Administracinė byla Nr. A-3014-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01513-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) generalinio direktoriaus 2015 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 1P-131 ,,Dėl A. L. atleidimo iš pareigų“; 2) pripažinti atleidimą iš pareigų neteisėtu; 3) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2015 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 1P-134 ,,Dėl atminimo medalio grąžinimo“.

Pareiškėjas nurodė, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1P-134 buvo pripažintas netekusiu galios Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2010 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. 1P-160 „Dėl pareigūnų ir darbuotojų paskatinimo“ 3.4 punktas, todėl jis buvo įpareigotas grąžinti medalį „Už nepriekaištingą tarnybą Lietuvos muitinėje“. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. vasario 2 d. įsakymu             Nr. 1P-131 buvo atleistas iš einamų pareigų vadovaujantis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 2 straipsnio 4 dalimi, 12 straipsnio 2 ir 6 dalimis, 44 straipsniu, 55 straipsnio 1 dalies 19 punktu, 56 straipsnio 2 dalimi, taip pat atsižvelgiant į 2015 m. sausio 29 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 7B-276 (toliau – ir tarnybinio patikrinimo išvada) už pareigūno vardo diskreditavimą. Pažymėjo, kad pritaikyta atsakomybė – atleidimas iš tarnybos pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą – neatitinka proporcingumo reikalavimų, neužtikrina teisinės praktikos tęstinumo. Praktikoje už panašius nusižengimus institucijoje nebuvo taikomas atleidimas iš pareigų. Teigė, kad taikant tarnybinę atsakomybę bei parenkant sankciją už pažeidimus institucijos pareiga taikyti vienodas procedūros taisykles bei tokią pačią atsakomybę visiems tokį patį pažeidimą padariusiems pareigūnams yra nekvestionuotina. Muitinės departamente atlikus tarnybinį patikrinimą dėl tokių pačių nusižengimų yra pritaikoma tarnybinė atsakomybė    bei apsiribojama griežtu papeikimu. Pritaikyta sankcija – atleidimas iš pareigų – neatitinka proporcingumo reikalavimų, kadangi neatsižvelgiama į visus objektyviuosius bei subjektyviuosius pažeidimo sudėties požymius, netiriama, ar švelnesne sankcija nebūtų pasiekti tie patys tikslai. Nurodė, kad atleidžiant iš pareigų bei teikiant tarnybinio patikrinimo išvadą nebuvo įvertinta, jog yra ilgametis muitinės darbuotojas. Dirba nuo 1992 m., buvo ne kartą skatintas ir apdovanotas ir labai gerai vertinamas ne tik šioje tarnyboje, tačiau ir kaip visuomenės narys. Pažymėjo, jog pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2007 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1B-287 patvirtintų Muitinės garbės ženklų ir atminimo medalių teikimo ir naudojimo taisyklių (toliau – ir Skatinimo taisyklės) 31.2 punktą pareigūnas netenka garbės ženklo ar atminimo medalio atleidus jį iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 7, 19, 20 arba 21 punktus. Panaikinus atleidimą Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punkto pagrindu, turėtų būti naikinamas ir įsakymas, kuriuo buvo atimtas atminimo medalis.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 43–46) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 21 d. 7.20 val. Klaipėdoje,          Vilniaus pl. kelio 306 kilometre, vykdamas į tarnybą, vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, padarydamas vieną iš sunkiausių Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimų. Būdamas statutinis muitinės pareigūnas ir žinodamas, kad kitos dienos rytą privalo atvykti į pamainą Klaipėdos teritorinės muitinės Palangos oro uosto poste, pareiškėjas išvakarėse vartojo stiprius alkoholinius gėrimus. Pagal savo pasirinktą elgesio modelį, pareigūnas galėjo ir privalėjo suvokti, kad iki jo pamainos darbo pradžios toks apsvaigimas gali natūraliai nepraeiti, o vykdamas į tarnybą ir netgi tarnybos metu jis gali būti neblaivus. Pareigūno tarnybos stažas, profesinės žinios ir gyvenimiška patirtis buvo pakankami tokių aplinkybių tinkamam suvokimui. Apie tokį pareigūno elgesį buvo paskelbta visuomenės informavimo priemonėje – žinių portale www.delfi.lt, straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“, nurodant pareigūno pareigas ir tarnybos vietą, t. y. pranešant visuomenės nariams apie neblaivaus vairuotojo priklausymą konkrečiai statutinei tarnybai ir akcentuojant, kad būdamas neblaivus šis pareigūnas vyko į tarnybą. Pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo metu nustatyti pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų tiek jų tarnybos, tiek ne tarnybos metu. Tokie statutinio valstybės tarnautojo – muitinės pareigūno – veiksmai, kuomet į tarnybą jis vyksta neblaivus ir vairuoja automobilį, keldamas pavojų visuomenės narių saugumui, menkina instituciją, kurioje tarnauja statutinis muitinės pareigūnas, t. y. Lietuvos Respublikos muitinę, piliečių akyse. Apie pareiškėjo veiksmus ir faktą, jog tai daro būtent muitinės pareigūnas, buvo paskelbta viešai, sudarant neigiamą nuomonę ne tik apie patį pareiškėją, bet ir apie instituciją, kurioje jis tarnauja. Pabrėžė, jog konkrečios veikos pripažinimą kaip pareigūno vardo diskreditavimą lemia ne tiek tai, kad tokia veika yra tiesiogiai susijusi su pareigūnui priskirtų funkcijų vykdymu, kiek tokios veikos akivaizdus prieštaravimas įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, nesuderinamumas su statutinio pareigūno, kuriam taikomi ypatingai griežti reikalavimai, elgesiu ir įtaka neigiamam visuomenės požiūriui į pačią tarnybos sistemą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-2135/2011).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu                    (b. l. 124–128) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šioje administracinėje byloje yra kilęs ginčas dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. vasario 2 d. priimtų įsakymo Nr. 1P-131 ir įsakymo Nr. 1P-134 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktu, 2 straipsnio 4 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant tarnybinius ginčus dėl statutinių pareigūnų atleidimo už pareigūno vardo diskreditavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-114/2007, 2008 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1754/2010, 2010 m. vasario              22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-27/2010, 2010 m. liepos 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-945/2010, 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje        byloje Nr. A7-165/2005, 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008,          2009 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-520/2009, 2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2412/2012 ir kt.) (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas ne tarnybos metu padarė pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo elgesys nagrinėjamu atveju akivaizdžiai žemina muitinės autoritetą, nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš pareigūnų. Akivaizdumas   pagal Statuto 2 straipsnio 4 dalies prasmę nesiejamas su sąlyga, kad apie pareigūno priešingą teisei          ar pažeidžiančią etikos normas veiką būtų viešai paskelbta ir taptų žinoma visai visuomenei ar jos daliai. Akivaizdumo įrodymui šia prasme pakanka nustatyti tokius priešingus teisei ir pareigūnų etikos normoms pareigūno poelgius, kuriuos visuomenė pagal statutiniams pareigūnams keliamus elgesio standartus vertintų vienareikšmiškai neigiamai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2593/2012). Teismas atsižvelgė         į Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-888 patvirtinto Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 7.8.7 punktą. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo padarytas pažeidimas – automobilio vairavimas neblaiviam – yra poelgis, kurį visuomenė pagal statutiniams pareigūnams keliamus elgesio standartus vertina vienareikšmiškai neigiamai. Pareiškėjas galėjo ir turėjo suvokti savo pasirinkto elgesio pavojingumą ir neatsakingumą. Kadangi pareiškėjas atleistas Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punkto pagrindu, kuriame nėra numatytų alternatyvių nuobaudų, vertinti proporcingumą nėra pagrindo. Todėl, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo atleidimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2014 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas paprašė atleisti jį iš tarnybos muitinėje nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. Teismas vadovavosi Statuto 55 straipsnio 3 dalimi. Pastebėjo, jog nepaisant to, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo tarnybos, tarnybiniai santykiai tarp pareiškėjo ir Muitinės departamento nutrūko tik priėmus ginčijamą įsakymą, t. y. 2015 m. vasario 2 d. Taigi pareiškėjas pagal jo paduotą prašymą nebuvo atleistas per įstatymo nustatytą 14 dienų terminą, o pats po 14 dienų tarnybos santykių nenutraukė. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, pareiškėjas savo konkliudentiniais veiksmais parodė, kad jo tarnybiniai santykiai tęsiasi.

Teismas padarė išvadą, kad, nepatenkinus pirmojo pareiškėjo reikalavimo panaikinti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 1P-131, nėra teisinio pagrindo panaikinti ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 1P-134, nes pagal Skatinimo taisyklių 31.2 punktą pareigūnas netenka garbės ženklo   ar atminimo medalio atleidus jį iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą. Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad pareiškėjas buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą, nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2015 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 1P-134.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 133–136) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą: panaikinti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 1P-131; pripažinti atleidimą neteisėtu ir pripažinti, kad pareigūnas atleistas iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatydino savo noru); panaikinti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 1P-134. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2014 m. rugsėjo 22 d. pateikė prašymą atleisti iš pareigų savo noru, tačiau atsakovas neteisėtai atsisakė atstatydinti jį iš pareigų savo noru (Lietuvos vyriausiojo administracinio     teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-287/2014, 2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-245/2014, 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-822/2014, 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1777/2014). 2014 m. rugsėjo 24 d. jis susirgo bei turėjo iki 2014 m. spalio 3 d. galiojantį nedarbingumo pažymėjimą. Pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus specialistai informavo, kad jam nebus mokama ligos pašalpa, nes yra nušalintas nuo darbo. Nuo 2014 m. spalio 20 d. jokių pareigų neatliko, nedirbo muitinės pareigūnu. Atleistas iš pareigų ne paskyrus tarnybinę nuobaudą, o pritaikius kitą įstatyme nustatytą atleidimo iš pareigų pagrindą (Statuto 55 str. 1 d. 19 p.). Nušalinimas nuo pareigų Statuto 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu buvo neteisėtas veiksmas.

2. Sistemiškai aiškinant Statuto 55 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad   taikant tarnybinę atsakomybę už panašaus pobūdžio pažeidimus institucija turi galimybę nuspręsti – taikyti tarnybinę nuobaudą (įskaitant atleidimą iš pareigų) ar taikyti Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą (t. y. atleisti iš pareigų, kai muitinės pareigūnas savo poelgiu tarnybos metu arba            ne tarnybos metu diskredituoja muitinės pareigūno vardą). Atsakovo argumentai, jog Statutas nenumato alternatyvių sprendimo būdų, o atleidimas iš darbo yra imperatyvi teisinė pasekmė,        yra paneigiami paties jo ankstesniais veiksmais tiriant panašaus pobūdžio nusižengimus (byloje  pateikta tarnybinio patikrinimo išvada dėl L. B. veiksmų) bei parenkant tarnybinės atsakomybės rūšį. Priimant įsakymą, kuriuo jis atleistas iš pareigų, nors kitiems pareigūnams buvo taikomos kitos tarnybinės atsakomybės rūšys, nukrypta nuo teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Proporcingumas privalo būti vertinamas visada kaip neatsiejamas nuo teisingumo principo. Byloje pateikti įrodymai, jog jis buvo vertinamas išskirtinai teigiamai, per ilgą darbo laikotarpį nebuvo nusižengęs tvarkai, ne kartą skatintas, reikštos padėkos, yra ypač ilgai (nuo pat įkūrimo) šioje tarnyboje dirbantis pareigūnas. Visos šios aplinkybės teismo nevertintos kaip nesudarančios bylos nagrinėjimo objekto.

3. Tikslinamas reikalavimas, kuriuo prašoma pripažinti atleidimą iš pareigų neteisėtu, ir taip pat prašoma pripažinti, kad buvo atleistas iš pareigų jo paties iniciatyva, yra fakultatyvus ir negali būti laikomas pagrindiniu reikalavimu, kuris galėtų būti reiškiamas savarankiškai. Jis neatsiejamai susijęs su pradiniu pareikštu reikalavimu ir patikslina poziciją teismo sprendimo kontekste (ABTĮ 130 str. 5 d.).

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 142–144) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantas atleistas iš tarnybos už muitinės pareigūno vardo diskreditavimą. Statutas nenumato alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas muitinės pareigūno vardo diskreditavimo faktas. Atleidimas iš tarnybos nustačius pareigūno vardo diskreditavimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė. Dėl muitinės pareigūno vardo diskreditavimo kylančioms pasekmėms taikyti ankstesnis pareigūno darbas, elgesys ir kitos jo asmenybę charakterizuojančios savybės neturi įtakos. Apelianto argumentai dėl taikytos atsakomybės neproporcingumo yra nepagrįsti.

2. Nesutinka su apelianto argumentu, kad atsakovas turėjo atleisti iš pareigų pagal jo 2014 m. rugsėjo 22 d. pateiktą prašymą dėl atleidimo savo noru. Apelianto cituojama teismų praktika nėra aktuali šiai bylai, nes joje nėra sprendžiamas klausimas dėl pareigūno išėjimo į pensiją. Nagrinėjamoje byloje pirmesnis veiksmas laiko požiūriu buvo apelianto padaryta veika,  dėl kurios jis galėjo būti atleistas iš pareigų, todėl vėlesnių įvykių (apelianto prašymo atleisti          iš tarnybos savo noru) teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tapo nereikšmingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, 2006 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1678/2006, 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-263/2007, 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-668/2008, 2008 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1429/2008, 2008 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1734/2008, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-680/2013).

3. Nepagrįstas apelianto argumentas dėl neteisėto jo nušalinimo nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikui. Apelianto nurodytas nušalinimo pagrindas – Statuto 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas – panaikintas 2013 m. liepos 20 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakyme Nr. 1P-1149 „Dėl A. L. nušalinimo nuo pareigų“ nurodyti nušalinimo pagrindai – Statuto 40 straipsnis ir Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktas.

4. Apeliantas neginčijo jo nušalinimo nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikui pirmosios instancijos teisme, taip pat nekėlė reikalavimo pakeisti jo atleidimo iš pareigų pagrindą į Statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatydina savo noru) (ABTĮ 130 str. 6 d.).

5. Vadovaujantis Skatinimo taisyklių 31.1 papunkčiu, pareigūnas netenka atminimo medalio, atleidus jį iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamų atsakovo 2015 m. vasario 2 d. įsakymų Nr. 1P-131 ir Nr. 1P-134 matyti, kad antrasis iš jų yra Skatinimo taisyklių 31.1 punkte nustatytas pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą (kuriuo buvo grindžiamas pirmasis iš nurodytų įsakymų) padarinys. Todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti atsakovo 2015 m. vasario   2 d. įsakymą Nr. 1P-134 pripažintinas (laikytinas) išvestiniu iš reikalavimo panaikinti atsakovo 2015 m. vasario 2 d įsakymą Nr. 1P-131. Tai reiškia, kad nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl, sprendžiant šį administracinį ginčą, yra būtina išsiaiškinti nurodytos materialinės teisės normos taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje teisėtumą ir pagrįstumą.

Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punkte (2012-10-02 įstatymo Nr. XI-2261 redakcija) nustatyta, kad muitinės pareigūnas atleidžiamas iš pareigų, kai savo poelgiu tarnybos metu arba ne tarnybos metu diskredituoja muitinės pareigūno vardą. Nurodyto punkto turinį atskleidžia Statuto    2 straipsnio 4 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Muitinės pareigūno vardo diskreditavimas“ išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, muitinės pareigūno vardo diskreditavimas - su tarnybinių pareigų atlikimu susijusi ar nesusijusi muitinės pareigūno veika, kuria akivaizdžiai menkinamas muitinės autoritetas ir griaunamas pasitikėjimas ja. Aiškindama šią materialinės teisės normą, kolegija pažymi, kad esminis elementas, suponuojantis nurodyto (Statuto 55 str. 1 d. 19 p. numatyto) atleidimo iš pareigų pagrindo taikymą, yra visuomenės požiūris į tam tikrą muitinės pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai paliečia muitinės, kaip statutinės valstybės institucijos, autoritetą ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu šia institucija. Kolegija taip pat pažymi, kad šiam pagrindui konstatuoti yra būtina nustatyti pareigūno kaltę dėl tokio veikimo ar neveikimo bei taikyti akivaizdumo kriterijų visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš (muitinės) pareigūnų, požiūriu.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 21 d. apie 7.20 val. pareiškėjas vairavo automobilį būdamas neblaivus (jam buvo nustatytas lengvas – 0,67 promilių - girtumo laipsnis). Ši bylai reikšminga faktinė aplinkybė yra nurodyta 2015 m. sausio 29 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje (b. l. 13-18), be kita ko, yra nustatyta įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo    2014 m. gruodžio 16 d. nutarimu (kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas padaręs ATPK                   126 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir jam buvo paskirta 1 000 Lt dydžio administracinė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams). Pareiškėjas iš esmės ją pripažįsta. Todėl ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ji laikytina nustatyta šioje administracinėje byloje. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nurodytas neblaivumas buvo kitų, o ne sąmoningo alkoholio vartojimo, priežasčių padarinys. Todėl pareiškėjo kaltė sėdant už transporto priemonės vairo neblaiviam taip pat laikytina nustatyta.

Kaip nurodyta pirmiau, taikant Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą, pareiškėjo vairavimas esant girtam vertintinas pagal akivaizdumo kriterijų visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš (muitinės) pareigūnų, požiūriu. Kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į nurodytus visuomenės požiūrio nustatymo kriterijus, tokiam įvertinimui nėra reikšminga, ar vairavimo neblaiviam faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo uniformuotas. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais, jiems pritaria ir konstatuoja, kad pareiškėjo vairavimo neblaiviam faktas Statuto      55 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo prasme teisingai įvertintas (kvalifikuotas) kaip muitinės pareigūno vardo diskreditavimas.

Kolegija taip pat pažymi, kad muitinės pareigūno vardo diskreditavimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš pareigų. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik ir ne tiek tam, kad būtų nubaustas (muitinės) pareigūno vardą diskreditavęs asmuo, bet, svarbiausia, tam, kad taip saugojamas muitinės, kaip statutinės organizacijos, autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas teigiamas visuomenės požiūris į šios institucijos veiklos principingumą ir efektyvumą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl galimybės netaikyti šio jo atleidimo iš tarnybos pagrindo negali būti pripažinti pagrįstais. Be to, pažymėtina, kad Statuto 55 straipsnio   1 dalies 19 punkto formuluotė nenumato galimybės muitinės pareigūno vardą diskreditavusiam asmeniui (pareigūnui) taikyti kitokio (drausminio) pobūdžio priemones. 

Pasisakydama dėl pareiškėjo atsakovui paduoto 2014 m. rugsėjo 22 d. prašymo atleisti jį iš tarnybos muitinėje 2014 m. rugsėjo 22 d. savo noru (b. l. 92) reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad šis prašymas atsakovo nebuvo patenkintas, 2014 m. rugsėjo 26 d. rašte (atsakyme į šį prašymą) nurodant tokio atsisakymo priežastis (b. l. 93). Pareiškėjas tokio atsisakymo, t. y. tariamai atsakovo pažeistos jo teisės būti atleistam iš pareigų pagal Statuto           55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (dėl atsistatydinimo savo noru), ABTĮ nustatyta tvarka neužginčijo. Tai reiškia, kad pareiškėjo tarnybiniai santykiai su atsakovu nenutrūko ir tęsėsi (nepaisant jo laikinojo nušalinimo nuo pareigų) iki 2015 m. vasario 2 d., kai jis buvo atleistas iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą. Kita vertus, reikalavimą pakeisti atleidimo iš pareigų pagrindą (nurodant, kad jis yra atleistas atsistatydinus savo noru) pareiškėjas pateikė tik apeliaciniame skunde. Pagal ABTĮ 130 straipsnio 6 dalį, tai yra draudžiama. Todėl paminėtas pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 22 d. prašymas nėra reikšmingas nagrinėjamai bylai ir ABTĮ taikymo prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad paminėtas reikalavimas pakeisti atleidimo iš pareigų pagrindą pagal savo teisinį pobūdį iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismui pareikšto reikalavimo dėl paminėto atsakovo 2015 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. 1P-131 panaikinimo, nes, skirtingai nuo pastarojo reikalavimo, yra nukreiptas ne į tarnybos santykių tęsimą, o į jų nutraukimą. Todėl ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu toks reikalavimas (pakeisti atleidimo iš pareigų pagrindą) negali būti traktuojamas kaip neatsiejamai susijęs su pirmosios instancijos teismui pareikštu reikalavimu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė