Civilinė byla Nr. 2A-564/2011
Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.5.; 11.9.6.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,
dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Andžejui Seliavai,
atsakovo atstovui advokatui Martynui Stankevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-290-578/2010 pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui Latvijos įmonei AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir įsakymo panaikinimo, darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, darbo užmokesčio ir kitų su juo susijusių išmokų priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl darbdavio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį (darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės) teisinės galios; dėl to, ar darbdavys turi teisę atšaukti įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą be darbuotojo sutikimo, jeigu taip, tai ar tokia darbdavio teisė nepažeidžia darbuotojo teisėtų interesų (teisės nedirbti, teisinio aiškumo, stabilumo, socialinių garantijų, kurias darbuotojui suteikia darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės).
A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: 1) pripažinti atsakovo 2009 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. 297-K “Dėl atleidimo iš darbo” neteisėtu ir jį panaikinti; 2) nustatyti, kad 2002 m. balandžio 15 d. darbo sutartis Nr. 02/55 nutraukta 2009 m. birželio 8 d. pagal DK 129 straipsnį; 3) priteisti iš atsakovo 1 558,48 Lt skirtumą už darbą poilsio ir švenčių dienomis (neatskaičiavus mokesčių); 4) priteisti iš atsakovo 97 484,11 Lt išeitinę išmoką (neatskaičiavus mokesčių); 5) priteisti iš atsakovo 8 316,18 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2009 m. birželio 9 d. iki 2009 m. liepos 3 d.; 6) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 1-8, 59-66). Ieškinį grindė tuo, kad įstatymas nesuteikia teisės darbdaviui vienašališkai atšaukti įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą. Antraip pripažinus darbdaviui teisę bet kada atšaukti įspėjimą nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės, būtų pažeisti darbuotojo teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo principai, būtų paneigti darbo teisinių santykių užtikrinimo, sąžiningumo, protingumo, teisingumo, draudimo piktnaudžiauti savo teise principai (DK 35 str. 1 d.). Taigi įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą darbdavys gali atšaukti tik darbuotojo sutikimu. Tokio sutikimo ieškovė nedavė, vadinasi, darbo sutartis su ieškove nutraukta 2009 m. birželio 8 d. pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, o darbdavio 2009 m. birželio 15 d. įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo esant darbuotojo kaltei neteisėtas. Po 2009 m. birželio 8 d. ieškovė negalėjo dirbti pas atsakovą, nes išvyko į kelionę, vėliau susirado kitą darbą. Pasak ieškovės, AAS „Gjensidige Baltic“ valdybos sprendimas išsaugoti vyriausiojo aktuarą etatą yra formalus, priimtas dėl akių siekiant išvengti pareigų, kylančių dėl darbo sutarties nutraukimo, kai nėra darbuotojo kaltės, vykdymo (mokėti 10 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką). Vyriausiasis aktuaras negalėtų atlikti Draudimo įstatymo 25 straipsnyje numatytų funkcijų, nes jos gali būti atliekamos tik draudimo įmonėje, o ne draudimo įmonės filiale, kur dirbo ieškovė.
Atsakovas Latvijos įmonė AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per Lietuvos filialą, ieškinį laikė nepagrįstu ir prašė jį atmesti. Atsakovas rėmėsi Valstybinės darbo inspekcijos teisės skyriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. raštu (b. l. 50-51), kuriame valstybinė darbo inspekcija išdėstė savo nuomonę apie darbdavio galimybę atšaukti įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, jeigu per įspėjimo laiką pasikeitė (išnyko) konkrečios įspėjime nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežastys, pvz., per įspėjimo laikotarpį pasikeitė darbovietės ekonominės, technologinės, finansinės ar kitos sąlygos, įvardintos įspėjime apie numatomą atleidimą, naujai įvertinta ir pakeista įmonės ar organizacijos struktūra ir dėl to atsirado pagrindas sudaryti sąlygas įspėtiems darbuotojams dirbti toliau, tai yra neatleisti darbuotojų įspėjime nurodytais pagrindais. Tokiu atveju dėl pasikeitusių aplinkybių darbdavys nebeturi teisinio pagrindo nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį ir sudaro sąlygas darbuotojams toliau dirbti, gauti darbo užmokestį, turėti socialines garantijas. Darbuotojui nesutikus su įspėjimo atšaukimu, jis gali nutraukti darbo sutartį savo prašymu (DK 127 str.), siūlyti darbdaviui nutraukti ją šalių susitarimu (DK 125 str.) ar kitais darbo kodekse nustatytais pagrindais. Atsakovo teigimu, DK nereikalauja gauti iš darbuotojo sutikimą atšaukti įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, darbdavio veiksmai teisėti, o ieškovė piktnaudžiauja procesu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 99-102) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Darbo kodeksas išsamiai reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą darbuotojo valia ir numato galimybę darbuotojui per 3 darbo dienas atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį (DK 127 str. 4 d.). Galimybė darbdaviui, įspėjusiam darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį, pakeisti savo nuomonę – atsisakyti ketinimo nutraukti darbo sutartį ir atšaukti įspėjimą – DK nereglamentuota. Tačiau, teismo vertinimu, tai nereiškia, kad įspėjime nurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis įspėjimo termino eigos metu negali išnykti. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 29 d. teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), apibendrinimo apžvalgoje Nr. 44, pateiktais išaiškinimais apie darbdavio pareigą iki pat faktinio darbuotojo atleidimo iš darbo dienos dėti visas pastangas, kad išlaikytų darbuotoją įmonėje. Teismo vertinimu, įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą neįpareigoja darbdavio nutraukti darbo santykius. Kadangi DK 129 straipsnyje numatyta išskirtinė darbdavio teisė atleisti darbuotoją iš darbo, darbuotojas turi teisę tik prašyti darbdavio pakeisti atleidimo iš darbo datą. Darbdaviui atsisakius savo sprendimo dėl objektyvių aplinkybių, darbuotojui visada išlieka teisė nutraukti darbo santykius pagal DK 127 straipsnį.
Teismas nustatė, kad siūlymą toliau tęsti darbą atsakovas ieškovei pateikė nepraėjus net pusei įspėjimo termino ir likus daugiau kaip 1 mėn. iki nurodyto termino pabaigos; ieškovė atsisakė atsakovo pasiūlymo likti dirbti analogiškomis sąlygomis ir, nutrūkus darbo santykiams su atsakovu, sudarė darbo sutartį su kitu darbdaviu. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą atšaukimas pažeidė jos teises ir teisėtus lūkesčius. Ieškovė nenurodė, kad dėl tokių atsakovo veiksmų būtų turėjusi išlaidų persikvalifikuoti, kelti kvalifikaciją, atstatyti darbingumą, sveikatą ir pan.
Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad AAS „Gjensidige Baltic“ valdybos sprendimas išsaugoti vyriausiojo aktuaro etatą AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale yra formalus, motyvuodamas tuo, kad galiojantys teisės aktai nedraudžia draudimo įmonės filialui turėti vyriausiojo aktuaro pareigybės.
Teismas sprendė, kad 2009 m. birželio 9 d. ieškovei neatvykus į darbą, atsakovas 2009 m. birželio 15 d. pagrįstai ją atleido iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo (DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 9 p.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė A. S. apeliaciniu skundu (b. l. 104-108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą argumentuoja tuo, kad:
- Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai DK 130 straipsnyje įtvirtintą įspėjimą prilygino informavimui apie ketinimą nutraukti darbo sutartį, t. y. nelaikė įspėjimo juridiniu faktu, kuris lemia darbo sutarties nutraukimą. Tai, kad darbdavio darbuotojui įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą, turi būti laikomas įvykiu, nutraukiančiu darbo sutartį, paaiškino Europos Teisingumo Teismas 2005 m. sausio 27 d. prejudiciniame sprendime (bylos Nr. C- 188/03, byla Irmtraud Junk v. Wolfgang Kuhnel). Minėtoje byloje Europos Teismingumo Teismas aiškino atleidimo iš darbo turinį pagal 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvą 98/95/EB dėl valstybių narių Įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva įgyvendino 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvą 98/95/EB, į tai, Bendrijos teisės nuostatos ir sąvokos, kurios jų prasmės ir reikšmės nustatymo aiškiai nenukreipia į valstybių narių teisę, įprastai turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai visoje Bendrijoje, ir Lietuvos Respublikos teisėje turi būti laikoma, kad juridiniu faktu, kuris nutraukia darbo sutartį, yra darbdavio valios išreiškimas nutraukti darbo sutarti su darbuotoju, t. y. įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą įteikimas darbuotojui.
- Po darbdavio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą įteikimo darbuotojui laikoma, kad darbo sutartis nutraukta nuo jame nurodytos datos. Kadangi darbo sutartis yra dvišalis sandoris (DK 93 str.), tai, darbuotojui akceptavus darbo sutarties nutraukimą, darbdavys negali pakeisti savo valios nutraukti darbo sutartį nesant darbuotojo sutikimo. Darbdavio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą atšaukimas darbuotojo sutikimu traktuojamas kaip darbdavio pasiūlymas atkurti tarp jo ir darbuotojo buvusios darbo sutarties galiojimą. Taip darbdavio iniciatyva nutrauktos darbo sutarties atkūrimo darbdavio iniciatyva galimybę išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-765/2002. Darbdavio pareiga per visą įspėjimo laikotarpį siūlyti darbuotojui kita darbą (DK 129 str. 1 d.) neatkuria buvusio darbo teisinio santykio. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo spręsti, kad po 2009 m. birželio 8 d. darbo santykiai tarp bylos šalių buvo atkurti ir tęsėsi. Nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pagrįstai nutraukė darbo sutartį su ieškove jai neatvykus į darbą po 2009 m. birželio 8 d.
- Darbo teisėje galioja neteisėto atleidimo iš darbo prezumpcija. Pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, ar po 2009 m. balandžio 7 d. įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimo pasikeitė aplinkybės, kurios objektyviai (ne dėl akių) būtų nulėmusios darbdavio apsisprendimą atšaukti įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, t. y. ar AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale iš tikrųjų atsirado būtinybė turėti vyriausiąjį aktuarą. Atsakovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad iš karto po darbo sutarties su ieškove nutraukimo į atsilaisvinusią vietą priėmė dirbti kitą asmenį toms pačioms pareigoms, laikytina, kad darbdavio sprendimas išsaugoti vyriausiojo aktuaro pareigybę buvo priimtas tik dėl akių.
- Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovė neįrodė, jog įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą atšaukimas pažeidė jos teises ir teisėtus lūkesčius. Atsakovas, neteisėtai atšaukęs sprendimą nutraukti darbo sutartį nesant darbuotojo kaltės ir vėliau neteisėtai atleidęs ieškovę pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, užkirto ieškovei teisę gauti darbo sutartyje sulygtą (10 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio) išeitinę išmoką. Darbo sutartyje išeitinės išmokos mokėjimas nesusietas su jokiomis papildomomis sąlygomis, pvz., lėšų persikvalifikuoti, kelti kvalifikaciją, atstatyti darbingumą, sveikatą ir pan. turėjimu.
Atsakovas Latvijos įmonė AAS „Gjensidige Baltic“, veikianti per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111-115) skundo nepripažįsta ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pasak atsakovo, apeliantės nurodytas Europos Teisingumo Teismo sprendimas patvirtina darbdavio veiksmų teisėtumą. ETT sprendimo 36 dalyje nurodyta, kad pranešimas darbuotojui apie darbo sutarties nutraukimą yra darbdavio sprendimo nutraukti darbo santykius išraiška; 45 punkte - kad nutraukti darbo sutartį galima tik pasibaigus numatytoms procedūroms ir tik po to, kai darbdavys įvykdo savo pareigas; 44 punkte - kad sprendimas nutraukti darbo santykius nebūtinai turi būti priimtas, t.y. pranešimas dėl darbo sutarties nutraukimo gali būti atšauktas.
Pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį sudaro šių juridinių faktų visuma: 1) tinkamai įgyvendinta darbdavio iniciatyva (darbuotojo įspėjimas); 2) svarbi darbo sutarties nutraukimo priežastis; 3) faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą. Aptariamu atveju išnyko net du privalomi juridiniai faktai. Nesant juridinių faktų visumos, nebuvo teisinio pagrindo atleisti ieškovę iš darbo darbdavio iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-13/2006). Priešingai nei teigia ieškovė, įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą neprilygsta įsakymui dėl darbo sutarties nutraukimo pasibaigus įspėjimo terminui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2009 m. birželio 10 d. aprobuodamas teismų praktiką dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), pažymėjo, kad darbo sutarties pagal DK 129 straipsnį nutraukimas reiškia, kad darbdaviui pačiam galima apsispręsti dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir konkrečių pagrindų. Nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai suponuoja tai, kad tik darbdavys savo valia gali nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį ir tik darbdavys gali įspėjimo metu iki faktinio darbuotojo atleidimo iš darbo atšaukti įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartis (civilinė byla Nr. 3K-3-765/2002), kuria vadovaujasi apeliantė, nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes iš esmės skiriasi kasacinio teismo nagrinėtos ir nagrinėjamos bylos faktinės bylų aplinkybės. Apeliantės nurodytoje civilinėje byloje darbo sutarčiai pasibaigus, darbdavys siekė atkurti, atnaujinti darbo santykius. Atsakovas sutinka, kad tokiu atveju be darbuotojo sutikimo darbo santykiai negali būti atnaujinti. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje darbo santykiai nebuvo pasibaigę, todėl jų nereikėjo atnaujinti ar atkurti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 „Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), apibendrinimo apžvalga“ išaiškinta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, negali darbo sutarties nutraukimo pagrįsti kitokia priežastimi, nei nurodyta jo įspėjime darbuotojui apie darbo sutarties nutraukimą. Jeigu įspėjime nurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis jo (įspėjimo termino eigos metu išnyko ar panašiai (pvz., darbdavys atsisakė ketinimo nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojui įteiktame įspėjime nurodytos priežasties), o atsirado kita priežastis, darbdavio nuomone, suteikianti jam teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, tai jis, norėdamas nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, privalo iš naujo įspėti darbuotoją.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių; tinkamai pritaikė procesinės ir nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, bei, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).
Byloje nustatyta, kad 2002 m. balandžio 15 d. ADB „Snoro garantas“ su ieškove sudarė darbo sutartį Nr. 02/55, kuria ieškovė buvo priimta dirbti planavimo-aktuarinio skyriaus vadove (b. l. 9-12). 2003 m. rugpjūčio 25 d. ieškovės pareigos buvo pakeistos į vyriausiojo aktuaro. 2004 m. rugpjūčio 23 d. ADB „Snoro garantas“ pakeitė pavadinimą į ADB „Reso Europa“. Darbo sutarties šalys 2006 m. kovo 31 d. susitarimu Nr. 2 prie darbo sutarties Nr. 02/55 susitarė dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo, kad tuo atveju, jeigu darbo sutartis bus nutraukiama darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (pvz., dėl bendrovės reorganizavimo) darbdavys įsipareigoja sumokėti darbuotojui 10 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (b. l. 14). ADB „Reso Europa“ valdyba 2008 m. liepos 3 d. protokolu Nr. 10-08 patvirtino ADB „RESO Europa“ ir AAS „Gjensidige Baltic“ jungimosi sąlygas, kurios numatė, kad visas ADB „Reso Europa“ teises ir pareigas perima Latvijos įmonė AAS „Gjensidige Baltic“ (b. l. 15-19).
ADB „Reso Europa“ 2009 m. kovo 16 d. pasiūlė ieškovei iki 2009 m. kovo 30 d. raštu pareikšti sutikimą (arba nesutikimą) nuo ADB „Reso Europa“ išregistravimo iš juridinių asmenų registro dienos būti perkeltai į AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą finansų departamento aktuarų skyrių aktuare, nekeičiant visų kitų galiojančios darbo sutarties sąlygų, informavo, kad nesutikus su siūlomu darbo sutarties sąlygų pakeitimu, ADB „Reso Europa“ bus privesta įspėti apie darbo sutarties nutraukimą. Su šiuo pasiūlymu ieškovė nesutiko (b. l. 20). Lietuvos Respublikoje įsteigtas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas. ADB „Reso Europa“ 2009 m. kovo 31 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro (b. l. 21).
Latvijos įmonės AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas 2009 m. balandžio 7 d. įteikė ieškovei įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (b. l. 22). Įspėjime nurodyta, kad darbo sutartis su ieškove bus nutraukta pagal DK 129-130 straipsnius praėjus dviems mėnesiams nuo įspėjimo įteikimo. LR draudimo įstatymas nenumato pareigos turėti vyriausiąjį aktuarą filiale, todėl ši pareigybė Lietuvos filialo struktūroje nenumatyta. Vyriausiojo aktuaro funkcijas vykdys AAS „Gjensidige Baltic“ centrinės būstinės vyriausias aktuaras.
AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo 2009 m. balandžio 30 d. raštu ieškovei buvo pateiktas pasiūlymas toliau tęsti vyriausiojo aktuaro darbą, sulygtą darbo sutartimi (b. l. 23). Rašte nurodyta, kad 2009 m. balandžio 6 d. įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo nurodyta priežastis įspėjimo termino eigos metu išnyko, nes AAS „Gjensidige Baltic“ valdyba priėmė nutarimą dėl vyr. aktuaro etato išsaugojimo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, todėl įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą neteko galios. Darbdavys taip pat paaiškino, kad įmonių reorganizavimasis yra susijęs su juridinių asmenų teisinės registracijos pakeitimais, kuriems yra taikomas DK 138 straipsnyje numatytas draudimas.
Siūlymo toliau tęsti darbą 2009 m. gegužės 4 d. raštu ieškovė atsisakė ir nurodė, kad atšaukti įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą be darbuotojo sutikimo negalima, taip pat prašė nutraukti darbo sutartį anksčiau įspėjime nustatyto termino, t. y. nuo 2009 m. gegužės 11 d., pagal DK 129 straipsnį, tinkamai įforminti šį nutraukimą įstatymų nustatyta tvarka (b. l. 24-25). AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas 2009 m. gegužės 7 d. raštu (b. l. 26) su ieškovės prašymu nesutiko, pažymėjo, kad darbo sutartis darbuotojo pareiškimu nutraukiama pagal DK 127 straipsnį, įspėjus darbdavį prieš 14 dienų, bei pasiūlė ieškovei toliau tęsti darbo sutartimi sulygtą darbą.
2009 m. gegužės 13 d. rašte atsakovui ieškovė nurodė, kad 2009 m. gegužės 4 d. prašyme nebuvo išreiškusi valios nutraukti darbo sutartį darbuotojo vienašališku pareiškimu ar šalių susitarimu; kad įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo ji akceptavo, todėl jis yra galiojantis; kad darbo sutartis turi būti nutraukta 2009 m. birželio 7 d. ir su ja visiškai atsiskaityta (b. l. 27). Atsakydamas į šį ieškovės raštą, 2009 m. gegužės 18 d. atsakovas nurodė, kad ieškovės prašymu nenutrauks darbo sutarties pagal DK 129 straipsnį nuo 2009 m. birželio 7 d. (b. l. 28).
2009 m. birželio 5 d. ieškovė informavo atsakovą, kad birželio 8 d. turi būti nutraukta darbo sutartis pagal DK 129 straipsnį bei atliktas atsiskaitymas įstatymų nustatyta tvarka iki darbo dienos pabaigos, taip pat prašė nurodyti darbuotoją, kuriam ji turi perduoti dokumentus (b. l. 29). Tos pačios dienos raštu atsakovas nurodė ieškovei, kad darbo sutartis su ja nebus nutraukta 2009 m. birželio 8 d., ir atkreipė dėmesį, jog tuo atveju, jeigu ieškovė 2009 m. birželio 9 d. neatvyksi į darbą be svarbių priežasčių, tai suteiks darbdaviui teisę imtis veiksmų dėl drausminės nuobaudos skyrimo (b. l. 30). Ieškovė dirbo pas atsakovą iki 2009 m. birželio 8 d., birželio 9 d. į darbą neatvyko. 2009 m. birželio 10 d. atsakovas pareikalavo ieškovės pasiaiškinti, kodėl ji visą darbo dieną nebuvo darbe (b. l. 33). Gavęs ieškovės paaiškinimą, kad darbo teisiniai santykiai 2009 m. birželio 8 d. baigėsi (b. l. 34), darbdavys 2009 m. birželio 15 d. įsakymu (b. l. 36) atleido ieškovę iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str.), išmokėjo kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir darbą poilsio bei švenčių dienomis (b. l. 37-38).
Dėl darbdavio teisės atsisakyti iniciatyvos nutraukti darbo sutartį
Nagrinėjamoje byloje atsakovas įspėjo ieškovę apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Per įspėjimo terminą atsakovo valia išnyko priežastis, sąlygojusi darbo sutarties nutraukimą, todėl atsakovas atšaukė įspėjimą ir nenutraukė su ieškove darbo santykių DK 129 straipsnyje numatytu pagrindu. Ieškovės nuomone, jai pasirašius įspėjimą atsakovas neturėjo teisės atsisakyti nutraukti darbo sutartį be jos sutikimo. Pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmus pripažino pagrįstais ir teisėtais, konstatavęs, kad darbo sutartis pagal DK 129 straipsnį pasibaigia išskirtinai dėl valinių darbdavio, o ne darbuotojo, veiksmų.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai DK 130 straipsnyje įtvirtintą įspėjimą prilygino informavimui apie ketinimą nutraukti darbo sutartį, t. y. nelaikė įspėjimo juridiniu faktu, kuris lemia darbo sutarties nutraukimą, bei kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka Europos Teisingumo Teismo praktikos.
DK 129 straipsnio 1 bei 2 dalys numato, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka; atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą; darbo sutartis gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Įmonės sujungimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius (DK 138 str.). Pagal DK 130 straipsnio 1 dalį darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Darbo sutartis pagal DK 129 straipsnį nutraukiama darbdavio iniciatyva, todėl darbdavys pats apsisprendžia dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir konkrečių pagrindų. Įstatymas įpareigoja darbdavį įspėti darbuotoją apie savo valią nutraukti darbo teisinius santykius su darbuotoju kai nėra jo kaltės. Nuo įspėjimo momento darbdavys turi pareigą siūlyti darbuotojui kitą darbą ir ši pareiga turi būti vykdoma iki pat darbuotojo atleidimo iš darbo momento. Iš DK 129 ir 130 straipsnių turinio analizės spęstina, kad pagrindą nutraukti darbo sutartį darbdavio valia nesant darbuotojo kaltės sudaro tokių juridinių faktų visuma: 1. tinkamai įgyvendinta darbdavio iniciatyva (darbuotojo įspėjimas); 2. svarbi darbo sutarties nutraukimo priežastis; 3. faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, darbo sutarties pasibaigimas DK 129 straipsnio pagrindu negalimas. Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, negali darbo sutarties nutraukimo pagrįsti kitokia priežastimi nei nurodyta jo įspėjime darbuotojui apie darbo sutarties nutraukimą. Jeigu įspėjime nurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis įspėjimo termino eigos metu išnyko ar darbdavys atsisakė nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojui įteiktame įspėjime nurodytos priežasties, tai jis nebegali pasinaudoti jam suteikta teise nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį. Jeigu per įspėjimo laikotarpį atsirado kita priežastis, darbdavio nuomone, suteikianti jam teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, tai darbdavys, norėdamas nutraukti darbo sutartį dėl kitos priežasties, privalo iš naujo įspėti darbuotoją. Iš tokio darbdavio galimybės per įspėjimo laikotarpį modifikuoti savo sprendimą nutraukti darbo sutartį aiškinimo, spręstina, kad per įspėjimo termino eigą darbdavys nepraranda teisės pakeisti sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad darbdavys neturi teisės atšaukti įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo, kai per įspėjimo terminą išnyksta darbo sutarties nutraukimo darbdavio valia nesant darbuotojo kaltės pagrindas. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog darbuotojui pasirašytinai gavus įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, darbdavys negali pakeisti savo valios nutraukti darbo sutartį be darbuotojo sutikimo.
Nagrinėjamu atveju ieškovės darbdavys ADB „RESO Europa“ pasibaigė jam susijungus su Latvijos įmone AAS „Gjensidige Baltic“, kuri perėmė ADB „RESO Europa“ teises ir pareigas. Lietuvos Respublikoje įsteigtas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas, o ADB „RESO Europa“ išregistruota iš juridinių asmenų registro. AAS „Gjensidige Baltic“ patvirtino naują organizacinę struktūrą ir etatų sąrašą, pagal kuriuos Latvijos įmonės Lietuvos filiale neliko vyr. aktuaro pareigybės, kurią dirbdama susijungusioje įmonėje užėmė ieškovė. Ieškovei buvo pasiūlyta po darbdavio ADB „RESO Europa“ išregistravimo dirbti AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale finansų departamento aktuarų skyriuje aktuare, nekeičiant visų kitų galiojančios darbo sutarties sąlygų. Ieškovei nesutikus su siūlomu aktuarės darbu, ji buvo įspėta dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį. Įspėjimo termino eigos metu AAS „Gjensidige Baltic“ nusprendus išsaugoti Lietuvos filiale vyr. aktuaro etatą, t. y. įspėjime nurodytai darbo sutarties nutraukimo priežasčiai įspėjimo termino eigos metu išnykus, atsakovas turėjo teisę atsisakyti sprendimo nutraukti darbo sutartį ir tęsti su ieškove darbo teisinius santykius pagal sudarytos darbo sutarties su jos pakeitimais sąlygas. Tai, kad ieškovė raštu pasirašytinai buvo įspėta apie atsakovo iniciatyvą nutraukti darbo sutartį, nesudaro pagrindo spręsti, kad šios iniciatyvos atšaukimui atsakovas turėjo gauti ieškovės sutikimą. Išnykus svarbiai darbo sutarties nutraukimo priežasčiai ir esant įstatymo draudimui nutraukti darbo sutartį dėl įmonės sujungimo, ieškovės atleidimas iš darbo pagal DK 129 straipsnį būtų neteisėtas. Dėl objektyvių priežasčių darbdaviui atsisakius iniciatyvos nutraukti darbo sutartį, darbuotojui neatsiranda teisė reikalauti iš darbdavio šią iniciatyvą įgyvendinti, o išlieka teisė tęsti darbo santykius arba pagal darbo kodekso normas pačiam inicijuoti darbo sutarties nutraukimą.
Europos Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 27 d. prejudiciniame sprendime dėl 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo 1-4 straipsnių išaiškinimo, priimtame byloje Irmtraud Junk v. Wolfgang Kuhnel (bylos Nr. C-188/03) išaiškinta, kad įvykį, kuris laikytinas atleidimu iš darbo, sudaro darbdavio pareikšta valia nutraukti darbo sutartį, tačiau darbdavys turi teisę vykdyti kolektyvinius atleidimus iš darbo tik po to, kai pasibaigia Direktyvos 98/59/EB 2 straipsnyje numatyta konsultacijų procedūra ir pagal tos pačios direktyvos 3 ir 4 straipsnius pranešama apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo. Minėto Europos Teisingumo Teismo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, kad vien tik darbdavio valios atleisti darbuotoją išreiškimas nėra pakankamas, kad darbo sutartis būtų laikoma nutraukta, kadangi tam būtinos ir kitos sąlygos – konsultacijų procedūros pasibaigimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis apeliantės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-765/2002, pateiktu išaiškinimu, nes šios kasacinio teismo nagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti yra skirtingas. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo aiškinamas šiuo metu jau nebegaliojančio Darbo sutarties įstatymo normų taikymas ir sprendžiama dėl darbdavio, panaikinusio (atšaukusio) įsakymą, kuriuo darbo sutartis buvo nutraukta ir darbuotojas atleistas iš darbo, galimybės atkurti darbo teisinius santykius tik esant darbuotojo sutikimui. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju taikomas Darbo kodeksas ir sprendžiama situacija, kai darbo teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo pasibaigę ir įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio valia termino eigos metu atsakovas atšaukė savo sprendimą nutraukti darbo sutartį su ieškove dėl priežasties, sąlygojusios tokį sprendimą, išnykimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įsakymo dėl darbuotojo atleidimo iš darbo priėmimas ir darbdavio įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo pateikimas darbuotojui nėra tapatūs veiksmai, sukeliantys vienodas teisines pasekmes.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovas turėjo teisę be ieškovės sutikimo atšaukti įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo ir pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu padarė pagrįstas ir teisingas išvadas.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad darbdavio sprendimas išsaugoti vyriausiojo aktuaro pareigybę buvo priimtas tik dėl akių, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino šios aplinkybės. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teisės aktuose nenumatytas draudimas draudimo įmonės filialui turėti vyr. aktuaro pareigybės. AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo 2009 m. gegužės 7 d. raštas Nr. 07-2453 patvirtina, kad ieškovė buvo informuota, jog AAS „Gjensidige Baltic“ valdyba nusprendė išsaugoti vyr. aktuaro etatą, kurį siūloma užimti ieškovei, ir ieškovei buvo pateiktas tokį AAS „Gjensidige Baltic“ valdybos sprendimą patvirtinantis 2009 m. balandžio 28 d. sprendimo išrašas. Į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad minėtas vyr. aktuaro etatas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale nebuvo išsaugotas. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliante, kad įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą atšaukimas pažeidė jos teises ir teisėtus lūkesčius. Iki atšauktame įspėjime numatyto termino pabaigos ieškovė dirbo sutartimi sulygtą darbą. Ieškovė neįrodinėja, kad iki įspėjimo atšaukimo ji susirado kitą darbą, o atsakovo valios dėl darbo sutarties nutraukimo pasikeitimas pažeidė jos darbo pasirinkimo laisvę. Teisėjų kolegijos nuomone, atvirkščiai – įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą atšaukimas užtikrino ieškovės teisę į darbą bei su darbo santykiais susijusias socialines garantijas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovei buvo išsaugota teisė tęsti vyr. aktuaro darbą tomis pačiomis sąlygomis.
2009 m. birželio 9 d. ieškovė neatvyko į darbą, motyvuodama tuo, kad pagal įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo 2009 m. birželio 8 d. darbo teisiniai santykiai pasibaigė. Atsakovui atsisakius iniciatyvos nutraukti darbo sutartį su ieškove ir darbo sutarčiai nepasibaigus kitais pagrindais, atsakovas turėjo pagrindą ieškovės neatvykimą į darbą pripažinti be svarbios priežasties, konstatuoti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovės atleidimą iš darbo pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino teisėtu ir pagrįstu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo bylos duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo ir jų pagrindu padarytų išvadų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Danutė Gasiūnienė
Gintaras Pečiulis