Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 42.11.1.; 63.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Neringos Švedienės,

kolegijos teisėjų Onos Gasiulytės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2429-872/2013 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, dėl kredito sutarties nutraukimo, trečiasis asmuo R. B., išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,      

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2007-02-09 Kredito sutarties Nr. FA-BS1620070052 (su visais pakeitimais ir papildymais) vienašališką nutraukimą, atliktą atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, iniciatyva, neteisėtu ir negaliojančiu, priteisti iš atsakovo visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-02-09 trečiasis asmuo R. B. su atsakovu sudarė Kredito sutartį Nr. BS1620070052, pagal kurią jam buvo suteiktas 376506,00 Eur (1328313,68 Lt) kreditas 20 metų laikotarpiui. 2007-02-09 atsakovas ir ieškovė R. B. sudarė Laidavimo sutartį Nr. FA-BS1620070052, pagal kurią ieškovė įsipareigojo solidariai atsakyti atsakovui, jeigu kredito gavėjas, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal kredito sutartį su visais tolimesniais jos papildymais ir pakeitimais. 2007-09-24 atsakovas ir trečiasis asmuo pasirašė Susitarimą Nr. BS1620070052-P-1, kuriuo iš dalies pakeitė ir papildė kredito sutartį. Šiuo susitarimu atsakovas leido išmokėti ne daugiau kaip 43443,00 Eur, skirtų statybos darbų pradžiai, kredito gavėjui į sąskaitą banke, nepateikus atsakovui būsto statybos leidimo ir projekto. Susitarimu kredito gavėjas R. B. įsipareigojo ne vėliau kaip per 3 kalendorinius mėnesius pateikti atsakovui būsto statybos leidimą ir projektą. Šios sutarties sąlygos nevykdymas laikytinas esminiu kredito sutarties pažeidimu ir suteikė atsakovui teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, bei pareikalauti iš kredito gavėjo sumokėti visą išmokėtą kredito dalį kartu su priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis pagal kredito sutartį mokėtinomis sumomis. 2007-12-07 atsakovas ir R. B. pasirašė Susitarimą Nr. BS1620070052-P-2, kuriuo buvo nustatyta, kad kredito paskirtis yra žemės sklypo pirkimas, namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini), statyba ir namo, esančio (duomenys neskelbtini), statyba. Susitarimu buvo nustatyta, jog namas, esantis (duomenys neskelbtini), turi būti baigtas statyti iki 2009-02-09. R. B. įsipareigojo šį namą su žemės sklypu įkeisti atsakovui ne vėliau kaip iki 2007-12-21. 2009-06-05 sprendimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nutraukė ieškovės ir trečiojo asmens R. B. santuoką bei patvirtino sutuoktinių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria buvo susitarta, jog kredito gavėjui R. B. tenka visi kreditoriniai įsipareigojimai atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą. 2012-04-17 nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą: 0,118 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teise priklausantį R. B.; 0,1500 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei dvibutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurie dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklauso R. B. ir ieškovei R. B.. Nutartimi kredito gavėjas taip pat buvo įspėtas, kad negrąžinus skolos, t.y. 358848,76 Eur negrąžinto kredito, 24318,12 Eur palūkanų, 26641,53 Eur delspinigių bei 100 Lt žyminio mokesčio išlaidų per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti. 2012-05-29 gavusi šią nutartį, ieškovė sužinojo, jog 2012-01-04 atsakovas R. B. išsiuntė raštą Nr. Dnk1200116 dėl kredito sutarties nutraukimo, kuriuo įspėjo, jog per nustatytą terminą iki 2012-02-05 neįvykdžius įpareigojimų, atsakovas vienašališkai nutrauks kredito sutartį, kadangi kredito gavėjas nevykdo sąlygos paskolą grąžinti dalimis nustatytais terminais. Ieškovė nesutinka su vienašališku kredito sutarties nutraukimu, nes atsakovas kredito sutartį nutraukė, pažeisdamas ieškovės ir trečiojo asmens, kaip vartotojų teises ir teisėtus interesus. Ieškovės pastangos kredito sutarčiai išsaugoti buvo maksimalios, ieškovė siūlė modifikuoti sutartinius santykius, o atsakovo pastangų kredito sutarčiai išsaugoti nebuvo, atsakovas nebendradarbiavo su ieškove, tik grasino dėl sutarties nutraukimo. Atsakovas pažeidė teisės aktuose įtvirtintą šalių kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigą, nes jis neturėjo teisės vienašališkai nutraukti kredito sutarties (LR CPK 6.82 str., 6.188 str., 6.200 str., 6.204 str.).

Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad kredito sutarties šalys, pasirašydamos kredito sutartį, kredito sutarties 58 p. ir 59 p. numatė atsakovo teisę, esant tam tikroms sąlygoms, vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą. Atsakovas turėjo teisę nutraukti kredito sutartį tiek sutarties, tiek įstatymo pagrindu. 2012-01-04 raštu Nr. Dnk1200118 buvo nurodyta, jog trečiasis asmuo R. B. vėluoja vykdyti savo finansinius įsipareigojimus ir jo skola rašto išsiuntimo dieną sudaro 8962,61 Eur. Trečiojo asmens vėlavimai mokėti įmokas tęsėsi daugiau kaip porą mėnesių, ir tai laikytina esminiu kredito sutarties pažeidimu. Ieškovės argumentai dėl kredito sutarties 58.1 punkto neatitikimo bendriesiems sąžiningumo kriterijams yra nepagrįsti ir neįrodyti (LR CPK 6.156 str., 6.217 str. - 6.220 str.).

Išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė 2012-10-08 nutarimą Nr.10-901 „Dėl išvados civilinėje byloje Nr.2-2429-872/2013 patvirtinimo ir teikimo“, kurioje nurodė, kad R. B. ir atsakovo pasirašyta sutartis yra vartojimo sutartis, parengta pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Šiai sutarčiai taikomos LR CK 6.188 str. nuostatos. Bankas, kaip viena iš sutarties šalių, turi didesnę ekonominę ir derybinę galią, todėl turi didesnę galimybę primesti savo valią, o kartu pažeisti vartotojo interesus bei sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba padarė išvadą, kad sutarties sąlygos, kurios numato atsakomybę, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei nustato neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimus. Vartotojui yra nustatomos griežtos pareigos, susijusios su sutarties vykdymu, kurių neįvykdžius vartotojui gali būti taikoma griežčiausia sutartinė civilinė atsakomybė – vienašališkas sutarties nutraukimas banko iniciatyva. Banko pareiga tinkamai informuoti vartotoją apie sutarties nutraukimą sutartyje nėra numatyta. Išvadą teikianti institucija nurodė, jog sutarties 59 punkto sąlyga, suteikianti teisę bankui be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, tinkamai apie tai nepranešant vartotojui, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-31 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės R. B. valstybės naudai 72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, jog pagal 2007-02-09 Kredito sutartį Nr. BS1620070052 bankas suteikė trečiajam asmeniui R. B. 20 metų (iki 2027-02-09) 376506 Eur (1328313,68 Lt) dydžio kreditą, kurio paskirtis: būsto statyba ir žemės sklypo pirkimas. Sutartimi bankui buvo įkeistas namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini). 2007-02-09 atsakovas ir ieškovė R. B. sudarė Laidavimo sutartį Nr. FA-BS1620070052, pagal kurią ieškovė įsipareigojo solidariai atsakyti atsakovui, jeigu kredito gavėjas R. B., už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal kredito sutartį su visais tolimesniais jos papildymais ir pakeitimais. 2007-09-24 susitarimu Nr. BS1620070052-P-1 atsakovas trečiajam asmeniui leido išmokėti ne daugiau kaip 43443,00 Eur, skirtų statybos darbų pradžiai, kredito gavėjui į sąskaitą banke, nepateikus jam būsto statybos leidimo ir projekto. Susitarimu kredito gavėjas R. B. įsipareigojo ne vėliau kaip per 3 kalendorinius mėnesius pateikti atsakovui būsto statybos leidimą ir projektą. Susitarime šalys nutarė, kad sąlygos nevykdymas laikytinas esminiu kredito sutarties pažeidimu ir suteikė atsakovui teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, bei pareikalauti iš kredito gavėjo sumokėti visą išmokėtą kredito dalį kartu su priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis pagal kredito sutartį mokėtinomis sumomis. 2007-12-07 susitarimu Nr. BS1620070052-P-2 buvo pakeista suteikto kredito paskirtis, nurodant, jog kreditas suteikiamas žemės sklypo pirkimui, namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini) statybai ir namo, esančio (duomenys neskelbtini) statybai. Susitarimu taip pat buvo nustatyta, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini) turi būti baigtas statyti iki 2009-02-09 ir kad R. B. įsipareigojo šį namą su žemės sklypu įkeisti atsakovui ne vėliau kaip iki 2007-12-21. 2011-10-18 ir 2011-11-18 pranešimais bankas trečiajam asmeniui R. B. priminė, kad jis nevykdo įsipareigojimų pagal 2007-02-09 Kredito sutartį Nr. FA-BS1620070052 (su pakeitimais ir papildymais) ir kitas kredito sutartis. 2012-01-04 atsakovo raštu R. B. buvo įspėtas, kad iki 2012-02-05 nesumokėjus skolos su tai dienai priskaičiuotomis palūkanomis bei delspinigiais, sutartis bus nutraukta nuo 2012-02-05 be atskiro įspėjimo, o atsakovas pradės priverstinį skolos išieškojimą iš bankui įkeisto turto. 