Civilinė byla Nr. e2A-871-934/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00467-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18 

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų R. V. ir V. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Parama verslui“ ieškinį atsakovams R. V. ir V. Z. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Parama verslui“ nemokumo administratorė UAB „UBC“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. Z. (toliau – ir atsakovas) ir R. V. (toliau – ir atsakovė) 7 681 073,63 Eur žalos atlyginimą ieškovės UAB „Parama verslui“ naudai, priteisti iš atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:

1.1.                      2016 m. vasario 10 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 16/02-10-1 pradinė kreditorė UAB „Toleita“ perleido naujajai kreditorei UAB „Parama verslui“ reikalavimo teisę į skolininkę UAB „VKK Vilnius“. Reikalavimas kildinamas iš šių sutartinių santykių: 2010 m. birželio 10 d. susitarimu dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo Nr. 06/10, sudaryto tarp pradinės kreditorės UAB „Toleita“ (įkaito davėjas) ir UAB „VKK Vilnius“ (skolininkas); 2010 m. birželio 15 d. sudaryta paskolos sutartimi tarp UAB „Toleita“ (paskolos davėjas) su UAB „VKK Investicija“ (paskolos gavėjas), UAB „Vicus“ (garantas ir laiduotojas); 2011 m. sausio 24 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Toleita“ (paskolos davėjas) ir UAB „VKK Vilnius“ (paskolos gavėjas) sudaryta paskolos sutartimi Nr. 11/01/24; 2012 m. balandžio 5 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 300, kuria pradinė kreditorė UAB „Toleita“ pardavė UAB „VKK Vilnius“ prekes už 322 510,56 Eur sumą, o UAB „VKK Vilnius“ už parduotas prekes neatsiskaitė;

1.2.                      Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi UAB „VKK Vilnius“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2018 m. kovo 1 d. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto;

1.3.                      Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-828-232/2019 UAB „VKK Vilnius“ ieškinys UAB „Parama verslui“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo atmestas ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-210-431/2019 UAB „Parama verslui“ įtraukta į UAB „VKK Vilnius“ kreditorių sąrašą su 7 681 073,63 Eur finansiniu reikalavimu;

1.4.                      Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, nutartis įsiteisėjo 2021 m. kovo 4 d. (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-273-241/2021);

1.5.                      Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartyje, be kita ko, konstatuota ir buvusių įmonės vadovų, t. y. P. J., V. Z., G. K. bei R. V. kaltė dėl atliktų tyčinių veiksmų, privedusių įmonę prie bankroto. Ieškovė ieškinį dėl žalos atlyginimo reiškia tik V. Z. bei R. V., kadangi būtent šių asmenų veiksmai sukėlė ieškovei žalą. V. Z. buvo tikrasis ir faktinis UAB „VKK Vilnius“ vadovas, kuris sukūrė ir vadovavo šiai įmonei per formalius vadovus bei akcininkus. Būtent V. Z. priimdavo visus sprendimus, susijusius su įmonės veikla bei finansais. Tuo tarpu R. V. padėjo V. Z. vykdyti neteisėtus, žalingus įmonės bei kreditorių atžvilgiu veiksmus, prisidėjo prie jų bei juos dangstė;

1.6.                      V. Z. sukūrė ir vadovavo visai įmonių grupei, kuriai priklausė šios įmonės: UAB „VKK Vilnius“, kuri bankrutavo vadovaujant su V. Z. susijusiam asmeniui R. V.; UAB „VKK Investicija“, bankrutavo vadovaujant V. Z.; UAB „Vicus“, bankrutavo vadovaujant V. Z.; UAB „Vekšis“, bankrutavo vadovaujant V. Z.; UAB „VKK Kaunas“, bankrutavo vadovaujant V. Z.; UAB „VKK Klaipėda“, bankrutavo vadovaujant V. Z.; UAB „Baziris“, bankrutavo vadovaujant V. Z.; UAB „Upynalė“, bankrutavo vadovaujant V. Z. Visos šios įmonės šiuo metu yra bankrutavusios, kreditoriams padaryta žala skaičiuojama dešimtimis milijonų eurų. Visoms įmonių grupėje esančioms įmonės faktiškai vadovavo V. Z. V. Z. buvo de fakto įmonių grupės vadovu ir priiminėjo su įmonių veikla susijusius sprendimus, de jure vadovams bei akcininkams neleido priiminėti jokių sprendimų, daryti įtakos bendrovės veiklai, nepateikdavo su įmonės veikla susijusių ir svarbių dokumentų, neteikė pilnos informacijos apie bendrovės veiklą. Nei viena sutartis ar dokumentas negalėjo būti sudaromas ir tvirtinamas be V. Z. sutikimo. Visų įmonių anspaudai ir banko sąskaitų prisijungimo duomenys (įskaitant internetinės bankininkystės generatorius) buvo išimtinai V. Z. disponavime;

1.7.                      2007 m. gegužės 17 d. UAB „VKK Vilnius“ steigimo sutartyje pasirašė šie steigėjai: R. Z., kuri yra V. Z. dukterėčia, turinti 15 proc. akcijų, B. Z., kuri yra V. Z. dukra, turinti 70 proc. akcijų, D. B., kuri yra V. Z. buvusi sugyventinė, turinti 15 proc. akcijų. N. D. buvo UAB „Vekšis“ ir UAB „Vicus“ buhaltere, kuri tapo direktore trumpam laikotarpiui V. Z. paprašius. Įmonės akcininkės buvo A. Ž., kuri yra V. Z. teta (V. Z. mamos sesuo), turinti 95 proc. akcijų, bei jos dukra R. Z., kuri yra V. Z. dukterėčia, turinti 5 proc. akcijų. Įmonės akcininke nuo 2013 m. sausio 23 d. yra A. Ž.;

1.8.                      Įmonės direktoriai buvo šie asmenys: N. D. (susijusių įmonių buhalterė); D. J., kuri yra V. Z. sugyventinės D. B. dukra; P. J., kuris patvirtino, kad darė paslaugą V. Z., t. y. buvo formalus vadovas; V. Z.; E. B., kuris nurodė, kad faktinis vadovas buvo V. Z.; R. V., vadovavusi nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2014 m. liepos 28 d.; G. K.; R. V., vadovavusi nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki bankroto bylos iškėlimo;

1.9.                      Su pradiniu kreditoriumi UAB „Toleita“ dėl paskolinių santykių visus klausimus derino V. Z., kuris tuo metu save pristatinėjo kaip UAB „VKK Vilnius“ akcininkų atstovas. UAB „VKK Vilnius“ buvo valdoma ir kontroliuojama V. Z. per formalius vadovus bei akcininkus, padedant R. V.;

1.10.                      Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi nustatė, kad UAB „VKK Vilnius“ tapo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau atsakovas V. Z. bankroto bylos neinicijavo ir toliau didino įmonės finansinius įsipareigojimus. 2011 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelstos skolos pusę įmonės turėto turto viršijo 1,6 karto, o 2018 m. kovo 1 d. viršijo 65,8 karto. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi nustatė, kad 2012 m. bendrovė toliau ėmė paskolas, kurių užtikrinimui įkeisdavo turimą turtą ar reikalavimo teises;

1.11.                      UAB „VKK Vilnius“ jau būdama nemoki ir turėdama 2 043 406,26 Eur finansinių įsipareigojimų, 2011 m. spalio 11 d. paskolos sutarties pagrindu paskolino V. Z. 202 734,00 Eur (700 000,00 Lt), kuris UAB „VKK Vilnius“ direktoriaus pareigas oficialiai ėjo nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d. Praėjus keliems mėnesiams po paskolos suteikimo atsakovas 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė skolos perkėlimo ir tarpusavio užskaitos sutartį, pagal kurią sumažino turimą turtą, t. y. perleido 202 734,00 Eur reikalavimo teisę į V. Z. bendrovei UAB „VKK Investicija“, kurios vadovu nuo 2012 m. liepos 13 d. iki pat bankroto bylos iškėlimo dienos (2017  m. birželio 15 d.) buvo V. Z. Tuo tarpu už minėto reikalavimo perleidimą UAB „VKK Vilnius“ buvo sumažinta tokio paties dydžio neva turima skola UAB „VKK Investicija“. Toks itin reikšmingo dydžio debitorinės skolos perleidimas iš esmės nemokiai įmonei, susijusiai su UAB „VKK Vilnius“, negali būti suderinamas su juridinio asmens veiklos tikslais;

1.12.                      Reikalavimo teisė į V. Z. realiai buvo perleista UAB „VKK Investicija“, šis reikalavimas turėjo atsispindėti UAB „VKK Investicija“ balanse, tačiau 2011 m. gruodžio 31 d. balanse UAB „VKK Investicija“ yra apskaičiusi tik 413 148,00 Lt/119 655,93 Eur per vienerius metus gautinų sumų, o tai reiškia, kad 700 000,00 Lt/202 734,00 Eur V. Z. skola UAB „VKK Investicija“ balanse nebuvo apskaityta;

1.13.                      Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi nustatė, kad 2011  m.  gruodžio  31  d. skolos perkėlimo ir tarpusavio užskaitos sutarties sudarymo metu UAB „VKK Vilnius“ jau buvo sudariusi 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutartį su UAB „Toleita“. Taigi savo reikalavimo teisę UAB „VKK Vilnius“ 2011 m. gruodžio 31 d. perleido savo kreditorei UAB „VKK Investicija“, kuriai buvo skolinga pagal vėliau sudarytą sutartį, negu buvo su UAB „Toleita“ sudaryta paskolos sutartis. Susipažinimo su nemokumo administratoriui perduotais dokumentais metu nebuvo aptikta jokių duomenų apie skolos dydį ir jos grąžinimo sąlygas pagal 2011 m. vasario 21 d. paslaugų tarpininkaujant sutartį su UAB „VKK Investicija“. Todėl Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi pagrįstai konstatavo, jog tiek paskolos suteikimas V. Z., tiek šios reikalavimo teisės perleidimas UAB „VKK Investicija“ apsunkino galimybę UAB „VKK Vilnius“ gražinti UAB „Toleita“ suteiktą paskola, kurios gražinimo terminas baigėsi 2012 m. vasario 24 d.;

1.14.                      Panašių nuostolingų sandorių buvo sudaryta ir daugiau, nes UAB „Parama verslui“ virš 7 mln. Eur reikalavimas UAB „VKK Vilnius“ buhalterinės apskaitos dokumentuose, registruose bei finansinėse ataskaitose niekada nebuvo atvaizduotas. Tai, kad ieškovės reikalavimas nebuvo apskaitomas, patvirtina ir 2018 m. kovo 1 d. UAB „VKK Vilnius“ direktorės R. V. parengtas UAB „VKK Vilnius“ bankroto bylos įsiteisėjimo dienos balansas, kuriame iš viso apskaityta 299 269,00 Eur mokėtinų sumų, tuo tarpu nemokumo administratorės parengtame likvidaciniame balanse – 8 486 552,00 Eur;

1.15.                      Didžioji dalis bendrovės reikšmingų dokumentų nebuvo išsaugoti ir nebuvo perduoti nemokumo administratorei, dėl to atsakinga R. V. R. V. prieš iškeliant UAB „VKK Vilnius“ bankroto bylą disponavo visais bendrovės dokumentais. Dokumentai buvo neišsaugoti tyčia tam, kad nebūtų atskleista, kad lėšas nusavino būtent V. Z. su R. V.;

1.16.                      Ieškovei padaryta 7 681 073,63 Eur žala. Ieškovės patirta žala, t. y. įmonės negrąžinta paskola kartu su priskaičiuotomis palūkanomis, neatsiskaitymas už parduotas prekes bei neišmokėta kompensacija už įkeistą žemės sklypą, nėra ir nebus padengta įmonės bankroto proceso metu. Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Visa nuostolių suma priteistina iš atsakovų solidariai;

1.17.                      Atsakovų veiksmai (savalaikis bankroto bylos įmonei neinicijavimas, tolimesnis tyčinis įmonės finansinės padėties bloginimas, pradinės kreditorės UAB „Toleita“ paskolinių lėšų savinimasis bei jų neapskaitymas buhalterinėje apskaitoje, dokumentų dėl skolintų iš UAB „Toleita“ lėšų panaudojimo sunaikinimas, neišsaugojimas) lėmė tai, kad ieškovė neatgavo ir neatgaus 7 681 073,63 Eur skolos iš įmonės.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 12 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas) nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš atsakovų ieškovei solidariai 3 416 093,87 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo ieškinio pateikimo dienos (2021  m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, priteisti iš atsakovo V. Z. ieškovei 2 450 593,18 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo ieškinio pateikimo dienos (2021 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, kitoje dalyje ieškinį atmesti. Taip pat nusprendė priteisti iš atsakovų solidariai 14 145,53 Eur valstybei. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

2.1.                      Įvertinus tai, kad ieškovė, kuriai žala pagal vieną iš ieškinio reikalavimų pagrindų padaryta dėl bendrovės vadovų savalaikio nesikreipimo į teismą, apie tokį savo teisių pažeidimą sužinojo tik paaiškėjus, kad bendrovės nemokumas atsirado 2011 m. gruodžio 31 d. ir jis tęsėsi iki bankroto bylos iškėlimo, darytina išvada, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2018 m. kovo 1 d. Nuo šios datos prasideda termino skaičiavimas. Pareikšdama ieškinį teismui 2021 m. gegužės 3 d. ieškovė nežymiai praleido trejų metų senaties terminą, todėl šis terminas atnaujintinas;

2.2.                      Ieškovė, kaip bankrutavusios bendrovės kreditorė, nemokumo administratorei nereiškiant ieškinio dėl žalos išieškojimo iš asmenų, dėl kurių veiksmų bendrovė prarado galimybę nustatyti, kur buvo panaudotos gautos paskolos, turtas, dėl kurių neveikimo padidėjo bendrovės finansiniai reikalavimai, t. y. padidėjo įsiskolinimai kreditoriams, turėjo teisę reikšti netiesioginį ieškinį bankrutuojančios bendrovės interesais. Tai, kad ieškinio pareiškimo metu bendrovė dar nebuvo išregistruota, nebuvo priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, reiškia, kad ieškovė turėjo teisę reikšti netiesioginį ieškinį bendrovės interesais, tačiau po UAB „VKK Vilnius“ išregistravimo iš juridinių asmenų registro, ieškovė, kaip kreditorė, įgijo tiesioginio reikalavimo teisę į asmenis, padariusius žalos bendrovei ir jos skolininkams;

2.3.                      Ieškovės finansinį reikalavimą sudaro jos negautos pajamos, kurių dydis, kaip finansinis reikalavimas, buvo patvirtintas bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartimi ir sudaro 7 681 073,63 Eur;

2.4.                      Bendrovės vadovų netinkamas pareigų atlikimas preziumuojamas. Atsakovai neįrodė, kad bendrovės vadovų pareigas ėjo tinkamai, kad ieškovės finansinis reikalavimas negalėjo būti patenkintas dėl kitų asmenų veiklos ar neveikimo ar dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo atsakovų valios. Byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustačius atsakovų kaltus veiksmus darytina išvada, kad šiais kaltais veiksmais ir buvo padaryta žala tiek ieškovei, tiek kitiems kreditoriams. Didesnę žalą bendrovei padarė atsakovas V. Z.;

2.5.                      Pripažinus, kad bendrovė nemokia tapo 2011 m. gruodžio 31 d., tai, kokia dalimi padidėjo bendrovės turima skola ieškovei nuo šios datos iki bankroto bylos iškėlimo, yra jai atsiradusia žala dėl to, kad bendrovės faktinis vadovas V. Z. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovei pradėjus vadovauti V. Z. kartu su R. V. už padidėjusią žalą laikotarpiu, kai abu atsakovai vadovavo bendrovei, atsakingi abu atsakovai solidariai, kadangi abu vykdė funkcijas, priskirtinas bendrovės vadovui;

2.6.                      Sutartis dėl įkeitimo su KU „Centrinė taupomoji kasa“ buvo sudaryta vadovaujant V. Z., šios sutarties pasekmė – bendrovės finansinės padėties pablogėjimas. Atsakovas nepateikė byloje įrodymų, kad toks sandoris buvo sudarytas bendrovės interesais, kad jis buvo būtinas verslui vystyti, todėl darytina išvada, jog atsakovas sudarė šį sandorį priešingai bendrovės interesams ir tokiais savo veiksmais lėmė žalos atsiradimą bendrovei;

2.7.                      V. Z. faktinio vadovavimo laikotarpiu skola ieškovei išaugo 5 866 687,05 Eur suma. Šioje apimtyje ieškinys tenkintinas, nes bendrovės vadovų atsakomybė buvo įrodyta pateiktu padidėjusio įsiskolinimo apskaičiavimu. R. V. vadovavimo laikotarpiu skola ieškovei išaugo 3 416 093,87 Eur suma;

2.8.                      Padarius išvadą, kad dėl abiejų atsakovų pareigų neatlikimo, kurias pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) turi atlikti bendrovės vadovai, t. y. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, ieškovei kilo žala, abu atsakovai yra atsakingi už atsiradusią žalą, t. y. už priskaičiuotas palūkanas pagal sutartis, į kurias perleistos reikalavimo teisės, ir ši suma sudaro 3 416 093,87 Eur. Žala priteistina solidariai iš abiejų atsakovų, nes padaryta bendrais veiksmais. Už laikotarpį, kai faktiniu bendrovės vadovu buvo atsakovas V. Z., iki vadove buvo paskirta R. V., skolos ieškovei padidėjimas susidarė dėl V. Z. kaltų veiksmų, todėl suma, kuri sudaro 2 450 593,18 Eur, priteistina tik iš šio atsakovo;

2.9.                      Teismas atmetė reikalavimus dalyje, viršijančioje 5 866 687,05 Eur sumą, darydamas išvadą, kad dokumentų, kur buvo panaudotos paskolos lėšos neišsaugojimas, taip pat įrodymų, kur dingo parduota įranga nepateikimas leidžia vertinti atsakovo V. Z. veiksmus kaip asmens, padariusio žalą bendrovei, tačiau atsakomybė taikytina už žalą, atsiradusią laikotarpiu, kai buvę vadovai netinkamai vykdė pareigas; 

2.10.                      Dalyje, kurioje prašoma priteisti negrąžintą paskolą ir priteisti kompensaciją, ieškinys atmestinas, nes laikotarpiu, kai buvo sudarytos sutartys, neteisėtų atsakovų veiksmų nenustatyta. Skolos UAB „Toleita“, atsiradusios iš sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, dalyje, kuria reikalavimas grindžiamas palūkanų priskaičiavimu bei prekių įsigijimu bendrovei esant nemokiai, reikalavimas pripažintinas pagrįstu;

2.11.                      Nors ieškovė teigia, kad atsakovai yra atsakingi už pradinio kreditoriaus UAB „Toleita“ paskolinių lėšų savinimąsi, tačiau daryti išvadą, kad atsakovai pasisavino lėšas, nėra pagrindo. Atsakovai nurodė, kad gautos sumos buvo panaudotos Kalniečių prekybos centro rekonstrukcijai, buvo pervedamos į kitas bendroves ir pan., todėl vertinti, kad tai yra lėšų pasisavinimas ir dėl to padaryta žala bendrovei, nėra pagrindo;

2.12.                      Finansinės apskaitos dokumentų neperdavimas bankroto administratoriui, buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, tačiau reikalavimui dėl žalos atlyginimo iš bendrovės byloje turi būti nustatyta, ar šie veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su žalos atsiradimu. Įrodyti priežastinio ryšio nebuvimą turi atsakovai. Taigi, teismas daro išvadą, kad dėl reikalaujamos priteisti žalos ir bendrovės vadovų kaltų veiksmų, t. y. pareigos išsaugoti finansinės apskaitos dokumentus nevykdymo, priežastinio ryšio nebuvimas nebuvo įrodytas, todėl atsakovams taikytina deliktinė atsakomybė. 

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

3.       Apeliaciniame skunde atsakovas V. Z. prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės administravimo lėšų atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:

3.1.                      Atsakovas buvo paskirtas bendrovės vadovu tik vieną mėnesį nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d. Buvusių bendrovės vadovų parodymai, kad jie veikė, kaip įsakydavo atsakovas, vertintini kritiškai kaip gynybinė pozicija. Teismas nemotyvavo, kokius nuolatinius strateginius sprendimus priėmė atsakovas, kurie galėtų būti priskirti jo, kaip bendrovės de facto (faktinio) vadovo, funkcijoms atlikti, arba kokius sistemingus kasdienius vadovo veiksmus atlikinėjo atsakovas;

3.2.                      Visose su Č. M. susijusiose įmonėse vadovais buvo paskiriami užsienio šalių piliečiai, kurie nei vizituodavo Lietuvoje, nei pasirašinėdavo dokumentus, nes už juos parašus dėdavo kiti asmenys. Siekdamas įrodyti šias aplinkybes atsakovas kartu su tripliku prašė teismo skirti teismo rašysenos ekspertizę siekiant nustatyti, ar 2016 m. vasario 10 d. reikalavimo perleidimo sutartyje ir 2018 m. balandžio 13 d. ieškovės finansiniame reikalavime yra atitinkamai L. S., A. S., ar Č. M. ar jo sugyventinės V. J. parašai. Taip pat atsakovas prašė išduoti teismo liudijimą iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras gauti užsieniečių vadovų asmens dokumentus, kad būtų galima įsitikinti jų realumu byloje. Teismas tokių prašymų netenkino;

3.3.                      Č. M. buvo faktinis vadovas ir tuo pačiu, valdydamas daugybę finansinės informacijos (tame tarpe ir bendrovės), surašė ir pasirašė specialisto išvadą neteisėtai. Teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo pareigą priimti atskirąją nutartį ir nusiųsti ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie Č. M. pažeidimus, susijusius su specialisto išvados pasirašymu, užsieniečių pritraukimu vadovauti/pasirašyti ir kt., bet to nepadarė;

3.4.                      Negalima sutikti su vertinimu, kad jei virš 7 mln. Eur finansinis reikalavimas į bendrovę buvo patvirtintas bendrovės bankroto byloje, tai tokia suma ir sudaro žalą, padarytą atsakovo neteisėtais veiksmais ar neveikimu. Ieškovė turėjo įrodyti, kad atsakovas asmeniškai ar solidariai su kitais asmenimis ją lėmė. Aplinkybė, kad finansinio reikalavimo dydžio apimtyje yra ir negrąžinta paskola, savaime nereškia, kad atsakovas yra atsakingas už paskolos negrąžinimą savo kaltais veiksmais, ją pasisavindamas ar iššvaistydamas. Taip pat turėjo būti sprendžiama dėl kitos patvirtinto finansinio reikalavimo dalies – negautų pajamų (palūkanų) sąsajos su atsakovo atliktais veiksmais, tačiau teismas jas priteisė, nors byloje ieškovė nėra pagrindusi, kad tokio dydžio negautas pajamas ieškovė galėjo realiai gauti, jeigu atsakovas būtų kreipęsis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo nedelsiant po 2011 m. gruodžio 31 d. Be ieškovės pateiktų lentelių nėra jokių kitų įrodymų, kad UAB „Toleita“ ar ieškovė yra kada nors iš skolinimo veiklos uždirbusi prašomas palūkanų sumas. Byloje nėra duomenų, kad kiti asmenys būtų mokėję tokias palūkanas ieškovei ar UAB „Toleita“, nėra duomenų, kad 24 proc. metinių palūkanų atitinka rinkos palūkanas;

3.5.                      Ieškovė 2022 m. vasario 28 d. prašyme dėl trūkumų šalinimo nurodė, kad jei atsakovas būtų laiku kreipęsis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, tai UAB „Toleita“ nebūtų pardavusi bendrovei prekių už 322 510,55 Eur. Tačiau teismas neįvertino, kad pagal abi paskolos sutartis paskolos turėjo būti grąžinamos atitinkamai iki 2012 m. vasario 24 d. ir 2011 m. birželio 15 d. Todėl įrangos pardavimo momentu – 2012 m. balandžio 5 d. – UAB „Toleita“ žinojo, kad bendrovė nėra pajėgi grąžinti paskolos ir sumokėti palūkanų, tačiau nepaisant šios aplinkybės paskolos grąžinimo nereikalavo, į teismą nesikreipė ir pardavė įrangą. Šio sandorio atsakovas nesudarė, 2012  m.  balandžio 5 d. sąskaitos faktūros atsakovas nepasirašė, įrangos nepriėmė. UAB „Toleita“ pati rizikavo, sudarydama tokį sandorį, todėl nėra pagrindo atsakomybę už bet kokias UAB „Toleita“ patirtas nesąžiningai nurodomas pasekmes permesti atsakovui;

3.6.                      Ieškovė neprašė atnaujinti senaties termino. Bankroto bylos iškėlimo data yra pradžios terminas nemokumo administratoriams, kurie reiškia ieškinius bankrutuojančių įmonių vardu. Tuo tarpu ieškovė yra kreditorė, kuri reiškia reikalavimą atsakovams dėl individualios žalos atlyginimo. Aplinkybė, kada buvo baigta nagrinėti tyčinio bankroto byla, neturi jokios įtakos ieškovės susižinojimo momentui. Ji dalyvavo kaip kreditorė bendrovės bankroto byloje, todėl žinojo visą informaciją apie bendrovės turtą ir finansines galimybes kreditorių reikalavimams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškiniui taikoma senatis, vien šiuo savarankišku pagrindu teismas privalėjo ieškinį atmesti.

