Administracinė byla Nr. AS492-348/2012
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00073-2012-2
Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
pareiškėjas UAB „Deliuvis“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyriaus 2012 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 8A-18.14-582, kuriuo UAB „Deliuvis“ buvo neišduoti specialieji architektūros reikalavimai bei įpareigoti atsakovą šiuos statinio specialiuosius architektūros reikalavimus išduoti. Skunde taip pat prašė ištirti, ar Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) sprendiniai, patvirtinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teritorija, kurioje yra UAB „Deliuvis“ priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. 2701-0029-0013, esantis adresu Ramygalos g. 121 A, įvardinta ir apibrėžta kaip Vizualinio identiteto zona ir Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatant rekreacinę šios teritorijos paskirtį ir įtvirtinta, kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais, taip pat ar šio bendrojo plano priėmimo procedūros, – atitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatas ir nustačius, kad jas pažeidžia, šioje dalyje Bendrojo plano sprendinius panaikinti.
Pareiškėjas teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždrausti Panevėžio miesto savivaldybės administracijai (direktoriui) vykdyti Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus kodas 31872) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teritorijos ir apsaugos ribų bei paveldotvarkos specialaus teritorijų planavimo procesą toje teritorijoje, kurioje yra UAB „Deliuvis“ priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. 2701-0029-0013, esantis adresu Ramygalos g. 121A, Panevėžyje.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, kita tos pačios dienos nutartimi nutarė netaikyti prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių.
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas poziciją, jog gali būti priimtas specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuris ribotų pareiškėjo, jo nuomone, turimą teisę statyti statinius jam priklausančiame žemės sklype, grindžia tik prielaidomis, nes specialiojo teritorijų planavimo procedūra tik pradedama, todėl neaišku, kokie tokio specialiojo planavimo dokumentai bus patvirtinti ateityje, tuo pačiu neaišku, ar specialiojo plano sprendiniai (jeigu toks planas bus patvirtintas) trukdys pareiškėjui įgyvendinti nuosavybės teisę į žemės sklypą jo norimu būdu. Įvertinęs Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtintą specialiojo teritorijų planavimo procedūrą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas turės teisę ginčyti rengiamo specialiojo plano sprendinius, todėl dėl specialiojo plano rengimo procedūros teismo sprendimo įvykdymas negali pasunkėti ar tapti negalimas.
III.
Pareiškėjas UAB „Deliuvis“ padavė atskirąjį skundą ir prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartį ir klausimą išsprendus iš esmės, prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkinti.
Atskirąjį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:
1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašymas yra grindžiamas prielaidomis. Paaiškina, kad šiuo metu rengiamas Panevėžio miesto istorinės dalies specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas) atitinka neteisėtus Bendrojo plano sprendinius, ir jį patvirtinus iki teismo sprendimo priėmimo dienos, bus dar labiau suvaržoma pareiškėjo nuosavybės teisė ir teismo sprendimo įvykdymas taps negalimas.
2. Taip pat nesutinka su teismo išaiškinimu, kad pareiškėjas ateityje turės galimybę ginčyti specialiojo plano sprendinius. Pažymi, kad patvirtinus Specialųjį planą, UAB „Deliuvis“ nuosavybės teisė būtų dar labiau suvaržyta, nes patvirtinta Specialiojo plano koncepcija numato, kad šioje teritorijoje bus taikomas reliktinio agrarinio kraštovaizdžio su išlikusiais vėjo malūnais režimas (T7) reiškiantis, kad jokia statyba šioje teritorijoje apskritai negalima. Akcentuoja, kad Bendrojo plano sprendiniai įtvirtina, kad teritorijoje, kurioje yra ginčo žemės sklypas, jokia statyba negalima, akivaizdu, kad net jei UAB „Deliuvis“ teiktų prašymus pakeisti Panevėžio miesto teritorijos specialiojo plano sprendinius, toks prašymas nebūtų tenkinamas motyvuojant, kad apribojimus numato Bendrasis planas, o Specialusis planas negali jam prieštarauti.
3. Pažymi, kad aplinkybę, jog atsakovas gali patvirtinti pareiškėjo nuosavybės teisę pažeidžiantį Specialųjį planą patvirtina tai, kad atsakovas planuoja teritoriją pažeisdamas teisės aktus. Nurodo, kad šią aplinkybę patvirtino Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. Taip pat akcentuoja, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie Specialaus plano rengimą, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti savo nuomonę, o apie Specialaus plano koncepciją sužinojo tik po jos patvirtinimo dienos.
4. Paaiškina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę sieja ne su naujų teismo procesų išvengimu, bet su negalimumu įvykdyti pareiškėjui galimai palankų sprendimą byloje. Nurodo, kad jei Bendrojo plano sprendiniai ir jų pagrindu priimtas savivaldybės sprendimas teismo būtų pripažinti neteisėtais, atsakovas negalėtų būti įpareigojamas išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus pareiškėjui, nes tokią galimybę apribotų neteisėto Bendrojo plano pagrindu patvirtintas Specialusis planas.
Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Paaiškina, kad Panevėžio miesto bendrasis planas parengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Nurodo, kad pagal Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūrą) sprendinius, teritorija, kurioje yra Bendrovei priklausantis žemės sklypas, yra įvardinta kaip „Miesto identitetą atspindinti teritorija“. Paaiškina, kad šioje teritorijoje yra ribojamas naujų būsimų pastatų aukštingumas ir kvartalų užstatymo morfotipų pokyčiai. Nurodo, kad šiuo metu vyksta specialiojo teritorijų planavimo procesas. Atsakovas akcentuoja, kad nėra aišku, kokiais duomenimis remiasi pareiškėjas darydamas išvadas, kad patvirtinus specialųjį planą pareiškėjo konstitucinė teisė į nuosavybę bus dar labiau suvaržyta. Paaiškina, kad Specialiajame plane gali būti nustatytas atitinkamas teritorijos režimas, kuris nesudarytų kliūčių pareiškėjui gauti specialiuosius architektūros reikalavimus pastato statybai. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti jo pageidaujamas reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos bylos dalykas – reikalavimo užtikrinimo priemonės – uždraudimo Panevėžio miesto savivaldybės administracijai vykdyti Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus kodas 31872) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teritorijos ir apsaugos ribų bei paveldotvarkos specialaus teritorijų planavimo procesą toje teritorijoje, kurioje yra Bendrovei priklausantis žemės sklypas – taikymas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į pareiškėjo skunde ar prašyme pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, t. y. skundas (prašymas) patenkinamas visiškai ar iš dalies, ar skundas (prašymas) atmetamas (ABTĮ 88 str.). Taigi būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į skunde (prašyme) pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012, 2008 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008, 2006 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-318/2006).
Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti atsakovui vykdyti teritorijos, į kurią patenka pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, specialųjį teritorijų planavimą – t. y. iš esmės prašė taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (uždraudimą atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus).
Pabrėžtina, jog, taikant ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (uždraudimą atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus), turi būti konkrečiai nurodyta kokius veiksmus, kurių atlikimas teismo sprendimo įvykdymą apsunkintų arba padarytų negalimu, draudžiama atlikti ir neturi būti nustatoma daugiau suvaržymų, negu yra būtina šio straipsnio 1 dalyje numatytam tikslui pasiekti. Priešingu atveju būtų pažeisti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo principai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-367/2007, 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-488/2007, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007), ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą akto dalį iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.), taip pat turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų.
Įvertinusi pareiškėjo teismui pateiktą skundą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo teisės įgyvendinti statybos teisę jam priklausančiame žemės sklype, kuri, jo vertinimu, yra nepagrįstai ribojama Panevėžio miesto bendrojo plano sprendiniuose nustatytais atitinkamais režimais – todėl teismo prašo panaikinti atsakovo raštą, kuriuo atsisakyta išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus motyvuojant galiojančiais bendrojo plano sprendiniais, bei atitinkamai prašo ištirti atsisakymo argumentu nurodytos Bendrojo plano dalies teisėtumą. Tuo tarpu prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemone – sustabdyti specialiojo teritorijų planavimo procedūrą, grindžia tuo, kad teismui priėmus jam palankų sprendimą, jo nebus galima įvykdyti, nes, pareiškėjo vertinu, gali būti patvirtintas Specialusis planas, kuriame bus atkartoti Bendrajame plane nustatyti ribojimai, kurių neteisėtumas ir nepagrįstumas ginčijamas šioje byloje.
Įvertinusi pareiškėjo šioje byloje reiškiamą reikalavimą bei prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra susijusi su šios bylos skundo reikalavimais, todėl jos taikymas ar netaikymas negali turėti jokios įtakos būsimo teismo sprendimo vykdymui. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovo atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus – išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Tačiau pareiškėjo prašoma pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra nukreipta į visai kitus veiksmus, kuriuos, kaip numano pareiškėjas, atsakovas dar tik gali atlikti ateityje. Iš esmės pareiškėjas, prašydamas taikyti jo nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o reikalauja, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti pareiškėjo teisės ir apsaugotų pareiškėją nuo būsimų, galimų jo teisių pažeidimų. Tačiau skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas teismui nesuteikia įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus.
Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymą, teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas ir baigiamasis etapas, kuris pasibaigia teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadija. Šiuo metu specialiojo plano rengimo etapas, atsižvelgiant į Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, yra teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas – patvirtinta specialiojo plano rengimo koncepcija. Duomenų, kad būtų pradėti kiti plano rengimo etapai ir atlikti kokie nors su specialiojo plano rengimu susiję veiksmai, pažeidžiantys pareiškėjo teises, nėra. Taip pat pažymėtina, kad Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta visuomenės dalyvavimo specialiojo plano rengime galimybė (30 str.), todėl pareiškėjas turės galimybę dalyvauti tiek atitinkamo specialiojo plano rengimo procese, tiek ir ginčijant jau konkretų specialųjį planą. Tuo tarpu šiuo metu tėra tik tikimybė, kad būsimas specialus planas pažeis pareiškėjo teises ir draus atsakovui įvykdyti šioje byloje prašomus atlikti veiksmus, tačiau aptariama situacija gali būti tik naujo, o ne šioje byloje nagrinėjamo, ginčo dalyku.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad šiuo atveju priimtas procesinis sprendimas netaikyti pareiškėjo prašomos priemonės jo skundo reikalavimui užtikrinti neatima iš pareiškėjo teisės ateityje, atsiradus naujoms aplinkybėms, bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo (ABTĮ 71 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ atskirąjį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Dainius Raižys |
| |
| Veslava Ruskan |
| |
| Virginija Volskienė |