Civilinė byla Nr. 3K-3-430-415/2015

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01256-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 26.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. L. (I. L.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Č. S. ieškinį atsakovui I. L. dėl teisės į asmeninį gyvenimą gynimo ir įpareigojimo pašalinti neteisėtai įrengtas stebėjimo priemones, uždraudimo laikyti vištas bendro naudojimo teritorijoje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens teisės į privatų gyvenimą gynimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovą per penkias kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti visas stebėjimo kameras nuo gyvenamojo namo ir uždrausti atsakovui be išankstinio raštiško ieškovės sutikimo įrengti stebėjimo kameras ant bet kurių pastatų ir kitų kiemo statinių, taip pat uždrausti atsakovui be išankstinio raštiško ieškovės sutikimo laikyti vištas ir kitus ūkinės paskirties gyvūnus lauke, įpareigoti atsakovą per penkias kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą vištų aptvarą žemės sklype.

Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 2/3, o  atsakovui – 1/3 žemės sklypo (duomenys neskelbtini), taip pat ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 21/100 dalis gyvenamojo namo, viralinė, daržinė, sandėlis, garažas, 2/3 dalys kitų kiemo statinių, atsakovui – 51/100 dalis gyvenamojo namo, malkinė, tvartai, malkinė, 1/3 dalis kitų kiemo statinių. Trakų rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 29 d. sprendimu nustatyta naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis ir žemės sklype esančiais statiniais tvarka, o naudojimosi tvarka žemės sklypu nenustatyta. Ieškovė nurodė, kad faktiškai kiekvienas naudojasi žeme pagal jiems priklausančius ir padalytus pastatus, vienas kitam netrukdo, turi atskirus kiemus: ieškovė iš vienos namo pusės, atsakovas – iš kitos, jos kiemo dalis driekiasi į ūkinių pastatų pusę. Nuo 2009 m. vasaros atsakovas be ieškovės sutikimo įsirengė vaizdo stebėjimo kameras. Ieškovės teigimu, ji ir jos šeimos nariai yra stebimi, atsakovas asmeniniams poreikiams tenkinti neteisėtai renka ir tvarko duomenis apie ieškovės asmeninį gyvenimą. Atsakovo pastatytos trys kameros sukasi į įvairias puses, jos atsuktos į ieškovės kiemo pusę, todėl tik išėjusi iš namų ji jaučiasi stebima. Atsakovas į daugkartinius ieškovės prašymus demontuoti vaizdo stebėjimo kameras nereagavo.

Atsakovo teigimu, ieškovė neįrodė, kad kameros įrengtos neteisėtai. Stebėjimo kameros nukreiptos ne į ieškovės kiemą, o į atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą ar bendro naudojimo teritoriją. Atsakovas kameras įrengė saugumo tikslais, vaizdo įrašai buvo pateikti tik teismui, nebuvo viešai platinami. Vaizdo stebėjimo kameras jis pastatė maždaug 2009 m., kai buvo pradėtas gadinti jo turtas. Kameros nefiksuoja ieškovės sodybos vaizdo, jų padėtis yra viena ir jos pačios nesisukinėja: viena kamera nukreipta į vištų aptvarą, kita – į garažą, tualetą ir malkinę, trečia – į atsakovui nuosavybės teise priklausančią žemę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad tam, jog būtų galima „įpareigoti atsakovą pašalinti visas stebėjimo kameras“ ir „uždrausti atsakovui be išankstinio rašytinio ieškovės sutikimo įrengti stebėjimo kameras“, turėjo būti įrodyta, kad atsakovas neteisėtai, pažeisdamas teisės aktuose įtvirtintus draudimus, įrengė kameras. Ieškovė nei rašytiniais, nei kitokiais įrodymais šių aplinkybių neįrodė. Teisės aktai nedraudžia pastato savininkui įsirengti stebėjimo kameros ant savo pastato ir stebėti jam bendrosios nuosavybės teise priklausančios teritorijos, taip pat teisės aktuose nenustatytas reikalavimas gauti bendraturčio sutikimą norint stebėti bendro naudojimo objektus. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas ieškovės reikalavimus įpareigoti atsakovą pašalinti visas stebėjimo kameras ir uždrausti atsakovui be išankstinio rašytinio ieškovės sutikimo įrengti stebėjimo kameras atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir įpareigojo atsakovą per 14 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos pašalinti visas stebėjimo kameras nuo gyvenamojo namo, kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija, vadovaudamasi CK 4.82 straipsnio  1 dalimi, nurodė, kad gyvenamojo namo sienos ir stogas yra ieškovės ir atsakovo bendroji dalinė nuosavybė. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o ieškovė nebuvo davusi sutikimo įrengti stebėjimo kameras ant gyvenamojo namo stogo ir sienų, todėl kolegija padarė išvadą, kad atsakovas stebėjimo kameras įrengė  neteisėtai, pažeisdamas CK 4.75 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės panaudojimo. Kolegija pažymėjo, kad ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti namų valda nėra vieša vieta, todėl ieškovė jai ir atsakovui priklausančiame kieme gali būti fotografuojama, filmuojama vaizdo ar stebėjimo  kameromis tik esant jos sutikimui. Kadangi žemės sklypas nėra padalytas ir nenustatyta naudojimosi juo tvarka, todėl ieškovė ir atsakovas jiems priklausančia namų valda naudojasi bendrai, vadinasi, kolegijos teigimu, dėl bendros namų valdos filmavimo stebėjimo kameromis turi susitarti abu sklypo savininkai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį, kuria atsakovas įpareigotas per 14 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos pašalinti visas stebėjimo kameras nuo gyvenamojo namo. Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl netinkamo CK 2.23 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Nors CK 2.23 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neteisėtas asmens stebėjimas yra privataus gyvenimo pažeidimas, tačiau tai, koks stebėjimas laikytinas neteisėtu, nėra detalizuojama. Pagal teismų praktiką, kai fiziniai asmenys vaizdo stebėjimą vykdo saugumo sumetimais ir asmens duomenis tvarko asmeniniams poreikiams, tokių duomenų tvarkymas nepatenka į asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reguliavimo sferą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą byloje Nr. N-62-2622/2010) ir nepripažįstamas neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė konkretaus teisės akto, kuriuo draudžiama stebėti fiziniam asmeniui privačios nuosavybės teise priklausantį turtą. Teismas taip pat neįvertino aplinkybių, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas priklauso tiek ieškovei, tiek atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise, stebėjimo kameros buvo įrengtos 2005 metais ir ieškovė jokių pretenzijų nereiškė, konkliudentiniais veiksmais patvirtino savo sutikimą dėl stebėjimo kamerų įrengimo; stebėjimo kameros įrengtos ant atsakovui skirtos naudotis gyvenamojo namo dalies; vaizdo stebėjimo objektai yra tik atsakovui nuosavybės teise priklausantis turtas, stebėjimo kameromis ieškovė, jos šeimos nariai, įėjimas į ieškovės namo dalį nėra stebimi, tačiau į vaizdo kamerų stebėjimo lauką tik iš dalies patenka bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis žemes sklypas (kiemas), visi asmenys, gyvenantys name, gali atsitiktinai patekti į turtą stebinčių (saugančių) kamerų vaizdus. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad sumontuotų vaizdo kamerų paskirtis ir jų panaudojimo tikslas yra stebėti atsakovui privačios nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. jos atlieka apsauginę funkciją, o ne turint tikslą stebėti ieškovę. Nors ieškovė pareiškė ieškinį dėl teisės į asmeninį gyvenimą gynimo ir įpareigojimo pašalinti neteisėtai įrengtas stebėjimo priemones ir neįrodinėjo aplinkybių, susijusių su jos, kaip bendraturtės, teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimą pažeidimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčių santykius.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, kad ji nedavė atsakovui sutikimo įrengti kameras, jos įrengtos privačioje valdoje, o be vieno iš savininkų sutikimo negali būti stebima ne tik bendraturčiams priklausanti žemės valda ir kiti turtiniai objektai, bet ir fiziniai asmenys, taip pat bendraturčiai. Teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – ir Chartija), kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, o informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Tuo tarpu atsakovas pats pripažino, kad gautą filmuotą medžiagą panaudojo neturėdamas tam jokio pagrindo – pateikė teismams, policijos institucijoms. Kadangi nėra specialaus teisės akto, kuris reglamentuotų vaizdo kamerų sistemų panaudojimą privačiame gyvenime ir vaizdo kamerų įrengimo bei panaudojimo tvarkos ir atsakomybės už pažeidimą, pagal įstatymo analogiją turi būti remiamasi Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad siekiant nepažeisti asmenų teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją, draudžiama be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus jam priklausančioje valdoje. Taip pat tokiu atveju taikytinos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios vaizdo stebėjimo priemonių įrengimą: bendrojo naudojimo patalpose vaizdo stebėjimo priemonės gali būti įrengiamos bendraturčių daugumos sprendimu (Įstatymo 19 straipsnio 2 dalis). Atsakovas nesilaikė taisyklių, nustatytų bendraturčiams, todėl nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčių santykius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl asmens teisės gerbti privatų gyvenimą tinkamo įgyvendinimo

