Civilinė byla Nr. 3K-3-695-219/2015

              Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00950-2013-6

                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4;                                                         2.3.2.9.1; 2.3.2.9.2; 2.6.2.6.2; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

              teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. S., Z. S., P. S. ir trečiojo asmens S. S. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovams Z. S., P. S., G. S., dalyvaujant trečiajam asmeniui S. S., dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Kasacinėje byloje sprendžiama dėl apsimestinio sandorio ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, nustatant tikrąsias apsimestinio sandorio šalis, taip pat teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių turto teisinio režimo pasikeitimą nutraukus santuoką, aiškinimo ir taikymo.

              Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančiomis 2009 m. vasario 20 d. nekilnojamojo turto – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir priklausinio – garažo (bokso), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties ir šio turto 2009 m. vasario 20 d. perdavimo–priėmimo nuosavybėn akto dalis dėl sandorio šalies – pirkėjų (įgijėjų) ir nustatyti, kad turto pirkėjai (įgijėjai) yra J. S. ir G. S.; pripažinti, kad nurodytas nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė jos ir G. S. nuosavybė. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. pavasarį išvyko laikinai gyventi į Didžiąją Britaniją, kur tuo metu jau buvo apsistojęs jos sutuoktinis atsakovas G. S.. Abiejų išvykimo tikslas buvo užsidirbti ir susitaupyti pinigų būstui Lietuvoje įsigyti. Ieškovė nurodė pirmuosius trejus metus dirbusi gėlių fabrike ir vidutiniškai uždirbdavusi apie 1000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (toliau – svarai) per mėnesį, vėliau ketverius metus dirbo kitame fabrike ir uždirbdavo apie 1200 svarų per mėnesį, 2007–2011 m. laisvu nuo darbo laiku prižiūrėjo draugės vaiką ir gaudavo apie 240 svarų per mėnesį. Dirbo ir jos buvęs sutuoktinis – atsakovas G. S.. Šeima gyveno taupiai, neleido pinigų pramogoms, 2009 m. pradžioje nusprendė įsigyti butą Kaune, Nemakščių gatvėje. Tuo metu JIE neturėjo galimybės skubiai grįžti į Lietuvą, todėl G. S. susitarė su pusbroliu S. S., kad šis nupirks butą savo vardu, o sutuoktiniams sugrįžus į Lietuvą, perrašys jį tikriesiems buto pirkėjams. Visais buto pirkimo reikalais rūpinosi G. S., ieškovė juo visiškai pasitikėjo. 2009 m. vasario mėnesį ji pervedė sutaupytus 15 000 svarų į buvusio sutuoktinio nurodytą atsakovės Z. S. sąskaitą banke, o G. S. pervedė apie 70 000 svarų. Oficialiai butas buvo nupirktas atsakovų Z. ir P. S. vardu. 2009–2010 m. sutuoktiniai pirko baldus Didžiojoje Britanijoje ir vežė į Lietuvoje nupirktą butą. Kiekvieną vasarą grįžusi į Lietuvą šeima apsistodavo ginčo bute. Santuokos nutraukimo byloje ginčijamo sandorio ieškovė neginčijo ir neprašė pripažinti buto bendrąja jungtine nuosavybe, nes atsakovas G. S. žadėjo grąžinti jos sumokėtus pinigus, jeigu ši nereikš pretenzijų į ginčo butą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

              Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovė neneigė, jog nedalyvavo ieškant ginčo turto, jį apžiūrint ir derantis dėl sandorio; ji teigė, kad tuo užsiėmė sutuoktinis atsakovas G. S.. Šis neigė dalyvavęs perkant butą, kaip ir tai, kad jis prašė atsakovės Z. S. ar trečiojo asmens S. S. savo vardu įsigyti ginčo turtą. Teismas pritarė atsakovo G. S. argumentams, kad nebuvo kliūčių ginčo turtą įsigyti savo vardu – sutuoktiniai turėjo galimybę atvykti į Lietuvą ir sudaryti sutartį. Teismas sprendė, kad ginčijamas sandoris iš tiesų yra apsimestinis, tačiau Z. S. buvo ne ieškovės ir G. S., o trečiojo asmens (savo sūnaus) S. S. statytinė. Teismas pažymėjo, kad buto pardavėjų nepavyko rasti ir apklausti dėl ginčui reikšmingų aplinkybių.

              Pirmosios instancijos teismas pagrįstais ir išsamiais laikė S. S. paaiškinimus dėl ginčo turto įsigijimo aplinkybių, tikrųjų apsimestinio sandorio sudarymo tikslų bei finansinių galimybių. Teismas sprendė, kad trečiasis asmuo S. S. buvo finansiškai pajėgesnis įsigyti ginčo turtą nei ieškovė ir G. S..

              Teismas ieškovės argumentus ir skaičiavimus dėl galimybės sutaupyti ginčijamam sandoriui sudaryti reikalingas lėšas laikė nepagrįstais ir hipotetiniais. Iš ieškovės sąskaitos pervesta 15 000 svarų suma nebuvo ieškovės santaupos, skirtos butui įsigyti. Ieškovė tik iš dalies pagrindė Didžiojoje Britanijoje iki ginčijamo sandorio sudarymo gautas pajamas, tikėtina, kad ji nurodė sutuoktinio gautas pajamas, negalėjo tiksliai nurodyti sutuoktinio pervestos į Z. S. sąskaitą lėšų sumos, nepateikė duomenų, pagrįstų skaičiavimais ir įrodymais, patvirtinančiais šeimos išlaidas 2004–2009 m., nenurodė ir negalėjo paaiškinti, iš kokių lėšų santuokos metu buvo įgytas žemės sklypas ir garažas, nepaneigė G. S. ir S. S. paaiškinimų dėl paskolos suteikimo bei S. S. sukauptų lėšų saugojimo. Ieškovės ir jos sutuoktinio pervestų lėšų nepakako ginčo butui įsigyti, tačiau ieškovė nepaaiškino, kas sumokėjo kainos skirtumą ir padengė sandorio sudarymo išlaidas. Teismas vertino, kad ieškovė savo nurodytų aplinkybių dėl baldų įsigijimo ginčo butui apstatyti nepagrindė įrodymais.

              Ieškovė su sutuoktiniu po ginčijamo sandorio sudarymo buvo grįžę į Lietuvą, tačiau neįgyvendino siekio perrašyti butą savo vardu. Trečiojo asmens paaiškinimais, butas įsigytas lėšų investavimo tikslu, todėl ieškovės šeimos apsigyvenimo ginčo bute atvejai nepatvirtina, kad butas buvo įsigytas pačios ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio.

              Ieškovė nekėlė klausimo dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu bei buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ištuokos byloje. Ieškovė tik 2013 m. rugpjūčio mėnesį pareiškė pretenzijas dėl 15 000 svarų. Teismas nesivadovavo ieškovės iniciatyva kviestų liudytojų paaiškinimais, nes jie prieštaravo kitiems bylos duomenims, be to, apklausti liudytojai yra ieškovei artimi asmenys. Teismas nurodė, kad atsakovus ir trečiąjį asmenį sieja artimi giminystės ryšiai, tačiau jų sutampančius paaiškinimus pagrindžia byloje esantys rašytiniai įrodymai.              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino: pripažino 2009 m. vasario 20 d. nekilnojamojo turto – buto, (duomenys neskelbtini), ir priklausinio – garažo (bokso), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2-358) ir šio turto 2009 m. vasario 20 d. perdavimo–priėmimo nuosavybėn aktą (notarinio registro Nr. 2-361) apsimestiniais sandoriais; pripažino negaliojančiomis 2009 m. vasario 20 d. nekilnojamojo turto – buto, (duomenys neskelbtini), ir priklausinio – garažo (bokso), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties ir šio turto 2009 m. vasario 20 d. perdavimo–priėmimo nuosavybėn akto dalis dėl sandorio šalies – pirkėjų (įgijėjų) ir nustatė, kad turto pirkėjai (įgijėjai) yra J. S. ir G. S.; pripažino, kad nurodytas nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė J. S. ir G. S. nuosavybė.                      

              Dėl finansinių galimybių įsigyti ginčo turtą vertinimo teisėjų kolegija nurodė, kad aktualus yra 2004–2009 m. laikotarpis, t. y. laikas, kai atsakovas G. S. išvyko dirbti į Didžiąją Britaniją, iki to momento, kada buvo sudaromas ginčijamas sandoris. Ginčui aktualiu laikotarpiu vien ieškovės uždirbtų lėšų suma galėjo siekti 198 632 Lt (57 527,80 Eur). Sąskaitų (išrašų) duomenys patvirtina, kad ieškovė, be gautų pajamų iš darbinės veiklos, kurios buvo pervedamos į jos einamąją sąskaitą, turėjo ir kitos rūšies pajamų. Ieškovė tiek įvairaus dydžio grynųjų pinigų įnašais, tiek reguliariai gaunamais pervedimais nuolat kaupė santaupas, didesnes lėšų sumas išgrynindavo. Ieškovė su sutuoktiniu atvyko į užsienio valstybę turėdami tikslą sukaupti didelę lėšų sumą, to tikslo buvo nuosekliai siekiama – lėšos buvo kaupiamos tiek banko taupomojoje sąskaitoje, tiek grynaisiais pinigais. Ieškovė dirbti atvyko sutuoktiniui jau įsitvirtinus užsienio valstybėje ir jos darbo rinkoje. Teisėjų kolegija nenustatė, kad atsakovo gaunamos pajamos buvo minimalios; jis taip pat gaudavo nuolatinių pajamų. 2014 m. gegužės 5 d. teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, kad oficialaus nedarbo laikotarpiais jis uždarbiavęs nelegaliai. Taigi atsakovas, nors tam tikrais laikotarpiais ir neturėjo oficialaus darbo, iš nurodytos veiklos gaudavo pajamų, be to, jam buvo mokama darbo ieškančio asmens pašalpa. Byloje nenustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovės šeima būtų turėjusi didesnių (nekasdienių buitinių) išlaidų ar būtų įsigijusi brangesnio turto. Taigi labiau tikėtina, kad ieškovė ir atsakovas G. S. ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo finansiškai pajėgūs įsigyti šio sandorio objektą.

                      Trečiojo asmens bendros pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą (267 617 Lt) nesiekia ginčo sandorio vertės, nors jai yra artimos, tačiau iš esmės nesiskiria nuo ieškovės nurodytų ir faktiniais duomenimis pagrįstų pajamų, gautų Didžiojoje Britanijoje. Pritarusi ieškovės pozicijai, kad atsakovas G. S. taip pat turėjo nuolatines (tiek oficialias, tiek ir neoficialias) pajamas, kolegija sprendė, kad ieškovės šeimos bendros pajamos galėjo dvigubai viršyti trečiojo asmens pajamas. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, kad ieškovė nepateikė duomenų apie savo šeimos išlaidas 2004–2009 m. Teisėjų kolegija iš esmės su tuo sutiko, tačiau nurodė, jog išlaidų faktorius nebuvo analizuojamas ir vertinant trečiojo asmens finansinę padėtį. Vien ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo deklaravo gavęs pirmiau nurodyto dydžio pajamas, neleidžia daryti išvados, jog visos šios lėšos galėjo būti skirtos ginčo turtui įsigyti. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad tuo pačiu ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovui G. S. dar buvo suteikta paskola žemės sklypui ir garažui įsigyti. Tiek trečiojo asmens S. S. argumentai dėl jo geros finansinės padėties, tiek atsakovo G. S. itin pesimistinis savo šeimos finansinio pajėgumo vertinimas grindžiami pajamų deklaracijomis, t. y. duomenimis, kurių šaltiniai yra patys deklaruojantieji, jos turėjo būti vertinamos su kitais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis. Teismo posėdyje trečiasis asmuo nurodė pasistatęs gyvenamąjį namą, kuriame gyvena, tačiau liko neįvertinos aplinkybės, ar šis namas buvo statomas ginčui aktualiu laikotarpiu.

              Dėl paskolos suteikimo ir jos grąžinimo bei trečiojo asmens lėšų investavimo teisėjų kolegija nustatė, kad 2009 m. vasario 11 d. į atsakovės Z. S. sąskaitą ieškovė pervedė 15 000 svarų, o 2009 m. vasario 12 d. atsakovas G. S. pervedė 57 000 svarų. Atsakovas G. S. neįrodė, kad lėšos, pervestos į atsakovės Z. S. sąskaitą, nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui S. S. (57 000 svarų – kaip investavimo tikslu patikėtos lėšos, 15 000 svarų – kaip paskolai grąžinti skirtos lėšos). Atsakovas G. S. ir trečiasis asmuo nebuvo sudarę rašytinės paskolos sutarties (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskolos faktas, taip pat kad ji buvo suteikta žemės sklypui ir garažui pirkti, byloje neįrodyta. Atsakovas G. S. neįrodė, kad 15 000 svarų suma, ieškovės 2009 m. vasario 11 d. pervesta į atsakovės Z. S. sąskaitą, buvo skirta trečiojo asmens S. S. suteiktai 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskolai grąžinti (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas be pagrindo ieškovei perkėlė paskolos suteikimo, panaudojimo ir grąžinimo aplinkybių įrodinėjimo (neigimo) pareigą. Argumentai dėl susitarimo investuoti trečiojo asmens lėšas grindžiami tik atsakovo G. S. ir trečiojo asmens S. S. paaiškinimais. Sandoris dėl lėšų tvarkymo (investavimo, perdavimo patikėjimo teise, saugojimo ir pan.) turėjo būti sudaromas rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovas G. S. jau nagrinėjant šią bylą pateikė teismui 2014 m. kovo 25 d. patikėjimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas ir trečiasis asmuo patvirtino tarpusavio sutartinius santykius dėl ginčo lėšų investavimo. Nagrinėjamu atveju reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu (nuginčyti) niekas nereiškė. Nesant sandorio, kurį galima nuginčyti ar patvirtinti, CK 1.79 straipsnio normos netaikytinos.

              Dėl šalių valios įsigyti ginčo turtą įgyvendinimo ir savininkų teisių bei pareigų vykdymo kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo byloje nustatyta aplinkybė, jog atsakovė Z. S. ginčo sandoryje dalyvavo kaip statytinė. Kolegijos vertinimu, statytiniai ginčo sandoryje yra abu sutuoktiniai – atsakovai Z. S. ir P. S.. Ieškovė ir jos sutuoktinis atsakovas G. S. prieš ginčijamo sandorio sudarymą pervedė atsakovei Z. S. lėšas, šios buvo panaudotos atsiskaitant pagal ginčijamą sutartį, tai byloje neginčyta. Apie 13 000 Lt sudaro kainos dalis, pardavėjams sumokėta iki ginčijamo sandorio sudarymo (avansinės įmokos). Šios kainos dalies sumokėjimo aplinkybių nepaaiškino nei ieškovė, nei trečiasis asmuo S. S., laikantis save pirkėju. Nagrinėjamu atveju nebuvo objektyvios galimybės nustatyti asmenis (pirkėjus), dalyvavusius derantis dėl ginčijamo sandorio sudarymo, nes bylos nagrinėjimo eigoje nepavyko nustatyti jų buvimo vietos. Ieškovė su sutuoktiniu negalėjo tiesiogiai dalyvauti tiek derybose dėl galimo sandorio, tiek sudarant sandorį, nes tuo metu gyveno ir dirbo užsienio valstybėje. Šalys patvirtino, kad po ginčijamos sutarties sudarymo butas buvo apstatytas atsakovo G. S. iš užsienio atvežtais baldais, tačiau atsakovas ir trečiasis asmuo nepagrindė savo teiginių, jog tie baldai buvo nupirkti trečiajam asmeniui už jo lėšas (CPK 178 straipsnis). Aplinkybę, kad ieškovė ir atsakovas G. S. yra tikrieji buto pirkėjai, patvirtina neginčijami jų apsigyvenimo (apsistojimo) ginčo bute faktai. Atsakovas G. S. pripažino likęs gyventi ginčo bute po santuokos su ieškove nutraukimo. Atsakovė Z. S. nurodė, kad už butui teikiamas paslaugas pinigų duodavo trečiasis asmuo, tačiau pinigų būdamas užsienyje atsiųsdavo ir atsakovas G. S., kuris dabar taip pat moka už paslaugas. Taigi atsakovas G. S. įgyvendina savo, kaip buto savininko, teises ir pareigas.

              Kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad ginčo butas įsigytas prieš šešerius metus, tačiau trečiasis asmuo neatliko veiksmų, kurie patvirtintų jo siekį ne vien tik patirti išlaidų (išlaikant butą), bet gauti realios ekonominės grąžos, trečiojo asmens įvardytą komercinį tikslą vertino kaip deklaratyvų. Kolegija sprendė, kad labiau tikėtina, jog ginčijama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas per statytinius – atsakovus Z. S. ir P. S., siekiant pridengti tikruosius pirkėjus – J. S. ir G. S. (CK 1.87 straipsnis). Ginčijamas sandoris sudarytas 2009 m. vasario 20 d., t. y. po santuokos sudarymo, todėl įgytas turtas ieškovei ir G. S. priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (CK 3.87 straipsnio 1 dalis).  

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovai Z. S., P. S. ir trečiasis asmuo S. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o netenkinus šio prašymo perduoti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl nuosavybės teisės pažeidimo (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.87 straipsnio l dalis, 4.47, 4.93 straipsniai) ir įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes išvadas dėl bylos šalių finansinių galimybių įsigyti ginčo turtą padarė remdamasis samprotavimais. Butui įsigyti buvo panaudoti atsakovų Z. S., P. S. ir trečiojo asmens S. S. pinigai (atitinkamai – apie 15 000 Lt (4344,30 Eur) ir 275 000 Lt (79 645,51 Eur). Vien tik byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo, įgydamas nekilnojamąjį turtą, turėjo 267 617 Lt (77 507,24 Eur). Byloje nebuvo ginčo, kad atsakovai Z. S. ir P. S. turėjo apie 15 000 Lt (4344,30 Eur) ir juos investavo į ginčo turtą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė ir atsakovas G. S. turėjo finansinę galimybę įsigyti nekilnojamąjį turtą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2004–2009 m. ieškovė galėjo susitaupyti iki 198 632 Lt (57 527,80 Eur), tačiau ji pati ieškinyje nurodė, kad atvyko į Didžiąją Britaniją tik 2007 m., t. y. tik nuo tada ji pradėjo ten dirbti. Be to, jos banko sąskaita atidaryta tik 2007 gegužės mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai paneigė kasatorių teisę į nuosavybę.

              Apeliacinės instancijos teismas šališkai vertino bylos duomenis, nurodė, kad byloje nėra pakankamai duomenų pagrįsti ieškovės pajamas ir išlaidas, trečiojo asmens išlaidas ir gyvenamojo namo statybos išlaidas, statybos laikotarpį, tačiau negrąžino bylos nagrinėti iš naujo, o rėmėsi tik ieškovės apeliacinio skundo argumentais. Trečiojo asmens gyvenamasis namas ginčo turto įsigijimo laikotarpiu nebuvo statomas (projektas parengtas 2010 m., statybos leidimas išduotas tik 2010 m. gruodžio 20 d.). Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovės išlaidų dydžio. Bylos duomenimis, buvę sutuoktiniai neturėjo santaupų. Kasatoriai pažymi, kad teismas, spręsdamas ieškovės atleidimo nuo žyminio mokesčio klausimą, konstatavo, kad ieškovės turtinė padėtis yra sunki, tą patvirtino ir pati ieškovė. Teismo išvada, kad ieškovė galėjo turėti 300 000 Lt (86 886 Eur) santaupų, prieštarauja jos pačios pateiktiems duomenims, yra nelogiška, nes jauna šeima, neturėdama būsto ir nuolatinio darbo, per dvejus metus sugebėjo įsigyti garažą, žemės sklypą, susitaupyti 300 000 Lt (86 886 Eur), dėl kurių panaudojimo ieškovė nesirūpino ir dėl kurių santuokos nutraukimo procese nekėlė klausimų. Skyrybų metu buvo išspręsti gana smulkūs turtiniai klausimai – 16 500 Lt (4778,73 Eur) kompensacija už atsakovui G. S. tenkančią didesnę turto dalį. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovė tvirtino, kad 15 000 svarų pervedė Z. S. iš savo taupomosios sąskaitos, tačiau, kaip matyti iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, ji pinigų savo taupomojoje sąskaitoje ginčo laikotarpiu (2004–2009 m.) neturėjo. 15 000 svarų ieškovė įmokėjo grynaisiais į savo atsiskaitomąją sąskaitą ir iš karto juos pervedė Z. S., o teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti šios aplinkybės. Ieškovė apskaičiuodama darbo užmokestį litais dviejose darbovietėse taikė skirtingus valiutos konvertavimo kursus. Tai lėmė 32 909 Lt (9531,10 Eur) paklaidą apskaičiuojant jos gautą darbo užmokestį. Be to, ieškovės teigimu, įmonėje „World flowers LTD“ ji dirbo 3 metus (nuo 2004 m.), nors realiai ten neišdirbo 3 mėnesių (nuo 2007 m. gegužės 31 d. iki 2007 m. rugpjūčio 10 d.), uždirbo tik 1932 svarų, bendros ieškovės uždirbtos pajamos nuo 2007 m. gegužės 13 d. iki 2009 m. vasario mėn. buvo 62 314 Lt (18 047,38 Eur).

              Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas G. S. bendravo su buto pardavėjais, remdamasis vien tuo, jog nėra įrodymų, kad jis būtų jų nepalaikęs. Taigi teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes atsakovui teko įrodyti aplinkybės nebuvimą. Pardavėjų apklausos būtent prašė ne ieškovė, o atsakovas G. S..

              2. Dėl CK 3.59 straipsnio, 3.53 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys negali iš naujo kelti teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų klausimo, išskyrus tam tikras išimtis. Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas – išspręstu galutinai ir negrįžtamai. Byloje dėl santuokos nutraukimo pasekmių visais atvejais privalo būti išspręsti CK 3.53 straipsnio 3 dalyje, CK 3.59 straipsnyje nurodyti klausimai, tarp jų – ir sutuoktinių bendro turto padalijimas. Ieškovė nutraukdama santuoką ir manydama, kad ginčo turtas yra jos ir atsakovo G. S. bendroji jungtinė nuosavybė, privalėjo jį nurodyti santuokos nutraukimo sutartyje, aptarti šio turto pasidalijimo ar kompensacijos klausimą, tačiau tai nebuvo padaryta. Kasatoriai pažymi, kad ieškovei santuokos nutraukimo byloje atstovavo ta pati atstovė.

              3. Dėl trečiojo asmens neįtraukimo į bylos nagrinėjimą. Į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta ginčijamą sutartį tvirtinusi notarė V. P., kurios teisėms ir pareigoms turės įtakos priimtas teismo sprendimas, kasatoriams kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo. Taigi pažeista notarės teisė apskųsti priimtą teismo sprendimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis).

              Atsakovas G. S. pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo atsakovų Z. S., P. S. ir trečiojo asmens S. S. kasacinį skundą tenkinti.

              Ieškovė atsiliepimu į atsakovų Z. S., P. S. ir trečiojo asmuo S. S. kasacinį skundą prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti ir apeliacinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl įrodymų vertinimo. Bylai aktualus yra būtent 2004–2009 m. laikotarpis, kai atsakovas G. S. išvyko dirbti į Didžiąją Britaniją, iki to momento, kada buvo sudaromas ginčijamas sandoris (2009 m. vasario 20 d.), t. y. kai jis ir atsakovė gyveno santuokoje, abu dirbo ir sutaupė pinigų butui įsigyti. Ieškovė, įrodinėdama savo ir buvusio sutuoktinio G. S. gautas pajamas, pateikė teismui rašytinius įrodymus, kad vien jos pačios uždirbtų lėšų suma galėjo siekti 198 632 Lt (57 527,80 Eur). Ieškovė tiek įvairaus dydžio grynųjų pinigų įnašais, tiek reguliariai gaunamais pervedimais nuolat kaupė santaupas, jas išgrynindavo. Atsakovas G. S., teikdamas teismui įrodymus ir paaiškinimus apie savo gautas pajamas aktualiu laikotarpiu, nebuvo suinteresuotas objektyviu šios aplinkybės nustatymu. Bylos duomenimis, atsakovas taip pat gaudavo nuolatinių pajamų. Ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovės šeima neturėjo didesnių (nekasdienių buitinių) išlaidų, nebuvo įsigijusi brangesnio turto, taigi buvo pajėgi sutaupyti ir įsigyti ginčo būstą. Ieškinys teismui paduotas, kai ieškovės finansinė padėtis buvo iš esmės pasikeitusi. Kasatoriai nepaaiškina, kokia konkreti ieškovės darbo užmokesčio valiutos konvertavimo klaida yra padaryta.             

              Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad ginčo turtui įgyti trečiasis asmuo S. S. panaudojo 275 000 Lt (79 645,51 Eur), nes jis tokių lėšų neturėjo. Ieškovės teigimu, praėjus vos vieniems metams nuo ginčijamo sandorio, 2010 m. kovo 10 d. S. S. įsigijo asmeninėn nuosavybėn dar vieną 0,10 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 11 063 Eur), teismo posėdyje S. S. nurodė, kad yra pasistatęs ir gyvenamąjį namą, kuriame gyvena.

              2. Dėl apsimestinio sandorio sudarymo. Ne apeliacinės, o pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sandoris buvo apsimestinis. Apeliacinio skundo dėl šios teismo išvados atsakovai neteikė. Atsakovė Z. S. pripažino nesanti ginčo buto savininkė ar bendraturtė su savo sūnumi S. S., todėl nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad ginčo turtas įsigytas panaudojant atsakovų Z. S., P. S. ir trečiojo asmens S. S. lėšas, kad buvo paneigta jų nuosavybės teisė. Nei atsakovai, nei trečiasis asmuo neneigė ir neginčijo aplinkybės, kad už perkamą turtą buvo atsiskaityta būtent ieškovės ir atsakovo G. S. pervestomis lėšomis.

              3. Dėl CK 3.59 straipsnio, 3.53 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Santuokos nutraukimo byloje į santuokos nutraukimo pasekmių sutartį ieškovė ir atsakovas G. S. įtraukė visą tuo metu jiems priklausiusį turtą. Ginčo butas nebuvo įtrauktas, nes santuokos nutraukimo metu buvo registruotas atsakovų Z. ir P. S. vardu. Pareiškėjai pasirinko santuokos nutraukimą ne ginčo teisenos tvarka, tačiau tai neužkerta kelio ieškovei savo pažeistas teises ginti pareiškiant atskirą ieškinį, o vėliau kreiptis dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje. Nutraukus santuoką bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia, tačiau turto nepadalijus šalys nenustoja būti jo bendraturtės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. I. B., bylos Nr. 3K-3-369/2011). Tokiu atveju galima prašyti atidalyti ieškovės dalį (CK 4.80 straipsnis). Iki santuokos nutraukimo atsakovas G. S. su ieškove buvo žodžiu sutarę santuokos nutraukimo byloje nekelti klausimo dėl ginčo turto, nes atsakovas pažadėjo atiduoti pusę sumos už ginčo butą. Dėl to ieškovė santuokos nutraukimo byloje sutiko su mažesne kompensacija už G. S. tenkančią didesnę turto dalį (ieškovei priklausė apie 34 000 Lt (9847,08 Eur) kompensacija). Tačiau atsakovas G. S. nekompensavo ieškovei pusės ginčo buto vertės, nevykdė įsipareigojimo mokėti nepilnametei dukteriai išlaikymą ir sumokėti 16 500 Lt (4778,73 Eur) kompensaciją. Tada ieškovė kreipėsi į atsakovę Z. S., tikėdamasi, kad ši geruoju perrašys butą ieškovei ir atsakovui G. S.. Atsakovei Z. S. tą padaryti atsisakius, ieškovė nurodė, kad ši turės grąžinti bent jau 15 000 svarų, kuriuos ieškovė pervedė į atsakovės Z. S. sąskaitą.

              4. Dėl savininko teisių įgyvendinimo. Atsakovas G. S. aktyviai įgyvendino nuosavybės teises į ginčo turtą. Butas buvo apstatytas G. S. iš užsienio pargabentais baldais. Atsakovė Z. S. patvirtino, kad už butui teikiamas paslaugas pinigų atsiųsdavo ir atsakovas G. S., kuris dabar taip pat moka už šias paslaugas. Be to, atsakovas G. S. pripažino likęs gyventi ginčo bute po santuokos nutraukimo. Santuokos metu ieškovės šeima grįžusi iš Didžiosios Britanijos, gyvendavo ginčo bute. Turtu aktyviau rūpinosi sutuoktinis G. S., ieškovė rūpinosi šeima. Atsakovas G. S. nėra suinteresuotas palaikyti ieškovės poziciją, nes, turtą pripažinus bendrąja jungtine nuosavybe, jam kils pareiga išmokėti ieškovei kompensaciją. Byloje niekas neginčijo, kad butas buvo pirktas panaudojant ieškovės pervestus 15 000 svarų ir G. S. pervestus 57 000 svarų. Lėšos, pervestos Z. S., nuosavybės teise priklausė ieškovės ir atsakovo G. S. šeimai. Šalys neneigė aplinkybės, kad už perkamą turtą buvo atsiskaityta būtent tomis lėšomis. Kasatoriai neįgyvendino ginčo turto nuosavybės teisių. Būtent atsakovas G. S. įgyvendina savo, kaip buto savininko, teises ir pareigas.

              5. Dėl trečiojo asmens neįtraukimo į bylos nagrinėjimą. Notarė pagrįstai nebuvo įtraukta į bylą kaip trečiasis asmuo, nes ginčijama tik dalis sandorio dėl jo šalies (pirkėjo). Notarė neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, skundžiamas sprendimas jokių pasekmių jos teisėms ar pareigoms nesukelia. Be to, notarės įtraukimo į bylą klausimas buvo sprendžiamasis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, ir teismas nusprendė notarės į bylą neįtraukti. Kasatoriai tokios teismo nutarties neskundė. Ieškovės nuomone, ne notarės, o pačių kasatorių, kaip apsimestinių pirkėjų, veiksmai galėjo sukelti žalos, nes pati atsakovė Z. S. neneigė, kad yra tik statytinė. Ne notaro veiksmai, atlikti tvirtinant sandorį, buvo bylos nagrinėjimo dalykas.

              Kasaciniu skundu atsakovas G. S. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir šią civilinę bylą nutraukti; pripažinus, kad ieškinys nagrinėtinas teisme, panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl CPK 137 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo butas ieškovei ir kasatoriui priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nors jų santuoka nutraukta teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimu, kuris šalims turi res judicata galią. Ieškovė dėl proceso santuokos nutraukimo byloje atnaujinimo nesikreipė. Pagal kasacinio teismo praktiką nutraukiant santuoką turi būti išsprendžiami visi sutuoktinių turtiniai klausimai. Santuokos nutraukimo byloje sprendžiant bendro turto padalijimo klausimą, ieškovė nenurodė, kad į dalytino turto masę turi būti įtraukiamas ginčo turtas arba 15 000 svarų, taigi šio turto nelaikė bendrąja jungtine nuosavybe, nors aplinkybė apie sandorio sudarymą jai buvo žinoma. Net ir tuo atveju, jei būtų sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį priėmė nepažeisdamas CPK 137 straipsnio, civilinė byla turėjo būti nutraukta CPK 293 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes šalių turtiniai klausimai išspręsti santuokos nutraukimo byloje.

              2. Dėl CK 3.88, 3.100 straipsnių taikymo. Šalims nutraukus santuoką bendrosios jungtinės nuosavybės nebelieka. Ieškovė pripažino, kad iki ieškinio pateikimo žodžiu kreipėsi į atsakovę Z. S., prašydama kompensuoti tik 15 000 svarų, o ne viso buto vertę, t. y. ji niekada nelaikė, kad ginčo butas buvo įsigytas jos ar jos šeimos bendromis lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad ginčo sandoris įvyko 2009 m., t. y. prieš penkerius metus, ir per šį laikotarpį, įskaitant ir santuokos nutraukimo procedūrą, ieškovė nereiškė pretenzijų į ginčo butą. Toks pasyvus elgesys prieštarauja bonus pater familias elgesio standartui.

              3. Dėl CK 1.87 straipsnio 1 dalies taikymo. Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas turi vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, veiksmus. Kasatorius, kaip ir ieškovė, apie ginčo buto pirkimą nežinojo, nesidomėjo, derybose ir buto apžiūroje nedalyvavo. Būtent trečiasis asmuo S. S. savo nuožiūra išsirinko jam tinkamą butą investicijai, jis ir jo tėvai derino visas pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, organizavo visą sutarties įforminimą, apmokėjo sutarties sudarymo išlaidas, rūpinosi įgytu turtu ir jį valdė. Nei trečiasis asmuo S. S., nei atsakovė Z. S. neveikė kaip statytiniai ir sudarytas sandoris nėra apsimestinis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė tikrosios šalių valios, jų elgesio prieš ir po sandorio. Kasatorius, sudarydamas panašaus pobūdžio sandorius, pvz., įsigyjant garažą, buvo atvykęs iš Didžiosios Britanijos ir asmeniškai sudarė sandorius. Teismas nepagrįstai valios aplinkybę nustatė konstatuodamas galimą įrodymų trūkumą (CPK 185 straipsnis).

              4. Dėl CPK 178, 185 straipsnių pažeidimų. Apsimestinio sandorio faktą turi įrodyti ieškovė. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė, kaip turto savininkė, atliko kokius nors veiksmus prieš ar po sandorio sudarymo. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamas sandoris sudarytas su atsakovais, nes šalys negalėjo skubiai grįžti į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes kasatoriui teko įrodyti aplinkybės nebuvimą. Teismas aplinkybę, kad per 2004–2009 m. laikotarpį ieškovė galėjo susitaupyti iki 198 632 Lt (57 527,80 Eur), grindė prielaida, kad ieškovė dirbo visą laiką nuo 2004 m. iki 2009 m., nors tai prieštarauja bylos duomenims apie jos atvykimą 2007 m. į Didžiąją Britaniją. Teismas vadovavosi ieškovės apeliaciniam skunde klaidingai apskaičiuotais duomenimis apie darbo užmokestį, taikant skirtingus valiutų kursus. Be to, ieškovė klaidingai nurodo įmonėje „World flowers LTD“ dirbtą laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik ieškovės apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybės ir naujas įrodymų tyrimas nebuvo atliktas. Bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, nebuvo galimybės tinkamai įrodyti šios aplinkybės neatitikties tikrovei. Apeliacinės instancijos teismas nevertino išlaidų dydžio.

              Atsakovai Z. S., P. S. ir trečiasis asmuo S. S. pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo atsakovo G. S. kasacinį skundą tenkinti.

              Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovo G. S. kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl CPK 137 straipsnio pažeidimo. Ieškovė į teismą kreipėsi praėjus vieneriems metams po santuokos nutraukimo. Ne tik ieškovė, bet ir G. S. pasirinko santuokos nutraukimą ypatingosios teisenos tvarka, abu į santuokos nutraukimo pasekmių sutartį įtraukė visą tuo metu jiems priklausiusį turtą. Ginčo butas nebuvo įtrauktas, nes santuokos nutraukimo metu buvo registruotas atsakovų Z. ir P. S. vardu. Be to, kasatorius G. S. ieškovei pažadėjo atiduoti pusę pinigų už ginčo butą. Kasatorius pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė apeliacine tvarka. Kasatoriui šioje byloje atstovavo advokatas, tačiau byloje nereikštas prašymas bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 3 dalies pagrindu.

              2. Dėl CK 3.88, 3.100 straipsnių taikymo. Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia turtui, kurį sutuoktiniai įgis ateityje, o ne tam turtui, kuris įgytas iki santuokos nutraukimo ir liko nepadalytas (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Ginčijamas sandoris sudarytas 2009 m. vasario 20 d. iki santuokos nutraukimo, todėl įgytas turtas ieškovei ir G. S. priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Nutraukus santuoką ginčo turto teisinis režimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeitė į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje šalių dalys nenustatytos. Taigi ieškovė, net ir negalėdama kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje, nepraranda galimybės reikalauti atidalyti jos dalį iš bendrosios nuosavybės.

              3. CK 1.87 straipsnio 1 dalies taikymo. Byloje nebuvo galimybės nustatyti, kas iš tikrųjų derėjosi ir tarėsi dėl buto pirkimo su pardavėjais. Ieškovės ir G. S. pozicijų skirtumai nulemti jų priešingo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi; jie negalėjo tiesiogiai dalyvauti tiek derybose, tiek sudarant sandorį, nes tuo metu gyveno ir dirbo užsienio valstybėje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sandoris buvo apsimestinis, Z. S. – statytinė. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neskųsta. Ieškovės pasyvus vaidmuo įsigyjant ginčo turtą iš esmės nusako jos ir G. S. šeiminio gyvenimo ypatumus. Byloje esantys duomenys patvirtina aktyvų G. S. nuosavybės teisių įgyvendinimą į butą. Byloje neginčyta, kad su pardavėjais buvo atsiskaityta būtent ieškovės ir G. S. pervestomis šeimos lėšomis.

              4. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas atliko pakartotinį ir išsamų įrodymų vertinimą, įvertino ne tik ginčijamo sandorio šalių valią, buvusią sandorio sudarymo metu, bet ir analizavo ginčijamo sandorio vykdymo eigą bei kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Pats kasatorius nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių buvusias šeimos išlaidas aktualiu laikotarpiu. Byloje nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovės šeima gyveno minimalius poreikius tenkinančiame būste, vertėsi taupiai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškovė ir G. S. ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo finansiškai pajėgūs įsigyti šio sandorio objektą.

              Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl apsimestinio sandorio ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, nustatant tikrąsias apsimestinio sandorio šalis

              Kasatorius G. S. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino ginčijamą sandorį apsimestiniu, nenustatė tikrosios sandorio šalių valios, jų elgesio prieš sandorio sudarymą ir po jo (CK 6.193 straipsnis). Abiejuose kasaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo, sprendžiant dėl apsimestinio sandorio sudarymo fakto, sandorio šalių.

              Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Sandorio ydingumas gali pasireikšti dėl sandorio šalių valios, objekto, subjekto ir kt. Nagrinėjamos bylos atveju yra svarbu, kad apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-260/2013; kt.).

              Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Taigi esminė įrodinėtina aplinkybė yra ta, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, ar sutartyje kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-260/2013).

              Nagrinėjamoje byloje abu bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčijamas sandoris yra apsimestinis, tačiau skirtingai nustatė tikrąsias sandorio šalis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Z. S. buvo ne ieškovės ir G. S., o trečiojo asmens S. S. statytinė, ir ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, statytiniai ginčo sandoryje buvo abu sutuoktiniai – atsakovai Z. S. ir P. S., teismas nustatė, kad tikrieji turto pirkėjai (įgijėjai) yra ieškovė J. S. ir G. S., ieškinį tenkino. Teisėjų kolegija, remdamasi nagrinėjamoje byloje teismų nustatytomis aplinkybėmis, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nenagrinėja bylos faktų, tinkamais pripažįsta apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, sutarties aiškinimą ir CK 1.87 straipsnio taikymą.

              Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagal byloje pateiktus sąskaitų išrašus nustatė, kad ieškovė Didžiojoje Britanijoje, be gautų pajamų iš darbinės veiklos, kurios buvo pervedamos į jos einamąją sąskaitą, turėjo ir kitos rūšies pajamų; tiek įvairaus dydžio grynųjų pinigų įnašais, tiek reguliariai gaunamais pervedimais kaupė santaupas, didesnes sumas išgrynindavo. G. S. taip pat gaudavo reguliarių pajamų. Trečiojo asmens pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą iš esmės nesiskyrė nuo ieškovės pajamų, gautų Didžiojoje Britanijoje. Byloje taip pat nustatytas faktas, kad prieš 2009 m. vasario 20 d. sudarant ginčijamą sandorį 2009 m. vasario 11 d. ieškovė į atsakovės Z. S. sąskaitą pervedė 15 000 svarų, o 2009 m. vasario 12 d. atsakovas G. S. pervedė 57 000 svarų. Šie pinigai buvo panaudoti įsigyjant ginčo turtą, to byloje neginčijo ir kasatoriai. Byloje nustatytas faktas, kad apie 13 000 Lt (3765,06 Eur) sudaro kainos dalis, pardavėjams sumokėta iki ginčijamo sandorio sudarymo, tačiau šios kainos dalies sumokėjimo aplinkybių nepaaiškino ne tik ieškovė, kuri pripažino, kad ginčo turto įsigijimu rūpinosi ne ji, o buvęs sutuoktinis G. S., bet ir trečiasis asmuo S. S., laikantis save pirkėju. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas G. S. byloje neįrodė, jog lėšos, pervestos į atsakovės Z. S. sąskaitą, nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui S. S. (57 000 svarų – kaip investavimo tikslu patikėtos lėšos, 15 000 svarų – kaip paskolai grąžinti skirtos lėšos). Atsakovas G. S. ir trečiasis asmuo nebuvo sudarę rašytinės paskolos sutarties (CK 6.871 straipsnio 1 dalis); 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskolos faktas, taip pat kad ji buvo suteikta žemės sklypui ir garažui pirkti, byloje neįrodyta. Atsakovas G. S. taip pat neįrodė, kad 15 000 svarų suma, ieškovės 2009 m. vasario 11 d. pervesta į atsakovės Z. S. sąskaitą, buvo skirta trečiojo asmens S. S. suteiktai 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskolai grąžinti (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ieškovei perkėlė paskolos suteikimo, panaudojimo ir grąžinimo aplinkybių įrodinėjimo (neigimo) pareigą, nes CPK 178 straipsnio pagrindu būtent kasatoriai turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus į pareikštą ieškinį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ginčo turtas buvo įgytas už ieškovės ir G. S. pinigus, yra pagrįsta.

              Vertinant ginčijamo sandorio šalių ketinimus pažymėtina, kad Z. S. byloje pripažino, jog nebuvo tikroji sutarties šalis. Byloje nustatyta, kad ieškovė su sutuoktiniu G. S. tiesiogiai nedalyvavo ginčo turto pirkimo derybose ir sudarant sandorį, nes tuo metu gyveno ir dirbo užsienio valstybėje, tačiau grįžę į Lietuvą apsigyvendavo ginčo bute. Šalys patvirtino, kad po ginčijamos sutarties sudarymo butas buvo apstatytas atsakovo G. S. iš užsienio atvežtais baldais. Atsakovas ir trečiasis asmuo neįrodė, kad tie baldai buvo nupirkti trečiajam asmeniui už jo lėšas (CPK 178 straipsnis). Kasatorius G. S. pripažino likęs gyventi ginčo bute po santuokos su ieškove nutraukimo. Atsakovė Z. S. nurodė, kad už butui teikiamas paslaugas pinigų duodavo ir atsakovas G. S., jis iki šiol moka už paslaugas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nustatyti faktai patvirtina, jog kasatorius G. S. įgyvendina savo, kaip buto savininko, teises ir pareigas, kad ginčijamu sandoriu būtent ieškovė ir G. S. ketino įgyti ir įgijo teises ir pareigas pagal ginčijamą sutartį, t. y. jie yra faktiniai pirkėjai pagal ginčijamą sutartį (CK CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tokią išvadą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, kurią pagal kasacinio teismo praktiką ir turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

              Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų nepažeidė, tinkamai aiškino ginčijamos sutarties nuostatas, jos šalių valią ir elgesį, todėl pagrįstai ginčijamą sutartį pripažino apsimestine, konstatuodamas, kad tikrieji ginčo turto pirkėjai (įgijėjai) yra buvę sutuoktiniai, t. y. ieškovė J. S. ir G. S. (CK 1.87 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis (kartu su perdavimo–priėmimo nuosavybėn aktu) pripažinta apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu, nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

              Dėl sutuoktinių turto teisinio režimo nutraukus santuoką

              Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog įsiteisėjus teismo sprendimui santuokos nutraukimo byloje šalys negali iš naujo kelti teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų klausimo, išskyrus tam tikras išimtis. Ieškovė santuokos nutraukimo byloje nenurodė ginčo turto, kaip jos ir atsakovo G. S. bendrosios jungtinės nuosavybės, neaptarė šio turto pasidalijimo klausimo. Kasatorių teigimu, teismo sprendimui įsiteisėjus bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas – išspręstu, bendroji jungtinės nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 4 punktas).

              CK 3.100 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, viena vertus, ši nuostata logiškai išplaukia iš santuokos nutraukimo bylos esmės – tokioje byloje išsprendžiami visi su santuokos nutraukimu susiję, tarp jų – ir turto padalijimo, klausimai, kurie nurodomi susitarime dėl santuokos nutraukimo pasekmių, šis susitarimas patvirtinamas teismo sprendimu ir dalytino turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nelieka. Kita vertus, aptariama nuostata reiškia, kad, nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y. tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai) ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. I. B., bylos Nr. 3K-3-369/2011).

              Taigi, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia, bet turto ar jo dalies nepadalijimo atveju buvę sutuoktiniai nenustoja būti jo bendraturčiai. Dėl to nutraukus santuoką ir buvusiems sutuoktiniams nepadalijus santuokoje įgyto turto, jo teisinis režimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeičia į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje bendraturčių dalys nenustatytos, kartu tai reiškia, kad tokiems turtiniams teisiniams santykiams taikytinos ne šeimos, o daiktinės teisės normos (CK 4.72–4.92 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. prašymą, bylos Nr. 3K-3-280-916/2015).

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas sandoris sudarytas ieškovės ir G. S. santuokos metu, o jų santuoka nutraukta teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimu patvirtinus sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teisėjų kolegija laiko pagrįstu ieškovės argumentą, kad santuokos nutraukimo byloje į santuokos nutraukimo pasekmių sutartį nebuvo įtrauktas ginčo turtas dėl to, jog santuokos nutraukimo metu jis pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį priklausė Z. ir P. S. ir buvo registruotas jų vardu, t. y. teisiškai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise nepriklausė, todėl negalėjo būti dalijamas tarp sutuoktinių. Byloje nustačius, kad ginčijamas sandoris iš tiesų buvo apsimestinis ir tikrieji turto pirkėjai (įgijėjai) yra buvę sutuoktiniai, t. y. ieškovė J. S. ir G. S., teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju yra susiklosčiusi pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką pripažįstama kaip išskirtinė situacija, kai ieškovės ir G. S. santuokai esant nutrauktai liko nepadalytas jiems faktiškai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs ginčo turtas. Minėta, kad, nutraukus santuoką ir buvusiems sutuoktiniams nepadalijus santuokoje įgyto turto, jo teisinis režimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeičia į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje bendraturčių dalys nenustatytos. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje pagrįstai pripažinęs ginčo turtą ieškovės ir G. S. nuosavybe, nustatė netinkamą šio turto teisinį režimą, t. y. vietoj bendrosios dalinės nuosavybės konstatavo ieškovės ir G. S. bendrąją jungtinę nuosavybę.

              Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, pripažįstant, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra bendroji dalinė ieškovės J. S. ir G. S. nuosavybė (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 dalis).   

              Dėl notaro įtraukimo dalyvaujančiu byloje asmeniu

              Pagal CPK 266 straipsnį yra draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sisteminis nurodytų proceso teisės normų vertinimas leidžia daryti išvadą, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. L. v. E. L., bylos Nr. 3K-3-391/2009; kt.). 

              Nagrinėjamoje byloje buvo nagrinėjami ginčo šalių veiksmai, aplinkybės, lėmę ginčijamo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą. Tai buvo bylos nagrinėjimo dalykas, bet ne notarės veiksmai, atlikti tvirtinant ginčijamą sandorį. Apeliacinės instancijos teismas nesprendė ir nepasisakė dėl notarės, tvirtinusios ginčijamą sandorį, veiksmų. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad kasaciniais skundais skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas sukėlė sandorį tvirtinusio notaro teisėms ir pareigoms kokių nors teisinių pasekmių. Dėl to kasacinių skundų argumentai dėl privalomo sandorį tvirtinusio notaro įtraukimo dalyvauti byloje laikytini nepagrįsti, neteikiantys pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 10,74 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į kasacinės bylos teisinį rezultatą, t. y. kad kasaciniai skundai iš esmės yra atmesti, jos priteistinos iš kasatorių po 2,68 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Ieškovė atsiliepimais į kasacinius skundus prašo priteisti iš kasatorių P. S., Z. S. ir S. S. 800 Eur, o iš kasatoriaus G. S. – 800 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Teisėjų kolegija šį prašymą tenkina, priteisdama iš kasatorių P. S., Z. S. ir S. S. po 266,67 Eur, o iš G. S. – 800 Eur nurodytų išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.14 punktas).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad nekilnojamasis turtas – butas, (duomenys neskelbtini), ir priklausinys – garažas (boksas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybė, pakeisti, pripažįstant, kad nurodytas nekilnojamasis turtas yra bendroji dalinė J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybė.

              Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

              Priteisti ieškovei J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš kasatorių P. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 266,67 Eur (du šimtus šešiasdešimt šešis Eur 67 ct), o iš kasatoriaus G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 800 (aštuonis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

              Priteisti iš kasatorių G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 2,68 Eur (du Eur 68 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

              Nutarties kopiją nusiųsti Nekilnojamojo turto registrui.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Janina Stripeikienė

                                                                      Vincas Verseckas