Baudžiamoji byla Nr. 2K-280-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00639-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1;

1.1.4.2;

1.2.14.5;

1.2.10.3;

1.2.18.3;

1.2.3.2.9;

1.2. 3.2.11;

2.1.7.4;

2.1.15.1.2;

2.3.2.2.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistojo E. B. gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,

nuteistojo D. A. gynėjui advokatui Rimantui Andrikiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistojo D. A. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 10 d. nuosprendžiu:

D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį dvejiems metams laisvės atėmimo, 253 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams laisvės atėmimo, 167 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams laisvės atėmimo; 258 straipsnio 2 dalį – trisdešimčiai parų arešto, BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus – dešimčiai metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir galutinė bausmė paskirta vienuolika metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. B. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, 182 straipsnio 2 dalį – trejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, 253 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams laisvės atėmimo, 215 straipsnio 1 dalį – dvejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, 167 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams laisvės atėmimo, 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus – dvylikai metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė E. B. paskirta trylika metų laisvės atėmimo. Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė E. B. paskirta keturiolika metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. B. turtinei žalai atlyginti priteista: L. C. (L. C.)– 20 001 Lt (5792,67  Eur), UAB „MCB Finance“ – 1346,16 Lt (389,87 Eur), UAB „4finance“ – 1283,68 Lt (371,78 Eur), UAB „ITM Inkasso“ – 1164 Lt (337,12 Eur).

Iš E. B. ir D. A. solidariai priteista: L. C. – 45 635 Lt (13 216,81 Eur) turtinei žalai ir 40 000 Lt (11 584,80 Eur) neturtinei žalai atlyginti, 1154 Lt (334,22 Eur) bylinėjimosi išlaidų, Vilniaus teritorinės ligonių kasai – 1189,90 Lt (344,62 Eur).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalintos aplinkybės, kad E. B., nuo 2012 m. balandžio ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, davęs D. A. raktą nuo L. C. buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pašto dėžutės, nurodė šiam kasdien tikrinti L. C. paštą ir išiminėti visą gaunamą korespondenciją, o D. A., vykdydamas šį nurodymą, tikrino L. C. pašto dėžutę ir išiminėjo visą gaunamą korespondenciją. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Papildomai iš E. B. ir D. A. nukentėjusiajam L. C. solidariai priteista 700 Lt (202,73 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. B. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 7 d., turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, įkalbėjo L. C. atidaryti sąskaitą savo vardu ir perduoti jam – E. B. visus šios sąskaitos duomenis, įskaitant internetinės bankininkystės slaptažodžius ir prieigos kodus. L. C. sutikus ir 2012 m. kovo 7 d. atidarius banke SEB sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei perdavus E. B. visus sąskaitos valdymo duomenis, šis, būdamas bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nurodydamas L. C. asmens duomenis ir jo AB SEB bankas sąskaitą, iš įmonių, teikiančių internetu greitus kreditus, apgaule įgijo 2900 Lt (839,90 Eur).

E. B. 2012 m. balandžio 1 d. 10.15 val. užpildė anketą interneto puslapyje www.smspinigai.lt ir taip kreipėsi į UAB „Nordecum“ su prašymu išduoti 700 Lt (202,73 Eur) paskolą, pervedė į šios bedrovės sąskaitą 1 cento registracijos mokestį iš L. C. vardu atidarytos sąskaitos, 2012 m. balandžio 3 d. 9.25 val., užpildė anketą interneto puslapyje www.smscredit.lt ir taip kreipėsi į UAB „4finance“ su prašymu išduoti 750 Lt (217,26 Eur) paskolą ir pervedė į šios bedrovės sąskaitą 1 cento registracijos mokestį iš L. C. vardu atidarytos sąskaitos; 2012 m. balandžio 3 d. 16.28 val. užpildė anketą interneto puslapyje www.smscredit.lt, taip kreipėsi į UAB „4finance“ su prašymu padidinti kredito sumą 250 Lt (72,41 Eur); 2012 m. balandžio 3 d. 23.38 val. užpildė anketą interneto puslapyje www.credit24.lt, taip kreipėsi į UAB „MCB Finance“ su prašymu išduoti 700 Lt (202,73 Eur) paskolą ir pervedė į šios bedrovės sąskaitą 1 cento registracijos mokestį iš L. C. vardu atidarytos sąskaitos; 2012 m. balandžio 4 d. 8.38 val. užpildė anketą interneto puslapyje www.viasms.lt, taip kreipėsi į UAB „VIA SMS LT“ su prašymu išduoti 500 Lt (144,81 Eur) paskolą ir pervedė į šios bedrovės sąskaitą 1 cento registracijos mokestį iš L. C. vardu atidarytos sąskaitos. Šių apgaulingų duomenų pagrindu į L. C. vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, 2012 m. balandžio 3 d. UAB „4finance“ pervedė 750 (217,26 Eur) ir 250 Lt (72,41 Eur), 2012 m. balandžio 4 d. UAB „Nordecum“ – 700 Lt (202,73 Eur), UAB „VIA SMS LT“ – 500 Lt (144,81 Eur). Taip E. B. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – UAB „4finance“ priklausančius 1000 Lt (289,62 Eur), UAB „Nordecum“ priklausančius 700 Lt (202,73 Eur), UAB „MCB Finance“ priklausančius 700 Lt (202,73 Eur), UAB „VIA SMS LT“ priklausančius 500 Lt (144,81 Eur).

E. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad būdamas bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas L. C. banko sąskaitų elektroninės bankininkystės kodais, iš L. C. AB SEB bankas sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė į kitą šio vardu AB SEB banke atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria pats naudojosi: 2012 m. balandžio 13 d. per tris kartus – 5000 Lt (1448,10 Eur), 2012 m. balandžio 16 d. – 5001 Lt (1448,39 Eur), 2012 m. balandžio 23 d., pamelavęs, kad perveda pinigus, skirtus dalyvauti aukcione dėl buto pirkimo, per du kartus – 10 000 Lt (2896,20 Eur). Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas kartu su D. A., būdamas bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, pasinaudodamas L. C. elektroninės bankininkystės kodais, iš L. C. AB SEB bankas sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė į D. A. jam nurodytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini): 2012 m. gegužės 9 d. – 1000 Lt (289,62 Eur), 2012 m. gegužės 10 d. – 1000 Lt (289,62 Eur), 2012 m. gegužės 11 d. per penkis kartus – 48 500 Lt (14 046,57 Eur). Taip E. B. apgaule savo naudai įgijo svetimą L. C. priklausantį didelės vertės turtą – 70 501 Lt (20 418,50 Eur).

E. B. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai atliko finansines operacijas, panaudodamas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, t. y. būdamas bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. kovo 7 d. iki 2012 m. gegužės 23 d., neteisėtai panaudodamas svetimas elektroninės mokėjimo priemones – L. C. vardu atidarytų sąskaitų AB SEB banke Nr  (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – vartotojo prisijungimo kodus, PIN kodus bei slaptažodžius, taip neteisėtai prisijungęs prie šių banko sąskaitų, neteisėtai atliko 88 finansines operacijas iš viso už 24 181,28 Lt (7003,38 Eur) ir 13 finansinių operacijų iš viso už 70 501 Lt (20 418,50 Eur).

E. B. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 metų balandį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, neturėdamas leidimo, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą – revolverį Alfa – ir „C“ kategorijos šaudmenis šiam ginklui – ne mažiau kaip 42 vnt. „Flobert“ šovinių, kuriuos laikė išnuomotame bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir nešiojo su savimi.

D. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su E. B., šiam pasinaudojus L. C. elektroninės bankininkystės kodais ir iš jo AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į D. A. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios numerį E. B. pats nurodė, 2012 m. gegužės 9 d. pervedus 1000 Lt (289,62 Eur), 2012 m. gegužės 10 d. pervedus 1000 Lt (289,62 Eur), 2012 m. gegužės 11 d. per penkis kartus pervedus 48 500 Lt (14 046,57 Eur), apgaule įgijo svetimą L. C. priklausantį didelės vertės turtą – 50 500 Lt (14 625,81 Eur).

D. A. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvėje Vilniuje, Konstitucijos pr. 16, įgijo „C“ kategorijos nešaunamuosius ginklus – tris svaidomuosius peilius, kuriuos nuolat nešiojo su savimi.

D. A. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, tačiau iki 2012 m. gegužės 23 d., 12 val., neturėdamas leidimo, iš E. B. įgijo „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą – revolverį Alfa – ir „C“ kategorijos šaudmenis šiam ginklui – ne mažiau kaip 2 vnt. „Flobert“ šovinių, kuriuos laikė ir nešiojo iki 2012 m. gegužės 23 d. 12.30 val.

D. A. ir E. B. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami kartu, turėdami tikslą surinkti informaciją apie L. C. privatų gyvenimą, 2012 m. balandžio–gegužės mėnesiais, E. B. pasinaudojus elektroninės bankininkystės kodais, periodiškai prisijunginėjo prie L. C. AB SEB banko sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tikrino sąskaitų likučius, gaunamas įplaukas ir atliktas finansines operacijas. Tokiais veiksmais D. A. ir E. B. neteisėtai rinko informaciją apie privatų L. C. gyvenimą.

E. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 ir 11 punktus o D. A. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 ir 11 punktus už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų, siekdami nuslėpti įvykdytus sukčiavimus, iš anksto susitarę ir veikdami kartu, pasikėsino nužudyti L. C.. E. B. vadovaujant ir koordinuojant D. A. veiksmus, taip pat parengus nusikalstamą veiką, nurodžius D. A. 2012 m. gegužės 23 d., apie 12.30 val., bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tykoti L. C. bei jį nužudyti, perdavus raktus nuo šio buto bei „C“ kategorijos „Flobert“ šoviniais užtaisytą šaunamąjį ginklą – revolverį „Alfa“, D. A., būdamas ginkluotas šaunamuoju ginklu, taip pat dviem svaidomaisiais peiliais, 2012 m. gegužės 23 d., apie 12 val., atvyko į minėtą butą. Kai L. C. įėjo į butą, D. A. buto koridoriuje jį užpuolė: šovė du kartus L. C. į krūtinę, sudavė ne mažiau keturių smūgių peiliu į veidą, padarydamas jam tris durtines-pjautines žaizdas veide kairio skruosto srityje, vieną žaizdą kakle jungo srityje, dvi pjautines žaizdas kairėje plaštakoje ir dvi šautines žaizdas krūtinėje su įstrigusiais metaliniais šratais krūtinės audiniuose (nesunkus sveikatos sutrikdymas). Taip, siekdami pasisavinti L. C. turtą, rankinę, kurioje buvo 3000 Lt (868,86 Eur), ir nuslėpti prieš L. C. įvykdytus nusikaltimus – sukčiavimus, E. B. organizavo pasikėsinimą nužudyti L. C., o D. A. pasikėsino nužudyti L. C., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes L. C. pavyko pabėgti.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. A. prašo teismų sprendimus pakeisti: nuosprendžio ir nutarties dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, o dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus pakeisti, perkvalifikuojant nusikalstamą veiką į BK 138 straipsnio 11 punktą.

Kasatorius nurodo, kad nuosprendis ir nutartis yra nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 3 dalies) pažeidimų. Pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių. Nuteistasis teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nežinojo apie E. B. daromą nusikalstamą veiką. Byloje nepaneigti jo parodymai apie tai, kad jis E. B. prašymu savo vardu atidarė banko sąskaitą, iš kurios išgrynino E. B. pervestus pinigus ir šiam juos atidavė; jis nežinojo tų pinigų kilmės bei neįtarė, kad E. B. tuos pinigus įgijo nusikalstamu būdu, nesitarė su E. B. pinigus pasidalinti, neužvaldė jokios jų dalies; jis nežinojo apie E. B. pragyvenimo šaltinius, gaunamas pajamas. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai apie E. B. ir L. C. santykius, E. B. veiksmus atliekant pinigų, priklausiusių nukentėjusiajam, pervedimus, jų panaudojimą nepaneigia kasatoriaus nurodytų aplinkybių. Vertindamas nuteistųjų parodymus apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti kaltinamojo parodymai negali būti pripažinti įrodymais byloje, nes tokiais pagal BPK 276 straipsnio 1–3 dalis, 242 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnio 1 dalį gali būti tik kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Šioje byloje nustatant D. A. tyčios kryptingumą nebuvo tinkamai atsižvelgta į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismo išvados dėl jo veiksmų L. C. bute ir revolverio bei trijų svaidomųjų peilių įsigijimo užpuolimo tikslais grindžiamos prielaidomis bei abejonėmis. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesvarstė nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, paneigiančių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą ir atkreipiančių dėmesį į nuosprendžio išvadų prieštaringumą, nutartyje jų neaptarė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusysis aktyviai pasipriešino ir pabėgo iš įvykio vietos, todėl D. A. bendro nusikalstamo sumanymo neįgyvendino. Tačiau tai, kad nukentėjusysis „aktyviai pasipriešino“, kaip aplinkybė, įeinanti į nusikalstamos veikos sudėtį, kaltinime nebuvo nurodyta, todėl teismai pažeidė kasatoriaus teisę j gynybą ir BPK 256 straipsnio reikalavimus. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo selektyvūs ir deklaratyvūs, paremti prielaidomis, motyvai nepaneigia jo apeliacinio skundo argumentų dėl nukentėjusiojo L. C. sužalojimo aplinkybių. Byloje nėra jokių konkrečių duomenų, kad į kasatoriui nepažįstamo L. C., apie kurio artimus santykius su E. B. jis nežinojo, butą ėjo turėdamas tikslą nužudyti. Kasatorius tvirtina, kad jo veiksmai nukentėjusiojo bute buvo spontaniški, mažos smogiamosios galios revolverį ir mažiausiai pavojingus svaidomuosius peilius jis panaudojo netikėtai užkluptas buto šeimininko, nesitaikydamas į konkrečią kūno vietą; nukentėjusiojo jis nepersekiojo ir nesivijo, o nukentėjusiajam išbėgus užsidarė bute. Be to, L. C. padaryti sužalojimai nesunkūs – tai patvirtina, kad nebuvo siekiama jam atimti gyvybę.

Kasaciniu skundu nuteistojo E. B. gynėjas advokatas Raimundas Jurka prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba E. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus paskirti švelnesnę bausmę.

Kasatorius nurodo, kad nuosprendis ir nutartis neteisėti dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų. Teismai byloje surinktus duomenis vertino nesilaikydami BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir reikalavimų, fragmentiškai, epizodiškai ir nenuosekliai juos analizavo, nesulygino su kitais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė samprotavimais, nepagrįstais jokia bylos medžiaga, įrodymus vertino ne kiekvienos iš E. B. inkriminuotų veikų kontekste, o apibendrinant, t. y. motyvuojant, kad esą vienas padarytas nusikaltimas suponuoja ir kito nusikaltimo padarymo faktą, nepaisant to, jog nėra jokių duomenų, pagrindžiančių tokias teismo išvadas. Tai suvaržė nuteistojo E. B. teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Taip pat kasatorius nurodo, kad jo ginamajam nepagrįstai inkriminuotos apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos. Teismai, darydami išvadas apie E. B. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 9 ir 11 punktuose, padarymo vadovavosi vien netiesioginiais įrodymais, jų neišdėstė kaip vientisos ir logiškos grandinės ir, esant nesutapimų duomenų turinyje, pateikė savo samprotavimus ir tikėtino pobūdžio svarstymus. Kasatorius skunde dėsto faktines bylos aplinkybes ir teigia, kad E. B. inkriminuota veika nebuvo išsamiai ištirta ir teisiškai pagrįsta; neanalizuota bei nevertinta, kaip pasireiškė E. B. inkriminuoti veiksmai ir tikslai – nužudymo organizavimas (koordinavimas, vadovavimas), bendrininkavimas (susitarimas), savanaudiškos paskatos, siekis nuslėpti kitą nusikaltimą, o išvados apie tai pagrįstos vien prielaidomis. Kasatoriaus manymu, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio akivaizdu, kad nėra duomenų, rodančių E. B. kaltę organizavus L. C. nužudymą bendrininkaujant su D. A. iš savanaudiškų paskatų, siekiant nuslėpti sukčiavimus. Be to, E. B. ir D. A. apkaltinti veikus bendrininkų grupe, todėl E. B. priskirtas organizatoriaus vaidmuo, vadovaujantis teisine logika, neteisėtas. Teismai pažeidė įstatymo reikalavimą pašalinti bet kokius byloje esančius prieštaravimus, kaltinamojo teisę žinoti, kuo yra kaltinamas (nuteistas), ir nekaltumo prezumpcijos principą. Taip pat iš skundžiamų sprendimų matyti, kad teismai nevertino ir neanalizavo visų įrodymų kontekste to, ar E. B. ir D. A. susitarė, t. y. suvokė veikiantys išvien, siekiant nužudyti nukentėjusįjį. Kasatoriaus manymu, D. A. nenorėjo nukentėjusiojo nužudyti, o tik pagąsdinti, ir susidariusioje situacijoje pats išsigando, veikė spontaniškai (vykdytojo ekscesas). Kasatorius tvirtina, kad L. C. ir E. B. santykiai buvo itin geri bei artimi, byloje nenustatyta, kad šis neturėjo priežasčių ir tikslo nužudyti nukentėjusįjį.

