Civilinė byla Nr. 2A-2121-467/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38920-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.4.3; 77.4.3.; 78.2.1; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjos Romualda Janovičienė, Eglė Surgailienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant R. S.,

dalyvaujant ieškovei G. P. V.,

ieškovės atstovei adv. Z. V.,

atsakovui V. V.,

atsakovo atstovui adv. R. M.,

teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės G. P. V. ir atsakovo V. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. V. ieškinį atsakovui V. V. ir atsakovo V. V. priešieškinį ieškovei G. P. V. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių, išvadą duodanti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovė G. P. V. 2013 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nutraukti jos ir atsakovo V. V. Vilniaus miesto CMS 2003-02-22 sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės; priteisti iš atsakovo neturtinę 10 000 Lt žalą; nepilnamečio sūnaus M. V., gimusio 2008-03-25, gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui sūnui periodinėmis išmokomis po 900 Lt per mėnesį, mokamomis iki sūnaus pilnametystės; priteisti atsakovui santuokos metu įgytą automobilį Volvo 850, v/n (duomenys neskelbtini) priteisti ieškovei iš atsakovo 2500 Lt dydžio kompensaciją už atsakovui natūra tenkančią didesnę turto dalį. Nurodė, kad šalys susituokė 2003 m. vasario 22 d. Santuokos metu 2008 m. kovo 25 d. gimė sūnus M.. Santuoka nuo pat pirmų jos sudarymo metų buvo nesėkminga, nes atsakovui pastoviai užeidavo pykčio priepuoliai, dėl ko tiek psichologiškai tiek ir fiziškai kentėdavo tiek ieškovė, tiek ir jų nepilnametis sūnus. Atsakovas labai dievobaimingas, versdavo ją lankytis kartu su juo bažnyčioje, įvairiose vyskupų organizuojamose konferencijose. Ieškovė yra menininkė (dailininkė), atsakovas vertino ieškovės kūrybą, tačiau, nepaisant visų ieškovės pastangų įtikti atsakovui, laikė prasta žmona. Atsakovo grubumas šeimoje neigiamai paveikė ir šalių nepilnametį vaiką, kuris yra užsispyręs, jam dažnai pasireiškia pykčio priepuoliai, neadekvatus elgesys. Paskutiniu metu, tikėdamasi, jog atsakovas pakeis savo elgesį, ieškovė pabandė keisti gyvenimo būdą: būdavo pas seserį, nueidavo į spektaklį ar susitikdavo su draugėmis, grįždavo namo vėliau, tačiau atsakovas ir toliau laiką leido tik darbe, grįždavo vėlai, net pradėjo vartoti alkoholį. Dėl patiriamo psichologinio bei fizinio smurto ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį skausmą, sumažėjo jos bendravimo su aplinkiniais galimybės. Patirtą neturtinę žalą ji vertina 10 000 Lt suma. Išlaikymo iš atsakovo neprašo, nes yra darbinga ir gali save išlaikyti. Nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą prašo nustatyti su ieškove, nes prie jos sūnus yra prisirišęs, tinkamai auklėjamas ir lavinamas, jam sudaryta saugi aplinka. Atsakovui bendrauti su sūnumi ji netrukdys. Nepilnamečio vaiko išlaikymui iš atsakovo priteistinas periodinis 900 Lt dydžio kasmėnesinis išlaikymas. Ieškovė pateikė tokį išlaikymą pagrindžiančią sūnaus poreikių lentelę. Santuokos metu yra įgytas automobilis Volvo 850, v/n (duomenys neskelbtini) kuriuo naudojasi atsakovas, todėl šis automobilis turi būti priteistas jam natūra, o ieškovei išmokėta piniginė 2 500 Lt kompensacija, nustatyta pagal automobilio rinkos kainą. Dėl namų apyvokos daiktų, baldų pasidalinimo ieškovė pretenzijų neturi.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su ieškovės pareikštais reikalavimais dalyje dėl santuokos nutraukimo dėl jo kaltės, neturtinės žalos priteisimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su ieškove nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo nesutinka. Nurodė, kad aplinkybės, kuriomis grindžiama jo, kaip sutuoktinio kaltė, yra visiškai nepagrįstos ir melagingos, nepateikta jokių tokius kaltinimus pagrindžiančių įrodymų, išskyrus Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 12-1-04012-13. Tačiau 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Atsakovas neneigia, kad 2013 m. spalio 25 d. tarp šalių įvyko žodinis konfliktas, kurio metu jis susinervinęs metė į sutuoktinę pagalvę, tačiau toks veiksmas negalėjo sukelti ir nesukėlė ieškovei jokių sužalojimų ar fizinio skausmo. Konfliktas įvyko dėl to, kad ieškovė namo grįžo apie vidurnaktį, nors šalys buvo susitarusios namuose susitikti apie 18 valandą. Kitą dieną, grįžęs namo iš darbo, atsakovas nerado nei žmonos, nei kai kurių jos daiktų, nei nepilnamečio sūnaus, tačiau rado raštelį, jog ieškovė išsikrausto.

Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės; priteisti atsakovui iš ieškovės 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu; iš ieškovės nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteisti po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės; padalinti santuokoje įgytą turtą: transporto priemonę Volvo 850, v/n (duomenys neskelbtini)1996 m. gamybos, 2 500 Lt vertės, asmeninės nuosavybės teise priteisti atsakovui, ieškovei priteisti fotoaparatą Canon Powershoot G7 su priedais, Sony muzikinį centrą CMT-HX, indų servizų, dviratį Giant bicycle ir kitus ieškovės išsineštus kilnojamuosius namų apyvokos daiktus, kurių viso bendra vertė 10 000 Lt, atsakovui priteisiant 5 000 Lt dydžio piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto vertę; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad santuoka buvo sėkminga ir darni, šalys sutardavo visais esminiais šeimos gyvenimo klausimais, remdavo viena kitą, dalinosi rūpesčiais ir pareigomis. Atsakovas padėjo sutuoktinei jos kūrybiniame gyvenime: įrengė studiją tapybai, padėdavo portretų tapymui nugabenti molbertus, porėmius ir dažus. Niekada sutuoktinės nelaikė savo nuosavybe, priešingai, ji kartais per daug leisdavo elgtis vienašališkai, nepaisydama sutuoktinės pareigų ar susitarimų, impulsyviai keisdavo savo planus, iki vėlumos bendraudavo šalių bute su savo „sielos draugais“ vyrais. Ieškovės elgesys ypač pasikeitė 2013 metais, ji tapo keistai paslaptinga, būdavo išjungtas telefonas, į namus grįždavo vėlai vakare. Tai buvo pateisinama tapymu, ėjimu į šokius, dalyvavimu kultūriniuose renginiuose. Sutuoktinės neištikimybė jam paaiškėjo, aptikus ieškovės susirašinėjimą su gerai pažįstamu asmeniu R. Ž.. Kadangi sutuoktinės iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl 2013-10-24 konflikto, siekdamas apsiginti, atsakovas kreipėsi į antstolį, kad būtų konstatuotas ieškovės ir R. Ž. susirašinėjimo faktas. Perskaitęs susirašinėjimą, atsakovas patyrė didelį sukrėtimą ir šoką, nes šis susirašinėjimas patvirtino intymius ir artimus ieškovės santykius su kitu vyru jau nuo anksčiau nei 2013 m. spalio 26 d. ir vyko pakankamai intensyviai bei glaudžiai. Ieškovė, dėl neištikimybės būdama akivaizdžiai kalta dėl santuokos iširimo, privalo atlyginti atsakovui neturtinę žalą už patirtus dvasinius išgyvenimus, stresą ir nerimą. Šalių nepilnametis sūnus neturėtų nuolat gyventi su ieškove, kadangi ieškovė savo elgesiu ir gyvenimo būdu jam rodo negerą pavyzdį, negali išauklėti sūnaus doru ir garbingu vyru, piliečiu, kadangi pati, kaip paaiškėjo, ilgą laiką nebuvo garbinga moteris ir mama. Ieškovė nesilaiko minimalaus dienos ir nakties režimo, turi įprotį vėlai gultis vakare ir vėlai keltis ryte, todėl nepilnamečio vaiko dienos režimą siekdavo įnešti tik atsakovas. Ieškovė savarankiškai, be atsakovo pagalbos, negalėjo ir negali tinkamai susitvarkyti su augančiu berniuku. Ieškovės argumentai, kad atsakovas nuolat mušdavo vaiką, žmoną tampė už plaukų yra pramanyti ir nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, jog būtiniausiems nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti per mėnesį reikia vieno mėnesio minimalaus atlyginimo dydžio sumos, žinant tikrąsias ieškovės finansines galimybes, mano, jog ieškovė turėtų galimybes ir privalėtų nepilnamečio sūnaus išlaikymui skirti po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės. Atsakovas nesutinka su ieškovės reikalavimu jai priteisti 2500 Lt už atsakovui atitenkantį automobilį Volvo 850, v/n (duomenys neskelbtini) kadangi santuokos metu įgytas automobilis yra 1996 metų gamybos, jo rinkos vertė apie 2500 Lt, todėl ieškovei priteistina 1250 Lt dydžio piniginė kompensacija. Butą, esantį Baltupio g. 51-15, Vilniuje, atsakovas asmeninės nuosavybės teise įsigijo iki santuokos su ieškove, todėl jis nedalintinas. Ieškovė, išsikraustydama iš namų, be atsakovo žinios ir sutikimo pasiėmė bendra jungtine nuosavybe esančius daiktus: fotoaparatą Canon Powershoot G7 su priedais iki 1 785 Lt vertės, Sony muzikinį centrą CMT-HX -2 200 Lt vertės, indų servizų, dviratį Giant bicycle - 800 Lt vertės ir kitų namų apyvokos ir interjero daiktų, kurių viso bendra vertė turėtų būti apie 10 000 Lt. Todėl iš ieškovės atsakovui priteistina 5 000 Lt dydžio kompensacija už jos pasisavintą ir tokiu būdu jai tenkantį kilnojamąjį turtą.

Ieškovė atsiliepime į atsakovo priešieškinį nurodė, jog santuokos iširimo priežastys nurodytos jos ieškinyje. Pažymėjo, jog vaikas matė smurtą, tėvo pyktį, patyrė mušimą, lanko psichologo konsultacijas Šeškinės poliklinikoje dėl jam pasireiškusios agresijos. Yra daug liudytojų, kurie matė ieškovę sumuštą. Ieškovė šeimoje kentėjo, norėjo pokyčių, kad būtų gerbiama jos nuomonė, tačiau atsakovas buvo kategoriškas, manė, kad tik jis yra teisus. Ieškovė neigia buvus neištikimybę, nes R. Ž. yra jos senas pažystamas, sielos draugas, todėl susirašinėjimas ar kavos išgėrimas su juo kavinėje nereiškia, kad ji paliko šeimą dėl šio vyro. Vaikas, gyvendamas tik su ja, pradėjo lankyti darželį, baseiną, anglų kalbos pamokėles, yra ramesnis, jaučiasi teigiama darbo su psichologu įtaka. Tačiau atsakovas, susitikęs su vaiku, įtakoja jį ir nuteikinėja prieš ieškovę. Ieškovė pripažino, kad pasiėmė indų servizą, kuris yra jos motinos dovana, taip pat paėmė vieną dviratį, kitas liko atsakovui. Gali atsakovui grąžinti fotoaparatą arba muzikinį centrą, kuriuos taip pat pasiėmė. Tačiau atsakovui liko daug namų apyvokos daiktų, kurių jis neįtraukė į dalintinų daiktų sąrašą. Atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovės neturtinės žalos atlyginimą nepagrįstas, nes jis kaip smurtautojas, kurį paliko sutuoktinė, negalėjo patirti streso, reputacijos pablogėjimo.

Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad, atsižvelgiant į atliktos vaiko psichologinės ekspertizės rezultatus, nepilnamečio šalių vaiko gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su atsakovu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkintino iš dalies – tarp šalių sudarytą santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatė nepilnamečio šalių vaiko M. V. gyvenamąją vietą kartu su atsakovu V. V.; priteisė iš ieškovės 300 Lt dydžio periodinį išlaikymą nepilnamečiui sūnui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki sūnaus pilnametystės; nustatė bendravimo su vaiku tvarką; santuokoje įgytą turtą padalino lygiomis dalimis, atsakovui V. V. priteisdamas natūra transporto priemonę Volvo 850, v/n (duomenys neskelbtini) kurios vertė 3750 Lt, o ieškovei piniginę kompensaciją - 1875 Lt už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį; proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai padalino šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, jog atsakovas prieš ją ar nepilnametį šalių vaiką naudojo fizinį smurtą. Tačiau teismas sprendė, jog atsakovo elgesys bylos nagrinėjimo metu bei byloje esanti medžiaga apie atsakovo griežtą elgesį su ieškove leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, šalims gyvenant santuokoje, nebuvo pakankamai pagarbus, lojalus ieškovei ir tai turėjo įtakos santuokos iširimui. Tuo pačiu teismas pripažino, jog ir ieškovės elgesys bei byloje esančiuose faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose užfiksuoti ieškovės susirašinėjimai su liudytoju R. Ž., šio liudytojo parodymai, patvirtina ieškovės neištikimybės atsakovui faktą nuo 2013 metų rugsėjo mėnesio, kas leidžia daryti išvadą, kad dėl santuokos iširimo yra ir ieškovės kaltė. Todėl teismas sprendė, jog šiuo atveju egzistuoja abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo. Dėl šios priežasties atmetė šalių prašymus dėl neturtinės žalos priteisimo. Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog santuokoje įgytas automobilis, turi atitekti atsakovui asmeninės nuosavybės teise. Šalims nesutariant dėl automobilio kainos, šio daikto rinkos vertę teismas nustatė, išvesdamas šalių nurodyto daikto verčių vidurkius ir laikė, kad transporto priemonės rinkos vertė yra 3750 Lt. Kadangi šalys nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų visų nurodytų šalių santuokos metu įgytų kilnojamųjų daiktų įgijimą bei įrodymų, kuriais būtų grindžiamos dalintinų daiktų rinkos vertės, teismas kilnojamųjų daiktų nedalino, pripažinta,as, kad šalys juos pasidalino, pradėjus gyventi skyrium. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nei viena iš šalių neišdėstė aiškios nuomonės, nenurodė siūlomos tvarkos, kaip šalys turėtų bendrauti su nepilnamečiu sūnumi. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad kuris nors iš tėvų netinkamai įgyvendintų savo valdžią vaikui ar darytų neigiamą poveikį jam. Ieškovės argumentai, jog atsakovas naudojo smurtą prieš vaiką ir vaikas tai nurodė socialiniams darbuotojams yra paneigti ekspertizės išvada, socialinių darbuotojų parodymais, byloje esančiais aktais, medicininiais dokumentais. Šių aplinkybių nepatvirtino ir byloje liudytoja apklausta psichologė R. R.. Iš bylos medžiagos teismas taip pat nustatė, kad šalys nesugeba rasti kompromisų, derybų ir nuolaidų būdu susitarti tarpusavyje, kaip kiekviena iš šalių turi bendrauti su nepilnamečiu vaiku, negilindami vaiko jau patirtų išgyvenimų dėl šalių sprendimo gyventi skyrium. Teismas, siekdamas netraumuoti vaiko, išvengti neigiamų emocijų, kurias vaikas išgyvena tėvams nesutariant ar konfliktuojant, nustatė tokią bendravimo tvarką, kuria būtų užtikrintas maksimalus nepilnamečio vaiko bendravimas su kiekvienu iš tėvų ir kuria būtų apribota tėvų galimybė konfliktuoti vaiko akivaizdoje. Spręsdamas klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas nurodė, jog tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, įgis daugiau pareigų vaikui, kadangi įgis pareigą uzufrukto teise tvarkyti vaiko pinigines lėšas, jį aprūpinti ir pan. Teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė darė kliūtis atsakovo ir jo nepilnamečio sūnaus bendravimui, todėl konstatavo, jog, vaiko gyvenamąją vietą nustačius su ieškove, toks jos elgesys išliktų. Ekspertizės išvadoje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, siūloma šalių sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, ją palaikė ir išvadą byloje davusi institucija, todėl teismas šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su atsakovu, o iš ieškovės nepilnamečiui sūnui priteisė periodinį išlaikymą po 300 Lt.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė G. P. V. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti dalyje - dėl jos pripažinimo kalta dėl santuokos nutraukimo ir pripažinti santuoką iširusia dėl atsakovo kaltės; dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ja – vaiko motina. Nurodo, jog nesutinka su teismo išvada, kad šalių santuoka iširo ir dėl ieškovės kaltės, kadangi atsakovo teiginiai apie išdavystę bei palaido gyvenimo vedimą nepilnamečio sūnaus akivaizdoje, bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyti. Tai, kad ieškovė turėjo santykių su kitu vyru jau po to, kai santuokiniai ryšiai faktiškai buvo nutrūkę, nesudaro pagrindo teigti, jog jie darė įtaką santuokos iširimui. Teismas nepagrįstai neįvertino arba netinkamai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus, kurie aiškiai įvardijo V. V. kaip smurtaujantį bei agresyvų asmenį ir iš to padarė nepagrįstą išvadą, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas, nustatydamas sūnaus gyvenamąją vietą su atsakovu, nepagrįstai vadovavosi tik byloje esančia psichologine ekspertize, kai tuo tarpu byloje yra ir kitų įrodymų, paneigiančių vaiko norą bei jo galimybę gyventi su smurtaujančiu tėvu. Vaiko nuomonė, išreikšta psichologinės ekspertizės metu, buvo jam įteigta, pats ekspertas pripažino, jog vaikas nėra pakankamai brandus, todėl jo pasakytais žodžiais neturėjo būti aklai vadovaujamasi.

Atsakovas V. V. atsiliepime su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, jog teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei priėjo tinkamos išvados apie vaiko gyvenamosios vietos nustatymą. Byloje esantys duomenys apie tai, kad nepilnamečio vaiko pykčio priepuolius bei agresyvumą sukelia ieškovės elgesys, buvo byloje tinkamai įvertintas kaip faktas, trukdantis šalių vaikui gyventi su ieškove. Byloje esantys antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai patvirtina tai, jog ieškovė santuokos metu atsakovą išdavė ne su vienu svetimu vyru, todėl jos teiginiai, neva nustatyta neištikimybė įvyko jau po faktiško santykių nutraukimo, laikytini nepagrįstais.

Atsakovas V. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti sprendimą dalyje dėl santuokos nutraukimo pagrindų, neturtinės žalos priteisimo, kilnojamųjų daiktų, įgytų santuokoje, padalijimo, piniginės kompensacijos priteisimo, ieškovės ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir nustatyti, jog šalių santuoka iširo tik dėl ieškovės kaltės, priteisti iš ieškovės atsakovui 2896,20 EUR neturtinės žalos atlyginimui, priteisti iš ieškovės sūnui periodinį išlaikymą – po 115 EUR kas mėnesį, pakeisti sprendimu nustatytą ieškovės ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką taip kaip nurodoma apeliaciniame skunde, ieškovei natūra priteisti kilnojamuosius daiktus fotoaparatą Canon Powershoot G7 su priedais 1785 Lt vertės, Sony muzikinį centrą 2200 Lt vertės, dviratį Kross Grand Mark 380 Lt vertės ir dviratį Giant GSR City 549 Lt vertės, viso turto už 4914 Lt arba 1423,19 EUR, priteisti atsakovui iš ieškovės 2457 Lt arba 711,60 EUR piniginę kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį arba sumažinti iš atsakovo ieškovės naudai priteistos piniginės kompensacijos už jam priteistą automobilį dydį iki 168,55 EUR, įpareigoti ieškovę ne vėliau kaip per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti atsakovui nepilnamečio sūnaus drabužius, avalynę ir LR piliečio pasą, pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nurodo, jog teismas nepagrįstai sprendė esant ir atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo nėra, o po to sekęs atsakovo elgesys yra sukeltas ieškovės neištikimybės ir nepagarbos atsakovui fakto. Atsižvelgiant į tai, kad santuoka iširo tik dėl ieškovės kaltės ir įvertinus atsakovo patirtus išgyvenimus, jam turėtų būti priteista 10 000 Lt neturtinė žala. Teismas visiškai nepagrįstai į dalintino turto masę neįtraukė atsakovo nurodytų kilnojamųjų daiktų, kuriuos ieškovė išsinešė, išeidama iš šeimos namų. Atsakovas priešieškinyje buvo nurodęs jų vertę, atitinkamai ieškovė jos neginčijo, taip pat neprašė jai priteisti dar kitų kilnojamųjų daiktų, todėl teismas turėjo jų vertę įtraukti į bendro turto vertę ir atitinkamai paskirstyti kompensaciją tarp šalių. Teismo nustatyta ieškovės bendravimo su vaiku tvarka pažeidžia vaiko interesus, išbalansuoja pastovų ritmą, iš esmės reiškia dviejų gyvenamųjų vietų nustatymą vienu metu. Teismas neatsižvelgė į tai, jog vaikas išreiškė nenorą bendrauti su motina. Šį jo neigiamą nusistatymą pripažino ir psichologė, todėl teismas nepagrįstai į tai neatsižvelgė. Teismas  nevertino neigiamo ieškovės daromo poveikio vaikui, kuris byloje yra ne kartą užfiksuotas. Atsakovas prašo nustatyti tokią ieškovės bendravimo su nepilnamečiu šalių sūnumi tvarką, kaip išdėstyta apeliaciniame skunde. Teismas sprendimu neišsprendė nepilnamečio vaiko daiktų gražinimo tėvui, su kuriuo jis lieka gyventi, klausimo, kadangi atsakovė geranoriškai šių daiktų grąžinti neketina. Teismo nustatytas 300 Lt (86,88 EUR) išlaikymo dydis yra neproporcingas vaiko poreikiams, kadangi jų jis turi labai daug, o už viską sumokėti yra įpareigotas vienas atsakovas. Vaikas rudenį pradės eiti į mokyklą, tuomet jam skiriamos išlaidos dar labiau išaugs. Todėl apeliaciniu skundu atsakovas prašo padidinti išlaikymo sumą iki 115 EUR per mėnesį.

Ieškovė atsiliepime su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, jog teismo sprendimas atiduoti vaiko globą smurtaujančiam tėvui negali būti laikomas tinkamu. Nors atsakovas prašo priteisti neturtinę žalą, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių jo patirtą stresą, lankymąsi pas psichologą ar psichiatrą. Ieškovė pritaria teismo nustatytai bendravimo su vaiku tvarkai. Atsakovas nepagrįstai reikalauja kompensacijos už paimtus kilnojamuosius daiktus, kadangi bute už ieškovės pinigus buvo padarytas remontas, taip pat jame liko kitų bendrai užgyventų šalių daiktų.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naujus įrodymus: antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (b.l. 192-200, t.4), vaiko fotonuotraukas, mokinių priėmimo į dailės skyrių grafiką ir sąlygas, garso įrašo diskelį (CD diską), atsakovo pateiktus dokumentus, patvirtinančius vaiko išlaikymo išlaidas.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės G. P. V. ir V. V. apeliacinių skundų ribose, t.y. šalims ginčijant teismo sprendimo dalį dėl sutuoktinių kaltės, nutraukiant santuoką, nustatymo, ieškovei ginčijant dar ir sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, atsakovui – dėl neturtinės žalos jam priteisimo, kilnojamojo turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo, ieškovės bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo ir išlaikymo dydžio. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinių skundų argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl kaltės, nutraukiant šalių santuoką, nustatymo.

Abi šalys vienu iš apeliacinių skundų argumentų ginčija teismo išvadą dėl ieškovės ir atsakovo abipusės kaltės, nutraukiant santuoką, nustatymo. Ieškovė tvirtina, kad teismas išvadą, jog dėl santuokos iširimo kalta ieškovė, padarė neteisingai įvertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas prieš ją ir nepilnametį sūnų vartojo psichologinį ir fizinį smurtą. Atsakovas gi tvirtina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo nėra, o po to sekęs atsakovo elgesys yra sukeltas ieškovės neištikimybės ir nepagarbos atsakovui fakto. Teisėjų kolegija abiejų apeliantų argumentus atmeta.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal CK 3.61 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad abi šalys nebuvo lojalios, tolerantiškos viena kitai, jų elgesys viena kitos atžvilgiu nebuvo pagarbus, sudarė pakankamą bei pagrįstą pagrindą konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuokos iširimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-580/2004, taip pat 2004-05-26 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-331/2004 ir kt. suformavo vieningą praktiką aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės bylose. Šiose nutartyse pažymėta, kad CK 3.60 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant santuoka gali būti nutraukiama dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas.

Prašydama nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, ieškovė ieškinyje nurodė, kad šalių santuokinis gyvenimas klostėsi normaliai, tačiau vėliau atsakovas pasidarė liguistai dvasingas, įtarus, pradėjo jos negerbti, prieš ją ir nepilnametį sūnų naudoti psichologinį ir fizinį smurtą, dėl to netgi buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atsakovas šių aplinkybių iš esmės nepripažino, tvirtino ir įrodinėjo, jog ieškovė jam buvo neištikima, todėl teismas privalėjo taikyti CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją ir kalta dėl santuokos iširimo pripažinti vieną ieškovę. Šalys byloje pripažino, kad faktiškai gyvena atskirai nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio. Taigi nagrinėjamos bylos šalys, prašydamos nutraukti santuoką dėl vienas kito kaltės, įrodinėjo iš esmės tapačias aplinkybes - sutuoktinių pareigų, nustatytų CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose, pažeidimą vienas kito atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog konkrečiu atveju abu sutuoktiniai yra kalti dėl šalių santuokos iširimo ir šios išvados pagrįstumo apeliacinių skundų argumentai nepaneigia.

Bylos duomenimis nustatyta ir tai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kad ieškovė neįrodė atsakovo psichologinio ir fizinio smurto - ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o kiti ieškovės pateikti įrodymai šios aplinkybės neginčijamai nepatvirtino. Ieškovė su tuo nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus (liudytojų G. P., Z. T., A. G., B. V., B. A. parodymus, psichologinės ekspertizės akto duomenis ir pan.), patvirtinančius, kad atsakovas prieš ją ir nepilnametį sūnų vartojo psichologinį ir fizinį smurtą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai vertino liudytojų parodymus, kadangi visų liudytojų, tame skaičiuje ir ieškovės iniciatyva pakviestų jos giminaičių, parodymus pirmosios instancijos teismas įvertino, vadovaudamasis CPK nuostatomis.

              Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2012-02-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstojo teismo sprendimo turinį, apeliacinių skundų argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje apeliantė nepagrįstai kelia klausimą dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo tinkamumo ir atitikties pirmiau nurodytoms įrodymų vertinimo taisyklėms.

              Ieškovės nurodyti liudytojai, kaip matyti iš jų parodymų teismo posėdyje, patys betarpiškai nematė atsakovo naudojamo smurto, apie tai jie sužinojo iš pačios ieškovės pasakojimų, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas tokius parodymus vertino kaip nepatikimus, nepakankamus, nustatant atsakovo smurto prieš ieškovę panaudojimo faktą, kadangi šios aplinkybės nepagrindė ir jokie kiti byloje esantys įrodymai. Priešingai, nors ieškovė ir kreipėsi į policiją dėl atsakovo agresyvaus elgesio bei smurto, tačiau ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu buvo nutrauktas, nenustačius jo kaltės ar neteisėtų veiksmų fakto.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės pateiktą Šeškinės poliklinikos pažymą, kad vaikas buvo patyręs smurtą, nes psichologinės ekspertizės išvadose specialistė, tyrusi nepilnamečio šalių sūnaus elgesį su tėvu ir motina, aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad vaikas, kurio atžvilgiu būtų buvęs panaudotas smurtas, nesileistų į artimą kontaktą su smurtautoju, šiuo atveju – tėvu. Nesivadovauti šia nešališko specialisto išvada pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrįsto pagrindo.

Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja ieškovės neištikimybės faktą, dėl ko, apelianto tvirtinimu, teismas privalėjo taikyti CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją ir kalta dėl santuokos iširimo pripažinti tik ieškovę. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta, kadangi nurodyta prezumpcija gali būti nuginčyta. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apelianto minimi faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose užfiksuoti ieškovės susirašinėjimai su liudytoju R. Ž., šio liudytojo parodymai teismo posėdyje patvirtina ieškovės neištikimybės faktą atsakovui tik nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, t.y. kai šalys faktiškai nustojo gyventi santuokoje (abu sutuoktiniai pripažino, kad faktiškai gyvena atskirai nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant dėl sutuoktinių kaltės, teisiškai reikšmingos yra (tik) tos aplinkybės, kurios egzistavo iki santuokos faktinio iširimo, o tos aplinkybės, kurios atsirado jau santuokai faktiškai iširus, teisinės reikšmės neturi. Todėl taikyti CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją ir kalta dėl santuokos iširimo pripažinti tik ieškovę nėra pakankamo pagrindo. Tačiau toks ieškovės elgesys pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas kaip jos nepagarba atsakovui - sutuoktinės pareigų, nustatytų CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose, pažeidimas.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog atsakovas taip pat pažeidė savo - sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose, t.y. kad ieškovė nebuvo gerbiama atsakovo, nebuvo sutuoktinių lygiateisiškumo santuokoje, atsakovas nebuvo lojalus, liguistai nepasitikėjo ieškove, kuri privalėjo paklusti jo nurodymams, priimti jo nuomonę, ir pan. Pripažinus, kad sutuoktinių lojalumo pareigą abu sutuoktiniai pažeidė, gali būti taikomas CK 3.61 straipsnis dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius, jog būtent abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai nulėmė santuokos iširimą, CK 3.61 straipsniui taikyti nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Todėl, įvertinus visus byloje esančius įrodymus objektyviai (CK 1.5 str., CPK 185 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje įrodyta, jog abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Šis faktas pripažintinas įrodytu pakankama byloje esančių įrodymų visuma, todėl apeliacinių skundų argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos priteisimo.

Nutraukus santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, pagrįstai netenkintas ir atsakovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 3.70 str. 2 d.), todėl atsakovo apeliacinio skundo ir šioje dalyje tenkinti nėra pagrįsto pagrindo.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką. CK 3.169 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Nurodyto straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų, o šio straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, jog, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Ieškovė nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu prašė šalių nepilnamečio sūnaus M., gimusio 2008 m. kovo 25 d., gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ieškove, atsakovas pareikštu priešieškiniu – kartu su atsakovu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje įrodymų visumą, nepilnamečio sūnaus M. gyvenamąją vietą nustatė su atsakovu. Ieškovė apeliaciniu skundu šioje dalyje prašo sprendimą panaikinti ir tenkinti jos ieškinį, nurodo, kad teismas, nustatydamas sūnaus gyvenamąją vietą su atsakovu, nepagrįstai vadovavosi tik byloje esančia psichologine ekspertize, kai tuo tarpu byloje yra ir kitų įrodymų, paneigiančių vaiko norą bei jo galimybę gyventi su smurtaujančiu tėvu. Apeliantė tvirtina, jog vaiko nuomonė, išreikšta psichologinės ekspertizės metu, buvo jam įteigta, pats ekspertas pripažino, jog vaikas nėra pakankamai brandus, todėl jo pasakytais žodžiais neturėjo būti aklai vadovaujamasi. Teisėjų kolegija ieškovės apeliacinį skundą šioje dalyje atmeta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas, todėl, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus: kiekvieno tėvo galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą; kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, tai yra tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; vaiko norus ir pažiūras; aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų, senelių, kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, vaiko ir kiekvieno iš tėvų santykius, galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūrį į vaiką ir kitas turinčias reikšmę aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008; kt.).

Bylos duomenys patvirtina, kad abu tėvai sūnui M. iš esmės gali sudaryti tinkamas sąlygas gyventi kartu, augti ir lavintis. Tačiau byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, siūloma šalių sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu. Išvadą duodančios institucijos išvadoje taip pat siūloma vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu. Teismo posėdyje ekspertė paaiškino, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu reikš ne vaikui įprastos aplinkos pakeitimą, o jo sugrąžinimą į tą aplinką, iš kurios jis buvo staiga paimtas. Be to teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados rodo, kad M. aiškiai įvardino, kad jis nori gyventi su tėčiu, natūraliai daugiau dėmesio ir pozityvų ryšį demonstravo su tėvu – „puola tėčiui į glėbį, nenori nuo jo atsiskirti, klauso jo nurodymų, šalia jo jaučiasi ramus, saugus, yra teigiamos nuotaikos, jis noriai ir lengvai leidžiasi struktūrizuojamas“. Taigi berniukui aktualus tėvo dėmesys, jis yra labiau emociškai prisirišęs prie tėvo, nors ir su motina bendravimas taip pat yra pakankamai laisvas, nesuvaržytas, tačiau jų ryšys yra kiek sutrikdytas, motina patiria sunkumų auklėdama sūnų. Todėl šiuo atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į geriausiai atitinkančius nepilnamečio interesus, pasisako už šeimoje susiklosčiusios situacijos išsaugojimą, jos stabilizavimo būdą, t.y. kad nepilnametis M. V. liktų gyventi su tėvu.

Kartu pažymėtina, kad ekspertizės akte nėra pasisakyta, jog nepilnamečio norą gyventi su tėvu lemia atsakovo daromas poveikis, tuo pačiu konstatuota, kad tai nemaža dalimi lemia objektyvios aplinkybės – berniukas yra labiau emociškai prisirišęs prie tėvo, skiriasi tėvo ir motinos auklėjimo stiliai bei subjektyvios aplinkybės – berniuko bendravimo būdas su mama ir su tėvu skiriasi. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė darė kliūtis atsakovo ir jo nepilnamečio sūnaus bendravimui, nors vaikas labai laukdavo susitikimų su tėčiu ir susitikus noriai su juo bendraudavo. Taigi, nors apeliantė ir tvirtina, jog vaiko nuomonė, išreikšta psichologinės ekspertizės metu, buvo jam įteigta, tačiau šio savo argumento nepagrindžia įrodymais, o iš esmės priešingų aplinkybių nenustatyta ir bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pateiktas garso įrašas tokių aplinkybių taip pat nepatvirtina, o taip pat nepatvirtina ir atsakovo naudojamo smurto vaiko atžvilgiu, kurio faktas pirmosios instancijos teisme ir nebuvo nustatytas, o būtent šią aplinkybę (kad atsakovas naudojo psichologinį ir fizinį smurtą prieš sūnų ir ieškovę) apeliantė nurodo kaip vieną esminių aplinkybių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ja.

Ginčo kontekste svarbu tai, kad sūnus su tėvu gyvena jam įprastoje aplinkoje (ten, kur gyveno šalys kartu su sūnumi iki ieškovė 2013 m. rugsėjo mėn., pasiėmusi sūnų, išėjo gyventi kitur), daug bendrauja su draugais ir seneliais. Nors nėra nustatyta, kad vaikas sunkiai adaptuotųsi ir kitoje aplinkoje, tačiau akivaizdu, jog, nustačius jo gyvenamąją vietą su motina, vaiko rimtis, prisirišimas prie esamos aplinkos būtų sutrikdyti, adaptacijos periodas užtruktų. Tiek ieškovė, tiek jos atstovė advokatė akcentuoja motinos meilę vaikui, tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t.y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju, priešingai ieškovės apeliacinio skundo argumentams, nėra esminių ir ypatingų sąlygų, lėmusių tokių aplinkybių pasikeitimą, dėl kurių sūnaus M. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo.

Minėta, jog, visų pirma, vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 str. 2 d.), antra, tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 str. 1 d.). Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta ieškovės bendravimo su vaiku tvarka pažeidžia vaiko interesus, išbalansuoja pastovų ritmą, iš esmės reiškia dviejų gyvenamųjų vietų nustatymą vienu metu. Apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, jog vaikas išreiškė nenorą bendrauti su motina, ką pripažino ir psichologė, todėl teismas nepagrįstai į tai neatsižvelgė, taip pat nevertino neigiamo ieškovės daromo poveikio vaikui, kuris byloje yra ne kartą užfiksuotas. Atsakovas prašo nustatyti tokią ieškovės bendravimo su nepilnamečiu šalių sūnumi tvarką, kaip išdėstyta apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija su tokiu atsakovo reikalavimu nesutinka, apeliacinį skundą atmeta ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra optimaliausia ir geriausiai šalių nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus bei ieškovės teises ir teisėtus interesus užtikrinsianti bendravimo su vaiku tvarka, kuri padės sustiprinti ryšį ieškovės su sūnumi.

CK 3.175 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes, kaip pažymėta pirmiau, vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t.y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje yra neabejotinai konstatuota, jog bendravimo dažnumas su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena, turėtų būti kuo dažnesnis, atsižvelgiant į jo norus. M. V., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus bei individualius psichologinius ypatumus, dar negali visapusiškai teisingai suprasti byloje nagrinėjamos situacijos esmės, todėl jis dar negali pagrįsti, paaiškinti savo pasirinkimų, juolab, negali pasakyti, kaip dažnai norėtų matytis su tuo iš tėvų, su kuriuo jis negyvena, todėl byloje paminėtas vaiko nenoras bendrauti su motina negali būti vertinamas kaip besąlyginis ar pakankamai pagrįstas. Tuo pačiu teisėjų kolegija laiko, jog motinos su vaiku bendravimas turėtų būti dažnesnis tam, kad mažėtų tėvo įtaka vaiko savarankiškam apsisprendimui ir, atvirkščiai, didėtų motinos, kuri kartu su vaiku negyvena, įtaka. Pažymėtina ir tai, kad nustatydamas ieškovės ir sūnaus bendravimo tvarką pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kokie konfliktiški yra šalių (nepilnamečio vaiko tėvų) tarpusavio santykiai, vaiko lankomus užsiėmimus, ieškovės sukurtą tinkamą jį supančią aplinką. Šių aplinkybių ir teismo vertinimo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia ir neįrodo, kad turėtų būti nustatyta kitokia nei maksimali motinos ir sūnaus bendravimo tvarka.

Dėl priteistino išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio.

CK 3.192 straipsnis reglamentuoja tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Vertinant konkrečioje byloje nurodytas faktines aplinkybes, reikia ne tik laikytis teisės normose, reglamentuojančiose vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas, išdėstytų reikalavimų, bet ir vadovautis kitais civiliniame kodekse įtvirtintais principais, tarp kurių ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai bei CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš ieškovės išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 300 Lt kas mėnesį. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismo nustatytas 300 Lt (86,88 EUR) išlaikymo dydis yra neproporcingas vaiko poreikiams, kadangi vaikas jų turi labai daug, o už viską sumokėti yra įpareigotas vienas atsakovas. Be to, apelianto teigimu, vaikas rudenį pradės eiti į mokyklą, tuomet jam skiriamos išlaidos dar labiau išaugs, todėl apeliaciniu skundu atsakovas prašo padidinti išlaikymo sumą iki 115 EUR per mėnesį. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą su atsakovu nesutinka, motyvuodama tuo, kad teismas pagrįstai įvertino jos turtinę padėtį ir kitas su pareiga išlaikyti vaikus, susijusias aplinkybes. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta.

Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovės mėnesio pajamos yra apie 1 560 Lt, atskaičius mokesčius, atsakovo – apie 2 420 Lt per mėnesį, šalys asmeninės nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto. Pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta šalių ir jų nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarka rodo, kad šalys su nepilnamečiu vaiku bendraus iš esmės vienodai tiek darbo dienomis, tiek savaitgaliais, todėl kiekviena iš jų patirs išlaidas vaiko maitinimui, laisvalaikio organizavimui, atostogoms ir t.t. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių sūnui per mėnesį išlaikyti būtina suma yra 700 Lt, be to byloje nebuvo nustatyta, jog šalių nepilnametis sūnus turi specialiųjų poreikių. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu bei atsižvelgiant į teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo nustatyto dydžio išlaikymas nepažeis proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principo, be to ieškovė turės realią galimybę teikti tokio dydžio išlaikymą.

Tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus absoliutumas pats savaime dar nereiškia, kad išlaikymo dydis turi būti siejamas išimtinai tik su vaiko poreikiais, kaip šiuo atveju tą traktuoja atsakovas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tėvams išlaikymo pareigą, įtvirtina tėvų ir vaikų interesų derinimo taisyklę, kuri reiškia, kad išlaikymas turi būti proporcingas tiek nepilnamečių vaikų poreikiams, tiek jų tėvų turtinei padėčiai, tačiau būtinosios vaiko vystymosi sąlygos privalo būti užtikrinamos bet kuriuo, net ir tėvų nemokumo, atveju (CK 3.192 str. 2 d. ir 3 d.). Toks teisinis reglamentavimas suponuoja aiškinimą, kad teismas, spręsdamas ginčą dėl vaiko išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus ir lygiaverčius faktus: konkretaus vaiko poreikius; abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį. Minėtų teisiškai reikšmingų faktų nustatymas atitinkamai lemia ir išlaikymo dydį, t.y., jeigu tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis visus vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti pačius būtiniausius (minimalius) vaiko poreikius. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šalių nepilnamečio sūnaus poreikių turinį, atsižvelgė į konkrečią situaciją, susiklosčiusią tarp šalių, bei derino vaiko ir tėvų interesus, kartu pernelyg nenukrypdamas nuo tokio išlaikymo dydžio, kuris atitiktų būtinųjų vaiko poreikių užtikrinimą.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad vaikas rudenį pradės eiti į mokyklą ir tuomet jam skiriamos išlaidos dar labiau išaugs, nes jie nėra aktualūs nagrinėjamu laikotarpiu – nurodytos išlaidos ir vaiko poreikiai tik galimai padidės atitinkamu laiku, tačiau šiuo metu tokių įrodymų dar nėra pateikta. Tos išlaidos, kurių pagrįstumą įrodinėja atsakovas, pirmosios instancijos teismo iš esmės jau buvo įvertintos ir į jas atsižvelgta. Be to CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė peržiūrėti teismo sprendimą dėl išlaikymo priteisimo ir atitinkamai sumažinti ar padidinti išlaikymo dydį, jeigu, teismui priėmus sprendimą, iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas ir atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (CK 3.201 str. 2 d.). Tokia nuostata leidžia teismui kiekvienu konkrečiu atveju išsaugoti protingą vaiko interesų, jų poreikių tenkinimo, tėvų galimybių pusiausvyrą.

Dėl santuokoje įgytų kilnojamųjų daiktų padalijimo ir kompensacijų priteisimo.

Įstatyme nustatyta, kad teismas, nutraukdamas santuoką, be kitų privalomai spręstinų klausimų, turi išspręsti ir sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 str., 3.62 str. 3 d.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl kilnojamųjų daiktų, įgytų santuokoje, padalijimo. Atsakovas priešieškinyje prašė ieškovei priteisti fotoaparatą Canon Powershoot G7 su priedais iki 1 785 Lt vertės, Sony muzikinį centrą CMT-HX 2 200 Lt vertės, indų servizų, dviratį Giant bicycle 800 Lt vertės ir kitų namų apyvokos ir interjero daiktų, kurių viso bendra vertė, atsakovo  nuomone, turėtų būti apie 10 000 Lt, kuriuos ieškovė pasiėmė išsikeldama iš atsakovo buto. Tačiau šalys byloje nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų visų nurodytų kilnojamųjų daiktų įgijimą ir jų rinkos vertę, todėl pirmosios instancijos teismas nurodytų daiktų tarp šalių nedalino. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas visiškai nepagrįstai į dalintino turto masę neįtraukė atsakovo nurodytų kilnojamųjų daiktų, kuriuos ieškovė išsinešė, išeidama iš šeimos namų, kadangi priešieškinyje buvo nurodyta jų vertė ir ieškovė jos neginčijo, taip pat neprašė jai priteisti dar kitų kilnojamųjų daiktų. Dėl to, apelianto teigimu, teismas turėjo nurodytų daiktų vertę įtraukti į bendro turto vertę ir atitinkamai paskirstyti kompensaciją tarp šalių. Teisėjų kolegija ir šių atsakovo apeliacinio skundo argumentų netenkina.

Byloje nustatyta ir šalys to neginčija, kad ieškovė, palikdama atsakovą, savo nuožiūra pasiėmė dalį santuokoje įgytų daiktų, kita dalis liko atsakovui jam priklausančiame bute. Ši faktinė aplinkybė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šalys santuokos metu įgytus kilnojamuosius neregistruotinus daiktus realiai pasidalijo, pradėdami gyventi skyrium, ką skundžiamame sprendime konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, šių daiktų vertė teisingai nebuvo įtraukta į bendro turto vertę ir atitinkamai į ją neatsižvelgta nustatant priteistiną kompensaciją. Nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu teisėjų kolegija neturi teisėto pagrindo, juo labiau, kad į bylą nebuvo pateikta duomenų apie konkrečius atsakovui likusius kilnojamuosius daiktus ir jų vertę.

Teisėjų kolegija nesprendžia atsakovo apeliacinio skundo prašymo dėl nepilnamečio vaiko daiktų (paso) gražinimo tėvui, su kuriuo jis lieka gyventi, klausimo, kadangi toks reikalavimas nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl teismo sprendimo panaikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.). Paliekant nepakeistu pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo peržiūrėti (pakeisti) bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme.

Atmetus šalių apeliacinius skundus šalims jų turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str.).

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos valstybei priteistina 82 EUR žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 80 str. 4 d.), kurio mokėjimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo.

Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a :

              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti iš ieškovės G. P. V. 82 EUR (aštuoniasdešimt du eurus) žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjos                                                                      Romualda Janovičienė

                                                                      Eglė Surgailienė             

                                                                      Alma Urbanavičienė