Civilinė byla Nr. 2A-2263-345/2014
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26983-2013-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
35.4.; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. rugpjūčio 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės F. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1473-631/2014 pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovei F. B. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo L. B..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė D. S. kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovės F. B. priteisti 113 000 Lt skolą, 29 323,50 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2006 m. liepos 20 d. suteikė atsakovei 113 000 Lt dydžio paskolą pervesdama lėšas į trečiojo asmens L. B., buvusio atsakovės sutuoktinio, banko sąskaitą. Nors atsakovė buvo informuota apie reikalavimą grąžinti paskolą, tačiau savo prievolių nevykdo. Šalys dėl palūkanų dydžio susitarusios nebuvo, todėl jis nustatinėtinas pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Atsakovė su ieškovės reikalavimais nesutiko ir atsikirsdama į juos nurodė, jog tarp šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai. Reikalaujamą priteisti sumą ieškovė pervedė trečiajam asmeniui kaip piniginę kompensaciją už jam po skyrybų su atsakove tenkančią mažesnę turto dalį. Kadangi atsakovė finansiškai nebuvo pajėgi sumokėti nurodytos kompensacijos, ieškovė, kaip geriausia jos draugė, suteikė paramą, neturėdama tikslo jos susigrąžinti. Taigi ieškovė, atlikdama pavedimą trečiajam asmeniui, siekė neatlygintinai padėti atsakovei atsiskaityti su juo ir užbaigti jų skyrybų procesą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovei 113 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir 5 000 Lt bylinėjimosi išlaidas; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas, remdamasis šalių pateiktais rašytiniais įrodymais, jų paaiškinimais, liudytojų parodymais, pažymėjo, kad tarp šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai: pinigai pervesti trečiajam asmeniui; šalys neaptarė paskolos sutarties sąlygų ir nesudarė rašytinės sutarties. Duomenų apie tai, kad ieškovė būtų padovanojusi, ar, kaip teigia atsakovė, paaukojusi, suteikusi paramą atsakovei, taip pat nėra. Liudytojos J. T. parodymai, teismo nuomone, neturi įrodomosios reikšmės, nes ji visas aplinkybes sužinojo iš atsakovės.
Teismas pažymėjo, kad atsakovė turi pareigą grąžinti ieškovei ginčo sumą CK 6.50 straipsnio pagrindu: sumokėjusi skolą trečiajam asmeniui už atsakovę ieškovė turi teisę reikalauti jos grąžinimo iš atsakovės. Atsižvelgęs į tai, teismas reikalavimą priteisti palūkanas atmetė.
Mažindamas iš atsakovės ieškovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas nuo 8 807,54 Lt iki 5 000 Lt teismas įvertino bylos apimtį, teisinių santykių sudėtingumą, advokatų skaičių byloje, atsakovės finansinę padėtį ir sveikatos būklę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, arba nutarus, kad teismas neatskleidė bylos esmės, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Tenkindamas ieškinio reikalavimus CK 6.50 straipsnio pagrindu teismas ex officio pakeitė ieškinio pagrindą. Taip buvo pažeistas dispozityvumo principas ir sudarytos prielaidos abejoti teismo nešališkumu.
2. Teismas, vertindamas, ar egzistavo CK 6.50 straipsnio taikymo sąlygos, turėjo ne tik nustatyti, ar tarp šalių egzistavo sutartinis prievolės įvykdymo pagrindas, bet ir tai, kokiomis sąlygomis ieškovė įvykdė prievolę už apeliantę – neatlygintinai, ar siekdama vėliau atgauti sumokėtas sumas (kasacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2013). Byloje ieškovė apklausta nebuvo, todėl laikytina, kad jos ketinimai pervedant trečiajam asmeniui už apeliantę 113 000 Lt, nėra nustatyti. Byloje teismo konstatuota, kad šalis siejo draugystės ryšiai, jos viena kitai padėdavo spręsti įvairias sudėtingas gyvenimo situacijas. Kadangi apeliantė skyrybų byloje nebuvo pajėgi sumokėti trečiajam asmeniui kompensacijos už dalį turto, ieškovė pasiūlė suteikti finansinę pagalbą. Būtent ieškovės geranoriškumas lėmė, kad apeliantė sutiko sumokėti trečiajam asmeniui, kad būtų užbaigtas itin komplikuotas skyrybų procesas, 113 000 Lt dydžio kompensaciją, nors pastaroji pagal trečiajam asmeniui tekusią turto dalį turėjo būti iki 10 000 Lt. Taigi tarp šalių nebuvo susitarimo dėl pinigų grąžinimo.
3. Teismas neteisingai vertino liudytojos J. T. parodymus, kuri, priešingai nei nurodė teismas, parodė, jog tarp jos ir ieškovės vyko pokalbis, kurio metu jos tarėsi neatlygintai suteikti apeliantei po 50 000 Lt.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:
1. Teismas sprendimu nepakeitė ieškinio reikalavimo ar faktinio pagrindo. Tai, kad ginčas išspręstas taikant kitas teisės normas nei nurodyta ieškinyje, nereiškia, jog buvo peržengtos ieškinio ribos. Be to, ieškovė savo reikalavimą baigiamojoje kalboje bei 2014 m. kovo 19 d. teiktame paaiškinime grindė ir CK 6.50 straipsniu.
2. Nors ieškovė teismo posėdyje ir nedalyvavo, tačiau savo poziciją išdėstė procesiniuose dokumentuose. Apeliantės teiginiai dėl šalių valios yra absurdiški, kadangi neįtikėtina, jog ieškovė, viena išlaikanti du vaikus, turėdama sveikatos problemų, įsipareigojimų bankui, būtų sutikusi padovanoti 113 000 Lt asmeniui, net neesančiam šeimos nariu ar giminaičiu.
3. Teismas tinkamai įvertino liudytojų, kurie yra apeliantės draugai, parodymus. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių sudarė neva žinodama, kad jai nereikės grąžinti ieškovei ginčo sumos.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir motyvai
Byla apeliacine tvarka nagrinėjama ne pakartotinai (iš naujo), bet tikslu patikrinti apskųsto neįsiteisėjusios pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301, 306 straipsniai). Ši kontrolė atliekama apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindų ribose (CPK 320 straipsnis). Šioje byloje paduotame apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos išėjo už ginčo ribų, netinkamai vertino ir kvalifikavo įrodymus bei faktines aplinkybes. Kolegijos vertinimu nurodyti argumentai yra nepagrįsti.
Nustatyta, kad pareikštame ieškinyje ieškovė teigė, jog 113 000 Lt, kuriuos 2006 m. liepos 20 d. mokėjimo nurodymu Nr. 914 pervedė trečiajam asmeniui mokėjimo paskirtyje nurodant „Pavedimas už Faustą B. L. B. pagal 2006 m. liepos 20 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių“, ji apeliantei paskolino. Atitinkamai teisiniu ieškinio pagrindu nurodė paskolos teisinius santykius reglamentuojančias CK XLIII skyriaus nuostatas. 2014 m. kovo 19 d. teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, o vėliau ir baigiamojoje kalboje ieškovės atstovė, be kita ko, ieškinį prašė tenkinti ir CK 6.50 straipsnio pagrindu, t. y. ieškovės atliktą mokėjimą trečiajam asmeniui kvalifikuoti kaip prievolės už apeliantę įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas ieškinio faktinį pagrindą kvalifikavo būtent pagal pastarąją normą.
Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, neteisingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą atitinkančią normą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami (žr., pvz., kasacinio teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2009). Taigi aplinkybė, jog teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažino, kad tarp šalių susiklostė ne paskolos, bet prievolės už trečiąjį asmenį įvykdymą teisiniai santykiai, negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas. Dėl to negalima sutikti su apeliante dėl jos nurodomų procesinių teisės normų pažeidimų padarymo.
Kolegija išskiria, kad pervesdama trečiajam asmeniui 113 000 Lt ieškovė įvykdė už apeliantę jos prievolę pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu patvirtintą tarp apeliantės ir trečiojo asmens sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šia sutartimi apeliantė buvo įsipareigojusi trečiajam asmeniui sumokėti 113 000 Lt dydžio kompensaciją už iš jo perimamą 1/12 nekilnojamojo turto dalį. Pagal įstatymą, įvykdžiusi prievolę už apeliantę ieškovė įgijo teisę susigrąžinti tai, ką sumokėjo būtent iš apeliantės (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Apeliantė teigia, kad ieškovė šios teisės neįgijo, nes prievolę trečiajam asmeniui ji įvykdė neatlygintinai, t. y. faktiškai tokiu būdu paremdama savo gerą draugę ir taip jai pagelbėdama. Vis dėlto byloje surinktų įrodymų visetas neteikia pagrindo tokiai išvadai (CPK 185 straipsnis). Pirma, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantės prašymu apklaustų liudytojų parodymai įrodomosios reikšmės neturi, kadangi jie apie ginčo aplinkybes žino tik iš apeliantės pasakojimų, taipogi nei vienas iš jų, neišskiriant ir liudytojos J. T., tiesiogiai nedalyvavo ieškovei ir apeliantei pasiekiant susitarimą dėl ginčo lėšų pervedimo trečiajam asmeniui. Antra, pateikti įrodymai dėl ieškovės sveikatos būklės, turtinės padėties implikuoja, jog nėra tikėtina, kad ji būtų neatlygintinai sutikusi įvykdyti didelę turtinę prievolę už apeliantę. Pareiga įrodyti, kad ieškovė prievolę trečiajam asmeniui už apeliantę įvykdė neatlygintinai, t. y. nesiekdama vėliau šią sumą atgauti iš apeliantės, teko apeliantei (CPK 12, 178 straipsniai). Vis dėlto iš pateiktų įrodymų, kolegijos nuomone, tokios išvados negalima daryti. Vien tik šalių tarpusavio santykių pobūdis (artimos draugės) bei fragmentiški ir subjektyvūs liudytojų parodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovės tikrasis motyvas įvykdant prievolę už apeliantę buvo ne neatlygintinis padėjimas jai su sąlyga, kad ji vėliau grąžins trečiajam asmeniui pervestas lėšas, bet atgręžtinio reikalavimo atsisakymas. Nustatytų aplinkybių visetas, kolegijos nuomone, kaip tik suponuoja, jog apeliantės keliama ieškovės ketinimų versija prieštarauja rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Tai, jog apeliantė galimai suklydo dėl tikrosios ieškovės valios, neturi teisinės reikšmės jos prievolės grąžinti ieškovei 113 000 Lt galiojimui ir vykdytinumui.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, byloje surinktus duomenis visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino, savo išvadas motyvavo. Dėl nurodytų motyvų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde pateiktais motyvais nėra pagrindo (CPK 328, 330 straipsniai).
Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Henrichas Jaglinskis
Jadvyga Mardosevič
Vilija Mikuckienė