Teisę į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 2.23 straipsnis, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kuriuo įgyvendinta 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – Direktyva 95/46). Todėl asmens stebėjimo vaizdo kameromis teisėtumo testui taikytinos nurodytuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos.

Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Analizuodama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, teisėjų kolegija šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste (CPK 353 straipsnio 1 dalis) vertina iš Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) išplaukiančius asmens privatumo ribojimo teisėtumo vertinimo kriterijus. EŽTT sprendimai, priimti bylose, susijusiose su privačių subjektų atliktais kitų asmenų privataus gyvenimo ribojimais, ginant savo turtinius interesus (pvz., darbdavio užsakymu privačių detektyvų atliktas slaptas darbuotojo vaizdo sekimas jo darbo vietoje, esant įtarimų dėl darbuotojų neteisėtos veiklos, – Köpke v. Germany, no. 420/07, decision of 5 October 2010; draudimo įmonės užsakymu privačių detektyvų atliktas slaptas pareiškėjos vaizdo sekimas, tiriant galimą sukčiavimo dėl draudimo išmokos atvejį, – Dahlberg v. Sweden, no. 75201/11, decision of 9 December 2014 ir kt.), atskleidžia toliau nurodomus privataus gyvenimo ribojimo pateisinamumo vertinimo bendruosius principus.

Pirmiau nurodytose bylose EŽTT, konstatavęs, kad skundžiami suvaržymai susiję su „privataus gyvenimo ribojimais“ pagal Konvencijos 8 straipsnį, pirmiausia akcentavo svarbų bendrąjį principą, kad nors Konvencijos 8 straipsniu iš esmės siekiama apsaugoti individą nuo savavališko valdžios institucijų kišimosi, be šio negatyviojo įsipareigojimo, gali egzistuoti valstybės pozityviosios pareigos, neatskiriamos nuo veiksmingos privataus gyvenimo apsaugos. Šios pareigos gali apimti priemonių, skirtų užtikrinti pagarbą privačiam gyvenimui netgi individų tarpusavio santykių srityje, priėmimą (žr. cituotus sprendimus dėl peticijų nepriimtinumo bylose Köpke,  Dahlberg). Priemonių (negatyviųjų ar pozityviųjų valstybės įsipareigojimų kontekste) pasirinkimas iš esmės patenka į valstybės diskreciją (vis dėlto EŽTT vertina, ar jos buvo pakankamos ir kaip jos pritaikytos konkrečioje situacijoje). Nurodytose „privačių subjektų“ vykdyto vaizdo sekimo bylose konkretaus asmens privataus gyvenimo ribojimo pateisinamumo kriterijų analizę EŽTT pradėjo nuo vaizdo fiksavimo „teisinio pagrindo“ ir su juo susijusių teisinės gynybos priemonių (teisinio reglamentavimo, teismų praktikos, pareiškėjo išnaudotos teisinės gynybos priemonės) analizės. Toliau EŽTT, svarstydamas, ar valstybė įvykdė savo pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį, nagrinėjo, ar buvo nustatyta teisinga įvairių susikirtusių interesų – privatumo, turtinių, tinkamo teisingumo vykdymo – pusiausvyra (proporcingumo aspektas). Vertinant pastarąjį aspektą, kaip pažymėjo EŽTT, gali būti svarbios įvairios aplinkybės – filmavimo inicijavimo tikslas, šio veiksmo taikymo apimtis laiko ir vietos prasme, gautų duomenų naudotojų skaičius, šių duomenų naudojimo ir saugojimo tikslas bei laikas, konkuruojančio intereso svarbumas ir negalėjimas jo apginti mažiau privatumą ribojančiomis priemonėmis, vaizdą fiksuojančių subjektų veiksmų teisėtumas ir pan.

Atsižvelgdama į nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybes ir jų įvertinimą pagal pirmiau nurodytus kriterijus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje vaizdo kamerų sistemų įsirengimo ir jų naudojimo ribojimo teisinius pagrindus nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnis, taip pat Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16, 19 straipsniai. Teisėjų kolegija dėl minėtų teisinių pagrindų taikymo detaliau pasisakys vėliau, pirmiau trumpai aptars kitas privataus gyvenimo ribojimo pateisinamumo sąlygas, aktualias šiai ir panašioms situacijoms.

CK 2.23 straipsnio, reglamentuojančio teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas; privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas ir pan. (straipsnio 2 dalis); 4 dalyje nurodyta, kad asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ginčo šalys yra gyvenamojo namo bendraturčiai, tačiau atsakovas stebėjimo kameras ant gyvenamojo namo stogo ir sienų įsirengė neturėdamas ieškovės sutikimo, taip pat kamerų stebėjimo vaizdas apima daugiau, nei atsakovui priklauso dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, į stebėjimo zoną patenka ir ieškovei priklausanti aplinka. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti namų valda nėra vieša vieta. Stebėjimo kamerų įrengimo teisėtumas svarstytinas atsižvelgiant tiek į ieškovės teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimo proporcingumo principą, tiek į teisingos abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyros vertinimą pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo įrengta stebėjimo sistemos paskirtis – jo turto apsaugos funkcija, kurios, kaip jis teigia, poreikis atsirado po to, kai turtas buvo pradėtas gadinti. Taigi ieškovės privataus gyvenimo gerbimo ribojimas turi teisėtą tikslą, susijusį su reikšmingu Konvencijoje įtvirtintu atsakovo ginamu interesu apsaugoti savo turtą (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga). Pripažinus, kad ieškovės privataus gyvenimo gerbimo ribojimas turi teisėtą tikslą, vertintinas ieškovės privataus gyvenimo ribojimo proporcingumas. Byloje teismai nustatė, kad į atsakovo kameromis filmuojamą vaizdą patenka ne tik atsakovui priklausanti namų valdos dalis, bet ir dalis šalių bendrai naudojamo žemės sklypo, kiemo, taip pat visi asmenys, gyvenantys name, bei į namą ateinantys pašaliniai asmenys. Be to, nuolatiniu filmavimu, nors ir atviru, kurį būtų galima pripažinti mažesne apimtimi ribojančiu asmens privatumą, sudaromas pagrįstas nuolatinio stebėjimo išėjus iš namų pojūtis. Taigi būtina įvertinti, ar to paties teisėto tikslo (atsakovo turto apsaugos) nebūtų galima pasiekti mažiau ieškovės privataus gyvenimo gerbimą ribojančiomis priemonėmis. Byloje nepateikta įrodymų, kad nėra galimybių kamerų sumontuoti taip, kad jos fiksuotų tik atsakovui priklausančius ir jo saugomus objektus, taigi darytina išvada, kad nesant tokią galimybę paneigiančių įrodymų atsakovas turi galimybę maksimaliai susiaurinti kameromis stebimos teritorijos apimtis pasiekdamas tą patį teisėtą tikslą, taip pat išvengiant ieškovės privataus gyvenimo gerbimą ribojančių priemonių arba, jei tai objektyviai neįmanoma, jas padarant proporcingomis siekiamam tikslui. Nenustatęs byloje pagrindo riboti ieškovės privataus gyvenimo gerbimą, atsižvelgiant į tai, kad ginčo šalių namų valda nėra vieša vieta, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, negavęs ieškovės sutikimo ir namų valdoje įrengęs stebėjimo kameras, nepagrįstai apribojo ieškovės teisę į privataus gyvenimo gerbimą, stebėjimo kamerų įrengimas neatitiko teisingos ginčo šalių interesų pusiausvyros principo, nebuvo užtikrinta Konvencijoje įtvirtinta asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į dar vieną byloje svarbų aspektą – gautų duomenų naudojimą, saugojimą, ištrynimą, nes ieškovė neturi praktinių galimybių tai kontroliuoti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad egzistuoja svari vaizdo stebėjimo sistemos valdytojo pareiga gerbti savo kaimynų ir kitų asmenų (patenkančių į stebimo atskiro įėjimo, laiptinės, automobilių stovėjimo aikštelės ir pan. sritį) teises. ES šalyse šios asmenų teisės ir interesai yra gerbiami nepriklausomai nuo duomenų apsaugos principų pagal bendrąsias civilinės teisės nuostatas, susijusias su asmeninių teisių, atvaizdo, šeimos gyvenimo ir privatumo sferos apsauga. Nurodytame kontekste ypatingas dėmesys skiriamas vaizdo įrangai nustatyti, pranešimams ir informacijai pateikti bei laiku ištrinti vaizdą (per kelias valandas), jei nėra įvykdyta įsilaužimo ar kitų nusikaltimų.

Dėl Asmens duomenų apsaugos įstatymo taikymo šioje byloje

Analizuojant šioje byloje aktualias Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, pažymėtina, kad Chartijos 7 straipsnyje yra nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas. Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą. Asmens duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais. Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis ir į tai, kad jie būtų ištaisomi (Chartijos 8 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Direktyvos 95/46 10, 12 ir 14–16 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad asmens duomenų tvarkymą reglamentuojančių nacionalinių įstatymų tikslas – apsaugoti pagrindines teises ir laisves, ypač privatumo teisę, kuri pripažįstama tiek Konvencijos 8 straipsnyje, tiek ES teisės aktų bendruosiuose principuose, todėl suvienodinant tokius įstatymus negali būti sumažinta juose numatyta apsauga, o priešingai – turi būti siekiama aukšto apsaugos lygio visoje ES. Direktyvos 95/46 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ja valstybės narės saugo fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, o ypač jų privatumo teisę tvarkant duomenis. Atsižvelgiant į Direktyvos 95/46 nuostatas ir ja siekiamus tikslus aiškintinas ir ją įgyvendinantis nacionalinis teisės aktas – Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kurio aktualios nuostatos yra taikytinos šioje byloje dėl toliau nurodomų argumentų.

Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokiems subjektams, tvarkantiems asmens duomenis, jis yra taikomas. Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Minėta Įstatymo nuostata yra įgyvendinama Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje, kurioje įtvirtinta Direktyvos 95/46 taikymo išimtis tais atvejais, kai asmens duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas tik asmenine ar namų ūkio veikla, todėl aiškinant šią Įstatymo nuostatą svarbu atsižvelgti į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pateiktus atitinkamos Direktyvos 95/46 nuostatos išaiškinimus.

2014 m. gruodžio 11 d. sprendime Ryneš (C-212/13, ECLI:EU:C:2014:2428) ESTT nagrinėjo klausimą, ar į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje nustatytą išimtį patenka situacija, kai vaizdo stebėjimo sistema, kurią fizinis asmuo įrengė ant savo šeimos namo, siekdamas apsaugoti namo savininkų šeimos turtą, sveikatą ir gyvybę, daromi įrašai nuolatinio įrašymo įrenginyje, o šia sistema stebima ir viešoji erdvė. ESTT nurodė, kad tokios vaizdo sistemos naudojimas, ja taip pat stebint viešąją erdvę, nėra asmens duomenų tvarkymas, atliekamas užsiimant tik asmenine ar namų ūkio veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrąją įtrauką, taigi tokiai veiklai taikytinos Direktyvos 95/46 nuostatos. ESTT sprendime pažymėjo, kad kamera užfiksuotas asmens atvaizdas, kiek jis leidžia identifikuoti duomenų subjektą, laikytinas asmens duomenimis Direktyvos 95/46 prasme; vaizdo stebėjimas iš principo patenka į Direktyvos 95/46 taikymo sritį kaip automatinis duomenų tvarkymas; o stebėjimas darant asmenų vaizdo įrašą, saugomą nuolatinio įrašymo įrenginyje, yra automatinis asmens duomenų tvarkymas (Direktyvos 95/46 15–16 konstatuojamosios dalys, Sprendimo 22, 24–25 punktai). Nagrinėdamas klausimą, ar toks duomenų tvarkymas, koks buvo susiklostęs pagrindinėje byloje, galėtų būti laikomas vykdomu „užsiimant tik asmenine ar namų ūkio veikla“, ESTT pažymėjo, kad, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta pagrindinės teisės į privataus gyvenimo gerbimą apsauga reikalauja, jog nukrypimai nuo asmens duomenų apsaugos ir jos apribojimai neviršytų to, kas yra griežtai būtina (Sprendimo 28 punktas ir jame nurodyta ankstesnė ESTT praktika). ESTT nurodė, kad Direktyvos 95/46 nuostatas, kiek jomis, reglamentuojant asmens duomenų tvarkymą, gali būti keliamas pavojus pagrindinėms laisvėms, visų pirma teisei į privatų gyvenimą, būtina aiškinti atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios yra įtrauktos į Chartiją (o Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje įtvirtinta nukrypstanti nuostata turi būti aiškinama griežtai (Sprendimo 29 punktas ir jame nurodyta ankstesnė ESTT praktika). Griežtą išimties aiškinimą, ESTT vertinimu, pagrindė ir pati Direktyvos 95/46 nuostatos formuluotė, pagal kurią iš Direktyvos 95/46 taikymo srities pašalintas duomenų tvarkymas, atliekamas užsiimant ne paprastai asmenine ar namų ūkio veikla, bet „tik“ asmenine ir namų ūkio veikla, todėl asmens duomenų tvarkymas patenka į nurodytą išimtį, tik jei jį duomenų tvarkytojas atlieka išimtinai asmeninėje ar namų ūkio sferoje, o kiek vaizdo stebėjimas apima viešąją erdvę ir todėl yra nukreiptas į duomenis tvarkančio asmens privačios sferos išorę, jis negali būti laikomas išimtinai „asmenine ar namų ūkio veikla“ (Sprendimo 30–31, 33 punktai). ESTT sprendime taip pat pažymėjo, kad Direktyvos 95/46 nuostatomis (7 straipsnio f punktu, 11 straipsnio 2 dalimi ir 13 straipsnio 1 dalies d ir g punktais) leidžiama atsižvelgti į duomenų valdytojo teisėtus interesus, kuriuos, visų pirma, sudaro asmens duomenų valdytojo ir jo šeimos turto, sveikatos ir gyvybės apsauga (Sprendimo 34 punktas). Taigi, šiame sprendime ESTT nurodė, kad vaizdo stebėjimo sistemų, darant asmenų vaizdo įrašus, saugomus nuolatinio įrašymo įrenginyje, naudojimas yra laikomas asmens duomenų tvarkymu pagal Direktyvos 95/46 nuostatas ir, kai šia sistema bent iš dalies stebima viešoji erdvė, jis nepatenka į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje numatytą išimtį, tačiau pagal Direktyvos 95/46 nuostatas gali būti atsižvelgiama į teisėtus duomenų valdytojo interesus.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus ESTT išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti Direktyvos 95/46 nuostatas įgyvendinantį Įstatymą, jo 16 ir 19 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, aktualų nagrinėjamam ginčui. Įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Vaizdo stebėjimo priemonės turi būti įrengiamos taip, kad atsižvelgiant į nustatytą vaizdo stebėjimo tikslą: 1) vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje, negu tai yra būtina; 2) būtų renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į pirmiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes, kad į atsakovo kameromis filmuojamą vaizdą patenka ne tik jam priklausanti namų valdos dalis, tačiau taip pat dalis šalių bendrai naudojamo žemės sklypo, kiemo, asmenys, gyvenantys name, bei į namą ateinantys pašaliniai asmenys, taip pat į tai, kad namų valda nėra vieša vieta, o atsakovas neįrodė, jog kamerų įrengimo tikslas (apsaugoti savo turtą nuo sugadinimo) yra proporcingas siekiui riboti ieškovės privatų gyvenimą, darytina išvada, kad atsakovo vykdomas vaizdo stebėjimas nors ir teisėtu tikslu, tačiau neatitinka Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatų tiek stebimos teritorijos, tiek renkamų vaizdo duomenų apimčių prasme, todėl ieškovės pažeistos asmens duomenų apsaugos teisės gintinos įpareigojant atsakovą pašalinti visas stebėjimo kameras nuo gyvenamojo namo. Tačiau taip pat kolegija pažymi, kad tai neatima iš atsakovo teisės naudoti vaizdo stebėjimo priemonių teisėtam tikslui ir sąlygomis, atitinkančiomis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus.

Pažymėtina, kad nurodytų teisinių argumentų visuma yra aktuali ir CK 2.23 straipsniui aiškinti bei taikyti. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas asmens stebėjimas. Minėta, kad asmens duomenų rinkimo teisėtumą galima konstatuoti esant ne tik teisėtam tikslui, bet ir taikomų asmens duomenų apsaugos ribojimo priemonių proporcingumui. Taigi šios bylos kontekste konstatuotas teisėtas atsakovo tikslas, taip pat nustatytas neproporcingas asmens duomenų apsaugos ribojimo priemonių taikymas, todėl pripažintinas CK 2.23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ieškovės privataus gyvenimo pažeidimas.

Dėl ieškinio pagrindo pakeitimo neteisėtumo

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. Tiek pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį, tiek apeliacinės instancijos teismas tenkindamas ieškovės reikalavimus įpareigoti atsakovą pašalinti visas stebėjimo kameras nuo ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo, nesant ieškovės valios CPK nustatyta tvarka, pakeitė ieškinio pagrindą ir ieškovės civilinių teisių apsaugos vertinimui taikė bendraturčių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo (CK 4.75 straipsnį), tačiau, kaip matyti iš ieškovės pateiktų procesinių dokumentų,  ji kaip faktinį ieškinio pagrindą nurodė aplinkybes, kuriomis manė esant pažeistą jos privatų gyvenimą, ir kaip teisinį reikalavimo pagrindą nurodė CK 2.23 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Teismų praktikoje pažymėta, kad teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus kai kurias įstatyme nustatytas išimtis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. N. v. UAB ,,Radiolinija“, bylos Nr. 3K-3-64/2011).

Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą; dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo teismui yra pateikiamas rašytinis pareiškimas, kuris turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Bylą nagrinėję teismai, pakeitę ieškinio pagrindą be ieškovės procesinės valios išraiškos, pažeidė CPK 141 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šis formalus teismų padarytas proceso teisės normų pažeidimas neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria atsakovas įpareigotas pašalinti visas stebėjimo kameras nuo šalių gyvenamojo namo, paliekama nepakeista pagal kitus ieškovės procesiniuose dokumentuose suformuluoto ieškinio pagrindo nagrinėjimo ribų neperžengiančius argumentus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus bei teismų nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 7,09 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. birželio 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė pateikė mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ji sumokėjo advokatui 145 Eur (b. l. 127). Ši ieškovės sumokėta suma atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų bei 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 pakeistų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis) 7 ir 8.14 punktuose nustatytą dydį, todėl priteistina ieškovei iš kasatoriaus (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Č. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 145 (vieną šimtą keturiasdešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidoms kasaciniame teisme atlyginti. 

Priteisti valstybei iš atsakovo I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,09 Eur (septynis Eur 9 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Alė Bukavinienė

Gintaras Kryževičius

Janina Stripeikienė