Administracinė byla Nr. I1-1767-983/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04343-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. E. E. (H. E. E.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas H. E. E. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-11) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 6 300 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Skunde paaiškina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) kalėjo laikotarpiu nuo 2018-02-18 iki 2019-06-28 nuolat pažeidžiant teisės aktų nuostatas.

Skunde nurodo, jog buvo laikomas kamerose, kuriose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma buvo viršyta. Dėl šių sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu ir kitais nepatogumais.

Paaiškina, jog kamerose sanitariniai mazgai atitverti maža sienele, dėl to kilo konfliktai su kitais nuteistaisiais, kadangi tualetas nuo stalo nutolęs vos 1,50 m. Papildo, jog jis kreipėsi dėl blogų sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją, todėl būdavo perkėlinėjamas apie 50 kartų, todėl jautėsi gniuždomas. Teigia, jog 20 kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalinimo sąlygų, tačiau niekas nepasikeitė, administracija atsakydavo formaliais atsakymais. Taip pat buvo atsakoma lietuvių kalba, kurios pareiškėjas nesupranta. Nurodo, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo pelėsis, grybelis, drėgmė, tarakonai, graužikai, dulkės ir oro trūkumas, blogas vėdinimas, tualetas ir gyvenamoji vieta be tinkamos pertvaros,  nesaugi sveikatai aplinka.

Pareiškėjas nurodo, jog buvo pažeista jo garbė ir orumas naudojantis tualetu. Paaiškino, jog sienelė neatitinka higienos normų ir tarptautinių priežiūros institucijų nurodymų, jis buvo matomas kitų nuteistųjų. Todėl jautė diskomfortą, patyrė gilius dvasinius ir psichologinius išgyvenimus.

Paaiškina, jog jam buvo užtikrinta viena valanda pasivaikščiojimo kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui.

Taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė nusiprausti kartą per savaitę, kadangi nebūdavo karšto vandens. Nurodo, jog praustis buvo galima tik kartą per kelias savaites.

Pažymi, jog kamerose ventiliacija yra neadekvati, neveikia arba veikia labai prastai. Dėl to čiužiniai nebuvo sausi, užsiveisė parazitai, metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės. Kamerose būdavo daugiau kaip 70 proc. drėgmės. Taip pat nurodo, kad nebuvo tinkamai užtikrinamas apšvietimas kamerose, nes trūko natūralios šviesos, o dirbtinis apšvietimas buvo per ryškus, nuo kurio skaudėjo akis ir galvą. Patalpose žiemą šalta (10-14oC), o vasarą karšta (iki 35oC). Administracija atsisako išmatuoti temperatūrą. Be to, kamerose pilna tarakonų, graužikų ir buitinių parazitų.

Nurodo, jog maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas pagal žmogaus poreikius. Maistas neskanus, o jo energetinė vertė yra nuo 1300 iki 1500 kcal, pareiškėjui tiek nepakako.

Pažymi, jog visi pažeidimai nebuvo smulkūs ar mažareikšmiai, tęsėsi beveik 16 mėn., todėl turėjo įtakos pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai.

Dėl visų išvardintų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, sveikatos sutrikimus, jautėsi žeminamas ir kankinamas. Atsižvelgiant į tai, kad pažeidimai tęsėsi nuolat, prašo priteisti 6 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 100-106). 

Atsakovas nurodo, jog laikymo sąlygos yra tinkamos. Atsakovo atstovo manymu, keliami reikalavimai yra nepagrįsti ir skundas turi būti atmestas.

Paaiškina, jog vadovaujantis Lukiškių TI-K galiojusių Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirstė tik griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 str. nuostatomis.

Kameros yra įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, III skirsnio normomis. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai).

Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kameros buvo centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Kamerose buvo įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx kaip ir numatyta HN 134:2015 14 p. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkėsi savo kamerose, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu "Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo", Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus, todėl Vilniaus PN pareiškėjo teisės nusiprausti nepažeidė.

Pažymi, jog vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu. Valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui buvo nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Maistas buvo gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų.

Paaiškino, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl 6 300 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, laikotarpiu nuo 2018-02-28 iki 2019-06-28 atlyginimo. Teismas pažymi, kad iš atsakovo atsiliepimo ir pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019-05-23 iki 2019-06-06 buvo išvykęs iš Vilniaus pataiso namų į Kauno tardymo izoliatorių, todėl teismas vertins pareiškėjo kalinimo sąlygas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2018-02-28 iki 2019-05-23 ir nuo 2019-06-06 iki 2019-06-28 (toliau – ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008, Nr. A502–734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas nurodo, jog buvo pažeisti jam priklausantys gyvenamojo ploto reikalavimai. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus. Šie dvasiniai išgyvenimai pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu ir kitais nepatogumais, pareiškėjo dvasinei pusiausvyrai padarė neigiamą įtaką.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 111 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2. punktas). 

Atsakovės atstovas atsiliepime pateikė detalią išklotinę (b. l. 100-102), kuriose Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus duomenis bei atsižvelgus į teisės aktuose nustatytus gyvenamojo ploto reikalavimus nuteistiesiems bei tai, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo kalinami 1 arba 2 asmenys, darytina išvada, kad teisės aktų nustatytas gyvenamojo ploto reikalavimas nuteistiesiems nebuvo pažeistas, kadangi pagal pateiktus duomenis (b. l. 100-102) pareiškėjui visose kamerose tenkantis plotas sudarė daugiau nei 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, jog gyvenamojo ploto reikalavimai ginčo laikotarpiu nebuvo pažeisti, pareiškėjo argumentas dėl per mažo gyvenamojo ploto vertintinas kaip nepagrįstas ir yra atmetamas.

        Pareiškėjas skunde teigė, jog nuteistiesiems neužtikrinama teisė pakankamai laiko pasivaikščioti. Pareiškėjas nurodo, jog turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui.

Teismas pažymi, jog pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 21–22 punktai, kurie numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Remiantis Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, jog neatitinka Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatoms. Pažymėjo, jog šiame pranešime yra įtvirtintas reikalavimas suteikti suimtajam ar nuteistajam galimybę ne mažiau nei aštuonias valandas praleisti lauke, tačiau minėto pranešino 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Pažymėtina, kad toks pat, vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą nemato pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisė pasivaikščioti būtų buvusi apribota ar pažeista. Konstatuotina, jog pareiškėjas savo skunde keldamas klausimą dėl pasivaikščiojimo trukmės apsiribojo tik deklaratyviais argumentais, kurie nėra pagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, jog jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nurodo, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1-264, asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Higienos normos HN 134:2015 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo patalpas.

Atsakovės atstovas nurodė, Vilniaus PN laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių yra suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais teisės aktų nepažeidė. EŽTT pažymi, kad tai, jog pareiškėjas dušu negali naudotis neribotai, nepablogina jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis (2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Teismas nenustatė duomenų, jog pareiškėjui būtų buvę nesudarytos galimybės ne rečiau kaip kartą į savaitę nusiprausti po dušu. Teismo vertinimu, pareiškėjas apsiriboja deklaratyviais teiginiais, kurie nėra pagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad kameros neatitiko higienos reikalavimų - buvo juntamas nemalonus kvapas, ventiliacija kamerose buvo neadekvati, kamerose buvo tarakonų, juntama didelė drėgmė, žiemą buvo šalta, o vasarą karšta, trūko natūralios šviesos.

Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad visos Vilniaus PN patalpos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V- 82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau - Taisyklės). Paaiškino, jog patalpos įrengtos vadovaujantis Taisyklių reikalavimais, todėl pareiškėjo skundo argumentai nėra pagrįsti.

Teismas akcentuoja, jog Taisyklių 11.5. p. nustatyta, kad „Gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai“, 11.6. nustatyta, kad „Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas“, 11.8. p. nustatyta, kad „Gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais“. Teismas pažymi, jog pagal atsakovo pateiktą informaciją, Vilniaus PN nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra įrengtos tinkamai ir atitinka nustatytus Taisyklių reikalavimus, iš bylos medžiagos patalpų įrengimo pažeidimų neužfiksuota. Akcentuotina, jog šiuo atveju teismas neturi galimybės nustatyti, ar ginčo laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo kalinimo sąlygos, susijusios su apšvietimu bei ventiliacija, kadangi ginčo laikotarpiu pareiškėjo kalinimo patalpoje patikrinimai nebuvo atlikti.

Šiuo aspektu pasisakytina, jog remiantis atsakovo pateiktais Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktais (2019 m. sausio 15 d. Nr. (10-12 15.4.8) PA-106; 2018 m. vasario 28 d. Nr. (10-12 15.4.8) PA-613), pažeidimų, susijusių su laisvės atėmimo vietos atitiktimi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) reikalavimams, Lukiškių TI-K nustatyta, tačiau pažeidimai operatyviai pašalinti (b. l. 109-117). Teismas pabrėžia, jog nors iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų, atsakymuose pažeidimų nenustatyta, minėti Lukiškių TI-K administracijos atsakymai apskųsti nebuvo. Todėl atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl blogų kalinimo sąlygų, susijusių su kamerų higienos reikalavimais (apšvietimu, ventiliacija, drėgme, tarakonų, graužikų buvimu bei temperatūra) vertintini tik kaip deklaratyvūs, todėl atmestini.

Pareiškėjas skundėsi, jog maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas pagal žmogaus poreikius. Maistas neskanus, o jo teikiama energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, todėl pareiškėjui, kaip sportuojančiam vyrui, tokio maisto kiekio neužteko.

Atsakovės atstovas nurodo, jog suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K savarankiškai nesudaro valgiaraščių nuteistiesiems ir (arba) suimtiesiems. Aktualūs ginčo laikotarpiui valgiaraščiai, taikomi laisvės atėmimo įstaigose laikomiems asmenims, yra patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-04-29 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (aktualus iki 2014-07-01), 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (aktualus iki 2018-01-01), 2017-06-14 įsakymu Nr. V-257 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (aktualus iki 2018-01-01), 2017-11-07 įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ (aktualus nuo 2018-01-01). Valgiaraščius parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui buvo nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Maistas buvo gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų.

Teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos maisto energetinės vertės yra neįrodyti, nes pareiškėjas nekonkretizavo, kokiais laikotarpiais jam buvo tiekiamas netinkamos energetinės vertės maistas, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, taip pat nėra įrodymų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamos energetinės vertės maisto ar kad maistas pareiškėjui nebuvo suteiktas.

Pareiškėjas skundžia faktą, jog buvo perkeliamas iš kameros į kitą kamerą apie 50 kartų. Taip pat pabrėžė, jog Lukiškių TI-K administracija taikė tokią praktiką, kad jeigu nuteistasis pateikdavo prašymą ar skundą dėl administracijos veiksmų ar ribojimų, nuteistasis būdavo perkeliamas į kitą kamerą. Mano, jog toks gyvenamosios vietos keitimas buvo ne kas kita, o užslėptas moralinis ir psichinis gniuždymas, dėl ko pareiškėjas patyrė nepatogumų.

Vilniaus PN atsiliepime nurodė, jog vadovaujantis Lukiškių TI-K galiojusiu Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, įgyvendinat nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimo įstaigoje bei siekiant aprūpinti kiekvieną atvykusį asmenį miegamąja vieta, tuo pačiu mažinant suimtųjų (nuteistųjų) autoagresijos atvejus, tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto tik griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir BVK 70 straipsnio nuostatomis.

Teismas paaiškina, jog iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjo dažnas perkėlimas (b. l. 100-102) buvo nulemtas paties pareiškėjo skundų dėl kalinimo sąlygų. Taip pat, iš BVK 70 straipsnio nuostatų matyti, kad tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsakovo atstovas paaiškino, kad suimtieji apgyvendinami atsižvelgiant į vidaus tvarkos reikalavimus, siekiant užkardyti konfliktines situacijas, ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Be to, nuteistieji, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras.

Teismo vertinimu, šie atsakovo atstovo nurodyti kriterijai objektyviai pateisinami, siekiant tinkamai atlikti įstatymu pavestą funkciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, jog buvo perkeltas apie 50 kartų, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas buvo perkeltas 19 kartų. Teismo vertinimu, pareiškėjo perkėlimas iš dalies buvo nulemtas paties pareiškėjo veiksmų – iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas daug kartų su įvairiais skundais (b. l. 122-276) kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, įkalinimo įstaigos administracija perkėlimą vykdė paties pareiškėjo iniciatyva, siekiant užtikrinti geresnes kalinimo sąlygas pareiškėjui. Kaip minėta, ne pareiškėjui, o Lukiškių TI-K administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Be to, darytina išvada, jog pareiškėjo dažni perkėlimai iš vienos kameros į kitą buvo nulemti pareiškėjo skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Apibendrindamas teismas pabrėžia, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo pažeista jo garbė ir orumas naudojantis sanitariniu mazgu. Paaiškino, jog tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, kuris atskirtas 1,35 m. sienele, kuri neužtikrina pareiškėjo privatumo ir higienos.

Teismas pažymi, jog pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas įrengiant duris arba kitu būdu (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Taigi, įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas didžiąją dalį laiko praleido kartu su kitais asmenimis (b. l. 100-102), be to, jis galėjo būti matomas pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris blogino jo buvimo įkalinimo įstaigoje sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kartu pažymėtina, kad nuo 2018-03-03 iki 2018-03-05, 2018-03-30, 2018-04-26, 2018-05-18, 2018-08-01, 2018-09-21, 2018-10-06, nuo 2018-10-25 iki 2018-10-26, 2018-12-04, 2019-02-07, nuo 2019-03-01 iki 3019-03-05, nuo 2019-03-15 iki 2019-03-18, nuo 2019-03-20 iki 2018-03-27, nuo 2019-04-08 iki 2019-05-07, nuo 2019-05-10 iki 2019-05-22, 2019-06-07, nuo 2019-06-08 iki 2019-06-28 pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl šiomis dienomis pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Teismas nurodo, jog EŽTT bei LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

Teismas pažymi, kad Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad kamerose, kuriose jis kalėjo, sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas truko 472 paras.

Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kyla pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 6 300 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas dalį laikotarpio kamerose buvo kalinamas vienas, todėl šiomis dienomis pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

 Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje A-2299-525/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju - 1 400 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 5 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo H. E. E. (H. E. E.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui H. E. E. (H. E. E.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 400 Eur (tūkstantį keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.