Civilinė byla Nr. 3K-3-339/2009
Procesinio sprendimo
kategorijos: 35.6.1; 41 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. liepos 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės
Ambrasienės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos
pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios UAB
„Vinukas“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LCL“ kasacinius skundus
dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. vasario 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB
„Vinukas“ ieškinį atsakovams UAB „LCL“, Danske bank A/S (buvęs – akcinė
bendrovė Sampo bankas) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Šalių ginčas
kilo dėl to, ar yra visos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti,
taip pat kokie yra restitucijos taikymo būdas ir apimtis, pripažinus sutartį
negaliojančia.
Ieškovas,
remdamasis CK 6.66 straipsniu, prašė teismo pripažinti negaliojančia 2006 m.
kovo 31 d. jo ir atsakovų sudarytą skolos perkėlimo sutartį. Bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad ieškovas ir atsakovas Danske bankas A/S (toliau – bankas) 2003
m. balandžio 24 d. sudarė kredito linijos sutartį, pagal kurią ieškovas bankui
buvo skolingas grąžinti 5 694 258,83 Lt. Dėl blogos ieškovo finansinės būklės
jis ir atsakovai 2006 m. kovo 31 d. sudarė skolos perkėlimo sutartį, kuria
ieškovas atsakovui UAB „LCL“ perkėlė nurodytą skolą pagal kredito linijos
sutartį, kuri ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo nutraukta, o kredito
grąžinimo terminas nebuvo suėjęs. Pagal nurodytos sutarties 2 straipsnio 2.1
punktą kaip atlyginimą už skolos perkėlimą ieškovas atsakovui UAB „LCL“
perdavė: kilnojamąjį turtą, kurio vertė skolininkų sutarimu buvo 2 mln. Lt (balansinė
vertė – 4 048 660,78 Lt); kilnojamąjį ilgalaikį turtą, kurio vertė skolininkų
sutarimu buvo 686 659,84 Lt (balansinė vertė – 1 056 399 Lt); reikalavimo
teises, kurių vertė skolininkų susitarimu buvo 1 030 784,16 Lt (tikroji vertė –
1 212 687,25 Lt). Turto kainą nustatė UAB „Vinukas“ ir UAB „LCL“, kurie ir
inicijavo sandorio sudarymą, o bankas nedalyvavo ją derinant. Skolos perkėlimo
sutarties preambulėje įrašyta, kad UAB „Vinukas“ finansinė padėtis blogėja, ji
nepajėgia vykdyti visų įsipareigojimų bankui ir kitiems kreditoriams. Byloje
nepateikta duomenų apie sandoriu perleisto turto likvidacinę kainą. V. M. buvo ieškovo
akcininkas ir atsakovo UAB „LCL“ direktorius bei steigėjas, sandorio sudarymo
dieną sulaikytas įtariant padarius nusikalstamas veikas – sukčiavimą ir turto
pasisavinimą (BK 182 straipsnio 2 dalis, 183 straipsnio 2 dalis), nors tą pačią
dieną UAB „LCL“ visuotiniame akcininkų susirinkime atleistas iš pareigų ir
nepasirašė ginčijamo sandorio. Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 22 d.
nutartimi ieškovui iškėlė bankroto bylą. Atsakovas UAB „LCL“ sumokėjo bankui ieškovo
skolą, o iš ieškovo gautą turtą pardavė, bet byloje nėra duomenų, už kokią
kainą. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, ar atsakovas UAB „LCL“ gavo
reikalavimų, perimtų iš ieškovo, patenkinimą. Bankas prievolės įvykdymo
pagrindu išregistravo ieškovo turto įkeitimą ir atsisakė reikalavimo ieškovui
bankroto byloje.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno
apygardos teismas 2008 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino
negaliojančia šalių 2006 m. kovo 31 d. sudarytą skolos perkėlimo sutartį; taikė
restituciją ir ieškovui iš atsakovo Danske banko A/S priteisė 5 205 060,52 Lt,
o iš atsakovo UAB „LCL“ – reikalavimo teises į 1 112 687,25 Lt. Teismas nurodė,
kad ieškovas turi reikalavimo teisę ir ieškinį padavė nepraleidęs ieškinio
senaties termino, nes ieškinį padavė bankroto administratorius, ginantis visų
įmonės kreditorių teises (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14
punktas), o nuo teismo nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo nėra
praėję vienerių metų. Iš ginčijamos sutarties preambulės teismas padarė išvadą,
kad šalys žinojo, jog ieškovo finansinė būklė blogėja ir jis nevykdo
įsipareigojimų bankui bei kitiems kreditoriams. Taip pat, įvertinęs liudytojų
parodymus, kitus byloje surinktus duomenis, teismas konstatavo, kad ieškovas
žinojo, jog ginčijamu sandoriu pažeidžia kitų kreditorių teises, nes jiems
nelieka galimybių patenkinti reikalavimus, įmonės skolos viršija į balansą
įrašyto turto vertę, o po ginčijamo sandorio turto įmonėje nebeliko, jis visas
perduotas atsakovui UAB „LCL“ ir bendrovė 2006 m. kovo mėnesį patyrė beveik 3
mln. Lt nuostolių. Teismas sprendė, kad byloje nepateikta duomenų, jog ieškovas
privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Banko argumentus, kad ieškovas privalėjo
sudaryti nurodytą sandorį, nes įkeistas turtas būtų parduotas mažesne
(likvidacine) kaina, teismas atmetė, nes byloje nėra duomenų, buhalterinių
dokumentų apie tai, jog ieškovas atsakovui UAB „LCL“ perdavė turtą didesne už
likvidacinę kainą. Nesant byloje įrodymų, teismas taip pat atmetė antrą banko
argumentą, kad ginčijamą sandorį ieškovas privalėjo sudaryti dėl to, jog,
vėluojant grąžinti kreditą pagal kredito linijos sutartį, bankas galėjo
nutraukti šią sutartį. Teismas konstatavo, kad ginčijamu sandoriu įmonės turtas
akivaizdžiai iššvaistytas ir pažeistos jos kreditorių teisės, nes atsakovo UAB
„LCL“ atstovas, pasirašęs sutartį, pripažino, jog tikėjosi iš sandorio gauti 20
proc. pelno, o sutarta perduodamo turto vertė yra mažesnė už balansinę turto
vertę. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad banko pozicija yra prieštaringa:
bankas teigė, jog jam nebuvo pagrindo nerimauti, kad bus patenkintas ne visas
jo reikalavimas, nes visas įmonės turtas buvo įkeistas bankui. Kita vertus,
neaišku, kaip bankas nustatė, kad ginčijamo turto pakaks jo reikalavimui
patenkinti. Teismas pabrėžė, kad 2006 m. kovo 31 d. bankas iš ieškovo galėjo
reikalauti įvykdyti tik tą kredito linijos sutarties dalį, kuri iki to laiko
nebuvo įvykdyta, nes kredito linijos sutartis nebuvo nutraukta, kredito
grąžinimo terminas nebuvo suėjęs. Teismas sprendė, kad ginčijamo sandorio
sudarymo metu šalys buvo nesąžiningos, nes žinojo apie ieškovo mokumo
sumažėjimą, t. y. apie nemokumą, po sandorio. Šią išvadą teismas pagrindė šalių
išreikšta valia ginčijamo sandorio preambulėje, taip pat ta aplinkybe, kad
atsakovas UAB „LCL“ perėmė turto už 3 717 444 Lt (turto vertė sumažinta
2 600 303,78 Lt), o bankui padengė 5 698 880,41 Lt ieškovo skolą ir
tuo, jog pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punktą atsakovo UAB „LCL“
nesąžiningumas preziumuojamas, nes tas pats asmuo V. M. buvo UAB „Vinukas“
akcininkas ir UAB „LCL“ direktorius bei steigėjas. Nors ginčijamo sandorio
sudarymo dieną V. M. buvo atleistas iš UAB „LCL“ direktoriaus pareigų, buvo
sulaikytas įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, susijusias su įmonės veikla.
Teismas taikė restituciją sumokant turto ekvivalentą pinigais. Ieškovui iš
atsakovo Danske banko A/S teismas priteisė 5 205 060,52 Lt (4 048 660,78 + 1
056 399,75 + 100 000) – atsakovo UAB „LCL“ parduotas turto balansinė vertė, o iš
atsakovo UAB „LCL“ – reikalavimo teises į 1 112 687,25 Lt.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 24 d.
nutartimi iš dalies patenkino atsakovo Danske banko A/S apeliacinį skundą, panaikino
Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį, kuria taikyta
restitucija, ir šį klausimą išsprendė iš esmės: ieškovui iš atsakovo UAB „LCL“
priteisė 623 488,95 Lt; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos
apeliacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir
išvadomis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu,
bet nesutiko su CK 6.145, 6.146 ir 6.147 straipsnių aiškinimu taikant
restituciją. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos
teismas pažeidė restituciją reglamentuojančias teisės normas, nes nepasisakė
dėl ieškovo skolos bankui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, vykdant
restituciją, atsakovui UAB „LCL“ iš banko turėtų būti priteista 5 964 258,83
Lt, kuriuos atsakovas UAB „LCL“ sumokėjo bankui vykdydamas skolos perkėlimo
sutartį. Atsakovas UAB „LCL“ ieškovui turėtų grąžinti perimtą turtą, kurio
bendra vertė – 6 317 747,78 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad
atsakovas UAB „LCL“ turi atlyginti didžiausią perimto turto vertę (perimtų
atsargų 4 048 660,78 Lt balansinę vertę; perimto kilnojamojo ilgalaikio turto 1
056 399,75 Lt balansinę vertę; perimtų reikalavimų 1 212 687,25 Lt vertę), nes
UAB „LCL“ buvo nesąžiningas, turtas ir atsargos yra parduoti, o
bankrutuojančiai UAB „Vinukas“ grąžinti reikalavimo teises būtų nesąžininga,
neprotinga ir neteisinga. Siekdamas neapsunkinti ieškovo bankroto procedūros,
teismas sprendė, kad ekonomiškiau restituciją taikyti priteisiant ieškovui iš
atsakovo UAB „LCL“ šiam perduoto turto balansinės vertės (6 317 747,78 Lt) ir
ieškovo skolos bankui (5 694 258,83 Lt) skirtumą – 623 488,95 Lt. Šią išvadą
Lietuvos apeliacinis teismas grindė tuo, kad atsakovui UAB „LCL“ grąžinus turto
ekvivalentą pinigais ieškovui, bankroto byloje turėtų būti patvirtintas banko
reikalavimas, kuris turėtų pirmumo teisę prieš kitų kreditorių reikalavimus
būti patenkintas iš ieškovui grąžinto turto, nes šis turėtų būti įkeistas
bankui, kaip kad buvo iki ginčijamo sandorio sudarymo.
III. Kasacinių skundų
ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „LCL“ prašo
panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės
9 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1.
Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neištyrė
visų bylai svarbių aplinkybių ir neteisingai konstatavo, jog ginčijamas
sandoris pažeidė kreditorių interesus. Kasatoriaus teigimu, teismai,
nustatinėdami kasatoriui perleisto turto vertę, nesivadovavo Turto ir verslo
vertinimo pagrindų įstatymu, nenustatė atsakovui UAB „LCL“ perleisto turto
rinkos vertės, nepagrįstai vadovavosi balansine turto verte. Kasatorius
įsitikinęs, kad teismai privalėjo būti aktyvesni nustatydami atsakovui UAB
„LCL“ perleisto turto rinkos vertę, nes tokiose bylose veikdamas ex officio
teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą savo iniciatyva rinkti įrodymus.
2.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo,
jog ginčijamu sandoriu Danske bankui A/S suteikta pirmenybės teisė prieš kitus
kreditorius, paliekant jam turto įkeitimą. Kasatoriaus vertinimu, apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, ką teismai
turi nustatyti, spręsdami, ar ginčijamu sandoriu, sudarytu prieš bankroto bylos
iškėlimą, kreditoriui suteiktas prioritetas prieš kitus kreditorius (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Rameksta“ v.
V. J. K., byla Nr. 3K-3-573/2005). Kasatorius teigia, kad teismai
nenustatė, kokie kreditoriai turėjo reikalavimo teises ieškovui, taip pat
kreditorių reikalavimų patenkinimo eilės, todėl negalėjo padaryti išvados, jog
ginčijamas sandoris suteikė bankui prioritetą prieš kitus kreditorius.
3.
Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK
6.193 straipsnio 1 dalį, 6.200 straipsnio 2, 4 dalis, nes neteisingai
konstatavo, jog ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamos sutarties, nes nebuvo
suėjęs galutinis kredito grąžinimo terminas pagal kredito linijos sutartį.
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į banko nurodytas aplinkybes, kad
ieškovas privalėjo sudaryti skolos perkėlimo sutartį, nes ieškovas pradėjo
vėluoti atlikti mokėjimus bankui ir tai pagal kredito linijos sutarties 51.4,
51.9 punktus reiškė pažeidimus, kurių pagrindu bankas turėjo teisę nutraukti
kredito linijos sutartį.
4.
Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė CK 6.66 straipsnio 2 dalį, 6.67
straipsnio 1 dalies 7 punktą, nes preziumavo ginčijamo sandorio šalių – ieškovo
ir atsakovo UAB „LCL“ nesąžiningumą, bet neatsižvelgė į tai, jog sandorį UAB
„LCL“ vardu sudarė ne V. M., bet naujai paskirtas UAB „LCL“ vadovas D. V.,
kuris sandorio sudarymo metu nebuvo ieškovo akcininkas. Kasatorius atkreipė
dėmesį į tai, kad V. M. sandorio sudarymo dieną visuotinio akcininkų
susirinkimo buvo atšauktas iš atsakovo direktoriaus pareigų, o iki ginčijamo
sandorio sudarymo buvo suimtas pritaikius kardomąją priemonę. Teismai dėl šių
aplinkybių nepasisakė.
5.
Kasatorius pabrėžė, kad jam perkėlęs pareigą pagrįsti teiginius, jog
turtas įvertintas realiomis kainomis, apeliacinės instancijos teismas neteisingai
perkėlė actio Pauliana sąlygų įrodinėjimo pareigą atsakovui ir pažeidė
CPK 178 straipsnį. Kasatoriaus nuomone, faktą, kad perleisto turto rinkos vertė
buvo didesnė už atsakovo prisiimtą skolą bankui, privalėjo įrodyti ieškovas,
nes jis turėjo duomenis apie turto vertę, o kasatorius tokių neturėjo.
Kasaciniu skundu ieškovas BUAB „Vinukas“ prašo
panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartį ir palikti nepakeistą Kauno apygardos
teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Kasatorius
nurodo, kad tik jo bankroto byloje gali būti sprendžiamas klausimas dėl Danske
banko A/S finansinio reikalavimo tenkinimo, bet apeliacinės instancijos
teismas, pažeisdamas bankroto teisės normas (Įmonių bankroto įstatymo 10
straipsnio 7 dalies 3 punktą), pripažino, faktiškai patvirtino ir patenkino
banko reikalavimą ir, taikydamas įskaitymo institutą, nutarė restituciją
taikyti tik dėl 623 488,95 Lt. Kasatorius nurodo, kad toks įskaitymas
prieštarauja CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir kasacinio teismo
praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 1997
m. birželio 19 d. konsultacija teismams; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis
civilinėje byloje BUAB „Farmakonas“ v. UAB „Tamro“, byla Nr.
3K-3-504/2006).
2. Kasatorius
teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, nes
peržengė apeliacinio skundo ribas. Kasatorius, nežinodamas, kad byloje bus
nagrinėjama atsakovo Danske banko A/S teisės į finansinį reikalavimą, negalėjo
pateikti teismui šio atsakovo pateikto reikalavimo ir atsisakymo nuo jo.
Kasatorius pabrėžė, kad atsakovas Danske bankas A/S atsisakė finansinio reikalavimo
ieškovo bankroto byloje.
3. Kasatorius
tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog
kitų kreditorių reikalavimai iš grąžinto turto galėtų būti tenkinami tik po to,
kai būtų patenkintas banko reikalavimas. Kasatorius pabrėžė, kad reikalavimo
pareiškimas bankroto byloje nereiškia, jog kreditoriaus reikalavimas bus
patenkintas, nes kreditorius turi teisę atisakyti reikalavimo arba atsisakyti
savo pirmumo teisės į reikalavimo patenkinimą prieš kitus kreditorius, be to,
bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali jo nepatenkinti.
4. Kasatorius
nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas restitucijos klausimą,
rėmėsi prielaidomis, jog bankas ateityje turės galimybę reikšti reikalavimą ir
kad šis reikalavimas galėtų būti patenkintas, o kitų kreditorių reikalavimai
galėtų būti tenkinami tik po banko reikalavimo patenkinimo. Dėl to, kasatoriaus
teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje
nustatytą draudimą teismui remtis prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 5).
5. Kasatorius
tvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai pakeitė restitucijos
būdą ir pažeidė CK 6.145 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo
praktikos, nes nėra aplinkybių, dėl kurių, pritaikius restituciją, būtų
pažeista šalių pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Kauno
apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės
administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-41/2009; 2008 m. gruodžio 23 d.
nutartis civilinėje byloje UAB ,,ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie
Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byla Nr. 3K-3-583/2008; 2008 m.
lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje L. A. v. Z. V., Kėdainių rajono
1–ojo notaro biuro notarė G. Slavinskienė, byla Nr. 3K-3-505/2008;
2008 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje bankrutavusi UAB
„Profsąjungų autoūkis“ ir kt. v. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir
kt., byla Nr. 3K-3-287/2008).
Atsiliepime į ieškovo
kasacinį skundą atsakovas UAB „LCL“ prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir patenkinti
atsakovo „LCL“ kasacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Atsiliepime
nesutinkamas su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos
teismas peržengė apeliacinio skundo ribas. Atsiliepime nurodoma, kad bankas
atsisakė reikalavimo teisės bankroto byloje dėl to, kad pagal ginčijamą sutartį
atsakovas UAB „LCL“ sumokėjo už ieškovą šio skolą bankui. Atsiliepime
pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo aptarti banko
reikalavimo klausimą, nes priešingu atveju būtų pažeistos restitucijos
taisyklės, nes ginčo šalys būtų grąžintos ne į tą pačią padėtį, t. y. ieškovas
neturėtų įsipareigojimų bankui.
2. Atsiliepime
teigiama, kad Lietuvos apeliacinio teismo argumentas, jog banko reikalavimas
būtų patvirtintas bankroto byloje ir jam atsirastų pirmumo teisė į reikalavimo
patenkinimą iš atsakovo UAB „LCL“ grąžinto turto, yra pagrįstas, nes bankas
turi teisę pareikšti reikalavimą bankroto byloje, pasinaudodamas proceso
atnaujinimo galimybe dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių.
3. Atsiliepime
nesutinkama su ieškovo kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės
instancijos teismas pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 7 dalies 3 punkte
nustatytą draudimą kitam negu bankroto bylą nagrinėjantis teismas vykdyti bet
kokias prievoles, tarp jų ir įskaitymą. Atsiliepime nurodoma, kad teismas
nesprendė banko reikalavimo tenkinimo ir įskaitymo klausimų, nes banko
reikalavimas buvo negaliojantis nutarties priėmimo metu, nes buvo įvykdytas.
4. Atsiliepime
nesutinkama su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos
teismo nutartis pagrįsta prielaidomis. Atsakovas UAB „LCL“ teigia, kad
skundžiama teismo nutartis pagrįsta ne prielaidomis, bet teismo samprotavimais,
vidiniu įsitikinimu.
5. Atsiliepime
nurodoma, kad ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl restitucijos taikymo yra
nepagrįsti, nes, UAB „LCL“ nuomone, skolos perkėlimo sutartis neturėjo būti pripažinta
negaliojančia ir neturėtų būti sprendžiami restitucijos klausimai.
