Administracinė byla Nr. A-3808-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00537-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 105 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2016 m. kovo 24 d. Kauno TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kurių plotą, be kita ko, užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors ne kartą išreiškė norą būti kamerose su nerūkančiais asmenimis. Kauno TI kameroje Nr. 221 buvo įrengtas stalas 4 asmenims, o kameroje buvo laikomi 7 asmenys, todėl nebuvo galimybės visiems susėdus prie stalo pavalgyti. Visose Kauno TI kamerose langai buvo be rankenų, o jų mediniai rėmai buvo kreivi, skylėti, todėl langai gerai neužsidarė, dėl to žiemos metu teko kęsti šaltį. Kamerose įrengtos dviejų aukštų lovos, kurių antrame aukšte nebuvo įrengti borteliai, todėl pareiškėjas bijojo iš jų iškristi, nuo jos nuolat slydo antklodė, pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti. Kauno TI pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, o pareiškėjas juose pasivaikščioti galėjo tik 1 val. per parą, nors pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą jam priklausė 1,5 val. pasivaikščiojimas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautėsi kankinamas, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, sutriko miegas, kilo peršalimo ligos, atsirado galvos ir kojų sąnarių skausmai.
2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
1. Nurodė, kad apie 95,6 proc. buvimo Kauno TI laiko pareiškėjui teko didesnis nei minimalus nustatytas kameros plotas. Dėl objektyvių priežasčių atskirais laikotarpiais pareiškėjas Kauno TI trumpai ir nereguliariai buvo laikomas mažesnio nei nustatyta ploto sąlygomis, tokie pažeidimai buvo susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais. Pareiškėjas su skundais dėl kamerų ploto trūkumo į administraciją nesikreipė. Kauno TI kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai nuo 11,22 iki 17,43 kv. m. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos juose. Suimtųjų (nuteistųjų), atvykusių į Kauno TI, prašymai laikyti su nerūkančiais asmenimis, pateikiami rašytine forma. Pareiškėjas nėra raštu kreipęsis į administraciją dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas prieš atvykdamas į Kauno TI turėjo traumą – 30 proc. pilvo ir abiejų kojų nudegimą, jam taip pat buvo darytos abiejų ausų operacijos. Būdamas Kauno TI, pareiškėjas skundėsi tik ausų skausmais, dėl sutrikusio miego, depresijos pareiškėjas nesiskundė, psichikos sutrikimų nenustatyta. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.
3. Atsakovas patikslintame atsiliepime, kartu pateikdamas papildomus dokumentus apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI, prašė iš dalies tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl neužtikrinto minimalaus kameroje tekusio ploto, tačiau, įvertinus pažeidimo mastą, pobūdį, trukmę ir intensyvumą, nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir teisės pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu laikyti tinkama satisfakcija už patirtą neturtinę žalą. Kitą pareiškėjo skundo dalį prašė atmesti.
1. Nurodė, kad Kauno TI kamerose, kuriose neatsidaro langai, įrengta mechaninė ventiliacija, kitos kameros vėdinamos natūraliai per langus, o sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro vėdinimo sistema. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose su atidaromais langais. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų prašęs papildomai įjungti dirbtinį apšvietimą, kad būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar Kauno visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus kameroje, kurioje gyveno, ar kad būtų kreipęsis į medikus dėl pablogėjusio regėjimo ar kitų sveikatos sutrikimų, susijusių su jo nurodomais veiksniais. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja suolų, stalų ar lovų techninių specifikacijų, nėra imperatyviai nurodyta, kokio dydžio turėtų būti inventorius. Kauno TI, įrengdamas ir eksploatuodamas kameras, laikosi minėtų taisyklių reikalavimų ir jų nepažeidžia. Kauno TI kamerose užtikrinta galimybė valgyti prie stalo, kamerose užtikrinama tinkama teisės aktuose nustatyta temperatūra. Pareiškėjui buvo užtikrinama sveikatos priežiūra, o jo sveikatos sutrikimus (ausų, sąnarių skausmus ir kt.) galėjo lemti praeityje patirtos traumos, sveikatos sutrikimai bei paveldimumas.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 195 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
5. Teismas nustatė, kad nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 17 d. (4 paros), nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 9 d. (10 parų), nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. (3 paros), 2014 m. gruodžio 15–16 d. (1 para) ir 2015 m. sausio 16–22 d. (6 paros), t. y. iš viso 24 paras, minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjui kalint Kauno TI buvo pažeista. Minėtais laikotarpiais pareiškėjui 1 parą teko 2,98 kv. m ploto, 23 paras – po 3,40 kv. m ploto. Pripažinęs, kad nagrinėjamu atveju kameros ploto reikalavimai buvo pažeisti, aplinkybes dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto bei vietos prie stalo, teismas vertino minimalaus kameros ploto reikalavimų pažeidimo kontekste.
6. Dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors ne kartą išreiškė norą būti kamerose su nerūkančiais, teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas skunde nurodo, kad ne kartą išreiškė norą būti kamerose su nerūkančiais asmenimis, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis, todėl pareiškėjo argumentai, jog jis nepagrįstai buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, atmesti kaip nepagrįsti.
7. Dėl pareiškėjo argumentų dėl netinkamai įrengtų langų teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas kameroje su neatidaromais langais, ar, kad būtų skundęsis Kauno TI administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant / uždarant kameros langą. Iš atsakovo atstovo pateiktų Kauno TI patalpų foto nuotraukų galima spręsti, kad tiek Kauno TI kameros, tiek ir jose įrengti langai iš esmės yra tvarkingi. Kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kamerų langai buvo netinkami naudoti (sulūžę ar nebuvo galima jų atidaryti / uždaryti), byloje nėra. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo atitikties Lietuvos higienos normos reikalavimams. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl langų įrengimo ir kamerų vėdinimo, pareiškėjo argumentai laikyti deklaratyviais ir atmesti.
8. Dėl lovų įrengimo teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenumato atitvarų (bortelių) įrengimo prie lovų. Iš atsakovo atstovo pateiktų kamerų nuotraukų matyti, jog nuteistųjų lovos atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus.
9. Dėl pasivaikščiojimo trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių būklės teismas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio bei Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašo 13 punkto nuostatomis, pabrėžė, jog pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Teismas akcentavo tai, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie Kauno TI įrengtus pasivaikščiojimo kiemelius, argumentus dėl sporto įrangos įrengimo patvirtina pateikta foto nuotrauka. Taigi teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti.
10. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.
11. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygas, analizę, teismas padarė išvadą, kad Kauno TI iš viso 24 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, kad atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.
12. Teismas, išanalizavęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į medicinos specialistus yra kreipęsis dėl ausų ir sąnarių skausmo, nemigos, buvo paskelbęs badavimą, tačiau 1985 m. pareiškėjas turėjo ausų operacijas, 1979 m. nudegė 30 proc. kūno, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti negalavimai dėl ausų, sąnarių skausmo galbūt yra susiję su vaikystėje patirtomis minėtomis traumomis. Teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nustatė, kad galvos skausmai jam kilo dėl narkotikų vartojimo laisvėje. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
13. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
14. Atsižvelgęs į pažeidimo trukmę ir mastą (1 parą pareiškėjui Kauno TI kameroje teko 2,98 kv. m ploto, 23 paras – po 3,40 kv. m ploto), įvertinęs tai, kad šį plotą dar labiau mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, teismas padarė išvadą dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į tai, kad pažeidimas (dėl minimalios gyvenamojo ploto normos) nebuvo tęstinis, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją, ar, kad dėl to būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos pablogėjimas, ar sukrėtimai, kurie būtų lėmę tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, sprendė, jog pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis mažintinas iki 195 Eur.

III.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į minimalaus ploto, tenkančio asmeniui kameroje, užtikrinimą buvo pažeista, tačiau pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 195 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis neproporcingas padarytai neturtinei žalai, bei sumažinti priteistos sumos dydį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė žalos dydžio apskaičiavimo ir vertinimo kriterijų, susijusios teismų praktikos. Teismo sprendime nurodoma teismų praktika netinka nagrinėjamam atvejui, nes nesutampa kalinimo laikas, pažeidimo trukmė, mažiausias ir didžiausias ploto trūkumas, neturtinės žalos atlyginimo dydis už vieną parą, minimalus bei vidutinis atlygis Lietuvoje sprendimo priėmimo dieną. Taigi situacijos ir pažeidimų dydis nėra analogiškas, todėl teisės analogijos taikyti negalima.
2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 23 paras pareiškėjui turėjęs būti užtikrintas minimalus plotas kameroje buvo pažeistas itin nežymiai – 0,2 kv. m. Toks ploto pažeidimas neturėtų būti vertinamas kaip realiai sukėlęs neturtinę žalą, arba vertinama padaryta neturtinė žala neturėtų būti išreikšta pinigais. Kauno TI manymu, ir atsižvelgiant į teismų praktiką, vertinant šią pažeidimo dalį pakankama satisfakcija turėtų būti laikomas teisės pažeidimo pripažinimas. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pažeidimo masto ir formaliai įvertino visas 24 pažeidimo paras kaip sukėlusias psichologines ar fizines pasekmes pareiškėjui, didesnes nei tas, kurios būtų patiriamos, jeigu būtų užtikrintas minimalus asmeniui kameroje turintis tekti plotas – 3,6 kv. m.
3. Didesnis pažeidimas galėtų būti pripažintas nebent 1 parą, kai pareiškėjui teko 2,98 kv. m ploto kameroje. Tačiau Kauno TI užtikrino pažeidėjui 1 valandos pasivaikščiojimą gryname ore, o kameroje visi laikomi asmenys vienu metu būdavo retai – dėl nuolatinio judėjimo pas tyrėjus, advokatus, į užsiėmimus ir pan. Nepaisant to, 1 parą pareiškėjas vis dėlto galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų ar papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Taigi pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydžio paros vidurkis galėtų būti taikomas už 1 parą, bet ne už visas 24 paras.
4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas vertinant visas pažeidimo paras vienodai, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pažeidimo mastas skiriasi ir tai neabejotinai turėtų būti įvertinta nustatant proporcingą žalos dydį, kuriuo pareiškėjui būtų tinkamai atlyginta už patirtą neturtinę žalą, bet nesuteikta galimybė neteisėtai pasipelnyti iš valstybės biudžeto.
5. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus ir teisės analogijos taikymo praktiką. Pažeidimo metu pareiškėjui buvo užtikrinamos gyvenimo sąlygos – maitinimas, šildymas, elektra, aprūpinimas apranga, vandeniu, užtikrinama medicininė priežiūra visą parą, už visa tai dirbantys asmenys visuomenėje turi susimokėti, todėl turi dirbti ar kitaip teisėtai gauti pajamų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo sveikatai nebuvo sukelta neigiamų pasekmių, į tai, kad minimalus atlyginimas Lietuvos Respublikoje vertinimo metu – 400 Eur, ir tai, kad vidutinė senatvės pensija Lietuvos Respublikoje – 273,95 Eur, manytina, kad teismas netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį neatsižvelgdamas į ekonominę valstybės situaciją. Nors formaliai pažeidimas fiksuotas 24 paras, tačiau tik 1 parą jis buvo akivaizdus ir galbūt sukėlė neigiamas pasekmes, todėl toks neturtinės žalos dydis, kokį nustatė pirmosios instancijos teismas, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų.
6. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais turėtų būti vertinamas ir naujausios teismų praktikos ribose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-440-525/2018, kurioje neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui už 18 parų minimalaus kameros ploto normos pažeidimą (trūko 0,02 kv. m) nepriteistas apsiribojant pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, įvertinus pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pažeidimo intensyvumą ir sukeltas pasekmes fizinei bei psichinei sveikatai, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes).
17. Pareiškėjas R. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 1 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 105 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimo, susijusio su pareiškėjo laikymu tose pačiose kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, neatsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl jo laikymo kartu su nerūkančiais į įstaigos administraciją kreipėsi žodžiu, bei neįvertinęs pareiškėjo, kaip naujai atvykusio į įstaigą, asmens bylos duomenų. Pareiškėjas dažnai etapuojamas į kitas įstaigas (Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą), tačiau jose niekada netalpinamas į kamerą kartu su rūkančiais, atlikus apklausos procedūrą atvykus į įstaigą, todėl nereikalingas joks kreipimasis raštu dėl patalpinimo į kamerą kartu su nerūkančiais asmenimis, visur užtenka žodinio kreipimosi.
2. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra 2014 m. lapkričio 14 d. įrašas, kad pareiškėjas prastai miega, todėl kreipėsi medicininės pagalbos, todėl Kauno TI administracija nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas nesikreipė į medicininę tarnybą dėl miego sutrikimų. Nors medicinos pažymoje ir nurodyta, kad pareiškėjui miego sutrikimai atsirado dėl to, kad laisvėje jis vartojo narkotikus ir tai yra pripažinta teismo, tačiau iš tiesų pareiškėjas niekada nevartojo narkotikų, gyvena sveiką gyvenimo būdą, sportuoja, niekur nėra registruota ar nurodyta, kad pareiškėjas yra vartojęs narkotikus. Taip pat ant asmens sveikatos knygelės užrašytas ne pareiškėjo asmens kodas.
3. Kauno TI pareiškėjui trūko judėjimo laisvės kamerose, pasivaikščiojimo laiko, todėl jam prasidėjo sąnarių skausmai. 2015 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas net kreipėsi į Kauno TI administraciją su prašymu, kad būtų leista jam perduoti iš laisvės kelio įtvarą.
4. Pareiškėjo buvimo Kauno TI laiku jo ausų (kurios anksčiau buvo operuotos ir yra jautrios) būklė tik pablogėjo, nes mažoje kameroje, kurioje visi nuolat rūko, būtinas vėdinimas, todėl atidaromi langai, be to, patys langų rėmai skylėti ir nesandarūs.
5. Pareiškėją laikant kameroje Nr. 221 buvo vienas keturvietis stalas, o asmenų, laikomų kameroje, buvo 6–7, todėl niekaip nebuvo užtikrinta galimybė visiems valgyti prie stalo vienu metu, dėl ko tekdavo laukti, o maistas atšaldavo.
18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, atsižvelgiant į atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl priteistos sumos dydžio sumažinimo, bei pripažinti, kad pareiškėjo teisė į minimalaus ploto, tenkančio asmeniui kameroje, užtikrinimą buvo pažeista, tačiau pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 195 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis yra neproporcingai didelis padarytos neturtinės žalos atžvilgiu, bei sumažinti priteistos sumos dydį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai ir reikalavimai yra nepagrįsti, pareiškėjas nenurodo priežasčių, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas arba pakeičiamas, o išdėstyti prieštaravimai yra deklaratyvaus pobūdžio ir išsamiai ištirti, įvertinti ir išaiškinti pirmosios instancijos teismo sprendime.
2. Pirmosios instancijos teismo sprendime buvo įvertinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl rūkančių asmenų (ne)laikymo su nerūkančiais, teismas vertino, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, teismas vertino tai, kad reikšminga aplinkybe laikoma galimybė pareiškėjui kreiptis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas. Teismas akcentavo tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų raštu kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl perkėlimo į kamerą su nerūkančiaisiais asmenimis, todėl pareiškėjo argumentus dėl laikymo su rūkančiais asmenimis ir sveikos aplinkos neužtikrinimo atmetė kaip nepagrįstus.
3. Pareiškėjas savo sąnarių skausmus kildina iš mažo kamerų ploto ir negalėjimo jose pasivaikščioti, tačiau objektyviai patikrinamų aplinkybių, įrodančių priežastinį ryšį, nenurodo. Absoliuti dauguma Kauno TI laikomų asmenų neturi nusiskundimų dėl sąnarių problemų, todėl teigti, kad vienam asmeniui tos pačios laikymo kameroje sąlygos sukėlė sąnarių problemas, nėra objektyvaus pagrindo.
