LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P.M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P.M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 15 d. gavo P.M. skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 14-19-20310 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.
Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - laikinai sustabdyti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 14-19-20310 galiojimą. Paaiškino, kad nesustabdžius skundžiamo akto galiojimo, teismo sprendimo vykdymas pasunkės arba taps neįmanomu, nes tuo atveju, jeigu išieškojimas bus baigtas iki ginčo išsprendimo teisme, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas taps negalimu, kadangi jau bus pasibaigusi pradėta procedūra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 19 d. nutartimi P.M. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.
Teismas konstatavo, jog P.M. prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikti argumentai neįrodo, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti iš esmės apsunkintas. Teismo nuomone, tuo atveju, jeigu mokestinė nepriemoka bus išieškota iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, esminių kliūčių buvusios padėties atkūrimui, t. y. į biudžetą išieškotų sumų grąžinimui, teismo vidiniu įsitikinimu, nekils. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pats kreipėsi į vietos mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo. Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalis numato, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Teismo vertinimu, šios priemonės analizuojamu atveju nėra išnaudotos.
III.
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones - laikinai sustabdyti skundžiamo akto, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 14-19-20310, kuriuo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, galiojimą.
Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad ginčijamu sprendimu atsakovas pasirinko priverstinio išieškojimo būdą, t. y. išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Šis atsakovo pasirinktas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas parodo, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, nes nesustabdžius išieškojimo pagal ginčijamą atsakovo sprendimą pareiškėjo turtas bus parduodamas. Priverstinis pareiškėjo turto pardavimas ne tik visiškai pablogins pareiškėjo turtinę padėtį, bet ir to turto nebus galima susigrąžinti iš sąžiningų jo įgijėjų, net ir tuo atveju jeigu pareiškėjo skundas bus patenkintas ir ginčijamas sprendimas bus panaikintas. Pareiškėjo manymu, esant tokiai situacijai, pinigų sugrąžinimas iš valstybės biudžeto pareiškėjui padarytos žalos neatlygins, o tai pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - sustabdyti išieškojimą pagal skundžiamą atsakovo sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Taigi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, jog nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija vietos mokesčių administratoriaus - Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos - 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 14-19-20310 išieškoti mokestinę nepriemoką iš jam priklausančio turto (b.l. 8) ir prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki bus išnagrinėtas ginčas teisme, sustabdyti šio sprendimo galiojimą (ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo P.M. prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikti argumentai neįrodo, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas nagrinėjamu atveju gali būti iš esmės apsunkintas ir teismui yra būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 88 straipsnio 1 dalis numato, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka vietos mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Be to, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalies nuostatas, mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Atsižvelgiant į šių teisės normų turinį, darytina išvada, jog pareiškėjui įstatymu yra suteikta teisė inicijuoti teismui apskųsto administracinio akto sustabdymą neteismine tvarka. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas šia teise (galimybe) būtų pasinaudojęs (kreipęsis į vietos mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo), todėl nėra ir pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja objektyvi būtinybė būtent teismine tvarka (teismo nutartimi) stabdyti skundžiamo administracinio akto galiojimą.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui išlieka teisė bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pateikti naujus įrodymus bei motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo laikytina pagrįsta ir teisėta, o pareiškėjo atskirasis skundas yra atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
pareiškėjo P.M. atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Antanas Ablingis
Laimutis Alechnavičius
Romanas Klišauskas