Administracinė byla Nr. A⁵⁰²-668/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00676-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 36

 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. balandžio 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims B. M. ir L. K.-M. dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

Pareiškėjas V. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2011 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. SPR-26 „Dėl publikacijose: „Keletas minučių apie tarybos valdančiosios daugumos bendro veikimo perspektyvas“ ((duomenys neskelbtini), 2007 m. liepos 12 d.), „Apie verslą ir verslą“ ((duomenys neskelbtini), 2007 m. liepos 13 d.), „Apie regėjimus“ ((duomenys neskelbtini), 2008 m. sausio 15 d.), „Atsakymas vienam smalsiam ponui“ ((duomenys neskelbtini), 2008 m. vasario 4 d.), „Pareiškimas dėl nuolatinės šmeižto kampanijos dienraštyje „Panevėžio rytas“ (((duomenys neskelbtini), 2008 m. vasario 5 d.) paskelbtos informacijos“.

Skunde (b. l. 1-6) paaiškino, kad atsakovas, nustatydamas, ar kiekvienoje iš publikacijų yra visi nurodyti faktai, netinkamai taikė reikalavimus, keliamus garbės ir orumo gynimui, kadangi netinkamai atribojo nuomonę nuo žinių, teiginių nevertino bendrame kiekvienos publikacijos kontekste, netinkamai nustatė subjektą, apie kurį teiginiai buvo paskelbti, nesuprato teiginių turinio, nepagrįstai laikydamas tuos teiginius duomenimis, žeminančiais trečiųjų asmenų garbę ir orumą. Dėl publikacijos „Apie verslą ir „verslą“ pareiškėjas pažymėjo, kad publikacijos autorius pateikė kritiškai ir nepalankiai vertinamų verslo pavyzdžių, tačiau nėra nurodomi kritiškai vertinamų verslo subjektų pavadinimai, juose dirbančių ar jiems vadovaujančių asmenų vardai ar pavardės, neapibūdinamos jų būdo savybės ar išvaizda, iš ko būtų galima bent jau numanyti, apie ką savo mintis dėsto teksto autorius. Toks tekstas vertintinas kaip bendro pobūdžio teiginiai, bendras situacijos tam tikrose verslo šakose vertinimas, nenukreiptas į konkretų adresatą. Be to, straipsnyje nėra įvardijamas nei konkretus laikraštis, nei ten dirbantys asmenys, o tai reiškia, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog šiais teiginiais kalbama apie B. M. ir L. K.-M.. Dėl paminėtų priežasčių trečiųjų suinteresuotų asmenų garbės ir orumo gynimas yra nepagrįstas. Teiginiai publikacijoje „Apie verslą ir „verslą“ laikytini kritika. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 straipsniu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimu byloje Haudyside v. Jungtinė Karalystė; Observer Guardian v. Jungtinė Karalystė 1991 m., pažymėjo, jog nuobaudų skyrimas už kritiką, nuomonę ar nepalankų žiniasklaidos įvertinimą vertintinas kaip konstitucinės teisės suvaržymas. Dėl publikacijos „Apie regėjimus“ pareiškėjas nurodė, jog būtina teisingai nustatyti, kokie duomenys buvo paskleisti. Pasak pareiškėjo, atsakovo nuomone, duomenys yra apie tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys „atidirbinėja už senas skolas Tėvynės sąjungos politiniams oponentams“. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama ir nurodoma, kad nustatant, kokie duomenys buvo paskleisti, negalima vertinti atskirų žodžių ar pastraipų, o būtina vertinti visą tekstą, kontekstą (ar visą sakinį). Todėl teiginyje „Kada ši šeima išsklaidys žmonėms kylančius įtarimus, kad tokiu būdu jie atidirbinėja už senas skolas Tėvynės sąjungos politiniams oponentams“ yra pasakyta, kad žmonėms kyla įtarimų, jog tretieji suinteresuoti asmenys tokiu būdu atidirbinėja Tėvynės sąjungos politiniams oponentams. Pasak pareiškėjo, tarp to, kas buvo iš tikrųjų pasakyta, ir tarp to, kaip šį teiginį vertina tretieji suinteresuoti asmenys bei atsakovas, yra didelis skirtumas. Tretieji suinteresuoti asmenys kritikuoja tik pareiškėją ir blogai bei nepalankiai yra atsiliepiama tik apie vieną politinę partiją, nesilaikoma žurnalistams keliamo objektyvumo reikalavimo. Be to, būtina įvertinti ir tai, kad 2008 m. sausio 16 d. publikacija „Apie „regėjimus“ yra reakcija į L. K. 2008 m. sausio 16 d. straipsnį „Meras valo kelius podukros verslui“, kuriame publikuota V. M. karikatūra, kurioje jis dėvi kalinio rūbus, ir į tame pačiame laikraščio numeryje išspausdintą B. M. komentarą „Idiotus ir cinikus daigina rinkimų lietus“, kuriame B. M. aptarinėja V. M., šiuos žeminančius epitetus priskirdamas pastarajam politikui. Pareiškėjo tvirtinimu, publikacijoje „Apie regėjimus“ nebuvo paskelbti jokie trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ar orumą žeminantys duomenys. Kita vertus kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į nuomonę, net jeigu nuomonė yra nepalanki tam tikriems asmenims. Šiuo atveju publikacijoje išsakyta nuomonė nėra žeminančio pobūdžio, nes kalbama tik apie įtarimus.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 33-38) dėl publikacijoje „Apie verslą ir „verslą“ ((duomenys neskelbtini), 2007 m. gruodžio 13 d.) paskelbtos informacijos vertinimo atsakovas paaiškino, kad atliekant trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo tyrimą buvo atsižvelgta į paskelbtos informacijos visumą, publikacijos turinį, ginčo teiginių kontekstą, minčių dėstymą, sakinių konstrukciją bei kitas reikšmingas aplinkybes, siekiant nustatyti, ar iš publikacijoje paskleistos informacijos galima atpažinti konkrečius asmenis, t. y. nustatyti, kad paskleista informacija yra apie B. M. ir L. K.-M.. Nagrinėjamoje publikacijoje tretieji suinteresuoti asmenys nebuvo tiesiogiai įvardinti, nepaminėti jų vardai ir pavardės, todėl šiuo klausimu reikšmingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 9 punktas, kuriame nurodyta, kad faktui, jog žinios buvo paskleistos apie konkretų asmenį, nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį paskleistos žinios; kai žinios yra paskleistos apie kelis asmenis, susijusius pagal darbą, profesiją, pomėgius ir pan., konkrečiai nenurodant asmenų pavardžių, ir nustatoma, kad konkretus asmuo priklauso šiai grupei, laikytina, jog žinios yra paskleistos ir apie tą asmenį. Nors tretieji suinteresuoti asmenys nėra konkrečiai įvardinti, jų atpažįstamumo klausimas buvo sprendžiamas iš platesnės informacijos, kadangi visa ji skleidžiama tame pačiame šaltinyje – interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini). Pasak atsakovo, teiginiu „<...laikraščio, kurio pavadinimo aš neprisimenu, keletas darbuotojų...>“ yra kalbama būtent apie trečiuosius suinteresuotus asmenis, kadangi šis juos apibūdinantis teiginys paskelbtas ir publikacijoje „Apie regėjimus“ ((duomenys neskelbtini), 2008 m. sausio 15 d.), kurioje konkrečiai jie įvardinti – „ponui M.“, „M. labai nerimauja“, „ponas M. pasakė nuoširdžiai“, „M. šeima“, „ponai M.“, taip pat nurodytas jų darbo pobūdis bei šeiminė padėtis – „laikraštį valdanti šeima“, „vyriausiasis redaktorius“, „ši šeima“, „negaliu ir aš gerbti tokio redaktoriaus“. Taigi konkrečiu atveju trečiuosius suinteresuotus asmenis apibūdinančių kriterijų pakanka tam, kad būtų patvirtintas jų atpažįstamumas. Ginčo teiginiai, kad asmenys naudoja šantažą, šmeižtą, melą, intrigas, suprantami vienareikšmiškai neigiamai visuomenėje pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu, kadangi šmeižtas yra sąmoningas tikrovės neatitinkančių duomenų skleidimas, t. y. pateikimas kaip tikrų informacijos, faktų ar kitų duomenų, kurie iš tikrųjų neegzistuoja, o yra išgalvoti ar iš esmės iškreipti, be to, tokie veiksmai kaip šantažavimas, šmeižimas baudžiamųjų įstatymų požiūriu yra nusikalstami. Atsakovo manymu, pareiškėjo pateikta išvada, kad tretieji suinteresuoti asmenys šmeižė, šantažavo, melavo neabejotinai yra žinios, tačiau šių duomenų atitikimo tikrovei pareiškėjas neįrodė, todėl paskelbęs konstatuojamojo pobūdžio duomenis, jog tretieji suinteresuoti asmenys savo profesinėje veikloje naudoja teisei ir gerai moralei prieštaraujančius, kartu ir nusikalstamus veiksmus, pareiškėjas paskelbė akivaizdžiai trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumą žeminančią informaciją. Dėl publikacijoje „Apie regėjimus“ ((duomenys neskelbtini), 2008 m. sausio 15 d.) paskelbtos informacijos vertinimo atsakovas pažymėjo, jog Inspektorius viešosios informacijos rengėjo paskleistą informaciją nagrinėja gauto skundo ir jame išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu. Skundo tyrimo objektu yra paskleista informacija, kurią nurodo skundą pateikęs asmuo, šiuo atveju – tretieji suinteresuoti asmenys, todėl nagrinėjant jų skundą publikacijos, kurias skunde nurodė pareiškėjas, nebuvo vertinamos. Teiginys „Kada ši šeima išsklaidys žmonėms kylančius įtarimus, kad tokiu būdu jie atidirbinėja už senas skolas Tėvynės sąjungos politiniams oponentams?“ buvo vertinamas visos publikacijos kontekste, atsižvelgiant į visą paskelbtos informacijos turinį, logines sąsajas, sakinių konstrukciją bei minčių dėstymą. Skundžiamame sprendime nustatyta, jog publikacijoje vartojami ne tik bendro pobūdžio žodžių junginiai apie trečiųjų suinteresuotų asmenų šeiminę padėtį bei darbo pobūdį: „laikraštį valdanti šeima“, „vyriausiasis redaktorius“, „ši šeima“, „negaliu ir aš gerbti tokio redaktoriaus“, bet ir konkrečius asmenis leidžiantys identifikuoti pasakymai: „ponui M.“, „M. labai nerimauja“, „ponas M. pasakė nuoširdžiai“, „M. šeima“, „ponai M.“, todėl iš visos publikacijos konteksto aišku, kad ginčo teiginyje pavartotas pasakymas „ši šeima“ tiesiogiai siejamas su B. M. ir L. K.-M. šeima. Taigi sprendimu nustatyta, jog teiginyje paskelbta informacija yra būtent apie trečiuosius suinteresuotus asmenis. Išanalizavus ginčo teiginyje paskelbtą informaciją visos publikacijos kontekste, nustatyta, jog žodžių junginiu „atidirbinėja už senas skolas“ pažymint apie trečiųjų suinteresuotų asmenų profesinę veiklą bei jų sąsajas su politikais, buvo paskelbta žinia, kurią galima patikrinti objektyviai egzistuojančiais duomenimis. Ginčo teiginiu viešai skelbiama, jog tretieji suinteresuoti asmenys, būdami visuomenės informavimo priemonės darbuotojai, viešai skleisdami informaciją visuomenei, savo profesinėje veikloje naudoja negarbingai žiniasklaidai priskiriamus veiklos metodus – politikų užsakymu skelbia neteisingą informaciją apie jų politinius oponentus. Iš šio teiginio ir jo konteksto aišku, jog viešosios informacijos rengėjas teiginio dalį „atidirbinėjimą už senas skolas“ sieja su informacija, paskelbta apie jį patį („nusprendė pati asmeniškai aprašyti mano liūdną ateitį“, „Dar M. labai nerimauja dėl savivaldybės administracijos regėjimo, vis teiraujasi, o kodėl anksčiau direktorius nematė, kad V. M. sprendimai idiotiški?“, „Manau, kad vyriausiasis redaktorius šiandien pranoko pats save, kai išdavė, kad jis jau privačiai girdėjo, kad netrukus V. M. bus antrankiai uždėti“, „Tai teiginys, kad jis nėra didelis V. M. gerbėjas“, „Kodėl jo šeimos straipsniuose tiek daug neapykantos kitaip manantiems apskritai ir V. M., kaip asmeniui konkrečiai“). Pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių negarbingą trečiųjų suinteresuotų asmenų veiklą skelbiant su juo susijusią informaciją, todėl remiantis duomenų neatitikimo tikrovei prezumpcija, pagal kurią paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai, nuspręsta, kad ginčo teiginyje paskelbta tikrovės neatitinkanti, trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumą žeminanti informacija. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2001 m. vasario 6 d. sprendimu byloje Tammer prieš Estiją atsakovas nurodė, jog asmens įžeidimas gali būti išreikštas ir klausiamajame sakinyje, jeigu yra pavartoti asmenį įžeidžiantys žodžiai, kurie nebuvo būtini, norint pareikšti tam tikrą kritiką, todėl asmuo gali būti diskredituojamas ir tuo atveju, jeigu asmenį apibūdinantys neigiami teiginiai yra vartojami su žodžiais, reiškiančiais tam tikras prielaidas, siekiant teiginiui suteikti nuomonės atspalvį. Nagrinėjamu atveju teiginys paskelbtas naudojant klausiamąją formą, tačiau trečiųjų suinteresuotų asmenų veikla rengiant ir viešai skleidžiant informaciją apibūdinama kaip negarbinga bei prieštaraujanti profesinės etikos normoms. Tokiu būdu paskelbta informacija įgyja konstatuojamąją neigiamą reikšmę, vienareikšmiškai menkina trečiuosius suinteresuotus asmenis ir nėra suderinama su sąžiningu visuomenės informavimu arba viešosios informacijos skleidimu. Be to, publikacijų paskelbimo metu pareiškėjas ėjo Panevėžio miesto savivaldybės mero pareigas, todėl būdamas viešuoju asmeniu, turėjo būti nuosaikesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai, demonstruoti didesnę toleranciją žiniasklaidos dėmesiui, o šiuo atveju ir trečiųjų suinteresuotų asmenų paskleistai informacijai, kadangi viešosios informacijos rengėjas, skelbdamas kritišką informaciją, turi teisę abejoti viešųjų asmenų priimamais sprendimais, nesutikti su jais. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, Įstatymas) 9 straipsnyje  įtvirtinta nuostata, suteikianti kiekvienam asmeniui (ne tik viešosios informacijos rengėjui) teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. EŽTT ir LAT praktikoje konstatuota, kad piliečiams laiduojama teisė reikšti kritinę nuomonę ar požiūrį, skleisti kritinę informaciją apie valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, o persekiojimas už šių asmenų kritiką yra draudžiamas.

Tretieji suinteresuoti asmenys B. M. ir L. K.-M. atsiliepime (b. l. 31) prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą atmetė (b. l. 163-171).

Teismas nustatė, kad Inspektorius įspėjo pareiškėją dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 1, 2 ir 4 punkto pažeidimų, ir pareikalavo paneigti paskelbtą informaciją. V. M. yra visuomenės informavimo priemonės – tinklalapio (duomenys neskelbtini) valdytojas, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-41-171/2009 pripažinta, kad V. M. yra viešosios informacijos rengėjas, todėl privalo laikytis viešosios informacijos rengėjams keliamų reikalavimų. Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 ir 69 dalimi, 3 straipsnio 2 ir 3 dalimi,  19 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 8 dalimi teismas nurodė, kad Įstatymo pažeidimu yra laikomas ne tik dezinformacijos skleidimas, bet ir informacijos, šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą, skleidimas. Pastaruoju atveju nereikalaujama, kad tai būtų neatitinkanti tikrovės informacija.

Įvertinęs publikacijoje „Apie regėjimus“ ((duomenys neskelbtini), 2008 m. sausio 15 d.) paskelbto teiginio „Kada ši šeima išsklaidys žmonėms kylančius įtarimus, kad tokiu būdu jie atidirbinėja už senas skolas Tėvynės sąjungos politiniams oponentams?“ paskelbtos informacijos turinį, teismas padarė išvadą, kad ginčo teiginyje kalbama būtent apie trečiųjų suinteresuotų asmenų šeimą. Iš ginčo teiginio ir publikacijos konteksto galima spręsti, kad tretieji suinteresuoti asmenys, būdami laikraščio „Panevėžio rytas“ darbuotojai, nesilaikydami viešosios informacijos rengėjams keliamų reikalavimų, Tėvynės sąjungos politikų užsakymu skelbia neteisingą informaciją apie jų politinius oponentus. Teiginys, pateiktas klausiamąja forma, suformuluotas tokiu būdu, kad leidžia daryti prielaidą, jog pareiškėjui žinomos tam tikros aplinkybės dėl vykdomos B. M. ir L. M. veiklos, šiuo sakiniu nereiškiama nuomonė ar abejonė, o iš esmės konstatuojamas faktas. Be to, pareiškėjas publikacijoje nenurodo jokios informacijos, susijusios su minėta negarbinga veikla („atidirbinėjimu“) ar „senas skolas“, t. y. nepagrindžia savo teiginio. Teismo įsitikinimu, ginčo teiginys sukelia negatyvias asociacijas, o nesant informaciją pagrindžiančių objektyvių duomenų, tai vertintina kaip tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumą.

Publikacijoje „Apie verslą ir verslą“ ((duomenys neskelbtini), 2007 m. gruodžio 13 d.) paskelbto teiginio „Naudoja šantažą, šmeižtą, melą, intrigas, ko gero, jausdamiesi dar ir absoliučiai nebaudžiami, nes jų verslas – žiniasklaida“ vartojami žodžiai „šantažas“, „melas“, „intrigos“ suprantami vienareikšmiškai neigiamai, kadangi šmeižtas yra sąmoningas tikrovės neatitinkančių duomenų skleidimas, t. y. pateikimas kaip tikrų informacijos, faktų ar kitų duomenų, kurie iš tikrųjų neegzistuoja, yra išgalvoti ar iš esmės iškreipti, be to, tokie veiksmai kaip šantažavimas, šmeižimas yra nusikalstami ir dėl jų vykdymo kyla baudžiamoji atsakomybė. Remiantis Lietuvių kalbos žodyno pateikiama reikšme, „šantažas“ – tai reikalavimas grasinant kompromituoti, „šmeižtas“ – garbę plėšiantis melas, juodinimas, „melas“ – tyčia sakoma neteisybė, „intriga“ – slapti veiksmai, nedoros priemonės, pinklės. LAT 2001 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2001 yra išaiškinęs, jog žinia apie netinkamą asmens elgesį yra žeminančio pobūdžio, kai kiekviename ginčo objektu esančiame teiginyje yra duomenys, kurie teisės, moralės ar kitų visuomenėje pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį ar jį vaizduoja kitokiu neigiamu aspektu. Pagal LAT Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 6 punktą, teiginių, kurie visuomenėje suprantami vienareikšmiai ir jų paskleidimas protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį, žeminantis pobūdis nenustatinėjamas, kadangi jais išsakytos žinios yra akivaizdžiai žeminančios. Taigi pareiškėjas, minėtais žodžiais ginčo teiginyje kuria prielaidas daryti išvadą dėl atitinkamų naudojamų veiklos vykdymo būdų, kurių negatyvi reikšmė preziumuojama visuomenėje. Pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kokiu būdu tretieji suinteresuoti asmenys vykdo šantažą ar šmeižtą, todėl laikytina, kad paskelbta žinia neatitinka tikrovės ir yra klaidinga. Net ir pripažinus, kad publikacijoje išsakyta nuomonė, o ne paskelbta žinia, vertintina, kad tokia informacija yra šmeižianti ir įžeidžianti asmenį. Teismo įsitikinimu, paskelbtos informacijos žeminantis pobūdis nekelia įrodinėjimo problemų kai konkretūs duomenys, teiginiai, pagal savo prasmę ir turinį yra akivaizdžiai žeminantys ir turi visuotinai pripažintą, įžeidžiančią, niekinančią reikšmę ir jų paskleidimas, vadovaujantis protingumo kriterijumi, atrodo menkinantis kitą asmenį, formuojantis neigiamą jo įvaizdį ir adekvačiai neigiamą visuomenės nuomonę. Vertindamas pareiškėjo poziciją dėl minėtos publikacijos, teismas nurodė, jog būtų galima sutikti su ja ta prasme, kad straipsnyje neįvardijus nei konkretaus laikraščio, nei konkrečių tenai dirbančių asmenų nėra pagrindo konstatuoti, jog tokiais teiginiais kalbama apie konkrečius trečiuosius suinteresuotus asmenis, su sąlyga, tokią publikaciją vertinant atsietai nuo kitų. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina vertinti šią publikaciją, kontekste su kita informacija, kuri per trumpą laikotarpį buvo skleidžiama tame pačiame šaltinyje. Atsižvelgiant į turinį publikacijų „Apie verslą ir „verslą“ ir „Apie regėjimus“ ir pastarojoje konkrečiai įvardinant – „ponui M.“, „M. šeima“, „ponai M.“, taip pat nurodant jų darbo pobūdį bei šeiminę padėtį – „laikraštį valdanti šeima“, „vyriausiasis redaktorius“, „ši šeima“, „negaliu ir aš gerbti tokio redaktoriaus“ ir nurodant, kad tai aprašyta „<...laikraščio, kurio pavadinimo aš neprisimenu>“, akivaizdu, atpažįstama, kad tai sietina su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis.

 

III.

 

Pareiškėjas V. M. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 178-185) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.              Teismas, vertindamas teiginį „<...> Kada ši šeima išsklaidys žmonėms kylančius įtarimus, kad tokiu būdu jie atidirbinėja už senas skolas Tėvynės sąjungos politiniams oponentams“, nepagrįstai ir neteisėtai išskyrė žodžių junginį iš viso sakinio, todėl pakeitė autoriaus išsakytos minties esmę. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, t. y. asmuo turi teisę pateikti savo įžvalgas, įtarimus, pamąstymus. Straipsnio autorius pasidalino savo mintimis apie tai, kad jis įtaria, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų veikla primena darbus, kurie yra palankūs ir naudingi priešingai politinei jėgai. Šiems nuogąstavimams pagrįsti pareiškėjas kartu su skundu pateikė ištraukas iš trečiųjų suinteresuotų asmenų straipsnių, kuriuose jo atžvilgiu iš tikro buvo pasakyta daug netiesos ir žeminančių dalykų. Todėl straipsnyje nurodyti duomenys, kad jam kyla vienokių ar kitokių įtarimų, yra pagrįsti ir susiformavę remiantis objektyviai egzistuojančiais faktais. Pareiškėjui taip pat turi būti garantuojama teisė į nuomonę, teisė pateikti tam tikrus vertinimus. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, koks teiginys buvo paskelbtas, todėl netinkamai atribojo žinią nuo nuomonės.

2.              Nuomonė neturi būti grindžiama objektyviais duomenimis, t. y. jai neturi būti taikomas tiesos kriterijus.

3.              Teismas, darydamas išvadą, kad publikacijoje „Apie verslą ir „verslą“ kalbama apie trečiuosius suinteresuotus asmenis, tokią išvadą grindė ne byloje surinktais įrodymais, o prielaida. Tekste nėra įvardijamas nei konkretus laikraštis, nei konkretūs ten dirbantys asmenys, o tai reiškia, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog šiais teiginiais kalbama apie B. M. ir L. K.-M.. Objektyviai analizuojant publikaciją, galima daryti tik vieną išvadą, kad jos autorius skaito vieną iš laikraščių ir jame esančius straipsnius vertina neigiamai, t. y. kaip negarbingos ir nesąžiningos žiniasklaidos pavyzdį.

4.              Tretieji suinteresuoti asmenys, būdami žurnalistais, apibendrinančio pobūdžio teiginius apie nesąžiningą žiniasklaidą prisiskyrė patys sau, neturėdami tam jokio teisinio pagrindo.

5.              Aplinkybę, jog paskleisti duomenys yra apie konkretų asmenį, privalo įrodyti tas asmuo.

Atsakovas Inspektorius prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus (b. l. 143-148).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje byloje vyksta ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. SPR-26, kuriuo viešosios informacijos rengėjas – interneto tinklalapio (duomenys neskelbtini) valdytojas V. M. – įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1, 2 ir 4 punkto pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-70/2009 (publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 7 (17), 2009 m.) konstatavo, kad atsižvelgiant į konkrečių fizinių asmenų – internetinių tinklaraščių (dienoraščių) autorių veiklos pobūdį ir jų vykdomas viešosios informacijos teikimo visuomenei funkcijas, jie gali būti pripažįstami sui generis informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojais, taigi ir viešosios informacijos rengėjais ir (ar) skleidėjais, o jų internetiniai tinklaraščiai – informacinės visuomenės informavimo priemonėmis Įstatymo prasme. Todėl V. M. yra tinkamas atsakomybės pagal Visuomenės informavimo įstatymą subjektas.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų <...>. Aptariamo straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, kurios taikymas taip pat aktualus nagrinėjamos bylos kontekste, draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Taigi šioje įstatymo normoje nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė, ribojimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013).

Vadovaujantis Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktu viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi V. M. iškeltą bylą nurodyto teisinio reguliavimo plotmėje, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Inspektorius turėjo pagrindą pripažinti, kad publikacijoje „Apie verslą ir „verslą“ ((duomenys neskelbtini), 2007 m. gruodžio 13 d.) buvo paskelbta informacija, kuri neatitinka tikrovės, žemina fizinių asmenų B. M. ir L. K.-M. garbę ir orumą. Apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, kad teiginiu: „laikraščio, kurio pavadinimo aš neprisimena, keletas darbuotojų <...> naudoja šantažą, šmeižtą, melą, intrigas <...>“, sukuriamas nesąžiningo, teisės ir moralės normų požiūriu smerktino bei netoleruotino elgesio įspūdis. Aplinkybę, jog šios įžvalgos susijusios su negarbinga trečiųjų suinteresuotų asmenų profesine veikla, patvirtina mėnesiu vėliau pasirodžiusi publikacija „Apie regėjimus“ ((duomenys neskelbtini), 2008 m. sausio 15 d.), kurioje tęsiant rašinių ciklą „laikraščio, kurio pavadinimo aš neprisimenu“ buvo atskleista kritikos objektų tapatybė (pareigos, pavardė). Nors pareiškėjas teismui įrodinėja, kad pastarojoje publikacijoje iškeldamas klausimą: „Kada ši šeima išsklaidys žmonėms kylančius įtarimus, kad tokiu būdu jie atidirbinėja už senas skolas Tėvynės sąjungos politiniams oponentams?“ išdėstė savo subjektyvų požiūrį, o ne žinią, tačiau lingvistine teksto išraiška, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, skaitytojui akivaizdžiai siekiama įteigti, kad visuomenėje vyrauja nuomonė (žmonės turi įtarimų), kad jie (tretieji suinteresuoti asmenys) atidirbinėja už senas skolas. Taigi pripažintina, jog ir antruoju atveju V. M. interneto erdvėje paskleidė trečiuosius suinteresuotus asmenis menkinančią, tiesios kriterijaus neatitinkančią, faktinę informaciją, todėl šie veiksmai negali būti kvalifikuoti kaip konstruktyvus ir etiškas vertinimas, neįsiterpiantis į kitų konstituciškai reikšmingų vertybių apsaugos sferą.

Kadangi pareiškėjas, įgyvendindamas teisę į saviraiškos laisvę, nesilaikė Įstatyme įtvirtintų apribojimų, atsakovas teisėtai ir pagrįstai įspėjo jį dėl nustatytų pažeidimų, ir nurodė paneigti ginčo teiginiuose paskelbtą informaciją. Pažymėtina, jog paneigimas pagal savo esmę iš tikslus yra siejamas su nukentėjusio asmens, kurio garbę ir orumą žemina paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys, pažeistų teisių atstatymu ir bent minimaliu iki pažeidimo buvusios padėties atkūrimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁶⁶²-707/2013).

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai	Laimutis Alechnavičius
	Artūras Drigotas
	Dalia Višinskienė