Civilinė byla Nr. e2A-1162-1012/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18357-2021-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.1; 1.3.2.11; 1.3.5.1; 1.3.5.10; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Urmilos Valiukienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Meidovis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Meidovis“ ieškinį atsakovui S. L. dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.
Apeliacinės instancijos teismas
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Meidovis“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama: (1) išnagrinėti individualų darbo ginčą ir atsakovo S. L., (duomenys neskelbtini), reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinės žalos ir netesybų atmesti kaip nepagrįstus; 2) priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje iš esmės nurodė, kad:
1.1. Ieškovė UAB „Meidovis“ gavo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2021 m. gegužės 28 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131- 5073 (toliau – Sprendimas), kuriuo S. L. prašymas tenkintas: atsakovo 2019 m. gruodžio 1 d., 2019 m. gruodžio 7 d., 2019 m. gruodžio 15 d., 2019 m. gruodžio 22 d. – 2020 m. sausio 3 d.,
2020 d. balandžio 4 d. – 2020 m. birželio 19 d., 2020 m. rugpjūčio 1 d. – 2020 m. spalio
17 d., 2020 m. gruodžio 12 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. deklaruota pravaikšta pripažinta neteisėta; atsakovui priteista: 2 899 Eur, atskaičius mokesčius, darbo užmokesčio ir dienpinigių už 2019 m. lapkričio – 2020 m. gruodžio mėn.; 1 331,95 Eur, neatskaičius mokesčių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas; 3 610,32 Eur, neatskaičius mokesčių, netesybos; 1 000 Eur neturtinės žalos.
1.2. 2018 m. liepos 16 d. ieškovė sudarė su atsakovu Darbo sutartį Nr. 110 (toliau – Darbo sutartis), pagal kurią atsakovas pradėjo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju – ekspeditoriumi. Ieškovė Darbo sutarties 3 punktu įsipareigojo atsakovui mokėti 3,20 Eur valandinį įkainį, neatskaičius mokesčių. Darbo sutarties
6.2 punkte šalys susitarė dėl mažesnių dienpinigių, t. y. 50 procentų nuo visos dienpinigių sumos; 6.2.1. punktas nustatė, kad darbdavys vienašališkai, atskirais atvejais įmonės vadovo įsakymu gali nustatyti ir paskirti darbuotojui didesnio dydžio dienpinigius nei 50 procentų visos dienpinigių sumos, tačiau tai nėra darbdavio įsipareigojimas.
1.3. Atsakovo Darbo sutartis buvo nutraukta 2021 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių).
1.4. 2021 m. gegužės 5 d. atsakovas pateikė patikslintą prašymą DGK priteisti iš ieškovės
7 767,14 Eur neišmokėtą iš darbo santykių kylančią (neto) sumą, kurią sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai, priteisti netesybas, kurių dydis yra atsakovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus ir atlyginti neturtinę žalą. S. L. teigia, kad su juo nebuvo pilnai atsiskaityta už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio iki 2021 m. sausio mėn. Atsakovas savo reikalavimus iš esmės grindė žodiniu susitarimu su ieškovės direktoriaus pavaduotoju J. Č., pagal kurį už darbą neva turėjo būti mokamas 65 Eur dydžio dieninis darbo užmokestis, nors nei Darbo sutartis nei kiti darbo teisės dokumentai ir buhalteriniai dokumentai, tokio susitarimo nefiksavo.
1.5. Pažymi, kad tokio susitarimo, kad atsakovui už darbą bus mokamas 65 Eur, atskaičius mokesčius, dieninis darbo užmokestis, niekada nebuvo. Atsakovo subjektyvus įsitikinimas, kad už darbą bus mokamas 65 Eur, atskaičius mokesčius, dieninis darbo užmokestis, visiškai neatitinka tikrovės ir prieštarauja rašytiniams įrodymams, t. y. tiek buhalteriniams dokumentams, tiek Darbo sutarčiai, su kuriais atsakovas buvo supažindintas pasirašytinai ir pastaroji buvo sudaryta jam suprantama kalba.
1.6. Ieškovė nurodo, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įprastai už 8 valandų darbo dieną ieškovės mokamas vairuotojams darbo užmokestis atskaičius mokesčius sudaro 33,60 Eur = 4,20 Eur x 8 val. (jeigu dirbama nakties metu, šventinę dieną darbo užmokestis dar didesnis). Kadangi įmonėje darbuotojams mokama 50 proc. Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarime Nr. 523 Dėl dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo nustatyto maksimalaus dienpinigių dydžio, dienpinigiai Vakarų Europoje vidutiniškai sudaro 31 Eur. Taigi, už darbo dieną ieškovės darbuotojai viso „į rankas“ gauna apie 55 – 65 Eur, kadangi ši suma susideda iš darbo užmokesčio ir dienpinigių, tačiau jokiais atvejais 65 Eur nėra darbo užmokestis. Poilsio dieną darbuotojui mokami tik dienpinigiai.
1.7. DGK Sprendimo nuostata, kad atsakovas būdamas trečiosios šalies pilietis, nebūdamas teisininkas ar buhalteris, objektyviai negalėjo suprasti 6.2 ir 6.2.1 punktų yra nepagrįsta ir nelogiška, kadangi net jeigu ir atsakovas nesuprato nurodytų punktų, tai nei vienas iš kitų Darbo sutarties punktų nenumatė ir negalėjo sukurti lūkesčių, kad darbuotojui bus mokamas 65 Eur dieninis darbo užmokestis. Atsakovo teiginiai, kad darbo skelbime / reklamoje buvo nurodytas 65 Eur paros darbo užmokestis neturi jokio teisinio pagrindo, kadangi darbo skelbimas ar reklama nėra ir negali būti prilyginama Darbo sutarčiai ar kitam darbo teisės norminiam ar lokaliniam aktui, nustatančiam darbo teisinių šalių teises ir pareigas. Pažymi, kad reklamas ir darbo skelbimus formatuoja ir skelbia tretieji asmenys (tarpininkai), todėl už konkretaus skelbimo turinį ieškovė nėra atsakinga.
1.8. Atsakovo pateikti įrodymai, t. y. rašytiniai kitų ieškovės darbuotojų paaiškinimai apie darbo sąlygas UAB „Meidovis“ neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytų liudytojų parodymams keliamų reikalavimų, dėl to tokiais įrodymais grindžiamas DGK Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
1.9. Vadovaujantis DK 32–34 straipsniais, darbdavys turi imperatyvią pareigą mokėti darbuotojui būtent Darbo sutartyje nustatytą atlyginimą, dėl to ir aiškinant atsakovo atlyginimo dydį prioritetas turi būti taikomas Darbo sutartyje numatytam darbo užmokesčio dydžiui, t. y. 3,20 Eur valandiniam įkainiui, neatskaičius mokesčių (nuo 2020 m. sausio 1 d. – 6,14 Eur, nuo 2021 m. sausio 1 d. 6,49 Eur), o ne atsakovo vidiniams įsitikinimams, subjektyviai nuomonei, ar įdarbinimo tarpininkų sukurtai reklamai / skelbimui.
1.10. Pažymi, kad praktikoje vairuotojai tarpusavyje kalbėdami apie gaunamas iš darbdavio sumas neskirsto 65 Eur į darbo užmokestį ir dienpinigius, kadangi jiems nėra tiek svarbu iš ko susideda ši suma ir kokius mokesčius moka darbdavys. Vairuotojai bendraudami tarpusavyje supaprastina skaičiavimą ir kalba tik apie bendrą sumą, kurią jie gauna į savo sąskaitą atskaičius mokesčius už 1 darbo dieną komandiruotėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vairuotojai paprastai yra teisinio išsilavinimo neturintys žmonės ir jų pačių skaičiavimo sistema, kurią jie naudoja buitiniuose pokalbiuose, nėra ir negali būti prilyginama darbdavio įmonėje taikomam darbo užmokesčio apskaičiavimui. Juo labiau negali būti iš tokio buitinio suvokimo kildinami teisiniai reikalavimai darbdaviui.
1.11. Nėra jokio objektyvaus ir realaus pagrindo tenkinti atsakovo reikalavimą dėl 7 767,14 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių, netesybų, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo, kadangi remiantis pridedamais buhalterinės apskaitos dokumentais, ieškovė yra pilnai su atsakovu atsiskaičiusi.
1.12. Pažymi, kad DGK darbo ginčo nagrinėjimo procesas buvo neteisėtas dėl to, kad DGK pirmininkas A. O. turi išankstinį neigiamą nusistatymą ieškovės atžvilgiu ir priiminėja nepagrįstus ir ieškovei nepalankius sprendimus, kuriuos teismai sistemingai panaikina, pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis c. b.
Nr. e2-101-617/2018, Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2018 m. gegužės 4 d. sprendimas c. b. Nr. e2-1111-970/2018; Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimas c. b. Nr. e2-6647-631/2018 ir pan.
2. Atsakovas S. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti bei palaikė DGK sprendimu priteistas sumas. Atsiliepimas į ieškinį iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
2.1. Pažymi, kad ieškovės teiginiai dėl DGK šališkumo yra deklaratyvūs, nepagrįsti ir bandantys pateisinti nesąžiningą ir piktybišką ieškovės elgesį. Atsakovas pilnai palaiko DGK argumentus dėl priteistų dienpinigių pagrįstumo
2.2. Atsakovas nurodo, kad jis yra Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (toliau – Sąjunga) narys. Pasibaigus Darbo sutarčiai, darbdavys pilnai neatsiskaitė su darbuotoju. Darbuotojas buvo sutaręs su darbdaviu dėl apmokėjimo: 65 Eur/už parą dienpinigių.
2.3. Dirbant pas darbdavį, darbuotojui nebuvo teikiami darbo užmokesčio žiniaraščiai, nebuvo teikiami darbo grafikai ir nebuvo teikiami komandiruočių įsakymai, todėl darbuotojas prašė Sąjungos perskaičiuoti darbo užmokestį, kreiptis į DGK ir paskaičiuoti jam priklaususias neišmokėtas sumas, grąžinti darbuotojui jo uždirbtus pinigus. Darbuotojas nurodė, kad kreipiasi į Sąjungą, nes jis nemoka ir nesupranta lietuvių kalbos, nežino Lietuvos Respublikos įstatymų bei nežino, kaip teisingai paskaičiuoti jo uždarbį. Taip pat nurodė, kad dirbdamas pas darbdavį, susidūrė su šiais pažeidimais: darbdavys nemokėjo darbuotojui atlyginimo, motyvuodamas, kad nuo kuro kortelės AS 24 buvo nupiltas kuras; po kiekvieno reiso buvo vykdomi įvairūs išskaičiavimai iš mokėtino darbo užmokesčio, pvz., už ne ten pristatytas paletes ir kt., tokiu būdu už kiekvieną reisą darbuotojui buvo neprimokama 150–200 Eur ir kt. Nurodė, jog pasirašė ant kasos orderių, nors jokių orderiuose nurodytų pinigų negavo.
2.4. Darbdaviui neteikiant prašomų dokumentų už visą Darbo sutarties vykdymo laikotarpį, nėra galimybės nustatyti, kokias tiksliai išskaitas iš darbuotojui mokėtinų su darbo santykiais susijusių piniginių sumų atliko darbdavys ir ar atliktų išskaitų dydžiai atitinka CPK
736 straipsnio nuostatas. Duomenų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį darbdavys nepateikė, taip pat nepateikė vairuotojo kortelės duomenų, todėl Sąjunga darbuotojui mokėtinas sumas už visą darbo sutarties vykdymo laikotarpį grindė turimais vairuotojo kortelės bei Sodros duomenimis.
2.5. Už tinkamą darbo ir finansinių dalykų organizavimą yra atsakingas darbdavys. Būtent jis yra atsakingas už darbo organizavimą bei darbuotojui išmokamų lėšų apskaitą. Šiuo atveju pats darbdavys pasirinko tokį darbuotojui išmokamų lėšų apskaitos būdą, iš kurio negalima nustatyti darbo organizavimo ir darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. Todėl darbuotojui negali tekti jokia darbdavio padarytų pažeidimų rizika.
2.6. DGK darbuotojo prašymą dalinai tenkino. Kaip nustatė DGK, darbuotojas pareikštą reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių išieškojimo grindžia žodinėmis darbo apmokėjimo sąlygomis. DGK nustatė, kad darbuotojas su ieškovės de facto (lot. – faktiniu) vadovu (J. Č.) susitarė dėl darbo apmokėjimo – 65 Eur, suma atskaičius mokesčius, bendros darbo užmokesčio ir dienpinigių sumos (atskirai dėl tarifinio darbo užmokesčio ir dienpinigių nesitarė, nežino kuo jie skiriasi) už kiekvieną kalendorinę dieną, išbūtą komandiruotėje, t. y. nuo identifikavimo kortelės įdėjimo į transporto priemonės tachografą iki išėmimo dienos.
2.7. DGK, susipažinusi su šalių sudarytos darbo sutarties 6.2 ir 6.2.1 punktų nuostatomis, atkreipė dėmesį, kad juose nenurodyta, ar komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės yra darbdavio vietinis norminis teisės aktas (DK 3 straipsnio 7 dalis), ar valstybės institucijų norminis teisės aktas. DGK atkreipė dėmesį, kad darbuotojas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, objektyviai jo Lietuvos Respublikos teisės aktų žinojimas yra bendro pobūdžio, darė išvadą, kad šiuo atveju nenurodžius Darbo sutartyje poįstatyminio teisės akto priėmusios institucijos, jo priėmimo datos ir numerio, atsakovas, būdamas užsienio šalies pilietis, savo parašu patvirtino Darbo sutarties sąlygą, kurios pagrįstai galėjo nesuprasti.
2.8. Darbo sutarties 6.2.1 punkte darbdavio įrašyta sąlyga, jog darbdavys savo nuožiūra darbuotojui gali mokėti „didesnio dydžio dienpinigius nei 50 proc. visos dienpinigių sumos“, yra siejama su Darbo sutarties 6.2 punktu, kuriame yra galimai nuoroda į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimą Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“. Šis teisės aktas yra priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu (šio nutarimo preambulė). Tokiu pagrindu priimtas teisės aktas nėra Lietuvos Respublikos darbo teisės šaltinis (DK 3 straipsnis) ir jis dienpinigių nustatymo individualiuose (darbo) santykiuose klausimų nereglamentuoja.
2.9. Konkrečiai, dienpinigių mokėjimą darbo santykiuose reglamentuoja Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523, priimtas, vadovaujantis DK 107 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kurio 2 punktu nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje (toliau kartu – nustatyti dydžiai).
2.10. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip
50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. DGK atkreipė dėmesį, kad šalių sudarytoje Darbo sutartyje nėra įrašyto susitarimo, kad darbuotojui mokami dienpinigiai lygūs 50 proc. Vyriausybės nutarimu patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžio (normos).
2.11. DGK nustatė, kad akivaizdu, jog darbuotojų iš mažiau ekonomiškai išsivysčiusių šalių pažeidžiamumas santykiuose su darbdaviu yra ypač didelis, tokie darbuotojai dėl objektyvių priežasčių – kalbos nežinojimo, Lietuvos Respublikos teisės aktų nežinojimo, baimės neprarasti turėtų lėšų įsidarbinimui, nebuvimo aukštos kvalifikacijos specialistais – negali dalyvauti lygiavertėse derybose su darbdaviu dėl darbo sutarties sąlygų konkretumo, aiškumo, atitikimo žodžiu sulygtoms sąlygoms. Todėl suprantama, kad tokie darbuotojai nekvestionuoja darbdavio vienašališkai parengtų dokumentų turinio – jie dėl ekonominio pažeidžiamumo yra priversti tikėti darbdavio gera valia. Taigi ieškovė neįrodė, kad darbuotojui aiškiai ir suprantamai išaiškino, kad jam bus mokami 50 proc. dienpinigiai.
2.12. DGK pažymėjo, kad Darbo sutarties 11 punkte nurodyta, kad įmonėje galioja 2017 m. birželio 25 d. kolektyvinė sutartis, tačiau ji į bylą nepateikta bei byloje nėra duomenų, kad atsakovas buvo įmonės profesinės sąjungos narys ir jam taikoma įmonės kolektyvinė sutartis (DK 197 straipsnio 1 dalis). DGK atkreipė dėmesį, kad kolektyvinę sutartį pasirašęs profesinės sąjungos pirmininkas, bendrovės direktoriaus pavaduotojas ir de facto bendrovės vadovas yra tas pats asmuo (Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio
4 dalis).
2.13. DGK atkreipė dėmesį, kad atsakovas pateikė aštuonių buvusių ir esamų darbuotojų (vairuotojų), rašytinius paaiškinimus (D. A., O. L.,
D. J., A. R., R. K., A. G., V. S., D. L.), kuriuose vairuotojai teigia, kad dėl darbo sąlygų tarėsi su J. Č. ir jis žadėjo mokėti 65 Eur už parą, būnant komandiruotėje.
2.14. Nesuprantama, kodėl darbdavys teikia informaciją apie darbo sutarties būtinąją sąlygą darbuotojams ne dalykiškai, suprantamai ir sąžiningai, o buitinio pasikalbėjimo lygiu (DK 24 straipsnio 1 dalis), o tai vėl įrodo, kad darbo santykių šalis siejo darbuotojo nurodyti susitarimai dėl 65 Eur dienpinigių.
2.15. DGK nustatė, kad darbo skelbimuose dėl vairuotojų darbo UAB „Meidovis“ nurodomas darbo užmokestis 60–65 Eur už parą. Ieškovės teigimu, šiuos skelbimus talpina ne įmonė, o įdarbinimo tarpininkai, tačiau DGK atkreipė dėmesį, kad įdarbinimo tarpininkai skelbia tokį atlyginimą, kurį nurodo užsakovas.
2.16. Darbdavio darbo apmokėjimo sąlygų pristatymas ikisutartiniuose santykiuose laikomas oferta, kurią darbuotojas, pasirašydamas darbo sutartį, priima. DGK pripažino, kad Darbo sutarties 6.2 punkto ir 6.2.1 punkto sąlygų atsakovas, būdamas trečiosios šalies pilietis, nebūdamas teisininkas ar buhalteris, objektyviai negalėjo suprasti, darbuotojui objektyviai nesuprantama sąlyga negali atitikti jo valios. DGK neturi pagrindo daryti išvados ir pripažinti, kad vairuotojas, pasirašydamas darbdavio paruoštą tipinę darbo sutartį, kurioje nurodytos sąlygos: valandinis atlygis – 3,20 Eur, visas darbo laikas nenustatomas, mokami dienpinigiai: 50 proc. visos dienpinigių sumos, o darbdavio nuožiūra ir didesni, objektyviai turi suvokti, kad šios darbo sutarties sąlygos visai nereiškia bendro vidutinio 65 Eur dienos atlygio, kaip jam įsidarbinant deklaravo darbdavys.
2.17. DGK nustatė, kad darbdavys, neįrašydamas į Darbo sutartį faktiškai taikomos darbo apmokėjimo sąlygos, prisiėmė neigiamų padarinių riziką. Prisiėmus šią riziką, darbdavys neįrodė, kad į vidutinį 65 Eur paros atlygį neįtraukiamos vairuotojo poilsio dienos komandiruotės metu bei dienos vykstant iki transporto priemonės kitoje valstybėje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pripažino atsakovui S. L. 2019 m. gruodžio 1 d., 2019 m. gruodžio 7 d., 2019 m. gruodžio
15 d., 2019 m. gruodžio 22 d. – 2020 m. sausio 3 d., 2020 d. balandžio 4 d. – 2020 m. birželio
19 d., 2020 m. rugpjūčio 1 d. – 2020 m. spalio 17 d., 2020 m. gruodžio 12 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. deklaruotą pravaikštą neteisėta. Priteisė atsakovui S. L. iš ieškovės
UAB „Meidovis“: 2 899 Eur, atskaičius mokesčius, darbo užmokestį ir dienpinigius už 2019 m. lapkričio mėn. – 2020 m. gruodžio mėn.; 1 331,95 Eur, neatskaičius mokesčių, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; 3 610,32 Eur, neatskaičius mokesčių, netesybas; 1 000 Eur neturtinės žalos; 1 026 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad ginčo darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta 2018 m. liepos
16 d., o nutraukta – 2021 m. sausio 31 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių).
5. Ieškovė argumentuoja, kad reikšminga yra tik rašytinė darbo sutartis, o atsakovas klaidingai nurodo, kad šalys žodiniu susitarimu aptarė dėl atlygio, mokant darbuotojui „į rankas“ po
65 Eur už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo vairuotojo identifikavimo kortelės įdėjimo į transporto priemonės tachografą iki jos išėmimo dienos.
6. Atsakovas nurodo, kad sudarant Darbo sutartį ir buvo esminė sąlyga dėl 65 Eur dydžio atlygio, kuris tuo metu ir vyravo rinkoje bei ieškovės vardu buvo viešai skelbiama. Atsakovo nurodytas aplinkybes – dėl darbo užmokesčio dydžio ir jo apskaičiavimo tvarkos, Darbo sutarties įforminimo, atsiskaitymo lapelių (ne)gavimo, formalaus dokumentų pasirašymo, individualiai neaptariant pasirašomų dokumentų teksto turinio ar jo neskaitant, patvirtino ginčo laikotarpiu taip pat ieškovo įmonėje dirbę vairuotojais F. V., A. G., M. H.. Šie liudytojai tvirtino taip pat pasirašę darbo sutartis, tačiau žodžiu sutarę su darbdaviu dėl 60–65 Eur atlygio per dieną, o darbo sutartys buvo tik formalumas, kaip tvirtindavo darbdavys, reikalingas darbo santykių įteisinimui ir tolimesniam darbuotojų funkcijų vykdymui.
7. Pažymėjo, kad Darbo sutartyje nenurodoma, nuo kurio momento prasideda darbuotojo darbo diena ir iki kurio momento trunka (nėra aptarta, kad komandiruotė tapatinama su darbo diena – Darbo sutarties 6.1 punktas (DK 107 straipsnis)). Taip pat sudarant ginčo Darbo sutartį nėra aiškiai, tiksliai aptartas darbo užmokesčio ir dienpinigių apskaičiavimo mechanizmas. Darbo sutarties 3 punkte nurodoma, kad „Darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui šį darbo užmokestį: nustatomas ne mažiau kaip 35 val. darbo savaitė, įmonėje taikoma suminė darbo laiko apskaita, mokamas valandinis 3,20 Eur, vieną kartą per mėnesį atlyginimas, iki einamojo mėnesio 30 d. už praėjusį mėnesį“. Apie dienpinigius kalbama Darbo sutarties 6.1–
6.4 punktuose, tačiau nenurodant konkrečios dienpinigių normos ar teisės akto, ar lokalinio akto, pagal kuriuos darbuotojas turėtų galimybę pasiskaičiuoti gautinas lėšas. Tokiu atveju, labiau tikėtina, kad darbuotojas – atsakovas – tarėsi dėl labiau apibrėžto atlygio už vieną darbo dieną – 65 Eur dydžio. Kaip teisingai nurodo atsakovas ir DGK, tokiu atveju sutartinės sąlygos aiškinamos ir darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5, 6.193 straipsniai).
8. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių tiek atsakovo, tiek DGK argumentus dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, dienpinigių paskaičiavimų. Teismui nepateikti papildomi įrodymai, kurių prašė DGK, objektyviais ir rašytiniais įrodymais nepagrįsta, už ką konkrečiai (pagal kokias prievoles) atsakovui buvo pervedamos lėšos, kaip jos apskaitytos įmonės buhalterijoje. Todėl pagrįstai atsakovo atstovai argumentuoja, kad išmokose nedetalizuojama, kas sudaro kokias sumas – buhalterinės dokumentacijos ar atsiskaitymuose nurodomos tik galutinės sumos; nėra duomenų apie viršvalandžius, darbą naktimis ir pan. Teismui taip pat nepateikti įrodymai, kad atsiskaitymo lapeliai buvo įteikti ar išsiųsti atsakovui; darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra nepasirašyti. Tokiu atveju laikytina, kad atsakovas, kaip ir DGK, pagrįstai argumentuoja, kad ieškovė pilnai neatsiskaitė su darbuotoju jo atleidimo dieną.
9. Teismas sutiko su atsakovo ir DGK argumentu, kad ieškovė neteisėtai ir nepagrįstai fiksavo pravaikštas. Kaip nurodė ieškovės liudytojas J. Č. – ieškovės įmonės transporto skyriaus vadovas, betarpiškai dalyvavęs ginčo darbo sutarties sudaryme ir tuo metu buvęs direktoriaus pavaduotoju, – jis negali paaiškinti, kodėl ir darbo sutarties sudarymo metu aptarta galimybė atsakovui išvykti namo, faktiškai toks išvykimas buvo įforminamas kaip pravaikšta, nors patvirtino, kad atsakovo nebuvimo darbe laikas buvo šalių iš anksto suderintas ir atsakovas atvykdavo į darbą iš anksto suderintu laiku, kurį šalys paprastai aptardavo elektroninėmis ryšio priemonėmis. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų apie priverstinių pravaikštų egzistavimą ir jų fiksavimą įmonėje.
10. Teismo įsitikinimu, atsakovas, palaikydamas DGK argumentus, pakankamai pagrindė neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį, t. y. kad nors paprastai už teisės gauti sulygtą darbo užmokestį negerbimą neturtinė žala nepriteisiama, tokiais atvejais darbuotojo pažeista teisė ginama išieškant delspinigius ir netesybas, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė sukūrė tokią atsakovą žeminančią sistemą, kada pastarasis negali suprasti už ką ir kiek jam turi būti mokama. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas patyrė nerimą, neteisybės jausmą, nepatogumus, pažeminimą, įtampą, konstatavo, kad pagrįstai reikalaujama priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos, kurios dydis yra protingas ir teisingas (DK 151 straipsnis, CK 6.250 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė UAB ,,Meidovis“ apeliaciniu skundu prašo 2022 m. vasario 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilna apimtimi bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Ieškovei yra visiškai nesuprantama, kodėl Darbo sutartyje, kad komandiruotė tapatinama su darbo diena, tai turėtų būti aptarta. Pastebėtina, kad DK yra pateikti sąvokų „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“ apibrėžimai (DK 111 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, jog komandiruotė, t. y. darbuotojo buvimas komandiruotėje, neatliekant darbo funkcijų, nėra laikomas darbo laiku. Darbo užmokestis darbuotojui mokamas už jo darbą, atliekamą pagal Darbo sutartį (šiuo atveju už krovininio vilkiko vairavimą), kad buvimas komandiruotėje (neatliekant darbo funkcijų) nėra darbo laikas, už kurį turi būti mokamas darbo užmokestis, todėl akivaizdu, jog už komandiruotėje atsakovo turėtas poilsio dienas darbo užmokestis jam neturi būti mokamas.
11.2. Pažymėtina, kad pats teismas apibendrindamas liudytojų parodymus, nurodo, kad liudytojais apklaustus buvusius ieškovės darbuotojus, kaip ir patį atsakovą, domino tik darbo užmokestis už išdirbtą dieną. Taip pat pats teismas nurodo, kad liudytojų ir paties atsakovo nedomino formalumai, iš ko susideda tas darbo užmokestis. Sudėjus darbo užmokestį už darbo funkcijų atlikimą ir komandiruotpinigius, gaunama, kad už darbo dieną gaunamas atlygis vidutiniškai ir sudarydavo apie 60–65 Eur, t. y. būtent tokią sumą, kokią ir nurodo atsakovas.
11.3. Be to, pažymėtina, kad ieškovei visiškai nesuprantama, kodėl teismas, priimdamas byloje sprendimą, visiškai neįvertino liudytoju byloje apklausto A. D. parodymų. Šis liudytojas, kuris UAB „Meidovis“ įsidarbino 2018 m. aiškiai nurodė, kad tariantis dėl darbo sąlygų jam buvo nurodyta, kad atlygis už darbą susidės iš valandinio darbo užmokesčio bei komandiruotpinigių. Taip pat nurodė, kad apie jokį fiksuoto dydžio užmokestį už darbo dieną nebuvo kalbama, tačiau paaiškino, kad sudėjus darbo užmokestį bei komandiruotpinigius gaudavosi apie 60–65 Eur už darbo dieną. Taip pat šis bei visi kiti liudytojai paaiškino, kad prieš sudarant Darbo sutartį žodžiu buvo aptartos darbo sąlygos.
11.4. Taip pat byloje apklausti liudytojai (išskyrus liudytoją A. D.) teigė, kad jie niekada nematė ir niekada nepasirašydavo ant jokių įsakymų dėl komandiruočių, kai ieškovė į bylą pateikė atsakovo bei kitų liudytojų parašus ant įsakymų dėl komandiruočių. Pastebėtina, jog minėti įsakymai, ant kurių yra darbuotojų parašai yra lietuvių ir darbuotojams suprantama rusų kalba, tad teigti, jog pasirašė ant to, ko nesuprato, negalima.
11.5. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįsdamas savo sprendimą dėl Darbo sutartyje aiškiai, tiksliai neaptarto darbo užmokesčio ir dienpinigių apskaičiavimo mechanizmo, nurodo: „anot teismo, labiau tikėtina, kad darbuotojas (atsakovas) tarėsi dėl labiau apibrėžto atlygio už vieną darbo dieną – 65 Eur dydžio“. Taigi net pats pirmosios instancijos teismas, jau antrą kartą sprendime nurodo, kad „darbuotojus domino tik darbo užmokesčio dydis už išdirbtą dieną“; „tarėsi dėl labiau apibrėžto atlygio už vieną darbo dieną“. Tad ieškovei visiškai nesuprantama, o teismo sprendime nėra nei vieno argumento, kodėl teismas iš ieškovės atsakovui priteisė 2 899 Eur nesumokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių (t. y. lygiai tokią pačią sumą, kaip ir DGK), skaičiuodamas, kad 65 Eur atsakovui turėjo būti mokami ir už poilsio dieną.
11.6. Byloje iš esmės ginčas kilo dėl to ar ir už poilsio dieną komandiruotėje darbuotojui turi būti mokamas toks pats 60–65 Eur dienai darbo užmokestis, kaip ir už darbo dieną. Šiuo atžvilgiu, pats teismas sprendime nurodė, kad šalys tarėsi dėl 65 Eur dydžio atlygio už kiekvieną darbo dieną (o ne už kiekvieną kalendorinę dieną komandiruotėje, už kurią, iš esmės palikdamas nepakeistą DGK sprendimą, ir priteisė 2 899 Eur nesumokėto darbo užmokesčio).
11.7. Pažymima, jog tai, kad mokėjimo paskirtyje aiškiai nenurodyta už ką pervedami pinigai (darbo užmokestį, dienpinigius ar pan.), jei nebuvo teikiami atsiskaitymo lapeliai (nors liudytojas A. D. paaiškino, kad atsiskaitymo lapeliai jam buvo teikiami), tai nereiškia, kad su atsakovu nėra pilnai atsiskaityta.
11.8. Atkreiptinas teismo dėmesys, kad visi byloje liudytojais apklausti asmenys paaiškino, kad šalių buvo sutarta, kad tam tikrą laiką (2 mėn., 8 savaites ar pan.) darbuotojas būna komandiruotėje, o 2–3 savaites namuose. Taip šalių buvo sutarta ir darbuotojams tai tiko. Be to, visi liudytojais apklausti darbuotojai paaiškino, jog jie suprato, kad už tą laikotarpį, kai jie yra namie su šeima, darbo užmokestis jiems neturi būti mokamas. Kelių savaičių laisvas laikas tarp komandiruočių yra specifinis dalykas šioje profesijoje (tolimųjų reisų vairuotojų) ir teisės aktuose nereglamentuotas, todėl, kad tas darbuotojo laikas kažkaip būtų užfiksuotas jo darbo laiko apskaitoje, darbdavys, nesant reguliavimo, kaip teisingai toks laikas turi būti žymimas, tai žymėjo, kaip pravaikštas.
11.9. Darbuotojui priteisus 2 899 Eur neva nesumokėto darbo užmokesčio, teismo sprendimu buvo priteista 3 610,32 Eur netesybų, kas, ieškovės vertinimu, jei išties su darbuotoju būtų netinkamai atsiskaityta, yra pakankama satisfakcija.
12. Atsakovas S. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad:
12.1. Atsakovas iš esmės sutinka su DGK ir pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių tiek atsakovo, tiek DGK argumentus dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, dienpinigių paskaičiavimų. Taip pat sutiktina su motyvu, jog ieškovė neteisėtai ir nepagrįstai fiksavo pravaikštas. Be to, šioje byloje yra nustatytos išskirtinės aplinkybės, kai darbdavys sąmoningai sudarė sąlygas, kad galėtų manipuliuoti darbuotojo darbo užmokesčiu bei jam priklausančiais pinigais, tokiu būdu negerbiant darbuotojo garbės ir orumo.
12.2. Priešingai nei teigia ieškovė, aptarti įrodymai patvirtina žodinius susitarimus su darbdaviu dėl atlyginimo už darbą, o ne jų pačių buitinio pobūdžio skaičiavimo sistemą. Nesuprantama, kodėl darbdavys teikia informaciją apie darbo sutarties būtinąją sąlygą darbuotojams ne dalykiškai, suprantamai ir sąžiningai, o buitinio pasikalbėjimo lygiu (DK 24 straipsnio 1 dalis), o tai vėl įrodo, kad darbo santykių šalis siejo darbuotojo nurodyti susitarimai dėl 65 Eur dienpinigių.
12.3. Atsakovas pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu liudytojais apklausti asmenys (F. V., A. G., M. H.) taip pat patvirtino, kad darbinantis į ieškovės įmonę buvo tartasi dėl darbo užmokesčio būnant komandiruotėje – 65 Eur už parą, priešingai nei nurodo ieškovė, neišskiriant poilsio ar darbo dienų. Juo labiau būtina įvertinti ir tai, kad darbuotojui būnant komandiruotėje, nepriklausomai nuo to ar tai yra darbo laikas ar poilsio laikas dienpinigius darbdavys privalo mokėti, todėl nėra pagrindo abejoti šalių susitarimu, kad darbuotojui būnant užsienyje jam turėjo būti mokama 65 Eur per parą, o šią sumą sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai.
12.4. Nesutiktina su ieškovės motyvu, kad tariamai pirmosios instancijos teismas laikėsi ieškovės pozicijos, kadangi rezoliucinėje dalyje nusprendė priteisti atsakovui iš ieškovės 2 899 Eur, „atskaičius mokesčius, darbo užmokestį ir dienpinigius už 2019 m. lapkričio mėn. – 2020 m. gruodžio mėn“. Tai reiškia, kad teismas nelaikė 65 Eur sutarto dydžio darbo užmokesčio ir dienpinigių tik už tas dienas, kai darbuotojas faktiškai dirbo, o priešingai, pagrįstai sprendė, kad šis dydis yra atsakovo ir liudytojų sutartas dydis už vieną buvimo komandiruotėje dieną, atitinkamai kaip ir buvo nurodyta darbo skelbime ir sutarta žodžiu.
12.5. Pripažintina, kad šalys faktiškai buvo susitariusios dėl darbuotojui mokėtino 65 Eur, atskaičius mokesčius, vidutinio dieninio tarifinio darbo užmokesčio ir dienpinigių atlygio už darbą reise, tokia darbo apmokėjimo sistema taikoma visiems vairuotojams, ką patvirtino ir apklausti liudytojai. DGK nustatė, kad darbdavys, neįrašydamas į darbo sutartį faktiškai taikomos darbo apmokėjimo sąlygos, prisiėmė neigiamų padarinių riziką. Prisiėmus šią riziką, darbdavys neįrodė, kad į vidutinį 65 Eur paros atlygį neįtraukiamos vairuotojo poilsio dienos komandiruotės metu bei dienos vykstant iki transporto priemonės kitoje valstybėje.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
13. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys ir pripažinta atsakovui S. L. deklaruota pravaikšta neteisėta, priteistas darbo užmokestis ir dienpinigiai, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, netesybos bei neturtinė žala, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
15. Byloje iš esmės kilo ginčas dėl tikrosios darbo santykių šalių valios nustatymo, būtinųjų darbo sutarties sąlygų, susijusių su darbo užmokesčiu, aiškinimo ir sutarto atlyginimo dydžio apskaičiavimo.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
16. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad:
16.1. Atsakovas rado darbą per ieškovės darbo skelbimus dėl vairuotojų darbo ieškovės įmonėje, kuriuose darbo atlyginimas buvo nurodomas 60–65 Eur už parą.
16.2. Ieškovė 2018 m. liepos 16 d. su atsakovu S. L. sudarė Darbo sutartį, pagal kurią atsakovas pas ieškovę pradėjo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju – ekspeditoriumi.
16.3. 2019 m. gruodžio 31 d. ieškovės direktoriaus įsakymu „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ vairuotojo – ekspeditoriaus valandinis atlyginimas nustatytas 6,14 Eur, o nuo 2021 m. sausio 1 d. – 6,49 Eur už valandą.
16.4. Darbo sutartis buvo nutraukta 2021 m. sausio 31 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių.
16.5. Atsakovas 2021 m. gegužės 5 d. patikslintu prašymu kreipėsi į DGK teigdamas, kad ieškovė su juo nėra pilnai atsiskaičiusi už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio iki 2020 m. gruodžio (imtinai) ir prašė priteisti atsakovo naudai neišmokėtą iš darbo santykių kylančią
7 767,14 Eur (atskaičius mokesčius) sumą, priteisti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį ir neturtinę žalą bei pripažinti neteisėtomis deklaruotas pravaikštas. Atsakovas savo reikalavimus iš esmės grindė ieškovės darbo skelbimu ir žodiniu susitarimu su ieškovės direktoriaus pavaduotoju J. Č., pagal kuriuos už atsakovo išbūtą parą komandiruotėje turėjo būti mokamas 60–65 Eur dydžio atlygis.
16.6. DGK, išnagrinėjusi bylą, 2021 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą darbo byloje
Nr. APS-131- 5073, kuriuo atsakovo prašymas tenkintas: atsakovo 2019 m. gruodžio 1 d., 2019 m. gruodžio 7 d., 2019 m. gruodžio 15 d., 2019 m. gruodžio 22 d. – 2020 m. sausio
3 d., 2020 d. balandžio 4 d. – 2020 m. birželio 19 d., 2020 m. rugpjūčio 1 d. – 2020 m. spalio 17 d., 2020 m. gruodžio 12 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. deklaruota pravaikšta pripažinta neteisėta; atsakovui priteista: 2 899 Eur, atskaičius mokesčius, darbo užmokesčio ir dienpinigių už 2019 m. lapkričio – 2020 m. gruodžio mėn.; 1 331,95 Eur, neatskaičius mokesčių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas; 3 610,32 Eur, neatskaičius mokesčių, netesybos; 1 000 Eur neturtinės žalos.
Dėl susitarimo dėl darbo užmokesčio dydžio
17. Apeliantė nurodo, jog šalys susitarė dėl atlyginimo (darbo užmokesčio) mokamo tik už atsakovo faktiškai dirbtas darbo dienas ir turi būti vadovaujamasi rašytinės Darbo sutarties sąlygomis. Sudėjus jos mokėtą darbo užmokestį už darbo funkcijų atlikimą ir komandiruotpinigius, gaunama, kad atlygis už darbo dieną vidutiniškai sudarydavo apie 60–65 Eur, t. y. būtent tokią sumą, kokią ir nurodo atsakovas. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigė, kad su darbdaviu žodžiu buvo tartasi dėl darbo užmokesčio būnant komandiruotėje 65 Eur už parą, priešingai nei nurodo apeliantė, neišskiriant poilsio ar darbo dienų. Taigi ginčijamasi dėl tikrosios šalių valios aiškinimo ir dėl atlyginimo mokėjimo už poilsio dienas, darbuotojo praleistas komandiruotėje.
18. DK 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, asociacijų laisvės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principais. DK 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (šio kodekso 2 straipsnis). DK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.
19. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis).
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-260-695/2017).
21. Nagrinėjamu atveju Darbo sutarties 3 punkte buvo nustatyta, kad darbuotojui mokamas valandinis 3,20 Eur darbo užmokestis; 6.1 punkte nustatyta, kad komandiruotės pradžia ir pabaiga laikoma, kai darbuotojas atvyksta ir išvyksta iš faktinės įmonės buveinės vietos;
6.2 punkte buvo nustatyta, kad šalys susitarė dėl mažesnių už Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nurodyto dydžio dienpinigių, t. y. 50 proc. nuo visos dienpinigių sumos; 6.2.1 punkte nustatyta, jog darbdavys gali vienašališkai paskirti Darbuotojui didesnio dydžio dienpinigius nei 50 proc. nuo visos dienpinigių sumos.
22. Vadovaujantis anksčiau pateiktomis CK normomis ir kasacinio teismo sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pirmiausiai atkreipiamas dėmesys į rašytinės Darbo sutarties punktų turinį ir jų atitikimą šalių valiai. Kaip minėta, Darbo sutarties 6.2 punkte referuojama į teisės aktą jį įvardinant „Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės“ bei daugiau nedetalizuojant jį priėmusios institucijos, priėmimo datos ar akto numerio. Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 „Dėl Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ preambulėje nurodyta, jog šis teisės aktas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymais bei taikomas apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną iš pajamų atskaitant komandiruočių sąnaudas. Šis teisės aktas nelaikytinas darbo teisės šaltiniu (DK 3 straipsnis), nes jis nereglamentuoja darbo santykių (subordinacijos požymis), nenustato darbdavio ir darbuotojo teisių bei pareigų, bet skirtas darbdavio finansinių sumų atskaitymams, susijusiems su mokestinėmis prievolėmis. Vertinant šiuos duomenis kompleksiškai kartu su atsakovo asmeniu susijusiomis aplinkybėmis – užsienio šalies pilietis, neturintis teisinio išsilavinimo, neišmanantis Lietuvos Respublikos teisės aktų – darytina pagrįsta išvada, jog darbdavys nepateikė pakankamai aiškiai sąlygų dėl dienpinigių skaičiavimo bei jų skaičiavimui vadovavosi to nereguliuojančiu teisės aktu. Būtent darbdavys turėjo tinkamai ir atsakovui suprantamai įforminti tokių sumų dydžio nustatymo tvarką, o to nepadaręs darbdavys negali gintis, kad jos turi būti aiškinamos taip, kaip jas pageidauja traktuoti pats darbdavys. Net darbuotojui ir pavykus susipažinti su Darbo sutarties 6.2 punkte nurodytu teisės aktu, jame nėra pateikti dienpinigių dydžiai, nuo kurių jam būtų mokami 50 proc. dienpinigiai. Tokiomis aplinkybėmis, atsakovas neturėjo galimybės pasiskaičiuoti gautiną sumą ir įsitikinti jos atitikimu 65 Eur atlyginimui už dieną, kaip buvo nurodyta skelbime dėl darbo ir sutarta su darbdaviu. Laikytina, kad dienpinigių skaičiavimo sąlygos neaiškumas ir turinys prieštarauja darbuotojo teisėtam lūkesčiui bei negali būti sprendžiama, jog atitinka atsakovo tikrąją valią dėl sutarto atlyginimo.
23. Pirmosios instancijos teisme atsakovas žodinio susitarimo faktą dėl 65 Eur atlyginimo už praleistą dieną komandiruotėje įrodinėjo ieškovės viešai skelbiama informacija (darbo skelbimas), pokalbiu su ieškovės faktiniu vadovu bei kitų įmonėje dirbusių vairuotojų paaiškinimais. Atsižvelgus į byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė įrodymų visumą bei pagrįstai sprendė, jog tarp šalių egzistavo žodinis susitarimas dėl 65 Eur (atskaičius mokesčius) sumos už dieną praleistą komandiruotėje, į kurią patenka darbo užmokestis ir dienpinigiai. Nors apeliacinės instancijos teismo vertinimu darbo skelbime nurodyta bendro pobūdžio informacija, tačiau ji patvirtina, kad darbuotojui įmonė nurodo atlyginimą už dieną/parą. Tai taip pat patvirtina atsakovo poziciją, jog su darbdaviu tartasi dėl konkretaus darbo užmokesčio dydžio per dieną, įskaitant dienpinigius. Tapačias aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teismo apklausti liudytojai, kaip ir atsakovas, kurių teigimu, jų nedomino iš ko susidaro atlyginimo dydis, bet pati sutarta suma už buvimą komandiruotėje. Iš dalies su šiuo atlyginimo dydžiu bei žodiniu susitarimu sutiko pati apeliantė ir apeliaciniame skunde minimas liudytojas A. D., nurodydami, jog mokėtą atlyginimo dydį už darbo dieną komandiruotėje (ne bendrai praleistas dienas komandiruotėje) sudarė maždaug 65 Eur suma (darbo užmokestis ir dienpinigiai). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Darbo sutarties 3 punktą, kuriame nustatoma nemažesnė kaip 35 val. darbo savaitė ir valandinis atlyginimas 3,20 Eur; taip pat į vėliau apeliantės priimtus įsakymus dėl valandinio darbo užmokesčio didinimo (nutarties 16.3 punktas). Matyti, jog apeliantė Darbo sutartyje nenurodo kokiu būdu apskaičiuojamas mokamas darbuotojui atlyginimas, susidedantis iš darbo užmokesčio ir dienpinigių, jų santykis ir tarpusavio apskaičiavimo tvarka. Tuo tarpu pats darbdavys viešai darbo skelbimuose nurodo 65 Eur sumą, mokamą už dieną/parą komandiruotėje bei būtent ja vadovaujasi, mokant atlyginimą už darbo dieną komandiruotėje. Esant Darbo sutartyje atsakovui nesuprantamai sąlygai dėl dienpinigių skyrimo bei jų dydžio nustatymo, taip pat nepateiktam atlyginimo skaičiavimo mechanizmui dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių santykio, atsakovas neturėjo galimybės įsitikinti gautino atlyginimo atitikimu jo tikrajai valiai. Teismas pažymi, jog sutarties esmė yra šalių susitarimas, t. y. jų valios sutapimas, kuris paprastai pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu (CK 6.167 straipsnio 1 dalis, 6.173 straipsnio 1, 2 dalys), kas nagrinėjamu atveju atitiko darbo skelbimą, darbo sutarties sąlygų aptarimą žodžiu ir Darbo sutarties pasirašymą. Atsižvelgiant į tai bei šios nutarties 22 punktą, darytina išvada, jog tarp šalių egzistavo ikisutartiniai santykiai, kurių metu buvo sutartas atlyginimo dydis už tam tikrą atskaitos laiko tarpą komandiruotėje, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas įsidarbindamas tikėjosi, t. y. turėjo teisėtą lūkestį, gauti 65 Eur atlyginimą už sutartą laikotarpį.
Dėl darbo užmokesčio mokėjimo už poilsio dienas, darbuotojui esant komandiruotėje
24. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą teigdama, jog darbuotojui turi būti mokama tik už darbo dieną, neįskaitant poilsio dienų, praleistų komandiruotėje. Dėl šio argumento pažymėtina, kad teismo konstatuotas žodinis susitarimas dėl 65 Eur atlyginimo yra atskaičius mokesčius bei apima darbo užmokestį kartu su dienpinigiais. Dėl tokios atlyginimo sudėties ginčo tarp šalių nėra.
25. Darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti (DK 107 straipsnio 1 ir 2 dalys). DK 107 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 1143 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo
2 punkte nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.
27. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, jog darbuotojui esant komandiruotėje ir neatliekant darbo funkcijų, darbdavys nėra atleistas nuo mokėjimų ir privalo mokėti dienpinigius. Ieškovė nepateikė į bylą kolektyvinės sutarties, nors Darbo sutarties 11 punkte nurodyta tokią esant. Kaip minėta anksčiau, pačioje Darbo sutartyje 6.2 punkte esanti sąlyga dėl dienpinigių mažinimo pripažinta atsakovui objektyviai nesuprantama ir negalinti atitikti jo valios. Iš byloje esančių ieškovės pateiktų įsakymų dėl dienpinigių skyrimo (el. b. 5 t., b. l. 53–56) nustatyta, jog išleidžiant atsakovą į komandiruotę nuo 2020 m. sausio 4 d. iki balandžio 4 d., nuo 2020 m. birželio 19 d. iki rugpjūčio 2 d. bei nuo 2020 m. spalio 16 d. iki gruodžio 11 d., darbuotojui buvo skiriami maždaug 50 proc. suma nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų maksimalių dienpinigių dydžio. Vis dėlto išanalizavus apeliantės pateiktus duomenis apie atsakovui mokėtą darbo užmokestį, jo apskaitymo tvarką aktualiu laikotarpiu (nuo 2019 m. lapkričio 22 d. iki 2021 m. gruodžio 14 d.), nustatyta, jog pagal minėtus įsakymus skirtini dienpinigiai nebuvo išmokami darbuotojui, bet panaudojami dengti neva darbuotojo turimai permokai (el. b. 1 t., b. l. 61–63). Apie šią permoką, jos susidarymą bei pagrįstumą, apeliantė teisminio nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, todėl esamų aplinkybių kontekste ji vertinama kritiškai. Kartu atsižvelgiant į atsakovo banko sąskaitos kopiją apie gautus mokėjimus iš darbdavio (el. b. 4 t., b. l. 75–77), konstatuotina, jog apeliantė šiuos kintamuosius apskaitydavo kartu, nefiksuodama atitinkamų dėmenų dalių bendroje atlyginimo sumoje.
28. Teisėjų kolegija, apibendrindama, kas išdėstyta, (t. y. darbuotojui negalint suprasti ir susipažinti su dienpinigių skyrimo tvarka, nurodyta Darbo sutartyje, darbdaviui Darbo sutartyje aiškiai, suprantamai nepateikus atlyginimo mokėjimo struktūros, konstatavus buvus žodinį susitarimą dėl 65 Eur dydžio atlyginimo ir darbdaviui juo vadovaujantis, darbdaviui kartu apskaitant ir neišskiriant sudedamųjų atlyginimo dalių), konstatuoja, jog apelianto nurodoma aplinkybė, kad buvo susitarta dėl 65 Eur atlyginimo tik už darbo dieną komandiruotėje, logiškai neišplaukia iš įrodymų visumos. Išvardintų aplinkybių visuma patvirtina egzistavus žodinį susitarimą, atitinkantį darbo skelbimo turinį dėl mokėjimo už dieną/parą, praleistą komandiruotėje bei atsakovo tikslingą valią dėl tokio susitarimo, todėl spręsti atsietai nuo žodinio susitarimo apie užmokestį tik už darbo dieną nėra pagrindo.
Dėl neturtinės žalos
29. Be to, apeliantė skundžia pirmosios instancijos sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo darbuotojui. Jos teigimu, neturtinė žala neturi būti priteisiama, nes priteistos netesybos yra pakankama satisfakcija.
30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaip minėta, darbdavio paruoštos Darbo sutarties sąlygos dėl dienpinigių dydžio nustatymo, darbuotojas, būdamas užsienio valstybės piliečiu, negalėjo suprasti. Taip pat darbdavys nepateikė suprantamomis sąlygomis faktiškai sutarto atlyginimo dydžio už kalendorinę dieną į Darbo sutartį. Darbdavio atliekamuose atlyginimo apskaitymuose bei mokėjimų pavedimuose, nebuvo atskirai identifikuojami darbo užmokestis ir dienpinigiai – juos apskaitydavo kartu. Pažymėtina ir tai, jog darbdavio pateiktuose apskaitos dokumentuose, atsakovui deklaruota permoka, kurį nepagrįsta jokiais rašytiniais duomenimis. Visų šių aplinkybių kontekste, konstatuotina, kad darbdavys buvo sukūręs atsakovą žeminančią atlyginimo mokėjimo sistemą, kai darbuotojas negalėjo suprasti ir patikrinti už ką bei kiek jam mokama. Jo atlyginimo dydžio klausimas buvo paliekamas išimtai darbdavio valioje. Darbuotojui esant trečiosios šalies piliečiu, darbdavys tuo naudojosi, sukurdamas jam priimtinas atlyginimo mokėjimo sąlygas. Atsakovui neturint galimybės įsitikinti atlyginimo sudedamųjų dalių santykiu, darbdavys disponavo galimybe atlikti išskaitas savo iniciatyva, darbuotojui nurodant tik abstrakčią mokėtiną sumą. Iš esmės darbuotojas, norėdamas patikrinti žodžiu sutarto atlyginimo realumą, tegalėjo atlikti vieną aritmetinę operaciją – jam išmokėtas sumas padalinti iš dienų praleistų komandiruotėje.
31. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčo laikotarpiu nemokant sulygto darbo užmokesčio, atsakovas jautė neigiamus išgyvenimus, pažeminimą, jautė bejėgiškumą prieš darbdavį, negalėjo planuoti savo pajamų; atsiskaitymas po komandiruotės ginčo laikotarpiu tapdavo atsakovui streso ir pažeminimo šaltiniu. Nors paprastai už teisės gauti sulygtą darbo užmokestį negerbimą neturtinė žala nepriteisiama, o tokiais atvejais darbuotojo pažeista teisė ginama išieškant delspinigius ir netesybas, vis dėlto, šiuo atveju aptartos aplinkybės pripažįstamos išskirtinėmis bei žeminančiomis darbuotoją. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį, priteisdamas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atsakovui.
Dėl procesinės bylos baigties
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina, kad darbuotojas tarėsi dėl labiau apibrėžto atlygio, nei nurodoma Darbo sutartyje ir šalis siejo žodinis susitarimas dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo priteistina darbuotojui neišmokėta suma (darbo užmokestis su dienpinigiais) nuo 2019 m. lapkričio iki 2020 m. gruodžio – 2 899 Eur (atskaičius mokesčius). Ši suma susidaro įvertinus byloje esančius duomenis apie atsakovo komandiruotėje praleistas dienas per minėtą laikotarpį. Laikant, kad už vieną dieną buvo sutarta mokėti 65 Eur, o atsakovui praleidus 240 dienų komandiruotėje, atsakovui už tai priklauso 15 600 Eur. Iš apeliantės pateikto atsakovo sąskaitos apyvartos matyti, kad per šį laikotarpį atsakovui buvo išmokėta 12 701 Eur suma (panaši suma, išskyrus 350 Eur įeinantį mokėjimą įvardintą „paskola“, fiksuota ir atsakovo asmeninėje banko sąskaitoje), todėl neišmokėta suma sudaro 2 899 Eur (15 600 Eur –
12 701 Eur).
33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliantė ir prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pilna apimtimi, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyse dėl kompensacijos už neišmokėtas atostogas ir priskaičiuotų netesybų neteisėtumo ar nepagrįstumo. Nesant argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiose dalyse nepagrįstumo ir neteisėtumo, jiems esant išvestiniams, bei pripažinus, jog buvo vėluota atsiskaityti su darbuotoju (2 899 Eur), teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio
1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su kitais pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pravaikštos pripažinimo neteisėta, jų nekartodama mano, kad sprendimas teisėtas ir pagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
36. Atsakovas pateikė įrodymų, kad už advokato teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą) sumokėjo 1 815 Eur. Įvertinusi priežastis, dėl kurių patirta bylinėjimosi išlaidų, bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą, atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, teisinių paslaugų pobūdį, byloje pareikštus reikalavimus, atsižvelgusi į teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius (2.1, 2.2, 2.5, 2.7, 2.9, 8.11 punktai), teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai dydis pagrįstas. Iš apeliantės priteistina 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovo patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliantės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui S. L., (duomenys neskelbtini), asmens
kodas (duomenys neskelbtini) paso Nr. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Meidovis“, juridinio asmens kodas 303143483, 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.
Teisėjos Asta Jakutytė-Sungailienė
Urmila Valiukienė
Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė