Civilinė byla Nr. 3K-3-302/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.4; 42.11.5; 44.5.2.17 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. liepos 2 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos
pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. A. G. ir atsakovės A. M. M. kasacinius
skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. A. G.
ir J. P. ieškinį atsakovei A. M. M. dėl
pinigų ir turto priteisimo bei atsakovės A. M. M. priešieškinį ieškovui R. A. G.
dėl dokumentų grąžinimo; trečiasis asmuo J. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai 2008 m. sausio 28 d. kreipėsi į
teismą, prašydami: priteisti ieškovei iš atsakovės 55 400 Lt; pripažinti ieškovo
ir atsakovės 1997 m. liepos 18 d. sudarytą susitarimą, kuriuo atsakovė
įsipareigojo neatlygintinai perduoti ieškovo nuosavybėn 19/57 dalių 0,57 ha
žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), vertė – 208,66 Lt) ir 0,71 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 1000 Lt) (duomenys neskelbtini), už atsakovei
paliktas statybines medžiagas; priteisti ieškovui iš atsakovės nurodytus žemės
sklypus.
Ieškovai nurodė, kad 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo
sutartimi ieškovė nusipirko iš atsakovės namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini); nors tuo metu žemė
negalėjo būti parduota, sumokėjo 2000 rublių už namą ir 3000 rublių už žemės
sklypą. 1990–1993 m. ieškovės atstovas – ieškovas – suvežė prie nupirkto namo statybinių
medžiagų dviejų aukštų namui statyti, iš viso – už 15–20 tūkstančių rublių.
Suvežus statybines medžiagas paaiškėjo, kad atsakovė pardavė ne jai, bet
trečiajam asmeniui priklausantį namą, ir Lazdijų rajono apylinkės teismas 1993
m. birželio 28 d. sprendimu pripažino 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo
sutartį negaliojančia. Dėl to, ieškovės teigimu, jai iš atsakovės priteistina 55
400 Lt, nes tiek dabartiniu metu kainuoja analogiška sodyba tai, kurią buvo
įsigijusi 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Ieškovas nurodė,
kad jis nepasiėmė statybinių medžiagų, vėliau leido atsakovei jas parduoti, o atsakovė
pažadėjo atsiskaityti už jas, perleisdama ieškovui 80–90 arų žemės sklypą prie
ežero, kai jai bus atkurta nuosavybės teisė. Ieškovo teigimu, 1997 m. liepos 18
d. atsakovė suteikė jam įgaliojimą nuosavybės teisės į žemę atkūrimo dokumentams
tvarkyti, kad ji galėtų greičiau atsiskaityti su ieškovu už statybines
medžiagas žeme, 1999 m. vasario 24 d. ir 2004 m. kovo 3 d. atsakovei atkurta
nuosavybės teisė į žemę, tačiau ji atsisako vykdyti šalių susitarimą, kurio
buvimą patvirtina nurodyto įgaliojimo suteikimas, garso įrašai, šalių
paaiškinimai, rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai.
Atsakovė priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovą grąžinti
jai nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus; ieškinį dėl pinigų ir turto
priteisimo atmesti.
Atsakovė nurodė, kad nebuvo jokio susitarimo dėl
žemės perleidimo ieškovui; pagal 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo
sutartį ieškovas pirko tik namelį, už kurį sumokėjo 2000 rublių, o žemės
nepirko. Atsakovės teigimu, 2000 rublių ji negrąžino, nes teismas, pripažinęs
negaliojančia 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, neįpareigojo jos
grąžinti šios sutarties pagrindu gautų pinigų, ieškovai aukštesnės instancijos
teismo neprašė įpareigoti atsakovę grąžinti sumokėtus 2000 rublių, be to, ieškovai
sakė, kad jiems pinigų nereikia, ir taip praleido ieškinio senaties terminą
pažeistoms teisėms ginti (1964 m. CK 84 straipsnis).
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Lazdijų rajono apylinkės
teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu patenkino ieškinio reikalavimo
priteisti 55 400 Lt dalį dėl atsakovės sumokėtų bylos nagrinėjimo metu 2000 Lt;
kitą ieškinio dalį ir priešieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad Lazdijų rajono apylinkės
teismo 1993 m. birželio 28 d. sprendimu pripažinta negaliojančia ieškovės ir
atsakovės 1990 m. liepos 25 d. sudaryta gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo
sutartis; šis teismo sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993 m. rugpjūčio
16 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Teismas nurodė, kad atsakovė privalo tai,
ką gavo pripažinto negaliojančiu sandorio sudarymo metu, grąžinti, taikant piniginį
ekvivalentą, galiojusį tuo metu, kai ji gavo tai, ką privalo grąžinti.
Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu sumokėjo ieškovei 2000
Lt, teismas sprendė, kad ši sutiko su tokia suma, todėl laikė, jog atsakovė
visiškai atsiskaitė su ieškove. Dėl reikalavimo priteisti 55 400 Lt teismas nurodė, kad
ieškovų pateikta turto vertinimo ataskaita sudaryta pagal dabartiniu metu
esančią situaciją, kai gyvenamasis namas yra pagerintas, be to, turto vertė apskaičiuota
įvertinus ir žemės sklypą, tuo tarpu byloje, išskyrus ieškovų paaiškinimus, nėra
įrodymų, jog ieškovė pirko ir žemės sklypą. Teismas sprendė, kad ieškinio
reikalavimas priteisti iš atsakovės 55
400 Lt yra visiškai nepagrįstas. Dėl reikalavimo pripažinti sudarytu 1997 m. liepos
18 d. ieškovo ir atsakovės susitarimą perduoti neatlygintinai ieškovo nuosavybėn
du žemės sklypus už ieškovo atsakovei paliktas statybines medžiagas teismas
nurodė, kad nors ieškovo pakviesti liudytojai patvirtino, jog jis buvo suvežęs
statybines medžiagas, tačiau atsakovė teigė, kad du iš šių liudytojų mato pirmą
kartą, todėl jų parodymai vertintini kritiškai; kiti liudytojai parodė priešingai,
t. y. kad atsakovė nepardavinėjo jokių statybinių medžiagų. Teismas pažymėjo,
kad ieškovas nesudarė su atsakove jokio susitarimo dėl statybinių medžiagų
saugojimo, jų pardavimo, todėl neturi pagrindo reikalauti jos atsakomybės už
šias medžiagas. Teismo nuomone, ieškovo pateikti slapti garso įrašai padaryti pažeidžiant
atsakovės teises, juose daug menamų klausimų, todėl tai nėra tinkami įrodymai. Teismas
sprendė, kad atsakovės suteiktas ieškovui 1997 m. liepos 18 d. įgaliojimas nepatvirtina,
jog buvo šalių susitarimas perduoti ieškovo nurodytus žemės sklypus jo
nuosavybėn, nes įgaliojimas duotas atstovauti atsakovei nuosavybės teisės į
žemę atkūrimo procese; byloje pateikti važtaraščiai, pareiškimai, nuotraukos
patvirtina tik statybinių medžiagų vežimo į Kapčiamiestį faktą ir jų buvimą,
tačiau iš jų negalima nustatyti, kokia buvo šių statybinių medžiagų vertė, ir
negalima daryti net prielaidos, kad ieškovo atvežtos statybinės medžiagos įrodo
ieškovo ir atsakovės susitarimo dėl žemės sklypų perleidimo buvimą. Teismas atmetė
atsakovės priešieškinį, nes ieškovas grąžinęs jai nurodytus dokumentus.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2010 m. vasario 17 d. nutartimi patenkino dalį ieškovų apeliacinio
skundo ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą pakeitė
– priteisė ieškovei iš atsakovės 43 000 Lt skolos; sprendimo dalį,
kuria atmesta likusi dalis ieškinio, paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo,
kad, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai iš atsakovės 55 400 Lt, pirmosios instancijos teismas
teisingai vertino, jog tai yra reikalavimas
grąžinti tai, ką atsakovė yra gavusi pagal 1990 m. liepos 25 d. pastatų
pirkimo–pardavimo sutartį, kuri 1993 m.
buvo pripažinta negaliojančia, ir, vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi,
taikė restituciją, nes, pripažinus sandorį negaliojančiu, šalis privalo grąžinti
kitai šaliai tai, ką yra gavusi pagal tokį sandorį. Atsakovė atsiliepime į ieškinį
prašė jį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, tačiau bylos nagrinėjimo
metu ji pripažino skolą ir 2009 m. kovo 23 d. pervedė į ieškovės sąskaitą
2000 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo
daryti išvados, kad ieškovė sutiko, jog atsakovė jai turi grąžinti tik 2000 Lt;
ieškovė to niekada nepripažino, po nurodytos sumos pervedimo palaikė ieškinio
reikalavimą priteisti 55 400 Lt. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi Lito komiteto 1993 m. birželio 14 d. nutarimu
„Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinųjų pinigų–talonų
išėmimo iš apyvartos“, nes Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 23 d. nutartyje civilinėje byloje E. S. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-151/2002,
nurodyta, kad nėra įstatymo, kuris tiesiogiai nustatytų piniginių vienetų vertės
ekvivalentiškumą keičiantis ekonominei situacijai; tokiais teisės aktais
negalima pripažinti Vyriausybės 1992 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 301,
Lietuvos Banko valdybos 1992 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 15, Lito komiteto
1993 m. birželio 14 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų
įvedimo ir laikinųjų pinigų–talonų išėmimo iš apyvartos“, nes jais buvo sprendžiama
dėl piniginių ženklų įvedimo, keitimo tvarkos, nominalų atitikmens ir
cirkuliacijos šalyje, o ne jų vertės vienodumo. Be to, teismas nenurodė, kodėl nesivadovauja ieškovės skaičiavimu, nors pagal įrodinėjimo
civiliniame procese taisykles grąžintiną
pinigų sumą litais privalo apskaičiuoti ir pateikti teismui šalys. Ieškovė, apskaičiuodama jos reikalaujamą iš atsakovės sumą, nurodė, kad 1990 m. jos sumokėtų
rublių, kurie išimti iš apyvartos, vertė gali būti nustatyta pagal tuo metu buvusią
rublio perkamąją galią, todėl ji reikalauja
55 400 Lt, t. y. tiek, kokia dabartiniu metu yra tos pačios sodybos rinkos
vertė. Teisėjų kolegija sprendė, kad jeigu
1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartis nebūtų panaikinta,
dabartiniu metu ieškovė būtų turėjusi nekilnojamąjį turtą, kurio rinkos vertė apie
50 000 Lt: iš Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos matyti, kad ieškovės
1990 m. įgyto ir 1993 m. tikrajam savininkui grąžinto gyvenamojo namo su priklausiniais ir 6 arų žemės sklypo
rinkos vertė 2008 m. rugpjūčio 22 d. – 55 400 Lt. Nors žemės sklypo 1990 m. ieškovė
nepirko, tačiau iš Kapčiamiesčio apylinkės liaudies deputatų tarybos 1990 m.
liepos 25 d. potvarkio Nr. 3 „Dėl žemės sklypo išskyrimo P. J., J.“ matyti, kad
prie perkamų pastatų ieškovei buvo skirta 6 arai žemės, todėl, teisėjų
kolegijos nuomone, ateityje ji būtų turėjusi galimybę išsipirkti nebrangiai iš
valstybės namų valdos žemės sklypą. Atsižvelgdama į tai, kad per aštuoniolika
metų pastatai galbūt buvo nedaug pagerinti, teisėjų kolegija sprendė, jog, taikant restituciją, atsakovė
privalo grąžinti ieškovei 45 000 Lt; 2000
Lt iš šios sumos atsakovė jau grąžino 2009 m. kovo 23 d., todėl iš jos priteistina 43 000 Lt. Dėl ieškinio
reikalavimo pripažinti sudarytą 1997 m.
liepos 18 d. susitarimą dėl dviejų žemės sklypų perdavimo ieškovo nuosavybėn už
atsakovės parduotas ieškovui priklausiusias statybines medžiagas teisėjų
kolegija nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl
liudytojų parodymų ir garso įrašų vertinimo ginčo klausimu. Teisėjų kolegija
sprendė, kad byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog 1991–1993 m. atsakovas
suvežė prie 1990 m. liepos 25 d. ieškovės nusipirkto iš atsakovės gyvenamojo namo
statybines medžiagas dviejų aukštų namui statyti; kai 1993 m. nurodyta sutartis
buvo pripažinta negaliojančia, jis šių statybinių medžiagų neišsivežė, vėliau leido
atsakovei jas pardavinėti; ši 1997 m. pažadėjo už statybines medžiagas
perleisti ieškovui nuosavybėn žemės sklypą, kai jai bus atkurta nuosavybės
teisė; nurodytas išvadas pagrindžia ieškovo paaiškinimai, rašytiniai įrodymai apie
statybinių medžiagų įsigijimą, atvežimą, taip pat liudytojų parodymai, šių
aplinkybių neneigė ir atsakovė; tai, kad ieškovas ir atsakovė 1997 m. tarėsi dėl
to, jog, atkūrus atsakovės nuosavybės teisę į žemę, ji perleis už statybines
medžiagas ieškovui žemės, patvirtina atsakovės suteiktas 1997 m. liepos 18 d. įgaliojimas
ieškovui atstovauti jai, sprendžiant žemės nuosavybės teisės atkūrimo klausimus,
taip pat liudytojų parodymai bei garso įrašuose užfiksuotų atsakovės ir
ieškovės pokalbių 2006-2007 m. turinys. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios
instancijos teismo nuomone, kad byloje
pateikti ieškovo ir atsakovės pokalbių įrašai padaryti pažeidžiant įstatymus,
atsakovės teises, ir nurodė, jog atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepagrindė, kokius
įstatymus pažeidė pokalbio įrašymas, tokių įstatymo pažeidimų nenurodė ir teismas.
Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo ir atsakovės pokalbiai buvo įrašyti ne slapta panaudojus specialiąsias
garso įrašymo priemones, bet pasinaudojus buitinio mobiliojo telefono diktofono
funkcija, todėl jie nepažeidžia atsakovės teisių ir yra leistini įrodymai. Iš įrašytų
pokalbių turinio galima spręsti, kad šalys bendravo žmogiškai, ieškovas reikalavo, jog, kaip buvo susitarę, už
statybines medžiagas atsakovė perrašytų jam
žemės sklypus, netgi sutiko, kad būtų perrašytas
tik vienas žemės sklypas; atsakovė pripažino, kad pardavė statybines medžiagas,
neneigė, jog už tai turėtų perduoti žemę
ieškovui, tik aiškino, kad to negali padaryti dėl jos vaikų prieštaravimo bei
dėl to, kad vienas iš žemės sklypų yra ne jos vienos, bet kelių bendraturčių. Vertinant
abiejų pokalbių turinį, teisėjų kolegijos nuomone, negalima daryti išvados, kad
atsakovė būtų provokuota pasakyti tai, kas naudinga ieškovui, kad pokalbio metu
buvo užduodami menami klausimai; ieškovas atvirai klausė, ar atsakovė pripažįsta
konkrečius faktus, atsakovė neneigė įsipareigojimo perduoti už statybines medžiagas
ieškovui žemės; be to, ginčo šalių pokalbiai įrašyti dar iki ieškovo kreipimosi
į teismą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje įrodyta, jog 1997 m. ieškovas
susitarė su atsakove, kad ši už parduotas ieškovui priklausiusias statybines medžiagas
atsiskaitys žeme, kai bus atkurta nuosavybės teisė. Kartu teisėjų kolegija
nurodė, kad 1997 m. atsakovė nebuvo konkrečios žemės savininkė, nuosavybės teisė
į žemę jai atkurta 1999 m., todėl laikytina, jog ginčo šalių susitarimas buvo tik
preliminarus, ir dėl to negalima pripažinti, kad ieškovas bei atsakovė susitarė
būtent dėl ieškovo reikalaujamų žemės sklypų perdavimo už statybines medžiagas.
Teisėjų kolegija sprendė, kad kai 1997 m. susitarimo metu nebuvo konkretaus objekto
– reikalaujamų žemės sklypų, – nėra teisinio
pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti 1997 m. liepos 18 d. sudarytą
susitarimą ir priteisti jam nurodytus žemės sklypus.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius
skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario
17 d. nutarties dalį, kuria padidinta iš atsakovės ieškovei priteista suma nuo
2000 Lt iki 43 000 Lt, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinis teismas, spręsdamas, kokią sumą
turi grąžinti ieškovei atsakovė už tai, ką yra gavusi pagal pripažintą
negaliojančia 1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo už 2000 rublių
sutartį, be teisinio pagrindo nustatė šią sumą pagal ginčo sodybos vertinimo
ataskaitą, sudarytą pagal 2008 m. rugpjūčio mėn. kainas, t. y. praėjus
septyniolikai metų po sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismo išvada, kad
jeigu nebūtų panaikinta 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovė
būtų turėjusi nekilnojamąjį turtą, kurio vertė artima 50 000 Lt, teisiškai
nepagrįsta – nenurodyta jokio įstatymo ar kito teisės akto, kuris leistų daryti
tokią išvadą. Teismas, spręsdamas šį klausimą, netaikė įstatymo analogijos,
nors nagrinėjamu atveju buvo tokia galimybė. Panašiose bylose kasacinio teismo
nurodyti teisės šaltiniai: Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas, Vyriausybės
1997 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 1109 „Dėl gyventojų santaupų atkūrimo
akcinėje bendrovėje Lietuvos taupomajame banke“, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2002 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje E. S. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-151/2002). Teismas visiškai
nepagrįstai nurodė, kad atsakovė nepateikė grąžintinos sumos apskaičiavimo,
todėl vertino tik ieškovės pateiktąjį. Atsakovė, sumokėdama bylos nagrinėjimo
metu atsakovei 2000 Lt, laikė, kad tai – ieškovei grąžintina suma, kuri
atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, geros moralės principus, taip pat
kasacinio teismo praktiką. Taikant įstatymo analogiją, skola ieškovei taip pat
būtų 2000 Lt, nes tokia suma ieškovei būtų grąžinama atkuriant indėlį, jeigu
ieškovės lėšos būtų laikomos valstybinių bankų sąskaitose (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. garažų statybos ir
eksploatavimo bendrija „Šviesoforas“, bylos Nr. 3K-3-575/2001; 2002 m.
sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje E. S.
v. J. S., bylos Nr. 3K-3-151/2002). Teismas apskritai netyrė atsakovės
argumento, kad ieškovų pateikta turto vertinimo ataskaita negali būti pagrindas
priteisti ieškovės reikalaujamą 55 400 Lt sumą, nes šiuo konkrečiu ginčo atveju
tai neteisinga nei laiko, nei piniginio ekvivalento, nei infliacijos atžvilgiu.
2. Apeliacinis teismas pažeidė įrodinėjimo ir
įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju
apeliacinės instancijos teismas neanalizavo įrodymų dėl atsakovės grąžintinos
sumos dydžio, laiko, piniginio ekvivalento, nors ieškinio kaina akivaizdžiai
nepagrįsta ir nelogiška. Teismo išvada, kad ieškovė niekada nepripažino, jog
jai grąžintina suma yra 2000 Lt, kuri buvo sumokėta teismo proceso metu, yra
nepagrįsta. Ieškovė pirmosios instancijos teisme pripažino, kad niekada neprašė
atsakovės grąžinti skolos ir jai atsakovės pinigai nereikalingi. Be to,
pradiniame ieškinyje ieškovai reikalavo grąžinti 2000 Lt, tačiau, pasikeitus
ekonominei situacijai, išaugus nekilnojamojo turto kainoms, 2008 m. rugpjūčio
mėn. patikslino ieškinį, prašydami priteisti 55 400 Lt, grįsdami šią sumą turto
vertinimo ataskaitoje nustatyta ginčo turto verte 2008 m. rugpjūčio 22 d., nors
1990 m. mokėjo už ginčo turtą 2000 rublių. Apeliacinis teismas sprendimą
grindė prielaidomis: teismas nurodė, kad nors 1990 m. ieškovė nepirko
žemės prie pastatų, tačiau ateityje ji būtų turėjusi galimybę išsipirkti namų
valdos žemės sklypą iš valstybės nebrangiai, per aštuoniolika metų pastatai
galbūt buvo nedaug pagerinti, todėl sprendė, jog atsakovė privalo sumokėti
ieškovei 45 000 Lt. Apeliacinis teismas nevertino, kad ginčo namas šiuo
metu yra suremontuotas, 1990 m. jis buvo gerokai prastesnės būklės. Be to,
žemės sklypas, kuriame yra šis namas, niekada nebuvo sandorio ar šalių ginčo
objektas. Pastatai ir žemės sklypas yra trečiojo asmens nuosavybė.
3. Apeliacinis teismas, vertindamas byloje esančius
garso įrašus, pažeidė CPK 177 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje
byloje R. M. v. A. L., bylos Nr.
3K-3-1406/2002, pateiktų išaiškinimų, kad, užduodant menamus klausimus,
formuluojant juos sau naudinga linkme, padaryti garso įrašai negali būti laikomi
tinkamais įrodymais; be to, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė,
turi būti sprendžiama individuliai kiekvienoje byloje, atsižvelgiant į įrašo
padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. Ginčo atveju pokalbių
įrašai padaryti pažeidžiant įstatymą, t. y. užduodant menamus klausimus,
suformuluotus palankiai ieškovui, dalyvaujant ieškovo advokato padėjėjai
(atsakovė apie tai nežinojo). Apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų
visumos, taip pat to, ar ieškovė tinkamais, patikimais, leistinais įrodymais
įrodė realų reikalaujamos priteisti sumos dydį.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 17
straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą: atsakovės dalyvavimas apeliacinės
instancijos teisme buvo pripažintas būtinu, tuo tarpu ieškovė teismo posėdyje
nedalyvavo, todėl bylos aplinkybės negalėjo būti tinkamai ir visapusiškai
ištirtos. Teismo sprendimas neatitinka teisingumo principo, nes iš atsakovės
atimtas ne tik jos turimas vienintelis turtas
– žemės sklypas, bet ir paskutinis gyvenimo šaltinis – 299 Lt
pensija.
Atsiliepime į atsakovės
kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma,
kad:
1. Apeliacinis teismas, spręsdamas
dėl ieškovei priteistinos iš atsakovės sumos dydžio, pagrįstai rėmėsi sodybos vertinimo
ataskaita, sudaryta pagal 2008 m. rugpjūčio mėn. kainas. Nagrinėjamos
situacijos ypatumas yra tas, kad turto vertės ekvivalentiškumas neapibrėžtas
teisės aktuose ir yra vertinamojo pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006
m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Marijampolės rajono vyriausiasis prokuroras v. Lietuvos Respublikos
Vyriausybė, Marijampolės apskrities viršininko administracija ir kt., bylos
Nr. 3K-7-608/2003, išaiškinta, kad rublių, investicinių čekių, kurie išimti iš
apyvartos, vertė gali būti nustatyta pagal tuo metu buvusią rublių ar investicinių
čekių perkamąją galią. Dėl to, panaikinus 1990 m. liepos 25 d. pastatų
pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė privalo grąžinti ieškovams tokią sumą, kuri
atitinka pirkimo–pardavimo sutarties metu buvusių pinigų vertę, t. y. jų
perkamąją galią. Siekiant įrodyti ieškinio pagrįstumą, buvo atliktas 1990 m.
liepos 25 d. sandorio dalyku buvusio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, taip
pat šešių arų žemės sklypo, kuriame jie yra, vertinimas, pagal kurį dabartiniu
metu nurodytas turtas kainuotų 55 400 Lt. Apeliacinės instancijos teismas,
remdamasis turto vertinimo ataskaita, vadovaudamas teisingumo, protingumo,
sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), priteisė iš atsakovės
teisingą sumą.
2. Kasacinio skundo argumentai, kad skola ieškovei
yra 2000 Lt, nes tokia suma jai būtų grąžinta atkuriant indėlį, jeigu ieškovės
lėšos būtų laikytos banke, yra nepagrįsti, nes šalių ginčas vyksta ne dėl
paskolos ekvivalento nustatymo, bet dėl restitucijos būdo ir piniginio
ekvivalento nustatymo. Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Marijampolės
rajono vyriausiasis prokuroras v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Marijampolės
apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-7-608/2003,
išaiškinta, kad rublių, investicinių čekių, kurie išimti iš apyvartos, vertė
gali būti nustatyta pagal tuo metu buvusią rublių ar investicinių čekių
perkamąją galią. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jeigu nebūtų
panaikinta 1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovė
būtų turėjusi nekilnojamąjį turtą, kurio vertė apie 50 000 Lt, padaryta
vadovaujantis įstatymais, atitinka formuojamą teismų praktiką.
3. Apeliacinis teismas, vertindamas garso įrašus,
nepažeidė įrodymus, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės
normų. Nei atsakovė, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė įstatymų, kurie
buvo pažeisti darant nurodytus pokalbių įrašus. Ieškovo ir atsakovės pokalbiai
įrašyti ne slapta panaudojus specialiąsias garso įrašymo priemones, bet
pasinaudojus mobiliojo telefono garso įrašymo funkcija, todėl šalių pokalbių
įrašai laikytini leistinais įrodymais. Šie įrašai nepažeidžia atsakovės teisių,
nes šalys bendravo žmogiškai, atsakovė nebuvo provokuojama sakyti tai, kas
naudinga ieškovui, jai nebuvo užduodama menamų klausimų. Apeliacinis teismas
įvertino įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu
aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Įstatymo reikalavimas vertinti
įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo
išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą
įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje
byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr.
3K-3-156/2009).
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lazdijų rajono
apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo, Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutarties
dalis, kuriomis atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti galiojančiu 1997 m.
liepos 18 d. susitarimą, kuriuo atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovui
neatlygintinai du žemės sklypus Lazdijų rajone, Kalvių kaime, dėl šios dalies
priimti naują sprendimą – patenkinti nurodytą ieškinio reikalavimą; kitą
sprendimo ir nutarties dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Teismai pažeidė sutarčių ir preliminariųjų
sutarčių sudarymą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos
teismas, pripažinęs sutartį preliminariąja, nepagrįstai netenkino reikalavimo
pripažinti galiojančiu ieškovo ir atsakovės 1997 m. liepos 18 d. susitarimą dėl
žemės sklypų neatlygintinio perdavimo, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo
principais. Teismas pripažino, kad 1997 m. ieškovas iš tiesų susitarė su
atsakove, kad ji už parduotas ieškovui priklausančias statybines medžiagas
atsiskaitys su ieškovu žeme, į kurią jai bus atkurta nuosavybės teisė, tačiau dėl
to, jog atsakovei žemė buvo grąžinta tik 1999 m., teismas sprendė, kad 1997 m.
šalių sudarytas susitarimas buvo preliminarus, ir priėjo prie išvados, kad kai
susitarimo metu nebuvo konkretaus objekto, t. y. reikalaujamų žemės sklypų,
nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti nurodytą
susitarimą sudarytu. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada paneigia
preliminariosios sutarties esmę. Pagal CK 6.165 straipsnį preliminariosios
sutarties bruožai yra tokie: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti
kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių susitarimas dėl būsimos pagrindinės
sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia,
terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo
įforminimas rašytine forma. Preliminariąja sutartimi leidžiama susitarti dėl
objekto, kurio viena šalis neturi, pirkimo–pardavimo ateityje. Dėl to
nagrinėjamu atveju šalys galėjo susitarti dėl žemės sklypų, kurių atsakovė dar
neturėjo nuosavybės teise, perdavimo ateityje. Neįvykdžius nurodyto susitarimo,
atsakovei turi būti taikoma civilinė atsakomybė.
2. Teismai pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą
reglamentuojančiais teisės normas (CPK 178, 189 straipsniai), nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime „Dėl
Civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų
praktikoje“, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 20 d. nutartyje
civilinėje byloje M. B. v. Antstolių
kontora prie Kauno miesto apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-674/1999; 2005
m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje E.
T. v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-370/2005; 2006 m. sausio 4
d. nutartyje civilinėje byloje A. K.
v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2006 m. kovo 27 d. nutartyje
civilinėje byloje M. K., H. V. v.
ŽŪB „Panerys“, bylos Nr. 3K-3-220/2006, suformuotos šių normų aiškinimo ir
taikymo praktikos. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad po 1990 m.
liepos 25 d. gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovas supirko
ir nuvežė prie šio namo statybinių medžiagų, kurias po to, kai 1993 m. teismo
sprendimu nurodyta sutartis buvo panaikinta, pardavė atsakovė. Atsakovė
negrąžino už parduotas ieškovo statybines medžiagas gautų pinigų, tačiau
pažadėjo už jas perduoti ieškovui 90 arų žemės, kai jai bus atkurta nuosavybės
teisė. Dėl to atsakovė 1997 m. liepos 18 d. davė ieškovui įgaliojimą, kad šis
padėtų sutvarkyti nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus, ir tą pačią dieną buvo
sudarytas ginčo šalių susitarimas, kuriuo atsakovė įsipareigojo perduoti
neatlygintinai ieškovo nuosavybėn 90 arų žemės. Ginčo šalių susitarimo dėl
žemės sklypų perleidimo aplinkybes patvirtina ne tik atsakovės 1998 m. liepos
18 d. suteiktas įgaliojimas, patvirtinantis šalių santykius, pasitikėjimą, bet
ir ieškovo paaiškinimai, liudytojų parodymai, garso įrašai, kuriuose atsakovė
pripažįsta nurodytą susitarimą. Iki ieškinio pateikimo atsakovė žadėjo įvykdyti
susitarimą dėl žemės sklypų ieškovui perleidimo, tačiau teisme ėmė nesąžiningai
jį neigti; atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad ji 1990 m. pardavė
jai nepriklausančius pastatus.
3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.165
straipsnio 4 dalį. Teismas laikė įrodytomis bylos aplinkybes dėl ieškovo pirktų
statybinių medžiagų ir kad jos buvo parduotos atsakovės, taip pat kad buvo
ginčo šalių susitarimas dėl žemės sklypų perdavimo ieškovui, tačiau visiškai be
pagrindo atsisakė pripažinti, jog, atsakovei neįvykdžius preliminariosios
sutarties, jis patyrė nuostolių ir nepagrįstai nepriteisė iš atsakovės šiems
nuostoliams atlyginti jo nurodytų žemės sklypų. Nekvestionuotina, kad
preliminariosios sutarties nevykdymo atveju turi būti atlyginama tiesioginė
žala (nuostoliai), t. y. derybų išlaidos, nebent šalys būtų susitarusios kitaip.
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyta, kad ir ikisutartinių prievolių
pažeidimo atveju galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai
teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai reikalautų, jog nukentėjusiai
sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse
derybose dėl sutarties sudarymo turėtos išlaidos, tačiau ir prarastos
konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti.
Prarastos galimybės piniginė vertė galėtų būti nustatoma taikant CK 6.258
straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą. Nagrinėjamu atveju dėl
nesąžiningo atsakovės elgesio ieškovas patyrė nuostolių dėl prarastos piniginės
vertės galimybės, nes už atsakovei perduotų medžiagų vertės sumą jis būtų galėjęs
gauti bent minimalias palūkanas ar nusipirkti kitą žemės sklypą pagal tuo metu
buvusią rinkos kainą. Teismai neanalizavo nurodytų aplinkybių ir nesprendė
ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo klausimo, nors atsakovės nesąžiningumas
yra akivaizdus.
4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių
ginčą, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principais, liko neįvykdyta pagrindinė teismo funkcija – teisingai
išspręsti šalių ginčą (Konstitucijos 109 straipsnis, Teismų įstatymo 1
straipsnio 1 dalis, CPK 6 straipsnis), nes dėl preliminariosios sutarties
nevykdymo ieškovo patirti nuostoliai jam neatlyginti.
Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovė
prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismų sprendimo ir nutarties dalį
palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Teismai teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovo
reikalavimo pripažinti sudarytu 1997 m. liepos 18 d. susitarimą dėl žemės
sklypų perleidimo ieškovui. Tikroji ginčo esmė yra ta, kokią pinigų sumą turi
grąžinti atsakovei ieškovei dėl to, kad pagal 1990 m. liepos 25 d. pastatų
pirkimo–pardavimo sutartį, kuri pripažinta negaliojančia 1993 m. teismo
sprendimu, yra gavusi 2000 rublių. Nepaisant to, kad ieškovė praleido ieškinio
senaties terminą kreiptis dėl jos teisių gynimo, atsakovė sumokėjo jai gera
valia 2000 Lt, nors, skaičiuojant grąžintiną sumą pagal piniginio ekvivalento
skaičiavimo taisykles, ši suma būtų gerokai mažesnė, t. y. 20 Lt. Ieškovė,
reikalaudama priteisti iš atsakovės 55 400 Lt, ieškovas – perleisti jam žemės
sklypus neva už atsakovei paliktas statybines medžiagas, siekia pasipelnyti ir
praturtėti ieškovės sąskaita.
2. Teismai nepažeidė sutarčių sudarymą ir
preliminariąsias sutartis reglamentuojančių teisės normų. 1997 m. liepos 18 d.
atsakovės išduotą ieškovui įgaliojimą atstovauti jai, tvarkant nuosavybės
teisės į žemę atkūrimo dokumentus, jis nepagrįstai ir neteisėtai laiko
preliminariąja sutartimi dėl jo nurodytų žemės sklypų perleidimo, taip pat
neteisėtai remiasi naujojo CK nuostatomis. Teismai teisingai nustatė, kad
ieškovas neįrodė, jog sudarė su atsakove susitarimą dėl statybinių medžiagų
saugojimo ir pardavimo mainais į žemės sklypus. Kai tokio susitarimo nebuvo
sudaryto, nėra pagrindo jį pripažinti.
3. Teismai nepažeidė įrodymus ir įrodinėjimą
reglamentuojančių teisės normų (CPK 178, 185, 189 straipsniai). Atsakovė
bylos nagrinėjimo metu grąžino ieškovei tai, ką ji buvo gavusi pagal pripažintą
negaliojančia 1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. sumokėjo
2000 Lt. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai nepatvirtino, kad atsakovė
pardavinėjo ieškovo statybines medžiagas. Ieškovas neįrodė, kad atsakovė
pažadėjo perleisti jam neva už parduotas statybines medžiagas žemės, nes tuo
metu atsakovė žemės neturėjo, be to, nepardavinėjo jokių statybinių medžiagų.
Be kita ko, ieškovas net neapskaičiavo neva atsakovės parduotų statybinių
medžiagų kainos.
4. Ieškovo pateiktus garso įrašus pirmosios
instancijos teismas pagrįstai laikė neleistinais įrodymais, nes jie padaryti
pažeidžiant atsakovės teises. Teismas nustatė, kad, darant nurodytus įrašus,
kartu su ieškovu dalyvavo jo advokato padėjėja, atsakovė nežinojo šios
aplinkybės, todėl buvo nelygiavertėje padėtyje. Be to, pokalbių metu atsakovei
buvo užduota daug menamų klausimų. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo pateikti
garso įrašai nėra leistina įrodinėjimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002
m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-1406/2002; 2004 m. vasario 23 d. nutartis
civilinėje byloje B. P. v. J. M.,
bylos Nr. 3K-3-136/2004).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus
(nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą
kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar
teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai
kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar
tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą civiliniame procese.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama,
kad pagrindinis bet kurio teismo proceso tikslas yra teisingai išnagrinėti
bylą, siekiant nustatyti joje materialiąją tiesą. Teismo pareiga – ištirti
visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje V. Š. v. A. .T., bylos Nr.
3K-3-691/2006, kt.).
Laikydamasi nurodytų nuostatų, teisėjų kolegija pasisako
dėl ieškovo ir atsakovės kasaciniuose skunduose keliamų teisės klausimų,
susijusių su byloje sprendžiamu ginču dėl pripažinto negaliojančiu nekilnojamojo
turto pirkimo–pardavimo sandorio teisinių padarinių ir po šio sandorio
negaliojimo fakto konstatavimo buvusių šalių santykių teisinio
kvalifikavimo.
Dėl pripažinto negaliojančiu
nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio teisinių padarinių
Atsakovės kasaciniame skunde teigiama, kad
apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kokią pinigų sumą turi ji grąžinti
ieškovei dėl to, jog yra gavusi 2000 rublių pagal 1990 m. liepos 25 d.
pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, kuri 1993 m. birželio 28 d. teismo sprendimu
pripažinta negaliojančia, neturėjo teisinio pagrindo nustatyti priteistiną sumą
pagal sodybos vertinimo ataskaitą, sudarytą pagal 2008 m. rugpjūčio mėn.
kainas, t. y. praėjus septyniolikai metų po sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija pažymi,
kad ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės 55 400 Lt faktiniu pagrindu
nurodytos tokios aplinkybės: 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė
nusipirko iš atsakovės gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, sumokėdama 5000 rublių
(2000 rublių – už pastatus, 3000 rublių – už žemę); sutartyje buvo nurodyta,
kad už turtą sumokėta 2000 rublių, nes tuo metu žemės nebuvo galima
parduoti; ieškovės atstovas – ieškovas – iki 1993 m. suvežė statybinių medžiagų
už 15–20 tūkstančių rublių naujam dviaukščiam namui statyti; 1993 m. paaiškėjo,
kad atsakovė pardavė ne jai, bet trečiajam asmeniui priklausantį namą; Lazdijų
rajono apylinkės teismas 1993 m. birželio 28 d. sprendimu pripažino 1990
m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia; atsakovė negrąžino pagal
nurodytą sutartį gautų pinigų, teigė, kad pinigus išleido, be to, ji augino penkis
vaikus, todėl ieškovė pinigų nereikalavo, o ieškovas leido atsakovei pardavinėti
statybines medžiagas; atsakovė visą laiką žadėjo atsiskaityti, kai jai bus
atkurta nuosavybės teisė į žemę, 1997 m. liepos 18 d. parašė ieškovui
įgaliojimą tvarkyti nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus, tačiau, kai 1999 m.
ir 2004 m. jai buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę, atsisakė atsiskaityti.
Pradiniu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš
atsakovės 5000 Lt už jai sumokėtus pagal 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo
sutartį 5000 rublių. Vėliau buvo pateiktas patikslintas ieškinys, kuriame ieškovė
padidino ieškinio reikalavimą, ir prašė priteisti iš atsakovės 55 400 Lt, remdamasi
tuo, kad, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, jai
turi būti kompensuota tai, ką ji prarado pripažinus negaliojančia nurodytą
sutartį; pagal nekilnojamojo turto vertintojų atliktą įvertinimą analogiška sodyba
tai, kurią buvo įsigijusi 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo
sutartimi, dabartiniu metu kainuotų 55 400 Lt.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio reikalavimą
priteisti iš atsakovės 55 400 Lt bylą nagrinėję teismai teisiškai kvalifikavo
kaip reikalavimą taikyti restituciją, kuri nebuvo pritaikyta, kai Lazdijų
rajono apylinkės teismas 1993 m. birželio 28 d. sprendimu pripažino
negaliojančia ieškovės ir atsakovės sudarytą 1990 m. liepos 25 d. pastatų
pirkimo–pardavimo sutartį. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai
šaliai grąžinama tai, ką ji yra perdavusi kitai šaliai, išieškant iš
nepagrįstai įgijusios šalies tai, ką ši yra nepagrįstai gavusi (CK 1.138
straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi,
kad restitucija yra pagrindinis, bet ne vienintelis sandorio negaliojimo
padarinys. Aplinkybės, kurios buvo pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu,
taip pat gali būti pagrindas taikyti civilinę atsakomybę (jeigu yra būtinosios
jos taikymo sąlygos) ir įpareigoti dėl sandorio negaliojimo kaltą asmenį
atlyginti padarytą žalą (nuostolius). Tai reiškia, kad nukentėjusi dėl sandorio
negaliojimo šalis gali reikalauti taikyti kaltajai šaliai civilinę atsakomybę
ir reikalauti nuostolių atlyginimo. Taigi dėl sandorio negaliojimo pažeistos
nukentėjusios šalies teisės gali būti ginamos ir šiai reikalaujant nuostolių
atlyginimo iš kaltos dėl sandorio negaliojimo šalies.
Remdamasi šioje konkrečioje byloje nustatytomis
aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad patikslinto ieškinio, kuriame
pradinio ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 5000 Lt padidintas
iki 55 400 Lt, pateikimas iš esmės reiškia, jog ieškovė papildė savo ieškinio
reikalavimo pagrindą ir prašė priteisti žalos, patirtos dėl pripažinto
negaliojančiu sandorio, atlyginimą. Nuostolių dydį ieškovė grindė turto, dėl
kurio buvo sudaryta 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis, rinkos
verte 2008 m. rugpjūčio 22 d., teigdama, kad jeigu nurodytas sandoris nebūtų
pripažintas negaliojančiu, ji būtų turėjusi tokios vertės turtą.
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytomis šalių ginčo aplinkybėmis (CPK 353
straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad yra visos būtinosios sąlygos taikyti
atsakovei civilinę atsakomybę ir įpareigoti atlyginti ieškovei nuotolius,
atsiradusius dėl pripažinto negaliojančiu sandorio: neteisėti veiksmai –
atsakovė pardavė jai nuosavybės teise nepriklausantį nekilnojamąjį turtą; žala
– ieškovė, praėjus trejiems metams po sandorio, kurio pagrindu ji manė įgijusi nuosavybės
teisę į nurodytą nekilnojamąjį turtą, sudarymo, privalėjo grąžinti šį turtą tikrajam
jo savininkui ir neteko galimybės turėti šį turtą nuosavybės teise; priežastinis
ryšys – ieškovė patyrė nurodytą žalą dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, kai ši pardavė
ne jos, bet trečiojo asmens nuosavybe esantį nekilnojamąjį turtą; kaltė –
atsakovės elgesys, kai ji pardavė trečiojo asmens nekilnojamąjį turtą, neatitiko
apdairiam, atidžiam, rūpestingam asmeniui (lot. bonus pater familias) keliamų reikalavimų.
Dėl atsakovės kasacinio skundo argumentų, kad
apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nekilnojamojo turto, dėl
kurio buvo sudaryta 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis, verte, nustatyta
praėjus septyniolikai metų po sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisėjų
kolegija pažymi, jog pagal vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų
– padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, t. y. nukentėjusysis turi
būti grąžintas į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu jam nebūtų padaryta žalos
(CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Siekiant įgyvendinti šį principą, žala turi būti
tiksliai įvertinta pinigais, atsižvelgiant į infliaciją, rinkos pokyčius, kitas
konkrečiu atveju svarbias aplinkybes. Nuo žalos padarymo iki teismo sprendimo
priėmimo gali praeiti nemažai laiko. CK 6.249 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos
trys alternatyvios turtinės žalos įvertinimo pinigais taisyklės. Bendroji
taisyklė yra ta, kad nuostoliai skaičiuojami pagal turto kainas, kurios galioja
teismo sprendimo priėmimo dieną. Jeigu kainų pagal nurodytą taisyklę taikymas galėtų
reikšti nukentėjusiojo arba nepagrįstą praturtėjimą (t. y. jam būtų kompensuota
daugiau, negu padaryta žalos), arba nevisišką žalos atlyginimą (jis nebūtų
visiškai grąžintas į padėtį, kuri būtų nepadarius žalos), įstatymo leidžiama
taikyti bendrosios taisyklės išimtis ir vadovautis kainomis, kurios buvo arba
žalos padarymo, arba ieškinio pareiškimo dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po to, kai 1990
m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia Lazdijų
rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 28 d. sprendimu, ginčo šalys
bendravo toliau, atsakovė 1997 m. liepos 18 d. parašė ieškovui įgaliojimą
tvarkyti nuosavybės teisės į žemę tame kaime, kuriame yra pripažinto
negaliojančiu sandorio dalyku buvęs turtas, atkūrimo dokumentus, vyko šalių
derybos dėl ieškovų patirtų neigiamų pripažinto negaliojančiu sandorio
padarinių kompensavimo žemės, į kurią atsakovei bus atkurta nuosavybės teisė,
dalimi; tai patvirtina 2006 m. liepos 4 d., 2007 m. birželio 21 d., 2007 m.
birželio 25 d. vykę ginčo šalių pokalbiai, kurių garso įrašus pateikė ieškovas,
taip pat šalių paaiškinimai teismo proceso metu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje konkrečioje
byloje susiklosčiusios neordinarios situacijos aplinkybes, remdamasi teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principais, pritaria apeliacinės instancijos teismo
išvadai, kad ieškovei priteistina iš atsakovės dėl pripažinto negaliojančiu
nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio suma gali būti nustatyta pagal
šio turto vertinimo 2008 m. rugpjūčio 22 d. kainomis ataskaitą, sumažinant joje
nurodytą turto vertę iki 45 000 Lt (2000 Lt atsakovė sumokėjo bylos nagrinėjimo
metu, t. y. 2009 m. kovo 23 d., todėl iš jos priteista 43 000
Lt).
Dėl atsakovės argumentų, kad nurodytoje turto
vertinimo ataskaitoje įvertinti ne tik pastatai, kurie buvo pripažinto
negaliojančiu sandorio dalykas, bet ir žemės sklypas, kuris nebuvo
pirkimo–pardavimo objektas, teisėjų kolegija pažymi, jog, bylos duomenimis, Kapčiamiesčio
apylinkės liaudies deputatų tarybos 1990 m. liepos 25 d. potvarkiu Nr. 3 „Dėl žemės
sklypo išskyrimo P. J., J.“ ieškovei prie perkamų pastatų buvo nuspręsta skirti
6 arus žemės. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovė,
būdama pastatų, dėl kurių buvo sudaryta 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo
sutartis, savininkė, būtų turėjusi realią ir teisėtą galimybę įsigyti namų
valdos žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis. Kai yra nustatytos tokios bylos
aplinkybės, nėra teisinio pagrindo sutikti su nurodytais kasacinio skundo
argumentais.
Dėl pirmiau išdėstytų motyvų, kad ieškovės patikslintas reikalavimas iš
esmės yra prašymas taikyti atsakovei civilinę atsakomybę ir įpareigoti
atlyginti žalą (nuotolius), teisėjų kolegija teisiškai kvalifikuoja apeliacinės instancijos teismo nustatytą priteistiną
sumą ne kaip restitucijos taikymą, bet kaip ieškovei dėl sandorio pripažinimo
negaliojančiu padarytos žalos (nuotolių) atlyginimą.
Dar kartą pabrėždama šioje konkrečioje byloje
sprendžiamo šalių ginčo ypatumus, teisėjų kolegija kartu nurodo, kad ieškovės elgesys
po 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kai
ji sutiko laukti, kol atsakovė turės pinigų skolai grąžinti, nesirūpino
įforminti jokių rašytinių dokumentų dėl skolos grąžinimo terminų ar
atsiskaitymo kitokiu būdu, šioje konkrečioje ginčo situacijoje vertintinas kaip
didelis jos neatsargumas, dėl kurio yra pagrindas sumažinti priteistiną žalos
atlyginimą (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi,
kad, bylos duomenimis, atsakovė turi bendrosios nuosavybės teise tik žemės ūkio
paskirties žemės (T. 3, b. l. 73-75), kitokio nekilnojamojo turto neturi, gauna
labai nedidelę (299 Lt) pensiją. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija
sprendžia, kad dėl sunkios atsakovės turtinės padėties taip pat yra pagrindas
sumažinti iš jos priteistiną ieškovei nuostolių atlyginimą (CK 6.282 straipsnio
3 dalis).
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja,
kad apeliacinės instancijos teismo nustatyta 45 000 Lt nuostolių atlyginimo
suma mažinama iki 22 500 Lt; atsižvelgiant į tai, kad bylos
nagrinėjimo metu atsakovė sumokėjo ieškovei 2000 Lt, iš jos priteisiama 20 500
Lt, atitinkamai pakeičiant apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl įrodymų ir įrodymų vertinimo
taisyklių
Atsakovės kasaciniame skunde teigiama, kad
apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius garso įrašus,
pažeidė CPK 177 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo pateiktų
išaiškinimų dėl šios proceso teisės normos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį
garso įrašai gali būti įrodinėjimo priemonė, jeigu jie padaryti nepažeidžiant
įstatymų. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi
būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į
įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. A. L., bylos Nr.
3K-3-1406/2002; 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje B. P. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-136/2004;
2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-302/2005; 2006 m. balandžio 19 d.
nutartis civilinėje byloje R. T. v. J. M.,
bylos Nr. 3K-3-271/2006, kt.).
Pažymėtina tai, kad atsakovės argumentai dėl garso
įrašų kaip įrodinėjimo priemonės leistinumo ir vertinimo, be kita ko, susiję su
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –
Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) taikymu.
Bendrąja prasme Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) laikosi
požiūrio, kad įrodymų leistinumas ar jų vertinimas yra nacionalinės teisės ir
nacionalinių teismų prerogatyva (dalykas) ir, nors Konvencijos 6
straipsnis garantuoja asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, šiame
straipsnyje neįtvirtinta taisyklių dėl įrodymų leistinumo ar vertinimo (žr. klasikinius
sprendimus Edwards c. Royaume-Uni du 16 décembre 1992, série A n° 247-B,
pp. 34-35, § 34, Bernard c. France du 23 avril 1998, Recueil des arr?ts et décisions 1998-II, § 37 et Garcia Ruiz c.
Espagne du 21 janvier 1999, Recueil
1999-I). Teismas apsiriboja patikrinimu, ar bylos nagrinėjimas (įskaitant
įrodymų „administravimo“ būdą) buvo teisingas (žr. Edwards c. Royaume-Uni du
16 décembre 1992, série A n° 247-B, p. 34-35, § 34, Bernard c. France du
23 avril 1998, Recueil des arr?ts et
décisions 1998-II, § 37 et Garcia Ruiz c. Espagne du 21 janvier 1999, Recueil 1999-I). Šiame kontekste Teismui
svarbu, ar pareiškėjui buvo užtikrintas proceso rungimosi principo
įgyvendinimas (galimybė pateikti, jo manymu, bylai svarbius argumentus,
paaiškinimus ir pan.), kitos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijos
(šalių lygybės, nešališko bylos nagrinėjimo užtikrinimas ir pan.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo
pateikti ginčo šalių pokalbių garso įrašai padaryti naudojantis mobiliojo
telefono garso įrašymo funkcija 2006 m. liepos 4 d., 2007 m. birželio 21 d.,
2007 m. birželio 25 d., t. y. iki teismo proceso pradžios (ieškinys pareikštas 2008
m. sausio 28 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė teismo posėdžių metu
neneigė, jog nurodyti pokalbiai buvo; atsakovės sūnus, apklaustas kaip
liudytojas, taip pat patvirtino, kad buvo garso įrašuose užfiksuoti pokalbiai
(T. 2, b. l. 83-84); atsakovė teismo proceso metu turėjo galimybę pateikti dėl
šių pokalbių paaiškinimus, pastabas dėl to, kad, darant šiuos įrašus, dalyvavo
ieškovo advokatės padėjėja, taip pat dėl menamų, jos nuomone, klausimų. Atmesdama
atsakovės kasacinio skundo argumentus, kad garso įrašai nagrinėjamu atveju nėra
leistina įrodinėjimo priemonė, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės
instancijos teismo išvadoms, jog ginčo šalių pokalbiai vyko paprasta buitine
kalba, atsakovė nebuvo provokuojama pateikti ieškovui naudingų atsakymų, jai
buvo užduodami konkretūs klausimai, susiję su šalių santykiais.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal šioje
konkrečioje byloje nustatytas garso įrašų padarymo aplinkybes, šie įrašai
laikytini leistinais įrodymais, kurie apeliacinės instancijos teismo buvo tirti
nepažeidžiant rungimosi, šalių procesinio lygiateisiškumo, kitų procesinių atsakovės
teisių, ir vertinti teismo kartu su kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl
nurodytų motyvų atsakovės argumentai dėl CPK 177 straipsnio 3 dalies
pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl atsakovės kasacinio skundo argumentų, kad
teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija pažymi, kad
nurodyti argumentai grindžiami tik atsakovės pateiktu kitokiu tam tikrų bylos
aplinkybių vertinimu, tačiau nenurodyta išsamių teisinių argumentų, kurie
pagrįstų, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė konkrečias
įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas. Nurodyti
argumentai neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies, 347 straipsnio 1 dalies
3 punkto reikalavimų, keliamų kasacijos pagrindams, todėl teisėjų kolegija dėl
jų nepasisako.
Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti sudarytą ginčo
šalių susitarimą ir priteisti ieškovui žemės sklypus
Ieškovo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai,
atmetę ieškinio reikalavimą pripažinti jo ir atsakovės 1997 m. liepos 18 d.
susitarimą, kuriuo atsakovė įsipareigojo perduoti jam neatlygintinai du žemės sklypus,
pažeidė sutarčių ir preliminariųjų sutarčių sudarymą reglamentuojančias teisės
normas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje teisėje sutartis
reiškia laisvą dviejų ar daugiau asmenų valios suderinimą, kurio tikslas –
sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Kiekvienos sutarties esmė – šalių
susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Taigi konkreti sutartis gali būti
sudaryta tik suderinta šalių valia. Civilinėje teisėje galiojantis sutarties
laisvės principas pirmiausia reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti.
Tai reiškia, kad negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jos valią,
išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar vienašalio
įsipareigojimo. Tačiau ir šiais atvejais negalima asmens versti sudaryti
sutarties; tokiais atvejais už pareigos sudaryti sutartį neįvykdymą asmeniui
gali būti taikoma civilinė atsakomybė.
Bendroji taisyklė yra ta, kad tam, jog sutartis
būtų laikoma sudaryta ir galiojančia, šalys turi suderinti savo valią ir
susitarti dėl esminių jos sąlygų. Tam tikrais įstatymo imperatyviai nustatytais
atvejais reikia dar vieno elemento – specialios šalių susitarimo formos.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą
pripažinti, kad jis ir atsakovė 1997 m. liepos 18 d. sudarė susitarimą, kuriuo
atsakovė įsipareigojo perduoti neatlygintinai ieškovo nuosavybėn 19/57 dalių
0,57 ha žemės sklypo ir 0,71 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už jai paliktas statybines medžiagas, ir
priteisti nurodytus sklypus ieškovui. Pagal taip suformuluotą ieškinio dalyką
ir ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes šis ieškovo reikalavimas teisiškai
kvalifikuotinas kaip prašymas pripažinti, jog buvo sudaryta sutartis dėl
išvardyto nekilnojamojo turto perleidimo (pažymėtina, kad iš ieškovo
suformuluoto reikalavimo neaišku, kokia tai galėtų būti sutartis –
pirkimo–pardavimo, mainų ar dovanojimo). Pagal ieškovo nurodyto 1997 m. liepos
18 d. susitarimo sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 58, 255, 279, 282
straipsnių nuostatas buvo imperatyviai reikalaujama nekilnojamojo daikto perleidimo
sutartis sudaryti notarine forma, be to, nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos
notarinės formos nesilaikymas daro tokias sutartis negaliojančias
(1964 m. CK 255 straipsnio
2 dalis, 279 straipsnio 2 dalis). Taigi ieškovo nurodytas
susitarimas dėl nekilnojamųjų daiktų perleidimo turėjo būti įformintas notarine
tvarka. Kartu pažymėtina, kad 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta,
jog jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis
patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai
teismas, įvykdžiusios šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį
galiojančiu; šiuo atveju sandorio po to nereikia įforminti notarine tvarka.
Analogiška nuostata įtvirtinta galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalyje. Teisėjų
kolegija pažymi, kad tam, jog būtų pagrindas spręsti dėl ieškovo reikalavimo kvalifikavimo
nurodytų teisės normų pagrindu, ieškovas pirmiausia turėjo įrodyti, kad abi
šalys suderinta valia pasiekė jo nurodytą susitarimą dėl žemės sklypų
perleidimo, sutarė būtent dėl tokių, kokias nurodė ieškovas, tarpusavio teisių
ir pareigų. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vienodai
nustatė šalių ginčo aplinkybes ir priėjo prie vienodos išvados, kad ieškovas
neįrodė šalių susitarimo dėl būtent nurodytų žemės sklypų perleidimo jo
nuosavybėn. Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad bylą nagrinėję teismai,
darydami tokią išvadą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau šie
teiginiai grindžiami ne motyvuotais teisiniais argumentais, bet ieškovo
pateiktu tam tikrų bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Įrodymus vertina
teismas, vadovaudamasis proceso teisės normų nustatytomis taisyklėmis. Teisėjų
kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis,
susijusiomis su ieškovo įrodinėto susitarimo buvimu (CPK 353 straipsnio
1 dalis), sprendžia, kad teismai, darydami išvadą, jog ginčo šalys nepasiekė ieškovo
nurodyto susitarimo dėl konkrečių žemės sklypų perleidimo jo nuosavybėn, nepažeidė
įrodymų vertinimo taisyklių.
Ieškovo kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad
apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs nurodytą susitarimą preliminariąja
sutartimi, nepagrįstai netenkino reikalavimo pripažinti jį galiojančiu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad 1997 m. liepos 18 d.,
kai, ieškovo teigimu, buvo sudarytas jo nurodytas susitarimas, Lietuvos
pozityviojoje teisėje (galiojusiame 1964 m. CK) nebuvo teisės normų, reglamentuojančių
ikisutartinius santykius, taip pat nebuvo preliminariosios sutarties instituto.
Kartu pažymėtina tai, kad ir iki 2000 m. CK įsigaliojimo tiek teisės
doktrinoje, tiek teismų praktikoje preliminariosios sutarties institutas buvo
pripažįstamas, remiantis tuo, jog pagal 1964 m. CK 4 straipsnį nebuvo
draudžiama sudaryti sandorių, kurie nors ir nenurodyti įstatymų, tačiau jiems
neprieštarauja; preliminariosios sutarties sudarymas ir jos pagrindu kylančių
teisių bei pareigų įgyvendinimas nepažeidė tuo metu galiojusių imperatyviųjų
civilinės teisės normų, jos galėjo būti sudaromos (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje AB „Kauno baldai“ v. UAB „Skraja“, bylos
Nr. 3K-3-1005/2003).
Preliminarioji sutartis apibrėžiama kaip šalių
susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. sutartis dėl kitos – pagrindinės
– sutarties sudarymo. Ieškovo kasaciniame skunde pripažįstama, jog būtini preliminariosios sutarties elementai
yra: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius,
t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; šalių
susitarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir pagrindinės sutarties
esminių sąlygų aptarimas; šio susitarimo išreiškimas rašytine forma.
Nagrinėjamu atveju nėra jokio rašytinio dokumento, kuriame būtų užfiksuotas
ginčo šalių derybose dėl žemės sklypų perleidimo pasiektas susitarimas, taigi
nėra vieno iš būtinųjų elementų tam, kad būtų galima konstatuoti, jog ginčo
šalys sudarė preliminariąją sutartį, kuria susitarė sudaryti ateityje ieškovo
nurodytų žemės sklypų perleidimo jo nuosavybėn sutartį. Atkreiptinas dėmesys ir
į tai, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų – ši sutartis
negali būti priverstinai įgyvendinta, t. y. negalima reikalauti, kad
preliminariosios sutarties nevykdanti šalis būtų įpareigota sudaryti pagrindinę
sutartį. Preliminariosios sutarties pažeidimo atveju galima reikalauti tik
nuostolių atlyginimo. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde teisiškai ydingai
nurodyta, jog ieškovo nuostoliams dėl ieškovės neįvykdytos preliminariosios
sutarties atlyginti ieškovui turėtų būti priteisti žemės sklypai. Nuostoliai
civilinėje teisėje yra piniginė žalos išraiška (CK 6.249 straipsnio 1
dalis). Tuo tarpu ieškovo kasaciniame skunde nurodytas reikalavimas reiškia ne
prašymą atlyginti nuostolius, bet reikalavimą įvykdyti prievolę natūra. Pažymėtina
ir tai, kad ieškovas netiksliai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas
pripažino jo prašomą sutartį preliminariąja. Apeliacinis teismas tik nurodė
apie ginčo šalių preliminarų susitarimą, tačiau teisiškai jo nekvalifikavo kaip
preliminariosios sutarties. Ne visi ikisutartiniuose santykiuose, t. y.
vykstant deryboms dėl tam tikros sutarties sudarymo, šalių pasiekti
susitarimai, užfiksuoti ikisutartiniuose dokumentuose, gali būti kvalifikuojami
kaip preliminarioji sutartis, kuri šalių pasirašoma baigiant ikisutartinių
santykių etapą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje
byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos
Nr. 3K-P-382/2006). Kita vertus, ir tais atvejais, kai ikisutartinių
santykių metu nepasiekiamas baigiamasis etapas, t. y. nepasirašoma
preliminarioji sutartis, gali būti reikalaujama patirtų nuostolių atlyginimo iš
šalies, kuri nesąžiningai pradėjo derybas dėl sutarties sudarymo ar nesąžiningai
derėjosi.
Nagrinėjamos kasacinės bylos kontekste teisėjų
kolegija taip pat nurodo, kad nei nagrinėjant bylą pirmosios, nei apeliacinės
instancijos teismuose ieškovas nesirėmė tuo, jog buvo sudaryta preliminarioji
sutartis. Tokie argumentai išdėstyti tik kasaciniame skunde, taip pažeidžiant CPK 347 straipsnio
2 dalyje nustatytą draudimą remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Be to, argumentai dėl ginčo šalių
santykių kvalifikavimo kaip ikisutartinių ir reikalavimas taikyti nesąžiningai
jų šaliai, t. y. atsakovei, civilinę atsakomybę vertintini kaip naujo
reikalavimo, nesusijusio su byloje nagrinėtu reikalavimu (pripažinti sudarytu
nekilnojamojo turto perleidimo ieškovo nuosavybėn sandorį ir priteisti jam
nurodytus žemės sklypus natūra), pareiškimas. Naujas reikalavimas gali būti
pateiktas tik pareiškiant ieškinį bendra tvarka. Kasacinio skundo argumentai,
kad nagrinėjamoje byloje teismai turėjo išspręsti ieškovo patirtų nuostolių
atlyginimo klausimą, yra teisiškai nepagrįsti, nes šioje byloje nebuvo
pareikšta reikalavimo atlyginti nuostolius, ieškovas neįrodinėjo nuostolių
fakto ir dydžio.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja,
kad ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl sutarčių ir preliminariųjų sutarčių
sudarymą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmetami kaip teisiškai
nepagrįsti.
Kiti kasacinio skundo argumentai tampa teisiškai
nereikšmingi nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui išspręsti, todėl teisėjų
kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutartį,
atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismuose paskirstymas, taip pat paskirstomos bylinėjimosi kasaciniame teisme
išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Kasaciniam teismui galutinai išsprendus
šalių ginčą, ieškovės reikalavimas patenkintas 40 proc., ieškovo reikalavimas
ir atsakovės priešieškinis – atmesti.
Pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 1662
Lt (172 Lt+1490 Lt), ieškovas – 176 Lt (50 Lt+126 Lt); atsakovė – 118
Lt žyminio mokesčio išlaidų; ieškovė 1200 Lt, atsakovė – 708 Lt turto vertinimo
išlaidų; atsakovė – 2980 Lt (780 Lt + 2200 Lt) atstovavimo išlaidų.
Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų šalių
reikalavimų dalis, ieškovei iš atsakovės priteistina 665 Lt žyminio mokesčio ir
480 Lt turto vertinimo išlaidų, iš viso – 1145 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš ieškovės priteistina atsakovei
1000 Lt atstovavimo išlaidų. Įskaičius priešpriešinius ieškovės ir atsakovės
reikalavimus, iš atsakovės priteistina ieškovei 145 Lt bylinėjimosi pirmosios
instancijos teisme išlaidų.
Iš ieškovo atsakovei priteistina 700 Lt
atstovavimo išlaidų, taip pat 708 Lt turto įvertinimo išlaidų, iš viso – 1408
Lt bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.
Ieškovo ir atsakovės sumokėto žyminio mokesčio
pirmosios instancijos teisme išlaidos jiems neatlyginamos, nes jų ieškinio bei
priešieškinio reikalavimai atmesti.
Apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad dėl
bylos proceso pirmosios instancijos teisme turėta 73,10 Lt išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinų į valstybės biudžetą. Nurodytos
išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą taip: iš ieškovės – 7,31 Lt, iš
ieškovo – 21,93 Lt, iš atsakovės – 43,86 Lt.
Apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo
sumokėti 1602 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokėjo 200 Lt, o nuo
likusios 1402 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimo buvo atleista. Atsižvelgiant
į patenkintų ieškovės reikalavimų dalį, atsakovė turėtų atlyginti ieškovei 80
Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų, taip pat sumokėti 560,80 Lt į
valstybės biudžetą, t. y. atitinkamą dalį žyminio mokesčio už apeliacinį skundą,
nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo iš dalies atleista (CPK 96 straipsnio 1
dalis).
Pagal pateiktus įrodymus, atsakovė patyrė 1000 Lt
atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Atsižvelgiant į patenkintų
ir atmestų šalių reikalavimų dalis, atsakovei priteistina iš ieškovės 200 Lt,
iš ieškovo – 400 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Dėl
bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų
Atsakovė, paduodama kasacinį skundą dėl ieškovės
reikalavimo, sumokėjo 1290 Lt žyminio mokesčio, taip pat pridėjo įrodymus, kad
turėjo 4000 Lt išlaidų už šio kasacinio skundo surašymą, be to, 1900 Lt už
atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą surašymą.
Atsakovės kasacinis skundas patenkintas 50 proc.,
todėl jai ieškovė turėtų atlyginti 645 Lt
žyminio mokesčio už šį skundą išlaidų. Dėl atstovavimo išlaidų
atlyginimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies
išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos
sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip nustatyta
teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose
Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio
(toliau – Rekomendacijos). Pagal šių Rekomendacijų 7 ir 8.12 punktus rekomenduojamas
priteistinas maksimalus dydis už kasacinį skundą yra minimali mėnesinė alga,
taikant koeficientą 3,5, be to, 8.13 punkte nustatyta, kad už kasacinį skundą,
jeigu advokatas dalyvavo pirmosios arba apeliacinės instancijos teisme,
taikytinas koeficientas – 2,5. Minimali mėnesinė alga – 800 Lt. Atsižvelgdama į
Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus priteisti maksimalius dydžius, taip
pat tai, kad kasacinis skundas surašytas advokatės, kuri atstovavo atsakovei
nuo proceso pirmosios instancijos teisme pradžios, taigi bylos aplinkybės jai
buvo žinomos, reikėjo mažiau darbo ir laiko sąnaudų kasaciniam skundui
parengti, be to, įvertindama tai, jog patenkinta tik dalis atsakovės
reikalavimų, teisėjų kolegija priteisia atsakovei iš ieškovės 1000 Lt atstovavimo
išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).
Dėl atsakovės turėtų 1900 Lt išlaidų už
atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą, kuris atmestas, surašymą pažymėtina, kad
pagal Rekomendacijų 8.14 punktą už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą rekomenduojamas
priteisti maksimalus dydis yra minimali mėnesinė alga, taikant koeficientą 2.
Nagrinėjamu atveju tai būtų 1600 Lt. Atsižvelgdama į Rekomendacijos nustatytą
rekomenduojamą priteisti maksimalų dydį, taip pat į tai, kad atsiliepimą į
kasacinį skundą surašiusi advokatė atstovavo atsakovei ir pirmosios, ir
apeliacinės instancijų teismuose, teisėjų kolegija priteisia atsakovei iš
ieškovo 900 Lt išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios
raštinės 2010 m. liepos 2 d. pažymą dėl ieškovo ir atsakovės inicijuoto
kasacinio proceso kasacinis teismas turėjo 97,23 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu. Nurodytos išlaidos priteistinos į valstybės
biudžetą iš visų trijų ginčo šalių, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų
reikalavimų dalį: iš ieškovo – 48,61 Lt, iš ieškovės – 29,17 Lt, iš atsakovės –
19,45 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai, 93 straipsnio 2
dalis, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario
17 d. nutartį pakeisti.
Lazdijų rajono apylinkės
teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą išdėstyti taip:
„Ieškinį patenkinti iš
dalies.
Priteisti ieškovei J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. M.
M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 20 500
Lt (dvidešimt tūkstančių penkis šimtus litų) žalos atlyginimo.
Kitą ieškinio dalį atmesti. Priešieškinį atmesti.
Priteisti ieškovei J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. M.
M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 145
Lt (vieną šimtą keturiasdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti atsakovei A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. A. G.
(a. k. (duomenys neskelbtini) 1408 Lt
(vieną tūkstantį keturis šimtus aštuonis litus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti į valstybės biudžetą: iš ieškovės J. P.
(a. k. (duomenys neskelbtini) – 7,31
Lt (septynis litus 31 ct), iš ieškovo R. A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 21,93 Lt (dvidešimt vieną litą 93 ct), iš
atsakovės A. M. M. (a. k. (duomenys
neskelbtini) – 43,86 Lt (keturiasdešimt tris litus 86 ct) (mokėti Valstybinei
mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752)
į biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 bankas
Swedbank AB (banko kodas 7300), įmokos kodas 5660).
Panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m.
sausio 28 d. nutartimi paskirtą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame
registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, uždraudžiant A. M. M. perleisti
jai nuosavybės teise priklausančius 0,57 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,71 ha žemės
sklypą (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini).“
Priteisti ieškovei J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. M.
M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 80
Lt (aštuoniasdešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų.
Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovės A. M.
M. (a. k. (duomenys neskelbtini)
560,80 Lt (penkis šimtus šešiasdešimt litų 80 ct) žyminio mokesčio, nuo kurio
mokėjimo ieškovė buvo atleista, paduodama apeliacinį skundą (mokėti Valstybinei mokesčių
inspekcijai prie Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į
biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 bankas Swedbank AB (banko
kodas 7300), įmokos kodas 5660).
Priteisti atsakovei A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. A. G.
(a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Lt
(keturis šimtus litų), o iš ieškovės J. P.
(a. k. (duomenys neskelbtini)
– 200 Lt (du šimtus litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti atsakovei A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės J. P.
(a. k. (duomenys neskelbtini) 1645 Lt
(vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt penkis litus), o iš ieškovo R. A.
G. (a. k. (duomenys neskelbtini) –
900 Lt (devynis šimtus litų) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.
Priteisti į valstybės biudžetą: iš ieškovės J. P.
(a. k. (duomenys neskelbtini) – 29,17
Lt (dvidešimt devynis litus 17 ct), iš ieškovo R. A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 48,61 Lt
(keturiasdešimt aštuonis litus 61 Lt), iš atsakovės A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 19,45 Lt
(devyniolika litų 45 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme
išlaidų (mokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (juridinio
asmens kodas 188659752) į biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101
1239 4300 bankas Swedbank AB (banko kodas 7300), įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė