Baudžiamoji byla Nr. 1S-19-491/2022

Procesinio sprendimo kategorija 2.14.4

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. kovo 3 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Petras Meidus, sekretoriaujant Astai Jackūnienei,

dalyvaujant prokurorui Gražvydui Kazlauskui,

suinteresuotam asmeniui R. I.,

gynėjui advokatui Irmantui Ruželei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs K. I. (K. I.), kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, atstovo advokato Irmanto Ruželės skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. vasario 2 d. nutarties, kuria K. I. buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

nustatė:

1.       Iš bylos matyti, kad K. I. priverčiamoji medicinos priemonė taikoma pagal dvi teismų nutartis:

1.1.                      Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartimi K. I., nepakaltinamumo būsenoje padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje;

1.2.                      To paties teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi K. I., nepakaltinamumo būsenoje padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

2.       Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. liepos 28 d. nutartimi K. I. stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis buvo pakeistas į jo stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Ši priverčiamoji medicinos priemonė jam taikoma iki šiol.

3.       Skundžiama apylinkės teismo nutartimi K. I. buvo pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nors K. I. psichikos būklė yra stabili, tačiau jis išlieka nepakankamai kritiškas susirgimui ir padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl ko jo socialinis pavojingumas nėra sumažėjęs ar išnykęs. Taip pat teismas nurodė, kad nėra galimybių užtikrinti K. I. ambulatorinio gydymo tęstinumo.

4.       Skundu K. I. atstovas advokatas I. Ruželė prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir K. I. taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pakeisti į jo ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Skunde nurodo, kad K. I. priverstinai stacionare gydomas jau ilgą laiką, jo psichikos būklė yra pagerėjusi ir stabili, kas sudaro pagrindą jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę pakeisti į švelnesnio pobūdžio. Priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, K. I. ambulatorinį gydymąsi padėtų užtikrinti jo sesuo R. I.. Teismas nepagrįstai nesiėmė priemonių užtikrinti R. I. dalyvavimą teismo posėdyje, taip išklausant jos nuomonę. R. I. sutinka prižiūrėti K. I., t. y. suteikti jam gyvenamąją vietą, prižiūrėti, kad jis reguliariai vartotų vaistus, lankytųsi pas gydytojus, stebėti jo psichikos būklę bei apie jos pasikeitimus pranešti jį gydantiems gydytojams.

5.       Teismo posėdyje gynėjas ir suinteresuotas asmuo prašė skundą patenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.   

6.       Skundas tenkinamas.

7.       Apeliantas skunde nurodo, kad K. I. psichikos būklė yra stabili bei pagerėjusi, jo priverstinio gydymo ambulatorinėmis sąlygomis tęstinumą bei veiksmingumą įsipareigoja užtikrinti jį prižiūrėsianti ir stebėsianti sesuo R. I.. Apelianto nuomone, tai sudaro pagrindą K. I. pakeisti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį į švelnesnę.  

8.       Skundžiama nutartimi apylinkės teismas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą tenkino iš dalies – pratęsė K. I. priverstinį gydymą. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas padarė išvadą, kad nėra galimybės užtikrinti K. I. priverstinio gydymosi ambulatoriškai, kadangi jis išlieka nepakankamai kritiškas susirgimui ir padarytoms nusikalstamoms veikoms bei neatsirado asmenų, kurie sutiktų prižiūrėti jo tokio gydymosi procesą.  

9.       Skundą nagrinėjantis apygardos teismas pažymi, kad vertinant asmens pavojingumą, būtina atsižvelgti į gydymo trukmę, jo veiksmingumą, sveikatos pokyčius, paties asmens savo ligos vertinimą ir motyvaciją tęsti gydymą. Vertindamas K. I. psichikos būklę ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, apylinkės teismas priėmė bylos duomenimis nepagrįstą nutartį, pernelyg sureikšmino K. I. psichikos būklėje išlikusį jo psichikos ligai būdingą elgesį, neįsitikino jo sesers R. I. pozicija dėl brolio priežiūros. Visa tai lėmė apylinkės teismo netinkamą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 3 dalies taikymą bei nepagrįstos nutarties priėmimą.

10.       Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, jog jis „psichiškai nesveikas“. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (W. prieš Nyderlandus, Series A. no 33, § 37, 1979 m. spalio 24 d.; S. prieš Bulgariją, Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). EŽTT pabrėžė ir tai, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).

11.       Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Pagal BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktą teismas priima nutartį pakeisti pirmiau asmeniui taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu jo sveikatos būklė pasikeitė. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris atsižvelgia į BK 98 straipsnyje nustatytus kriterijus bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos teismas turi įvertinti tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichikos būklė ir su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

12.       Vertindamas K. I. psichikos būklę ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, apylinkės teismas padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad K. I. socialinis pavojingumas nėra išnykęs ar sumažėjęs. Visuma byloje esančių duomenų patvirtina, jog K. I. psichikos būklė yra pagerėjusi ir stabili, agresijos, konfliktų, režimo pažeidimų nestebėta, jo elgesys pakankamai tvarkingas, jis skirtus vaistus vartoja, laikosi nustatytų elgesio normų, savo psichikos ligą bei padarytas nusikalstamas veikas, nors ir formaliai, bet pripažįsta. Šias aplinkybes apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino ir VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė bei papildomai nurodė, jog K. I. gali gydytis ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Vien tai, kad K. I. klinikoje išlieka negatyvieji paranoidinės šizofrenijos simptomai (emocijų blankumas, neadekvatumas, skurdžios emocijos ir pan.), negali būti laikoma aplinkybe, užkertančia kelią pakeisti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę. Vis tik, K. I. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, kurį turintis asmuo ne visuomet yra emociškai adekvatus, jo mąstymas nėra nuoseklus ir pan. Tačiau tai savaime nereiškia, kad toks asmuo yra pavojingas sau ar aplinkiniams. Dėl to šiuo atveju būtina spręsti, ar tokios aplinkybės rodo išlikusį K. I. socialinį pavojingumą. Iš bylos matyti, jog K. I. neatsisako vartoti jam skiriamų vaistų, nebuvo stebėta jokių jo ligos paūmėjimų, taip pat byloje nėra jokių duomenų apie netinkamą jo elgesį ligoninėje ar, juo labiau, priešingų teisei veikų darymą. Tai rodo, kad šiuo metu yra reikšmingai sumažėjęs K. I. socialinis pavojingumas. Šie duomenys leidžia spręsti, jog iš jo galima tikėtis įstatymus atitinkančio elgesio. Kaip jau minėta, priverčiamoji medicinos priemonė pakeičiama, jei asmens sveikatos būklė pasikeitė. Įvertinus tai, kad K. I. psichikos būklė yra pagerėjusi bei stabili, o jo socialinis pavojingumas reikšmingai sumažėjęs, tai sudaro pagrindą jam pakeisti taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į švelnesnę (BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

13.       Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, tęsimą K. I. iš esmės motyvavo tuo, jog jam pakeitus šią priemonę į gydymą ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, nebūtų kam nuolat stebėti jo psichikos būklę bei prižiūrėti jo vaistų vartojimą, lankymąsi pas gydytojus. Tačiau, sprendžiant priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klausimą, teismui viena iš esminę reikšmę turinčių aplinkybių, visų pirma, turi būti K. I. psichikos būklė bei jo socialinio pavojingumo įvertinimas, kas šiuo atveju suteikia pagrindą jam keisti priverčiamąją medicinos priemonę, o ne nuo pačio K. I. nepriklausančių faktorių vertinimas. BPK nėra keliama sąlyga kokiu nors būdu užtikrinti taikomą ambulatorinį stebėjimą. Be to, taikant šią priverčiamosios medicinos priemonės rūšį asmuo turi reguliariai lankytis pas gydytoją bei laikytis jo nurodymų.  

14.       Be viso to, kartu su skundu buvo pateiktas K. I. sesers R. I. prašymas brolį išleisti gyventi ir gydytis pas ją. Šiame prašyme R. I. sutiko, kad K. I. gyventų su ja (ji turi sąlygas bei galimybes jį apgyvendinti), nurodė prižiūrėsianti, kad jis reguliariai nuvyktų pas gydytoją, vartotų vaistus, taip pat stebėsianti jo psichikos būklę bei apie jos pasikeitimus informuosianti gydytojus. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė apylinkės teisme posėdžio metu patvirtino, kad K. I. nori gyventi su seserimi, padėti jai ūkyje. Taigi, byloje nėra paneigti duomenys, kad K. I. suvokia ir pakankamai atsakingai žiūri į gydymo tęstinumą, į tolimesnio gyvenimo perspektyvą. Toliau laikyti K. I. izoliuotą nuo visuomenės nėra pagrindo. Pablogėjus K. I. psichikos būklei ir atsiradus pagrindui, visada bus galima kreiptis į teismą dėl priverčiamosios medicinos priemonės jam pakeitimo.

15.       Atsižvelgdamas į išdėstytų duomenų visumą, K. I. pagerėjusią psichikos būklę, taip pat į tai, jog jam taikomas medikamentinis gydymas, apygardos teismas daro išvadą, kad priverčiamosios medicinos priemonės taikymas jam šiuo metu dar yra būtinas, tačiau šios priemonės tikslą pasiekti galima toliau jį gydant ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Apygardos teismo vertinimu, tokia priemonė ne tik leis tęsti K. I. tinkamą gydymą, bet ir sudarys sąlygas jam grįžti į pilnavertį visuomeninį gyvenimą, stiprinti ir plėtoti jo socialinius ryšius. Kadangi apygardos teismas nenustatė svarių priežasčių, dėl kurių K. I. toliau negalėtų būti taikomas gydymas švelnesnėmis, t. y. ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, skundžiama apylinkės teismo nutartis naikinama ir priimamas naujas sprendimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. vasario 2 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą: K. I. (K. I.) taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – jo ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Teisėjas                Valdas Petras Meidus