4. Kauno TI 2017 m. gruodžio 4 d. pateikė visus papildomus duomenis, kurių reikalavo pirmosios instancijos teismas. Teismas tinkamai įvertino trūkstamų įrodymų apimtį ir pareikalavo iš Kauno TI duomenis pateikti. Šie teismo veiksmai vertintini kaip reikalingi ir pagrįsti, siekiant išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes.
5. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, kurioje užfiksuota, jog pareiškėjo miego sutrikimai nulemti „narkotikų vartojimo laisvėje“. Šis įrašas pareiškėjo sveikatos istorijoje užfiksuotas 2014 m. lapkričio 14 d. Kauno tardymo izoliatorius neturi duomenų, kurių pagrindu šis įrašas pareiškėjo sveikatos istorijoje galėtų būti paneigtas. Kitų objektyvių vertinimo kriterijų, patvirtinančių, jog pareiškėjo miego sutrikimus nulėmė kiti veiksniai, susiję su Kauno TI netinkamu pareigų vykdymu, sveikatos istorijoje neužfiksuota. Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas taip pat kreipėsi į medicinos specialistus dėl ausų, sąnarių skausmo, buvo paskelbęs badavimą. Teismas rėmėsi pareiškėjo sveikatos istorijos duomenimis ir nustatė, kad pareiškėjas 1985 m. turėjo ausų operacijas, 1979 m. nudegė 30 proc. kūno. Teismas įvertino pareiškėjo nurodytus negalavimus dėl ausų, sąnarių skausmo ir nurodė, kad tai galbūt susiję su anksčiau patirtomis traumomis.
6. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime išsamiai ištyrė visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, ir pažeidimą nustatė (patikslino) tik dėl teisės aktuose nustatyto gyvenamojo ploto neužtikrinimo. Kitus pareiškėjo argumentus administracinis teismas atmetė kaip nepagrįstus.
7. Pareiškėjas neginčija teismo sprendime išdėstytų aplinkybių, tiesiog konstatuoja, jog yra faktai, įrodantys, kad jo teisės buvo pažeidinėjamos. Kauno TI nuomone, pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, abstraktūs ir neaiškūs, o teismo sprendime buvo išnagrinėti visi pareiškėjo skunde pateikti klausimai, todėl nėra tikslo kartoti tų pačių argumentų, kuriuos pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir išaiškino sprendime visapusiškai ir išsamiai ištyręs bylos medžiagą ir pateiktus paaiškinimus. Akivaizdu, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde neginčija konkrečių pirmosios instancijos teismo veiksmų ar neveikimo susijusių su netinkamu procesinių ar materialiųjų teisės normų taikymu. Apeliaciniame skunde pateikti samprotavimai yra subjektyvaus ir deklaratyvaus pobūdžio ir neturi teisinio pagrindimo. Pareiškėjas savo skunde pateikia nepagrįstus kaltinimus netinkamu aplinkybių vertinimu, nors pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai, objektyviai ir išsamiai išaiškinti visi pareiškėjo skunde išdėstyti motyvai, bei detaliai nurodytos teisės normos, teismų praktika ir atlikti vertinimo veiksmai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Kauno tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.
20. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nustatė, kad pareiškėjui 24 paras nebuvo užtikrintas minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas, tačiau kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatė, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 195 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
21. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog Kauno TI buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūkė, 2014 m. lapkričio 14 d. kreipėsi medicinos pagalbos dėl miego sutrikimų, tačiau šie sutrikimai nebuvo nulemti narkotikų vartojimo, nes niekada jų nevartojo, kadangi Kauno TI kamerose jam trūko judėjimo laisvės, pasivaikščiojimo laiko, todėl prasidėjo sąnarių skausmai, jo buvimo Kauno TI laiku jo ausų būklė tik pablogėjo, tačiau ne dėl anksčiau patirtų traumų, be to, kameroje Nr. 221 nebuvo užtikrinta galimybė visiems valgyti prie stalo vienu metu.
22. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog iš 24 parų tik 1 parą pažeidimas galėtų būti vertinamas kaip reikšmingas, todėl tik už šį laiką galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o kitas pažeidimo laikotarpis turėtų būti tik pripažintas, kaip pakankama satisfakcija, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
25. Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).
26. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).
27. Nagrinėjamu atveju nustatęs, kad pareiškėjui 24 paras nebuvo užtikrinta nacionaliniuose teisės aktuose numatyta minimalaus tardymo izoliatoriaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma (3,6 kv. m), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad 23 paras iš jų pareiškėjui tekusio ploto trūkumas buvo 0,2 kv. m, nereiškia, kad pareiškėjas dėl to nepatyrė neturtinės žalos. Ši aplinkybė gali turėti reikšmės nebent tik neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui nustatyti.
28. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
29. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pažeidimo trukmę ir mastą (1 parą pareiškėjui Kauno TI kameroje teko 2,98 kv. m ploto, 23 paras – po 3,40 kv. m ploto), įvertinęs tai, kad šį plotą dar labiau mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju būtina priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Taigi, priešingai nei nurodo atsakovas apeliaciniame skunde, teismas vertino pažeidimo trukmę ir mastą, be to, atsižvelgė ir į tai, kad nagrinėjamu atveju kamerose buvo tiek sanitarinis mazgas, tiek kitas inventorius, todėl pareiškėjui tekęs plotas tokiose kamerose buvo dar mažesnis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytą išvadą dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo. Atsakovo nurodyta teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-440-525/2018) nagrinėjamam atvejui nėra aktuali, kadangi skiriasi nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. A-440-525/2018 faktinės aplinkybės, susiklosčius situacija, t. y. administracinėje byloje Nr. A-440-525/2018 nustatytas 18 parų minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas Kauno tardymo izoliatoriuje, o ploto trūkumas buvo tik 0,02 kv. m, tačiau nagrinėjamu atveju nustatytas 24 parų minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas ir ploto trūkumas šiuo atveju yra 0,2 kv. m, todėl nėra pagrindo priimti analogišką administracinėje byloje Nr. A-440-525/2018 sprendimą ir nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
31. Dėl atsakovo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui, neatsižvelgė į ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardytų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015, 2013 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-137/2013). Tas pats pasakytina ir apie vidutinį senatvės pensijos dydį. Taigi šiuo atveju tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tiesiogiai nenurodė, kad atsižvelgia į minėtus žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, tai nedaro jo sprendimo neteisėtu ir nepagrįstu, kadangi teismas atsižvelgė pirmiausia į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardytų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio sumažinti nėra pagrindo.
32. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo laikymu kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant dėl nerūkančių nuteistųjų laikymo kartu su rūkančiais, pripažįstama, jog tai pažeidžia Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų nuostatas, iš esmės įtvirtinančias nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015, 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.).
33. Asmenų kalinimo tardymo izoliatoriuje atveju taip pat vertinama, ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pan. Pavyzdžiui, tokia informacija laikoma asmenų, atvykusių pirmą kartą į tardymo izoliatorių, apklausos anketa, pirminės gydytojų apžiūros metu paties pareiškėjo deklaruotas žalingas įprotis – rūkymas, skundai ar prašymai dėl laikymo kartu su (ne)rūkančiais asmenimis laivės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017, 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui kalinimo metu neteikus skundų ar prašymų tardymo izoliatoriaus administracijai nebūti laikomam kartu su rūkančiais asmenimis, paprastai vertinama, kad pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista, o tardymo izoliatoriaus veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017). Kita vertus, praktikoje atsižvelgiama į tai, ar tardymo izoliatoriaus administracija tinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, t. y. ar įstaiga uždraudė rūkyti visose ar tam tikrose savo teritorijos patalpose, ar pateikė tai patvirtinančią informaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).
34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors pareiškėjas skunde nurodo, jog ne kartą išreiškė norą būti kamerose su nerūkančiais asmenimis, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis, todėl pareiškėjo argumentai, jog jis nepagrįstai buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, atmestini kaip nepagrįsti.
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde ir pats neneigia, jog rašytinių prašymų Kauno TI administracijai dėl laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis nebuvo pateikęs, o teigdamas, kad administracijai reiškė žodinius prašymus, tokių teiginių jokiais objektyviais duomenimis nepagrindžia, t. y. nenurodo, kam (kokiam pareigūnui) ir kada teikė tokius prašymus, ar ir kada jie buvo registruoti ir pan. Tai, kad iš pareiškėjo kitose kalinimo įstaigose (pvz., Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime) galbūt nereikalaujamas ar nebuvo reikalaujamas rašytinis prašymas laikyti jį su nerūkančiais, nereiškia, kad ir nagrinėjamu atveju Kauno TI toks prašymas neturėjo būti reikalaujamas. Kaip nurodė atsakovo atstovas, suimtųjų (nuteistųjų), atvykusių į Kauno TI, prašymai laikyti su nerūkančiais asmenimis, pateikiami rašytine forma. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog minėtos aplinkybės, susijusios su rašytinių prašymų dėl laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis teikimu, reikšmingos tik tuo aspektu, jei pareiškėjas tik atvykęs į Kauno TI buvo patalpintas kartu su nerūkančiais asmenimis, o laikui bėgant situacija pasikeitė (su pareiškėju kameroje laikyti asmenys pradėjo rūkyti), todėl pareiškėjas turėjo raštu išreikšti savo valią būti laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis. Šiuo atveju byloje nėra duomenų ir atsakovas nenurodė, kad pareiškėjas jam atvykus į Kauno TI buvo patalpintas į kamerą kartu su nerūkančiais asmenimis, nors, kaip matyti iš bylos duomenų, pirminės sveikatos apžiūros metu nustatyta (pareiškėjas deklaravo), kad yra nerūkantis (I t., b. l. 149). Taigi, teisėjų kolegija pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad jo kalinimo Kauno TI metu jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tokiu būdu neužtikrinant sveikatai nekenksmingų kalinimo sąlygų, vertina pareiškėjo naudai ir pripažįsta, kad minėta pareiškėjo teisė buvo pažeista.
36. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartimi pirmą kartą panaikinus Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl per mažo stalo netyrė, nesurinko su kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, būkle bei įrengimu susijusių duomenų. Nagrinėjant bylą iš naujo, šiuo aspektu buvo pateiktas atsakovo atsiliepimas, kuriame tik nurodyta, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja suolų, stalų ar lovų techninių specifikacijų, nėra imperatyviai nurodyta, kokio dydžio turėtų būti inventorius, tačiau Kauno TI kamerose užtikrinta galimybė valgyti prie stalo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl galimybės visiems kameroje laikomiems asmenims pavalgyti prie stato apskritai nieko nepasisakė, nurodydamas, jog likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai yra pertekliniai, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus, susijusius su galimybės visiems kameroje laikomiems asmenis vienu metu pavalgyti prie stalo nesudarymu, taip pat vertina pareiškėjo naudai ir konstatuoja su tuo susijusį pažeidimą.
37. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai, susiję su jo sveikatos sutrikimais (kojų sąnarių, ausų skausmais, miego sutrikimais), kurie, pareiškėjo nuomone, turi įtakos neturtinės žalos atlyginimo dydžiui, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti, subjektyvaus pobūdžio, neparemti jokiais objektyviais duomenimis, tik paties pareiškėjo paaiškinimais ir nepaneigia išvados, kad jie nebuvo nulemti išimtinai (išskirtinai arba vien tik) su kalinimu susijusių sąlygų netinkamumo, tačiau labiau ankstesnių pareiškėjo patirtų traumų ar gyvenimo būdo.
38. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytus ir papildomus pažeidimus, jų pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, taip pat neturtinės žalos atlyginimo dydį, priteisiamą panašiose bylose, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra adekvatus padarytiems pažeidimams ir patirtai žalai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Kauno TI, priteistą 195 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 300 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 1 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui R. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisti 300 Eur (trijų šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius