Civilinė byla Nr.2A-1378-605/2008
Pirmosios instancijos teismo teisėja Rūta Rimkevičienė
Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1.;
(S)
73.2.6.1.; 121.15.; 121.18.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. lapkričio 24 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,
kolegijos teisėjų Antano Burdulio, Virginijos Gudynienės,
sekretoriaujant Agnei Pučinskaitei,
dalyvaujant ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei N. Kananavičiūtei, atsakovui V. M., jo atstovui adv. E. Milašiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-5454-435/2008 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui V. M., trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovas VSDFV Kauno skyrius prašė (b.l.3-6) priteisti iš atsakovo 3657,36 Lt padarytai žalai atlyginti.
Ieškovas nurodė, jog 2005 m. spalio 24 d. Kaune, Draugystės g. įvyko eismo įvykis, kurio metu V. M. vairuojamas automobilis „Ford Siera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepraleido per pėsčiųjų perėją ėjusios S. S., ją parbloškė ir padarė kūno sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą. 2006 m. balandžio 4 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1068-311/2006 kaltu dėl minėto eismo įvykio, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 straipsnio 1 dalyje, pripažintas V. M.. Vadovaujantis LR Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu (Žin., 1999, Nr. 110-3207; Žin., 2003, Nr. 114-5114) bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais (Žin., 2004, Nr. 44-1448), šis S. S. pakeliui iš darbo įvykęs nelaimingas atsitikimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2006 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. D30 pripažintas draudiminiu įvykiu. Eismo įvykio metu nukentėjusi S. S. laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 24 d. iki 2006 m. vasario 22 d. ir laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 9 d. iki 2006 m. balandžio 7 d. buvo nedarbinga, jai už šį laikotarpį paskirta ligos dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo pašalpa, iš viso išmokant 3657,36 Lt. VSDFV Kauno skyrius dėl V. M. kaltės S. S. išmokėjęs ligos dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo pašalpą, patyrė 3657,36 Lt žalą. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. CK 6.254 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymo ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Esant tokiai sutarčiai, draudimo kompanija atlygina žalą, kurią padarė civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo. Remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro informacijos centro duomenimis, eismo įvykio metu automobilis „Ford Siera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas DUAB „Ingo Baltic“ (draudimo sutartis Nr. 10-10/0145321). Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi DUAB „Ingo Baltic“ iškelta bankroto byla. Teismo nutartis įsiteisėjo 2005 m. rugpjūčio 28 d. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 135 straipsnio nuostatomis, iškėlus bankroto bylą, ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia. Taigi, eismo įvykio metu transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, sudaryta tarp V. M. ir DUAB „Ingo Baltic“, buvo pasibaigusi. Todėl VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į V. M. dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo, tačiau žala nebuvo atlyginta.
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu (b.l.79-82) ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovo V.M. V. socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus naudai 3657,36 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti, ir valstybės naudai – 110 Lt žyminio mokesčio ir 15,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas sprendime nurodė, jog pažyma apie traumos sunkumą (b.l.7), Nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo aktas (b.l.8) patvirtina 2005 m. spalio 24 d. Kaune, Draugystės g. įvykusį eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota S. S.. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog S. S. buvo paskirta ligos dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo pašalpa, iš viso išmokant 3657,36 Lt, dėl ko ieškovas patyrė tokio dydžio žalą. Kaltu dėl minėto eismo įvykio, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, pripažintas V. M.. Eismo įvykio metu automobilis „Ford Siera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas DUAB „Ingo Baltic“, tačiau draudimo sutartis nutraukta 2005 m. rugpjūčio 29 d. dėl draudimo bendrovės bankroto. Sutinkamai su CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Šioje materialinėje teisės normoje numatyta VSDFV Kauno skyriaus teisė išieškoti išmokėtas socialinio draudimo sumas iš žalą padariusio asmens regreso tvarka. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi DUAB „Ingo Baltic“ iškelta bankroto byla, ši nutartis įsiteisėjo 2005 m. rugpjūčio 28 d. Draudimo įstatymo 135 straipsnio nuostatomis, iškėlus bankroto bylą, ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia. Tokiu būdu, eismo įvykio metu, t.y. 2005 m. spalio 24 d. transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, sudaryta tarp V. M. ir DUAB „Ingo Baltic“, buvo pasibaigusi. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas, vadovaudamasis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalimi, įgijo regreso teisę į žalą padariusį asmenį, t.y. V. M., kadangi atsakingo draudiko nebuvo.
Apeliaciniu skundu atsakovas V. M. (b.l.89-90) prašo teismo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 109,72 Lt žyminį mokestį, 2 Lt banko mokestį už žyminio mokesčio pavedimą ir atsakovo išlaidas už advokato teisinę pagalbą.
Apeliantas nurodo, jog Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad nacionalinis draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiajam trečiajam asmeniui tais atvejais, jei: kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla. Atsakovas nesutinka, kad šiuo atveju ieškovas nelaikytinas nukentėjusiu trečiuoju asmeniu. Šiuo atveju tokiu asmeniu yra ieškovas, nes ieškovo S. S. išmokėta pašalpa yra ne kas kita kaip per eismo įvykį atsakovo veiksmais padaryta žala - ieškovas nukentėjo dėl per eismo įvykį padarytos žalos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Draudikų biuras nėra draudikas minėto įstatymo 19 straipsnio 10 dalies prasme, nes jo pareigą mokėti išmoką (t.y. ir ieškovo regreso teisę į jį) šiuo atveju nustato speciali Draudikų biuro atsakomybės ribas reglamentuojanti teisės norma. Atsakovas žalos padarymo momentu buvo apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Draudimo sutartis, pagal jos sąlygas, buvo sudaryta laikotarpiui iki 2006 m. balandžio 29 d. Taigi, 2005 m. spalio 24 d. eismo įvykio metu atsakovas buvo apsidraudęs. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja Draudikų biuro pareigą išmokėti išmoką tais atvejais, kai kaltininkas žalos padarymo momentu turi galiojančią draudimo sutartį. Įstatymas reikalauja, kad asmuo būtų apsidraudęs. Taigi, atsakovas žalos padarymo metu buvo sudaręs privalomojo draudimo sutartį (apsidraudęs) ir tokiu būdu įvykdęs minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad būtent tokią išvadą padarė ir Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs Draudikų biuro apeliacinį skundą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-373-133/2006. Apelianto nuomone, asmuo apsidraudęs privalomuoju draudimu turi pagrindą tikėtis, kad jo draudimo sutartis suteiks jam apsaugą visą sutartyje nurodytą jos galiojimo laikotarpį. Apeliantas mano, kad jis nėra tinkamas atsakovas šioje byloje pareikštam ieškovo reikalavimui - žalą atlyginti privalo Draudikų biuras.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l.97-99) ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius nurodo, jog Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklės skirtingai reglamentuoja draudiko ir Biuro pareigas nukentėjusiojo asmens ir asmens, pateikusio atgręžtinį reikalavimą - socialinio draudimo įstaigos atžvilgiu. Socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalota sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Draudikas ar Biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos išmoką, kiek jos nepadengė socialinis draudimas ar privalomasis sveikatos draudimas. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį. Atsakovas 2005-04-29 su DUAB „Ingo Baltic“ buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuri turėjo galioti nuo 2005-04-30 iki 2006-04-29, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2005-08-18 nutartimi DUAB „Ingo Baltic“ buvo iškelta bankroto byla. LR Draudimo įstatymo 135 str. 1 d. nuostatos numato, jog iškėlus bankroto bylą, ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia. Susiklosčius tokiai situacijai, apeliantas privalėjo sudaryti naują civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tačiau jos nesudarė, todėl turi pareigą atlyginti neapdrausta transporto priemone padarytą žalą. Nuo DUAB „Ingo Baltic“ bankroto bylos iškėlimo 2005-08-28 iki eismo įvykio 2005-10-24 praėjo beveik du mėnesiai ir yra pakankamas laiko tarpas, per kurį apeliantas galėjo ir turėjo pasirūpinti nauja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l.109-111) tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras nurodo, jog nukentėjęs trečiasis asmuo Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo prasme identifikuojamas pagal savo subjektiškumą - pagal savo teisių ir jas atitinkančių pareigų visumą. Teisė gauti išmoką iš Biuro atsiranda tik įvykdžius transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas pareigas. Nukentėjusiais trečiaisiais asmenimis pripažintini tik betarpiškai dėl įvykusio eismo įvykio nukentėję asmenys. Socialinio draudimo įstaiga negali būti pripažįstama nukentėjusiuoju trečiuoju asmeniu Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo prasme. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį. Sodra, teikdama reikalavimą Biurui, pažeistų ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 28 straipsnio nuostatas, numatančias baigtinį sąrašą nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo pajamų, kurias sudaro: draudėjų įmokos, valstybės biudžeto asignavimų įmokos, delspinigiai, baudos ir atgręžtinio reikalavimo tvarka iš kaltų asmenų ar jų draudimo įstaigų gautos lėšos. Eismo įvykio metu atsakovo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ieškovas elgėsi teisėtai, nukreipdamas reikalavimą į atsakovą.
Apeliacinės instancijos teisme apeliantas ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė, ieškovo atstovė su apeliaciniu skundu nesutiko.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais, S. S. pakeliui iš darbo įvykęs nelaimingas atsitikimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2006 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. D30 buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, pagal kurį S. S. buvo išmokėta 3657,36 Lt dydžio pašalpa. Kaltu dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužalota S. S., pripažintas atsakovas V. M.. Ginčo tarp šalių dėl išmokos dydžio nėra. Eismo įvykio metu automobilis, priklausantis atsakovui V. M., buvo apdraustas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, sudaryta su DUAB „Ingo Baltic“, tačiau draudimo sutartis nutraukta 2005-08-29 dėl draudimo bendrovės bankroto. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog transporto priemonė realiai buvo neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, kadangi byloje duomenų apie tai, jog atsakovas yra sudaręs sutartį su kita draudimo bendrove nėra. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada bei ieškovo argumentais, jog pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalį ieškovas įgijo regreso teisę į žalą padariusį asmenį, kadangi atsakingo draudiko nebuvo. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 135 straipsnio nuostata, jog iškėlus bankroto bylą, ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia.
Iš bylos duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2005-08-18 nutartimi DUAB „Ingo Baltic“ iškelta bankroto byla, kuri įsiteisėjo 2005-08-28, eismo įvykis įvyko 2005-10-24, o draudimo sutartis buvo sudaryta iki 2006-04-29. Taigi draudimo sutartis įvykio metu galiojo. Todėl pagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą bankrutavusio draudiko žalų išmokėjimo prievolė pereina Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Ši norma apsprendžia Draudikų biuro pareigą išmokėti išmoką tais atvejais, kai kaltininkas žalos padarymo momentu turi galiojančią draudimo sutartį. Įstatymas reikalauja, kad asmuo būtų apsidraudęs. Kolegija sutinka su apeliantu, jog jo sudaryta su trečiuoju asmeniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis eismo įvykio metu tebegaliojo, ir kad šia sutartimi nustatyta draudiminė apsauga tęsėsi.
Kolegija pažymi, jog šiuo atveju Draudikų biuro pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, o ne draudimo sutarties pagrindu. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisiniai pagrindai ir principai. Šios draudimo sistemos esmė yra ta, jog esant apdraustai atsakingo už žalos padarymą asmens civilinei atsakomybei, nukentėjusysis įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Šiuo atveju tokiu asmeniu yra ieškovas, nes ieškovo S. S. išmokėta pašalpa yra ne kas kita kaip per eismo įvykį atsakovo veiksmais padaryta žala. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį. Šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą netinkamam atsakovui. Atsiliepime į ieškinį (b.l.36-37) atsakovas nurodė, kad ieškovas iš atsakovo reikalauti ieškinyje nurodytos žalos atlyginimo neturi pagrindo, atsakovu byloje reikėtų įtraukti Draudikų biurą, bet ne jį, tačiau ieškovas į atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus nereagavo. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (b.l.74-78) atsakovo atstovas kelis kartus pabrėžė (b.l.76,78), kad atsakingas už žalą yra Draudikų biuras, kai draudikui iškelta bankroto byla, tačiau ieškovo atstovė kategoriškai laikėsi pozicijos, kad ieškovas pasirinko tinkamą atsakovą. Apeliacinės instancijos teisme ieškovo atstovė taip pat paaiškino, kad įstatymas nereglamentuoja ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai kreiptis į Draudikų biurą, byloje ieškovas nurodė tinkamą atsakovą. Taigi šiuo atveju, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, o ieškovas nesutiko jį keisti, byla išnagrinėtina iš esmės, sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas.
Biuras – draudikų, kuriems leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, asociacija. Įgyvendindamas Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, Biuras koordinuoja draudikų veiklą, susijusią su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; moka išmokas šio Įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais; veikia kaip Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo
institucija. Biuro nariais gali tapti draudikai, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurie yra sumokėję stojamąjį Biuro nario įnašą. Draudikas gali vykdyti šį draudimą tik tapęs Biuro nariu. Biuro nariai, dalyvaudami Biuro veikloje, turi lygias teises. Biuro nario teisių netenkama nuo tos dienos, kai draudikas įgyja likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statusą. Draudiko pareigą nukentėjusiam eismo įvykio metu asmeniui atlyginti žalą nustato tokios rūšies draudimo santykius reglamentuojančios teisės normos ir atitinkamos rūšies draudimo taisyklės. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą draudimo objektu laikoma transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą. Teisėjų kolegija pažymi, jog šis įstatymas reglamentuoja Biuro pareigą mokėti draudimines išmokas draudimo įmonės bankroto atveju. Būtent Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką, jei kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla. Tai, kad draudimo įmonei DUAB „Ingo Baltic“ buvo iškelta bankroto byla, neatleidžia Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nuo pareigos mokėti draudiminę išmoką ieškovui.
Pažymėtina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos tokios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje V. V., J. Z. v. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, P. O., bylos Nr. 3K-3-241/2008). Be to, pažymėtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu dėl to paties draudiminio įvykio iš Transporto priemonių draudikų biuro buvo priteista 1730 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartimi (b.l.58-60) Transporto priemonių draudikų biuro apeliacinis skundas buvo atmestas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atlyginimui šiuo atveju, kai draudikui iškelta bankroto byla, taikytinos tos pačios žalos atlyginimo taisyklės. Į bylą pateikta Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis (b.l.65-68) šios bylos nagrinėjimui jokios reikšmės neturi, nes ne kiti apygardų teismai, bet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose formuoja vienodą teismų praktiką.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas, ieškovo ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Ieškovui neužkertamas kelias vėl kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, atsakovu nurodant Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą.
Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 79, 88, 93, 96, 98 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia :
Apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atmesti.
Priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, kodas 188677437, A.Mickevičiaus g. 42, Kaunas, 1416 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiolika litų) atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, 590 Lt (penkis šimtus devyniasdešimt litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, 109,72 Lt (vieną šimtą devynis litus 72 ct) žyminio mokesčio ir 2 Lt (du litus) banko mokestį už žyminio mokesčio pavedimą V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai.
Priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, kodas 188677437, A.Mickevičiaus g. 42, Kaunas, 15,60 Lt (penkiolika litų 60 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Kolegijos pirmininkė Neringa Venckienė
Kolegijos teisėjai Antanas Burdulis
Virginija Gudynienė