis kreipėsi išaiškinimo į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos priežiūros departamentą, kuris pateikė atsakymą (raštą Nr. (1.1.36-411)4-1486) apie automobilių išmetamųjų dujų poveikį. Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK atlikto tyrimo rezultatas (atsakymas Nr. 5-S) patvirtina, jog jis buvo nuodijamas išmetamosiomis dujomis – atsakyme nurodyta, jog prie pasivaikščiojimo kiemelių automobiliai būna užvestais varikliais. Dėl smogo jis kreipėsi ir į Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri pateikė jam atsakymą (raštą Nr. 2.5-1036(16.3.187.5.12), kad didžiausią leistiną oro taršą numato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 35:2007 „Didžiausia leidžiama cheminių medžiagų (teršalų) koncentracija gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatų patalpų ore“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 35:2007 „Didžiausia leidžiama cheminių medžiagų (teršalų) koncentracija gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatų patalpų ore“ (toliau – ir HN 35:2007); tačiau pareiškėjui neaišku, kodėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Panevėžio departamentas neatliko tyrimo ir nefiksavo pažeidimų.
4. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos valstybės atsakingos institucijos yra įpareigotos kalinčius asmenis laikyti saugioje sveikatai aplinkoje, atitinkančioje higienos normas ir kitus teisės aktus, tačiau kaip matyti iš surinktos medžiagos, Panevėžio AVPK neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktus, kadangi vaikščiojimas teršaluose nėra vaikščiojimas gryname ore, kaip nustato BVK 103 straipsnis. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo itin ankšti, kameroje būnant daugiau nei dviem asmenims, išėjus pasivaikščioti, visai nebuvo vietos, nueiti į kiemelį esantį toliau nuo nuodingų išmetamųjų dujų buvo neįmanoma, kadangi areštinėje kiemelių yra tik trys, jie visi vienoje vietoje ir panašaus dydžio. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 58 punktas nustato, jog policijos areštinės teritorijoje įrengiama tiek specialių pasivaikščiojimo kiemų, jog ketvirtadaliui areštinėje esančių kamerų tektų vienas pasivaikščiojimo kiemas. Areštinėje yra 26 ar daugiau kamerų, taigi areštinėje kiemelių yra per mažai. Kadangi išmetamųjų dujų cheminės medžiagos veikia žmogaus organizmą ir silpnina imunitetą, pareiškėjas neatmetė galimybės, kad jis dėl Panevėžio AVPK kaltės buvo šiuo laikotarpiu susirgęs ir dėl ligos išvežtas į infekcinę ligoninę atlikti tyrimams. Dėl visų šių Panevėžio AVPK veiksmų pažeidžiant Taisykles ir pareiškėjo teises pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. spalio 27 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. (su pertraukomis).
7. Pareiškėjo laikymo areštinėje tvarką ir sąlygas, jo teisių ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentavo Taisyklės. Taisyklių 7.10 papunktyje numatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Tokia teisė pareiškėjui buvo suteikta, pareiškėjas to neneigia. Be to, buvo atvejų, kai pareiškėjas šia teise naudojosi du kartus per dieną, ir kai šia teise naudojosi ilgiau – 2 val. per dieną. Pareiškėjo argumentai, kad jis galėjo vaikščioti tik 1 val., paneigti pateiktais įrodymais. Areštinėje laikomasi Taisyklių 56 punkte nustatytos tvarkos – vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu dažniausiai buvo laikomas kameroje vienas arba su vienu asmeniu; neretai areštinėje esantys asmenys atsisako eiti pasivaikščioti, todėl tokiu atveju iš visų kameroje esančių asmenų pasivaikščioti eina tik vienas arba nė vienas, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo perpildytas. Konvojaus automobiliui sustojus, variklis visada išjungiamas, vienu metu pravažiuodavo tik vienas automobilis ir užtrukdavo tik tiek, kiek laiko reikia įvažiuoti pro vartus, pasivaikščiojimo kiemelių sienų aukštis yra 3 metrai. Panevėžio AVPK teigė, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog jis buvo nuodijamas dujomis. Panevėžio AVPK atlikus tyrimą pagal pareiškėjo skundą dėl užteršto oro, pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas, skundo tyrimo medžiaga taip pat pateikta teismui. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Areštinės bendruomenės slaugytoją dėl pablogėjusios sveikatos nuo į pasivaikščiojimo kiemelius patenkančių dūmų. Jei pareiškėjas manė, kad dūmai patenka į kiemelį, galėjo nutraukti pasivaikščiojimą, informuoti darbuotojus ir pan., tačiau pareiškėjas to nedarė.
8. Panevėžio AVPK prašė teismo pareiškėjo reikalavimo daliai nuo 2014 m. spalio 27 d. iki 2015 m. sausio mėn. taikyti ieškinio senatį ir vien tuo pagrindu šią pareiškėjo skundo dalį atmesti.
II.
9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. spalio 27 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. (su pertraukomis).
11. Atsižvelgęs į Panevėžio AVPK prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, taip pat į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis (1.125 str. 1 d., 1126 str. 2 d., 1127 str. 5 d., 1.131 str. 1 d.), konstatavo, kad skundo reikalavimo daliai nuo 2014 m. spalio 27 d. iki 2015 m. sausio mėn. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. atmetama. Teismas nurodė, kad teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2015 m. sausio 23 d., tai yra nuo tada, kai jis 2015metais pirmą kartą atvyko į areštinę, iki 2017 m. balandžio 3 d., tai yra iki pareiškėjo laikymo su pertraukomis Areštinėje pabaigos (toliau – ir Ginčo laikotarpis).
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Ginčo laikotarpiu Areštinėje buvo laikomas su pertraukomis (dažniausiai nuo 2 iki 7 dienų, išskyrus kelias išimtis: vieną kartą – 9 dienas, vieną kartą – 11 dienų) nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. Remdamasis į bylą pateikta medžiaga teismas nustatė, kad pareiškėjas Ginčo laikotarpiu kelias dienas buvo išėjęs pasivaikščioti į Areštinės kiemą du kartus per dieną, nemažai buvo tokių dienų, kai pareiškėjas vaikščiojo žymiai ilgiau nei 1 val. (nuo 1 val. 20 min. iki 2 val.), 2015 m. spalio 18 d. vaikščiojo 2 val. 33 min., 2015 m. rugsėjo 4 d. vaikščiojo 3 val. 40 min. Teismas akcentavo, kad šie duomenys paneigia pareiškėjo skundo argumentus, kad jam Areštinėje buvo leidžiama vaikščioti tik apie 1 valandą per dieną, ir kad atsakovo atstovas kasdien be išimties pažeidinėjo jo teisę į pasivaikščiojimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas dažnai teise pasivaikščioti naudodavosi ilgiau, negu 1 val. Be to, bylos duomenimis, pareiškėjas per ginčo laikotarpį 50 kartų buvo konvojuotas iš areštinės į apygardos teismą ar apygardos administracinį teismą. Pareiškėjas iš Areštinės būdavo išvežamas 1–4 valandoms ir tik kelis kartus trumpiau nei 1 val. Pareiškėjas tuo metu nebūdavo areštinės kameroje ir taip pat turėdavo galimybę judėti, vaikščioti. Be to, pagal bylos duomenis, pareiškėjas areštinėje buvo laikomas su pertraukomis gana trumpus laikotarpius, dažniausiai nuo 2 iki 7 dienų, išskyrus kelias išimtis: vieną kartą – 9 dienas, vieną kartą – 11 dienų, taigi ir dėl neilgų laikymo areštinėje laikotarpių pareiškėjas nepatyrė didelių judėjimo laisvės suvaržymų.
13. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, jog buvo tokių dienų, kai pareiškėjas nebuvo išėjęs į pasivaikščiojimo kiemą, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nesiskundžia dėl to, kad kai kuriomis dienomis jis iš viso nėjo pasivaikščioti.
14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad BVK 73, 75 ir 103 straipsniai reglamentuoja nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, teisę į pasivaikščiojimą, o ne asmenų, laikomų policijos areštinėje, teisę į pasivaikščiojimą. Teismas, atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, taip pat į teisinį reguliavimą (Taisyklių 7.10 p., 54 p.), konstatavo, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Panevėžio AVPK pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių Areštinėje laikomų asmenų teisės pasivaikščioti užtikrinimą, reikalavimus. Apibendrinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad nei tuo metu, kai pareiškėjas Ginčo laikotarpiu periodiškai buvo laikomas Areštinėje, nei pakankamai ilgą laikotarpį po Ginčo laikotarpio pabaigos, netgi pats pareiškėjas nemanė, kad Panevėžio AVPK įgyvendinant pareiškėjo teisę pasivaikščioti, jam buvo padaryta neturtinė žala, kas patvirtina, kad nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą.
15. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo itin ankšti, todėl kameroje būnant daugiau nei dviem asmenims, išėjus pasivaikščioti, trūko vietos; kiemeliai visi vienoje vietoje; kiemelių areštinėje yra per mažai, teismas, vertindamas teisinį reguliavimą, nurodė, kad iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri pasivaikščiojimo kiemų dydžio ir išsidėstymo nereglamentavo, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje nėra jokios nuostatos dėl policijos areštinės pasivaikščiojimo kiemo. Pagal Taisyklių 56 punktą vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys. Atsižvelgęs į šias normas, taip pat remdamasis į bylą pateiktais įrodymais (Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. tarnybinis pranešimas, duomenys apie pasivaikščiojimo kiemelių plotą), teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl pareiškėjo judėjimo ribojimo dėl areštinės kiemelių ankštumo laikytini nepagrįstais; taip pat atmestini skundo argumentai dėl kiemelių išsidėstymo.
16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad naudodamasis teise pasivaikščioti areštinės kiemelyje, jis buvo priverstas kvėpuoti automobilių išmetamosiomis dujomis, vadovaudamasis teisiniu reguliavimu (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), ir į bylą pateiktais įrodymais (Panevėžio AVPK 2017 m. birželio mėn. raštas Nr. 50-S – atsakymas į pareiškėjo 2017 m. gegužės 11 d. skundą, 2017 m. birželio mėn. tarnybinis pranešimas „Dėl E. V. skundo“; 2017 m. birželio 7 d. tarnybinis pranešimas „Dėl specialiųjų automobilių“, Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos priežiūros departamento 2017 m. balandžio 18 d. raštas Nr. (1.1.36-411)4-1486 „Dėl automobilių išmetamųjų dujų poveikio“, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas 2017m. rugsėjo 1 d. raštas Nr. 2.1-1182(4.33.1.12), Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. tarnybinis pranešimas), konstatavo, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad jis buvo priverstas nuolat kvėpuoti automobilių išmetamosiomis dujomis areštinės pasivaikščiojimo kieme, kad buvo jomis nuodijamas, yra neįrodyti ir todėl atmestini. Teismas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir į bylą pateiktus įrodymus taip pat konstatavo, kad atmestini kaip neįrodyti pareiškėjo argumentai, kad jis buvo susirgęs dėl Panevėžio AVPK kaltės , tai yra dėl automobilių išmetamųjų dujų poveikio ir būtent dėl to išvežtas į infekcinę ligoninę atlikti tyrimams.
17. Atsižvelgęs į nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus bei faktą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nenustačius visų būtinų viešajai civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
III.
18. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.
19. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjui būnant Areštinėje jam yra netaikomas BVK. Pareiškėjo nuomone, pagal BVK (3 str. 4 d.) jis turėjo teisę į 3 ar 2 valandų pasivaikščiojimą gryname ore (priklausomai nuo to, ar pareiškėjas buvo paprastoje grupėje ar drausmės grupėje). Pareiškėjas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui buvo leidžiama pasivaikščioti gryname ore tiek, kiek leidžiama suimtiesiems, o ne nuteistiesiems.
20. Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimų gryname ore buvo atsisakęs dėl ligos, kuria, pareiškėjo nuomone, galbūt susirgo dėl to, kad jam buvo skirtas per trumpas pasivaikščiojimų laikas, o taip pat dėl to, kad pasivaikščiojimų metu pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti ne grynu oru, o išmetamosiomis dujomis.
21. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas prieštarauja pats sau, nurodydamas, kad pareiškėjas nebuvo atsisakęs pasivaikščiojimų gryname ore, tačiau, vertindamas pasivaikščiojimų trukmę, nurodė, kad pareiškėjas pats nenorėjo ilgiau būti gryname ore.
22. Pareiškėjas pažymi, kad kėlė pretenzijas dėl pasivaikščiojimų kiemelių plotų, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime apie tai nieko nėra pasakyta.
23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi visų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. V. kildina iš neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
26. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų CK 6.271 straipsnyje, pareiškėjo skundą atmetė.
27. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, be to, pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, susijusio su pasivaikščiojimo kiemelių plotu.
28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
29. Teisėjų kolegija nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas turėjo nuteistojo statusą (b. l. 52) . Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore reglamentuoja pasivaikščiojimą reglamentuoja BVK. Pažymėtina, kad nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore priklauso nuo grupės, kuriai jie priklauso pobūdžio – drausmės, paprastoji ar lengvoji. Pagal byloje pateiktus pareiškėjo duomenis (b. l. 161), kurių neginčija atsakovas, pareiškėjas iki 2016 m. lapkričio 8 d. priklausė paprastajai grupei, o po 2016 m. lapkričio 8 d. – drausmės grupei.
30. Ginčo laikotarpiu buvo aktualios šios BVK redakcijos: 1) galiojusi nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (toliau – ir BVK 1 redakcija; 2) galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki ginčo laikotarpio pabaigos (toliau – ir BVK 2 redakcija).
31. Pagal BVK 1 redakciją nebuvo nustatyta pasivaikščiojimų trukmė asmenims, priklausantiems paprastajai grupei, šis reguliavimas buvo detalizuotas Higienos normos HN 76:2010 11 punkte, kuriame buvo įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Atsižvelgiant į bylos duomenis, matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2016 m. kovo 31 d. nebuvo tinkamai užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore (pasivaikščiojimai vyko trumpiau nei vieną valandą, 29 paras teisė pasivaikščioti gryname ore nebuvo užtikrinta visiškai).
32. Pagal BVK 2 redakcijos 72 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Priklausomai nuo šių grupių, skiriasi nuteistiesiems priklausanti teisė kasdien pasivaikščioti. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas (BVK 73 str. 5 p.), lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas (BVK 74 str. 5 p.), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 2 valandas (BVK 75 str. 5 d.).
33. Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjui nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. turėjo tekti ne mažiau, nei 3 valandos pasivaikščioti gryname ore (BVK 73 str. 5 p.), o nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki ginčo laikotarpio pabaigos (2017 m. balandžio 3 d.) – ne mažiau kaip 2 valandos pasivaikščioti gryname ore (BVK 75 str. 5 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui 9 paras visiškai nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, likusį laikotarpį pareiškėjo pasivaikščiojimai truko mažiau, nei 3 valandas. Nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki ginčo laikotarpio pabaigos (2017 m. balandžio 3 d.) pareiškėjui pasivaikščiojimai nebuvo suteikti 5 paras, o visą likusį buvimo Areštinėje laikotarpį pasivaikščiojimai truko mažiau, nei 2 valandas
34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus.
35. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).
36. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
37. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
38. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (43 paras nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta pasivaikščiojimo trukmė, kitą buvimo Areštinėje laikotarpį pasivaikščiojimų trukmė neatitiko BVK reikalavimų), tai, kad nenustatyta, jog Alytaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad 200 Eur suma yra adekvati ir atitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose nustatytinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius.
39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, todėl jų nekartoja. Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime pasisakė dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir jo atitikimo teisės aktų reikalavimams, todėl pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas šio jo argumento nevertino yra nepagrįsti.
40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 26 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui E. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Ramutė Ruškytė