Civilinė byla Nr. 2A-669-611/2010
Procesinio sprendimo kategorija: 128.2., 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2010
m. liepos 29 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
iš kolegijos
pirmininkės Almos Urbanavičienės,
teisėjų
Henricho Jaglinskio ir Andžej Maciejevski
(pranešėjo),
sekretoriaujant
Julijai Štreimikeinei,
viešame
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą
pagal pareiškėjos Z. V. apeliacinį skundą
dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje
byloje pagal pareiškėjos Z. V. pareiškimą
suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Zarasų
skyriui ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl
juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n
u s t a t ė :
pareiškėja Z. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė nustatyti
juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji tėvo S. S. įkalinimo
metu nuo 1950-09-21 iki 1955-04-14 negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje
nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, t.y. Grauželių k., tuometiniame Pandėlio
rajone. Nurodė, kad ji su šeima gyveno Grauželių kaime, tuometiniame Pandėlio
rajone. 1950 m. rugsėjo mėnesį suėmė jos tėvą, po ko jų šeima negalėjo gyventi
Grauželių kaime, nes buvo nuolat persekiojama. Teko gyventi Biržų, Rokiškio
rajonuose pas motinos pažįstamus. Pareiškėja prašo
nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl tremtinio statuso pripažinimo,
siekiant gauti valstybinę paramą.
Suinteresuotas
asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Zarasų skyrius atsiliepime
į pareiškimą nurodė, kad dokumentų ar
faktų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškime išdėstytas aplinkybes, neturi,
todėl pareiškimui neprieštarauja. Teismo posėdžio metu prašė pareiškimą
atmesti, nes iš Grauželių kaimo ūkinių knygų matyti, kad S. S.
būnant tremtyje, jo šeima gyveno Grauželių kaime ir žmona dirbo kolūkyje.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras
pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad pareiškimo dėl juridinę
reikšmę turinčio fakto nustatymo neginčija.
Zarasų rajono apylinkės
teismas 2009-11-19 sprendimu pareiškimo netenkino.
Teismas nurodė, kad pareiškėja neįrodė prašomo nustatyti juridinę reikšmę
turinčio fakto. Teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvas S.
S. buvo politinis kalinys, nes nuo 1950-09-21 iki 1955-04-14 buvo
neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietoje Magadano srityje. Pareiškėja
tuo metu buvo nepilnametė. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos šeima
tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje
vietoje. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai: Pandelio rajono,
Sriūbiškių apylinkės, Grauželių kaimo ūkinių knygų įrašai patvirtina, kad
pareiškėjos šeima nesislapstydama gyveno nuolatinėje gyvenamojoje vietoje
Grauželių kaime ir paneigia liudytojos L. A. S. parodymus.
Iš Panevėžio apskrities archyvo pateiktų tuometinio Pandelio rajono, Sriūbiškių
apylinkės, Grauželių kaimo ūkinių knygų /b.l. 33-35/ matyti, kad 1950 m.
gruodžio mėn. – 1957 m. laikotarpiu Grauželių kaime gyveno E.
S. su dviem vaikais: Z. ir S. S., taip pat šeimoje
gyveno S. S. motina M. S. ir brolis A. S.. E. S. buvo kolūkietė. Pareiškėja
lankė pradinę Lydžių mokyklą. Šie surinkti rašytiniai įrodymais paneigia
liudytojos L. A. S. parodymus.
Pareiškėja Z. V. apeliaciniu skundu prašo Zarasų rajono apylinkės teismo 2009-11-19 sprendimą panaikinti ir
priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškimas. Apeliaciniame
skunde nurodo, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai
nepaisė suinteresuotųjų asmenų nuomonės, kurie savo atsiliepimuose palaikė
pareiškėjos pareiškimą, atmetė ir
nevertino liudytojos L. A. S. parodymų, klaidingai
vadovavosi į bylą iš Panevėžio apskrities archyvo pateiktais tuometinio
Pandelio rajono, Sriūbiškių apylinkės, Grauželių kaimo ūkinių knygų duomenimis.
Pareiškėja mano, kad šiose knygose buvo viskas fiksuojama apie šeimą jos registravimo
metu, bet niekas nefiksuodavo šeimos slapstymosi faktų, todėl teismas padarė
klaidingą išvadą ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris
naikintinas.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos genocido ir
rezistencijos tyrimo centras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad
pagrįsti liudytojų parodymai leistų daryti prielaidą, kad slapstymosi ir
negalėjimo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje faktai
yra buvę, tačiau kadangi neturi jokių objektyvių duomenų apie slapstymosi ir negalėjimo
legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje aplinkybes, šį
faktą patvirtinti ar paneigti turėjo teismas išklausęs ir įvertinęs liudytojų
parodymus bei išnagrinėjęs visus galimus dokumentus.
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybos Zarasų skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo
Zarasų rajono apylinkės teismo 2009-11-19 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė,
kad teismas visapusiškai ištyrė bylos medžiagą ir išsiaiškino visas bylai
reikšmingas aplinkybes. Pažymėjo, kad ūkines knygas pildydavo seniūnijų
(apylinkių) atstovai nuolat, jose informacija būdavo užrašoma tiksli. Byloje
surinkti rašytiniai įrodymai paneigia slapstymosi faktą, pareiškėja nepateikė
įrodymų, kad ji, būdama mažametė, beveik penkerius metus negalėjo legaliai
gyventi ankstesnėje gyvenamojoje vietovėje.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio
proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų,
patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo,
tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja
neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės
instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei
reikalavimus, ex officio patikrina ar
nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų
absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų
nėra.
Pagal LR CPK 444 str. 1 d. teismas nustato tik tuos juridinę reikšmę
turinčius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių
atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Be to, teismas nustato juridinę reikšmę
turintį tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių
reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (LR CPK 445
str.). Toks teismo tvarka nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas gali
būti įrodinėjamas visomis LR CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, taikant
LR CPK įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Pagal
LR CPK 177 str. 1 d. įrodymai civilinėje byloje – tai bet kokie faktiniai
duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad
yra aplinkybių pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių
aplinkybių, turinčių reikšmės teisingai išspręsti bylą, arba kad jų nėra.
Taigi, juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas šalių
paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais bei kitomis LR CPK
nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas byloje surinktus įrodymus vertina
pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių,
kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais
(LR CPK 185 str. 1 d.). Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti visus įrodymus
byloje ir jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK
182 str. ir 197 str. 2 d. nustatytus atvejus.
Nagrinėjamoje
byloje pareiškėja prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji
nuo 1950-09-21 iki 1955-04-14 negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje
gyvenamojoje vietoje. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusiųjų nuo 1939-1990
metų okupacijų, teisinio statuso 1997-06-30 įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. numato,
kad tremtiniams prilyginami asmenys tėvų įkalinimo metu buvę nepilnamečiais
politinių kalinių vaikais, jeigu bent vienas iš tėvų buvo įkalintas ir šeima
tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje
vietoje. Taigi, pareiškėja siekia įgyti tremtinio statusą. Tai, kad ji po tėvo
suėmimo ir tremties negalėjo gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, pareiškėja
įrodinėja savo paaiškinimais ir liudytojos Lionės A. S. parodymais.
Minėta liudytoja teismo posėdyje parodė, kad pareiškėjos šeima po pareiškėjos
tėvo suėmimo slapstėsi, tačiau ji neparodė kokiu tai laikotarpiu buvo, iš kur
ji sužinojo tokius duomenis. Be to, Panevėžio apskrities archyvo pateikti
tuometinio Pandelio raj., Sriūbiškių apyl., Grauželių kaimo ūkinių knygų (b.l.
33-35) išrašai patvirtina, kad 1950 m. gruodžio mėn. – 1957 m. laikotarpiu
Grauželių kaime gyveno pareiškėjos motina E. S. su dviem
vaikais: Z. ir S. S., taip pat šeimoje gyveno S. S. motina M. S. ir brolis A. S.. E. S. buvo kolūkietė, t.y. buvo
kolūkio narė ir dirbo kolūkyje. E. S. kiekvienais metais
nuo 1950 m. iki 1956 m. ūkinėse knygose pasirašydavo kaip šeimos galva. Šios
aplinkybės rodo, kad pareiškėja su motina po tėvo suėmimo gyveno savo
nuolatinėje gyvenamojoje vietoje oficialiai ir nesislapstydama. Pareiškėja
nepateikė įrodymų, kodėl ji su motina ir kitais šeimos nariais po tėvo suėmimo
turėjo slapstytis, nepateikė įrodymų, patvirtinančių slapstymosi vietas bei kad
pareiškėjai su motina buvo kilęs pavojus. Esant prieštaravimui tarp liudytojos parodymų
ir rašytinių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmenybę teikė
rašytiniams įrodymais, gautiems iš Panevėžio apskrities archyvo, nes šie
įrodymai turi didesnę įrodomąją galią (LR CPK 197 str. 2 d.). Pirmosios
instancijos teismas pagal byloje esančių
įrodymų visumą, atsižvelgdamas į teismų praktikoje taikomą įrodymų pakankamumo
taisyklę, padarė teisingas išvadas, kad pareiškėja neįrodė prašomo nustatyti
fakto buvimo (LR CPK 178 str.).
Tai, kad
byloje dalyvaujantys suinteresuoti asmenys atsiliepimais neprieštaravo
pareiškėjos prašomo fakto nustatymui, nereiškia, kad teismas neturėjo vertinti
byloje esančių įrodymų ir turėjo tenkinti pareiškėjos prašymą, nes jie nėra
privalomi teismui. Be to, suinteresuoti asmenys, kaip matyti iš jų atsiliepimų,
sutiko su pareiškėjos pareiškimu sąlyginai, t.y. jeigu teisme įvertinus
įrodymus, būtų pagrindas tenkinti pareiškimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau minėtais motyvais, konstatuoja,
kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą
reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus
įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti
ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra
pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o
pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, valstybei iš jos priteistina 8,50
Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK
88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
teisėjų kolegija
n
u t a r i a :
Zarasų rajono
apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos
Z. V. 8,50 Lt (aštuonis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų
į valstybės biudžetą.
Kolegijos pirmininkė Alma
Urbanavičienė
Teisėjai
Henrichas Jaglinskis
Andžej Maciejevski