Baudžiamoji byla Nr. 1A-21/2009
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.1.1.
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. sausio 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjas),
teisėjų: Svajūno Knizlerio, Violetos Ražinskaitės,
sekretoriaujant Agnei Aguonytei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistajam J. N. ,
gynėjui advokatui Mečislovui Norvaišai,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. N. nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams;
pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 99 straipsnį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šias bausmes subendrinus iš dalies sudedant, J. N. nustatyta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
J. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 1951 m. spalio mėnesio iki 1954 m. sausio mėnesio, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) - agentu smogiku, turėdamas agentūrinį slapyvardį (duomenys neskelbtini), žinodamas minėtos represinės struktūros pagrindinį tikslą - fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, priklausančių atskirai politinei grupei - pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams - Lietuvos partizanams ir jų rėmėjams, ir vykdydamas jos darbuotojų nurodymą, veikdamas kartu su Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentu J. J. (agentūrinis slapyvardis (duomenys neskelbtini), dėl jo priimta nutartis dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo), dalyvavo siekiant fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, priklausančių atskirai politinei grupei – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams – Lietuvos partizanams ir jų rėmėjams, tai yra 1952 m. rugsėjo 19 d., apie 23 val., Lietuvos partizanų rėmėjo J. R. sodyboje, (duomenys neskelbtini), dalyvavo siekiant fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus J. G. (partizaninis slapyvardis (duomenys neskelbtini)) ir V. K. (partizaninis slapyvardis (duomenys neskelbtini)). Apgaulės būdu, apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais - Lietuvos partizanais, J. J. nurodžius, kad J. R. namuose lankosi partizanai, turėdami tikslą su jais užmegzti ryšį ir fiziškai sunaikinti, tyčia keletą kartų iš automato šovė į tuo metu J. R. namuose esančius Lietuvos partizanus J. G. ir V. K. . Šio susišaudymo metu nušautas Lietuvos partizanų rėmėjas J. R. ir sunkiai sužalota jo duktė M. R. , kuri nuo padarytų sužalojimų 1952 m. gruodžio 29 d. mirė.
Be to, J. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) - agentu smogiku, turėdamas agentūrinį slapyvardį (duomenys neskelbtini), siekdamas fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, priklausančių atskirai politinei grupei - pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams - Lietuvos partizanams, vykdydamas minėtos represinės struktūros darbuotojų nurodymą, veikdamas kartu su jos agentu J. J. , dalyvavo padėdamas siekiant fiziškai sunaikinti Lietuvos partizaną J. G. , tai yra 1952 m. lapkričio 4 d., naktį, prie P. K. sodybos (duomenys neskelbtini), apgaulės būdu, apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais - Lietuvos partizanais, pasinaudoję įgytu pasitikėjimu, susitiko su Lietuvos partizanu J. G. , kurį J. J. nušovė iš pistoleto, taip tyčia jį nužudė.
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. N. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti arba sušvelninti bausmę.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados paremtos neteisingai įvertintais ir tarpusavyje nesugretintais liudytojų J. V. , A. P. , M. J. ir O. Ž. parodymais bei Lietuvos TSR MGB ir KGB prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1952 m. archyviniais dokumentais, Lazdijų rajono civilinės metrikacijos skyriaus mirties metrikų išrašais. Nuosprendyje aprašyti BK 99 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai byloje nenustatyti, nes joks dokumentas iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ar teismo sprendimas nepatvirtina juridinę reikšmę turinčių faktų, kad liudytojai ar žuvusieji tikrai buvo rezistencinės kovos prieš sovietinę okupaciją dalyviai, tai yra priklausė atitinkamai politinei grupei - Lietuvos partizanams ir jų rėmėjams.
Nors liudytojai savo parodymuose vartoja minėtas sąvokas, tačiau, apelianto nuomone, šie parodymai yra abejotini. J. V. aiškino, kad J. J. (slapyvardis (duomenys neskelbtini)) priklausė partizanų būriui, kuriam vadovavo liudytojo brolis slapyvardžiu (duomenys neskelbtini). Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis J. V. parodymais, nes nėra žinoma, ar jis ir jo brolis iš tiesų dalyvavo rezistencinėje kovoje, o jeigu dalyvavo - koks buvo jų vaidmuo bei iš kur minėtam liudytojui yra žinomas J. J. ir jo slapyvardis, nes tuo metu partizanai, taip pat ir J. V. , nežinojo, kad jis (J. J. ) buvo saugumiečių sulaikytas ir tapo jų agentu. Liudytoja A. P. parodė, kad pažinojo partizaną J. G. slapyvardžiu (duomenys neskelbtini), kurį nušovė J. J. , tačiau šie parodymai taip pat kelia abejonių, kadangi nėra objektyvių duomenų apie liudytojos vaidmenį rezistencinėje kovoje, ji nebuvo partizanė ar jų rėmėja, ar ryšininkė, todėl negalėjo žinoti nurodytų aplinkybių. Nėra duomenų ir apie liudytojų M. J. (R.) ir O. Ž. (R.) vaidmenį rezistencinėje kovoje, todėl teismas taip pat negalėjo remtis jų parodymais apie tai, kad į jų tėvų namus įvykio vakarą buvo užėję būtent Lietuvos partizanai, kovojantys prieš sovietinę okupaciją. Be to, teismas nenustatė, ar J. G. tikrai buvo Lietuvos partizanas, o J. R. ir M. R. - Lietuvos partizanų rėmėjai ar ryšininkai, tai yra ar minėti asmenys priklausė politinei grupei, kovojančiai prieš sovietinę okupaciją. Apeliantas mano, kad dėl šių priežasčių nėra pagrindo remtis šių liudytojų parodymais apie tai, kad 1952 m. rugsėjo 19 d. vakare (duomenys neskelbtini) namuose buvo būtent Lietuvos partizanai.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad, jam būnant Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) - agentu smogiku ir vykdant vadovybės nurodymus, nebuvo žinoma, ar R. priklausė kokiai nors politinei grupei, kovojančiai prieš sovietų valdžią, ar jų namuose aptikti asmenys tikrai buvo partizanai, tuo labiau – ar tai tikrai buvo J. G. (slapyvardžiu (duomenys neskelbtini)) ir V. K. (slapyvardžiu (duomenys neskelbtini)). Tokių pat abejonių apeliantui kyla ir dėl to, ar J. G. , kurį nušovė J. J. , tikrai buvo Lietuvos partizanas.
Nuteistasis teigia, jog teismas besąlygiškai patikėjo Lietuvos sovietinių okupacinių represinių struktūrų archyviniais dokumentais, kurie yra ginčytini ir vertintini kritiškai, nes to laikmečio dokumentuose, ypač ataskaitose apie operacijas prieš Lietuvos partizanus, pasitaikydavo ir „pagražinimų“ bei prirašymų.
Nuteistasis J. N. mano, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas. Neįrodyta, kad jo veika pasižymi nusikaltimo, numatyto BK 99 straipsnyje, objektyviosios pusės požymiais, nevisapusiškai ištirtos bylos aplinkybės, todėl jo veika kvalifikuota netinkamai, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Atsižvelgiant į tai, jis turi būti išteisintas.
Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad kaltė įrodyta, nuteistasis prašo jo veiką vertinti kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir kvalifikuoti pagal BK 99 straipsnį, skiriant kaip galima mažesnę bausmę. Remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 patvirtinančiu nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių asmenys gali būti atleisti nuo bausmės atlikimo, sąrašą, teismo medicinos ekspertizės išvadomis, kuriose nustatyta, kad jis serga širdies, hipertonine ir inkstų ligomis, turėtų būti taikomas BK 76 straipsnis ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl ligos, nes priešingu atveju atlikti bausmę būtų per sunku. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. vasario 22 d. nutartyje (Baudž. byla Nr. 2K-158/2005) konstatavo, kad minėtas įsakymas teismams, sprendžiantiems BK 76 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, nėra privalomas, nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas minėtos normos netaikė nepamatuotai.
J. N. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo J. N. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 3 punktai).
Teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. J. N. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tačiau Kauno apygardos teismas neteisingai vertino nustatytas faktines bylos aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas, kad J. N. įvykdė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 99 straipsnyje ir 24 straipsnio 6 dalyje, 99 straipsnyje, ir, kvalifikuodamas nuteistojo veiką, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai).
Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįrodė, jog jo nusikalstama veika pasižymi nusikaltimo, numatyto BK 99 straipsnyje, objektyviosios pusės požymiais.
BK 99 straipsnyje numatyta, kad už genocidą atsako tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms. Iš šio straipsnio dispozicijos aprašymo matyti, kad genocidas yra baigta veika, kai kaltininkas organizavo, vadovavo ar dalyvavo žudant nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei priklausančius asmenis, siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį minėtoms grupėms priklausančius žmones, juos kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kurios nulėmė visų jų ar dalies žūtį. Taip pat iš straipsnio dispozicijos aiškiai matyti, kad, veiką kvalifikuojant pagal BK 99 straipsnį, pakanka nustatyti ir įrodyti, jog kaltininkas aprašytais tikslais ir motyvais padarė bent vieną veiką, t. y. organizavo tokius veiksmus, jiems vadovavo ar dalyvavo juos atliekant. Be to, šioje dispozicijoje aprašytais būdais kaltininkas nusikalstamai veikia ne tik prieš vieną ar kelis asmenis, bet visus ar dalį žmonių, kurie priklauso nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei.
Iš bylos medžiagos matyti, kad J. J. buvo Lietuvos partizanas, slapyvardžiu (duomenys neskelbtini), tačiau sovietų saugumo (MGB) organai jį suėmė, o vėliau užverbavo, jam suteikė slapyvardį (duomenys neskelbtini). J. J. , kaip buvęs Lietuvos partizanas, pažinojo kitus partizanus bei žinojo vietas, kur jie lankosi ir slapstosi. Lietuvos partizanai apie J. J. užverbavimą nieko nežinojo, todėl ir toliau manė, kad jis yra Lietuvos partizanas. J. J. tuo naudodamasis vykdė MGB suplanuotas ir jam paskirtas užduotis, susijusias su partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų sunaikinimu (t. 1, b. l. 81-82, 86-87, 89, 95-97, 106-107). J. J. už savo vykdomą veiklą gaudavo piniginį atlygį (t. 1, b. l. 157). Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis J. N. neneigė, kad dirbo MGB Kauno skyriuje agentu smogiku, slapyvardžiu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad dalyvaudavo operacijose ieškant partizanų, kurias suplanuodavo valdybos karininkai. MGB agentai smogikai būdavo iš anksto supažindinami su operacijos uždaviniais ir vykdavo į numatytą vietą jų realizuoti. Iš byloje esančių KGB ir MGB planų matyti, kad kiekvienam atvejui buvo kuriami nauji planai bei keli jų įvykdymo variantai.
Politinė grupė pagal BK 99 straipsnį suprantama kaip tam tikra žmonių grupė, susijusi bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais. 1997 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas apibrėžia pasipriešinimo nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupaciniams režimams dalyvių – karių savanorių ir laisvės kovų dalyvių bei jiems prilygintų asmenų - statusą. Šio įstatymo 2 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad kariais savanoriais pripažįstami partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryšininkai ar rėmėjai, patekę į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad laisvės kovų dalyviai yra taip pat partizanų ryšininkai ir rėmėjai. Todėl nepagrįstas nuteistojo argumentas, kad J. R. ir J. G. negalima priskirti prie politinės grupės. Šie asmenys buvo susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, kadangi karinio pasipriešinimo forma priešinosi SSSR okupaciniam režimui, t. y. priklausė politinei grupei, kuri vykdė Lietuvos išlaisvinimą iš minėto režimo.
Kaip matyti iš BK 99 straipsnio dispozicijos aprašymo, jame nėra nurodymo, kad, pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymą Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ar rėmėjai turėtų būtų pripažinti dalyvavusiais pasipriešinime. Iš baudžiamojoje byloje esančių Ypatingojo archyvo duomenų, iš J. J. parodymų matyti, kad J. R. buvo partizanų rėmėjas (ryšininkas) ir šio asmens namuose lankydavosi partizanai (t. 3, b. l. 66-69, 174-177). Nors dėl J. J. priimta nutartis ir jam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, tačiau jo parodymais galima vadovautis, nes teisme jis prisiminė ir paaiškino svarbias bylai aplinkybes, šie parodymai iš esmės sutampa su O. Ž. ir M. J. nurodytomis aplinkybėmis, kad liudytojų namuose lankydavos partizanai (t. 3, b. l. 1-3, 7-8, 10). Be to, pats nuteistasis J. N. teismo posėdžio metu parodė, kad žinojo apie tai, jog pas J. R. lankosi partizanai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptarti liudytojų parodymai ir baudžiamojoje byloje esantys dokumentai, iš kurių matyti, kad J. G. (partizaninis slapyvardis (duomenys neskelbtini)) ir V. K. (partizaninis slapyvardis (duomenys neskelbtini)) priklausė Lietuvos partizanams.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad J. N. dalyvavo nužudant Lietuvos partizanų rėmėją J. R. , partizaną J. G. ir sunkiai sužalojant M. R. , veikdamas kartu su J. J. . J. N. ir J. J. vykdydami MGB pareigūnų užduotį, apsimetę partizanais, ėjo į P. K. sodybą (duomenys neskelbtini), turėdami išankstinį tikslą apgaulės būdu susitikti su Lietuvos partizanu J. G. , kurį J. J. turėjo nužudyti. J. J. paaiškino, kad J. R. namuose lankosi partizanai, abu turėjo tikslą su jais užmegzti ryšį ir fiziškai juos sunaikinti. Susiklosčius netikėtoms aplinkybėms, J. N. tyčia keletą kartų iš automato šovė į tuo metu J. R. namuose esančius Lietuvos partizanus J. G. ir V. K. , kurie pabėgo ir pasislėpė. Tačiau šio susišaudymo metu buvo nušautas Lietuvos partizanų rėmėjas J. R. ir sunkiai sužalota jo duktė M. R. , kuri nuo padarytų sužalojimų 1952 m. gruodžio 29 d. mirė. Tai, kad J. R. namuose tuo metu buvo partizanai J. G. ir V. K. patvirtina J. J. parodymai ir minėtose sovietų ataskaitose užfiksuoti duomenys.
Taip pat nustatyta, jog J. N. asmeniškai nenužudė J. R. , J. G. bei sunkiai nesužalojo M. R. . Pažymėtina, kad dalyvavimas žudant žmones, priklausančius politinei grupei, yra vienas iš genocido nusikaltimo sudėties, numatytos BK 99 straipsnyje, objektyviųjų požymių. Dalyvavimas žudant žmones, priklausančius grupėms, išvardintoms BK 99 straipsnyje, pasireiškia ne tik veiksmų, kuriais atimama tų žmonių gyvybė, atlikimu, bet ir sąlygų tiems žmonėms žudyti sudarymu. Byloje nustatyta, kad J. N. , būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) - agentu smogiku, kartu su Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentu J. J. , siekdamas fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, buvo ginkluotas, operacijų metu buvo atsakingas už J. J. , kuris, kaip buvęs partizanas, neturėjo minėtų jėgos struktūrų pasitikėjimo. Būtent J. J. parodė J. R. sodybą, kaip vietą, kurioje renkasi partizanai, bei, išviliojus iš slėptuvės J. G. , pastarąjį nušovė, J. N. buvo kartu su J. J. iki operacijų pabaigos. J. N. pripažįsta padaręs šiuos veiksmus, tai patvirtina nuosprendyje aptarti liudytojų parodymai ir kiti rašytiniai įrodymai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. N. vaidmuo šiose operacijose buvo aktyvus. Nors byloje ir nenustatyta, kad J. N. nužudė kurį nors iš anksčiau paminėtų asmenų, tačiau jis dalyvavo MGB organizuotose operacijose, siekdamas sunaikinti žmones, priklausančius politinei grupei. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog nužudytoji M. R. priklausė politinei grupei, tačiau šis faktas J. N. nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teisingai atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokio dokumento iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ar teismo sprendimo, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, kad liudytojai ar žuvusieji tikrai buvo rezistencinės kovos prieš sovietinę okupaciją dalyviai arba priklausė atitinkamai politinei grupei - Lietuvos partizanams ir jų rėmėjams. Nors byloje tokių dokumentų ir nėra, tačiau apelianto ginčijami minėti faktai įrodyti baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnis). Nepagrįstas nuteistojo argumentas, kad teismas negalėjo vadovautis liudytojų J. V. , A. P. , M. J. ir O. Ž. duotais parodymas, nes byloje nėra duomenų apie šių asmenų vaidmenis rezistencinėje kovoje. BPK 20 straipsnyje numatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurie gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. BPK 78 straipsnyje nurodyta, kad kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Minėtų liudytojų parodymus patvirtina byloje esantys duomenys: MGB Kauno srities valdybos viršininko 1952 m. spalio 10 d. spec. pranešimas Lietuvos TSR valstybės saugumo ministrui, 1952 m. spalio 24-27 d. Lietuvos TSR valstybės saugumo ministro raštas, MGB Kauno srities valdybos viršininko pavaduotojo 1952 m. lapkričio 4 d. operatyvinės suvestinės papildymas Nr. 273, 1952 m. lapkričio 7 d. agentūrinių-operatyvinių ir karinių priemonių likviduoti banditus (Lietuvos partizanus) ir suimti jų ryšininkus bei rėmėjus planas ir kiti byloje esantys duomenys. Net J. J. ir J. N. patvirtino šių liudytojų parodymus, t. y. kad J. J. buvo partizanas (duomenys neskelbtini), A. P. buvo partizanų ryšininkė ir iš slėptuvės atvedė J. G. , o R. namuose lankydavosi partizanai. Liudytojas J. V. teisme parodė, kad J. J. (slapyvardis (duomenys neskelbtini)) priklausė partizanų būriui, kuriam vadovavo jo brolis slapyvardžiu (duomenys neskelbtini), t. y. patvirtino svarbią aplinkybę iki J. J. suėmimo ir MGB užverbavimo. Ši liudytojo nurodyta aplinkybė neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, ji nei patvirtina, nei paneigia J. N. inkriminuotos veikos padarymo, tačiau ji vertinama su visais įrodymais. Nuteistojo skunde ginčijama aplinkybė, neva iš kur minėti liudytojai galėjo žinoti jo ir J. J. slapyvardžius (duomenys neskelbtini), neturi jokios reikšmės nei vertinant įrodymus, nei kvalifikuojant veiką, nes tai nustatyta kitais nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas besąlygiškai patikėjo Lietuvos sovietinių okupacinių represinių struktūrų archyviniais dokumentais, kurie yra ginčytini ir vertintini kritiškai, nes to laikmečio dokumentuose, ypač ataskaitose apie operacijas prieš Lietuvos partizanus, pasitaikydavo ir „pagražinimų“ bei prirašymų. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad ginčijamas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne tik minėtomis ataskaitomis, bet nuteistojo, liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Kaip matyti, nuteistojo J. N. , liudytojų parodymus patvirtina kita bylos medžiaga, jie iš esmės neprieštarauja MGB organizatorių rašytoms ataskaitoms apie įvykdytas operacijas prieš Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, jie tarpusavyje sutampa, vienas kitą papildo. Be to, apeliantas iškelia tik abejones dėl galimo minėtų ataskaitų apie operacijas suklastojimo, tačiau jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų nepateikia. Byloje tokių ataskaitų suklastojimo faktų nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas minėtais dokumentais vadovavosi pagrįstai.
Tačiau J. N. nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuotos ne kaip dvi atskiros, bet kaip viena tęstinė. Nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Tai labai svarbu tiksliai nustatyti, nes turi lemiamą reikšmę ne tik kvalifikuojant nusikalstamą veiką, bet ir paskiriant teisingą bausmę. Atskleidžiant nusikalstamos veikos esmę, būtina atkreipti dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma pavienę tęstinę nusikalstamą veiką atskirti nuo realiosios nusikalstamų veikų sutapties. Susiklosčiusioje teismų praktikoje tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau jie visi yra vieno sumanymo (bendros tyčios) išraiška. Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli, tapatūs laiko požiūriu, vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą (tikslą) dėl to paties dalyko. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltininkas, atlikdamas genocido veiksmus, juos kreipia ne į atskirą asmenį ir jam daromą žalą, bet nacionalinės, etninės, rasinės, religinės, socialinės ir politinės grupės bei šias grupes sudarančių gyventojų teises (gyvybę, sveikatą, egzistavimo sąlygas, išlikimo, vystymosi galimybes). Tokiais veiksmais kėsinamasi į žmonijos saugumą bei egzistavimo sąlygas. Genocido veiksmai tęsiasi tam tikrą laiką, dažnai padaromi didelėje, net ne vienos valstybės teritorijoje ir suprantami ne kaip atskiri pavieniai veiksmai, bet kaip procesas, kuris pastaruosius apima. Iš to seka, kad asmuo, vykdydamas genocidą, daro ne kelias nusikalstamas veikas, o jas tęsia įgyvendindamas vieną sumanymą (šiuo atveju sovietinės valdžios) dėl to paties dalyko (sunaikinti tam tikrą politinę grupę-Lietuvos partizanus, ryšininkus ir jų rėmėjus).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad J. N. vaidmuo nužudant J. G. pasireiškė kaip padėjėjo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka. BK 99 straipsnio dispozicijoje nurodomi objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai (organizavimas, vadovavimas ar dalyvavimas). Todėl kaltininko bet koks dalyvavimas tokių veiksmų padaryme yra vertinamas kaip bendravykdytojo, o ne kaip padėjėjo. Tai, kad kaltininkas (J. N. ) nieko nenužudė gali turėti reikšmės tik skiriant bausmę ar parenkant bausmės rūšį. Akivaizdu, kad J. N. , kartu su J. J. turėdamas tikslą fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus J. G. (partizaninis slapyvardis (duomenys neskelbtini)) ir V. K. (partizaninis slapyvardis (duomenys neskelbtini)) ir dalyvaudamas J. R. , J. G. nužudyme ir sunkiai sužalojant M. R. , atliko aktyvius veiksmus, tokiu būdu vykdė minėtos politinės grupės genocidą.
Pagal BK 99 straipsnio sudėties objektyviuosius požymius (dalyvavimas, vadovavimas, organizavimas), nusikalstami veiksmai nebūtinai turi būti padaryti tuo pačiu metu ar toje pačioje vietoje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. N. nuteistas už dalyvavimą vykdant genocidą Lietuvoje, Lazdijų rajone, tačiau skirtingu laiku ir skirtinguose kaimuose, tačiau visus šiuos nusikalstamus veiksmus jungia bendra tyčia. Atsižvelgiant į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, J. N. nusikalstamos veikos iš BK 99 straipsnio, 24 straipsnio 6 dalies, 99 straipsnio perkvalifikuojamos į BK 99 straipsnį (nuo 2003 m. gegužės 1 dienos įsigaliojusio BK straipsnio redakcija). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija negali peržiūrėti Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nutarties, kuria J. J. pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, nes joje nustatyta, kad pastarasis padarė ir daugiau baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, tačiau skundo dėl įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimo nėra (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
J. N. veikoje yra būtinas genocido sudėties subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia su konkrečiai apibrėžtu tikslu. J. N. nuo 1947 m. aktyviai dalyvavo SSRS vykdomoje politikoje (t. 3, b. l. 177-178), buvo Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos agentas smogikas, dalyvavo nužudant J. R. ir J. G. , kurie priklausė politinei grupei, bei žinojo, kad sovietinės valdžios tikslas yra sunaikinti Lietuvos partizanus, ryšininkus ir jų rėmėjus, kad J. G. yra partizanas, o J. R. partizanų rėmėjas, suprato, kad operacijos metu jie arba bus nužudyti, arba bus paimti į nelaisvę, kankinami ir teisiami kaip „tėvynės išdavikai“, taip pat ir mirties bausme, ir to norėjo. Todėl J. N. veika kvalifikuota pagal BK 99 straipsnį teisingai.
Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas J. N. bausmę, atsižvelgia į jo asmenybę, amžių, sveikatą (J. N. serga (duomenys neskelbtini)), nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo didelis laiko tarpas, per kurį nuteistasis nepadarė naujų nusikaltimų ar nusižengimų, administracine tvarka nebaustas, prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad J. N. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), kaltės forma - tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), nusikaltimas baigtas. Byloje nustatyta ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog J. N. vykdydamas genocidą ką nors nužudė. Bausmė nėra kerštas už praeityje, nors ir esant kitokiai politinei santvarkai, padarytas nusikalstamas veikas. Svarbu, kad paskyrus bausmę, būtų realizuoti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, J. N. pagal BK 99 straipsnį skiriama minimali įstatymo sankcijoje numatyta bausmė.
Nuteistojo prašymas taikyti BK 76 straipsnį atmetamas. Atleidimas nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos nėra teismo pareiga. Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas ir į atliktos (jei atlieka bausmę) bausmės dalį, taip pat į sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje ir pan. Didelę reikšmę turi ir tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai, nes jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga negali būti pripažinta pagrindu nuteistąjį atleisti nuo bausmės. Be to, sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įsitikinti, ar liga yra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta nauja teismo medicinos ekspertizė. Iš 2008 m. balandžio 16 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EKG 117/08 (01) matyti, kad teismo medicinos ekspertų nustatytos ligos neatitinka kriterijų, išdėstytų Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atlikimo bausmės dėl ligos, sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578, todėl nėra pagrindo teigti, kad J. N. negali atlikti laisvės atėmimo bausmės (t. 5, b. l. 85-90). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad J. N. atlikti laisvės atėmimo bausmę būtų per sunku. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens, patekusio į laisvės atėmimo įstaigą, sveikata yra tikrinama ir, pasikeitus jo sveikatos būklei, nuteistasis arba įkalinimo įstaigos administracija gali kreiptis į teismą dėl minėto asmens atleidimo nuo bausmės dėl ligos, jeigu toks klausimas iškiltų nuosprendžio vykdymo metu (BPK 359, 362 straipsniai).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,
n u s p r e n d ž i a :
Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendį dėl J. N. nuteisimo pagal BK 99 straipsnį, BK 24 straipsnio 6 dalį, 99 straipsnį pakeisti:
J. N. nusikalstamas veikas iš BK 99 straipsnio, 24 straipsnio 6 dalies, 99 straipsnio perkvalifikuoti į BK 99 straipsnį (nuo 2003 m. gegužės 1 dienos įsigaliojusio BK straipsnio redakcija) ir jam paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kolegijos pirmininkas Kęstutis Jucys
Teisėjai Svajūnas Knizleris
Violeta Ražinskaitė