Administracinė byla Nr. P-1-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00510-2013-6

              Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1207/2014 pagal pareiškėjų J. J. ir V. R. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl administracinio akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjos J. J. ir V. R. (toliau – ir pareiškėjos) skunde (I t., b. l. 5–10) prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Kauno skyrius) 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (15.26)-2D-7225 ir įpareigoti Inspekcijos Kauno skyrių atlikti privačios žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, dėl apie 150 kv. m. įsiterpusios laisvos valstybinės žemės ploto prijungimo; sujungto sklypo padalijimo į du sklypus, nekeičiant esamos žemės naudojimo paskirties; dalies žemės naudojimo būdo iš gyvenamosios teritorijos į komercinės paskirties objektų teritorijos pakeitimo; pobūdžių, kitų teritorijos tvarkymo režimo reikalavimų, statybos reglamentų nustatymo, neprieštaraujant Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano sprendiniams, detaliojo plano patikrinimą.

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovas Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 37–41).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašė skundą tenkinti (I t., b. l. 53–60).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) skundo pagrįstumą prašė spręsti teismo nuožiūra (I t., b. l. 83–85).

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu (I t., b. l. 99–105) pareiškėjų skundą patenkino. Panaikino 2013 m. gegužės 9 d. Inspekcijos Kauno skyriaus sprendimą Nr. (15.26)-2D-7225. Įpareigojo Inspekciją atlikti detaliojo plano, kurio organizatoriai J. J. ir V. R., patikrinimą dėl apie 150 kv. m. įsiterpusios laisvos valstybinės žemės ploto prijungimo prie privačios žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, sujungto sklypo padalijimo į du sklypus, nekeičiant esamos žemės naudojimo paskirties, dalies žemės naudojimo būdo iš gyvenamosios teritorijos į komercinės paskirties objektų teritorijos pakeitimo, pobūdžių, kitų teritorijos tvarkymo režimo reikalavimų, statybos reglamentų nustatymo, neprieštaraujant Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano sprendiniams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teisminės praktikos, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ), Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 (toliau – ir Tvarkos aprašas), Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2012 m. lapkričio 5 d. Aplinkos ministro ir Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. D1-904/3D-844 (toliau – ir Tikrinimo aprašas), nuostatų, galiojusių skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu, teisinio reguliavimo kontekste sistemiškai aiškindamas Tikrinimo aprašo 8.1 punktą, kuriuo vadovaujantis, priimtas ginčijamas atsakovo sprendimas, teismas pažymėjo, jog šiame punkte nurodytas atvejis Priežiūros institucijai (šiuo atveju – atsakovas) teisę nutraukti dokumento patikrinimą suteikia tik tuo atveju, kai nustatoma, jog planavimo organizatoriaus teisės perduotos tokiam asmeniui, kuris nėra įvardintas TPĮ 20 straipsnyje. Tai yra formalaus pobūdžio veiksmas, kurio metu nevertinamas organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo teisėtumo klausimas, taip pat neatliekamas ir teritorijų planavimo procedūrų bei dokumento sprendinių atitikimo TPĮ ir kitų teisės aktų reikalavimams patikrinimas. Teismo nuomone, sprendžiant dėl dokumento patikrinimo nutraukimo Tikrinimo aprašo 8 punkto pagrindu, Inspekcijai teisės aktų nustatytose ribose nėra suteikta diskrecijos teisė vienašališkai tikrinti bei vertinti savivaldybės administracijos dar iki planavimo rengimo stadijos priimto administracinio akto teisėtumo, t. y. ginčo atveju spręsti dėl 2012 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 20), kuriuo nuspręsta sudaryti su pareiškėjomis sutartį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir tuo labiau, pačios Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) sudarymo teisėtumo, kvestionuojant dėl jų teisinės galios, atitikimo teisės akto reikalavimams. Teismas pabrėžė, kad ginčo atveju tiek minėtas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ir Sutartis įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyti, nepanaikinti ir galiojantys, todėl sukuria atitinkamas teisines pasekmes planavimo organizatorėms, kurios yra asmuo, nurodytas TPĮ 20 straipsnio 2 dalyje. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, turėdamas teisę veikti tik tiek, kiek tai leidžia teisės aktai, revizuodamas administracinio akto (įsakymo) bei Sutarties teisėtumą, pasisakydamas dėl tokios Sutarties sudarymo negalimumo ir neatsižvelgdamas į susiklosčiusių reikšmingų faktinių aplinkybių visumą, pažeidė gero administravimo principą, konstitucinį principą „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.), viršijo jam suteiktus įgalinimus ir peržengė kompetencijos ribas.

Teismas akcentavo, kad ginčo situacijai svarbi faktinė aplinkybė, jog pareiškėjų prašymu, dar iki sutarties sudarymo, 2012 m. balandžio 26 d. valstybinis žemės patikėtinis – NŽT – davė sutikimą Nr. (duomenys neskelbtini) kad būtų rengiamas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas dėl apie 150 kv. m. įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimo, būdo, pobūdžio, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymo, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais (b. l. 19). Taigi, pareiškėjos, gavusios minėtos institucijos sutikimą rengti žemės sklypo detalųjį planą, veikė kaip teisėtos žemės sklypo valdytojo įgaliotinės. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-448/2009 bei 2010 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1352/2010 pateiktą išaiškinimą, tokių planavimo organizatorių veiksmų, esant žemės valdytojo sutikimui, nėra pagrindo laikyti neteisėtais.

Teismas atsižvelgė į Tvarkos aprašo 7 punkto, TPĮ 22 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1114/2006, 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1352/2010 ir kt.). Teismas pažymėjo, jog šioje administracinėje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos yra pagrindinės dalies tikrinimui pateiktu detaliuoju planu suplanuoto padidinto valstybinės žemės sąskaita sklypo savininkės (sklypas registruotas Nekilnojamojo turto registre), atsakovas nepaneigė ir pareiškėjų teisės pirkti įsiterpusį valstybinės žemės plotą, nenurodė jokių tai padaryti trukdančių aplinkybių ir teisinio pagrindimo. Remdamasis 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo aprašo 8 punktu, teismas padarė išvadą, kad, vadovaujantis TPĮ 20 straipsnio 2 dalimi, su pareiškėjomis galėjo būti pasirašyta planavimo organizatoriaus teisių perdavimo sutartis. Atsakovas ginčijamu sprendimu, spręsdamas tik dėl pareiškėjų teisės būti planavimo organizatorėmis dėl apie 150 kv. m. įsiterpusio laisvo valstybinės žemės sklypo suformavimo ir prijungimo prie turimo sklypo (be kita ko, šio sklypo nėra galimybių suformuoti kaip atskiro žemės sklypo) ir Tikrinimo aprašo 8.1 punkto pagrindu nutraukdamas dokumento patikrinimą, tuo pačiu paneigė ir pareiškėjų teisę suplanuoti jų nuosavybės teise valdomą 0,3473 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), pakeisti šios žemės naudojimo būdą iš gyvenamosios teritorijos į komercinės paskirties objektų teritorijas, taip pat nustatyti pobūdžius, kitus teritorijų tvarkymo režimo reikalavimus. Teismas akcentavo ir tai, kad duomenų dėl pareiškėjų parengto detaliojo plano prieštaravimų Bendrojo plano sprendiniams, besiribojančių teritorijų jau patvirtintiems detaliesiems planams, kitų reikšmingų pažeidimų, nėra.

III.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujama Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, padavė apeliacinį skundą (I t., b. l. 109–115), kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi (I t., b. l. 142–154) atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. gegužės 31 d. priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė sudaryti su pareiškėjomis J. J. ir V. R. sutartį dėl joms nuosavybės teise priklausančio 0,3473 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo (b. l. 20). 2012 m. birželio 7 d. šio įsakymo pagrindu buvo sudaryta Detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 21). Šios sutarties 1 punkte nurodyta, jog sutarties objektas – žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas, esama žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, žemės sklypo plotas – 3473,0 kv. m, o 2 punkte apibrėžtas planavimo tikslas (-ai) – apie 150 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimas prie esamo 3473,0 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), sujungto sklypo padalijimas į du sklypus, nekeičiant esamos žemės naudojimo paskirties, dalinis žemės naudojimo būdo pakeitimas, ir gyvenamosios teritorijos į komercinės paskirties objektų teritorijos, pobūdžių nustatymas, kitų teritorijos tvarkymo režimo reikalavimų, statybos reglamentų nustatymas, neprieštaraujant Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams. Planavimo organizatorėms buvo išduotos planavimo sąlygos ir 2012 m. liepos 10 d. patvirtintas planavimo sąlygų sąvadas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. S-8185 (b. l. 22-31). 2013 m. vasario 27/28 d. Kauno miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) parengtas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas buvo suderintas (b. l. 32-34). 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjų įgaliotas asmuo pateikė atsakovui prašymą patikrinti teritorijų planavimo dokumentą (b. l. 43). Atsakovas ginčijamu 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. (15.26)-2D-7225 detaliojo plano patikrinimą nutraukė Tikrinimo aprašo 8.1 punkto pagrindu dėl to, kad detaliojo planavimo organizatorės yra neteisėtos, t. y. nėra apie 150 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto valdytojos ar naudotojos.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. gruodžio 31 d.) 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius ar valstybinės žemės valdytojai. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad savivaldybė ar valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 3 punktas (neteko galios nuo 2014 m. sausio 1 d.) taip pat numatė savivaldybės galimybę sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui, kai jų prašymuose nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad pirmiau aptartas teisinis reguliavimas dėl sutarties sudarymo nereiškia viešojo administravimo subjekto teisės rinktis, ar sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, ar ne. Žemės sklypų valdytojo ar naudotojo prašymas bei teisės aktuose įtvirtintos sąlygos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisėms ir pareigoms perduoti iš esmės sukuria savivaldybės administracijos direktoriui pareigą sudaryti sutartį (žr., pvz., 2008 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-47/2008, 2008 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-620/2008, 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1367/2009). Viešojo administravimo subjekto teisė perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas negali būti prilyginta privatinėje teisėje pripažįstamam sutarties šalių valios laisvės principui, todėl, esant pateiktam prašymui, savivaldybės administracijos direktorius neturi diskrecijos pasirinkti, ar su pareiškėju sudaryti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, jei jo prašymo turinys atitinka teisės aktų reikalavimus, o prašyme nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams. Tokiu atveju sutartis privalo būti sudaryta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1114/2006, 2007 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1034/2007, 2008 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-47/2008, 2008 m rugpjūčio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1414/2008, 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-476/2009).

Ginčo atveju Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, nustatęs, kad pareiškėjų prašymo turinys atitinka teisės aktų reikalavimus, prašyme nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams, 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė sudaryti su pareiškėjomis sutartį dėl joms nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, o 2012 m. birželio 7 d. šio įsakymo pagrindu šią Sutartį ir sudarė. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjos yra ne Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje numatytos detaliojo teritorijų planavimo organizatorės.