Atsiliepime į
atsakovo UAB „LCL“ kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą
atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Atsiliepime
nesutinkama su atsakovo UAB „LCL“ kasacinio skundo argumentais dėl perleisto
turto vertės. Atsiliepime pabrėžiama, kad UAB „LCL“ turėjo pagrįsti leistinomis
įrodinėjimo priemonėmis aplinkybę, jog tikroji turto rinkos vertė byloje
nenustatyta, tačiau to nepagrindė. Taigi atsakovas neįvykdė įrodinėjimo
pareigos. Dėl šios priežasties ieškovas nurodo, kad taip pat nepagrįstas ir
kitas UAB „LCL“ kasacinio skundo argumentas, jog, neišsiaiškinę tikrosios
ginčijamu sandoriu atsakovui UAB „LCL“ perleisto turto rinkos vertės, teismai
negalėjo padaryti išvados, kad dėl šio sandorio sumažėjo UAB „Vinukas“ turto
masė ir buvo pažeisti kitų kreditorių interesai.
2. Atsiliepime
prieštaraujama UAB „LCL“ kasacinio skundo argumentui, kad nustatyti to, jog
ginčijamu sandoriu suteiktas prioritetas atsakovui Danske bankui A/S prieš
kitus kreditorius, apeliacinės instancijos teismas negalėjo, nes nežinoma,
kokia eile turi būti vykdomi ieškovo kreditorių reikalavimai. Ieškovas atkreipė
dėmesį į tai, kai kreditorių reikalavimus tvirtina bankroto bylą nagrinėjantis
teismas. Be to, įkeitimu užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami
pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant
įkeistą turtą. Ieškovo vertinimu, Kauno apygardos teismas pagrįstai sprendė,
kad ginčijamu sandoriu pažeidžiamos kitų BUAB „Vinukas“ kreditorių teisės, nes
jiems nelieka galimybių patenkinti reikalavimus, nes po ginčijamo sandorio
sudarymo įmonėje nebeliko turto, kuris visas perduotas atsakovui UAB „LCL“.
3. Atsiliepime
neigiami atsakovo UAB „LCL“ kasacinio skundo argumentai, susiję su vienos iš
sąlygų actio Pauliana ieškiniui taikyti aiškinimu – kad ieškovas
neprivalėjo sudaryti šio sandorio (CK 6.66 straipsnis). Atsiliepime sutinkama
su Kauno apygardos teismo išvadomis, kad ieškovas neprivalėjo sudaryti
ginčijamo sandorio ir kad turtą atsakovui UAB „LCL“ ieškovas perleido ne už
didesnę negu likvidacinė kainą. Be to, atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai,
kad kredito grąžinimo terminas pagal kredito linijos sutartį nebuvo suėjęs,
todėl bankas iš ieškovo galėjo reikalauti įvykdyti tik tą kredito linijos
sutarties dalį, kuri iki to laiko nebuvo įvykdyta.
4. Atsiliepime
nurodoma, kad UAB „LCL“ kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 6.67
straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytos prezumpcijos taikymo yra nepagrįsti.
Atsiliepime pritariama apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad ginčijamos
sutarties šalių nesąžiningumo nepaneigia tai, jog sutartį UAB „LCL vardu sudarė
D. V., bet ne V. M., kuris iki sutarties sudarymo dienos buvo UAB „Vinkukas“
akcininkas ir UAB „LCL“ direktorius. Be to, ginčijamos sutarties preambulėje
šalys konstatavo ieškovo nemokumo problemą. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į
tai, kad V. M. atleidimo iš darbo UAB ‚LCL“ diena yra paskutinė jo darbo diena
(2006 m. kovo 31 d.), todėl negalima teigti, kad dar prieš ginčijamo sandorio
sudarymą V. M. nebegalėjo daryti įtakos sprendimams priimti. Ieškovo nuomone,
bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad yra visos sąlygos, būtinos
sandoriui pripažinti negaliojančiu (CK 6.66 straipsnis).
Atsiliepime į
abu kasacinius skundus atsakovas Danske bankas A/S prašo kasacinius skundus atmesti
ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Atsiliepime
nurodoma, kad kasatorių argumentai dėl netinkamo restitucijos taikymo yra
atmestini. Atsakovo Danske banko A/S teigimu, apeliacinės instancijos teismas
tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir taikė restituciją, todėl UAB
„LCL“ pagrįstai įpareigotas grąžinti naudą, t. y. perimtos skolos ir atlygio už
ją skirtumą – 623 488,65 Lt, bei pagrįstai atsisakyta iš UAB „LCL“ priteisti
visą perleisto turto vertę, o banką pripažinti BUAB „Vinukas“ kreditoriumi dėl
5 694 258,83 Lt skolos. Priešingu atveju turėtų būti atkurta privilegijuota
banko, kaip kreditoriaus, padėtis, atkurti įkeitimai prekių atsargoms, bet šiuo
atveju neįmanoma atkurti turto įkeitimo, t. y. neįmanoma atkurti iki nuginčyto
sandorio banko turėtos įkeitimo kreditoriaus padėties (CK 1.5, 4.201, 4.224,
6.121 straipsniai). Įpareigojus banką ieškovui grąžinti 5 205 060,52 Lt,
ieškovo padėtis nepagrįstai pagerėtų. Atsiliepime nurodoma Lietuvos apeliacinio
teismo praktika, kad netikslingas restitucijos taikymas privilegijuoto
kreditoriaus (turinčio įkeitimu užtikrintą reikalavimą) atžvilgiu, nes
restitucija būtų įvykdyta tik formaliai, nepagrįstai ir nesąžiningai
pabloginant kreditoriaus padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje likviduojama
uždaroji akcinė bendrovė „Agrovergas“ v. AB SEB bankas, byla Nr.
2A-387/2008).
2. Atsiliepime
nurodoma, kad kasaciniuose skunduose apeliacinės instancijos teismo nutarties
neteisėtumas nepagrįstai argumentuojamas naujai nurodomomis ir tikrovės
neatitinkančiomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsiliepime teigiama, kad BUAB
„Vinukas“ kasaciniame teisme nepagrįstai kelia naują aplinkybę, kad atsakovas
Danske bankas A/S tariamai atsisakė reikalavimo ieškovui bankroto byloje. Tai
nesuderinama su CPK 353 straipsnio 1 dalimi. Atsiliepime pabrėžiama, kad bankas
ieškovo bankroto byloje reikalavimo atsisakė tik dėl to, kad atsakovas UAB
„LCL“ įvykdė ieškovo prievolę pagal kredito linijos sutartį (CK 4.224
straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.117 straipsnis). Atsiliepime tvirtinama, kad
prievolės įvykdymas ir hipotekos (įkeitimo) atsisakymas yra savarankiški
hipotekos (įkeitimo) pasibaigimo pagrindai. Atsakovas Danske bankas A/S
kreipėsi dėl įkeitimų išregistravimo dėl prievolės įvykdymo, bet ne dėl kitų
pagrindų, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad įkeitimo atkurti
negalima ir tai neatitiktų ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo kriterijų,
yra pagrįstos. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovo interpretacijos dėl banko
reikalavimo nebuvimo yra nepagrįstos, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 26
straipsnį teismas turi teisę tikslinti kreditorių reikalavimus iki bankroto
bylos pabaigos. Be to, Danske banko A/S vertinimu, pagal Įmonių bankroto
įstatymo 26 straipsnį banko pranešimas nelaikytinas atsisakymu nuo
reikalavimo, nes kreditorių reikalavimai šioje stadijoje dar nebuvo
patvirtinti, t. y. banko pranešimas laikytinas atsisakymu nuo prašymo
nagrinėjimo, bet ne nuo reikalavimo apskritai. Kadangi visiška restitucija (restitutio
in integrum) šiuo atveju negalima, nes negalima grąžinti įkeitimo
kreditoriaus į pradinę padėtį, tai nepagrįsti BUAB „Vinukas“ argumentai dėl jo
teisės teikti įrodymus apie banko reikalavimo atsisakymą suvaržymo.
3. Atsiliepime
tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka materialinės ir
proceso teisės normas. Atsakovas Danske bankas A/S teigia, kad kasacine tvarka
skundžiama teismo nutartis pagrįsta ne prielaidomis, bet faktais: pripažintos
negaliojančia sutarties sudarymo metu bankas buvo privilegijuotas kreditorius,
turintis įkeitimu užtikrintą reikalavimą; įkeitimo sandoriai nebuvo ginčijami;
kitų ieškovo kreditorių reikalavimai iš bankui įkeisto turto negalėtų būti
tenkinami. Atsiliepime nurodoma, kad BUAB „Vinukas“, priešingai, savo
argumentus grindžia prielaidomis ir klaidingomis interpretacijomis, jog banko
reikalavimas bankroto byloje galbūt nebūtų patenkintas.
4. Atsiliepime
atkreipiamas dėmesys į tai, kad bankui neturėtų būti taikomos tokios sandorio
negaliojimo pasekmės, kurios neturi nieko bendra su teisine banko padėtimi,
buvusia iki sandorio sudarymo. Bankas tik davė sutikimą skolai perkelti (CK
6.116 straipsnio 1 dalis), nesiekė sau naudos ir nėra susijęs nei su BUAB
„Vinukas“, nei su UAB „LCL“. Atsiliepime pabrėžiama, kad bankas iš karto po
reikalavimo patenkinimo atsisakė reikalavimo BUAB „Vinukas“ bankroto byloje,
todėl nepiktnaudžiavo CK 6.117 straipsnyje nustatyta teise išlaikyti įkeitimą.
5. Atsiliepime
nurodoma, kad nagrinėjamu atveju taikant restituciją atlyginta didžiausia
žinoma turto vertė (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Be to, pagal apeliacinės
instancijos teismo nutartį ieškovas atgavo viską, kas buvo perduota pagal
nuginčytą sandorį. Įkeitimu užtikrintos skolos bankui atkūrimas neatkurtų
ieškovo interesų daugiau, negu atkurta apeliacinės instancijos teismo
nutartimi.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl actio
Pauliana instituto aiškinimo
Actio
Pauliana yra specialus, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs
kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią
galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar
sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Teismai, taikydami actio
Pauliana institutą, turi siekti ne tik apsaugoti kreditoriaus teises, bet
ir užtikrinti kreditoriaus, skolininko bei jo turtą įsigijusio trečiojo asmens
interesų pusiausvyrą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę
ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo,
jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai
žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia
kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas
nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos
kreditoriaus teisės. Taigi actio Pauliana instituto paskirtis – ginti
kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko
mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo
patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti AB
„Litimpeks bankas“ v. UAB „Pajūrio paslaptys“ ir kt., byla Nr.
3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje P. G. A. v. G.
Ž., byla Nr. 3K-3-424/2003). Sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra
pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu
sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę
padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario
21 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti AB
„Rimeda“ ir kt., byla Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis
civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt.,
byla Nr. 3K-3-17/2006).
Actio
Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti
neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi
pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties
terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5)
skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas
sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku
atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas
nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek
būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje
byloje bankrutuojanti UAB „Multiimpex“ v. UAB „Eneka“, UAB „Bendida“,
byla Nr. 3K-3-587/2008).
Pagal Įmonių
bankroto įstatymo 11 straipsnį bankrutuojančios įmonės administratorius yra
įpareigotas atstovauti visų įmonės kreditorių interesams. Taigi, gindamas visų
bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, jos administratorius turi teisę
pareikšti Pauliano ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu. Byloje nustatyta, kad
nagrinėjamu atveju susidarė būtent nurodyta situacija, kai visų
bankrutuojančios įmonės kreditorių interesais ieškinį pareiškė bankrutuojančios
įmonės administratorius. Be to, ginčijamo sandorio sudarymo metu įmonės
kreditoriai turėjo galiojančias reikalavimo teises, nes šį faktą patvirtina
teismų nustatytos aplinkybės, įvertinus ginčijamos sutarties preambulę ir UAB
„Vinukas“ 2006 m. sausio 1 d. turto balansą. Dėl to teisėjų kolegija laiko
nepagrįstu kasatoriaus UAB „LCL“ kasacinio skundo argumentą, kad teismai
nenustatė, kokie kreditoriai turėjo reikalavimo teises ieškovui.
Kitas
kasatoriaus UAB „LCL“ argumentas, kad ginčijamu sandoriu nesuteiktas
prioritetas bankui prieš kitus kreditorius, taip pat visiškai nepagrįstas.
Ginčijamas sandoris pažeidė kitų kreditorių interesą į visišką savo reikalavimų
patenkinimą, nes byloje nustatyta, kad po šio sandorio UAB „Vinukas“ neteko didelės
vertės savo turto. Be to, atsakovui UAB „LCL“ perleista ieškovo BUAB „Vinukas“
skola ir turto vertė gerokai skyrėsi, t. y. ieškovas prarado 623 488,95 Lt
daugiau turto, negu buvo atleistas nuo skolos bankui. Dėl to po ginčijamos
sutarties ieškovo turto ir įsipareigojimų santykis pasikeitė, nes ieškovo turto
sumažėjo daugiau, negu buvo sumažinti jo įsipareigojimai. Atsižvelgdama į šias
teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai padarė
teisingą ir pagrįstą išvadą, kad ginčo sutartimi buvo sumažintos kitų ieškovo
kreditorių galimybės visiškai ar iš dalies patenkinti savo kreditorinius reikalavimus.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju skolininkas neprivalėjo sudaryti
ginčijamos sutarties, nes iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog galutinis
kredito grąžinimo terminas pagal ieškovo ir banko sudarytą kredito linijos
sutartį suėjo tik po aštuonių mėnesių po ginčijamos sutarties sudarymo.
Kasatoriaus
UAB „LCL“ kasaciniame skunde taip pat ginčijama bylą nagrinėjusių teismų
išvada, kad 2006 m. kovo 31 d. skolos perkėlimo sutarties šalys buvo
nesąžiningos. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau
reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra
sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti
nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina
įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais. Teisės klausimas yra
tai, ar teisingai aiškinamas sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose
santykiuose, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido
turtą. Pažymėtina, kad CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija,
pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys
buvo nesąžiningos, jeigu: įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti
skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą
(priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 straipsnio 4 punktas);
sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs,
mokėjimo (CK 6.67 straipsnio 5 punktas); skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį
su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš
sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar
netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar
artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt
procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų
juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.) (CK 6.67 straipsnio 7 punktas).
Nurodytais atvejais nesąžiningumo prezumpciją privalo paneigti atsakovai ir,
remdamiesi konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyti savo sąžiningumą. Iš
nagrinėjamoje byloje teismų nustatytų aplinkybių ginčijamos sutarties šalių
nesąžiningumas yra akivaizdus. 2006 m. kovo 31 d. skolos perkėlimo
sutarties preambulėje šalys nurodė, kad ieškovas turi finansinių sunkumų, nevykdo
įsipareigojimų kreditoriams. Taigi tuo šalys patvirtino, kad joms yra žinoma, jog
ieškovo finansinė būklė 2005 metų pabaigoje pablogėjo ir toliau blogėja, jis nepajėgia
vykdyti įsipareigojimų bankui bei sutarčių su kreditoriais ir tai leidžia
daryti išvadą, kad šalims buvo žinoma, kad sandoris sukels skolininko nemokumą,
kas, beje, ir atsitiko teismui 2006 m. vasario 22 d. iškėlus bankroto bylą. Sandoriu
taip pat perkelta skola, kurios mokėjimo terminas, kaip jau buvo nurodyta, dar
nebuvo suėjęs. Šalių nesąžiningumą, kaip nustatė teismas, patvirtino ir tai,
kad pagal ginčijamą sutartį UAB „LCL“ turto perėmė už 3 717 444 Lt (jo
balansinė vertė buvo -6 317 747,78 Lt), o atsakovas ieškovės skolą padengė 5
698 880,41 Lt sumai, t. y. atsakovas perėmė turto beveik už 2 mln. Lt mažiau
nei prisiėmė įsipareigojimų pagal ginčijamą sutartį ir vėliau įsipareigojimą
bankui įvykdė ir dar, kaip nurodė atsakovas, jis tikėjosi uždirbti 20 procentų
pelno, realizavus perimtas iš ieškovo prekes. Be to, kaip nustatė bylą
nagrinėję teismai, iki sandorio sudarymo ieškovo akcininkas V. M. buvo atsakovo
„LCL“ direktorius ir jis yra UAB „LC“ steigėjas , nors jis sutarties sudarymo
dieną buvo suimtas dėl įtarimo padarius nusikalstamas veikas, tačiau jis dar
buvo įmonės direktorius ir akcininkas. V. M. buvo sulaikytas įtariant
padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje
(sukčiavimas) ir 183 straipsnio 2 dalyje (turto pasisavinimas), t. y. už
veikas, susijusias su įmonės veikla. Taigi nagrinėjamo ginčo atveju teismų
išvada dėl skolos perkėlimo sutarties šalių nesąžiningumo yra teisinga, nes
nustatytos net trys nesąžiningumo prezumpcijos galiojimo aplinkybės (CK 6.67
straipsnio 4, 5, 7 punktai), o atsakovai savo sąžiningumo neįrodė.
Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nesąžiningumo prezumpcijai taikyti
pakanka, jog būtų bent viena CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta aplinkybė, o
nagrinėjamoje byloje nustatytos net trys nesąžiningumo prezumpcijos, kurios
atsakovo nebuvo nuginčytos.
Remdamasi
tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai
teisingai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnį bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos , nes byloje nustatė
visas būtinas sąlygas actio Pauliana institutui taikyti, todėl kasatoriaus
UAB „LCL“ kasacinis skundas netenkinamas.
Dėl
restitucijos taikymo
Kasatorius
BUAB „Vinukas“ nesutinka su apeliacinės instancijos teismo taikytu restitucijos
būdu ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo taikytą restitucijos būdą.
CK 6.145
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti
restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš
šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai
pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad restitucija
taikoma natūra. Kai restitucija natūra neįmanoma (pvz., daiktas žuvo) arba
sukeltų didelių nepatogumų šalims, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.
Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios
bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme
nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios
bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G.
ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Vadovaujantis
CK 6.146 straipsniu, kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas
dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę
pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir
teisingumo kriterijams. Taigi, taikydamas restituciją, teismas turi nustatyti,
ką kiekviena šalis gavo pagal sandorį, kuris pripažintinas negaliojančiu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z., byla Nr.
3K-3-278/2009).
CK 6.66
straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintos specialiosios teisės normos, kuriose
nustatyti restitucijos ypatumai: 1) actio Pauliana instituto tikslas –
ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, bet kreditoriaus teisėtų interesų
patenkinimas; 2) sandoris pripažįstamas negaliojančiu trečiojo
asmens–kreditoriaus, o ne sandorio šalies reikalavimu; 3) CK 6.66 straipsnio 4
dalyje nustatytos kitos teisinės pasekmės. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį
sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl
sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek
būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus
reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo
vertę ar lėšas (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Sandorius pripažinus
negaliojančiais CK 6.66 straipsnyje nustatytais pagrindais, jų negaliojimo
teisinės pasekmės nustatomos teismo sprendimu pritaikius restituciją tokia
apimtimi, kiek tai reikalinga kreditorių teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66
straipsnio 4 dalis, 6.145 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje
BUAB ,,Spaudos magnatai“ v. UAB ,,Sekundės redakcija“, byla Nr.
3K-3-176/2008). Tais atvejais, kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims
nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo
gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo,
sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.
Nagrinėjamoje
byloje, ginčijamą skolos perkėlimo sutartį pripažinęs negaliojančia, pirmosios
instancijos teismas priteisė kasatoriui BUAB „Vinukas iš banko 5 205 060,52 Lt,
t. y. parduoto turto balansinę vertę, o iš kasatoriaus UAB „LCL“ – reikalavimo
teises į 1 112 687,25 Lt. Apeliacinės instancijos teismas restitucijos klausimą
išsprendė kitaip ir priteisė kasatoriui BUAB „Vinukas“ iš kasatoriaus UAB „LCL“
623 488,95 Lt, t. y. pagal nuginčytą skolos perkėlimo sutartį perduoto turto
(įskaitant ir reikalavimo teisių) balansinės vertės ir skolos bankui skirtumą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nė vienas teismas netaikė visiškos
restitucijos natūra (restitutio in integrum), bet pakeitė restitucijos
būdą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pagal skolos perkėlimo sutartį
kasatorius BUAB „Vinukas“ perkėlė kasatoriui UAB „LCL“ savo piniginę prievolę bankui,
kurios įvykdymas užtikrintas įkeitimu, o kasatorius UAB „LCL“ grąžino
kasatoriaus BUAB „Vinukas“ skolą bankui ir šis panaikino skolininko turto
įkeitimą. Taigi taikant visišką restituciją natūra šiuo atveju šalys į pradinę
padėtį turėtų būti grąžinamos taip: kasatoriui UAB „LCL“ iš banko priteisiant 5
694 258,83 Lt; atkuriant banko naudai skolininko BUAB „Vinukas“ turto įkeitimą;
nustatant kasatoriaus BUAB „Vinukas“ 5 694 258,83 Lt skolą bankui; priteisiant
kasatoriui BUAB „Vinukas“ iš kasatoriaus UAB „LCL“ pagal 2006 m. kovo 31 d.
skolos perkėlimo sutartį šiam perduotą turtą – 1 056 399 Lt vertės ilgalaikį
turtą, 4 048 660,78 Lt vertės atsargas bei reikalavimo teises į 1 212 687,25
Lt. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos
situacijoje negalima taikyti visiškos restitucijos natūra, nes pagal byloje
nustatytus duomenis kasatoriaus UAB „LCL“ gautas turtas yra parduotas ir
nežinoma jo pardavimo kaina. Dėl šios priežasties Lietuvos apeliacinis teismas
padarė pagrįstą išvadą, kad neįmanoma atkurti nurodyto turto įkeitimo,
užtikrinant BUAB „Vinukas“ skolos bankui grąžinimą (CK 1.5, 4.201, 4.224, 6.121
straipsniai). Be to, byloje nenustatyta, kiek kasatoriui UAB „LCL“ perleistų
reikalavimų ir kokia apimtimi yra patenkinta, taip pat ar iš viso yra galimybių
patenkinti šiuos reikalavimus. Taigi, grąžinus kasatoriui BUAB „Vinukas“ tokio
pobūdžio reikalavimo teises, kurių neįmanoma įvykdyti ir kai nežinoma, ar jos
bus visiškai patenkintos, dėl negaliojančia pripažintos sutarties šalių
nesąžiningumo nukentėtų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Teisėjų
kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos išvadą, kad nagrinėjamu atveju
susidarė išimtinis atvejis, kai teismas gali pakeisti restitucijos būdą CK
6.145 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes restitucija natūra neįmanoma (CK 6.146
straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje restitucija,
pagal kurią kasatoriui BUAB „Vinukas“ iš kasatoriaus UAB „LCL“ priteisiamas 623
488,95 Lt ekvivalentas pinigais, lygus pagal skolos perkėlimo sutartį netekto
turto balansinės vertės (įskaitant ir reikalavimo teisių vertę, iš viso – 6 317
747,38 Lt) ir perkeltos 5 694 258,83 Lt skolos skirtumui, labiausiai atitinka
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei ekonomiškumo principą. Pabrėžtina,
kad nagrinėjamoje situacijoje taikant tokį restitucijos būdą atlyginta
didžiausia žinoma turto vertė – balansinė turto vertė, nes byloje nėra duomenų
apie dar didesnę vertę (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad netgi jeigu ir būtų galimybė atkurti kasatoriaus BUAB „Vinukas“ ir
banko kreditavimo civilinius teisinius santykius ir bankui turto įkeitimu
užtikrintą skolininko prievolės įvykdymą, vis tiek BUAB „Vinukas“ bankroto byloje
kitų kreditorių reikalavimai iš grąžinto turto galėtų būti tenkinami tik prieš
tai patenkinus banko reikalavimą (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis). Teisėjų
kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertinimo
faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė restituciją, nepažeisdamas ją
reglamentuojančių teisės normų (CK 6.145–6.153 straipsniai).
Teisėjų
kolegija laiko nepagrįstu kasatoriaus BUAB „Vinukas“ kasacinio skundo
argumentą, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, reglamentuojantį
bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, nes išsprendė atsakovo
Danske banko A/S Lietuvos filialo teises į finansinį reikalavimą. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai,
kad dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis gali nepagrįstai ir
nesąžiningai pablogėti, o kitos pagerėti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis),
pasirinko nurodytą restitucijos būdą, atsižvelgdamas į įstatymo reikalavimus ir
konkrečias bylos aplinkybes, ir taikydamas restituciją teismas kartu išsprendė
tarpusavio finansinių reikalavimų įskaitymo klausimą. Pirmosios instancijos
teismas restituciją nemotyvuodamas taikė tik tarp ieškovo ir banko ir priteisė
iš banko 5 205 060,52 Lt ieškovo naudai, t. y. sumą, kurią sudaro pagal teismo
pripažintą negaliojančia sutartį UAB „LCL“ perduoto turto balansinė vertė,
tačiau pirmosios instancijos teismas iš viso neatsižvelgė į tai, kad bankas
pagal pripažintą negaliojančia sutartį prekių iš viso negavo ir todėl negali
grąžinti to, ko negavo (CK 6.145 straipsnis) bei neįvertino ir tos aplinkybės,
kad UAB „LCL“ įvykdytas skolos sumokėjimas bankui įvykdytas ir nėra pripažintas
negaliojančiu, todėl restitucijos taikymas šio mokėjimo atveju negali būti laikomas
apeliacinio skundo ribų peržengimu (CPK 320 straipsnio 1 dalis), nes
restituciją taiko teismas ir, atsižvelgęs į byloje reikšmingas aplinkybes, turi
teisę parinkti restitucijos būdą, todėl šioje byloje banko atžvilgiu
restitucija galėjo būti taikoma tik tiek, kiek tai susiję su banko reikalavimo atstatymu
į buvusią iki skolos perkėlimo sutarties sudarymo padėtį. Kaip jau minėta,
patenkinus kasatoriaus prašymą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo
sprendimą dėl restitucijos taikymo ieškovas gautų tai, ko niekada nebuvo
perdavęs - 5 205 060,52 Lt, dėl to ieškovo padėtis nepagrįstai pagerėtų, o
banko nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).
