Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-05-15][nuasmenintas nuosprendis byloje][1A-445-453-2015].docx
Bylos nr.: 1A-445-453/2015
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
Nusikaltimai žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius)
Sunkus kvalifikuotas sveikatos sutrikdymas (BK 135 str. 2 d.)
Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 135 str. 2 d. 9 p.)
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK XXVIII skyrius)
Kvalifikuotas plėšimas (BK 180 str. 2 d. ir 3 d.)
Plėšimas panaudojus šaunamąjį ginklą ar sprogmenį (BK 180 str. 3 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-445-453/2015

Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00677-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.4.1.; 2.4.6.

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų Lino Žukausko, Valdimaro Bavėjano,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,

nuteistajam D. P.,

gynėjui advokatui M. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjo advokato M. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 3 dalį išteisintas, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo požymių.

Iš nuteistojo D. P. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 902,23 Eur gydimo išlaidoms atlyginti, taip pat priteista valstybei 20,47 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė:

 

D. P. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 2 d., apie 11.45 val., atvykęs prie sporto klubo „Era“, esančio A. Vaišvilos g. 30, Plungėje, priėjo prie A. U. bei keršydamas už tai, kad pastarasis jam negrąžina skolos, smogė šiam du kartus peiliu – vieną kartą į krūtinę, padarydamas kiaurinį durtinį krūtinės ląstos sužalojimą, tai yra sunkų kūno sužalojimą, antrą kartą į kairę ranką, padarydamas kairės alkūnės srities durtinę - pjautinę žaizdą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo D. P. gynėjas advokatas M. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendį ir D. P., nuteistą pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, išteisinti, jam nepadarius šios nusikalstamos veikos.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamas nuosprendis dėl D. P. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus iš esmės teikė pirmenybę parodymams, patvirtinantiems kaltinimo pusės poziciją, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir priėmė neteisingą sprendimą dėl D. P. kaltės. D. P. kaltė yra grindžiama tik prielaidomis, tai yra teismas nepašalinęs abejonių dėl nuteistojo kaltės, nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal formuojamą teismų praktiką draudžiama esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012).

Apeliaciniame skunde teigiama, jog apygardos teismas nuteistojo D. P. parodymus, dėl įvykio aplinkybių nepagrįstai vertino kaip jo pasirinktą gynybinę versiją, kadangi tokia teismo išvada yra paneigta byloje esančiais duomenimis. Atliekant tyrimą buvo apklausti liudytojai S. B., Saulius A. B., V. V. K., A. Ž., P. P., tačiau nė vienas iš šių asmenų įvykio tiesiogiai nematė, o apie reikšmingas bylos nagrinėjimo aplinkybes sužinojo iš kitų šaltinių - spaudos arba iš paties A. U.. Atkreipia dėmesį, kad A. U. nė vienam iš minėtų asmenų nepasakojo apie sužalojimo aplinkybes, o tik nurodė, jog buvo sužalotas. Gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas D. P. kaltę grįsdamas vien netiesioginių liudytojų parodymais, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, susijusias su įrodinėjimu. Be to, teismas nemotyvuodamas savo sprendimo, protokoline nutartimi atmetė nuteistojo prašymą kviesti jo liudytojus: T. K. ir N. G.. Vieninteliai duomenys, kuriais grindžiama D. P. kaltė yra liudytojo L. Z. parodymai. Gynėjo teigimu, L. Z. ikiteisminio tyrimo metu siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, galimai buvo suinteresuotas duoti tyrimui palankius, tačiau tikrovės neatitinkančius, parodymus. L. Z. tiriamą įvykį stebėjo būdamas automobilyje 30 metrų atstumu nuo D. P. ir A. U., todėl gynėjas abejoja ar jis galėjo matyti visus minėtų asmenų veiksmus. Gynėjas pažymi, jog liudytojas L. Z. nebuvo apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o teismas priimdamas nuosprendį, vadovavosi jo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau apie pas ikiteisminio tyrimo teisėją atliekamą įtariamojo apklausą (nors protokole įvardijama liudytojo apklausa) nei nuteistasis, nei jo gynėjas informuoti nebuvo, todėl jie negalėjo pasinaudoti jiems suteikta teise užduoti klausimus apklausiamam asmeniui, tuo buvo pažeistas Lietuvos Respublikos BPK 7 straipsnyje numatytas rungimosi principas. Todėl liudytojo L. Z. parodymai negali būti laikomi patikimu šaltiniu D. P. kaltei pagrįsti. Gynėjo manymu, minėto liudytojo parodymai turėjo būti vertinami labai atsargiai, turėjo būti atsižvelgta į visus prieštaravimus ir netikslumus, taip pat turėjo būti įvertinti ir liudytojo parodymai apie tai, kad jis nematė D. P. rankose peilio ir, kad D. P. rankose nieko neturėjo.

Apeliaciniame skunde tai pat teigiama, jog apygardos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje pateiktą 2014 m. liepos 3 d. specialisto išvadą Nr. G 1311/14 (03) dėl D. P. sužalojimo, kurioje konstatuota, kad D. P. rankos sužalojimas galėjo būti padarytas tiriamo įvykio metu kovos ar savigynos būdu. O tai patvirtina D. P. parodymus apie tai, jog A. U. puolė jį peiliu, o šis bandydamas gintis, griebė jį už rankos.

Apeliaciniame skunde tai pat teigiama, jog 2014-02-14 specialisto išvadoje Nr. PG 353/14 (03), nurodyta, kad A. U. padaryti sužalojimai negalėjo atsirasti jam pačiam duriant sau ar peiliui praslystant, tačiau specialistui nebuvo užduotas klausimas ar sužalojimai A. U. galėjo būti padaryti jam pačiam puolant D. P. ir šiam ginantis. Šiuo atveju D. P. parodymai apie savigyną nėra paneigti. Taip pat teismo posėdyje apklaustas ekspertas D. V. nedavė kategoriškos išvados dėl A. U. susižalojimo, teigdamas, kad tai gali atsakyti tik kompleksinė medicininė – trasologinė ekspertizė, tačiau teismas atmetė gynėjo prašymą dėl minėtos ekspertizės skyrimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nelogiška būtų manyti, kad nuteistasis sužalojęs A. U. nusikaltimo įrankį būtų numetęs šalia nusikaltimo vietos ir nebūtų bandęs jo paslėpti. Gynėjo manymu, tai, kad A. U. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė paaiškinti įvykio aplinkybes, taip pat pareigūnams ir sugyventinei pasakojo skirtingas sužalojimo aplinkybes, patvirtina, kad jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės už pasikėsinimą sužaloti D. P.. Minėtas aplinkybes taip pat patvirtina A. U. ir jo sugyventinės S. B. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys, kur jie kalba apie parodymų derinimą ir apie automobilio raktelių slėpimą. Gynėjo manymu, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, kad D. P. padarė Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apibendrindamas gynėjas nurodė, jog apygardos teismas nuteisdamas D. P., neįsigilino į visą bylos medžiagą, neįvertino įrodymų visumos, jų sąsajų ir loginio ryšio. D. P. kaltės klausimą sprendė besąlygiškai sutikdamas su kaltinimo pusės iškelta versija ir paviršutiniškais, neargumentuotais motyvais atmetė visus kitus byloje esančius D. P. teisinančius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundus atmesti.

Nuteistojo D. P. gynėjo advokato M. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad dėl D. P. veiksmų, tai yra jam smogus A. U. du kartus peiliu – vieną kartą į krūtinę, padarytas kiaurinis durtinis krūtinės ląstos sužalojimas - sunkus kūno sužalojimas, antrą kartą į kairę ranką, padaryta kairės alkūnės srities durtinė - pjautinė žaizda - nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje Nr. G 28/14(03) nustatyta, kad A. U. padarytas kiaurinis durtinis krūtinės ląstos sužalojimas yra sunkus kūno sužalojimas, padaryta kairės alkūnės srities durtinė - pjautinė žaizda yra nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b.l. 14).

Nuteistasis D. P. iš esmės viso proceso metu neneigė, jog 2013 m. gruodžio 2 d. buvo įvykio vietoje, tai yra jis neneigė, jog minėtą dieną kartu su L. Z. vyko susitikti su A. U. ir, kad minėto susitikimo metu tarp jo ir A. U. įvyko konfliktas, kurio metu ir buvo sužalotas A. U.. Taigi, teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog tiriamo įvykio metu įvykio vietoje buvo tik D. P. ir A. U., tai yra kitų asmenų greta jų nebuvo (liudytojas L. Z. buvo tik už 20-30 metrų). Todėl sužalojimus A. U. galėjo padaryti tik D. P., arba pats save sužaloti galėjo A. U.. Teisminio nagrinėjimo metu ištyrus byloje surinktus įrodymus, nuteistojo D. P. versija, kad A. U. save susižalojo pats, užkrisdamas ant peilio, nepasitvirtino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog būtent D. P. įvykio metu sunkiai sužalojo A. U.. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, kadangi ją patvirtina byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti įrodymai.

Nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu, gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas, pripažindamas D. P. kaltu, nepagrįstai rėmėsi liudytojo L. Z. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, kadangi nei jis, nei jo ginamasis liudytojo apklausoje nedalyvavo ir negalėjo betarpiškai jam užduoti klausimų. Iš bylos duomenų matyti, kad apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, iš tiesų teismo posėdyje liudytojo L. Z. neapklausė, o apklausiant L. Z. pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš tiesų nei D. P., nei jo gynėjas nedalyvavo. Nors apygardos teisme liudytojas L. Z. nebuvo apklaustas, tačiau kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos siekiant jį apklausti, pirmosios instancijos teisme buvo imtasi visų įmanomų procesinių priemonių, kad liudytojas atvyktų - būtų pristatytas į teismo posėdį ir būtų apklaustas dalyvaujant nuteistajam ir jo gynėjui, tačiau buvo nustatyta, kad jis yra išvykęs į užsienį ir jo gyvenamoji vieta nėra žinoma (t. 4, b.l. 71, 123, 155, 156, 158). Apeliantas teisus skunde teigdamas, kad liudytojo L. Z. neapklausus teisiamojo posėdžio metu, nėra galima jo parodymų pripažinti įrodymais, turinčiais savarankišką įrodomąją vertę. Teisėjų kolegija sutinka, kad liudytojo apklausoje nedalyvaujant nei nuteistajam, nei jo gynėjui, buvo pažeista įstatymo garantuojama įtariamojo ar kaltinamojo teisė pačiam arba per pasirinktą gynėją apklausti kaltinimo liudytojus arba prašyti, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir kad visiems liudytojams būtų taikomos tokios pačios apklausos sąlygos. Tačiau tai nereiškia, kad nuosprendį priėmęs teismas aptariamos apklausos metu gautus duomenis apie D. P. atliktus veiksmus tiriamo įvykio metu, privalėjo visiškai ignoruoti. Nors ikiteisminio tyrimo metu L. Z. duoti parodymai savarankiškos įrodomosios vertės neturi, šių parodymų analizė bendrame teisėtai surinktų duomenų kontekste neabejotinai turi reikšmės teismo vidinio įsitikinimo susiformavimui, galutinai įvertinant byloje surinktus įrodymus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir įvertino teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų kontekste liudytojo L. Z. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pagrįstai jais rėmėsi D. P. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Nėra pagrindo abejoti, jog ikiteisminio tyrimo metu galėjo būti apklaustas ne L. Z., kadangi prieš atliekant asmens apklausą ikiteisminio tyrimo teisėja nustatė apklausiamo asmens tapatybę (t. 3, b.l. 98), o tai, kad apklausiamo asmens apklausos protokole nurodyta pavardė „Zaveckas“, apygardos teismas pagrįstai pripažino rašymo apsirikimo klaida. Kaip matyti iš bylos medžiagos liudytojas L. Z. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duodamas parodymus, kurie buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 162) paaiškino, jog nors jis nuo A. U. sėdėjo automobilyje 20-30 metrų atstumu, tačiau jis matė kaip D. P. priėjęs prie A. U. smogė jam vieną kartą peiliu į šoną (t. 3, b.l. 98-99). Tai, kad liudytojas L. Z. nematė, kad D. P. su savimi turėjo peilį, nepaneigia, kad D. P. sužalojo A. U., nes liudytojas L. Z. teigė, jog D. P. peilį tikriausiai turėjo kišenėje, nes jis eidamas link A. U. rankas buvo susikišęs į kišenes. Taigi, liudytojas L. Z. betarpiškai matė visas įvykio aplinkybes ir nuosekliai jas papasakojo apklausos metu. Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojo parodymais, kadangi juos patvirtina kiti baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai.

Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistojo D. P. kaltė grindžiama ne vien liudytojo L. Z. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir kitais pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Tai, kad nuteistasis D. P. sunkiai sužalojo A. U., patvirtina savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų protokolai, iš kurių matyti, jog atliekant slaptus veiksmus su L. Z., jis ne kartą teigė, jog A. U. išėjus iš sporto klubo, prie jo priėjo D. P. ir vieną kartą smogė šiam peiliu į krūtinę (t. 3, b. l. 45-73). Tai, kad nuteistasis D. P. sunkiai sužalojo A. U. taip pat patvirtina parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kur liudytojas L. Z. parodė tikslią vietą, kurioje nuteistasis D. P. priėjęs prie A. U. iš karto jam smogė peiliu į krūtinę (t. 3, b.l. 82-91). Taip pat tai, kad A. U. buvo sužalotas kito asmens, o ne pats save susižalojo patvirtina specialisto išvada Nr. PG 353/14(03), kurioje konstatuota, jog A. U. patirti durtiniai - pjautiniai krūtinės ląstos ir kairio alkūnės sąnario srities sužalojimai nebūdingi susižalojimams (t. 1, b.l. 18-19). Nuteistojo teiginius dėl A. U. sužalojimo aplinkybių taip pat paneigia pirmosios instancijos teisme apklaustas vyresnysis teismo medicinos ekspertas D. V., kuris paaiškino, jog pagal medicininiuose dokumentuose nustatytus asmens sužalojimus pats asmuo taip susižaloti negalėjo. Kad asmuo būtų taip sužalotas, tai yra, jog būtų pradurti drabužiai ir krūtinės ląsta, turėjo būti stiprus dūris. Taip pat ekspertas patvirtino, jog A. U. grumtynių metu pats sau įsidurti negalėjo. Galėtų įsidurti, jeigu užgriūtų ant stačio peilio, tačiau tokiu atveju žaizda būtų tik durtinė (t. 4, b.l. 161).

Taigi, tarpusavyje įvertinus byloje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad būtent nuteistasis D. P. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje, o ne kaip aiškina D. P., kad grumtynių metu A. U. susižalojo pats. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino kaltu dėl minėtos veikos padarymo.

Tai, kad sužalotasis asmuo – A. U. ikiteisminio tyrimo metu neprašė būti pripažintas nukentėjusiuoju, taip pat tai, kad atsisakė pasakoti įvykio aplinkybes, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad būtent nuteistasis D. P. sunkiai sužalojo A. U.. Taip pat tai, kad 2014 m. liepos 3 d. Specialisto išvadoje Nr. G 1311/14 (03) nustatyta, kad D. P. rankos sužalojimas galėjo būti padarytas tiriamo įvykio metu kovos ar savigynos būdu (t. 1, b.l. 21-23), nepatvirtina nuteistojo D. P. nurodytų aplinkybių, jog A. U. pats jį puolė peiliu ir, kad grumtynių metu jie abu susižalojo, kadangi iš byloje pateiktų duomenų nenustatyta, jog D. P. sužalojimas tikrai buvo padarytas tiriamo įvykio metu, be to, taip pat nepateikta duomenų, kad D. P. dėl jo sužalojimo būtų kreipęsis į ikiteisminio tyrimo institucijas ar į gydymo įstaigas. Nuteistojo teiginiai dėl sužalojimo aplinkybių, tai yra dėl to, kad A. U. pats save galėjo sužaloti yra paneigti aukščiau aptartais įrodymais.

 

Dėl D. P. paskirtos bausmės ir naujai pakeisto baudžiamojo įstatymo taikymo

 

Nuteistasis D. P. bei jo gynėjas advokatas M. K. apeliacinės instancijos teisme papildomai prašė D. P. taikyti naujai įsigaliojusias baudžiamojo kodekso normas dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. Toks nuteistojo ir jo gynėjo prašymas tenkinamas, kadangi nuo 2015 m. kovo 24 d. galiojanti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija leidžia atidėti bausmės vykdymą taip pat asmenims, nuteistiems ir už sunkius nusikaltimus, kuriems paskirta ne didesnė kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam D. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra pagrįsta ir teisėta. Už Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą numatyta tik vienos rūšies – laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų. Skirdamas bausmę D. P., apygardos teismas įvertino Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes: D. P. vedęs, turi šeimą (t. 3, b. l. 148), nesenai gimė dukra (t. 4, b. l. 132), anksčiau neteistas (t. 3, b. l. 178), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir pagrįstai D. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį paskyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirta bausmė tinkamai individualizuota, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, nėra aiškiai per griežta, todėl jos švelninti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tuo metu galiojusių bausmių skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir jas pritaikė teisingai. Tačiau, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu D. P. nuteistas už sunkų nusikaltimą laisvės atėmimu trejiems metams ir pagal nusikaltimo sunkumo laipsnį bei paskirtos bausmės dydį atitinka šioje Lietuvos Respublikos BK normoje nustatytas sąlygas.

Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Nekyla abejonių, kad įstatymas, leidžiantis atidėti bausmės vykdymą asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, palengvina tokių asmenų teisinę padėtį, todėl esant ir kitoms įstatymo reikalaujamoms sąlygoms, gali būti taikomas nuteistajam D. P..

Pagal Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš pirmiau nustatytų bylos aplinkybių (D. P. vedęs, turi šeimą (t. 3, b. l. 148), nesenai gimė dukra (t. 4, b. l. 132), anksčiau neteistas (t. 3, b. l. 178)), taip pat įvertinus tai, jog asmuo, kuris dėl D. P. atliktų veiksmų buvo sužalotas byloje atsisakė būti pripažintas nukentėjusiuoju, taip pat nesikreipė dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistajam D. P. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti atidedant bausmės vykdymą ir paskiriant jam įstatyme numatytas baudžiamojo poveikio priemones, kaip tai numato Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalis, 71 straipsnis ir 721 straipsnis bei įpareigojimą, kaip tai numato BK 75 straipsnio 2 dalis ir  3 dalys, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keičiamas. Nuteistajam D. P. atidėjus Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą, į D. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytinas visas D. P. laikinajame sulaikyme ir suėmimo išbūtas laikas nuo 2014-06-12 iki 2015-05-15.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendį.

D. P. taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį (2015-03-19 įstatymo  Nr. XII-1554 redakcija) ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – laisvės atėmimo trejiems metams – vykdymą atidėti dvejiems metams. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Paskirti nuteistajam D. P. baudžiamojo poveikio priemonę – per tris mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos sumokėti 15 MGL (564,9 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Uždrausti D. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu prisiartinti prie A. U., bendrauti ir ieškoti ryšių su juo.

Įpareigoti nuteistąjį D. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti D. P. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2014-06-12 iki 2015-05-15.

Po šio nuosprendžio paskelbimo nuteistąjį D. P. iš suėmimo paleisti.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

 

 

Kolegijos pirmininkas                                          Aloyzas Kruopys

 

Teisėjai                                                         Linas Žukauskas

 

                                                                      Valdimaras Bavėjanas

 

 

 


Paminėta tekste:
  • BK
  • BK 135 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas
  • BPK
  • BPK 20 str. Įrodymai
  • BK 75 str. Bausmės vykdymo atidėjimas
  • BK 41 str. Bausmė ir jos paskirtis
  • BPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys