Administracinė byla Nr. A-1091-822/2022
Teisminio proceso Nr. 4-13-3-00219-2021-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. sulaikymo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VSAT) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) su teikimu kreipėsi į teismą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. (toliau – ir Užsienietis, apeliantas) sulaikymo Tarnyboje, kol bus nustatytas jo teisinis statusas Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams.
1.1. Tarnyba nurodė, jog 2021 m. lapkričio 19 d. Tarnybos Varėnos pasienio rinktinės pareigūnams Lenkijos Respublikos Sienos apsaugos pareigūnai perdavė 2021 m. lapkričio 17 d. sulaikytą Užsienietį, 22 asmenų grupėje kartu su (duomenys neskelbtini) piliečiais mikroautobusu vykusį iš Lietuvos Respublikos. Lenkijos Respublikos Sienos apsaugos pareigūnams Užsienietis pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą ir buvo sulaikytas, kadangi kontrolei negalėjo pateikti būtinų kelionės dokumentų, privalomų vizų ar leidimų būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje bei Europos Sąjungoje.
1.2. Aiškinantis Užsieniečio teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje nustatyta, kad Užsieniečių registre, Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje bei Policijos informacinėje sistemoje apie jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje informacijos nėra. Apie jo vykimą per valstybės sienas informacijos nebuvo ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje. Į Lietuvos Respubliką Užsienietis neteisėtai atvyko galiojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 517 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo ir valstybės lygio ekstremalios situacijos operacijų vadovo paskyrimo“ paskelbtai valstybės lygio ekstremaliajai situacijai Lietuvos Respublikoje dėl masinio užsieniečių antplūdžio. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 6 ir 8 punktais, Užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko ir joje yra neteisėtai. Užsienietis neturi dokumentų, kuriuose būtų nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos, įrodančios, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko ir joje yra teisėtai. Taip pat asmuo neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su čia gyvenančiais asmenimis, socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti vengdamas sulaikymo ir galimo išsiuntimo. Užsienietį prašyta sulaikyti iki bus nustatyta jo teisinė padėtis, bet ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams.
II.
2. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai 2021 m. lapkričio 20 d. sprendimu teikimą tenkino iš dalies – nusprendė sulaikyti Užsienietį trims mėnesiams, kol bus priimtas sprendimas dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2022 m. vasario 18 d.
2.1. Teismas vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir atkreipė dėmesį į tai, kad teismo posėdyje Užsienietis nurodė, jog jo galutinis tikslas buvo kita Europos Sąjungos valstybė, prašė taikyti tarptautinę apsaugą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 184, 20 dalis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą byloje VL (bylos Nr. C-36/20) Užsienietis šiuo atveju yra laikytinas prieglobsčio prašytoju.
2.2. Teismas nustatė, kad Lenkijos Respublikos Sienos apsaugos pareigūnai 2021 m. lapkričio 19 d. apie 9.30 val. Tarnybos pareigūnams perdavė Užsienietį, sulaikytą Kalvarijos pasienio užkardoje, kadangi į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai, t. y. neturėdamas dokumentų, patvirtinančių teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje. Teismas pripažino, kad šiuo atveju yra Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinti užsieniečio sulaikymo pagrindai.
2.3. Teismas pažymėjo, kad Užsienietis artimų giminystės ar kitų socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, neteisėtai vyko į kitą Europos Sąjungos šalį, todėl norėdamas išvengti galimo sulaikymo bei piktnaudžiaudamas prieglobsčio metu teikiamomis garantijomis, viena kurių yra galimybė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali pabėgti iš Tarnybos Centro ir nevykdyti teismo sprendimo. Todėl nuspręsta, jog nėra pagrindo taikyti alternatyvias sulaikymui priemones. Nors teismas nusprendė Užsienietį sulaikyti, atsižvelgdamas į tai, kad Užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, be to, atsižvelgdamas į Įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą reguliavimą, prašomą terminą sutrumpino.
III.
3. Užsienietis apeliaciniame skunde prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir pritaikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigoti nustatytu laiku periodiškai atvykti į Tarnybą.
3.1. Užsienietis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas, nepagrįstai netaikė alternatyvios sulaikymui priemonės. Asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Spręsdamas, ar yra pagrindas manyti, jog Užsienietis gali pasislėpti, teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, neabejotinai eliminuojančias slėpimosi riziką, tokias kaip: Užsienietis pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, jo asmens tapatybė ir pilietybė yra nustatyta; jis bendradarbiauja su institucijomis, nustatant jo teisinę padėtį, teikė detalius paaiškinimus teismo posėdžio metu, nagrinėjant pareiškėjo teikimą dėl užsieniečio sulaikymo; jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai; nėra Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje nurodytų aplinkybių. Užsieniečiui paskirta griežčiausia priemonė – sulaikymas – yra neproporcinga ir varžo asmenį labiau negu reikia siekiamiems tikslams (išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį) pasiekti. Užsienietis atitinka visus Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus taikyti jam alternatyvias sulaikymui priemones.
4. VSAT atsiliepime į Užsieniečio apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
4.1. Iš nesaugios šalies atvykęs į saugią šalį – Lietuvos Respubliką – Užsienietis nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl teisinės padėties nustatymo, o tęsė kelionę po Europos Sąjungos valstybes, neteisėtai kirsdamas vidines jų sienas. Užsienietis nurodė VSAT, kad sumokėjo kitam asmeniui už jo nugabenimą į Vokietiją. Taip pat apklausiamas iš pat pradžių vengė tiesiogiai atsakyti į klausimus, pateikdamas abstrakčius atsakymus. Tokie veiksmai, VSAT manymu, negali būti vertinami kaip tinkamas bendradarbiavimas. Pakartojusi, kad Lietuvoje Užsienietis neturinti gyvenamosios vietos, jokių socialinių, ekonominių ar kitokių ryšių, taip pat lėšų pragyvenimui, VSAT darė išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis, pritaikius apeliaciniame skunde prašomą alternatyvią sulaikymui priemonę, egzistuoja didelė tikimybė, kad jis pasišalins iš gyvenamosios vietos dar nepriėmus sprendimo dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje
5. Apeliacinėje instancijoje vykusio teismo posėdžio metu Užsienietis pakartojo savo prašymą suteikti prieglobstį, akcentavo, kad prašymą taikyti tarptautinę apsaugą 2021 m. lapkričio 20 d. raštu teikęs nenustatytam VSAT pareigūnui, tačiau neturįs duomenų dėl tolesnio prašymo likimo, be to, jam nebuvo išaiškinta tokio prašymo pateikimo tvarka. VSAT atstovas nurodė, kad duomenų apie registruotą Užsieniečio prieglobsčio prašymą nėra, nes toks prašymas nebuvo pateiktas vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiu teisiniu reguliavimu. Be kita ko, VSAT atstovas prašė teismą įpareigoti instituciją priimti Užsieniečio prieglobsčio prašymą nagrinėti. Užsienietis taip pat nurodė, kad nežinojo, jog iš Baltarusijos Respublikos pateko į Lietuvos Respubliką, nes, jo teigimu, Baltarusijos pareigūnai, organizuodami migrantų patekimą į Europos Sąjungos erdvę, įtikinėja, jog kirtę sieną jie atsidurs Lenkijos Respublikoje, kas neatitiko tikrovės.
6. 2022 m. sausio 28 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui į nagrinėjamą bylą buvo pateikta papildoma informacija, kad 2022 m. sausio 24 d. užsienietis raštu pateikė VSAT prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kuris buvo persiųstas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prieglobsčio skyriui (toliau – ir Migracijos departamentas). 2022 m. sausio 27 d. pastaroji institucija Užsieniečio pateiktą prieglobsčio prašymą grąžino, nurodžiusi, kad toks prašymas pateiktas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, be to, nebuvo pateiktas nedelsiant.
7. 2022 m. vasario 1 d. vykusio atnaujinto bylos nagrinėjimo žodinio posėdžio metu VSAT atstovas ir Užsieniečio atstovė išplėstinės teisėjų kolegijos prašė įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pateiktą prieglobsčio prašymą.
IV.
8. Nagrinėdama Užsieniečio apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. vasario 2 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pateiktais klausimais, susijusiais su 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES), 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (toliau – ir Direktyva 2013/33/ES) ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES).
9. 2022 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismui paprašius pateikti informaciją, buvo patikslinta, kad 2022 m. vasario 11 d. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų sprendimu M. A. nustatyta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Valstybės sienos apaugos tarnyboje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausiančioje teritorijoje. Ši priemonė buvo skirta, kol bus nustatyta M. A. teisinė padėtis, bet ne ilgiau kaip iki 2022 m. gegužės 11 d.
10. 2022 m. birželio 30 d. sprendimu byloje M. A. (bylos Nr. C-72/22 PPU. Toliau – ir Sprendimas M. A.) Teisingumo Teismas išaiškino, kad:
10.1. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 6 straipsnis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias tais atvejais, kai yra įvesta karo padėtis ar nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, neteisėtai šalyje esantys trečiųjų šalių piliečiai faktiškai netenka galimybės naudotis tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra šios valstybės narės teritorijoje;
10.2. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 8 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias tais atvejais, kai yra įvesta karo padėtis ar nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas vien todėl, kad jis šios valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
11. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. lapkričio 20 d. sprendimo, kuriuo (duomenys neskelbtini) pilietį M. A. nuspręsta sulaikyti Tarnyboje trims mėnesiams, kol bus priimtas sprendimas dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2022 m. vasario 18 d., teisėtumas ir pagrįstumas.
12. Pirmosios instancijos teismui iš dalies tenkinus Tarnybos teikimą sulaikyti Užsienietį trims mėnesiams, Užsienietis pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes, taip pat netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl skyrė griežčiausią priemonę (sulaikymą), kuri yra neproporcinga ir varžo Užsienietį labiau, nei reikia tokia priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Užsienietis prašė taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą nustatytu laiku periodiškai atvykti į VSAT.
13. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Išplėstinė teisėjų kolegija dėmesį atkreipia į tai, kad Įstatymo normos nustato skirtingus užsieniečių sulaikymo pagrindus, atsižvelgiant į tai, ar sulaikyti siekiamas užsienietis turi prieglobsčio prašytojo statusą (žr. Įstatymo 14017 str., 113 str. 1 d. 1-7 p.); taip pat, atsižvelgiant į tai, ar užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, Įstatymo normos diferencijuoja ir alternatyvių sulaikymo priemonių rūšis (žr. Įstatymo 14019 str. 1-2 d.). Todėl siekiant išnagrinėti Užsieniečiui taikytiną judėjimo laisvės suvaržymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti jo teisinį statusą.
Dėl užsieniečio teisinio statuso
14. Nagrinėdama klausimą, ar Užsienietis nagrinėjamoje byloje laikytinas prieglobsčio prašytoju, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymą prieglobsčio prašytoju laikomas užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas (Įstatymo 2 str. 20 d.). Nors Įstatymo 2 straipsnio 184 dalis apibrėžia, kad prašymas suteikti prieglobstį – užsieniečio bet kokia forma išreikštas kreipimasis dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, vis dėlto prieglobsčio prašytojo sąvoką įtvirtinanti minėta Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies norma referuoja į prašymo pateikimą Įstatymo nustatyta tvarka. Ši tvarka detalizuota Įstatymo 14012 straipsnio, reguliuojančio prašymo suteikti prieglobstį pateikimą, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, 1-2 dalyse, t. y. užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį gali būti pateiktas: 1) pasienio kontrolės punktuose ar tranzito zonose – Valstybės sienos apsaugos tarnybai; 2) Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai į Lietuvos Respubliką užsienietis atvyko teisėtai, – Migracijos departamentui; 3) užsienio valstybėje – per užsienio reikalų ministro nurodytas Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas. Užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį, teikiamas nesilaikant nurodytos tvarkos, nepriimamas, paaiškinant prašymo suteikti prieglobstį pateikimo tvarką. Taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija; toliau – ir Aprašas) 23 punkte patikslinta, kad jeigu prašymas suteikti prieglobstį pateikiamas Įstatymo atitinkamoje normoje nenurodytai institucijai ir (arba) nesilaikant Įstatymo ar Aprašo konkrečiose nuostatose nustatytų reikalavimų, toks prašymas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo momento, kai yra nustatoma, kad gautas prašymas yra prašymas suteikti prieglobstį, grąžinamas užsieniečiui, jį informuojant apie prašymų suteikti prieglobstį pateikimo tvarką.
15. Lingvistinė ir sisteminė minėtų normų analizė suponuoja, jog pagal tokį nacionalinį reguliavimą ekstremaliosios situacijos metu tarptautinės apsaugos prašymas, pateiktas nesilaikant Įstatymo 14012 straipsnio 1 dalyje nurodytos tvarkos, nepriimamas nagrinėti ir grąžinamas jį pateikusiam asmeniui, o trečiųjų šalių piliečiai, neatitinkantys Įstatyme nurodytų atvykimo į Lietuvą sąlygų, iš esmės gali tinkamai prašyti prieglobsčio tik iš užsienio arba prie Lietuvos Respublikos sienos ir tokios galimybės apskritai netenka, jei į šalį atvyksta neteisėtai.
16. Kadangi Įstatymu, be kita ko, įgyvendinamos Direktyvos 2013/32/ES nuostatos, aiškinant ir taikant nacionalines nuostatas, inter alia siekiant užtikrinti Europos Sąjungos teisės viršenybę, privalu atsižvelgti į šią direktyvą bei jos (direktyvos) nuostatas aiškinančią Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Šiuo ruožtu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai šioje administracinėje byloje kreipusis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, šis paaiškino, jog iš Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių matyti, kad norint „paprašyti“ tarptautinės apsaugos nereikia jokių administracinių formalumų, nes tokie formalumai atliekami „pateikiant“ prašymą. Norėdamas atlikti pastarąjį veiksmą tarptautinės apsaugos prašytojas iš esmės turi užpildyti šios direktyvos 6 straipsnio 4 dalyje numatytą tam skirtą blanką. Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad bet kuris trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės turi teisę prašyti tarptautinės apsaugos valstybės narės teritorijoje, įskaitant jos pasienį ar tranzito zonas, net jeigu jis šioje teritorijoje yra neteisėtai. Ši teisė turi būti jam pripažinta, nesvarbu, kokia tikimybė, kad toks prašymas bus patenkintas (žr. Sprendimo M. A. 57-58 p. ir ten nurodytą praktiką).
17. Nemažiau svarbi ir Direktyvos 2013/32/ES 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos paprašę asmenys turėtų veiksmingą galimybę prašymą pateikti kuo greičiau. Prašant tarptautinės apsaugos, įregistruojant prašymą ir jį pateikiant turi būti paisoma Direktyvos 2013/32/ES tikslo užtikrinti galimybę veiksmingai, t. y. kuo paprasčiau, pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra. Nors paprašyti tarptautinės apsaugos ir pateikti tarptautinės apsaugos prašymą reiškia vienas po kito einančius skirtingus etapus, šie veiksmai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, nes jais siekiama užtikrinti, pirma, galimybę veiksmingai pasinaudoti tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra ir, antra, Chartijos 18 straipsnio veiksmingumą (žr. Sprendimo M. A. 59-60, 62 p. ir ten nurodytą praktiką). Atsižvelgdamas į tokias aplinkybes, Teisingumo Teismas Sprendime M. A. vienareikšmiškai konstatavo, kad taikant nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai Įstatymo 14012 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad trečiosios šalies pilietis, neteisėtai esantis šalyje, vien dėl šios aplinkybės netenka galimybės paprašyti tarptautinės apsaugos ar pateikti tarptautinės apsaugos prašymą po to, kai atvyko į Lietuvos teritoriją, užkertamas kelias tokiam piliečiui realiai naudotis Chartijos 18 straipsnyje įtvirtinta teise ir tokia galimybė naudotis tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra įgyvendinimo tvarka negali būti laikoma atitinkančia Direktyvos 2013/32/ES 6 straipsnyje ir 7 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus (žr. Sprendimo M. A. 63-64 p.).
18. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, jog Teisingumo Teismas nepaneigė valstybės narės teisės reikalauti, kad tarptautinės apsaugos prašymai būtų pateikti asmeniškai ir (arba) nurodytoje vietoje, tačiau nurodė valstybėms narėms negalint tuo naudotis taip, kad praktiškai šiems piliečiams ar kai kuriems iš jų kiltų kliūčių pateikti prašymą arba pateikti jį „kuo greičiau“. Dėmesys atkreiptinas ir į tai, kad Įstatymo 14012 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta diskrecija, kuria remdamasi atsakinga institucija gali dėl prašytojo pažeidžiamumo ar kitų išimtinių aplinkybių priimti nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą (t. y. tik kai kurių neteisėtai šalyje esančių asmenų atžvilgiu), taip pat neatitinka Direktyvos 2013/32/ES 7 straipsnio 1 dalies reikalavimų (žr. Sprendimo M. A. 65, 67 p.).
19. Šios bylos aplinkybėmis svarbu pažymėti, kad Įstatymo X2 skyrius (į kurį ir patenka Įstatymo 14012 str.) reglamentuoja Įstatymo taikymą, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio (Įstatymo 1407 str. 1 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje ginčo dėl šios itin reikšmingos aplinkybės – ekstremaliosios situacijos, nulemtos masinio užsieniečių antplūdžio pasienyje su Baltarusija ir trunkančios nuo 2021 m. liepos mėn., – egzistavimo Lietuvos Respublikoje nėra. Vis dėlto privalu atsižvelgti į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pabrėžiančią valstybių narių pareigą paisyti Sąjungos teisės net ir tuomet, kai priimamos priemonės, tinkamos šių valstybių teritorijoje viešajai tvarkai ir vidaus bei išorės saugumui užtikrinti. Nei ESV sutartyje, nei SESV esančios nuostatos bei jas aiškinanti Teisingumo Teismo jurisprudencija neleidžia valstybėms narėms bendrai remtis grėsme viešajai tvarkai ar vidaus saugumui, kylančia dėl masinio trečiųjų šalių piliečių antplūdžio, ir taip pagal SESV 72 straipsnį pateisinti nuostatos, kaip antai Įstatymo 14012 straipsnio, pagal kurią iš neteisėtai valstybėje narėje esančio trečiosios šalies piliečio de facto atimta teisė pateikti tarptautinės apsaugos prašymą šios valstybės narės teritorijoje (žr. Sprendimo M. A. 70-72 p.). Savo ruožtu valstybėms narėms paliekama galimybė nustatyti jų pasienyje taikomas specialias procedūras, kuriomis siekiama įvertinti tarptautinės apsaugos prašymų priimtinumą tais atvejais, kai prašytojo elgesys rodo, kad jo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas arba juo piktnaudžiaujama, ir tokiu būdu vykdyti savo pareigas viešosios tvarkos palaikymo ir vidaus saugumo užtikrinimo srityje (žr. Sprendimo M. A. 74 p.)
20. Šiuo aspektu reikšmingomis laikytinos faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės, kad Užsienietis teigė raštu pateikęs prieglobsčio prašymą nenustatytam VSAT pareigūnui, taip pat prieglobsčio prašęs pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo žodiniame posėdyje metu, pakartotinai analogišką prašymą pakartojęs ir apeliacinio bylos nagrinėjimo žodinio posėdžio metu, galiausiai, 2021 m. sausio 24 d. Užsienietis prieglobsčio prašymą pateikė raštu VSAT, kuris buvo persiųstas Migracijos departamentui, tačiau grąžintas nurodžius, kad prašymas pateiktas nesilaikant atitinkamo teisinio reglamentavimo, be to nebuvo pateiktas nedelsiant. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Užsienietis, nors ir nesilaikydamas Įstatymo 14012 straipsnio 1 dalyje nurodytos tvarkos, kompetentingoms institucijoms tarptautinės apsaugos prašymą pateikė.
21. Pabrėžtina, kad 2022 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismas sprendimo M. A. rezoliucinėje dalyje konstatavo, kad Direktyvos 2013/32/ES 6 straipsnis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias tais atvejais, kai yra įvesta karo padėtis ar nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, neteisėtai šalyje esantys trečiųjų šalių piliečiai faktiškai netenka galimybės naudotis tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra šios valstybės narės teritorijoje. Svarbu ir tai, kad trečiosios šalies pilietis įgyja tarptautinės apsaugos prašytojo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2013/32/ES 2 straipsnio c punktą, statusą nuo to momento, kai tokios apsaugos „paprašo“ (žr. Sprendimo M. A. 80 p.). Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija primena, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p. ir kt.).
22. Atsižvelgusi į anksčiau nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, vadovaudamasi minėtame prejudiciniame sprendime byloje M. A. pateiktu aiškiu ir besąlygišku Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimu bei remdamasi šiame teismo Sprendime pateiktu byloje nustatytų aplinkybių vertinimu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog šios bylos aplinkybėmis Užsienietis laikytinas prieglobsčio prašytojo statusą turinčiu asmeniu.
Dėl užsieniečiui taikytinos priemonės
23. Vadovaujantis Įstatymo 14017 straipsniu, kuriame reglamentuojami prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais, taip pat kai jis į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko neteisėtai kirsdamas Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Taigi pagal galiojantį reguliavimą pats faktas, jog tarptautinės apsaugos prašytojas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, gali pateisinti jo sulaikymą.
24. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartimi, kuria buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, Užsieniečiui iki 2022 m. vasario 18 d. buvo paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje. Nors tokia priemonė pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus formaliai ir yra laikoma alternatyvia sulaikymui, dėmesys atkreiptinas į tai, kad toks asmuo yra atskirtas nuo kitų gyventojų, netekęs judėjimo laisvės, todėl Direktyvos 2013/33/ES 2 straipsnio h punkto prasme laikytinas asmeniu, kuriam taikomas sulaikymas (žr. Sprendimo M. A. 41-42 p.).
25. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.
26. Atitinkamai ir Direktyvoje 2013/33/ES (konkrečiai jos 8 ir 9 straipsniuose, siejamuose su jos 15 ir 20 konstatuojamosiomis dalimis) nustatyti dideli valstybėms narėms suteiktų įgaliojimų sulaikyti ribojimai – nacionalinės valdžios institucijos gali sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją tik kiekvienu konkrečiu atveju patikrinusios, ar toks sulaikymas yra proporcingas juo siekiamiems tikslams (žr. Sprendimo M. A. 81-82 p. ir ten nurodytą praktiką). Kaip nurodyta Direktyvos 2013/33/ES 15 konstatuojamojoje dalyje, prašytojų sulaikymas turėtų būti taikomas pagal pamatinį principą, kad asmuo neturėtų būti sulaikomas vien dėl to, kad jis prašo tarptautinės apsaugos, visų pirma pagal tarptautinius teisinius valstybių narių įsipareigojimus ir pagal Ženevos konvencijos 31 straipsnį. Be to, kaip nurodyta Direktyvos 2013/33/ES 20 konstatuojamojoje dalyje, sulaikymas turėtų būti kraštutinė priemonė ir taikytinas tik po to, kai buvo tinkamai išnagrinėtos visos su laisvės atėmimu nesusijusios sulaikymui alternatyvios priemonės. Taikant bet kurią sulaikymui alternatyvią priemonę turi būti gerbiamos prašytojų pagrindinės žmogaus teisės.
27. Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 3 dalyje išsamiai išvardyti įvairūs sulaikymą pateisinantys pagrindai ir kiekvienas iš šių pagrindų atitinka konkretų poreikį ir yra savarankiško pobūdžio. Atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvę svarbą ir į šios teisės ribojimo tokia sulaikymo priemone sunkumą, naudojimosi ja apribojimai neturi viršyti to, kas griežtai būtina. Vien tai, kad tarptautinės apsaugos prašytojas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai, nėra vienas iš pagrindų, kuriais remiantis pagal Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 3 dalį galima pateisinti tokio prašytojo sulaikymą. Kadangi trečiosios šalies piliečiui negali būti taikoma sulaikymo priemonė vien dėl šios buvimo valstybės narės teritorijoje neteisėtai (žr. Sprendimo M. A. 83-84 p.), o toks nacionalinis reguliavimas yra aiškiai draudžiamas ES teisės nuostatų (žr. Sprendimo M. A. rezoliucinės dalies antrą dalį), išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau nurodyta Teisingumo Teismo praktika, įpareigojančia taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas ir užtikrinti visišką jų veikimą, konstatuoja, kad vien pats Užsieniečio neteisėto patekimo į Lietuvos Respublikos teritoriją faktas nesudaro prielaidos jį sulaikyti.
28. Kaip jau minėta anksčiau, išplėstinė teisėjų kolegija, nekvestionuodama ekstremaliosios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio buvimo ar tikslingumo (ginčo dėl šios aplinkybės egzistavimo byloje nėra), kuriai esant ir numatyta tokia sulaikymo sąlyga Įstatymo 14017 straipsnio pagrindu, pabrėžia, jog tokios situacijos paskelbimas savaime nepateisina prieglobsčio prašytojo sulaikymo remiantis Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos e punkte nurodytais grėsmės nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai pagrindais. Kaip pažymima Teisingumo Teismo praktikoje, pagal Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos e punktą nacionalinėms valdžios institucijoms, kurios turi kompetenciją sulaikyti prašytoją, nustatytus griežtus reikalavimus taip pat užtikrina Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pateikiamas sąvokų „nacionalinis saugumas“ ir „viešoji tvarka“, vartojamų kitose direktyvose, išaiškinimas, taikomas ir Direktyvos 2013/33/ES atveju (žr. Sprendimo M. A. 86 p. ir ten nurodytą praktiką). Sąvoka „viešoji tvarka“ bet kuriuo atveju reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, turi kilti reali, tuo metu esanti ir pakankamai didelė grėsmė kuriam nors pagrindiniam visuomenės interesui, o „nacionalinis saugumas“ apima valstybės narės vidaus ir jos išorės saugumą, todėl grėsmė institucijų ir pagrindinių viešųjų tarnybų veikimui ir gyventojų išlikimui, taip pat pavojus dėl rimto išorinių santykių arba taikaus tautų sugyvenimo sutrikdymo ir grėsmė kariniams interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr. Sprendimo M. A. 87-88 p. ir ten nurodytą praktiką).
29. Tokiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad vien tarptautinės apsaugos prašytojo buvimo Lietuvos Respublikoje neteisėtumas savaime rodo pakankamai didelę grėsmę kuriam nors pagrindiniam visuomenės interesui arba grėsmę ankstesniame šio Sprendimo punkte nurodytiems interesams, neįvertinus jo asmeninio elgesio, dėl kurio kyla realus, tuo metu esantis ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam visuomenės interesui arba Lietuvos Respublikos vidaus ar išorės saugumui (žr. Sprendimo M. A. 89 p. ir ten nurodytą praktiką). Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra nustatytų faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog Užsieniečio elgesys individualiai vertintinas kaip keliąs grėsmę nurodytoms vertybėms, dėl ko buvę griežtai būtina pasitelkti tokią priemonę kaip sulaikymas. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog Užsienietis turėjo ir Lenkijos Respublikos Sienos apsaugos pareigūnams pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą.
30. Spręsdama dėl Užsieniečiui taikytinos priemonės, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra gautas 2022 m. liepos 15 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kybartų užsieniečių registracijos centro raštas, jog Užsienietis yra pasišalinęs iš Užsieniečių registracijos centro ir jo buvimo vieta yra nežinoma. Primintina, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras, 2021 m. lapkričio 19 d. kreipęsis į pirmosios instancijos teismą, prašė Užsienietį sulaikyti 6 mėnesiams. Atsižvelgdama į šias bei šio Sprendimo 29 punkte nurodytas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, taip pat tai, jog Užsieniečio individualus elgesys nesudarė pagrindo pripažinti jį keliančiu grėsmę anksčiau nurodytoms vertybėms, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia dėl teikimo sulaikyti Užsienietį atmetimo.
31. Atsižvelgusi į anksčiau nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, vadovaudamasi minėtame prejudiciniame sprendime byloje M. A. pateiktu aiškiu ir besąlygišku Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimu bei remdamasi šiame teismo Sprendime pateiktu vertinimu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendime, kuriuo nuspręsta Užsienietį sulaikyti, buvo netinkamai įvertintos faktinės bylos aplinkybės Europos Sąjungos, nacionalinės teisės aktų kontekste, todėl pirmosios instancijos sprendimas panaikinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
(duomenys neskelbtini) piliečio M. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. sulaikymo atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas
Dalia Višinskienė
Skirgailė Žalimienė