Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-669-611-2010].doc
Bylos nr.: 2A-669-611/2010
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-669-611/2010

Procesinio sprendimo kategorija: 128.2., 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2010 m. liepos 29 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti

iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės,

teisėjų Henricho Jaglinskio ir Andžej Maciejevski (pranešėjo),

sekretoriaujant Julijai Štreimikeinei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Z. V. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Z. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Zarasų skyriui ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

pareiškėja Z. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji tėvo S. S. įkalinimo metu nuo 1950-09-21 iki 1955-04-14 negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, t.y. Grauželių k., tuometiniame Pandėlio rajone. Nurodė, kad ji su šeima gyveno Grauželių kaime, tuometiniame Pandėlio rajone. 1950 m. rugsėjo mėnesį suėmė jos tėvą, po ko jų šeima negalėjo gyventi Grauželių kaime, nes buvo nuolat persekiojama. Teko gyventi Biržų, Rokiškio rajonuose pas motinos pažįstamus. Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl tremtinio statuso pripažinimo, siekiant gauti valstybinę paramą. 

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Zarasų skyrius atsiliepime į pareiškimą  nurodė, kad dokumentų ar faktų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškime išdėstytas aplinkybes, neturi, todėl pareiškimui neprieštarauja. Teismo posėdžio metu prašė pareiškimą atmesti, nes iš Grauželių kaimo ūkinių knygų matyti, kad S. S. būnant tremtyje, jo šeima gyveno Grauželių kaime ir žmona dirbo kolūkyje.

 Suinteresuotas asmuo Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo neginčija.

Zarasų rajono apylinkės teismas 2009-11-19 sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas nurodė, kad pareiškėja neįrodė prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto. Teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvas S. S. buvo politinis kalinys, nes nuo 1950-09-21 iki 1955-04-14 buvo neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietoje Magadano srityje. Pareiškėja tuo metu buvo nepilnametė. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai: Pandelio rajono, Sriūbiškių apylinkės, Grauželių kaimo ūkinių knygų įrašai patvirtina, kad pareiškėjos šeima nesislapstydama gyveno nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Grauželių kaime ir paneigia liudytojos L. A. S. parodymus. Iš Panevėžio apskrities archyvo pateiktų tuometinio Pandelio rajono, Sriūbiškių apylinkės, Grauželių kaimo ūkinių knygų /b.l. 33-35/ matyti, kad 1950 m. gruodžio mėn. – 1957 m. laikotarpiu Grauželių kaime gyveno E. S. su dviem vaikais: Z. ir S. S., taip pat šeimoje gyveno S. S. motina M. S. ir brolis A. S.. E. S. buvo kolūkietė. Pareiškėja lankė pradinę Lydžių mokyklą. Šie surinkti rašytiniai įrodymais paneigia liudytojos L. A. S. parodymus.

Pareiškėja Z. V. apeliaciniu skundu prašo Zarasų rajono apylinkės teismo 2009-11-19 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškimas. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nepaisė suinteresuotųjų asmenų nuomonės, kurie savo atsiliepimuose palaikė pareiškėjos pareiškimą, atmetė ir nevertino liudytojos L. A. S. parodymų, klaidingai vadovavosi į bylą iš Panevėžio apskrities archyvo pateiktais tuometinio Pandelio rajono, Sriūbiškių apylinkės, Grauželių kaimo ūkinių knygų duomenimis. Pareiškėja mano, kad šiose knygose buvo viskas fiksuojama apie šeimą jos registravimo metu, bet niekas nefiksuodavo šeimos slapstymosi faktų, todėl teismas padarė klaidingą išvadą ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas. 

Suinteresuotas asmuo Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pagrįsti liudytojų parodymai leistų daryti prielaidą, kad slapstymosi ir negalėjimo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje faktai yra buvę, tačiau kadangi neturi jokių objektyvių duomenų apie slapstymosi ir negalėjimo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje aplinkybes, šį faktą patvirtinti ar paneigti turėjo teismas išklausęs ir įvertinęs liudytojų parodymus bei išnagrinėjęs visus galimus dokumentus.

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Zarasų skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Zarasų rajono apylinkės teismo 2009-11-19 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas visapusiškai ištyrė bylos medžiagą ir išsiaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymėjo, kad ūkines knygas pildydavo seniūnijų (apylinkių) atstovai nuolat, jose informacija būdavo užrašoma tiksli. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai paneigia slapstymosi faktą, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji, būdama mažametė, beveik penkerius metus negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje gyvenamojoje vietovėje.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų  absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Pagal LR CPK 444 str. 1 d. teismas nustato tik tuos juridinę reikšmę turinčius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Be to, teismas nustato juridinę reikšmę turintį tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (LR CPK 445 str.). Toks teismo tvarka nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas visomis LR CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, taikant LR CPK įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Pagal LR CPK 177 str. 1 d. įrodymai civilinėje byloje – tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės teisingai išspręsti bylą, arba kad jų nėra. Taigi, juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais bei kitomis LR CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas byloje surinktus įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (LR CPK 185 str. 1 d.). Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti visus įrodymus byloje ir jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK 182 str. ir 197 str. 2 d. nustatytus atvejus.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji nuo 1950-09-21 iki 1955-04-14 negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusiųjų nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso 1997-06-30 įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. numato, kad tremtiniams prilyginami asmenys tėvų įkalinimo metu buvę nepilnamečiais politinių kalinių vaikais, jeigu bent vienas iš tėvų buvo įkalintas ir šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Taigi, pareiškėja siekia įgyti tremtinio statusą. Tai, kad ji po tėvo suėmimo ir tremties negalėjo gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, pareiškėja įrodinėja savo paaiškinimais ir liudytojos Lionės A. S. parodymais. Minėta liudytoja teismo posėdyje parodė, kad pareiškėjos šeima po pareiškėjos tėvo suėmimo slapstėsi, tačiau ji neparodė kokiu tai laikotarpiu buvo, iš kur ji sužinojo tokius duomenis. Be to, Panevėžio apskrities archyvo pateikti tuometinio Pandelio raj., Sriūbiškių apyl., Grauželių kaimo ūkinių knygų (b.l. 33-35) išrašai patvirtina, kad 1950 m. gruodžio mėn. – 1957 m. laikotarpiu Grauželių kaime gyveno pareiškėjos motina E. S. su dviem vaikais: Z. ir S. S., taip pat šeimoje gyveno S. S. motina M. S. ir brolis A. S.. E. S. buvo kolūkietė, t.y. buvo kolūkio narė ir dirbo kolūkyje. E. S. kiekvienais metais nuo 1950 m. iki 1956 m. ūkinėse knygose pasirašydavo kaip šeimos galva. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėja su motina po tėvo suėmimo gyveno savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje oficialiai ir nesislapstydama. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kodėl ji su motina ir kitais šeimos nariais po tėvo suėmimo turėjo slapstytis, nepateikė įrodymų, patvirtinančių slapstymosi vietas bei kad pareiškėjai su motina buvo kilęs pavojus. Esant prieštaravimui tarp liudytojos parodymų ir rašytinių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmenybę teikė rašytiniams įrodymais, gautiems iš Panevėžio apskrities archyvo, nes šie įrodymai turi didesnę įrodomąją galią (LR CPK 197 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas  pagal byloje esančių įrodymų visumą, atsižvelgdamas į teismų praktikoje taikomą įrodymų pakankamumo taisyklę, padarė teisingas išvadas, kad pareiškėja neįrodė prašomo nustatyti fakto buvimo (LR CPK 178 str.).

Tai, kad byloje dalyvaujantys suinteresuoti asmenys atsiliepimais neprieštaravo pareiškėjos prašomo fakto nustatymui, nereiškia, kad teismas neturėjo vertinti byloje esančių įrodymų ir turėjo tenkinti pareiškėjos prašymą, nes jie nėra privalomi teismui. Be to, suinteresuoti asmenys, kaip matyti iš jų atsiliepimų, sutiko su pareiškėjos pareiškimu sąlyginai, t.y. jeigu teisme įvertinus įrodymus, būtų pagrindas tenkinti pareiškimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau minėtais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo,  priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, valstybei iš jos priteistina 8,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

n u t a r i a :

 

Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos Z. V. 8,50 Lt (aštuonis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

 

           

Kolegijos pirmininkė                                                                           Alma Urbanavičienė

 

 

Teisėjai                                                                                                Henrichas Jaglinskis

 

 

                                                                                                            Andžej Maciejevski