Bankas buvo ieškovo 5 694 256,83 Lt kreditorius, o ne ieškovas banko
kreditoriumi, todėl kreditorius negali likti skolingas buvusiajam skolininkui
(CK 6.121 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
vadovaudamasis ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo kriterijais netaikė
visiškos restitucijos, nes, taikant visišką restituciją, kurios netaikė ir
pirmosios instancijos teismas, turėtų būti atkurta banko kaip kreditoriaus
padėtis, atstatyti įkeitimai prekių atsargoms, kas iš viso nebuvo įmanoma.
Teismai byloje nurodė, kad nuginčijus sutartį perleisto turto nėra galimybių
grąžinti natūra, todėl galimas tik ekvivalento sumokėjimas pinigais (CK 6.146
straipsnis), nėra galimas ir turto įkeitimo atstatymas, tai yra banko turėtos
įkeitimo kreditoriaus padėties atstatymas (CK 4.201, 4.224 straipsniai). Iš
bylos duomenų matyti, kad apeliaciniame skunde buvo keliamas restitucijos
taikymo klausimas, be to, atsiliepime į atsakovo Danske bank A/S apeliacinį
skundą kasatorius pateikė argumentus, susijusius su banko reikalavimo teise,
kuri buvo patenkinta 2006 m. kovo 31 d. skolos perkėlimo sutartimi. Dėl to kasatorius
BUAB „Vinukas“ kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nežinojo apie tai,
jog bylojeteismas pasisakys dėl banko reikalavimo teisės. Taigi laikytina, kad apeliacinės
instancijos teismas pakeisdamas restitucijos būdą neperžengė apeliacinio skundo
ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius
BUAB „Vinukas“ kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas
pažeidė bankroto teisės normas (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies
3 punktą), nes pripažino, faktiškai patvirtino ir patenkino banko reikalavimą
ir, taikydamas įskaitymo institutą, nutarė restituciją taikyti tik dėl 623
488,95 Lt, nors tai padaryti gali tik bankroto bylą nagrinėjantis teismas ir
tik bankroto byloje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis kasatoriaus BUAB
„Vinukas“ argumentas nepagrįstas. Įmonių bankroto 10 straipsnio 7 dalies 3
punkte nustatyta, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles,
neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių
ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar
ne ginčo tvarka; nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles,
tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą,
skaičiavimas; negali būti nustatoma priverstinė hipoteka; įmonės kolektyvinės
sutarties galiojimas ribojamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netaikė
restitucijos natūra, pakeitė restitucijos būdą ir taikė restituciją tiek, kiek actio
Pauliana pagrindu pripažinta skolos perkėlimo sutartimi buvo pažeisti BUAB
„Vinukas“ kreditorių interesai. Taikant restituciją nebuvo atkurta kasatoriaus
BUAB „Vinukas“ skola bankui ir šio reikalavimas nebuvo įskaitytas po bankroto
bylos skolininkui iškėlimo, nes bankroto bylos iškėlimo momentu ar vėliau
neegzistavo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų (CK 6.130 straipsnis) ir klausimus
dėl tarpusavio skolų išsprendė ne prievolės šalys, o teismas vadovaudamasis CK
6.221 ir 6.222 straipsnių nuostatomis parinkdamas restitucijos būdą atitinkantį
ginčo šalių interesus.
Kasatorius
kasaciniame skunde nurodydamas, kad bankas atsisakė savo kreditorinio
reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje, įrodinėja naujas aplinkybes, kurios
nebuvo nagrinėjamos tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos
teismuose, o kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK
353 straipsnio 1 dalis). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankas prašymo
dėl reikalavimo tvirtinimo atsisakė tik dėl UAB „LCL“ atlikto prievolės
įvykdymo ir pats prašymas dėl reikalavimo patvirtinimo buvo pateiktas tik turint
tikslą tinkamai įgyvendinti įkaito turėtojo teises, likusias po trišalės skolos
perkėlimo sutarties sudarymo, ir reikalavimo buvo atsisakyta nedelsiant po
faktinio atsiskaitymo(CK 4.224 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti kasacinių
skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai nedaro įtakos kasacine
tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui, yra
išvestiniai iš argumentų, kurie nagrinėti šioje byloje, todėl dėl jų teisėjų
kolegija nepasisako.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Bylą
nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 55,65 Lt bylinėjimosi išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2009 m. liepos 23 d. pažyma. Kadangi
abu kasaciniai skundai atmetami, vienas kasatorius BUAB „Vinukas“ yra pagal CPK
83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleistas nuo visų bylinėjimosi išlaidų
mokėjimo ir iš jo bylinėjimosi išlaidos valstybei neišieškomos (CPK 96
straipsnio 1 dalis), tai visos patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos
valstybei iš kito kasatoriaus UAB „LCL“, kuris neatleistas nuo jų mokėjimo (CK
96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Skundžiamą
apeliacinės instancijos teismo nutartį paliekant nepakeistą ir atmetant abu
kasacinius skundus, netenkintinas kasatoriaus BUAB „Vinukas“ prašymas iš UAB
„LCL“ priteisti 4760 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į kasatoriaus UAB
„LCL“ kasacinį skundą surašymą. Iš abiejų kasatorių atsakovo Danske banko A/S
naudai priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis). Paduodamas
atsiliepimą į kasacinius skundus, bankas patyrė 3570 Lt išlaidų už atsiliepimo
į kasacinius skundus surašymą. Atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004
m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu
Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino
užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą
(paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 papunktį, pagal kurį už atsiliepimo į vieną
kasacinį skundą surašymą rekomenduojama priteisti 2 minimalių mėnesinių algų
dydžio atlyginimą (1600 Lt), teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo Danske
banko A/S prašoma priteisti suma už atsiliepimo į du kasacinius skundus
surašymą yra per didelė, todėl mažintina, iš abiejų kasatorių lygiomis dalimis
atsakovo Danske banko A/S naudai priteistina po 1500 išlaidų advokato pagalbai
apmokėti.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 93 straipsniu, 96 straipsnio 1, 2 punktu, 98 straipsniu, 359 straipsnio 1
dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 24
d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovui
Danske bankui A/S, veikiančiam per Danske banko A/S Lietuvos filialą (juridinio
asmens kodas 301694694), iš ieškovo BUAB „Vinukas“ (juridinio asmens kodas
135468337) ir atsakovo UAB „LCL“ (juridinio asmens kodas 135978895) priteisti po
1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus) išlaidų advokato pagalbai už
atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.
Priteisti
valstybei iš atsakovo UAB „LCL“ (juridinio asmens kodas 135978895) 55,65 Lt (penkiasdešimt
penkis litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, patirtų kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Dangutė Ambrasienė
|
|
|
Egidijus Laužikas
|
|
|
Zigmas Levickis
|