Teismas pažymėjo, jog tai, kad pagal TPĮ 20 straipsnio 2 dalį savivaldybė gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo tik žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, šiuo atveju nedaro pareiškėjų neteisėtomis detaliojo planavimo organizatorėmis. Kaip matyti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. birželio 7 d. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjoms išduotų planavimo sąlygų bei 2012 m. liepos 10 d. patvirtinto planavimo sąlygų sąvado detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. S-8185, atsakovui 2013 m. kovo 21 d. pateiktas patikrinti pareiškėjų parengtas detalusis planas buvo parengtas būtent dėl joms nuosavybės teise priklausančio 0,3473 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. Planavimo tikslas – apie 150 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimas prie pareiškėjoms priklausančio 0,3473 ha žemės sklypo, nereiškia, jog atskirai planuojamas ir šis įsiterpęs laisvas apie 150 kv. m valstybinės žemės plotas, todėl nėra pagrindo spręsti klausimą dėl pareiškėjų teisės (valdymo ar naudojimo) į šį valstybinės žemės plotą. Šiuo atveju įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimu yra suinteresuotos būtent pareiškėjos, kurios ir turėtų organizuoti detaliojo plano rengimą, pasirinkti detaliojo plano rengėją, finansuoti detaliojo teritorijų planavimo darbus, teikti detaliojo plano projektą viešai svarstyti, derinti, teikti tikrinti ir tvirtinti Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, bei atlikti kitas pareigas. Todėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas pareiškėjoms yra minėtų savivaldybės pareigų perleidimas, atitinkantis tiek pareiškėjų, tiek savivaldybės interesus.

Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, taigi, paliktinas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

IV.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujama Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, 2014 m. rugpjūčio 26 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo (I t., b. l. 163–171), kuriuo prašo: 1) atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-1207/2014; 2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje Nr. A502-1207/2014 ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir pareiškėjų J. J. ir V. R. skundą atmesti; 3) sustabdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo vykdymą iki kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

Remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Nurodo TPĮ 35 straipsnio, Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-831/3D-868 (toliau – ir Priežiūros tvarkos aprašas), 2 ir 8 punktų, TPĮ 25 straipsnio 5 dalies 2 punkto, Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. Dl-239 (toliau – ir Taisyklės) 27.4.2 punkto, Tikrinimo aprašo 2, 7.1 punktų, TPĮ 20 straipsnio 1 ir 2 dalių, Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 (toliau – ir Organizatoriaus aprašas), 3 ir 4 punktų, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 26 dalių, Organizatoriaus aprašo 5, 7 ir 19 punktų, Taisyklių 12 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.109 straipsnio, Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas) 2.15 punkto nuostatas. Tvirtina, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimą, nes planuoti laisvą valstybinį žemės plotą ir būti detaliojo plano organizatoriumi gali tik asmenys, esantys žemės sklypų valdytoju ar naudotoju, t. y. laisvą valstybinį žemės plotą suformavus ir įstatymų nustatyta tvarka įregistravus atskiru žemės sklypu bei įgijus daiktines teises į jį. Inspekcijos nuomone, teismas, netinkamai aiškindamas teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai pripažino pareiškėjas teisėtomis detaliojo plano planavimo organizatorėmis, kadangi ši teismo išvada prieštarauja TPĮ 20 straipsnio 2 daliai, Organizatoriaus aprašo 3, 4, 5, 7 ir 19 punktų reikalavimams, Taisyklių 122 punkto nuostatoms. Remiasi 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-960/2014 ir 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1061/2014. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos valdo, naudoja ar disponuoja siekiamu prisijungti įsiterpusiu valstybiniu žemės plotu. Daro išvadą, jog jos nelaikytinos planuojamo prijungti iki 150 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto nei valdytojomis, nei naudotojomis TPĮ 20 straipsnio prasme, todėl jos negali būti ir detaliojo plano planavimo organizatorėmis.

Nurodo, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjamos analogiškos bylos Nr. A662-960/2014 ir Nr. A525-1061/2014, kuriose taip pat buvo sprendžiamas ginčas dėl asmens, valdančio žemės sklypą, kurį siekiama padidinti prijungiant įsiterpusios laisvos valstybinės žemės plotą, teisės perimti planavimo organizatoriaus teises ir pareigas detaliojo teritoriją planavimo procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiek 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1061/2014, tiek 2014 m. birželio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-960/2014, panaikino pirmosios instancijos teismų sprendimus ir atmetė pareiškėjų skundus dėl Inspekcijos Kauno skyriaus sprendimo nutraukti detaliojo plano tikrinimą panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Minėtose bylose ginčyti Inspekcijos Kauno skyriaus administraciniai aktai buvo priimti tais pačiais pagrindais, kaip ir pareiškėjų ginčijamas Raštas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Inspekcija veikė teisėtai. Administracinių bylų Nr. A502-1207/2014, A525-1061/2014 ir Nr. A662-960/2014 ratio decidendi sutampa, o priimti priešingi procesiniai sprendimai, yra teisinis pagrindas atnaujinti procesą ir priimti naują sprendimą remiantis jau suformuota teismų praktika. Minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose buvo padaryta pagrįsta ir teisėta išvada, kad Inspekcija, kaip teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, nutraukdama detaliojo teritorijų planavimo dokumentų tikrinimą, veikė savo kompetencijos ribose.

Remiasi ABTĮ 159 straipsnio 2 dalimi. Ginčijama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta 2014 m. liepos 24 d. ir įsiteisėjo priėmimo dieną. Todėl Inspekcijai atsirado pareiga Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą vykdyti. 2014 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjos Inspekcijos Kauno skyriui pateikė prašymą su detaliojo plano medžiaga, prašydamos patikrinti detalųjį planą. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartimi paliktas galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas, kuriuo teismas panaikino Inspekcijos Kauno skyriaus Raštą ir įpareigojo Inspekciją atlikti detaliojo plano patikrinimą, Inspekcija, vadovaujantis TPĮ 34 straipsnio 4 dalimi, kaip valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija, privalo atlikti detaliojo plano patikrinimą. Todėl teismui nesustabdžius Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo vykdymo, gali susiklostyti tokia situacija, kuomet Inspekcija, nenustačiusi kitokių pažeidimų negu nurodyti Rašte, išduotų teigiamą detaliojo plano patikrinimo išvadą. Tuo atveju, jeigu teismas atnaujintų procesą ir panaikintų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1207/2014 bei priimtų naują sprendimą, tuomet neteisėtai priimto Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo pagrindu jau būtų išduota Inspekcijos teigiama detaliojo plano patikrinimo išvada, kurios pagrindu gali būti užbaigta detaliojo plano tvirtinimo procedūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo (II t., b. l. 2–8) prašo tenkinti Inspekcijos prašymą ir atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-1207/2014.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-960/2014 bei 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1061/2014 panaikino pirmosios instancijos teismų sprendimus ir atmetė pareiškėjų skundus dėl Inspekcijos sprendimo nutraukti detaliojo plano tikrinimą panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Minėtose bylose ginčyti Inspekcijos administraciniai aktai buvo priimti tais pačiais pagrindais, kaip ir pareiškėjų ginčijamas raštas administracinėje byloje Nr. A502-1207/2014. Teismas aukščiau minėtais sprendimais konstatavo, kad Inspekcija veikė teisėtai. Teigia, kad administracinių bylų Nr. A502-1207/2014, A525-1061/2014 ir Nr. A662-960/2014 faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios, tačiau jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Todėl mano, kad yra teisinis pagrindas atnaujinti procesą ir priimti naują sprendimą remiantis jau suformuota teismų praktika.

Taip pat nurodo TPĮ 20 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 3 punktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A662-960/2014 ir Nr. A525-1061/2014 pasisakė dėl TPĮ 20 straipsnio 2 dalyje numatytos galimybės detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas perduoti žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Daro išvadą, jog minėtose teisminėse bylose nagrinėjamais atvejais, formuojant įsiterpusius žemės sklypus laisvame valstybinės žemės plote, žemės sklypo detalaus plano organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas nebuvo galimas, kadangi organizatoriaus teisės ir pareigos negalėjo būti perduotos asmenims, kurie nebuvo valstybinės žemės ploto, kurių prijungimui prie privačių asmenų žemės sklypų buvo rengiamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentas, naudotojais.

              Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, priimta 2014 m. liepos 24 d. (I t., b. l. 142–154), o prašymas atnaujinti procesą pateiktas 2014 m. rugpjūčio 26 d. (I t., b. l. 163–171), todėl konstatuotina, jog terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo nėra praleistas.

Nagrinėjamu atveju atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujama Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, prašymą atnaujinti procesą grindžia 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz., 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (pvz., 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (pvz., 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-85/2009) ir pan.

Šiuo atveju atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą, teigė, jog teismas, netinkamai aiškindamas teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai pripažino pareiškėjas teisėtomis detaliojo plano planavimo organizatorėmis, kadangi ši teismo išvada prieštarauja TPĮ 20 straipsnio 2 daliai, Organizatoriaus aprašo 3, 4, 5, 7 ir 19 punktų reikalavimams, Taisyklių 122 punkto nuostatoms, nes byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos valdo, naudoja ar disponuoja siekiamu prisijungti įsiterpusiu valstybiniu žemės plotu. Kaip minėta, prašyme atnaujinti procesą dėl padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Tai yra, būtent atsakovas, prašantis atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, turėjo pateikti akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį jo nurodytų materialinės teisės normų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašymą atnaujinti procesą dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo iš esmės grindė išvardindamas tam tikras teisės normų nuostatas. Atsižvelgiant į nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad šiuo atveju atsakovo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo bei alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybę. Atsakovui nepateikus svarių argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo, nėra pagrindo procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Vienoda teismų praktika administraciniuose teismuose užtikrinama ne tik instancine teismo sprendimų kontrole, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba. Tačiau siekiant proceso atnaujinimo analizuojamu pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–10/2012). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).

Atsakovas šį proceso atnaujinimo pagrindą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-960/2014 bei 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1061/2014, kuriose, faktinėms aplinkybės esant labai panašioms į nagrinėjamoje byloje esančias, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtose administracinėse bylose nusprendė, jog byloje nesant duomenų, įrodymų, kad asmuo valdo, naudoja ar disponuoja siekiamu prisijungti įsiterpusiu valstybiniu žemės sklypu, toks asmuo negali būti ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriumi. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A502-1207/2014, kurioje atnaujinti procesą šiuo atveju prašo atsakovas, teismas nusprendė, jog pareiškėjos detalųjį planą parengė būtent dėl joms nuosavybės teise priklausančio 0,3473 ha žemės sklypo. Planavimo tikslas – apie 150 kv. m įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimas prie pareiškėjoms priklausančio 0,3473 ha žemės sklypo – nereiškia, jog atskirai planuojamas ir šis įsiterpęs laisvas apie 150 kv. m valstybinės žemės plotas, todėl nėra pagrindo spręsti klausimą dėl pareiškėjų teisės (valdymo ar naudojimo) į šį valstybinės žemės plotą. Taigi, matyti, jog tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek nurodytose administracinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl Inspekcijos sprendimo, kuriuo nutrauktas detaliojo plano patikrinimas Tikrinimo aprašo 8.1 punkto pagrindu dėl to, kad detaliojo planavimo organizatoriai nebuvo įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto, kurį siekiama prijungti, valdytojai ar naudotojai, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiose bylose buvo aktuali Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija, netekusi galios nuo 2014 m. sausio 1 d.) nuostata, reglamentuojanti, kad savivaldybė ar valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, bei Tvarkos aprašo 3 punkto (2010 m. lapkričio 17 nutarimo Nr. 1620 redakcija, netekusi galios nuo 2014 m. sausio 1 d.) nuostata, numatanti savivaldybės teisę sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, kai jų prašymuose dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams. Įvertinęs šias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A662-960/2014 ir Nr. A525-1061/2014 nusprendė, jog skundžiamų Inspekcijos sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui turi įtakos tai, kad pareiškėjai šiais atvejais siekia prijungti įsiterpusį laisvą valstybinės žemės plotą, nors nėra jo (planuojamo prijungti žemės ploto) valdytojai ar naudotojai, o nagrinėjamoje byloje teismas nusprendė, jog yra svarbu būtent tai, kad pareiškėjoms priklauso žemės sklypas, dėl kurio parengtas detalusis planas, o aplinkybė dėl pareiškėjų teisės (valdymo ar naudojimo) į siekiamą prijungti įsiterpusį laisvą valstybinės žemės plotą nėra svarbi. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad egzistuoja akivaizdus teismų praktikos išsiskyrimas vertinant tai, ar asmuo turi būti planuojamo prijungti įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto valdytojas ar naudotojas tam, kad galėtų būti laikomas tinkamu detaliojo teritorijų planavimo, kurio tikslas – tokio žemės ploto prijungimas, organizatoriumi, dėl ko atskirose bylose buvo priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012). Tačiau nagrinėjamu atveju administracinės bylos Nr. A662-960/2014 ir Nr. A525-1061/2014 buvo išnagrinėtos anksčiau už šiuo atveju nagrinėjamą administracinę bylą Nr. A502-1207/2014.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, siekiant unifikuoti teismų praktiką bei užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos tapačiai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju yra pagrindas proceso atnaujinimui byloje Nr. A502-1207/2014 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Pažymėtina, kad tokio procesinio sprendimo priėmimas savaime nereiškia, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjanti kolegija sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A662-960/2014 ir Nr. A525-1061/2014 pateiktu minėtų Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies ir Tvarkos aprašo 3 punkto nuostatų aiškinimu, juo labiau, kad turėtų būti įvertintas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad Inspekcija iki 2013 metų imtinai išduodavo patikrinimo aktus su teigiamomis išvadomis dėl detaliųjų planų, kurių planavimo tikslas (vienas iš tikslų) – įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto prijungimas prie pareiškėjams priklausančio žemės sklypo ir kuriuos rengiant  sutartys dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo buvo sudarytos su asmenimis, nesančiais siekiamo prijungti žemės ploto žemės valdytojais ar naudotojais.                

Taip pat atsakovas prašo sustabdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo vykdymą iki kol bus iš naujo išnagrinėta byla. ABTĮ 159 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prireikus kolegija gali sustabdyti skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

Šiuo atveju priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį buvo paliktas nepakeistas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas, kuriuo teismas panaikino Inspekcijos Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (15.26)-2D-7225 ir įpareigojo Inspekciją atlikti detaliojo plano patikrinimą. Taigi, vykdydama Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą, Inspekcija, kaip valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija, turi atlikti detaliojo plano patikrinimą. Atsižvelgiant į administracinės bylos, kurioje yra atnaujinamas procesas, specifiką (t. y. yra kilęs ginčas, ar Inspekcija buvo pagrįstai nutraukusi šio detaliojo plano patikrinimą), darytina išvada, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas sustabdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalies, kuria Inspekcija įpareigota atlikti detaliojo plano patikrinimą, vykdymą iki tol, kol bus iš naujo išnagrinėta ši administracinė byla.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1207/2014 pagal pareiškėjų J. J. ir V. R. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl administracinio akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus. Perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.

Sustabdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalies, kuria Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos įpareigota atlikti detaliojo plano, kurio organizatoriai J. J. ir V. R., patikrinimą dėl apie 150 kv. m įsiterpusios laisvos valstybinės žemės ploto prijungimo prie privačios žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, sujungto sklypo padalijimo į du sklypus, nekeičiant esamos žemės naudojimo paskirties, dalies žemės naudojimo būdo iš gyvenamosios teritorijos į komercinės paskirties objektų teritorijos pakeitimo, pobūdžių, kitų teritorijos tvarkymo režimo reikalavimų, statybos reglamentų nustatymo, neprieštaraujant Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano sprendiniams, vykdymą iki tol, kol bus iš naujo išnagrinėta ši administracinė byla.

              Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Arūnas Dirvonas

              Romanas Klišauskas

              Virginija Volskienė