Administracinė byla Nr. eA-1012-261/2020
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01433-2018-7
Procesinio sprendimo kategorija 4.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Neringos savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse (Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje teisių perėmėjas) pareiškimą atsakovui Neringos savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovas Klaipėdos ir Tauragės apskrityse, toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus, prašydamas ištirti, ar Neringos savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-246 patvirtinto Neringos savivaldybės tarybos veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas) 45.7 papunktis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog seniūnaičių sueigos sprendimai savivaldybės taryboje vertinami ir sprendimas dėl jų priimamas per 20 darbo dienų, bet ne artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 35 straipsnio 6 dalies nuostatas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą. Taip pat prašė ištirti, ar Reglamentas ta apimtimi, kuria nenustato išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarkos savivaldybės tarybai priimant sprendimus dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatas.
2. Pareiškime nurodė, jog pagal Reglamento 45.7 papunktį tiek seniūnaičių sueigos, tiek išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimams įvertinti ir įforminti yra nustatytas 20 darbo dienų terminas. Pažymėjo, jog toks seniūnaičių sueigos ir išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo ir sprendimų dėl jų priėmimo savivaldybės taryboje terminų suvienodinimas akivaizdžiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 daliai, nes pakeičia šioje dalyje įtvirtintą seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo bei sprendimo dėl jų, priimamo savivaldybės taryboje, terminą, t. y. seniūnaičių sueigos sprendimai būtų įvertinami ir sprendimas dėl jų priimamas per ilgesnį nei Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą. Teigė, jog Reglamento 45.7 papunkčio nuostatos ta apimtimi, kuria nustatyta, jog seniūnaičių sueigos sprendimai savivaldybės taryboje vertinami ir sprendimas dėl jų priimamas per 20 darbo dienų, bet ne artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, apriboja seniūnaičių sueigą sudarančių seniūnaičių teisę gauti (sužinoti) savivaldybės tarybos sprendimą seniūnaičių sueigai aktualiu klausimu per įstatymu nustatytą terminą. Pareiškėjas vertino, kad savivaldybės taryba nepaisė Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalimi jai nustatytų įgaliojimų ribų ir neturėdama teisinio pagrindo nustatė kitokią seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo ir sprendimų dėl jų priėmimo savivaldybės taryboje terminą nei jis nustatytas įstatymu.
3. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, 351 straipsnio 1 dalį savivaldybės tarybos veiklos reglamente privalo būti nustatyta tvarka, kuria vadovaujantis kompetentinga savivaldybės institucija vertina išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimus, priimtus, sprendžiant Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 1 dalyje numatytus klausimus (Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 5 dalis), bei tvarka, kuria vadovaujantis savivaldybės taryba įvertina išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimus, prieš priimdama sprendimus dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas). Pareiškėjas vertino, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte bei Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 5 dalyje reikalaujamos reglamente nustatyti tvarkos negali būti tapatinamos bei traktuojamos kaip viena bendra tvarka, kuria vadovaujantis būtų vertinami tiek Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte, tiek ir Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 5 dalyje įvardinti klausimai. Akcentavo, jog Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 1 dalyje, kuria apibrėžiami išplėstinėje seniūnaičių sueigoje svarstytini klausimai, nėra nurodyti klausimai, kuriuos išplėstinei seniūnaičių sueigai svarstyti priskiria Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas, t. y. papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymas, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymas ir naudojimas. Teigė, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatos savivaldybės tarybai suteikia platesnius įgaliojimus dėl reikalaujamos tvarkos nustatymo. Išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimus, priimtus svarstant Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 1 dalyje numatytus klausimus, atitinkama savivaldybės institucija privalo įvertinti per Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą, o pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, dėl termino gali nuspręsti pati savivaldybės taryba, nustatydama reikalaujamą tvarką.
4. Pareiškėjas teigė, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte, 351 straipsnio 5 dalyje reikalaujamos reglamente nustatyti tvarkos negali būti tapatinamos bei traktuojamos kaip viena bendra tvarka, kuria vadovaujantis būtų vertinami tiek Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte, tiek ir Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 5 dalyje įvardinti klausimai. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalį savivaldybės tarybos veiklos reglamente turi būti nustatyta tvarka, pagal kurią atitinkama savivaldybės institucija turi įvertinti seniūnaičių sueigos sprendimus. Vadovaujantis Reglamento 45.7 papunkčio nuostatomis pareiškėjas nustatė, jog juo nustatyta tvarka taikoma tiek seniūnaičių sueigos, tiek išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimams vertinti, o šia tvarka, vertinant minėtų sueigų sprendimus, turi vadovautis tiek savivaldybės taryba, tiek savivaldybės administracijos direktorius. Seniūnaičių sueigos ir išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo terminas (20 darbo dienų) atitinka Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjas nurodė, kad Reglamentas ta apimtimi, kuria nenustato išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarkos savivaldybės tarybai priimant sprendimus dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo, neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatų.
5. Atsakovas Neringos savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog su pareiškimo argumentais nesutinka.
6. Teigė, jog Reglamente nėra įtvirtintas konkretus seniūnaičių sueigos klausimų ir sprendimų įvertinimo savivaldybės taryboje terminas, jame nurodyta, kad šių klausimų įvertinimas ir sprendimų dėl jų priėmimas negali viršyti bendro 20 darbo dienų termino nuo seniūnaičių sueigos sprendimo gavimo dienos. Pažymėjo, jog Reglamento 45.7 papunkčiu nebuvo nustatytas kitoks nei yra įtvirtintas Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje reguliavimas, kadangi savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų seniūnaičių sueigos sprendimų įvertinimas ir sprendimų priėmimas atliekamas artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje ir tai padaroma ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo seniūnaičių sueigos sprendimo gavimo dienos, todėl tokio termino sprendimų priėmimui nustatymas neprieštarauja ir negali prieštarauti Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 daliai. Atsakovas priėjo prie išvados, kad Vietos savivaldos įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, todėl negali būti nustatytas teisinis reguliavimas, kuris prieštarautų imperatyvioms aukštesnės galios teisės akto nuostatoms.
7. Atsakovas pažymėjo, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas nustato, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo priėmimas, reglamento nustatyta tvarka įvertinus išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimus. Teigė, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodyta, kad Reglamentu turi būti nustatyta tvarka, pagal kurią yra įvertinami išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimai, tačiau šis punktas nereglamentuoja jokių reikalavimų tvarkai, kuria turėtų būti įvertinami patys išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimai. Atsakovas vertino, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nenumatyta, jog išplėstinė seniūnaičių sueiga įgyvendintų kokią nors specialiai reglamentuotą kompetenciją, nei yra numatyta bendroji Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 1 dalyje, ir kad šių klausimų įvertinimui bei sprendimų dėl jų priėmimui būtų privalomi kitokie reikalavimai, nei Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 5 dalyje. Nurodė, jog Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 5 dalyje, reglamentuojančioje išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų rekomendacinį pobūdį ir jų įvertinimo reikalavimus, nėra numatyta, kad ji netaikoma Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte reglamentuotu atveju vertinant išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimus.
II.
8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškimą patenkino visiškai. Teismas pripažino Neringos savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-246 patvirtinto Neringos savivaldybės tarybos veiklos reglamento 45.7 papunktį ta apimtimi, kuria nustatyta, jog seniūnaičių sueigos sprendimai savivaldybės taryboje vertinami ir sprendimas dėl jų priimamas per 20 darbo dienų, bet ne artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 daliai ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui ir jį laikė negaliojančiu. Teismas taip pat pripažino, kad Neringos savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-246 patvirtintas Neringos savivaldybės tarybos veiklos reglamentas ta apimtimi, kuria nenustatyta išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarka savivaldybės tarybai priimant sprendimus dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktui.
9. Teismas nurodė, kad Neringos savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-246 patvirtintas Neringos savivaldybės tarybos veiklos reglamentas, Teisės aktų registre paskelbtas 2017 m. birželio 29 d. (Nr. 11019), įsigaliojo 2017 m. birželio 30 d. Be to, Neringos savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-246 patvirtintas Neringos savivaldybės tarybos veiklos reglamentas atitinka norminio administracinio akto požymius: tai daugkartinio taikymo aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Pagal jį priėmusį subjektą, akto pobūdį bei reglamentuojamus santykius šis aktas taip pat pripažintinas norminiu teisės aktu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo prasme: Neringos savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-246 patvirtintas Neringos savivaldybės tarybos veiklos reglamentas Vietos savivaldos įstatyme nustatytais atvejais ir apimtimi detalizuoja savivaldybės tarybos veiklos reglamentavimą, numatytą įstatyme. Teismas vertino, jog prašoma ištirti nuostata taip pat yra norminio pobūdžio, nes Reglamento 45.7 punktu nustatyta seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo ir išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarka, reglamentuota Vietos savivaldos 35 straipsnio 6 dalyje. Nors šis norminis administracinis aktas nustato elgesio taisykles rūšiniais požymiais apibūdintų asmenų grupei, jis nepraranda normatyvinio pobūdžio, todėl vien šiuo požymiu administracinis aktas, nustatantis elgesio taisykles, negali būti traktuojamas kaip individualus. Atsižvelgiant į paminėtus argumentus, teismas vertino, kad savivaldybės tarybos veiklos reglamento nuostatų teisėtumas gali būti tiriamas Administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriaus pirmojo skirsnio nustatyta tvarka.
10. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 3 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 3 dalį, 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 straipsnio 15 dalį, 35 straipsnio 6 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 6 ir 7 dalis bei nustatė, jog siūlymams, susijusiems su norminio pobūdžio sprendimų projektų pateikimu, siūlymams, susijusiems su mero pavaduotojo (pavaduotojų), savivaldybės administracijos direktoriaus, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo (pavaduotojų), Kontrolės komiteto ir šiame įstatyme nustatytų komisijų pirmininkų kandidatūrų pateikimu, taip pat siūlymams, susijusiems su nepasitikėjimo meru, mero pavaduotoju (pavaduotojais), savivaldybės administracijos direktoriumi, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju (pavaduotojais), Kontrolės komiteto ir šiame įstatyme nustatytų komisijų pirmininkų pareiškimu, taikytina bendra Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta tvarka.
11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Reglamento 45.7 papunkčio turinys patvirtina, jog juo nustatyta, kad, išanalizavus savivaldybės tarybos komitetų pasiūlymus dėl seniūnaičių sueigos (išplėstinės seniūnaičių sueigos) sprendimų, teikiami pasiūlymai savivaldybės tarybai arba savivaldybės administracijos direktoriui, kuriuos išanalizavusios, minimos institucijos įformina įvertinimus, nepraleisdamos bendro 20 darbo dienų termino. Įvertinęs tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta išimtis savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkės papildymui ar pakeitimui siūlymams, susijusiems su norminio pobūdžio sprendimų projektų pateikimu, atsižvelgęs į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje yra nustatytas konkretus terminas seniūnaičių sueigos sprendimų įvertinimui ir sprendimų priėmimui, teismas priėjo prie išvados, jog Reglamento 45.7 papunkčio nuostata, kad sprendimai savivaldybės tarybos ir savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai priskirtais klausimais gali būti priimami per 20 darbo dienų terminą, gali būti aiškinama kaip sudaranti galimybę savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtus sprendimus priimti ne artimiausiame tarybos posėdyje, todėl ji laikytina prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 daliai.
12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad šis principas suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams teisės aktus leisti neviršijant savo įgaliojimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais; kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
13. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo (apimančio inter alia (be kita ko) ir viešąjį reglamentavimą (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis) principai pirma reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, veikla atitikti Viešojo administravimo įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas). Taip pat pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog norminius administracinius aktus turi teisę leisti tik viešojo administravimo institucijos, turinčios įstatymų nustatytus įgaliojimus, o 6 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai. Kadangi konstatuota, jog Reglamento 45.7 papunktyje nustatyta seniūnaičių sueigos ir išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo ir sprendimų priėmimo tvarka yra iškreipiamos teisės normos, įtvirtintos Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje, nuostatos, Reglamento 45.7 papunktis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad seniūnaičių sueigos sprendimai savivaldybės taryboje vertinami ir sprendimas priimamas per 20 darbo dienų, teismo laikytas prieštaraujančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui.
14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 20 dalyje nurodyta, jog išplėstinė seniūnaičių sueiga yra seniūnaičių ir seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje veikiančių bendruomeninių organizacijų deleguotų atstovų susirinkimas, kuriame sprendžiami šio įstatymo nustatyti klausimai. Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos turinys patvirtina, jog išplėstinė seniūnaičių sueiga organizuojama, sprendžiant klausimus, susijusius su seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių ar jų dalių (seniūnaitijų) bendruomenių viešųjų poreikių ir iniciatyvų finansavimo tikslingumu, atstovų delegavimu į pretendentų į seniūno pareigas konkurso komisijos narius, atstovų delegavimu į tarybos sudaromų komisijų narius, bendruomeninės veiklos ir partnerystės su savivaldybių institucijomis stiprinimu, viešųjų paslaugų, už kurių teikimą yra atsakinga savivaldybė, teikimo perdavimu bendruomeninėms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, vietos verslumo skatinimu ir su kitais visiems tos teritorijos gyventojams svarbiais reikalais. Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 5 dalyje pažymėta, kad išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimai yra rekomendaciniai, tačiau kompetentinga savivaldybės institucija privalo reglamento nustatyta tvarka juos įvertinti. Išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimai vertinami ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimo gavimo dienos.
15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad išimtine savivaldybės tarybos kompetencija yra Konstitucijos ir įstatymų nustatyta kompetencija, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita savivaldybės institucija. Savivaldybės taryba negali atsisakyti savo išimtinės kompetencijos ar perduoti ją kitoms savivaldybės institucijoms. Atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išplėstinės seniūnaičių sueigos kompetenciją, į tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą sprendimų dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo priėmimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, teismas priėjo išvadą, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodytiems atvejams Reglamentu turi būti nustatyta atskira išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarka. Įvertinęs tai, jog Reglamentu tokia tvarka nėra nustatyta, teismas konstatavo, jog Reglamentas ta apimtimi, kuria nenustatyta išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarka, savivaldybės tarybai priimant sprendimus dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatoms.
III.
16. Atsakovas Neringos savivaldybės taryba pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas taip pat prašo priteisti jo naudai 1 127,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.
17. Atsakovo vertinimu, tiek pareiškėjas, tiek teismas netiksliai pateikė Reglamento 45.7 papunkčio nuostatas, nes visame pareiškime ir sprendime buvo akcentuojama, kad pagal kompetenciją taryba seniūnaičių sueigos klausimus įvertina ir sprendimus priima per 20 dienų. Tačiau šiuo atveju Reglamente nėra įtvirtintas konkretus seniūnaičių sueigos klausimų ir sprendimų įvertinimo taryboje terminas (per 20 dienų), o tiesiog nurodoma, kad šių klausimų įvertinimas ir sprendimų dėl jų priėmimas negali viršyti bendro 20 darbo dienų termino nuo seniūnaičių sueigos sprendimo gavimo dienos. Pažymi, kad tokio termino sprendimų priėmimui nustatymas, t. y. ne vėliau kaip per 20 darbo dienų, neprieštarauja ir negali prieštarauti Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 daliai. Reglamento 45.7 papunkčiu nebuvo nustatytas kitoks reguliavimas, negu yra įtvirtintas Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje, o buvo tik patikslintas terminas ir pati procedūra: numatyta, kad seniūnaičių sueigos sprendimų įvertinimas ir sprendimų priėmimas turi būti atliekamas ne tik pirmajame tarybos posėdyje, kaip numatyta Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje, bet dar sukonkretinant, kad tai padaroma ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo seniūnaičių sueigos sprendimo gavimo dienos. Taigi, atsakovas paaiškina, kad sukuriama tvarka, pagal kurią artimiausiais tarybos posėdis privalo būti sušauktas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo seniūnaičių sueigos sprendimo gavimo dienos. Atsakovo įsitikinimu, Reglamento 45.7 punktas ne tik, kad neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo imperatyvioms normoms, bet dar ir užtikrina greitesnį ir operatyvesnį seniūnaičių sueigos sprendimų patvirtinimą.
18. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas, kaip ir Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnis, kalba apie išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimus, todėl, atsakovo vertinimu, teismui nebuvo jokio pagrindo teigti, kad Reglamento 45.7 punktas Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktui netaikomas. Atsakovas nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte aiškiai nurodyta, jog atitinkamais klausimais priimti išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimai vertinami reglamento nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, įstatymu atsakovui suteikta teisė ir net, galima sakyti, nustatyta pareiga pačiam nusistatyti tvarką, kuria bus tvirtinami Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte numatyti išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimai. Taigi, atsakovas nusprendė, kad minimi sprendimai bus tvirtinami taip kaip numatyta Reglamento 45.7 punkte. Teismas, priimdamas sprendimą ir konstatuodamas, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodytiems atvejams Reglamentu turi būti nustatyta atskira išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų, susijusių su papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo klausimais, vertinimo tvarka, absoliučiai nepagrįstai sukūrė atsakovui papildomų pareigų (kalbant apie Reglamento rengimą), kurių įstatymas nenumato.
19. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą buvo nurodęs, kad pareiškėjas yra praleidęs įstatymo nustatytus terminus kreiptis į teismą dėl Reglamento nuostatų neatitikimo teisės aktams ir pateikė tokią poziciją pagrindžiančius argumentus. Tačiau teismas šių atsakovo argumentų neįvertino ir sprendimu šio klausimo nesprendė. Atsakovas ir toliau laikosi pozicijos, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą ir pateikia argumentus, kurie, atsakovo įsitikinimu, privalo būti įvertinti apeliacinėje instancijoje. Pareiškėjas apie aplinkybes, jog 2018 m. balandžio 12 d. teikimas Nr. (5.1.)-TR25 (toliau – ir Teikimas) nebuvo svarstytas artimiausiame Tarybos posėdyje, sužinojo ne vėliau nei 2018 m. gegužės 7 d. Pareiškėjas kreiptis į teismą dėl Reglamento privalėjo iki 2018 m. gegužės 7 d. dienos, tačiau tai padarė tik 2018 m. liepos 24 d., akivaizdžiai praleidęs Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 dienų terminą.
20. Atsakovas pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad pareiškimų (prašymų), kuriuose prašoma ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą padavimo administraciniam teismui terminai nenustatomi, tačiau Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos šiuo atveju laikytinos specialiuoju teisės aktu. Priešingu atveju, pareiškėjas galėtų piktnaudžiauti jam suteiktais įgaliojimais, nes pradėjęs teikimo procedūrą, praleisdamas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus bei neužbaigęs teikimo procedūros, turėtų galimybę bet kuriuo metu kreiptis į teismą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.
21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas dėl Reglamento surašė Teikimą, taigi buvo nustatęs, kad Reglamentas prieštarauja teisės aktams, tačiau Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais Teikimo procedūros nebaigė. Pareiškėjas, nebaigęs Teikimo procedūros, inicijavo bylą dėl Reglamento, kaip norminio akto, teisėtumo ištyrimo, tačiau tokiam kreipimuisi į teismą nėra teisinio pagrindo – abejonės, jog Tarybos priimtas Reglamentas prieštarauja teisės aktams (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalis), nes pareiškėjas nuo pat pradžių jau buvo nustatęs (įsitikinęs), kad Reglamentas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo nuostatoms (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalis). Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas turėjo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais užbaigti Teikimo procedūrą, o ne inicijuoti bylą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo nesant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje numatyto pagrindo.
22. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
23. Pareiškėjas pažymi, jog Reglamento 45.7 papunktyje aiškiai ir nedviprasmiškai yra įtvirtinta, jog seniūnaičių sueigos sprendimai savivaldybės taryboje vertinami ir sprendimai dėl jų priimami nepraleidžiant bendro 20 darbo dienų termino, ir apie artimiausią tarybos posėdį ar jo sušaukimo ypatumus, sąsajas tarp artimiausio tarybos posėdžio datos ir bendro 20 darbo dienų termino nėra užsimenama. Pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad nors Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalies nuostata suteikia tarybai teisę nustatyti tvarką, kuria vadovaujantis atitinkama savivaldybės institucija turėtų įvertinti seniūnaičių sueigos sprendimus bei priimti dėl jų sprendimą, tačiau terminą, per kurį minėti veiksmai turi būti atlikti, nustatė pats įstatymo leidėjas. Todėl savivaldybės taryba, nustatydama minėtą tvarką, neturi teisės pakeisti ar savaip interpretuoti Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje nurodytą terminą – artimiausiame tarybos posėdyje. Teismo posėdžio, kuriame buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-6449-609/2018, metu atsakovo atstovas pritarė, kad Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje įvirtintas imperatyvus terminas – „artimiausiame tarybos posėdyje“. Atsakovas taip pat neįvertina ir tos aplinkybės, jog nei Vietos savivaldos įstatymas, nei kitas teisės aktas nenumato, prieš kiek laiko iki artimiausio tarybos posėdžio seniūnaičiai ir (ar) jų sueiga turėtų savivaldybės tarybai pateikti seniūnaičių sueigos sprendimus. Įstatyme yra įtvirtintas tik savivaldybės tarybos pareigos vertinti seniūnaičių sueigos sprendimus ir priimti dėl jų sprendimą vykdymo imperatyvus terminas, tai yra artimiausiame tarybos posėdyje.
24. Pasak pareiškėjo, visais atvejais rengiant bei priimant teisės aktus turi būti užtikrinamas Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintų teisinio reguliavimo aiškumo ir sistemiškumo principų laikymasis. Tai yra, teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas; teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams. Įvertinęs Reglamento 45.7 papunkčio nuostatas, pareiškėjas prieina prie išvados, jog minėtų principų, o taip pat ir konstitucinio teisinės valstybės principo nebuvo paisoma ir laikomasi, kadangi iš Reglamento 45.7 papunkčio nuostatų negalima suprasti, jog seniūnaičių sueigos sprendimai bus vertinami ir sprendimas dėl jų priimamas artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, kaip tai imperatyviai yra nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje.
25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 1 dalyje, kuria apibrėžiami išplėstinėje seniūnaičių sueigoje svarstytini klausimai, nėra įvardinti klausimai, kuriuos išplėstinei seniūnaičių sueigai svarstyti priskiria Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostata, tai yra papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymas, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymas ir naudojimas. Nors apeliaciniame skunde dėstoma, jog atsakovas nusprendė, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu tarybos išimtinei teisei priskirti sprendimai „bus tvirtinami taip kaip numatyta Reglamento 45.7 punkte“, tačiau pareiškėjas pažymi tai, jog nei Reglamento 45.7 papunkčio, nei kitose Reglamento nuostatose toks atsakovo apsisprendimas nėra įtvirtintas, todėl visiškai nėra aišku, ar tikrai tokia pačia ar kokia kita tvarka taryba vertins išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimus, įgyvendinama Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu jai priskirtus įgaliojimus. Vadovaujantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintais teisinio reguliavimo aiškumo ir sistemiškumo principais, teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas; teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams. Nagrinėjamu atveju minėtų principų vėlgi nebuvo laikomasi, nes vien tik iš Reglamento nuostatų (be atskiro atsakovo paaiškinimo) negalima daryti išvados, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu Tarybos išimtinei teisei priskirti sprendimai bus tvirtinami taip kaip numatyta Reglamento 45.7 punkte.
26. Pareiškėjas pažymi, jog teismas savo sprendimu atsakovui nesukūrė jokių papildomų pareigų, kadangi tiek Reglamento tvirtinimas, tiek ir išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarkos savivaldybės tarybai priimant sprendimus dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo nustatymas Reglamente yra tiesiogiai įtvirtinti Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios išimtinę tarybos kompetenciją, 1 ir 17 punktuose.
27. Pareiškėjas nurodo, jog Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos Vyriausybės atstovui suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ne tik tuo atveju, kai savivaldybė atsisako pakeisti ar panaikinti ginčijamą teisės aktą, kaip tai numatyta Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje. Minėto įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi Vyriausybės atstovui taip pat yra suteikti įgaliojimai kreiptis į administracinį teismą ir su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad Reglamentas yra norminis administracinis teisės aktas. Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad savivaldybių administravimo subjekto norminio akto teisėtumui tirti taikomos specialios taisyklės (2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-337/2013). Be to, dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų norminių teisės aktų ginčijimo teisme Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė ir 2018 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-365-415/2018, kurioje konstatavo, kad „pareiškėjui nėra suteikia galimybė ginčyti Metodikos teisėtumą bendrąja administracinių bylų teisenos tvarka. Tokios galimybės jam nesuteikia ir jo nurodytos Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos“.
28. Pareiškėjas (Vyriausybės atstovas), vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi suteiktais įgaliojimais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 2 dalies 1 punktu, susipažinęs ir įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, kad dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų norminių teisės aktų privalu kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo, o ne dėl savivaldybės atsisakymo įvykdyti teikimą (2018 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-365-415/2018), pareiškimu kreipėsi į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio teisės akto (Reglamento) nuostatų teisėtumą. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog šioje byloje negali būti remiamasi apeliacinio skundo 36 punkte atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-84/2009, kadangi minėtoje byloje buvo ginčijamas ne norminis teisės aktas, kaip kad yra šioje byloje.
29. Pareiškėjo vertinimu, nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo teiginiai ir apie tai, kad teismas neįvertino atsakovo argumentų dėl termino pareiškimui paduoti praleidimo. Pažymi, kad teismas 2018 m. lapkričio 14 d. vykusio posėdžio metu prašė pareiškėjo paaiškinti Teikimo pateikimo Tarybai ir Vyriausybės atstovo sprendimo pateikti teismui pareiškimą aplinkybes. Pažymi ir tai, kad atsakovo atstovas nei prieš pradedant bylos nagrinėjimą iš esmės, nei bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo išdėstytiems motyvams neprieštaravo ir teismui neteikė papildomų prašymų ar argumentų dėl Vyriausybės atstovo pareiškimo padavimo teismui termino praleidimo.
30. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog administracinėse bylose dėl prašymų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą teismo išlaidos negali būti atlyginamos. Pažymi, kad Neringos savivaldybės administracijos Juridinio, personalo ir viešųjų pirkimų skyriuje šiuo metu dirba 4 valstybės tarnautojai, iš kurių 2 (vedėjas ir vedėjo pavaduotojas), sprendžiant pagal pareigybės aprašymus, turi (privalo turėti) teisinį išsilavinimą. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių duomenų, dėl kokių priežasčių atsakovo neatstovavo būtent šie savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai. Juo labiau, kad ginčas nagrinėjamoje administracinėje byloje yra tiesiogiai susijęs su atsakovo kompetencijai priskirta viešojo administravimo sritimi (nagrinėjamu atveju su savivaldybės tarybos veiklos reglamento tvirtinimu, seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimu).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
31. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovas Klaipėdos ir Tauragės apskrityse) iškėlė klausimą dėl Neringos savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-246 patvirtinto Neringos savivaldybės tarybos veiklos reglamento 45.7 papunkčio ta apimtimi, kuria nustatyta, jog seniūnaičių sueigos sprendimai savivaldybės taryboje vertinami ir sprendimas dėl jų priimamas per 20 darbo dienų, bet ne artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalies nuostatoms ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui bei Reglamento ta apimtimi, kuria jame nenustatyta išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarka savivaldybės tarybai priimant sprendimus dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatoms.
32. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškimą patenkino visiškai - pripažino Reglamento 45.7 papunktį ta apimtimi, kuria nustatyta, jog seniūnaičių sueigos sprendimai savivaldybės taryboje vertinami ir sprendimas dėl jų priimamas per 20 darbo dienų, bet ne artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 daliai ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui ir jį laikė negaliojančiu. Teismas taip pat pripažino, kad Reglamentas ta apimtimi, kuria nenustatyta išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarka savivaldybės tarybai priimant sprendimus dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktui.
33. Apeliaciniame skunde atsakovas Neringos savivaldybės taryba prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą, ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei atsakovo naudai iš pareiškėjo priteisti 1 127,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Dėl termino Vyriausybės atstovo pareiškimui dėl norminio administracinio akto paduoti
34. Atsakovas apeliaciniame skunde, remdamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. Pasak atsakovo, nors jis teikė šiuos argumentus atsiliepime pirmosios instancijos teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė jokių motyvų šiuo klausimu, ir tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime pateiktų argumentų, jog pareiškėjas praleido Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą, dėl to šis pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ydingas. Vis dėlto, atsižvelgdama į teismo proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, siekiant, kad galutinio teismo sprendimo priėmimas nebūtų užvilkintas, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra tikslinga šį klausimą išnagrinėti apeliacinio teismo proceso metu, neperduodant bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
36. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (2010 m. kovo 30 d. įstatymo Nr. XI-710 redakcija) 5 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta: „Nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas: 1) motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos; 2) per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui.“
37. Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Pareiškimų (prašymų), kuriuose prašoma ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą, taip pat Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos prašymų kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl Europos Komisijos sprendimo padavimo administraciniam teismui terminai nenustatomi.“
38. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra sprendęs, jog Vyriausybės atstovui, įgyvendinančiam Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje numatytus įgaliojimus ir besikreipiančiam į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą, netaikytina Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta jo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, t. y. jis neprivalo kreiptis su motyvuotu teikimu siūlant atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-722/2012. Administracinė jurisprudencija. 2012, 24, p. 346-357, 2013 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-538/2013. Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 192-213, 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016).
39. Taigi šiuo atveju atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas praleido Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą, kadangi minėtoje teisės normoje įtvirtinta tvarka nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo, pareiškėjui nebuvo privaloma.
40. Atsakovas, argumentuodamas, jog pareiškėjas praleido minėtą terminą kreiptis į teismą, apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-84/2009. Pažymėtina, kad šioje pareiškėjo nurodytoje byloje buvo sprendžiama dėl termino apskųsti individualų, tačiau ne norminį administracinį teisės aktą, todėl ji nėra aktuali nagrinėjamoje byloje.
41. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teikimas svarstyti dėl teisės akto pakeitimo ar panaikinimo inicijuojamas tuomet, kai Vyriausybės atstovas nustato, kad savivaldybės priimtas aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės nutarimų, o kreiptis dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo gali, kai abejoja ar norminis aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Pasak atsakovo, šių procedūrų pagrindai yra skirtingi (Vyriausybės atstovo įsitikinimas arba abejonė), todėl pareiškėjas turėjo baigti teikimo procedūrą, o ne inicijuoti bylą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje bei 4 straipsnio 5 dalyje nurodytos procedūros turi skirtingus teisinius pagrindus (Vyriausybės atstovo abejonę ar įsitikinimą dėl teisės akto neteisėtumo) nėra pagrįsti, kadangi, kaip išdėstyta anksčiau, šios teisės normos reglamentuoja skirtingus dalykus, t. y. Vyriausybės atstovo įgaliojimus kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalis) ir Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), kuri, kaip išdėstyta anksčiau, yra neprivaloma, kai Vyriausybės atstovas įgyvendina Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje numatytus įgaliojimus. Taigi jų taikymas priklauso ne nuo Vyriausybės atstovo įsitikinimo tam tikro teisės akto neteisėtumu stiprumo, o nuo to, koks teisės aktas (norminis ar individualus) yra skundžiamas. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip išdėstyta anksčiau, Vyriausybės atstovui kreipiantis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta jo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka yra neprivaloma, darytina išvada, kad vien tai, jog Vyriausybės atstovas kreipėsi į atsakovą su teikimu, neužkerta jam kelio kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.
Dėl Reglamento 45.7 papunkčio atitikties Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui
43. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog Reglamento 45.7 papunktis nurodyta apimtimi prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui. Apelianto teigimu, Reglamento 45.7 papunkčiu buvo tik patikslintas Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje nurodytas terminas ir pati procedūra, t. y. numatyta, kad seniūnaičių sueigos sprendimų įvertinimas ir sprendimų priėmimas turi būti atliekamas ne tik pirmajame tarybos posėdyje, tačiau ir ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo seniūnaičių sueigos sprendimo gavimo dienos.
44. Reglamento 45.7 papunktyje (2017 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. T1-241 redakcija) nustatyta: „Komitetai ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo seniūnaičių sueigos (išplėstinės seniūnaičių sueigos) sprendimo gavimo dienos įvertina mero pagal kompetenciją nukreiptą seniūnaičių sueigos (išplėstinės seniūnaičių sueigos) sprendimą ir teikia dėl jo motyvus ir (ar) pasiūlymus svarstyti tarybos posėdžiui arba pavedimus savivaldybės administracijos direktoriui, kuriuos išanalizavusios minimos institucijos įformina įvertinimus, nepraleisdamos bendro 20 darbo dienų termino.“
45. Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje (2016 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XII-2494 redakcija) yra nurodyta: „Seniūnaičių sueigos sprendimai yra rekomendaciniai, tačiau atitinkama savivaldybės institucija privalo reglamento nustatyta tvarka juos įvertinti. Jeigu seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimas yra savivaldybės tarybos kompetencija, jie vertinami ir sprendimas priimamas artimiausiame tarybos posėdyje; jeigu seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimas yra savivaldybės administracijos direktorius kompetencija, direktorius priima dėl jų sprendimą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo seniūnaičių sueigos sprendimo gavimo. Savivaldybės institucijos privalo nurodyti savo sprendimų priėmimo motyvus. Atitinkamų savivaldybės institucijų sprendimai dėl seniūnaičių sueigos sprendimų turi būti paskelbti savivaldybės interneto svetainėje ir tų seniūnijų skelbimų lentose.“
46. Taigi ginčijamame Reglamento 45.7 papunktyje yra nustatyta, kad taryba arba savivaldybės administracijos direktorius, išanalizavę komitetų motyvus ir (ar) pasiūlymus dėl seniūnaičių sueigos (išplėstinės seniūnaičių sueigos) sprendimo, įformina įvertinimus, nepraleisdami bendro 20 darbo dienų termino. Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog „jeigu seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimas yra savivaldybės tarybos kompetencija, jie vertinami ir sprendimas priimamas artimiausiame tarybos posėdyje“. Tad poįstatyminis teisės aktas – Reglamentas – nustato kitokį seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo ir sprendimo priėmimo terminą („nepraleisdami bendro 20 darbo dienų termino“), nei terminas, įtvirtintas įstatyme, t. y. Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje („artimiausiame tarybos posėdyje“), kadangi, taikant Reglamento 45.7 papunktyje nurodytą terminą, atitinkamas tarybos sprendimas gali būti priimtas tiek anksčiau, tiek vėliau nei nurodyta įstatyme. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, pakeisdamas Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą, šią įstatymo normą pažeidė.
47. Apeliantas, aiškindamas šį poįstatyminiame teisės akte įtvirtintą terminą, jį sieja su Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje nurodytu terminu, t. y. teigia, kad poįstatyminiu teisės aktu sukuriama tvarka, pagal kurią artimiausias tarybos posėdis privalo būti sušauktas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo seniūnaičių sueigos sprendimo gavimo dienos.
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek lingvistinė, tiek sisteminė Reglamento 45.7 papunkčio analizė leidžia daryti išvadą, jog šioje poįstatyminėje teisės normoje įtvirtintas reikalavimas savivaldybės tarybai įforminti vertinimus nepraleidžiant bendro 20 darbo dienų termino, šio termino šioje teisės normoje nesiejant su artimiausiu tarybos posėdžiu, reiškia, kad pagal Reglamento 45.7 papunktį atitinkamas sprendimas gali būti priimamas ir ne artimiausiame tarybos posėdyje. Pažymėtina, kad, atsakovui siekiant nustatyti teisinį reglamentavimą, pagal kurį aptariamu atveju savivaldybės tarybos posėdis privalėtų būti surengtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų, tai turėtų būti aiškiai nurodyta Reglamente.
49. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 6 punkte yra įtvirtintas aiškumo principas, reiškiantis, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Papildomai pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą akcentuota teisinio reglamentavimo aiškumo svarba. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d., 2013 m. vasario 20 d., 2013 m. spalio 10 d., 2014 m. gegužės 8 d. nutarimai); teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).
50. Taigi Reglamente įtvirtintas teisinis reglamentavimas turėtų būti tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas, tačiau ginčijamame Reglamento 45.7 papunktyje įtvirtinus kitokį nei nurodyta įstatymo normoje terminą, toks teisinis reglamentavimas minėtų aiškumo principo reikalavimų neatitinka, todėl šį aiškumo principą pažeidžia, o poįstatyminė teisės norma (Reglamento 45.7 papunktis) savo turiniu konkuruoja su įstatyme įtvirtinta teisės norma. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Reglamento 45.7 papunktis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog seniūnaičių sueigos sprendimai savivaldybės taryboje vertinami ir sprendimas dėl jų priimamas per 20 darbo dienų, bet ne artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 daliai.
51. Kaip minėta, pareiškėjas byloje teigia, jog Reglamento 45.7 papunktis nurodyta apimtimi prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas įstatymo viršenybės principo turinį, savo praktikoje nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2006; 2007 m. lapkričio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I438-15/2007; 2008 m. lapkričio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008). Viešojo administravimo subjektas, kuris turi teisę priimti norminius administracinius aktus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, šią teisę turi įgyvendinti įstatymų leidėjo suteiktos kompetencijos ribose (2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-880/2013).
53. Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog „savivaldybės tarybos veiklos tvarka ir formos nustatytos šiame įstatyme ir savivaldybės tarybos veiklos reglamente.“ To paties įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra „reglamento tvirtinimas. Reglamente, be kitų klausimų, turi būti numatytos pagrindinės bendravimo su gyventojais formos ir būdai, užtikrinantys vietos savivaldos principų ir teisės įgyvendinimą bendruomenės interesais.“ Taigi Vietos savivaldos įstatymas įtvirtina savivaldybės tarybos išimtinę kompetenciją patvirtinti reglamentą, kuriame turi būti, be kita ko, nustatyta savivaldybės tarybos veiklos tvarka.
54. Nors, kaip išdėstyta anksčiau, atsakovas, priimdamas Reglamento 45.7 papunktį, nepaisė aiškumo principo ir šiame papunktyje įtvirtino teisės normą, savo turiniu konkuruojančią su įstatymo teisės norma, tačiau atsakovas buvo įstatymo įgaliotas reglamentuoti savivaldybės tarybos veiklos tvarką, taip pat ir tvarką, pagal kurią turi būti priimami savivaldybės tarybos sprendimai, įvertinus seniūnaičių sueigos sprendimus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Reglamento 45.7 papunktis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog seniūnaičių sueigos sprendimai savivaldybės taryboje vertinami ir sprendimas dėl jų priimamas per 20 darbo dienų, bet ne artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui neprieštarauja.
55. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nusprendė pripažinti Neringos savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-246 patvirtinto Neringos savivaldybės tarybos veiklos reglamento 45.7 papunktį ta apimtimi, kuria nustatyta, jog seniūnaičių sueigos sprendimai savivaldybės taryboje vertinami ir sprendimas dėl jų priimamas per 20 darbo dienų, bet ne artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 daliai ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui ir jį laikyti negaliojančiu. Pagal ABTĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punktą (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), išnagrinėjęs bylą dėl pareiškimo (prašymo) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, administracinis teismas gali priimti sprendimą skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui. Taigi Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo rezoliucinė dalis koreguotina iš jos išbraukiant žodžius „ir laikyti jį negaliojančiu“.
Dėl Reglamento atitikties Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatoms
56. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog Reglamentas ta apimtimi, kuria jame nenustatyta išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarka savivaldybės tarybai priimant sprendimus dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatoms. Apelianto nuomone, Reglamento 45.7 papunktyje įtvirtinta išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo ir sprendimų dėl jų priėmimo tvarka yra taikoma ir priimant Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodytus sprendimus.
57. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte (2017 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. XIII-677 redakcija) yra nurodyta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija [yra] sprendimų dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo priėmimas, reglamento nustatyta tvarka įvertinus išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimus.
58. Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Sprendžiant klausimus, susijusius su seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių ar jų dalių (seniūnaitijų) bendruomenių viešųjų poreikių ir iniciatyvų finansavimo tikslingumu, atstovų delegavimu į pretendentų į seniūno pareigas konkurso komisijos narius, atstovų delegavimu dalyvauti tarybos sudaromų komitetų darbe, atstovų delegavimu į tarybos sudaromų komisijų narius, bendruomeninės veiklos ir partnerystės su savivaldybių institucijomis stiprinimu, viešųjų paslaugų, už kurių teikimą yra atsakinga savivaldybė, teikimo perdavimu bendruomeninėms ir kitoms nevyriausybinėmis organizacijoms, vietos verslumo skatinimu ir su kitais visiems tos teritorijos gyventojams svarbiais reikalais, organizuojama išplėstinė seniūnaičių sueiga.“ To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimai yra rekomendaciniai, tačiau kompetentinga savivaldybės institucija privalo reglamento nustatyta tvarka juos įvertinti. Išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimai vertinami ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimo gavimo dienos.“
59. Reglamento 45.7 papunktyje nurodyta: „Komitetai ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo seniūnaičių sueigos (išplėstinės seniūnaičių sueigos) sprendimo gavimo dienos įvertina mero pagal kompetenciją nukreiptą seniūnaičių sueigos (išplėstinės seniūnaičių sueigos) sprendimą ir teikia dėl jo motyvus ir (ar) pasiūlymus svarstyti tarybos posėdžiui arba pavedimus savivaldybės administracijos direktoriui, kuriuos išanalizavusios minimos institucijos įformina įvertinimus, nepraleisdamos bendro 20 darbo dienų termino.“
60. Nagrinėjant išdėstytų teisės normų turinį matyti, jog Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 1 dalis yra skirta nurodyti, kokiais atvejais yra organizuojama išplėstinė seniūnaičių sueiga, t. y. sprendžiant klausimus, susijusius su seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių ar jų dalių (seniūnaitijų) bendruomenių viešųjų poreikių ir iniciatyvų finansavimo tikslingumu, atstovų delegavimu į pretendentų į seniūno pareigas konkurso komisijos narius, atstovų delegavimu dalyvauti tarybos sudaromų komitetų darbe, atstovų delegavimu į tarybos sudaromų komisijų narius, bendruomeninės veiklos ir partnerystės su savivaldybių institucijomis stiprinimu, viešųjų paslaugų, už kurių teikimą yra atsakinga savivaldybė, teikimo perdavimu bendruomeninėms ir kitoms nevyriausybinėmis organizacijoms, vietos verslumo skatinimu ir su kitais visiems tos teritorijos gyventojams svarbiais reikalais. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas yra skirtas nurodyti vieną iš išimtinių savivaldybės tarybos kompetencijos sričių, t. y. sprendimų dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo priėmimas, reglamento nustatyta tvarka įvertinus išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimus.
61. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte yra minima „reglamento nustatyta tvarka“, neleidžia daryti išvados, kad savivaldybės tarybos reglamente privalo būti nustatyta atskira (kita nei jau nustatytoji) išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarka, kai priimami Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodyti sprendimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šioje teisės normoje nėra nurodyta, kad išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimai privalo būti vertinami atskira ar ypatinga reglamento nustatyta tvarka, nenurodyti jokie šių sprendimų vertinimo tvarkos specifiniai elementai, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas nėra pagrindas konstatuoti, kad jame minimų sprendimų vertinimui Reglamente privalo būti nustatyta atskira, kitokia nei Reglamento 45.7 papunktyje įtvirtinta, išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarka.
62. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad klausimai, susiję su savivaldybės biudžeto projekto rengimu, svarstymu, tikslinimu, naudojimu yra ypatingai svarbūs, todėl minėtų klausimų parengimas, svarstymas bei priėmimas reikalauja išskirtinių (specialių) papildomų procedūrų, kurias įstatymų leidėjas nustato pats arba įpareigoja nustatyti savivaldybės tarybą. Visgi, kaip išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegijos vertinimu, iš Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto normos, nustatančios vieną iš išimtinių savivaldybės tarybos kompetencijos sričių, neišplaukia tai, kad joje minimi išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimai privalo būti vertinami kitokia tvarka nei išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimai, nurodyti Vietos savivaldos įstatymo 351 straipsnio 1 dalyje, kadangi vien reglamento nustatytos tvarkos paminėjimas įstatymo teisės normoje nesuponuoja pareigos Reglamente nustatyti atskirą (kitokią nei jau nustatytoji) tvarką toje teisės normoje paminėtiems išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimams vertinti. Pažymėtina, jog būtent pareiškėjas, teikdamas pareiškimą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neprašė ištirti Reglamento nurodyta apimtimi atitikties jokioms kitoms Vietos savivaldos įstatymo ar kitų įstatymų normoms, kuriose galėtų būti įtvirtintas pareiškėjo minimas įpareigojimas nustatyti išskirtines (specialias) papildomas procedūras, taikytinas vertinant Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodytus išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimus.
63. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Reglamentas ta apimtimi, kuria jame nenustatyta išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarka savivaldybės tarybai priimant sprendimus dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatoms.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
64. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 88 straipsnyje išvardintos teismo sprendimo rūšys yra siejamos su pareiškėjo skundo (prašymo) reikalavimo išsprendimu, t. y. iš esmės atmesti arba patenkinti skundą. ABTĮ 117 straipsnyje, reglamentuojančiame teismo sprendimą dėl pareiškimo (prašymo) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą dėl pareiškimo (prašymo) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti teisėtu; 2) skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui. Taigi bylų, kuriose prašoma ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, tikslas yra ne pareiškėjo individualaus reikalavimo, susijusio su jo teisių pažeidimu, išsprendimas, bet norminio administracinio akto teisėtumo įvertinimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-278/2001). Individualus ginčas dėl pareiškėjo pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso tokiose bylose nėra sprendžiamas, todėl teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas konkrečios proceso šalies naudai priimtu sprendimu ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies normos prasme, t. y., tokioje byloje nėra nei „laimėjusios“ nei „pralaimėjusios“ šalies. Pažymėtina, kad analogiškos išvados priimtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1282/2012, 2012 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS438-523/2012, 2016 m. spalio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016). Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus ir tai, kad nagrinėjamu atveju negali būti laikoma, jog priimamas teismo sprendimas (ar jo dalis) yra atsakovo naudai, atsisakytina priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (ar jų dalį).
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 117 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Neringos savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pripažinti, kad Neringos savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-246 patvirtinto Neringos savivaldybės tarybos veiklos reglamento 45.7 papunktis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog seniūnaičių sueigos sprendimai savivaldybės taryboje vertinami ir sprendimas dėl jų priimamas per 20 darbo dienų, bet ne artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 6 daliai.
Pripažinti, kad Neringos savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-246 patvirtintas Neringos savivaldybės tarybos veiklos reglamentas ta apimtimi, kuria nenustatyta išplėstinės seniūnaičių sueigos sprendimų vertinimo tvarka savivaldybės tarybai priimant sprendimus dėl papildomų ir planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų piniginių lėšų paskirstymo, tikslinės paskirties ir specializuotų fondų sudarymo ir naudojimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktui.“
Atsakovo Neringos savivaldybės tarybos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.
Nutartį skelbti Teisės aktų registre.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius