Administracinė byla Nr. I-290-279/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01596-2018-6
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 18 d.
Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,
sekretoriaujant Ingridai Petuškinienei,
dalyvaujant pareiškėjo A. N. atstovei R. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo
Teismas
nustatė :
pareiškėjas A. N. (toliau – ir A. N., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI, atlyginti už laikotarpius nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. spalio 19 d. ir nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. (b. l. 1-10).
Pareiškėjas skunde ( b. l. 1-10 ) nurodė, pareiškėjo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, didelę ploto dalį užėmė sanitarinis mazgas ir baldai. Buvo neužtikrintas nei dirbtinis, nei natūralus apšvietimas, dėl ko pablogėjo regėjimas. Patalpose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, veisėsi pelėsis, byrėjo tinkas, tvyrojo tualeto smarvė, žiemą būdavo šalta. Užvalkalai ir paklodės buvo keičiami tik vieną kartą per savaitę, minkštasis inventorius buvo tik dezinfekuojamas, o ne valomas, todėl būdavo purvinas, dvokiantis. Kamerose veisėsi tarakonai. Nurodė, kad jam, kaip suimtajam, buvo leidžiama pasivaikščioti tik 1 valandą, nors jau nuteistiems asmenims leidžiama pasivaikščioti ilgiau. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo iškvietimo mygtukų. Dušų naudojimosi dieną tekdavo laukti, kol nusipraus kiti asmenys, o neužtekus laiko, likdavo nenusiprausęs. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė depresiją, neigiamus išgyvenimus, kančią, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Kauno TI su skundu nesutiko (b. l. 8-12). Nurodė, kad pareiškėjui Kauno TI nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m teisės aktuose nustatytas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas tik 2,5 paros. Teigė, kad visuomenės sveikatos centrai reguliariai atlieka kamerų patikrinimus, siekiant nustatyti, kaip įstaigoje laikomasi higienos normų reikalavimų. Visose kamerose yra centralizuota mechaninė ventiliacijos sistema, vėdinti patalpas taip pat galima per atvertus langus, sanitariniuose mazguose veikia mechaninė ištraukiamoji ventiliacija. Pareiškėjas vedamas pasivaikščioti buvo tiek, kiek nustato teisės aktai, teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti aliarminius mygtukus pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad buvo kankinamas, tačiau nepateikia įrodymų. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti.
Teismas
konstatuoja:
šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiais nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. spalio 19 d. ir nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. kalinamas Kauno TI, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė suėmimo vykdymo Kauno TI laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 20 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir pateikė tik 2018 m. rugpjūčio 2 d. (b. l. 1). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 2 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 2 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiais nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. spalio 19 d. ir nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pagrindiniu skundo argumentu dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. spalio 21 d. buvo paskirtas į kamerą Nr. 240, kameroje buvo 1-5 asmenys, kameros plotas 15,96 kv. m, taigi vienam asmeniui tekdavo nuo 15,96 kv. m iki 3,19 kv. m ploto; nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d. – į kamerą Nr. 349, kameroje buvo 3-4 asmenys, kameros plotas 16,53 kv. m, taigi vienam asmeniui tekdavo nuo 5,51 kv. m iki 4,13 kv. m ploto; nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 15 d. – į kamerą Nr. 149, kameroje buvo vienas, kameros plotas 8,43 kv. m; nuo 2015 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. spalio 19 d. ir nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. – į kamerą Nr. 349, kameroje buvo 2-4 asmenys, taigi vienam asmeniui tekdavo nuo 8,26 kv. m iki 4,13 kv. m ploto; nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. – į kamerą Nr. 167, kameroje buvo 2-4 asmenys, kameros plotas 15,23 kv. m, taigi vienam asmeniui tekdavo nuo 7,6 kv. m iki 3,8 kv. m (b. l. 47-65). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis minėtais Kauno TI pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad 2015 m. spalio 7 d. (pusę paros), spalio 8 d. (pusę paros), spalio 9 d. (pusę paros), spalio 15 d. (pusę paros) ir spalio 16 d. (pusę paros) (iš viso 2,5 paros) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto (teko 3,19 kv. m ploto).
Šiame kontekste pažymėtina, jog įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 2,5 paros nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko 0,41 kv. m. ploto).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dieną trūko natūralios šviesos, dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau ir Eksploatavimo taisyklės) 14.3 punktą kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas. Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Kauno TI vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Tai patvirtina ir į bylą pateikti Kauno visuomenės sveikatos centro bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktai (b. l. 98-144). Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad dirbtinė apšvieta neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į Kauno TI administraciją, o šiuo metu nesant galimybės nustatyti, kokia apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.
Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose žiemą buvo šalta, nebuvo ventiliacijos, būdavo labai drėgna, kaupėsi pelėsis, buvo juntama tualeto smarvė.
Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas). Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosios patalpos Kauno TI vėdinamos per atidaromus langus ir mechaninės ventiliacijos būdu, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtas aplinkybes patvirtina ir į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 37, 46). Kauno TI yra įrengtas centrinis šildymas, užtikrinantis tinkamą temperatūrą. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsį ir grybelį gyvenamosiose patalpose, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas, kibiras, valikliai). Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, sanitarinius įrengimus, vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą bei tvarką (b. l. 35). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Kauno TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje laikomi asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Iš į bylą pateiktų Kauno visuomenės sveikatos centro bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktų (98-144) matyti, kad Kauno TI buvo nuolat tikrinama, ar patalpos atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Higienos normos HN 134:2015 16, 17 bei 39 punktų pažeidimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamos temperatūros, vėdinimo, susikaupusio pelėsio ir grybelio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad patalynė buvo keičiama tik kartą per savaitę, išduodamas minkštasis inventorius yra purvinas, smirdantis.
Higienos normos HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (HN 134:2015 42 punktas). Iš į bylą pateiktos Materialinio aprūpinimo asmeninės kortelės (b. l. 44) matyti, kad pareiškėjas gavo minkštąjį inventorių ir patalynę, savo parašu patvirtino, kad pretenzijų neturi. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie purviną, smirdantį minkštąjį inventorių būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias nurodytas aplinkybes nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl nešvaraus, smirdančio minkštojo inventoriaus laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).
Higienos normos HN 134:2015 43 punkte nustatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Pareiškėjas skunde patvirtino, kad patalynė buvo keičiama vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, prašydamas pakeisti patalynę, atsižvelgiant į jos užterštumą, dažniau, o atsakovės atstovas į tai nebūtų reagavęs. Teismo nuomone, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis negalėjo pasinaudoti savo teise į švarią patalynę, o tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl pažeistos teisės gauti švarią patalynę atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo pilna tarakonų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Į bylą nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Kauno TI turi pareigą laikytis nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, atsakovės atstovui nepateikus informacijos (patikrinimų aktų ir kt.) dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant Kauno TI nebuvo užtikrinta kenkėjų kontrolė, t. y. buvo pažeistas Higienos normos HN 134:2015 20 punktas.
Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad jam, kaip suimtajam, buvo suteikiama tik 1 valanda pasivaikščioti, kai nuteistieji turėjo ilgesnius pasivaikščiojimus.
Suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui priklausė teisė pasivaikščioti gryname ore daugiau kaip 1 valandą, todėl jo, kaip suimtojo, teisės dėl pasivaikščiojimo pažeidžiamos nebuvo.
Pareiškėjas tvirtino, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, norint pasikviesti pareigūnus, tekdavo daužyti duris.
Eksploatavimo taisyklių 14.4 p. numatyta, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimų moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Eksploatavimo taisyklėse nėra reikalavimo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukus pasivaikščiojimo kiemeliuose, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skundėsi, kad pasivaikščiojimo metu Kauno TI nesuteikdavo teisės pasinaudoti tualetu, o išsakius prašymą leisti nueiti į tualetą – visiems pasivaikščiojimų kiemelyje esantiems asmenims pasivaikščiojimas būdavo nutraukiamas ir tą dieną nebesuteikiamas.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (29 straipsnio 3 dalis). Taigi, Suėmimo vykdymo įstatymas numato galimybę atsisakyti pasivaikščiojimo, jį sutrumpinti arba nutraukti. Įstatyme galimybė daryti pertraukas pasivaikščiojimo metu nenumatyta. Atsakovės atstovas 2018 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 11-5402 (b. l. 88-89) nurodė, kad suimtajam paprašius nutraukti jo pasivaikščiojimą, pareigūnai šį prašymą įvykdo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pareigūnus su prašymu nutraukti pasivaikščiojimą, o pareigūnai į tai nebūtų reagavę. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, Kauno TI neteisėti veiksmai nekonstatuotini.
Pareiškėjas tvirtino, kad duše reikėdavo laukti, kol nusipraus kiti suimtieji, todėl ne visada spėdavo pasinaudoti teise nusiprausti po šiltu dušu.
Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Kauno TI direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo (b. l. 39-40) 13 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 15 min. pasinaudoti dušu. Esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 15 min (14 punktas). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo teisė nusiprausti duše buvo užtikrinama, vadovaujantis minėtu Kauno TI direktoriaus įsakymu. Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad negalėjo pasinaudoti teise nusiprausti po dušu, tačiau šių aplinkybių visiškai nedetalizavo, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovės atstovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo nusiprausti po dušu nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė depresiją, neigiamus išgyvenimus, kančią, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Kauno TI galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo sulaikymo sąlygų (2,5 paros neužtikrinta minimalaus ploto norma, gyvenamosiose patalpose buvo parazitų – Higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimas), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT (žr. pvz., 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2295-442/2018), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgęs į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę (2,5 paros pareiškėjui trūko 0,41 kv. m ploto, gyvenamosiose patalpose buvo parazitų), į tai, kad pažeidimo trukmę mažino ir kiekvieną pažeidimo dieną po valandą trunkantys pareiškėjo pasivaikščiojimai, miegas ir ramybės laikas, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-822/2018), kuriuose atsakovu dalyvauja Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, į tai, kad nenustatyta, jog sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skundu prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius į bylą pateikė pažymą apie 353,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas (b. l. 82).
Bylos duomenimis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-T-2200-8619 nuspręsta A. N. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo, paskiriant advokato padėjėją R. V. (b. l. 11-13).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnį, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje yra įtvirtinta bendra išlaidų atlyginimo taisyklė, kad „moka pralaimėjusi šalis“, išskyrus atvejus, kai šalys yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Tokiu atveju valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau šiuo atveju bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, prašoma išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės, nes atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, t. y. atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, kuri garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje, o ginčą pralaimėjusi šalis taip pat yra valstybė. Atsižvelgus į tai, kad asignavimų valdytojas sutampa (Teisingumo ministerija), bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkinamas (žr., pvz., 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-476-552/2015, 2017 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1836-520/2017, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-261/2017).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo A. N. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. N. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiais nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. spalio 19 d. ir nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.
Teisėja Nijolė Čekanauskienė