Baudžiamoji byla Nr. 2K-309/2013

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00493-2009-2

                                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                          1.2.14.5.2;

                                                                                          2.4.7 (S)

 

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 150 MGL dydžio (19 500 Lt) bauda.

Civilinis ieškinys patenkintas visiškai: priteista iš A. B. 47 150,35 Lt nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo civilinio ieškovo AB „L.“ naudai.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo A. B. gynėjo advokato L. S. Bagdono apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, susipažinusi su byla,

 

n u s t a t ė :

 

A. B. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) generaliniu direktoriumi, veikdamas šios bendrovės vardu ir interesais, turėdamas tikslą UAB „A.“ naudai įgyti svetimą turtą, tyčia, apgaule, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, iš anksto žinodamas, kad UAB „A.“ nesumokės AB „L.“ už prekes, nutylėdamas esmines turto savininko AB „L.“ apsisprendimui turinčias įtakos aplinkybes, kad UAB „A.“ yra nemoki, 2009 m. birželio 22 d. Kauno apygardos teismo nutartimi kreditorių reikalavimų užtikrinimui areštavus UAB „A.“ nuosavybės teise priklausantį turtą, taip pat jam pačiam, kaip UAB „A.“ generaliniam direktoriui, 2009 m. rugsėjo 4 d. kreipiantis dėl įmonės nemokumo į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB „A.“ iškėlimo, esant šioms aplinkybėms aiškiai suvokdamas, kad dėl įmonės bankroto AB „L.“ neturės realios galimybės civilinėmis teisinėmis priemonėmis įgyvendinti savo teisių, 2009 m. rugsėjo 1 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, UAB „A.“ patalpose (duomenys neskelbtini), veikdamas UAB „A.“ vardu, įgaliojimu Nr. 385466 įgaliojo UAB „A.“ vairuotoją–mechaniką L. Č. laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. priimti prekių iš AB „L.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) vykdant 2002 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 53, sudarytą tarp AB „L.“ ir UAB „A.“, pagal kurią AB „L.“ buvo įsipareigojusi perduoti prekes UAB „A.“ nuosavybėn, o UAB „A.“ įsipareigojusi priimti prekes ir apmokėti už jas per 30 dienų nuo prekių priėmimo pagal pateikiamas PVM sąskaitas faktūras. Taip laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2009 m. rugsėjo 22 d. UAB „A.“ užsakymu perdavė, o UAB „A.“ pagal PVM sąskaitas faktūras įsigijo prekių:

2009 m. rugsėjo 4 d. – už 5405,29 ir 4920,30 Lt, 2009 m. rugsėjo 10 d. – už 1300, 860 ir 3753,43 Lt, 2009 m. rugsėjo 11 d. – už 58 ir 667,20 Lt, 2009 m. rugsėjo 15 d. – už 2082,60 ir 250,06 Lt, 2009 m. rugsėjo 16 d.– už 508,21 Lt, 2009 m. rugsėjo 18 d. – už 9457,48, 4120,95, 11 ir 11 240 Lt, 2009 m. rugsėjo 22 d. – už 878,41, 1618,06 ir 19,36 Lt. Už gautas prekes UAB „A.“, kuriai 2009 m. rugsėjo 21 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, įsiteisėjusia 2009 m. spalio 2 d., buvo iškelta bankroto byla, neatsiskaitė. Taip A. B., veikdamas per įgaliotą asmenį L. Č., apgaule UAB „A.“ naudai įgijo didelės – 47 150,35 Lt vertės svetimą turtą, t. y. prekių, priklausančių AB „L.“, padarydamas šiai bendrovei 47 150,35 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas L. S. Bagdonas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. B. nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasatorius, išdėstęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies normų turinį, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, neatsakęs į esminius apeliacinio skundo argumentus ir nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Kasaciniame skunde aptariama sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė, šio nusikaltimo sudėtys, jas sudarantys požymiai, nurodoma, kad gaunant neteisėtą turtinę naudą sukčiavimas gali būti susijęs ir su iš sutarčių kylančiomis pareigomis. Tokiais atvejais pareigų nevykdymas, jų netinkamas vykdymas ar pan. savaime nereiškia, kad padaryta nusikalstama veika, turinti sukčiavimo požymių. Pagal teismų praktiką, kai tokia veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kuriai esant nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001). Sprendžiant, ar nevykdymas arba netinkamas vykdymas iš sutarčių kylančių pareigų užtraukia civilinę ar baudžiamąją atsakomybę, turi būti atsižvelgta ir į tai, kokius ketinimus turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia juos suklaidinti dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą. Taigi civilinių ginčų sprendimui negali būti taikomos baudžiamosios teisės normos. Kiekvieną kartą, kai reikia atriboti nusikaltimą nuo kitokių teisės pažeidimų, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti tomis teisinėmis priemonėmis, kurios nesusijusios su kriminalinių bausmių taikymu. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimais, kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011, nurodo, kad sprendžiant taikytinos atsakomybės (teisės) klausimus privalu paisyti protingumo, proporcingumo principų, išlaikyti pusiausvyrą tarp tikslų ir priemonių, nevaržyti asmens teisių labiau, negu to reikia.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje teismai konstatavo, jog iš UAB „L.“ įsigytos medžiagos buvo ne pasisavintos ar iššvaistytos, o panaudotos UAB „A.“ veikloje: padangos, akumuliatoriai panaudoti UAB „A.“ priklausančių automobilių remontui, kitos prekės nuvežtos į objektą, priklausantį UAB „S.“, kur UAB „A.“ vykdė statybos darbus (liudytojas L. Č. patvirtino, kad medžiagos buvo vežamos į UAB „A.“ statomus objektus). Statybinės medžiagos buvo perkamos tam, kad UAB „A.“ galėtų užbaigti pradėtus objektus, iš to gautų pajamų bei atsiskaitytų su kreditoriais. Be to, paraiškas medžiagoms užsakyti pateikdavo statomų ir remontuojamų objektų darbų vadovai, o direktorius A. B. tik vizuodavo užsakymus. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. B. žinojo, jog už gaunamas prekes neatsiskaitys, jas imdamas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei.

Kasatoriaus manymu, teismų sprendimuose nepateikti motyvai bei argumentuotos išvados apie tai, kaip reiškėsi A. B. neteisėtas veikimas, apgaulė ar turtinės naudos siekimas. Kasatorius pažymi, kad į remontuojamą UAB „S.“ objektą buvo atvežta medžiagų už 20 000–30 000 Lt, taip buvo užbaigtas ir priduodamas objektas, kurio vertė 20 kartų didesnė (apie 600 000 Lt) nei turėtos išlaidos, o įmonė šia suma sumažino savo kreditorinius įsipareigojimus. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas formaliai nurodė, kad nėra pagrindo nuteistojo veiksmus laikyti kaip pateisinamą riziką (BK 34 straipsnis), nes esą nėra įrodymų, jog nauda buvo gauta, kiek prekių dėl šios naudos buvo imta. Kasatoriaus manymu, toks teiginys prieštarauja specialisto išvadoms 3 ir 4 klausimais, paneigiantiems A. B. nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas šios jam pateiktos išvados neaptarė ir neįvertino.

Kasatorius taip pat nurodo, kad kiti rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, jog A. B., veikdamas UAB „A.“ vardu, 2009 m. rugsėjo 23 d. pasirašė susitarimą, pagal kurį UAB „N.“ apmoka už prekes, gautas iš AB „L.“, tačiau teismas šią A. B. versiją nepagrįstai atmetė, nurodydamas, kad taip jis iš esmės siekė suklaidinti teismą, bandydamas įrodyti, jog ieškojo būdų atsiskaityti su AB „L.“. Kasatorius nesutinka su šia išvada ir pažymi, kad būtent šių įrodymų (rangos sutarties, atliktų darbų aktų, susitarimo) pagrindu Kauno apygardos teismas UAB „N.“ bankroto byloje Nr. B2-1187-173/2012 įtraukė UAB „A.“ į kreditorių sąrašą. Be to, apeliacinės instancijos teisme apklausta UAB „N.“ direktorė N. L. patvirtino minėtų susitarimų ir sutarčių tikrumą. Dėl to, kasatoriaus manymu, kyla klausimas, kaip būtų vertinamos inkriminuotos apgaulės, neteisėto turtinės naudos gavimo aplinkybės, jeigu UAB „N.“ būtų atsiskaičiusi su AB „L.“?

Kasatorius pažymi, kad analogiška situacija yra ir automobilių (kurių bendrovė turėjo daugiau nei dvidešimt) detalių, akumuliatorių, padangų pirkimo (L. Č. iniciatyva ir žinant buhalterei) atveju. L. Č. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad buvo būtinybė ruošti automobilius žiemai ir kiekvieną kartą pirkdamas padangas ar prekes to su direktoriumi A. B. nederindavo. Neatsižvelgę į šias aplinkybes, teismai A. B. veiką vertino kaip sukčiavimą.

Kasatoriaus manymu, A. B. veikos kvalifikacija yra abejotina, nes atsakomybei pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nepakanka formalaus neatsiskaitymo už prekes fakto – reikia nustatyti, kad jau pasirašydamas sutartį su AB „L.“ (ar šios sutarties pagrindu) A. B. turėjo sumanymą tyčia apgauti AB „L.“ ir įvykdyti tęstinę nusikalstamą veiką, t. y. per atitinkamą laikotarpį už gautas prekes neatsiskaityti ir bendrovei padaryti didelės vertės žalą.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010, 2K-84/2011, 2K-269/2011, 2K-124/2007; 2K-322/2008) tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri padaroma vieninga tyčia ir susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius arba pasikartojančių netapačių veiksmų, kuriais įgyvendinamas tas pats požymis arba alternatyvūs veikos požymiai. Nusikalstama veika gali būti pripažinta tęstine ir tais atvejais, kai vienas ar keli atskiri veiksmai atitinka administracinės teisės pažeidimo požymius, tačiau jų visuma traktuotina kaip nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2004). Kasatorius teigia, kad šioje byloje teismai neteisingai interpretavo nusikalstamos veikos pobūdį ir padarė neteisingą išvadą, kad A. B. veika yra tęstinė. Kasatorius pažymi, kad įgaliojime L. Č. nebuvo nurodyta, už kokią pinigų sumą jis gali pirkti prekių, toks apribojimas nenurodytas ir sutartyje su AB „L.“, kuri sutiko, kad UAB „A.“ paimtų prekių už 47 150,35 Lt (taip pats civilinis ieškovas skatino tai tęsti). Remdamasis tuo kasatorius mano, kad vertinant veikos kvalifikacijai svarbias aplinkybes tiesioginę įtaką turėjo ne A. B. veiksmai, bet AB „L.“ sutikimas tiekti prekes neapribojant jų sumos dydžio bei L. Č. apsisprendimas, kokias prekes ir kokia kaina pirkti, taip pat darbų vadovų pateiktose paraiškose nurodyti medžiagų kiekiai ir kaina. Taigi A. B. veikos kvalifikacija pagrįsta ne tiesioginiais įrodymais, o prielaidomis. Šios aplinkybės buvo nurodytos ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas formaliai pripažino, kad A. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnį (nenurodydamas jo dalies).

Kasatoriaus manymu, teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio mėn. 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimų, pažeidė BPK 6, 7, 20 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes jų išvados, kad A. B. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių, nepagrįstos neginčijamais įrodymais (jie įvertinti neteisingai), o tėra prielaidos, bylos aplinkybės įvertintos netinkamai, nesivadovaujant principu, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistojo A. B. gynėjo advokato L. S. Bagdono kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras, pažymėdamas, kad esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti jų turtą. Prokuroro manymu, šioje byloje A. B. veiksmai pagrįstai pripažinti nusikalstamais, nes jis, veikdamas UAB „A.“ vardu ir interesais, turėdamas tikslą apgaule bendrovės naudai įgyti svetimą turtą, tyčia, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, iš anksto žinodamas, kad nebus sumokėta bendrovei „L.“ už prekes, nutylėdamas esmines turto savininko apsisprendimui turinčias įtakos aplinkybes, t. y. kad UAB „A.“ yra nemoki (Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2009 m. spalio 2 d., iškelta bankroto byla), neatsiskaitė už prekes; taip, veikdamas per įgaliotą asmenį L. Č., įgijo didelės vertės svetimą turtą – 47 150,35 Lt vertės prekių.

Prokuroras pažymi, kad dalis kasacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamos nustatytos faktinės aplinkybės, bei nurodoma, kaip vertinti specialisto išvadą, liudytojo L. Č. parodymus, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, prokuroro manymu, kasatorius deklaratyviai, nepateikdamas konkrečių neišsamumo ar galimo šališkumo pavyzdžių, nurodo, kad šioje byloje teismai neišsamiai ir netinkamai vertindami liudytojų, nuteistojo parodymus, rašytinius įrodymus nesivadovavo in dubio pro reo principu.

Prokuroras nurodo, kad liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog nuteistasis, 2009 m. rugsėjo 1 d. išduodamas įgaliojimą, duodamas nurodymus imti prekes iš bendrovės „L.“ ir nutylėdamas esmines aplinkybes (kad UAB „A.“ yra nemoki ir už prekes neapmokės), suvokė, jog už prekes nebus apmokėta, naudojo apgaulę, lėmusią bendrovės „L.“ apsisprendimą dalyvauti žalingame sandoryje. Nuteistasis sąmoningai sudarė situaciją, kad ši bendrovė civilinėmis teisinėmis priemonėmis negalėtų atkurti savo pažeistų teisių arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Nuteistojo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, laikėsi BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nutartyje iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus (taip pat ir į esminį argumentą dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių teisinio įvertinimo). Tai, kad teismas nepasisakė dėl advokato baigiamojoje kalboje išsakytos vienos ar kitos minties, negali būti vertinama kaip neišsamus apeliacinio skundo išnagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles.

Prokuroras pažymi, kad nepagrįstas skundo argumentas, jog nuosprendis neatitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas turi teisę remtis visais įrodymais (tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais), tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka. Prokuroro manymu, nepagrįstas ir kasatoriaus tvirtinimas, kad pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nes teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, patikrino kiekvieno BPK nustatyta tvarka gauto įrodymo liečiamumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, vertino įrodymų visumą. Teismo išvados nuosprendyje išdėstytos aiškiai ir motyvuotai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 20 straipsnio 5 dalis). Neatitinka objektyvios byloje nustatytos tiesos ir nepagrįsti teisiniais argumentais (kaip numatyta BPK 368 straipsnio 2 dalyje) ir kasatoriaus teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių. Prokuroro manymu, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami ar keičiami abiejų instancijų teismų sprendimai, byloje nėra.

Civilinio ieškovo AB „Lytagra“ atstovė advokatė Rasa Užkuraitienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš A. B. 800 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, apmokėti.

Civilinio ieškovo atstovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus apeliacinio skundo argumentus tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl kasatoriaus veiksmų kvalifikacijos, ir pateikė išsamias bei motyvuotas išvadas, todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų. Atstovė taip pat nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad nagrinėjamu atveju susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. A. B., dalyvaudamas civiliniuose santykiuose (rašydamas įgaliojimą ir duodamas nurodymus paimti prekes), suvokė, kad savo nutylėjimu (nepranešė apie tai, kad UAB „A.“ yra nemokus ir neapmokės už prekes) naudoja apgaulę prieš ieškovę AB „L.“, kuri buvo esminė apsisprendžiant šiai dalyvauti žalingame sandoryje (parduoti prekes, kurių ji nebūtų pardavusi, jei A. B. būtų pranešęs apie UAB „A.“ nemokumą). Nuteistasis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba jos gynimo būdas būtų pasunkintas. Aplinkybė, kad sukčiavimo būdu įsigytos medžiagos buvo panaudotos UAB „A.“ veikloje, nėra svarbi, nes baudžiamuoju įstatymu yra uždrausta pati veika, t. y. apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti, taigi tolesnis apgaule įgytų daiktų panaudojimas neturi įtakos nusikalstamos veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikavimui. Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, kad teismai turėjo taikyti BK 34 straipsnį (pateisinama profesinė ar ūkinė rizika), nes nuteistojo veiksmų negalima laikyti kaip pateisinamos rizikos. Nėra įrodymų, kad buvo gauta nauda ir kiek prekių buvo panaudota tariamai naudai gauti; bylos įrodymai patvirtina, kad įsigytos padangos automobilių markėms, kurių įmonė neturėjo (liudytojas L. Č. paaiškino, kad automobiliams padangas keisdavo kas mėnesį). Tai rodo, kad buvo siekiama pasisavinti daiktus. Civilinio ieškovo atstovė taip pat nesutinka su kasatoriaus abejonėmis dėl veikos teisinio vertinimo tuo atveju, jei UAB „N.“ būtų atsiskaičiusi su AB „L.“, tuo tarpu teismas pagrįstai nesirėmė pateiktais susitarimais su UAB „N.“. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentu, kad teismai neteisingai nustatė, jog A. B. padarė tęstinę veiką. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. Č. parodė, kad A. B. nurodydavo, kokias prekes paimti iš bendrovės „L.“, kuri sutiko tiekti prekes nenurodydama apribojimo tik dėl kasatoriaus apgaulingų veiksmų. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, teismų padarytos išvados pagrįstos visų įrodymų vertinimu, nepažeidžiant procesinių teisės normų ir in dubio pro reo principo. Tokiais įrodymais byloje yra: UAB „A.“ pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo (surašytas ir nuteistojo pasirašytas 2009 m. rugpjūčio 31 d. ir pateiktas teismui 2009 m. rugsėjo 4 d.), Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, liudytojo antstolio R. S. parodymai (2009 m. liepos 1 d. buvo areštuotas turtas, o liepos 2 d. – visos lėšos ir sąskaitos), R. S. patvarkymas areštuoti lėšas, turto aprašas, liudytojų V. Z. (2009 m. birželio 18 d. įteiktas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo), G. O. T. (iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės veikla buvo minimaliai, nebuvo atsiskaitoma su darbuotojais), nuteistojo (jis nepranešė AB „L.“ apie tai, kad UAB „A.“ yra nemokus) parodymai.

 

Kasacinis skundas atmestinas.

 

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

 

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimais

 

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kad jų padarytos išvados nepagrįstos neginčijamais įrodymais ir kad apeliacinės instancijos teismas reikiamai nepatikrino bylos bei neatsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Šie teiginiai iš esmės yra deklaratyvūs, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Pažymėtina, jog tai, kad kasatorius nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad jos yra nepagrįstos, o kasacinio skundo argumentus dėl nuteistajam A. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, jo kaltės įrodytumo teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek jie susiję su BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei teismų sprendimų pagrindimą, esminiais pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis): liudytojų D. B., L. Č., R. S., G. O. T., A. V., iš dalies – paties A. B. parodymais, 2009 m. rugsėjo 1 d. įgaliojimu Nr. 385466 (galiojančiu iki 2009 m. rugsėjo 30 d.), UAB „A.“ generalinio direktoriaus A. B. 2009 m. rugpjūčio 31 d. pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo (Kauno apygardos teisme gautas 2009 m. rugsėjo 4 d.), Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2009 m. liepos 1 d. patvarkymu areštuoti UAB „A.“ priklausančias lėšas, 2009 m. liepos 1 d. UAB „A.“ turto aprašu, 2009 m. rugsėjo 21 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, kuria iškelta bankroto byla UAB „A.“ ir kt. Nuosprendyje pateikti motyvai dėl įrodymų, kuriais vadovaudamasis teismas grindė padarytas išvadas, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus bylos įrodymus, pvz., 2009 m. rugsėjo 23 d. UAB „A.“ raštą bendrovei „N.“, pagal kurį UAB „A.“ prašė dalį jai priklausančios mokėtinos sumos – 47 150,35 Lt sumokėti bendrovei „L.“, UAB „A.“ restruktūrizavimo plano metmenis (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma A. B. gynėjo apeliaciniame skunde (apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu, kai nėra motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl esminių apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų). Patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, jame padarytų išvadų teisingumą apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus patikrino ir įvertino, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas apelianto prašymą, atliko įrodymų tyrimą: apklausė bendrovės „N.“ direktorę liudytoją N. L. ir pakartotinai apklausė liudytoją L. Č., taip pat pridėjo prie bylos prokuroro pateiktą 2012 m. spalio 8 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/178 „Dėl UAB „A.“ ūkinės finansinės veiklos“ (šis specialisto tyrimas atliktas kitoje ikiteisminio tyrimo byloje). Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas iš naujo įvertino bylos įrodymus – tiek tirtus pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, tiek ir paties papildomai tirtus įrodymus. Šis teismas motyvuotai nurodė, kad liudytojų L. Č. ir N. L. parodymai patvirtina A. B. kaltę, paneigė (kaip neatitinkančią tikrovės) nuteistojo versiją, kad esą ne A. B. veiksmai, o L. Č. apsisprendimas ar kitos aplinkybės lėmė prekių paėmimą iš AB „L.“ (be kita ko, šios aplinkybės išsamiai išanalizuotos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje), pasisakė ir dėl apeliacinio skundo argumento, esą nuteistasis veikė esant pateisinamai ūkinei rizikai. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas neaptarė prokuroro pateiktos 2012 m. spalio 8 d. specialisto išvados (kurioje, pasak kasatoriaus, nurodyta, kaip buvo panaudotos UAB „A.“ gautos prekės, ir kuri esą paneigia A. B. nusikalstamą veiką), nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes, priešingai nei nurodo kasatorius, teisiškai reikšmingų faktų, kurie galėtų lemti teismų išvadas dėl A. B. inkriminuoto sukčiavimo buvimo, šioje išvadoje nepateikta. Kaip minėta, aptariama specialisto išvada gauta atliekant tyrimą kitoje ikiteisminio tyrimo byloje, specialistui pateikus užduotį atlikti UAB „A.“ ūkinės finansinės veiklos nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d. tyrimą. Kasaciniame skunde minimos 3 ir 4 išvados yra atsakymai į klausimus: kokias pajamas (realizacines) ši bendrovė gavo, kaip jos buvo panaudotos, ar bendrovės piniginės išlaidos ekonominiu požiūriu buvo pagrįstos, neišvengiamos bei naudingos. Pažymėtina, kad kasatorius selektyviai vertina šią specialisto išvadą, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad: „2008 m. ir 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu padarytos piniginės išlaidos buvo pagrįstos <...>, tačiau įmonės veikla buvo nuostolinga“ (išvada ketvirtuoju klausimu); UAB „A.“ sandoriai su UAB „S.“, UAB „N.“ ir kt. buvo sudaryti 2009 m. balandžio 14 d. – 2009 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu, t. y. esant įmonei nemokiai, bankroto situacijoje; UAB „A.“ už atliktus darbus UAB „S.“ sumažino įsiskolinimą šiai įmonei; atlikdama darbus už skolas UAB „A.“ sumažino įsiskolinimus vieniems kreditoriams (tarp jų neminima AB „L.“) kitų kreditorinių įsiskolinimų sąskaita (išvada dešimtuoju klausimu).

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo bei pripažindamas teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, nepadarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, pažeidimų ir, laikydamasis BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Dėl to nėra ir pagrindo teigti, kad pagal pateiktą apeliacinį skundą nepatikrino bylos (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

 

Kasaciniame skunde teigiant, kad A. B. veikai netinkamai taikytas BK 182 straipsnis (2 dalis) dėl šio nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo, nurodoma, kad turtinės prievolės, kylančios iš sutarčių, nevykdymas dar nereiškia sukčiavimo, tuo tarpu pasirašydamas sutartį su AB „L.“ dėl prekių tiekimo nuteistasis nesiekė šios bendrovės apgauti ir tęstiniais veiksmais padaryti jai didelės vertės turtinę žalą. Be to, iš AB „L.“ gautas prekes naudojo UAB „A.“ veikloje, kad galėtų gauti pajamų ir iš jų atsiskaityti, todėl A. B. veiklą galima vertinti kaip pateisinamą riziką (BK 34 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, nesusiję su baudžiamojo įstatymo (teisės) taikymu teismų nustatytiems faktams, bet su tokių faktų neigimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Apie tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu (viena iš apgaulės formų) yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2012).

Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai–teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esminiai sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymiai, skiriantys jį nuo civilinio delikto, yra šie: 1) kaltinamo asmens naudota apgaulė turėjo esminę reikšmę turto savininkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių žinioje yra turtas, apsisprendimui dalyvauti žalingame sandoryje, 2) kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas arba panaikinimas (pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas esminę informaciją apie didelę skolų naštą bei nemokumą ir pan.). Sukčiavimo atveju kaltininkas suvokia, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, pvz., meluodamas jiems, pateikdamas suklastotus dokumentus, pranešdamas neteisingus duomenis, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus, ir numato, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir nori apgaule įgyti svetimą turtą.

Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, teismų sprendimuose motyvuotai nurodyta, kaip reiškėsi A. B. neteisėtas veikimas, turtinės naudos siekimas ir apgaulė. Nustatyta, kad A. B., būdamas UAB „A.“ generaliniu direktoriumi, veikdamas šios bendrovės vardu ir interesais, tyčia, apgaule, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, iš anksto žinodamas, kad UAB „A.“ nesumokės AB „L.“ už prekes, nutylėjo esmines AB „L.“ apsisprendimui turinčias įtakos aplinkybes: kad UAB „A.“ yra nemoki, jos turtas teismo nutartimi yra areštuotas (be to, ir pats 2009 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo), kad dėl jos bankroto AB „L.“ neturės realios galimybės civilinėmis teisinėmis priemonėmis įgyvendinti savo teisių. Tai suvokdamas įgaliojo UAB „A.“ vairuotoją–mechaniką L. Č. vieno mėn. laikotarpiu – nuo 2009 m. rugsėjo 1 iki 30 d. – paimti prekių iš AB „L.“ pasinaudojant 2002 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 53, pagal kurią AB „L.“ įsipareigojo perduoti prekes ir išduoti PVM sąskaitas faktūras, o UAB „A.“ – priimti prekes ir už jas apmokėti per 30 d. nuo prekių priėmimo. Taip nuo 2009 m. rugsėjo 4 iki 22 d. UAB „A.“ naudai įgijo didelės – 47 150,35 Lt – vertės AB „L.“ priklausantį turtą, už tai neatsiskaitė nei sutartyje nurodytu laiku, nei vėliau. Taigi A. B. neteisėtas veikimas reiškėsi surašant įgaliojimą UAB „A.“ darbuotojui L. Č. ir duodant jam nurodymus paimti iš AB „L.“ jai priklausančias prekes turint tikslą gauti turtinės naudos bendrovei „A.“ (pažymėtina, kad 82 proc. UAB „A.“ paprastųjų vardinių akcijų priklausė A. B.), žinant, kad už jas atsiskaityti neturi galimybių ir nuslepiant su tuo susijusias aplinkybes (bendrovės nemokumą, jos turto areštą). Šiuo atveju tai, kaip iš AB „L.“ įsigytos medžiagos buvo panaudotos UAB „A.“ veikloje (remontuojant automobilius ar atliekant statybos darbus objekte), neturi reikšmės A. B. veiksmų, kurie nustatyti kaip apgaulingi, teisiniam vertinimui (pagal BK 182 straipsnį). Teismai nustatė, kad A. B. veikė tiesiogine tyčia: jis suvokė, kad apgaule, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, suklaidino AB „L.“ apie UAB „A.“ nemokumą ir negalėjimą sumokėti už iš AB „L.“ gautas prekes (UAB „A.“ turtas buvo areštuotas), numatė, kad dėl tokių veiksmų AB „L.“ patirs turtinę žalą, neturės galimybės civilinėmis teisinėmis priemonėmis realizuoti savo teisių, ir to norėjo. Tai, kad nuteistojo tyčia apgaule įgyti svetimą turtą susiformavo po 2002 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties tarp AB „L.“ ir UAB „A.“ pasirašymo, nepašalina A. B. atsakomybės už sukčiavimą, kurį jis padarė 2009 m. rugsėjo mėn., nes šiuo sandoriu jis tik pasinaudojo, kad gautų iš AB „L.“ prekes, o ši, sutartyje įsipareigojusi tiekti prekes neapribojant jų sumos dydžio, po sutarties sudarymo buvo suklaidinta dėl kaltininko ketinimų vykdyti iš sutarties kylančias ir jo paties prievoles.

Byloje nustatyta, kad tęstine veika pirmiau nurodytomis aplinkybėmis neteisėtai įgyto turto vertė – 47 150,35 Lt. Pagal teismų praktiką tęstine nusikalstama veika pripažįstama tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių laiko požiūriu vienas nuo kito paprastai nenutolusių, padarytų analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis veiksmų, kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau visus juos sieja vienas nusikalstamas sumanymas (vieninga tyčia) dėl to paties objekto. Neteisėto turto įgijimo atveju turtas paprastai gaunamas iš to paties šaltinio, analogišku būdu ir padarant žalą tam pačiam savininku. Nagrinėjamu atveju panaudojant įgaliojimą (surašytą UAB „A.“ darbuotojui L. Č.), kuris galiojo jame nurodytą laikotarpį (nuo 2009 m. rugsėjo 1 iki 30 d.) ir nebuvo skirtas vieno konkretaus veiksmo atlikimui, o daugkartiniam naudojimui, nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 22 d. per septynis kartus tuo pačiu būdu (pagal PVM sąskaitas faktūras) buvo neatlygintinai imamos prekės iš to paties šaltinio (AB „L.“). Pažymėtina, kad jau 2009 m. rugsėjo 4 d. buvo paimta prekių, kurių vertė viršijo 10 000 Lt. Kaip nustatė teismai, faktinės bylos aplinkybės rodo, kad nuteistasis turėjo vieningą tyčią per tam tikrą laikotarpį tuo pačiu būdu, iš vieno šaltinio apgaule įgyti įvairių prekių. Taigi, A. B. jau prieš darydamas jam inkriminuotą veiką turėjo vieningą tyčią atlikti pasikartojančius veiksmus, įgyjant svetimą AB „L.“ priklausantį didelės vertės turtą. Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, jie pripažįstami teisėtais.

 

Dėl civilinio ieškovo AB „L.“ atstovės prašymo priteisti išlaidas už atsiliepimo surašymą

 

Civilinio ieškovo AB „L.“ atstovė advokatė R. Užkuraitienė prašo priteisti šiai bendrovei iš nuteistojo A. B. išlaidas dėl atsiliepimo į kasacinį skundą surašymo, kartu pateikdama pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. 662354, patvirtinantį, kad AB „L.“ sumokėjo 800 Lt advokatei R. Užkuraitienei.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį iš kaltinamojo, pripažinto kaltu, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios pagrindinės proceso išlaidų ir jų atlyginimą baudžiamajame procese reglamentuojančios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau atsižvelgiant ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, koks skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-20/2011). Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo (ar civilinio ieškovo) faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į jų dydžio realumą. Atsiliepimo į kasacinį skundą surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Nuteistojo A. B. gynėjo kasaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, turintys reikšmės civilinio ieškovo AB „L.“ interesams. Civilinis ieškovas, siekdamas tinkamai realizuoti savo teises, kreipėsi į advokatą profesionalios pagalbos surašant atsiliepimą. Dėl to turėtos išlaidos turi būti apmokėtos. Kita vertus, atsižvelgiant į suteiktų advokato paslaugų apimtį bei sudėtingumą, prašoma priteisti išlaidų suma mažintina.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Atmesti nuteistojo A. B. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono kasacinį skundą.

Iš nuteistojo A. B. priteisti civiliniam ieškovui AB „L.“ 500 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą apmokėti.

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                     Armanas Abramavičius

 

                                                                                                                 Vladislovas Ranonis

 

                                                                                                                 Dalia Bajerčiūtė