4.       Apeliaciniu skundu atsakovė R. V. prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės administravimo lėšų atsakovės R. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:

4.1.                      Teismas be pagrindo atnaujino ieškinio senaties terminą ir netinkamai taikė ieškinio termino skaičiavimo pradžią reglamentuojančias materialinės teisės normas. Nesant ieškovės prašymo teismas atnaujino senaties terminą savo iniciatyva, tačiau rezoliucinėje sprendimo dalyje vis dėlto nesprendė senaties termino atnaujinti. Taigi, laikytina, kad jei rezoliucinėje sprendimo dalyje toks sprendimas nėra priimtas, senaties terminas nėra atnaujintas. Kadangi jis yra praleistas, tai šiuo savarankišku pagrindu ieškinys turėjo būti atmestas;

4.2.                      Negalima sutikti, kad 2 mėnesiais praleistas ieškinio senaties terminas yra nereikšmingas laikotarpis. Be to, kaip vieną iš termino atnaujinimo priežasčių teismas nurodė, kad ieškovė kreipėsi su ieškiniu todėl, kad nesikreipė ieškovės nemokumo administratorė, tačiau tai negali būti priežastimi praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, kadangi kreiptis dėl žalos į teismą asmuo turi teisę kai mano, kad yra pažeista jo teisė ar įstatymo saugomas interesas, kuriuos būtina apginti;

4.3.                      Teismas vertino, kad senaties dėl žalos atlyginimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2018 m. kovo 1 d. (nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei įsiteisėjimo datos). Tačiau termino skaičiavimo pradžios data yra taikoma tik tuo atveju, jei ieškinius dėl žalos atlyginimo bankrutuojančių juridinių asmenų vardu buvusiems vadovams teikia nemokumo administratoriai. Tuo tarpu ieškovė buvo bendrovės kreditorė, apie visus bendrovės sandorius ieškovei buvo žinoma iš esmės nuo jos įsteigimo, nes UAB „Toleita“ (pradinė kreditorė) ir ieškovė yra susijusios, todėl 2016 m. vasario 10 d. reikalavimo teisių sutartimi perimdama reikalavimą į bendrovę ieškovė žinojo apie realią bendrovės finansinę būklę, visus sandorius ir dokumentus. Be to, UAB „Toleita“ darbuotojos atliko visus darbus, susijusius su įmonių grupės restruktūrizavimo procesais;

4.4.                      Ieškovė paneigė žalos ir priežastinio ryšio prezumpcijas. Teismas nepagrindė iš atsakovės priteistos žalos dydžio apskaičiavimo. Neaišku, kodėl žalos (sukauptų palūkanų) dydis pradedamas skaičiuoti nuo 2015 m. balandžio 1 d., kai tuo tarpu atsakovė buvo paskirta bendrovės vadove 2015 m. balandžio 14 d.;

4.5.                      Teismas nurodė, kad per atsakovės vadovavimo laikotarpį skola pagal sąskaitą išaugo 71 729,87 Eur sumai. Teismas sprendime nepagrindė, kaip gaunama tokia skola, to nepagrindė ir ieškovė;

4.6.                      Atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpiu yra priskaičiuotos didelio dydžio palūkanos pagal paskolos sutartis, kurių atsakovė nepasirašė ir apie kurių grąžinimą ar apmokėjimą niekada nebuvo informuota ir iš jos, kaip bendrovės vadovės, to nebuvo reikalauta ir tokių įsiskolinimų bendrovės apskaitoje nebuvo fiksuota;

4.7.                      Vienintelis žalos pagrindimas yra ieškovės apskaičiuotos sumos, kurios yra apskaičiuotos matematiškai klaidingai. 24 proc. metinės palūkanos (2 proc. per mėn.) yra neprotingos, per didelės ir nepaaiškinamos jokia verslo rizika. Ne atsakovė sudarė paskolos sutartis, ji neprisiėmė rizikos už bendrovę, kad ši mokės tokias palūkanas. Tuo labiau, kad palūkanos ne tik sudarė 24 proc. per metus, jos dar buvo ir kaupiamosios; 

4.8.                      Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų atlikusi kokius nors veiksmus, siekdama susigrąžinti nors dalį paskolos ar palūkanų. Tiek UAB „Toleita“, tiek ieškovė galėjo, bet nepasinaudojo teise nutraukti paskolos sutartis ir nepriskaityti mokėjimo palūkanų, tačiau reikalauti procesinių palūkanų už skolos negrąžinimą laiku, bet tokia teise nepasinaudojo, o kaupė negautas pajamas, jų neapskaitydamos buhalterinėje apskaitoje. Nei ieškovė, nei UAB „Toleita“ nesikreipė ir į teismą, siekdamos ginti savo teises ir reikalauti paskolų grąžinimo teisminiu keliu;

4.9.                      Iš atsakovės priteista 3 416 093,87 Eur žala nėra priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovės nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje nėra duomenų, kad savo vadovavimo laikotarpiu atsakovė būtų perleidusi bendrovės pinigines lėšas ar turtą, kuris galėjo būti panaudotas paskolai grąžinti ar palūkanoms sumokėti ir būtent dėl tokių veiksmų bendrovės, tuo pačiu ir ieškovės padėtis pablogėjo ar buvo reikšmingai pasunkinta. Nesant bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negalima;

4.10.                      Byloje nesant įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovės reikalaujamos palūkanos, kaip negautos pajamos, realiai ieškovės galėjo būti gautos, kad ieškovė dėjo pastangas tokias atgauti ar ėmėsi kokių nors kitų gynybos būdų, ir neegzistuojant priežastiniam ryšiui tarp atsakovės nesikreipimo į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, tik šiai pradėjus vadovauti ir 3 416 093,87 Eur, kaip negautų pajamų žalos susiformavimo, teismas neteisėtai sprendė tokio dydžio žalą priteisti iš atsakovės solidariai su atsakovu;

4.11.                      Teismas nevertino tiek atsakovės, tiek atsakovo teiktų įrodymų bei argumentų. Teismas niekaip nepasisakė dėl atsakovės dėstytų aplinkybių ir įrodymų, pateiktų tiek su atsiliepimu, tiek su tripliku, kurie pagrindžia, kad atsakovei buvę vadovai bendrovės dokumentų ir informacijos neperdavė. Teismas nenurodė, kodėl nevertino specialisto išvadą surašiusio ir pasirašiusio asmens Č. M. sąsajumo su UAB „Toleita“, su ieškove, visomis kitomis įmonėmis, kurių dalis buvo ir bendrovė ir kodėl nesprendė, kad faktiniu vadovu buvo būtent Č. M. Teismas netenkino atsakovų prašymo pripažinti būtinu ieškovės nemokumo administratoriaus UAB „UBC“ direktorės A. G. dalyvavimą teismo posėdžiuose.

5.       Atsakovas V. Z. atsiliepimu į atsakovės R. V. apeliacinį skundą prašė tenkinti atsakovės R. V. apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:

5.1.                      Atsakovas sutinka su apeliaciniame skunde dėstomomis aplinkybėmis bei teisiniais argumentais, kad teismas, priimdamas sprendimą, padarė materialinės bei procesinės teisės normų pažeidimus, netinkamai taikė įstatymus, buvo šališkas, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais bei nukrypo nuo pastarojo praktikos, taip pat sprendimas priimtas nesilaikant pagrindinių civilinės teisės principų;

5.2.                      Teismas byloje be pagrindo savo iniciatyva atnaujino ieškinio senaties terminą ir netinkamai taikė ieškinio termino skaičiavimo pradžią;

5.3.                      Tarp tariamos žalos atsiradimo bei atsakovų veiksmų nėra priežastinio ryšio. Šiuo atveju atsakovai įrodė, jog ieškovė jokios žalos nėra patyrusi. Atsakovai nepasirašė jokių dokumentų ar paskolos sutarčių, kurių pagrindu ieškovė įrodinėja žalą;

5.4.                      Teismas visiškai nevertino atsakovų pateiktų įrodymų bei paaiškinimų;

5.5.                      Teismas byloje laikytinas šališku ieškovės atžvilgiu, kadangi, kaip minėta, priėmė sprendimą atnaujinti ieškinio senaties terminą be ieškovės prašymo, tačiau netenkino atsakovų prašymų skirti rašysenos ekspertizę tam, kad būtų atskleista informacija, jog ieškovė byloje yra pateikusi suklastotus dokumentus. Teismas nevertino specialisto išvadą byloje surašiusio ryšio su UAB „Toleita“, ieškove bei kitomis byloje figūruojančiomis įmonėmis, netenkino atsakovų prašymo pripažinti būtinu A. G. dalyvavimą byloje.

6.       Atsakovė R. V. atsiliepimu į atsakovo V. Z. apeliacinį skundą prašė tenkinti atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:

6.1.                      Atsakovė sutinka su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, kad teismas be pagrindo nevertino faktinio vadovavimo aplinkybės, t. y. kad faktinis vadovas buvo būtent Č. M. Taip pat teismas neįvertino fakto, kad ieškovės teikiami dokumentai yra suklastoti, nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių bei įrodymų, kurių pagrindu priimtinas kitoks sprendimas;

6.2.                      Atsakovė sutinka su apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl priteistos žalos dydžio nepagrįstumo. Solidariai atsakovei su atsakovu priteista suma prieštarauja teisingumo principui, kadangi jie niekaip neprisidėjo prie tariamai ieškovės patirtos žalos, be to, prieštaraujama ir protingumo principui, nes sprendimas priimtas nesivadovaujant atsakovo pateiktais įrodymais bei paaiškinimais;

6.3.                      Teismas atmetė atsakovo prašymą skirti rašytinę ekspertizę tam, kad būtų įrodyta, jog ieškovė teismui teikia suklastotus dokumentus.

7.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašė atmesti V. Z. ir R. V. apeliacinius skundus ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:

7.1.                      Ieškinys atsakovams pateiktas 2021 m. gegužės 3 d., t. y. nepraleidus ieškinio senaties termino, kadangi senaties terminas galėjo būti pradėtas skaičiuoti ne anksčiau nei nuo 2021 m. kovo 4 d. (nutarties dėl UAB „VKK Vilnius“ bankroto pripažinimo tyčiniu įsiteisėjimo dienos). Ieškovė objektyviai negalėjo pareikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo atsakovams anksčiau, kadangi tuo metu nebuvo įrodyta, kad UAB „VKK Vilnius“ negali atsiskaityti su ieškove būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų; 

7.2.                      Byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustačius atsakovų kaltus veiksmus darytina išvada, kad šiais kaltais veiksmais ir buvo padaryta žala tiek ieškovei, tiek kitiems kreditoriams;

7.3.                      V. Z. pats netapo nei direktoriumi, nei akcininku, kadangi jo kreditingumo istorija būtų neleidusi įmonėms siekti finansavimo bei kreditų verslo vystymui, todėl jis įkalbinėjo gimines ir pažįstamus trumpam pabūti kurios nors įmonės vadovu ar akcininku. Vien tai, kad atsakovas Juridinių asmenų registre UAB „VKK Vilnius“ vadovo pareigose buvo įregistruotas itin trumpą laiką (nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d.), nepaneigia ir negali paneigti jo, kaip vadovo, faktinio vadovavimo. Byloje esančios aplinkybės patvirtina, kad visą UAB „VKK Vilnius“ gyvavimo laikotarpį faktiniu vadovu buvo V. Z., o nuo 2015 m. balandžio 15  d. faktiniu vadovu buvo kartu su atsakove R. V.;

7.4.                      7 681 073,63 Eur mokėtinų sumų neapskaitymas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose ir jų neapskaitymas UAB „VKK Vilnius“ bankroto bylos įsiteisėjimo dienos balanse, tikslingai neperduodant jokių su šiuo reikalavimu susijusių dokumentų nemokumo administratorei, patvirtina ieškovės nurodomą aplinkybę apie šių paskolinių lėšų iššvaistymą (pasisavinimą), tokiu būdu padarant žalą ieškovei;

7.5.                      Atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jie laiku neinicijavo nemokios UAB „VKK Vilnius” bankroto bylos. UAB „VKK Vilnius“ tapo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau atsakovas V. Z. bankroto bylos neinicijavo ir toliau didino įmonės finansinius įsipareigojimus. R. V. patvirtino, kad dar iki jai tampant įmonės vadove UAB „VKK Vilnius“ jau buvo privesta prie nemokumo būsenos, tačiau nei 2015 m., nei vėliau bendrovei bankroto bylos atsakovai neinicijavo ir toliau blogino jos finansinę padėtį. Dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos žymiai išaugo skola ieškovei: nuo 2011 m. gruodžio 31 d. (UAB „VKK Vilnius“ nemokumo) iki bankroto bylos iškėlimo dienos (2018 m. sausio 11 d.) ieškovei skola vien paskolos sutarčių pagrindu išaugo 5 429 120,60 Eur suma, tuo tarpu nuo 2015 m. balandžio mėn. (R. V. vadovavimo metu) iki bankroto bylos iškėlimo dienos skola ieškovei išaugo 3 272 893,54 Eur suma;

7.6.                      Atsakovė, dirbdama visų susijusių įmonių teisininke, dirbdama su įmonės juridiniais dokumentais, taip pat turėdama banko išrašus, kuriuos pati teikė teismui kaip įrodymus, negalėjo nežinoti apie ieškovės reikalavimą įmonei. Po ieškovės pareikšto finansinio reikalavimo UAB „VKK Vilnius“ bankroto byloje atsakovė, nežinodama apie tokio dydžio reikalavimą, turėjo ginčyti ieškovės reikalavimą bankroto procese, tačiau šia teise nepasinaudojo;

7.7.                      Atsakovė, turėdama dokumentus, patvirtinančius apie UAB „Toleita“ paskolos suteikimą, šių dokumentų buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei nepateikė ir paskolinių lėšų ir jų panaudojimo neapskaitė;

7.8.                      Ieškovei įrodžius, kad nuo 2015 m. faktiniais vadovais buvo ir V. Z., ir R. V., kuri tuo pat metu buvo ir de jure (teisine) vadove, konstatuotinas atsakovų subjektyvusis bendrininkavimas, kadangi jie, turėdami bendrą tikslą, bendru neveikimu (bankroto bylos neinicijavimu) bei neteisėtais veiksmais, t. y. tyčinio bankroto byloje įvertintų sandorių sudarymu, turto pasisavinimu/iššvaistymu, buhalterinės apskaitos aplaidžiu tvarkymu, duomenų klastojimu ir dokumentų neišsaugojimu iš esmės lėmė žalos atsiradimą ieškovei. Atsakovų veiksmai neleido nustatyti tikrosios įmonės finansinės būklės ir jos turto panaudojimo, taip pat eliminavo galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais debitorinių skolų ar kito įmonės turto sąskaita, užkirto kelią ginčyti sandorius;

7.9.                      Atsakovo teiginiai, kad visos UAB „VKK Vilnius“ suteiktos paskolos lėšos buvo panaudotos UAB „Vicus“ ar UAB „VKK Investicija“, yra paneigtos įsiteisėjusiais, prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais;

7.10.                      Tokia palūkanų norma nustatyta atsižvelgus į padidintą paskolos davėjo riziką, į tai, kad paskolos grąžinimas nėra užtikrintas turto įkeitimu, be to, paskola buvo suteikta atleidžiant paskolos gavėją nuo palūkanų mokėjimo kas mėnesį, kaip yra įprasta paskolos teisiniuose santykiuose, nes paskolos gavėjas UAB „VKK Vilnius“ nurodė, jog piniginės lėšos bus naudojamos prekybos centro „Kalniečiai“ rekonstrukcijos darbams, dėl ko investicijų grąža atidėta ir bus ilgalaikė;

7.11.                      R. V. ir V. Z., būdami BUAB „VKK Vilnius“ kreditoriais, savo teise nepasinaudojo ir UAB „Parama verslui“ finansinio reikalavimo neginčijo, taip pat klausimo dėl kapitalizuotų palūkanų dydžio ar skaičiavimo nekėlė;

7.12.                      Nėra pagrindo teigti, kad ieškovė jokių veiksmų skolos atgavimui nesiėmė, nes tik ilgų teisminių procesų metu realiai paaiškėjo, kuri UAB „Toleita“ suteiktų paskolų dalis kurios jungtinės veiklos partnerės naudai buvo panaudota. Tuo tarpu V. Z. nepagrįstai ginčijo UAB „Parama verslui“ finansinius reikalavimus UAB „Vicus“ bei UAB „VKK Investicija“ bankroto bylose ir vilkino jų tvirtinimo klausimą, teigdamas, kad jokios paskolos lėšos (tame tarpe ir per UAB „VKK Vilnius“) bendrovėms suteiktos nebuvo. Ieškovės skaičiavimas yra atliktas teisingai, tuo tarpu atsakovė dėl palūkanų normos suapvalinimo pati daro aritmetinę klaidą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

9.       Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas ieškovės UAB „Parama verslui“ nemokumo administratorės UAB „UBC“ ieškinį atsakovams V. Z. ir R. V. dėl žalos atlyginimo tenkino iš dalies.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės reikšmingos ginčo išsprendimui

10.       Tarp UAB „Toleita“ (pradinės kreditorės) ir UAB „Parama verslui“ (naujosios kreditorės) buvo sudaryta 2016 m. vasario 10 d. reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 16/02-10-1, kuria pradinė kreditorė įsipareigojo naujajai kreditorei nuosavybėn atlygintinai perduoti reikalavimo teisę, kylančią į UAB „VKK Vilnius“, kartu su visomis kitomis įstatymo kreditoriui suteiktomis teisėmis, įskaitant teisę reikalauti ir gauti iš skolininko su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus ir visas susikaupusias palūkanas.

11.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1447-431/2018 nutarė iškelti UAB „VKK Vilnius“ bankroto bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-596-381/2018 nutarė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

12.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-828-232/2019 nusprendė ieškovės UAB „VKK Vilnius“ ieškinio dėl 2010 m. birželio 15 d. paskolos sutarties Nr.  10/06/15 pripažinimo nesudaryta ir negaliojančia, 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutarties Nr.  11/01/24 Nr. 7 pripažinimo nesudaryta ir negaliojančia ir, netenkinus 1 ir 2 reikalavimo, sutarčių 1.5 punkto pakeitimo jį išdėstyti sekančiai: palūkanų norma – 5 proc. metinių palūkanų, netenkinti.

13.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-210-431/2019 nutarė patvirtinti UAB „VKK Vilnius“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Patvirtintas UAB „Parama verslui“ finansinis reikalavimas sudaro viso 7 681 073,63 Eur sumą.

14.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3539-431/2020 nutarė pripažinti UAB „VKK Vilnius“ bankrotą tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-273-241/2021 nutarė, be kita ko, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį pakeisti, pašalinti iš nutarties motyvuojamosios dalies pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais suinteresuotas asmuo E. B. yra pripažintas atsakingu dėl UAB „VKK Vilnius“ tyčinio bankroto, o likusią nutarties dalį palikti nepakeistą („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“, CBP-466, 1 t., b. l. 12). 

Dėl ieškinio senaties termino (ne)taikymo pagrįstumo

15.       Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad ieškovė neprašė atnaujinti senaties termino. Be to, 2 mėnesių senaties termino praleidimas nėra nereikšmingas. Atsakovė nurodė, kad ieškovė praleido sutrumpintą 3 metų senaties terminą ieškiniui pareikšti, neprašė jo atnaujinti, o 2 mėnesiai nėra nereikšmingas laikotarpis. Be to, teismas vertino, jog senaties dėl žalos atlyginimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2018 m. kovo 1 d. (nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei įsiteisėjimo datos), tačiau ši termino skaičiavimo pradžios data yra taikoma tik tuo atveju, jei ieškinius dėl žalos atlyginimo bankrutuojančių juridinių asmenų vardu buvusiems vadovams teikia nemokumo administratoriai. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

16.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 34 punktas).

17.       Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015  m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).

18.       Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).

19.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018, 51 punktas).

20.       CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. 

21.       Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta (žr. šios nutarties 11 ir 14 punktus), jog Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartimi iškėlė UAB „VKK Vilnius“ bankroto bylą, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 1 d. nutarė skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi pripažino UAB „VKK Vilnius“ bankrotą tyčiniu, Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 4 d. nutarė skundžiamą nutartį iš dalies pakeisti. Ieškovė į teismą su ieškiniu atsakovams V. Z. ir R. V. dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2021 m. balandžio 28 d., ieškinys priimtas 2021 m. gegužės 3 d.

22.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo, kadangi jis turėjo būti pradėtas skaičiuoti ne anksčiau nei nuo 2021 m. kovo 4 d., t. y. nuo nutarties dėl bankroto pripažinimo tyčiniu įsiteisėjimo dienos, kadangi tik išsprendus klausimą dėl tyčinio bankroto ieškovė galėjo suprasti, kad atsakovai pažeidė jos teises, sukeldami jos skolininkės tyčinį bankrotą. Todėl ieškinio senatis negali būti skaičiuojama anksčiau nei nuo teismo nutarties pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo momento. Taigi, būtent teismo konstatuotas įmonės tyčinis bankrotas ir tai, kad įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės vadovų veiksmai, leido ieškovei suprasti apie savo teisių pažeidimą Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022). 

23.       Vertindama byloje nustatytas aplinkybes formuojamos teismų praktikos kontekste, o būtent tai, kad nagrinėjamu atveju 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo nutarties pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2021 m. kovo 4 d., o ieškovei ieškinį teismui pateikus 2021 m. balandžio 28 d., teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis). 

24.       Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas neteisingai ieškinio senaties termino pradžią susiejo su nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momentu (2018 m. kovo 1 d.), tačiau jo netaikydamas (atnaujindamas) iš esmės teisingai išsprendė ginčą. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu ieškinio senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momento, nebūtų nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadai, jog teismas nepagrįstai sprendė jo atnaujinimo klausimą (žr. šio nutarties 17 ir 19 punktus). Vien ta atsakovės nurodyta aplinkybė, jog skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas atskirai nepasisakė dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nereiškia, jog teismas jo nesprendė. Priešingai, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad nežymiai praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Sprendimo 54 punktas). Todėl atsakovės argumentai, jog teismas neatnaujino ieškinio senaties termino, nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Dėl V. Z. civilinės atsakomybės 

25.       Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad bendrovės vadovu buvo 1 mėnesį. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kokius nuolatinius strateginius sprendimus ar kasdieninius vadovo veiksmus atliko atsakovas, kurie galėtų būti priskirti jo, kaip bendrovės de facto vadovo, funkcijoms. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais sutinka.

26.       Juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas); 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“ patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

27.       Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Teismas, spręsdamas ar įmonės darbuotojas pripažintinas faktiniu jos vadovu, turi įvertinti, ar tokio asmens veikla viršijo darbuotojui būdingas funkcijas, ar toks asmuo vienvaldiškai priimdavo verslo sprendimus ir ar ši veikla buvo nuolatinio pobūdžio (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-176-302/2020). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Vertinant, kas atlieka valdymo funkciją, svarbu nustatyti, kas faktiškai nuolatos priima verslo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

28.       Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, kad UAB „VKK Vilnius“ organus sudarė visuotinis akcininkų susirinkimas ir vadovas. V. Z. direktoriaus pareigas UAB „VKK Vilnius“ užėmė laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. (4 t., b. l. 10-14).

29.       Ieškovė, įrodinėdama, kad atsakovas buvo UAB „VKK Vilnius“ faktinis vadovas visu bendrovės gyvavimo laikotarpiu, savo poziciją iš esmės argumentavo tuo, jog bendrovės akcininkais bei vadovais buvo V. Z. giminaičiai ar kiti artimai susiję asmenys; visi atsakovo jungtinės veiklos partneriai (UAB „Vekšis“, UAB „VKK Investicija“, UAB „Vicus“, UAB „VKK Kaunas“, UAB „VKK Klaipėda“ bei UAB „Upynalė“) bankrutavo vadovaujant V. Z.; buvę UAB „VKK Vilnius“ vadovai D. J., P. J. ir E. B., apklausti liudytojais, parodė, kad vadovais buvo paskirti V. Z. paprašius ir realiu vadovu buvo V. Z.; buvusi buhalterė J. B. apklausta parodė, kad visais klausimais bendravo, be kita ko, su V. Z. ir jos sūnus vadovu buvo paskirtas tik atsakovui paprašius. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl V. Z. de facto vadovo statuso padarė iš esmės remdamasis liudytojų, kurie buvo įregistruoti bendrovės vadovais, ir kitų liudytojų, buvusių darbo santykiuose su bendrove, t. y. D. J., J. B., E. B. ir P. J., parodymais.

30.       Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis ieškovės nurodomomis aplinkybėmis ir byloje pateiktais duomenimis, nėra pakankamo faktinio pagrindo daryti patikimai išvadai, kad V. Z. visą bendrovės gyvavimo laikotarpį buvo de facto įmonės vadovas. Teismas, spręsdamas, ar įmonės darbuotojas pripažintinas faktiniu jos vadovu, turi įvertinti, ar tokio asmens veikla viršijo darbuotojui būdingas funkcijas, ar toks asmuo vienvaldiškai priimdavo verslo sprendimus ir ar ši veikla buvo nuolatinio pobūdžio (žr. šios nutarties 27 punktą). Šiuo atveju byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kurie patvirtintų atsakovo nuolat, sistemingai vykdytą vadovavimą ir verslo sprendimų priėmimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad minėti liudytojai (žr. šios nutarties 29 punktą) patvirtino faktinį atsakovo vadovavimą. Tačiau abstraktūs liudytojų parodymai nesudaro pagrindo daryti patikimai išvadai, kad atsakovas priimdavo verslo sprendimus UAB „VKK Vilnius“ vardu ar atlikdavo kitas nuolatines, pastovias vadovui būdingas funkcijas. Ieškovės abstraktūs samprotavimai, kad bendrovės akcininkais bei vadovais buvo V. Z. giminaičiai ar kiti artimai susiję asmenys ir kad visi atsakovo jungtinės veiklos partneriai bankrutavo vadovaujant V. Z., taip pat nepagrindžia atsakovo de facto vadovavimo UAB „VKK Vilnius“ ir nesudaro pagrindo priešingai išvadai daryti. Taigi, vertindama nurodytas aplinkybes kasacinio teismo praktikoje išskiriamų kriterijų kontekste (žr. šios nutarties 27 punktą), teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis ieškovės išdėstytais argumentais ir byloje esančiais duomenimis nėra pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms ir pripažinti V. Z. faktiniu bendrovės vadovu, vienvaldiškai priėmusiu verslo sprendimus ir šią veiklą vykdžiusiu sistemingai ir nuolat visą įmonės gyvavimo laikotarpį.

31.       Kita vertus, nors nustatyta, kad atsakovas pagal byloje esančius duomenis negali būti pripažintinas de facto įmonės vadovu visu bendrovės gyvavimo laikotarpiu, tačiau tai nepaneigia civilinės atsakomybės atsakovui taikymo. Minėta, V. Z. direktoriaus pareigas UAB „VKK Vilnius“ užėmė laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. (žr. šios nutarties 28 punktą). Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi nustatė, kad trumpas V. Z. vadovavimo laikotarpis negalėtų būti pripažįstamas jo atsakomybe šalinančia aplinkybe, kadangi dar iki vadovavimo pradžios šis buvo gavęs paskolą iš atsakovės, taigi, turėjo žinoti apie atsakovės veiklą. Be to, 2012 m. spalio 15 d. hipotekos sutartis su KB KU „Centrinė taupomoji kasa“ buvo sudaryta vadovaujant V. Z., taigi, jis turėjo būti pakankamai gerai susipažinęs su UAB „VKK Vilnius“ veikla ir finansine būkle, tačiau neatliko jokių veiksmų, kad parengtų finansinės atskaitomybės dokumentus. Taigi, atsakovo neteisėti veiksmai ir kaltė yra nustatyti prejudicinių faktų forma, Vilniaus apygardos teismui 2020 m. gruodžio 22 d. nutartyje pripažinus, kad V. Z. yra atlikęs veiksmus, dėl kurių, be kita ko, įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Tuo pagrindu šios civilinės atsakomybės sąlygos pakartotinai neperžiūrimos ir neanalizuojamos, o priešingas aiškinimas reikštų res judicata principo pažeidimą. Kitos dvi civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, t. y. žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, yra preziumuojamos, tačiau atsakovo gali būti paneigtos. Teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto, todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos. Pirma, atsakovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos UAB „VKK Vilnius“ iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartyje nustatė, kad UAB „VKK Vilnius“ nemoki buvo dar 2011 m. gruodžio 31 d., todėl visi suinteresuotieji asmenys turėjo vykdyti pareigą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartyje nustatė, kad V. Z. dar iki vadovavimo pradžios buvo gavęs paskolą iš atsakovės, taip pat sudarė 2012 m. spalio 15 d. hipotekos sutartį su KB KU „Centrinė taupomoji kasa“. Taigi, jis turėjo būti pakankamai gerai susipažinęs su UAB „VKK Vilnius“ veikla ir finansine būkle. Šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad atsakovas, užimdamas bendrovės direktoriaus pareigas tuomet, kai bendrovė jau buvo faktiškai nemoki (2012 m. spalio 26 d. – 2012 m. gruodžio 12 d.), privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, kadangi laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra viena iš imperatyvių pareigų, nustatytų būtent įmonės vadovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-103-585/2021), ir įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo privalo pateikti nedelsdamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Taigi, įmonės vadovas savo valdymo metu neįvykdė jam kylančios pareigos nedelsiant inicijuoti bankroto bylą ir nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis. Laiku neiniciavus bankroto bylos UAB „VKK Vilnius“ finansiniai įsipareigojimai ieškovei atsakovo valdymo laikotarpiu didėjo, buvo skaičiuojamos palūkanos, o tai sudaro pagrindą teigti, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo bankroto bylos bendrovei neinicijavimo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo bei UAB „Parama verslui“ finansinio reikalavimo didėjimo. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad bendrovės vadovas, delsęs kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir laiku neįgyvendinęs šios jam numatytos pareigos, atliko neteisėtus veiksmus, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pažeidimą, tuo pagrindu bendrovės finansinis įsipareigojimas ieškovei padidėjo ir taip buvo pabloginta UAB „VKK Vilnius“ finansinė būklė.

33.       Antra, atsakovas taip pat neatliko pareigos tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą. Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartyje nustatyta, jog atsakovas neatliko jokių veiksmų, kad parengtų finansinės atskaitomybės dokumentus. Specialistas auditorius Č. M. 2020 m. birželio 24 d. specialisto išvadoje Nr. 20/06/24 nurodė, kad nesant perduotų UAB „VKK Vilnius“ buhalterinės apskaitos įskaitant ir kasos registrus nei už vienus metus, taip pat nuo 2012 m. bendrovei neteikiant finansinės atskaitomybės rinkinių Juridinių asmenų registrui, išanalizavus 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. kovo 1 d. UAB „VKK Vilnius“ balansų duomenis, negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“, DOK-22106, 1 t., b. l. 52). Tačiau pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalį būtent bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą (2 punktas) bei bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui (12 punktas). Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadai, kad atsakovas, bendrovei esant jau nemokiai, savo vadovavimo laikotarpiu sąmoningai neatliko pareigos tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą. Kaip nustatė specialistas auditorius, finansinės atskaitomybės rinkinių Juridinių asmenų registrui neteikimas nuo 2012 m. yra viena iš aplinkybių, sąlygojusių negalimumą identifikuoti bendrovės finansinės padėties. Esant aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018  m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018). Taigi, apibendrindama išdėstytą teisėjų kolegija sprendžia, kad V. Z., užimdamas bendrovės direktoriaus pareigas, tačiau neįgyvendindamas jam keliamų pareigų laiku kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir tvarkyti buhalterinę apskaitą, atliko neteisėtus veiksmus, kuriais buvo nulemtas bendrovės finansinės padėties pablogėjimas ir ieškovės finansinio reikalavimo didėjimas, tad priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos yra nustatytas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog būtent dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti priežastinio ryšio prezumpciją įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020). Šiuo atveju atsakovo dėstomi argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad priežastinio ryšio prezumpcija buvo paneigta ir kad bendrovė nebūtų galėjusi atsiskaityti su kreditore ir nesant neteisėtų veiksmų.

34.       Galiausiai, vertinant paskutinės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žalos, buvimą ir dydį, pažymėtina, kad specifinis tiesioginio kreditoriaus ieškinio pagrindas yra individuali jam padaryta žala, kurią sudaro bankroto byloje neišieškotas finansinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020). Civilinėje byloje Nr. eB2-210-431/2019 patvirtintas UAB „Parama verslui“ finansinis reikalavimas sudaro iš viso 7 681 073,63 Eur sumą (žr. šios nutarties 13 punktą). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė ieškiniu prašė solidariai iš atsakovų V. Z. ir R. V. priteisti 7 681 073,63 Eur žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovei iš atsakovų priteisė solidariai 3 416 093,87 Eur žalos atlyginimo ir iš atsakovo V. Z. 2 450 593,18 Eur žalos atlyginimo. Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija ieškovės prašomą priteisti sumą, nurodydamas, kad ieškovė neįrodė, jog reikalaujamos atlyginti negautos pajamos buvo realiai gautinos, realios rinkoje ir kad ji dėjo pastangas tokias pajamas gauti. Taip pat apeliantas teigė, kad nėra pagrindo sutikti, jog bankroto byloje patvirtintas virš 7 mln. Eur finansinis reikalavimas į bendrovę sudaro žalą, padarytą atsakovo neteisėtais veiksmais ar neveikimu.

35.       Viena vertus, ieškovės prašoma priteisti suma, t. y. šios finansinis reikalavimas, nagrinėjamoje byloje negali būti ginčijamas ar peržiūrimas. Minėta, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 9 d. nutartimi patvirtino UAB „VKK Vilnius“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą ir patvirtintas UAB „Parama verslui“ finansinis reikalavimas sudaro iš viso 7 681 073,63 Eur sumą (žr. šios nutarties 13 punktą). Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tvirtinamas ieškovės reikalavimas galėjo būti ginčijamas bankroto byloje, o šioje byloje nėra vertinamas finansinio reikalavimo dydžio pagrįstumas. Taigi, atsakovo argumentai apie neįrodytą negautų pajamų dydį ir pastangas bei galimybes šiai sumai gauti yra teisiškai nereikšmingi, todėl šioje apimtyje teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

36.       Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas direktoriaus pareigas užėmė laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., žala, padaryta atsakovo neteisėtais veiksmais nevykdant bendrovės vadovui nustatytų pareigų, gali būti skaičiuojama tik šiuo laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas žalą apskaičiavo pagal 2010 m. birželio 15 d. paskolos sutartį Nr. 10/06/15, 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutartį Nr. 11/01/24 ir pagal 2012 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 300 laikotarpiu nuo bendrovės faktinio nemokumo iki bankroto bylos iškėlimo, tad pripažinus, kad atsakovas bendrovei vadovavo 2012 m. spalio 26 d. – 2012 m. gruodžio 12 d. ir pareiga atlyginti neteisėtais veiksmais sukeltą žalą jam kyla vadovavimo bendrovei metu, žalos dydis perskaičiuotinas.

37.       Vertinant žalos dydį pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje reikalavimą grindė 2010 m. birželio 10 d. susitarimu dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo, 2010 m. birželio 15 d. paskolos sutartimi, 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutartimi ir 2012 m. balandžio 5 d. PVM sąskaita faktūra. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalyje, kurioje prašoma priteisti negrąžintą paskolą ir priteisti kompensaciją, ieškinys atmestinas, nes laikotarpiu, kai buvo sudarytos šios sutartys, neteisėtų veiksmų nenustatyta, o skolos UAB „Toleita“, atsiradusios iš sutartinių įsipareigojimų nevykdymo dalyje, kuria reikalavimas grindžiamas palūkanų priskaičiavimu bei prekių įsigijimu bendrovei esant nemokiai, reikalavimas pripažintinas pagrįstu. Taigi, teismas žalos dydį apskaičiavo nustatydamas skolos ieškovei padidėjimo sumą atsakovo valdymo laikotarpiu pagal 2010 m. birželio 15 d. paskolos sutartį, 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutartį ir 2012 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą, šios pirmosios instancijos teismo išvados dėl žalos apskaičiavimo apeliaciniuose skunduose iš esmės neginčijamos.

38.       UAB „VKK Vilnius“ bankroto byloje buvo pateiktas kreditorės UAB „Parama verslui“ finansinis reikalavimas ir jį pagrindžiantys duomenys (DOK-29606) (CPK 179 straipsnio 3 dalis) (6 t., b. l. 130-134). Remiantis šiais duomenimis pagal 2010 m. birželio 15 d. paskolos sutartį Nr. 10/06/15, 2012 m. spalio 31 d. skola sudaro 829 373,42 Eur. Atsakovas vadovo pareigas pradėjo eiti 2012 m. spalio 26 d. Taigi, iki 2012 m. spalio 25 d. yra susidarę palūkanos viso 13 376,99 Eur (16 587,47 Eur palūkanų iš viso : 31 x 25), o pilna skolos suma šiai dienai sudaro 842 750,41 Eur (829 373,42 Eur + 13 376,99 Eur). Atsakovas vadovo pareigas ėjo iki 2012 m. gruodžio 12 d. 2012 m. gruodžio 31 d. duomenimis skola sudaro 862 880,11 Eur. Palūkanas skaičiuojant iki 2012 m. gruodžio 12 d. (imtinai), šios sudaro 6 680,36 Eur (17 257,60 Eur palūkanų iš viso : 31 x 12), o pilna skola 2012 m. gruodžio 12 d. sudaro 869 560,47 Eur. Taigi, atsakovo valdymo metu skola pagal paskolos sutartį Nr. 10/06/15 padidėjo 26 810,06 Eur suma (869 560,47 Eur – 842 750,41 Eur). Pagal 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutartį Nr. 11/01/24, 2012 m. spalio 31 d. skola sudaro 1 143 464,68 Eur. Iki 2012 m. spalio 25 d. yra susidarę palūkanos viso 18 442,98 Eur (22 869,29 Eur palūkanų iš viso : 31 x 25), o galutinė skolos suma sudaro 1 161 907,66 Eur (1 143 464,68 Eur + 18 442,98 Eur). 2012 m. gruodžio 31 d. duomenimis skola sudaro 1 189 660,66 Eur. Palūkanas skaičiuojant iki 2012 m. gruodžio 12 d. (imtinai), šios sudaro 9 210,27 Eur (23 793,21 Eur : 31 x 12), o pilna skola – 1 198 870,93 Eur (1 189 660,66 Eur + 9 210,27 Eur). Atsakovo valdymo metu skola pagal paskolos sutartį Nr. 11/01/24 padidėjo 36 963,27 Eur (1 198 870,93 Eur – 1 161 907,66 Eur). Pagal 2012 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 300, 2012 m. liepos 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu apskaičiuotos 12 497,28 Eur dydžio palūkanos. Atsakovas vadovo pareigas užėmė 48 dienas, todėl palūkanų suma PVM sąskaitos faktūros Nr. 300 pagrindu sudaro 3 260,16 Eur (12 497,28 Eur : 184 x 48). Taigi, iš viso V. Z. užimant direktoriaus pareigas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. padidėjusi bendrovės skola (žala) ieškovei sudaro 67 033,49 Eur sumą (26 810,06 Eur + 36 963,27 Eur + 3 260,16 Eur). Atsakovui nepateikus objektyvių duomenų, kurie paneigtų prezumpciją dėl nurodytos nepatenkintų kreditorės finansinių reikalavimų dalies priskirtinumo patirtai žalai, laikytina, kad pagrįsta žalos suma, kylanti iš patvirtintos nepatenkintos kreditorės finansinių reikalavimų dalies, yra 67 033,49 Eur.

Dėl R. V. civilinės atsakomybės

39.       Atsakovė nurodė, kad iš jos priteista 3 416 093,87 Eur žala nėra priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovės nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje nėra duomenų, kad savo vadovavimo laikotarpiu dėl atsakovės veiksmų bendrovės ir ieškovės padėtis pablogėjo ar buvo reikšmingai pasunkinta. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

40.       Juridinių asmenų registro duomenimis, R. V. (R.) UAB „VKK Vilnius“ direktorės pareigas užėmė laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. ir nuo 2015  m. balandžio 15 d. (4 t., b. l. 10-14). Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3239-431/2020 nustatė, kad UAB „VKK Vilnius“ vadovės R. V. 2018 m. kovo 1 d. parengtame balanse apskaityta 299 269,00 Eur mokėtinų sumų, tuo tarpu 2018  m. gruodžio 31 d. UAB „VKK Vilnius“ kreditorių susirinkime patvirtintame balanse apskaityta 949 977,00 Eur mokėtinų sumų, o likvidaciniame balanse – 8 486 552,00 Eur, t. y. 28 kartus daugiau nei buvusios vadovės parengtame balanse. Teismas vertino, kad toks itin reikšmingas mokėtinų sumų nesutapimas akivaizdžiai parodo, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, R. V. nevykdė savo pareigos rengti įmonės finansines ataskaitas ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-273-241/2021 šioje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarties nepakeitė. Taigi, bendrovės buvusios vadovės neteisėti veiksmai ir kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlygos taip pat nustatytos prejudicinių faktų pagrindu, todėl pakartotinai neperžiūrimos.

41.       Nors apeliantė, siekdama paneigti priežastinio ryšio tarp šios nustatytų neteisėtų veiksmų ir žalos prezumpciją, teigė, kad byloje nėra duomenų, kad jos vadovavimo laikotarpiu ieškovės padėtis pablogėjo ar buvo reikšmingai pasunkinta, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovės argumentai yra nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra viena iš imperatyvių pareigų, nustatytų būtent įmonės vadovui ir įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo privalo pateikti nedelsdamas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė vadovės pareigas užėmė tuo metu, kai bendrovė jau buvo faktiškai nemoki, t. y. laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. ir nuo 2015 m. balandžio 15 d., tačiau neįgyvendino jai numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl UAB „VKK Vilnius“ bankroto bylos iškėlimo, apeliantė nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis. Laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovės įsipareigojimas ieškovei iki pat bankroto bylos iškėlimo didėjo, skaičiuojant palūkanas. Tai sudaro pagrindą teigti, kad atsakovė nepaneigė priežastinio ryšio tarp jos atliktų neteisėtų veiksmų, nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos vadovo pareigos, ir kilusios žalos ir privalo atlyginti žalą, kurią kreditorė patyrė dėl to, kad buvusi bendrovės vadovė laiku nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Be to, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi nustatė ir tai, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir R. V. nevykdė savo pareigos rengti įmonės finansines ataskaitas, nors, minėta, bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą bei bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui (žr. šios nutarties 33 punktą). Nors atsakovė nurodė, kad ją 2015 m. balandžio 14 d. paskyrus bendrovės direktore ši su UAB „Integre“ sudarė konsultavimo paslaugų teikimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Integre“ įsipareigojo atlikti bendrovės kompleksines apskaitos, mokesčių ir teisinio patikrinimo paslaugas, taip pat atsakovė sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį, kurios pagrindu buvo susitarta, kad UAB „Integre“ tvarkys bendrovės apskaitą nuo veiklos vykdymo pradžios, tačiau, atsakovės teigimu, to padaryti UAB „Integre“ nepavyko (5 t., b. l. 137). Pažymėtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina atsakovės nurodomas aplinkybes dėl buhalterinės apskaitos paslaugų sutarties ir konsultavimo paslaugų teikimo sutarties su UAB „Integre“ sudarymo (5 t, b. l. 139-149), tačiau minėta, kad prejudicinių faktų pagrindu yra nustatytas R. V. pareigos rengti įmonės finansines ataskaitas nevykdymas. Taigi, vien ta aplinkybė, kad atsakovė kreipėsi dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo, savaime nepaneigia teismo išvadų dėl pareigos tinkamai tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą pažeidimo, sąlygojusio negalimumą nustatyti bendrovės finansinės padėties ir jos kaitos atsakovės vadovavimo laikotarpiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovo pareigų nevykdymas yra priežastiniu ryšiu susijęs su bendrovės esminiu finansinės padėties pablogėjimu, UAB „Parama verslui“ padaryta žala ir žymiai padidėjusiu šios kreditorės finansiniu reikalavimu. Nors apeliantė nurodė, kad jeigu atsakovė būtų pateikusi pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo 2015  m.  balandžio  mėn. ieškovei nebūtų sumokėta paskola ir palūkanos, tačiau, kaip minėta, byloje esantys duomenys įrodo, jog pagal turimus balansų duomenis negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (žr. šios nutarties 33 punktą). Ieškovei nepateikus objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą pripažinti, kad įmonė nebūtų pajėgusi atsiskaityti su ieškove šiai neatlikus neteisėtų veiksmų, kurių pagrindų įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, teisėjų kolegija vertina, kad priežastinio ryšio prezumpcija šiuo atveju paneigta nebuvo, o vien apeliantės subjektyvūs samprotavimai nesudaro pagrindo priešingai išvadai daryti.

42.       Apeliantė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendime atliktas žalos apskaičiavimo dydžio klaidas, nurodydama, kad neaišku, kodėl žalos (palūkanų) dydis pradedamas skaičiuoti nuo 2015 m. balandžio 1 d., nors atsakovė bendrovės vadove buvo paskirta 2015 m. balandžio 14 d. Apeliantė taip pat nurodė, kad teismas nustatė, jog per atsakovės vadovavimo laikotarpį skola pagal sąskaitą išaugo 71 729,87 Eur suma, tačiau kaip ši suma gaunama yra neaišku. Apeliantės teigimu, vienintelis žalos pagrindimas yra ieškovės apskaičiuotos sumos, kurios yra apskaičiuotos matematiškai klaidingai.

43.       Vertinant atsakovės neteisėtais veiksmais ieškovei padarytos žalos dydį pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas dalyje žalą apskaičiavo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki bankroto bylos UAB „VKK Vilnius“ iškėlimo, nors, kaip teisingai nurodė apeliantė, ši bendrovės direktore buvo paskirta 2015 m. balandžio 14 d. ir, pagal Juridinių asmenų registro duomenis, direktorės pareigas pradėjo vykdyti 2015 m. balandžio 15 d. Atsižvelgiant į tai, kad tik nuo šios dienos apeliantei kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, žala, sukelta kreditorei atsakovės neteisėtais veiksmais, taip pat gali būti skaičiuojama tik nuo atsakovės tapimo bendrovės vadove dienos. Pagal 2010 m. birželio 15 d. paskolos sutartį Nr. 10/06/15, 2015 m. balandžio 30 d. skola sudarė 1 502 295,16 Eur. Atsakovė vadovės pareigas pradėjo eiti 2015  m. balandžio 15 d., o tai reiškia, kad nuo šios dienos susidariusi skola gali būti laikoma nulemta atsakovės neteisėtų veiksmų. Taigi, 2015 m. balandžio 14 d. palūkanos sudaro 14 021,42 Eur (30 045,90 Eur viso mėnesio priskaičiuotos palūkanos : 30 dienų x 14 dienų), o pilna skolos suma 2015  m. balandžio 14 d. sudaro 1 516 316,58 Eur (1 502 295,16 Eur + 14 021,42 Eur). Vadovės pareigas atsakovė ėjo iki bankroto bylos iškėlimo. 2018 m. sausio 11 d. duomenimis skola sudaro 2 908 252,70 Eur. Taigi, atsakovės valdymo laikotarpiu pagal 2010 m. birželio 15 d. paskolos sutartį Nr. 10/06/15 skola padidėjo 1 391 936,12 Eur suma (2 908 252,70 Eur – 1 516 316,58 Eur). Pagal 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutartį Nr. 11/01/24, 2015 m. balandžio 30 d. skola sudarė 2 071 228,00 Eur. 2015 m. balandžio 14 d. palūkanos sudaro 19 331,46 Eur (41 424,56 Eur : 30 x 14), o pilna skolos suma sudaro 2 090 559,46 Eur. 2018 m. sausio 11 d. duomenimis skola sudaro 4 009 634,46 Eur. Taigi, atsakovės valdymo laikotarpiu skola padidėjo 1 919 075,00 Eur.

44.       Apeliantė taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo priteista 71 729,87 Eur suma, apskaičiuota pagal PVM sąskaitą faktūrą, ir nurodė, kad neaišku, kaip buvo gauta ši suma. Pagal 2012 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 300, 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidarė 25 800,84 Eur palūkanos. Šiais metais atsakovė direktorės pareigas užėmė 261 dieną. Atsižvelgiant į tai, palūkanos 2015 m. sudarė 18 449,37 Eur (25 800,84 : 365 x 261). Taigi, atsakovės valdymo metu palūkanos susidarė viso 70 828,61 Eur sumai (18 449,37 Eur palūkanos 2015 m. + 25 800,84 Eur palūkanos 2016 m.  + 25 800,84 Eur palūkanos 2017 m. + 777,56 Eur palūkanos 2018 m.).

45.       Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip nurodė ieškovė, pirmosios instancijos teismas neįtraukė pirmojo ieškovės valdymo laikotarpiu susidariusios skolos. Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, kad atsakovė direktorės pareigas užėmė taip pat ir laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė nepateikė apeliacinio skundo, kuriuo būtų ginčijama ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ar prašoma apskaičiuoti šiuo laikotarpiu galimai patirtą žalą, ir siekdama užtikrinti draudimo priimti blogesnį sprendimą apeliantės atžvilgiu įgyvendinimą, šioje dalyje plačiau nepasisako (CPK 313 straipsnis). Tai sudaro pagrindą teigti, kad R. V. užimant direktorės pareigas, laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2018 m. sausio 11 d. padidėjusi bendrovės skola (žala) sudaro 3 381 839,73 Eur (1 391 936,12 Eur + 1 919 075,00 Eur + 70 828,61 Eur). Atsakovei nepateikus objektyvių duomenų, kurie paneigtų prezumpciją dėl nurodytos nepatenkintų kreditorės finansinių reikalavimų dalies priskirtinumo patirtai žalai, laikytina, kad pagrįsta žalos suma, kylanti iš patvirtintos nepatenkintos kreditorės finansinių reikalavimų dalies, sudaro 3 381 839,73 Eur.

46.       Kiti atsakovės nurodomi argumentai, kad ši paskolos sutarčių nepasirašė, apie skolos grąžinimą ar apmokėjimą informuota nebuvo ir tokių įsiskolinimų bendrovės apskaitoje nebuvo fiksuota, nesudaro pagrindo netaikyti civilinės atsakomybės atsakovės atžvilgiu. Viena vertus, sutiktina, kad UAB „Parama verslui“ finansinis reikalavimas nebuvo įtrauktas į bendrovės buhalterinę apskaitą. Šią aplinkybę patvirtino specialistas auditorius Č. M., specialisto išvadoje nurodydamas, kad mokėjimai, kurių pagrindu patvirtintas UAB „Parama verslui“ 7 681 073,63 Eur finansinis reikalavimas UAB „VKK Vilnius“ bankroto byloje, į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukti nebuvo. Kita vertus, minėta, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi nustatė, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir jog R. V. nevykdė savo pareigos rengti įmonės finansines ataskaitas (žr. šios nutarties 40-41 punktus). Specialistas išvadoje nustatė, kad nemokumo administratorei nepateikti buhalterinės apskaitos registrai, be to, nuo 2012 m. valdymo organai neteikė bendrovės finansinės atskaitomybės rinkinių Juridinių asmenų registrui, iš 2011 m. gruodžio 31 d. bei 2018 m. kovo 1 d. UAB „VKK Vilnius“ balansų duomenų nustatyta, kad mokėtinos sumos buvo apskaitomos neteisingai, o esant neteisingam skolos vaizdavimui daroma išvada, kad balanse neteisingai atvaizduotas ir įmonės turtas, todėl iš šių balansų duomenų negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“, DOK-22106, 1 t., b. l. 52). Taigi, vertinant tai, kad būtent atsakovei, kaip bendrovės direktorei, yra nustatyta pareiga sudaryti metines finansines ataskaitas ir pateikti bendrovės dokumentus ir duomenis juridinių asmenų registro tvarkytojui (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 12 punktai), aplinkybė, kad ši nepasirašė paskolos sutarčių ar nebuvo atskirai informuota apie įsiskolinimą, kuris nefiksuotas bendrovės apskaitoje, nepašalina jos atsakomybės už vadovo pareigų nevykdymą.

Dėl procesinių prašymų netenkinimo pagrįstumo

47.       Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai netenkino prašymo pripažinti nemokumo administratorės UAB „UBC“ direktorės A. G. dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu, todėl nebuvo galimybės išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes. Tokiu būdu, apeliantės įsitikinimu, buvo pažeisti rungimosi bei lygiateisiškumo principai. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentams nesutinka.

48.       Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad R. V. pateikė 2022 m. sausio 6 d. prašymą, kuriuo, be kita ko, prašė pripažinti nemokumo administratorės A. G. dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu. Nurodė, kad A. P. ieškovės įmonei nevadovavo ir dokumentų perduoti negalėjo, be to, atsakovai turi klausimų nemokumo administratorei, susijusių su bylos esme (6 t., b. l. 1-6). Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 18 d. teismo posėdžio metu prašymo netenkino, nurodydamas, kad byloje yra nustatinėjamos aplinkybės apie įvykius, kurių metu nemokumo administratorė bendrovės veikloje nedalyvavo, todėl jos paaiškinimai dėl ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių nėra būtini, o į atsakovų klausimus gali atsakyti ieškovės atstovas (2022 m. sausio 18 d. teismo posėdžio garso įrašo 18:38-20:30 min.). Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad buvo reikalinga išsiaiškinti šias aplinkybes: ar buvęs ieškovės vadovas A. S. perdavė nemokumo administratorei ieškovės dokumentus; ar Č. M. buvo valdybos nariu, kai ji buvo paskirta UAB „UBC“ direktore; aplinkybes apie nemokumo administratorės darbą su Č. M. vienose patalpose ir jo nurodymų vykdymą; aplinkybes apie nemokumo administratorės vykdytą su bendrove susijusių įmonių konsultavimą šių restruktūrizavimo procesuose; aplinkybes apie nesąžiningą ieškinio pateikimą dviem bendrovės vadovams.

49.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl buvusių vadovų civilinės atsakomybės, kylančios dėl tyčinio juridinio asmens bankroto, taikymo, tačiau atsakovė nepagrindė, kaip jos nurodytos aplinkybės (apie dokumentų perdavimą, A. G. galimai egzistuojančius ryšius su Č. M., teiktas konsultacijas restruktūrizavimo procesuose, ieškinio pateikimo aplinkybės) susijusios su ginčo dalyku, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo (CPK 180 straipsnis).

50.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad prašė teismo skirti teismo rašysenos ekspertizę, kad būtų nustatyta, ar 2016 m. vasario 10 d. reikalavimo perleidimo sutartyje ir 2018 m. balandžio 13 d. ieškovės finansiniame reikalavime yra L. S. ir A. S. parašai, ar Č. M. ar jo sugyventinės V. J. Teismui netenkinus prašymo, buvo apribota galimybė įrodyti, kad dalis ieškovės teikiamų dokumentų yra suklastoti. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

51.       Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovas tripliku prašė paskirti rašysenos ekspertizę, teismo ekspertui pavedant atsakyti į šiuos klausimus: Ar 2016 m. vasario 10 d. reikalavimo perleidimo sutartyje Nr. 16/02-10-1 antrame puslapyje po naujojo kreditoriaus šalies rekvizitais pasirašė L. H., Č. M. ar V. J.? Ar 2018 m. balandžio 13 d. UAB „Parama verslui“ finansiniame reikalavime trečiame puslapyje šalia užrašo UAB „Parama verslui“ direktorius A. S. pasirašė A. S., Č. M. ar V. J. ? Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi nutarė netenkinti atsakovų prašymo dėl rašysenos ekspertizės skyrimo. Teismas nurodė, kad ieškovės finansinis reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartimi ir nustatinėti, kokiu pagrindu buvo patvirtintas šis reikalavimas, nėra tikslinga.

52.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo skirti rašysenos ekspertizę. Pažymėtina, kad teismas gali skirti ekspertizę siekiant išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių žinių (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Tačiau šioje byloje aplinkybės, susiję su 2016 m. vasario 10 d. reikalavimo perleidimo sutarties ir UAB „Parama verslui“ finansinio reikalavimo pasirašymu, nepatenka į bylos nagrinėjimo ribas ir nėra reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl žalos atlyginimo. Atsakovui nenurodžius kitų su bylos ginčo dalyku susijusių aplinkybių, kurioms nustatyti egzistuotų būtinybė skirti rašysenos ekspertizę, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas dėl ekspertizės skyrimo buvo netenkintas pagrįstai (CPK 180 straipsnis).

53.       Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigė, kad prašė išduoti teismo liudijimą iš VĮ Registrų centras užsieniečių vadovų asmens dokumentams gauti tam, kad būtų galima įsitikinti jų realumu, o teismas šio prašymo netenkino.

54.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas tripliku prašė išduoti liudijimą advokato padėjėjai M. J. dėl teisės iš VĮ Registrų centras gauti šią informaciją: UAB „Parama verslui“ buvusių direktorių A. P., A. S., L. H. ir D. B. asmens dokumentų (arba kito dokumento, kurio pagrindu buvo įregistruoti duomenys Juridinių asmenų registre apie vadovus) nuorašus; UAB „Toleita“ buvusių valdybos narių O. K. ir M. K. asmens dokumentų (arba kito dokumento, kurio pagrindu buvo įregistruoti duomenys Juridinių asmenų registre apie vadovus) nuorašus. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi nutarė netenkinti atsakovų prašymo ir nustatė, kad atsakovai nepagrindė prašomų išreikalauti įrodymų būtinumo, t. y. kokiu būdu prašomi išreikalauti įrodymai prisidės prie atsakovų atsiliepime nurodomų aplinkybių atskleidimo ir kokias atsakovų atsiliepime nurodytas aplinkybes galės patvirtinti.

55.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo nurodomi išreikalautini duomenys taip pat nėra susiję su ginčo dalyku. Teismų praktikoje aiškinama, kad teismas išreikalauja įrodymus (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-548-516/2022). Atsakovui nepateikus argumentų, kokią svarbą nagrinėjamoje byloje turi UAB „Parama verslui“ ir UAB „Toleita“ buvusių direktorių ir valdybos narių asmens dokumentų nuorašų išreikalavimas, nėra pagrindo vertinti, kad šie įrodymai turi ryšį su bylos įrodinėjimo dalyku ar daro įtaką šalių ginčo išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismas šio atsakovo prašymo netenkino pagrįstai.

Dėl bylos procesinės baigties

56.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai pritaikė civilinės atsakomybės taikymą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu ir atsakovams atlyginti tenkančiu žalos dydžiu, todėl teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, nustatant, kad V. Z. yra atsakingas už ieškovės patirtą 67 033,49 Eur žalą, o R. V. – už 3 381 839,73 Eur žalą (CPK 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). 

57.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas). Pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie nelemia skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

58.       CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos ir žyminiam mokesčiui (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

59.       Ieškovė ieškiniu reiškė reikalavimą dėl 7 681 073,63 Eur sumos. Jos reikalavimas buvo tenkintas iš dalies, iš atsakovo priteisiant 67 033,49 Eur sumą ir iš atsakovės priteisiant 3 381 839,73 Eur sumą. Taigi, ieškovei priteista iš viso 3 448 873,22 Eur suma (67 033,49 Eur + 3 381 839,73 Eur) ir jos reikalavimas tenkintas 44,90 proc. apimtyje. Ieškovei nepateikus duomenų, patvirtinančių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, šios bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

60.       Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas V. Z. patyrė 2 124,05 Eur bylinėjimosi išlaidų (5 t., b. l. 1-2), pateikė šias išlaidas pagrindžiančius duomenis (5 t., b. l. 3-10). Taip pat patyrė 665,50 Eur išlaidų (6 t., b. l. 91-92), pateikė šias išlaidas pagrindžiančius duomenis (93-98). Atsakovas pateikė prašymą su bylinėjimosi išlaidų detalizacija, kurioje nurodė, kad pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 3 841,75 Eur bylinėjimosi išlaidų (7 t., b. l. 1-4) ir pateikė tai pagrindžiančius duomenis (7 t., b. l. 5-16).

61.       Už atsiliepimo į ieškinį rengimą atsakovas patyrė 1 900,00 Eur išlaidų. Pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.2 punktą, maksimali už atsiliepimą į ieškinį priteistina suma yra 4 198,25 Eur (2,5 koeficientas x 1 679,30 Eur 2021 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių)). Už tripliko parengimą atsakovas patyrė 1 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagal Rekomendacijų 8.3 punktą, maksimali už tripliką priteistina suma yra 2 349,60 Eur (1,5 koeficientas x 1 566,40 Eur 2021 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių)). Teisėjų kolegija vertina, kad už atsiliepimo į ieškinį ir tripliko parengimą kilusios išlaidos yra protingo dydžio, pagrįstos ir neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Įvertinęs kitas atsakovui suteiktas teisines paslaugas, t. y. teisines konsultacijas, prašymų teismui rengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose ir šių paslaugų pagrindu patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad šios išlaidos yra objektyviai reikalingos, pagrįstos ir protingo dydžio, todėl atlygintinos atsakovui. Taigi, atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 3 841,75 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės atmestų reikalavimų dalis sudaro 55,10 proc., o iš atsakovo priteistos sumos (67 033,49 Eur) dalis sudaro 1,07 proc. iš atsakovų ieškovei priteistos sumos (3 448 873,22 Eur) dalį, skaičiuojamą nuo 55,10 proc., atsakovui iš ieškovės priteistina 41,11 Eur suma.

62.       Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė R. V. patyrė 2 178,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (5 t., b. l. 11-12), pateikė šias išlaidas pagrindžiančius duomenis (5 t., b. l. 13-18). Taip pat patyrė 272,25 Eur išlaidų (6 t., b. l. 99-100), pateikė šias išlaidas pagrindžiančius duomenis (101-103). Patyrė 1 240,25 Eur bylinėjimosi išlaidų (6 t., b. l. 175-176), pateikė šias išlaidas patvirtinančius duomenis (6 t., b. l. 177-182).

63.       Už atsiliepimo į ieškinį rengimą atsakovė patyrė 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, maksimali už atsiliepimą į ieškinį priteistina suma yra 3 793,50 Eur (2,5 koeficientas x 1 517,40 Eur 2021 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių)). Už tripliko parengimą atsakovė patyrė 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagal Rekomendacijų 8.3 punktą, maksimali už tripliką priteistina suma yra 2 349,60 Eur (1,5 koeficientas x 1 566,40 Eur 2021 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių)). Teisėjų kolegija vertina, kad šios atsakovės bylinėjimosi išlaidos yra protingo dydžio, pagrįstos ir neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Įvertinęs kitas atsakovei suteiktas teisines paslaugas, prašymų rengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose ir šių paslaugų pagrindu patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad šios išlaidos yra pagrįstos, reikalingos, jų dydis yra protingas, todėl šios išlaidos taip pat atlygintinos. Taigi, atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 3 690,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės atmestų reikalavimų dalis sudaro 55,10 proc., o iš atsakovės priteistos sumos (3 381 839,73 Eur) dalis sudaro 54,03 proc. iš atsakovų ieškovei priteistos sumos (3 448 873,22 Eur) dalį, skaičiuojamą nuo 55,10 proc., atsakovei iš ieškovės priteistina 1 993,98 Eur suma.

64.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad procesinių dokumentų išsiuntimui patyrė 60,53 Eur išlaidų. Pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijas valstybės naudai iš ieškovės priteisiama 27,18 Eur suma. Iš atsakovės valstybės naudai priteisiama 32,70 Eur suma. Atsakovui tenkanti suma yra 0,64 Eur. Kadangi tokia suma yra mažesnė už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 5,00 Eur (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355), valstybei bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos.

65.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, pateikdama ieškinį, buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ir priteisė iš atsakovų valstybei 14 085,00 Eur žyminio mokesčio dalyje, kuria patenkintas ieškinys abiejų atsakovų atžvilgiu. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Pakeitus sprendimą dalyje dėl žalos iš atsakovų atlyginimo teisėjų kolegija vertina, kad yra pagrindas iš atsakovų priteistiną žyminio mokesčio sumą perskaičiuoti.

66.       Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turtiniuose ginčuose mokamas žyminis mokestis nuo ieškinio sumos: nuo didesnės kaip vieno šimto tūkstančių eurų sumos – du tūkstančiai trys šimtai eurų plius 1 procentas nuo ieškinio sumos, viršijančios vieną šimtą tūkstančių eurų. Bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti penkiolikos tūkstančių eurų.

67.       Ieškovė reiškė reikalavimą dėl 7 681 073,63 Eur žalos atlyginimo. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, žyminis mokestis sudaro 1 proc. nuo ieškinio sumos, viršijančios 100 tūks. Eur, t. y. 1 proc. nuo 7 581 073,63 Eur, kuris sudaro 75 810,74 Eur, ir 2 300,00 Eur. Iš viso žyminis mokestis, mokėtinas už 7 681 073,63 Eur reikalavimą, sudaro 78 110,74 Eur (75 810,74 Eur + 2 300,00 Eur). Pagal CPK 82 straipsnio 1 dalį, CPK nustatytą žyminį mokestį teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110. Ieškinys buvo pateiktas 2021 m. balandžio 28 d., t. y. 2021 m. II ketvirtį. Pagal CPK 82 straipsnio 4 dalį, paskelbtas indeksas taikomas nuo atitinkamo ketvirčio antro mėnesio 1 dienos. Taigi, šiuo atveju taikytinas 2021 m. I ketvirčio indeksas, kuris yra mažesnis nei 110 (108,2), todėl žyminis mokestis neindeksuojamas. Atsižvelgiant į tai, kad bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti 15 000,00 Eur sumos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nustatyta 78 110,74 Eur žyminio mokesčio suma mažinama iki 15 000,00 Eur sumos. Pagal CPK 80 straipsnio 7 dalį, šiame straipsnyje nurodytus procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip penki eurai. Kadangi ieškinys buvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 75 proc. nuo 15 000,00 Eur sumos, t. y. 11 250,00 Eur.

68.       Ieškovės ieškinys buvo tenkintas 44,90 proc. apimtyje. Taigi, už ieškovės tenkinto 3 448 873,22 Eur reikalavimo dalį mokėtinas žyminis mokestis sudaro 5 051,25 Eur. Ši suma priteistina iš atsakovų proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Iš atsakovės priteistos sumos dalis sudaro 98,06 proc. iš atsakovų ieškovei priteistos sumos (3 448 873,22 Eur) dalį, todėl jai tenka 4 953,26 Eur žyminio mokesčio dalis. Iš atsakovo priteistos sumos dalis sudaro 1,94 proc. iš atsakovų ieškovei priteistos sumos (3 448 873,22 Eur) dalį, todėl jam tenka 98,00 Eur žyminio mokesčio dalis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo  

69.       Apeliacinės instancijos teisme atsakovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nurodė patyrusi 1 694,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius duomenis (DOK-4680).

70.       Už apeliacinio skundo parengimą atsakovė patyrė 1 100,00 Eur išlaidų. Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą, maksimali už apeliacinio skundo parengimą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, suma yra 2,940,83 Eur(1,7 koeficientas x 1 729,90 2022 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių)). Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovė patyrė 300,00 Eur išlaidų. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina suma yra 2,248,87 Eur (1,3 koeficientas x 1 729,90 2022 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių)). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra protingo dydžio, pagrįstos ir neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl atlygintinos. Atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovės priteistos sumos (3 381 839,73 Eur) dalis sudaro 54,03 proc. iš atsakovų ieškovei priteistos sumos (3 448 873,22 Eur) dalį, atsakovei iš ieškovės priteistina 915,27 Eur suma.

71.       Ieškovė ir atsakovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų bylinėjimosi išlaidos yra neatlyginamos.

Dėl prašymo pakeisti ieškovę jos teisių perėmėja UAB „Baltijos degalai ir partneriai“

72.       UAB „Baltijos degalai ir partneriai“ pateikė 2022 m. gruodžio 12 d. prašymą dėl ieškovės pakeitimo, kuriuo prašė pakeisti civilinėje byloje Nr. e2A-871-934/2022 pradinę ieškovę UAB „Parama verslui“ jos teisių perėmėja UAB „Baltijos degalai ir partneriai“.

73.       Nors, pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį, procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje, toks prašymas, kaip ir bet kuris kitas procesinio pobūdžio prašymas, turi būti pateikiamas laikantis CPK nustatytos tvarkos. Visi prašymai teismui turi būti pateikiami iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (rašytinio bylos nagrinėjimo atveju – iki paskirto teismo posėdžio pradžios) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-848-516/2022). Teismų praktikoje pažymima, jog baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie nauji byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, negali būti priimami ir nagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-403/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).

74.       Nagrinėjamu atveju teismo posėdis rašytinio proceso tvarka buvo paskirtas 2022 m. lapkričio 15 d. 9 val., o UAB „Baltijos degalai ir partneriai“ prašymas buvo pateiktas po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, t. y. 2022 m. gruodžio 12 d. Taigi, atsižvelgdama į prašymo pateikimo laiką, teisėjų kolegija atsisako jį priimti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

        „Ieškinį tenkinti iš dalies.

        Priteisti iš atsakovo V. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Parama verslui“, juridinio asmens kodas 303185945, naudai 67 033,49 (šešiasdešimt septynis tūkstančius trisdešimt tris eurus 49 ct) Eur žalos ir 5 proc. dydžio palūkanas už visą priteistą sumą (67 033,49 Eur (šešiasdešimt septynis tūkstančius trisdešimt tris eurus 49 ct)) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

        Priteisti iš atsakovės R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Parama verslui“, juridinio asmens kodas 303185945, naudai 3 381 839,73 (tris milijonus tris šimtus aštuoniasdešimt vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt devynis eurus 73 ct) Eur žalos ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas už visą priteistą sumą (3 381 839,73 (tris milijonus tris šimtus aštuoniasdešimt vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt devynis eurus 73 ct)) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

        Priteisti iš ieškovės UAB „Parama verslui“, juridinio asmens kodas 303185945, atsakovo V. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 41,11 (keturiasdešimt vieną eurą 11 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

        Priteisti iš ieškovės UAB „Parama verslui“, juridinio asmens kodas 303185945, atsakovės R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 993,98 (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt tris eurus 98 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

        Priteisti iš ieškovės UAB „Parama verslui“, juridinio asmens kodas 303185945, 27,18 (dvidešimt septynis eurus 18 ct) Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.

        Priteisti iš atsakovės R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 32,70 (trisdešimt du eurus 70 ct) Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.

        Priteisti iš atsakovės R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 953,26 Eur (keturis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt tris eurus 26 ct) žyminio mokesčio valstybės naudai.

        Priteisti iš atsakovo V. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 98,00 (devyniasdešimt aštuonis eurus) Eur žyminio mokesčio valstybės naudai.“.

        Priteisti iš ieškovės UAB „Parama verslui“, juridinio asmens kodas 303185945, atsakovės R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 915,27 (devynis šimtus penkiolika eurų 27 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Atsisakyti priimti UAB „Baltijos degalai ir partneriai“ 2022 m. gruodžio 12 d. prašymą dėl proceso šalies pakeitimo.

Teisėjai         Rasa Gudžiūnienė

        Žilvinas Terebeiza

        Alma Urbanavičienė