2012-04-17 nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą: 0,118 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teise priklausantį R. B.; 0,1500 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei dvibutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurie dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklauso R. B. ir ieškovei R. B.. Nutartimi kredito gavėjas taip pat buvo įspėtas, kad, negrąžinus skolos, t.y. 358 848,76 Eur negrąžinto kredito, 24318,12 Eur palūkanų, 26641,53 Eur delspinigių bei 100 Lt žyminio mokesčio išlaidų per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti. Ieškovė prašė pripažinti 2007-02-09 Kredito sutarties Nr. FA-BS1620070052 (su visais pakeitimais ir papildymais), pasirašytos tarp trečiojo asmens R. B. ir atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S filialą Lietuvoje, vienašalį 2012-02-05 nutraukimą atsakovo iniciatyva neteisėtu ir negaliojančiu. Šalies teisė vienašališkai nutraukti sutartį, kai kita šalis ją iš esmės pažeidžia, aiškinama sutarties šalių interesų pusiausvyros, sutarties privalomumo, vykdytinumo ir kitais principais. Teismas nustatė, kad trečiojo asmens R. B. ir banko pasirašytoje kredito sutartyje buvo numatytas sutarties nutraukimas banko reikalavimu. Sutarties 58.1 punkte numatyta, kad bankas turi teisę pareikalauti pateikti papildomas prievolių užtikrinimo priemones arba nutraukti sutartį, jeigu kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų ir nepašalina pažeidimo per 30  kalendorinių dienų nuo banko raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos. Sutarties 59 punktas numato, jog kredito gavėjui per banko nustatytą terminą nepašalinus šios sutarties pažeidimų, ši sutartis laikoma nutraukta be atskiro banko pranešimo. Teismas konstatavo, jog sutartį bankas nutraukė nustatęs, kad trečiasis asmuo R. B. nevykdo arba netinkamai vykdo savo įsipareigojimus pagal sutartį, t.y. jo vardu atidarytoje sąskaitoje nesukaupia pinigų likučio kredito grąžinimui bei palūkanų sumokėjimui. Trečiasis asmuo R. B. įsipareigojo vykdyti mokėjimus dienomis pagal nustatytą grafiką, todėl paskolos davėjui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai. Kad eilinių paskolos įmokų mokėjimas paskolos davėjui yra esminė sutarties sąlyga, patvirtina ir CK 6.874 str. 2 d. nuostata, kurioje įtvirtinta, kad jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Sudaręs sutartį ir gavęs kreditą, trečiasis asmuo įgijo pareigą mokėti bankui įmokas sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais. Trečiajam asmeniui nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, kita sutarties šalis bankas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Teismas nustatė, kad kredito negrąžinimas, priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių nesumokėjimas savaime laikytini esminiais kredito sutarties pažeidimais. Be to, teismo posėdžio metu trečiasis asmuo R. B. pripažino, kad jo įmonei praradus turtą, jis prarado gaunamą atlyginimą, todėl neturėjo galimybės mokėti bankui, t.y. tinkamai nevykdė pasirašytos kredito sutarties ir pagal nustatytą grafiką nemokėjo priskaičiuotų kredito įmokų ir palūkanų. Pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį faktiškai egzistavo. Bankas 2011-10-18 ir 2011-11-18 raštais nustatė papildomą terminą kredito gavėjui padengti pradelstus įsiskolinimus. Teismas konstatavo, kad skolininkas buvo iš anksto tinkamai informuotas apie sutarties nutraukimą, suteikiant jam protingą papildomą terminą įvykdyti pradelstus sutartinius įsipareigojimus. Apie įsiskolinimą bankui ir apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą neįvykdžius įsipareigojimų, bankas ieškovą informavo 2012-01-04 raštu Nr. Dnk1200118, kad kredito sutartis vienasmeniškai nutraukta. Bankas kredito sutartį nutraukė skolininkui sistemingai pažeidinėjant šią sutartį, nes trečiojo asmens R. B. įsiskolinimas sutarties nutraukimo dieną sudarė daugiau nei 30000 Lt (8962,61 Eur). Sutarties nutraukimas buvo proporcinga bei adekvati banko pritaikyta priemonė už kredito sutarties sąlygų pažeidimą. Ieškovė R. B. ieškiniu ginčija 2007-02-09 Kredito sutarties Nr. FA-BS1620070052 (su visais pakeitimais ir papildymais) vienašališką nutraukimą taip pat remdamasi tuo, jog toks atsakovo poelgis pažeidė jos ir trečiojo asmens, kaip vartotojo, interesus. Teismas pažymėjo, jog vartojimo sutarčių sąlygas nesąžiningomis gali pripažinti tik teismas. Išanalizavus vartotojų teises ginančios tarnybos nutarimą, teismas nustatė, kad jos įvardinti su ieškinio dalyku susiję Kredito sutarties 58.1 ir 59 punktai atitinka nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus. Su šia išvada teismas iš esmės sutiko, tačiau įvertino ją konkrečių nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste. Vertindamas kredito sutarties 58-59 punktuose įtvirtintas nuostatas vartotojų teisių apsaugos kontekste, teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant bylą iš esmės 2013-10-11 teismo posėdžio metu trečiasis asmuo R. B. nurodė, jog tik pagal pačią pirmąją paskolos sutartį kreditas buvo paimtas šeimos poreikiams, t.y. būsto statybai. Tolimesni kredito sutarties pakeitimai ir papildymai buvo aktualūs trečiajam asmeniui, kaip verslininkui, nes, trečiojo asmens teigimu, už vėlesnes paskolas buvo statomi objektai, perkami sklypai ir daromi detalūs planai. Teismas konstatavo, jog kreditą pagal kredito sutartį trečiasis asmuo ėmė kaip verslininkas, o ne kaip vartotojas, todėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pateiktą išvadą teismas vertino, kaip rekomendacinio pobūdžio dokumentą (LR CK 6.188 str. 2 d., 6.204 str., 6.209 str., 6.217 str. 5 d., 6.217 str. 2 d., 6.874 str. 1 d. ir 2 d.).

                            III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė R. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013-10-31 sprendimą, kaip nepagrįstą ir neteisėtą, priimti naują sprendimą - tenkinti ieškinį ir pripažinti, kad 2007-02-07 Kredito sutartis Nr. BS1620070052 buvo nutraukta neteisėtai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog kreditas panaudotas verslui, o ne asmeniniams tikslams, todėl galioja prezumpcija, kad sutuoktinių kartu paimtas kreditas panaudotas asmeniniams, šeimos tikslams. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad būtent šios lėšos buvo panaudotos trečiojo asmens veikloje, o tokios aplinkybės negalima nustatyti, remiantis tik jo parodymais, nepagrįstais jokiais įrodymais. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai nustatė, jog kreditą pagal ginčijamą kredito sutartį trečiasis asmuo ėmė, kaip verslininkas, o ne kaip vartotojas, ir paneigė vartotojui palankią prezumpciją. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas neneigė, kad kredito sutartis turi būti kvalifikuojama, kaip vartojimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą būti aktyviam, savo iniciatyva rinkti įrodymus. Ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties specifika, kad ginami silpnesniosios šalies interesai, lemia teismo pareigą būti aktyviam procese. Atsižvelgiant į tai, kad teismas buvo neaktyvus, sprendimas turi būti pripažintas neteisėtu, negaliojančiu. Apeliantė pažymėjo, jog įmokos nebuvo sumokėtos už du mėnesius, t.y. pradelsimas nėra ženklus, sutartis nutraukta, remiantis negaliojančiomis kredito sutarties nuostatomis, t.y. 58 p. ir 59 p. Skolininko aktyvumas, siekiant išsaugoti šalių santykius, noras bendradarbiauti įrodo, jog ieškovė nori tęsti sutartinius santykius (LR CK 6.188 str. 1 ir 2 d., 6.193 str. 4 d., 6.217 str.). 

Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas ieškovės R. B. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-31 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą, buvo maksimaliai aktyvus, savo iniciatyva rinko įrodymus. Jis aktyviai domėjosi ir aiškinosi tikruosius kredito sutarties nutraukimo pagrindus, vertino nutraukimo teisėtumą. Tai iš esmės įrodo tiek byloje esantys duomenys, tiek teismo sprendimas, kurio motyvuojamojoje dalyje teismas išsamiai ir pagrįstai pasisakė dėl visų bylos aplinkybių, argumentų bei įrodymų. Teismas pagrįstai nepripažino kredito sutarties vartojimo sutartimi, nes pats kredito gavėjas R. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog tik pagal pirminę kredito sutartį paskola buvo paimta šeimos reikmėms – būsto statybai, vėliau poreikiai keitėsi, t.y. už paskolas buvo statomi objektai, perkami sklypai ir daromi detalūs planai verslo tikslais, todėl santykiai negali būti traktuojami, kaip vartojimo (LR CK 6.209 str., 6.217 str., 6.218 str.). 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį, nesikreipiant į teismą (CK 6.218 straipsnis). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, kuriai remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne.

CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį net tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.

Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo nuo 2011-10-18 pagal 2007-02-09 Kreditavimo sutartį Nr. FA-BS1620070052 (su visais pakeitimais ir papildymais) atsakovui nesumokėjo nei vienos kredito dalies, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiasis asmuo atliko esminį sutarties pažeidimą (2007-02-09 Kreditavimo sutartį Nr. FA-BS1620070052 58.1 p., sudariusį teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes 8962,61 Eur kredito dalies įmokų nesumokėjimas leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kredito sutarties vienašališkam nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas. Tai, kad vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas, savaime nereiškia, kad ieškovės ir trečiojo asmens turtinei padėčiai pablogėjus ir rinkoje sumažėjus nekilnojamojo turto kainoms, atsakovas turėjo besąlygiškai keisti kredito sutarties sąlygas arba jos nenutraukti. Ta aplinkybė, kad atsakovas, nuo 2011-10-18 negaudamas nė vienos kredito dalies, 2 mėnesius nenutraukė vienašališkai kredito sutarties, parodo, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, per 2 mėnesius negaudamas nė vienos kredito dalies pagal kredito sutartį, taigi ir tam tikro pelno, užtikrino šalių interesų pusiausvyrą.

Tai, kad ieškovė, reikalaudama pripažinti 2007-02-09 Kredito sutarties Nr. FA-BS1620070052 (su visais pakeitimais ir papildymais) vienašališką nutraukimą, atliktą atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, iniciatyva, neteisėtu ir negaliojančiu, neatlikdama jokių mokėjimų banko naudai, patvirtina, kad ieškovė kredito sutarties nutraukimą ginčijo formaliais pagrindais, tuo parodydama, kad nėra suinteresuota atlikti net minimalius mokėjimus banko naudai, formaliai ginčydama kredito sutarties nutraukimą, nes nepateikė įrodymų, kad gali prisiimti kokius nors papildomus finansinius įsipareigojimus, kurie užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuojanti galimybė skolinius įsipareigojimus iš dalies padengti turtu, savaime nereiškia, kad bankas savo pelno sąskaita turi sudaryti ieškovei išskirtines sąlygas trečiojo asmens ekonominei veiklai vystyti, nes nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu.

Tai, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, pateikdama ieškinį formaliais pagrindais, tikėjosi, kad jai atsirastų galimybė per bylinėjimosi laikotarpį išvengti priverstinio vykdymo veiksmų, savaime nereiškia, kad bankas, turėdamas savo teisėtus lūkesčius dėl pelno gavimo, turėjo pareigą išsaugoti kredito sutartį savo pelno sąskaita.

Nagrinėjamu atveju ieškovė ir trečiasis asmuo nėra priskirtini prie silpnesniosios teisinių santykių šalies, kaip vartotojai, nes trečiojo asmens ekonominėje veikloje yra versliškumo požymių, atsižvelgiant į tai, kad buvo vykdomas individualus verslo projektas dėl dviejų skirtingų žemės sklypų ir gyvenamųjų namų (b.l. 31-32) finansavimo, įvertinus tą aplinkybę, kad dviejų žemės sklypų ir dviejų gyvenamųjų namų nereikia vienos šeimos poreikių tenkinimui ir tai neatitinka standartinių vidutinio vartotojo poreikių buičiai ar vienintelio šeimos būsto kreditavimui.

Ta aplinkybė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo, vykdydamas naudingą ekonominę veiklą, siekė naudos savo poreikiams tenkinti, savaime nereiškia, kad atsakovas, kaip bankas, turėjo atsisakyti savo teisėtų lūkesčių ir sudaryti išskirtines sąlygas trečiojo asmens ekonominei veiklai vykdyti, trečiajam asmeniui neatliekant kredito dalies mokėjimų nuo 2011-10-18, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė sutarties stabilumo principo, nes  atsakovas, kaip bankas, vykdydamas bendradarbiavimo pareigą, elgės pagal sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nes ieškovė turėjo įrodyti, kad nebuvo esminio kredito sutarties pažeidimo ir ji turi realias galimybes vykdyti sutartines prievoles tinkamai, nepažeidžiant atsakovo, kaip banko, teisėto intereso, nes ekonominės krizės aplinkybė ir kaip jos pasekmė atsiradęs nemokumo faktas savaime nesukuria bankui pareigos išsaugoti kredito sutartį savo pelno sąskaita, neužtikrinant šalių sutartinių prievolių pusiausvyros.

Situacija, kai nėra atliekami net daliniai mokėjimai banko naudai, parodo, kad apeliantė ir trečiasis asmuo tinkamai nebendradarbiavo, nes patys pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, negaudamas jokių net dalinių įmokų pagal kredito sutartį, negali savo pelno sąskaita užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą. Ta aplinkybė, kad nuo 2011-10-18 pagal kredito sutartį nesumokėjo nei vienos kredito dalies, ir formaliais pagrindais apeliacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą 2013-10-31 sprendimą bei, vykstant bylinėjimosi procesui, iki šiol neatliko jokių mokėjimų banko naudai, parodo, kad ieškovė ir trečiasis asmuo nėra suinteresuoti realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, nes padėtis, kai nėra atliekami jokie mokėjimai bankui, yra jų tikslas, tuo patvirtinant, kad atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad kredito sutartis bus įvykdyta ateityje (LR CK 6.204 str. 3 d., 6.186 str. 3 d.).

              Teisėjų kolegija pažymi, kad bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, nes pagal sudarytas kreditavimo sutarties sąlygas trečiasis asmuo buvo tinkamai informuotas pagal sutarties nuostatas, todėl bankas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė kredito sutartį dėl esminio jos pažeidimo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinys negali būti tenkinamas, nes byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą pripažinti 2007-02-09 Kredito sutarties Nr. FA-BS1620070052 (su visais pakeitimais ir papildymais) vienašališką nutraukimą, atliktą atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, iniciatyva, neteisėtu ir negaliojančiu, ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

              Tai, kad ieškovei nepatinka sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal CPK 270 str. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, nes jie yra teisiškai nereikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą ir patenkinti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išnagrinėta teisingai (LR CK 6.38 str., 6.158 str., 6.193 str. 6.195 str., 6.200 str., CPK 7 str., 12 str., 13 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, apeliantei nėra priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė neįgijo pareigos atlyginti atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nes byloje nėra pateikti jų dydį patvirtinantys įrodymai  (LR CPK 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas

n u t a r i a:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                                                 Neringa Švedienė

Teisėjai                                                                                                                                                       Ona Gasiulytė

                                                                                                                                       Vytautas Zelianka