Skunde nurodoma, kad E. B. nepagrįstai inkriminuota ir BK 182 straipsnio 1 dalis. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas šią veiką, rėmėsi netiesioginiais įrodymais, vadovavosi išimtinai nukentėjusiojo L. C. parodymais (jog šiam nereikėjo jokių kreditų ir jis neprašė E. B. jo vardu būtų paimti kreditus), tačiau neatsižvelgė į kitų liudytojų – I. C. ir L. B. – parodymus. Tai, kad L. C. girtavo, turėjo skolų (tą patvirtina liudytojų parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nevertino, nors apeliaciniame skunde buvo keliamas šis klausimas), patvirtina E. B. poziciją, kad būtent L. C. prašymu ir buvo paimti kreditai. Apeliacinės instancijos teismo pateikti argumentai patvirtina tik duomenis, kad nukentėjusysis konkrečiu metu gulėjo ligoninėje, tačiau tai nėra tiesiogiai susiję su BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos veikos padarymu.

Kasatorius tvirtina, kad nukentėjusysis savo iniciatyva ir laisva valia atidarė E. B. sąskaitą banke bei perdavė prisijungimo duomenis, todėl nuteistajam nepagrįstai inkriminuota BK 215 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas netyrė aplinkybių, kad E. B. buvo įpratęs naudotis savo patėvio L. C. banko kortelėmis ir kad tokių veiksmų negalima vertinti kaip nusikalstamų. Teismas pasisakė tik dėl teisinio BK 182 ir 215 straipsnių vertinimo, tačiau nepasisakė dėl šios veikos objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių ištyrimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas atmestinai vertino apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, dėl jų dalies išvis nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Taip pat skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė 167 straipsnio 1 dalį, 54 straipsnio 2 dalį bei BPK 115 straipsnio 1 dalį. Vertinant BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, būtina pažymėti, kad kaltininko veiksmai turėtų būti tiesiogiai nukreipti į sąmoningą privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimą. Tačiau teismas neįvertino šios veikos aplinkybių visumos kontekste, t. y. neatsižvelgė į tai, kad pats nukentėjusysis pateikė reikalingus duomenis ir prašė už jį atlikti finansines operacijas, kurių metu neišvengiamai matyti banko sąskaitų likučiai, įplaukos ir pan. E. B. tokius veiksmus atliko nukentėjusiajam žinant, norėdamas padėti patėviui, o ne siekdamas nusikalstamų tikslų. Kasatoriaus manymu, teismai akivaizdžiai BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką inkriminavo formaliai, neatsižvelgdami į visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, o ypač į paties nukentėjusiojo L. C. parodymus šiuo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl šios veikos tinkamo ar netinkamo aiškinimo ir taikymo, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą.

Kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo pagrįstai keliamas bausmės teisingumo ir proporcingumo klausimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalyje 9 ir 11 punktus bei pateikti precedentai, atskleidžiantys, kad analogiškose veikose ir tos pačios grandies teismų skirtos bausmės buvo žymiai mažesnės. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paneigė tai, jog apeliaciniame skunde pateikti pavyzdžiai yra precedentai šioje byloje, ir neatskleidė, dėl ko E. B. veiksmai laikytini pavojingesniais, nei nurodytuose precedentuose. Net vertinant teismo poziciją, kad šią disproporciją lėmė tai, jog E. B. buvo nusikaltimo organizatorius, toks vertinimas iš esmės prieštarauja BK 54 straipsnio aiškinimui ir taikymui, nes teismai, skirdami bausmę ir ją individualizuodami, negali išskirtinai suteikti dominuojančią reikšmę vienai iš vertinamų aplinkybių. Nuteistojo gynėjas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už šį nusikaltimą, nepagrįstai vertino ir ankstesnius E. B. teistumus, nes jie buvo turtinio, o ne smurtinio pobūdžio. Tokį patį pažeidimą, vertinant E. B. paskirtą bausmę už aptariamą nusikaltimą, padarė ir apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas, kad viena iš apeliaciniame skunde minėtų bylų negali būti precedentas, nes skyrėsi asmenų charakteristikos. Tai rodo, kad BK 54 straipsnio 2 dalis taikyta ir aiškinta netinkamai, todėl buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Taip pat skunde nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalį, nesivadovavo BPK 109, 113 straipsnių, CK 6.283 straipsnio 1 dalies, 6.250 straipsnio 1, 2 dalių, 6.282 straipsnio nuostatomis bei teismų praktika ir nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam 40 000 Lt (11 584,80 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Teismo apskaičiuotas žalos dydis prieštarauja neturtinės žalos paskirčiai ir nukentėjusiojo bei kaltininko interesų pusiausvyros principui. Nukentėjusiojo pateikta neturtinės žalos argumentacija yra deklaratyvi, bendromis frazėmis apibūdinti išgyvenimai nepatvirtina tokios didelės žalos, nepateikta jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiajam buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir nenustatyta jokių išliekamojo pobūdžio padarinių, kurie turėtų įtakos tolesniam gyvenimui, – nukentėjusysis dėl veikos netapo nedarbingas, sveikata buvo sutrikdyta neilgam laikui, tai nepablogino jo bendravimo ar kitų įgūdžių, reikšmingų socialiniame gyvenime.

Nuteistojo E. B. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistojo D. A. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl greitųjų kreditų ėmimo internetu kito asmens vardu panaudojant šio asmens tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis

Teismų nustatyta, kad E. B. per savo motiną įkalbėjo nukentėjusįjį L. C. atidaryti banko sąskaitą, perduoti jam mokėjimo kortelę, internetinės bankininkystės slaptažodžius ir prieigos kodus, vėliau pasinaudojęs prieiga prie šios sąskaitos (AB SEB bankas, Nr. (duomenys neskelbtini)), nukentėjusiojo vardu iš įmonių, teikiančių internetu greituosius kreditus, įgijo 2900 Lt (t. y. 839,90 Eur). Nustačius, kad šios finansinės operacijos buvo daromos prieš nukentėjusiojo L. C. valią, veikos kvalifikuotos kaip tęstinis sukčiavimas (BK 182 straipsnio 1 dalis) ir kaip neteisėtas finansinių operacijų atlikimas panaudojant naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (BK 215 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo gynėjas ginčija šių normų taikymą teigdamas, kad kreditus ėmė L. C. prašymu, o teismai, darydami priešingą išvadą, neteisingai vertino kaltinamųjų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus. Šie argumentai nepagrįsti.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Todėl nuteistojo skunde nurodyti argumentai, kaip teismas turėjo vertinti asmenų parodymus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Pagal teismų nustatytas aplinkybes, L. C., nuteistojo motinos L. B. paprašytas, atidarė banko sąskaitą ir perdavė E. B. internetinės bankininkystės slaptažodžius ir prieigos kodus, kad šis galėtų į šią sąskaitą gauti uždarbį už interneto svetainių kūrimą. Kita vertus, L. C. neleido jam imti jo vardu greitųjų kreditų, juo labiau neprašė to daryti. Teismai L. C. parodymus dėl šios aplinkybės vertino kaip nuoseklius. Kasacinis teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Taigi svetima banko sąskaita, internetinės bankininkystės slaptažodžiai ir prieigos kodai buvo neteisėtai panaudoti kaip priemonė apgauti greituosius kreditus teikiančias įmones, neatlygintinai užvaldyti jų turtą, o iš sandorių kilusias prievoles palikti nieko apie tai nežinančiam formaliam sąskaitos turėtojui, t. y. L. C.. Pagal šias teismų nustatytas aplinkybes minėtas E. B. nusikalstamos veiklos epizodas kvalifikuotas tinkamai.

Dėl kito asmens sąskaitoje esančių pinigų užvaldymo panaudojant šio asmens tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis

Teismų nustatyta, kad E. B., pasinaudodamas L. C. pasitikėjimu, turėdamas jo AB SEB banke esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) elektroninės bankininkystės slaptažodžius ir prieigos kodus, žinodamas, kad į šią sąskaitą buvo pervesti 160 000 Lt (46 339,20 Eur) už buto pardavimą, be L. C. žinios per daugybę kartų neteisėtai pervedė 20 001 Lt (5792,69 Eur) į kitą L. C. AB SEB banke esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria L. C. leidimu naudojosi pats E. B., šiuos pinigus išgrynindavo, išleisdavo pildydamas savo mobiliojo ryšio abonento sąskaitą, atsiskaitydamas parduotuvėse ir kitoms reikmėms. Be to, E. B. iš tos pačios L. C. sąskaitos į savo bendrininko D. A. AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 50 500 Lt (14 625,81 Eur), kuriuos pastarasis išgrynino bankomate ir atidavė E. B.. Šiuos pinigus bendrininkai laikė seife, leido įvairiems pirkiniams.

Pagal teismų vertinimą 20 001 Lt buvo neteisėtai užvaldyta vienasmeniškai E. B., o 50 500 Lt (14 625,81 Eur) – E. B. bendrininkaujant su D. A.. E. B. minėti veiksmai kvalifikuoti kaip didelės vertės (70 501 Lt, t. y. 20 418,50 Eur) turto sukčiavimas ir neteisėtas finansinių operacijų atlikimas panaudojant naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (BK 215 straipsnio 1 dalis). D. A. nusikalstama veika kvalifikuota kaip didelės vertės (50 500 Lt, t. y. 14 625,81 Eur) turto sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Kasaciniame skunde E. B. gynėjas ginčija minėto epizodo kvalifikavimą teigdamas, kad nukentėjusysis savo iniciatyva ir laisva valia atidarė E. B. sąskaitą banke ir perdavė prisijungimo duomenis, tačiau šie teiginiai nepaneigia apgaulės užvaldant nukentėjusiojo sąskaitoje esančius pinigus, atliktų finansinių operacijų neteisėtumo ir atitinkamos tyčios praturtėti nukentėjusiojo sąskaita.

Pagal bylos duomenis, E. B., pasinaudodamas pasitikėjimo santykiais su L. C., taip pat jo neišprusimu internetinės bankininkystės srityje, klaidindamas šį dėl neva surasto pirkti buto ir būtinumo sumokėti aukciono dalyvio pradinį įnašą, įtikinęs L. C. paimti banke ir perduoti jam identifikavimo kodų generatorių, prisijungimo numerį ir slaptažodį, taip gavęs prieigą prie visų L. C. sąskaitų, esančių AB SEB banke, faktiškai ėmė grobti iš jo sąskaitos pinigus, kurie nukentėjusiajam buvo pervesti už parduotą butą, – iš viso taip pagrobė 70 501 Lt (20 418,50 Eur). Kasatoriaus teiginiai, kad tokie veiksmai neatitinka sukčiavimo (BK 182 straipsnio 2 dalies) ir neteisėto finansinių operacijų atlikimo panaudojant naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (BK 215 straipsnio 1 dalis) požymių, teisiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl dalies pagrobtų pinigų (48 000 Lt, t. y. 13 901,76 Eur) savo kaltumo teisme neneigė ir pats nuteistasis E. B.. 

Nuteistasis D. A. ginčija jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį teigdamas, kad jis atidarė banko sąskaitą, į kurią jam E. B. pervedė 50 500 Lt (14 625,81 Eur), išgrynino šiuos pinigus ir atidavė E. B. neįtardamas apie nusikalstamą šių pinigų kilmę ir E. B. daromą sukčiavimą. Šie teiginiai neatitinka bylos medžiagos. Teismai, įvertinę nuteistųjų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, detales, taip pat visą įvykių eigą (pvz., tai, jog E. B. nurodymu D. A. tikrino nukentėjusiojo pašto dėžutę, kad šis negautų informacijos apie jo vardu paimtus greituosius kreditus, nesužinotų sąskaitų likučių ir nepastebėtų pinigų dingimo, be to, kryptingai ruošėsi užpulti nukentėjusįjį), padarė motyvuotą išvadą, kad D. A. žinojo, kieno pinigai buvo pervesti jam į sąskaitą, o išgrynindamas juos, bendrininkavo su E. B.. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti situacijos.

Dėl pasikėsinimo nužudyti siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą

Byloje nustatyta, kad atėjęs į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nukentėjusysis L. C. buvo užpultas ten jį tykojusio D. A., kuris du kartus iššovė iš revolverio „Alfa“ jam į krutinę, po to puolė jį peiliu, ne mažiau kaip keturis kartus dūrė jam į veidą (nukentėjusiajam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas). Užpultam L. C. pavyko pabėgti iš buto, o D. A., atvirkščiai, pasiliko bute, po to pabėgo per balkoną. Teismų konstatuota, kad šį užpuolimą organizavo ir koordinavo E. B., o įvykdė D. A.. Pats užpuolimas kvalifikuotas kaip pasikėsinimas nužudyti dėl savanaudiškų paskatų, taip pat siekiant nuslėpti įvykdytus nusikaltimus prieš L. C., t. y. greitųjų kreditų ėmimą jo vardu ir pinigų, esančių jo banko sąskaitoje, grobimą.

D. A. ginčija šios nusikalstamos veikos kvalifikavimą teigdamas, kad neturėjo tyčios nužudyti. Šį teiginį kasatorius argumentuoja tuo, kad jo veiksmai buvo spontaniški, jis panaudojo mažos smogiamosios galios revolverį ir mažiausiai pavojingus svaidomuosius peilius, nesitaikydamas į konkrečią kūno vietą, nukentėjusiojo nesivijo, bet užsidarė bute. E. B. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad teismų išvados dėl E. B. vaidmens (vadovavimo, koordinavimo) pasikėsinant į L. C. gyvybę pagrįstos ne įrodymais, bet vien prielaidomis. Šie argumentai atmestini. 

Teismų išvada, kad E. B. organizavo pasikėsinimą nužudyti, o D. A. jį įvykdė, pagrįsta įrodymų visumos vertinimu, motyvuota ir logiška. E. B., imdamas L. C. vardu greituosius kreditus, o kartu su D. A. sistemingai užvaldydamas L. C. sąskaitoje esančius pinigus, suprato, kad anksčiau ar vėliau nukentėjusysis tai pastebės, dėl to liepė D. A. tikrinti L. C. pašto dėžutę, kad jo nepasiektų informacija apie paimtus kreditus ir vykdytas finansines operacijas. Tuo pat metu nuteistieji buvo įsigiję ginklų: E. B. – revolverį ir šaudmenų, D. A. – svaidomųjų peilių. Revolverį nuteistieji išbandė miške, taip pat šaudydami į autobusų stotelės stendą. Šie ginklai vėliau buvo panaudoti užpuolant nukentėjusįjį. Pažymėtina, kad nukentėjusysis buvo užpultas būtent tą dieną, kai, patikrinęs bankomate sąskaitos likutį, pastebėjo, jog trūksta didelės sumos pinigų, gautų už buto pardavimą, ir apie tai telefonu pranešė E. B.. Pokalbio metu E. B. melagingai ramino nukentėjusįjį dėl dingusių pinigų, teigė, kad bankomatai kartais suklysta ir kvite būna neteisingi duomenis, pridūrė, kad bute (duomenys neskelbtini) paliko jam dokumentus dėl vykstančio aukciono, o L. C. informavo E. B., kad paims tuos dokumentus ir kad neužilgo bus tame bute. Kai nukentėjusysis atėjo į minėtą butą, ten jau buvo revolveriu ir peiliais ginkluotas D. A., kuris, nieko nesakęs, staiga užpuolė nukentėjusįjį. Raktus nuo buto, kuriame įvyko užpuolimas, turėjo tik pats nukentėjusysis ir E. B.. Šių įrodytų faktų analizė leido teismams padaryti logišką išvadą, kad būtent E. B. nurodė D. A. bute (duomenys neskelbtini) tykoti L. C. ir jį užpulti, tuo tikslu perdavė D. A. raktus nuo minėto buto bei „C“ kategorijos „Flobert“ šoviniais užtaisytą šaunamąjį ginklą – revolverį „Alfa“. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais teismų nustatytais faktais.

Darydami išvadą, kad buvo siekiama ne sužaloti, bet būtent nužudyti nukentėjusįjį, teismai atsižvelgė į bendrininkų turėtą motyvą atsikratyti nukentėjusiuoju, prieš kurį vykdė nusikalstamą veiklą, taip pat į tai, kad jie iš anksto buvo įgiję ginklų, kurie buvo tiesiogiai panaudoti prieš nukentėjusįjį, kad užpuolimo metu D. A. dėvėjo pirštines. Atsižvelgta ir į padarytų kūno sužalojimų kiekį ir lokalizaciją (keturios durtinės-pjautinės žaizdos kairio skruosto srityje ir kakle, dvi pjautinės žaizdos kairėje plaštakoje, dvi šautinės aklos žaizdos krūtinėje su įstrigusiais metaliniais šratais), taip pat specialisto paaiškinimą, kad buvo paveiktos gyvybiškai svarbios nukentėjusiojo kūno dalys (T. 1, b. l. 112).

Tai, kad užpuolimo metu buvo panaudotas mažos galios C kategorijos šaunamasis ginklas ir svaidomasis peilis, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nepaneigia teismų išvadų dėl pasikėsinimo nužudyti. Pažymėtina ir tai, kad pačių nuteistųjų parodymai dėl ginklavimosi ir nukentėjusiojo užpuolimo tikslų buvo nenuoseklūs, nelogiški ir prieštaringi, todėl pagrįstai teismų įvertinti kritiškai.

Konstatuotina, kad teismai, vertindami įrodymus ir nustatydami faktines pasikėsinimo nužudyti L. C. siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą aplinkybes, įstatymo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nepažeidė, o kasacinių skundų argumentai teismų išvadų nepaneigia.

Dėl savanaudiškų paskatų

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinių skundų argumentais, kad byloje neįrodyta, jog buvo kėsinamasi nužudyti L. C. dėl savanaudiškų paskatų, t. y. norint pasisavinti jo rankinėje buvusius 3000 Lt (868,86 Eur). Pirma, savanaudiškos paskatos kėsinantis nužudyti gali būti inkriminuojamos tada, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad bendrininkai žinojo, jog nukentėjusysis ateis į butą turėdamas su savimi tokią pinigų sumą ir iš anksto planavo juos užvaldyti. Nėra duomenų ir apie tai, kad D. A. nutarė užpulti nukentėjusįjį, pamatęs, kad šis turi su savimi pinigų. Iš bylos aplinkybių matyti, kad bendrininkai turėjo kitokį motyvą nužudyti L. C. – atsikratyti juo kaip asmeniu, kuris kelia demaskavimo pavojų, nes gali sužinoti apie jo vardu paimtus kreditus ir pinigų dingimą iš sąskaitos. Antra, po užpuolimo D. A., nors ir apžiūrėjo nukentėjusiojo paliktą piniginę, bet, pasišalindamas iš buto, jos ir joje esančių pinigų su savimi nepaėmė, tuo tarpu teismo išvada, kad jis piniginę pametė šokdamas per balkoną, yra prielaidos pobūdžio ir nepagrįsta konkrečiais duomenimis. Pats D. A. proceso metu teigė sąmoningai nusprendęs neimti L. C. piniginės, o duomenų, paneigiančių šią versiją nėra. Trečia, neįrodyta ir tai, kad pasikėsinimas nužudyti buvo įvykdytas norint pasisavinti likusias nukentėjusiojo už parduotą butą gautas lėšas. Nors šios aplinkybės kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, šią versiją proceso metu kėlė prokurorė ir nukentėjusysis, tokiam vertinimui motyvuojamoje nutarties dalyje pritarė apeliacinės instancijos teismas. Kita vertus, proceso metu nebuvo aiškinamasi, kaip sąskaitos turėtojo nužudymas turėjo padėti bendrininkams užvaldyti likusius jo sąskaitoje pinigus, juolab, kad jie ir taip turėjo prieigą prie visų jo sąskaitų. Konkrečių duomenų apie tokius bendrininkų ketinimus byloje nėra.

Taigi versija, kad pasikėsinimas nužudyti padarytas dėl savanaudiškų paskatų yra prielaidos pobūdžio, todėl ši aplinkybė šalintina kaip neįrodyta, o bendrininkų nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

Dėl BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo

Teismams pašalinus iš kaltinimo dalį faktinių aplinkybių, sumažėjo ir D. A. ir E. B. inkriminuotų aplinkybių dėl neteisėto informacijos rinkimo apie privatų asmens gyvenimą (BK 167 straipsnio 1 dalis). Taigi D. A. ir E. B. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį pripažinti kaltais tik dėl to, kad periodiškai prisijunginėjo prie L. C. AB SEB banko sąskaitų, tikrino sąskaitų likučius, gaunamas įplaukas bei atliktas finansines operacijas. Sutiktina su nuteistojo E. B. gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad minėti veiksmai neatitinka BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Pažymėtina, kad bendrininkams inkriminuoti veiksmai, prisijunginėjant prie nukentėjusiojo banko sąskaitų, buvo sudedamoji vykdyto sukčiavimo (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir neteisėto finansinių operacijų atlikimo panaudojant naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (BK 215 straipsnio 1 dalis) dalis. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats nukentėjusysis leido E. B. neribotai naudotis viena iš savo banko sąskaitų, taip pat atlikti 10 000 Lt (2896,20 Eur) finansinę operaciją su kitoje sąskaitoje esančiais pinigais, be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pats nukentėjusysis, suklaidintas E. B., jam atidavė identifikavimo kodų generatorių, kurį panaudodamas šis gavo galimybę prieiti prie visų nukentėjusiojo AB SEB banke esančių sąskaitų. Visos šios aplinkybės rodo, kad D. A. ir E. B. prisijunginėjo prie L. C. AB SEB banke esančių sąskaitų suvokdami, kad vykdo neteisėtas finansines operacijas ir grobia pinigus iš svetimos sąskaitos, bet nerenka informaciją apie privatų nukentėjusiojo gyvenimą, taigi neturėjo tyčios vykdyti BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos. Teismams pašalinus iš kaltinimo dėl neteisėto informacijos rinkimo apie privatų asmens gyvenimą aplinkybes, susijusias su žiūronų pirkimu ir neteisėtu L. C. stebėjimu, taip pat jo korespondencijos tikrinimu, nebeliko ir pagrindo nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 167 straipsnio 1 dalį. Bylos dalis dėl šios nusikalstamos veikos nutrauktina.

Dėl teismų nustatytos naujos faktinės aplinkybės ir teisės į gynybą pažeidimo

Nuteistojo D. A. argumentas, kad teismai, nurodydami naują aplinkybę, jog nukentėjusysis aktyviai pasipriešino, pažeidė kasatoriaus teisę į gynybą ir BPK 256 straipsnio reikalavimus, deklaratyvus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamajame akte aprašant L. C. parodymus, nurodyta ir tai, kad jis, gindamasis, sugriebė už peilio ašmenų, taip sustabdęs penktą smūgį, ir nuo savęs atstūmė užpuoliką (T. 8, b. l. 148). Taigi pasipriešinimo faktinė aplinkybė, kurią nurodė teismai motyvuojamosiose procesinių sprendimų dalyse, nebuvo nauja ir jos konstatavimas nuteistojo teisės į gynybą nepažeidė. Grumtynių su nukentėjusiuoju fakto proceso metu neneigė ir pats D. A..

Atmetant aukščiau minėtą kasatoriaus argumentą, pažymėtina ir tai, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, jog teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

              Dėl priteistos neturtinės žalos

              Nuteistojo E. B. gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kad teismai nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam 40 000 Lt (11 584,80 Eur) neturtinei žalai atlyginti, pagrįsti deklaratyviais argumentais. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, tinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2008, 2K-383/2010, 2K-605/2011, 2K-140/2012, 2K-497/2012, 2K-473/2013 ir kt.). Nors kasatorius daro nuorodas į BPK 115 straipsnio 1 dalies, 109, 113 straipsnių, CK 6.283 straipsnio 1 dalies, 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.282 straipsnio pažeidimus, tačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai šios normos buvo pažeistos. Teiginiai, kad nukentėjusiajam, patyrusiam ginkluotą kėsinimąsi į gyvybę ir sveikatos sutrikdymą, nebuvo padaryta neturtinės žalos, nėra teisiškai pagrįsti ir neatitinka bylos duomenų.

              Konkretaus neturtinės žalos dydžio klausimas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų kompetencijai. Abiejų instancijų teismai laikė, kad nukentėjusiajam iš nuteistųjų solidariai priteistina 40 000 Lt (11 584,80 Eur) suma neturtinei žalai atlyginti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip spręsti padarytos neturtinės žalos dydžio klausimo.

Dėl paskirtų bausmių

Nuteistojo E. B. gynėjo kasaciniame skunde keliamas paskirtos bausmės teisingumo ir proporcingumo klausimas, teigiama, kad teismas, skirdamas bausmę už pasikėsinimą nužudyti, nepagrįstai vertino ir ankstesnius E. B. teistumus, nes šis anksčiau buvo teistas už nesmurtinio pobūdžio nusikaltimus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bausmių skyrimo teisėtumą, nenustatė pagrindo išvadai daryti, kad teismas nesilaikė įstatymo reikalavimų ar paskyrė akivaizdžiai neproporcingą bausmę. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teismas skyrė E. B. laisvės atėmimo bausmes, ne mažesnes, kaip straipsnių sankcijose numatyti bausmių vidurkiai. Už pasikėsinimą nužudyti sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 22 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalis) teismas, atsižvelgęs į nusikalstamos veikos nebaigtumą, skyrė E. B. dvylika metų laisvės atėmimo, t. y. bausmę, mažesnę už bausmės vidurkį. Turint galvoje duomenis apie ankstesnius E. B. teistumus, jo vaidmenį organizuojant kėsinimąsi į žmogų, kuris juo pasitikėjo, sunkinančių aplinkybių buvimą, toks paskirtos bausmės dydis nelaikytinas neproporcingu ar iškreipiančiu bausmės paskirtį. Kasacinio skundo argumentas, kad teismas neturėjo vertinti ankstesnių nuteistojo teistumų, teisiškai nepagrįstas. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančius duomenis (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas), tarp jų ir informaciją apie ankstesnius kaltinamojo teistumus, net jeigu ankstesnių nusikalstamų veikų pobūdis yra skirtingas. Nepagrįstas yra ir kasatoriaus argumentas, kad teismas, skirdamas bausmę už pasikėsinimą nužudyti sunkinančiomis aplinkybėmis, nepaisė teismų precedentų analogiškose bylose. Pažymėtina, kad teismai, skirdami bausmes, vadovaujasi bausmės individualizavimo principu, todėl nuoroda į kitas bylas, kuriose buvo paskirtos švelnesnės bausmės už panašų nusikaltimą, negali lemti išvados apie neteisingai paskirtą bausmę. Nekelia abejonių ir D. A. už pasikėsinimą nužudyti sunkinančiomis aplinkybėmis paskirtos laisvės atėmimo bausmės atitiktis įstatymo reikalavimams.

Kita vertus, šia kasacine nutartimi nutraukiama bylos dalis dėl BK 167 straipsnio 1 dalies, taip pat pašalinama BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta pasikėsinimą nužudyti kvalifikuojanti aplinkybė – savanaudiškos paskatos. Atsižvelgiant į sumažėjusią kaltinimo apimtį yra pagrindas nežymiai sušvelninti nuteistiesiems bausmes, paskirtas už pasikėsinimą nužudyti, tai lemia ir galutinių bausmių sumažinimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a:

              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 10 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartį pakeisti.

              Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl D. A. ir E. B. nuteisimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.

              D. A. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 ir 11 punktus, kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2  dalies 11 punktą.

              E. B. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 ir 11 punktus, kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

              D. A. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą paskirti devynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, šią bausmę subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal 182 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 258 straipsnio 2 dalį, ir paskirti galutinę dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.

E. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą paskirti vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, šią bausmę subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, ir paskirti subendrintą dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, šią bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti E. B. galutinę trylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                            Gintaras Goda

                            Aldona Rakauskienė

              Olegas Fedosiukas