Baudžiamoji byla Nr. 2K-529/2014

                            Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00095-2010-4

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                  1.2.14.6.2;

                                                                                                  1.2.29.1;

                                                                                                  1.2.18.10;

                                                                                                  1.2.18.11. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Tomo Šeškausko, ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžiu J. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti iki 2014 m. rugpjūčio 31 d.

Šiuo nuosprendžiu J. K. dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Procesas dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „B.“ civilinio ieškinio nutrauktas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalis, kuria J. K. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis.

             J. K. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

            Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šios bausmės ir  bausmė, paskirta Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir J. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, ją tliekant pataisos namuose.

           Panaikintas įpareigojimas J. K. sumokėti paskirtą baudą iki 2014 m. rugpjūčio 31 d.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. K. nuteistas už tai, kad, būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,B.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės ūkinės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą bei pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. aplaidžiai tvarkė bendrovės ,,B.“ buhalterinę apskaitą, t. y., pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo  21 straipsnio 2 dalies nuostatas,  neišsaugojo ir objekto tyrimo atlikimui nepateikė:

UAB „B.“ atskaitingo asmens L. E. 2009 m. gegužės mėnesio avanso apyskaitos;

UAB „B.“ atskaitingo asmens S. Š. 2009 m. sausio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaitos;

UAB „B.“ atskaitingo asmens L. K. 2009 m. gegužės 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaitos;

UAB „B.“ atskaitingo asmens J. K. 2009 m. balandžio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaitos;

buhalterinės pažymos, pagal kurią UAB „B.“ direktoriaus J. K. 2009 m. sausio mėnesio avansinėje apyskaitoje užpajamuota 1 972,67 Lt,

apskaitos dokumentų, pagrindžiančių atskaitingo asmens J. K. patirtas 6 463,91 Lt išlaidas, nurodytas 2009 m. sausio mėnesio avansinėje apyskaitoje, t. y.:

apskaitos dokumentų, pagrindžiančių skolų padengimo operacijas, t. y. 2009 m. pirkėjų įsiskolinimo mažinimą UAB „B.“ už 104 086,29 Lt ir UAB „B.“ prekybos skolų mažinimą tiekėjams už 104 086,29 Lt.

Dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės atskaitingų asmenų skolos dydžio 2009 m. gruodžio 31 d. ir su kokiomis įmonėmis atsiskaitė UAB „B.“, t. y. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „B.“ laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. turto ir įsipareigojimų dydžio.

J. K. nuteistas ir už tai, kad, būdamas UAB ,,B.“ direktoriumi, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2008 m. sausio 7 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pagamino netikrą dokumentą, t. y. 2008 m. sausio 7 d. vienašališką sutartį su E. P. C. C. (duomenys neskelbtini), įrašant jame tikrovės neatitinkančius duomenis, jog UAB „B.“ įsipareigoja pervesti pinigines lėšas – 2 706 649,92 Lt – E. P. C. C. investavimo tikslams, ir šį dokumentą patvirtino savo parašu bei UAB „B.“ spaudu. Taip pat J. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2008 m. sausio 7 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pagamino netikrą dokumentą – (duomenys neskelbtini) Uždarojo akcininko įstojimo paraišką 000018902, įrašydamas joje tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad UAB „B.“ įmokėjo grynais pinigais 2 706 649,92 Lt E. P. C. C., ir šį dokumentą patvirtino savo parašu bei panaudojo pateikdamas į UAB „B.“ buhalterinę apskaitą. Dėl šių dokumento suklastojimo ir panaudojimo UAB „B.“ buvo padaryta didelė – 2 706 649,92 Lt dydžio žala. 

Taip pat J. K. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „B.“ direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsnio nuostatas būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pažeidė 2000 m liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (su vėlesniais pakeitimais) 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, apgaulingai tvarkė bendrovės ,,B.“ buhalterinę apskaitą, t. y. įtraukė į UAB „B.“ buhalterinę apskaitą neįvykusią ūkinę operaciją – direktoriaus J. K. pagamintą netikrą dokumentą, – (duomenys neskelbtini) Uždarojo akcininko įstojimo paraišką 000018902.

Dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „B.“ veiklos laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., turto ir įsipareigojimo dydžio.

Taip pat J. K. nuteistas už tai, kad būdamas UAB ,,B.“ direktoriumi, vienvaldiškai veikiančiu įmonės vardu bei atsakančiu už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, siekdamas pateisinti gautą kaip UAB „B.“ atskaitingo asmens avansą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2008 m. sausio 7 d., Šiauliuose (duomenys neskelbtini), į UAB „B.“ buhalterinę apskaitą įtraukė netikrą išlaidas pateisinantį dokumentą, t. y. 2008 m. sausio 7 d. (duomenys neskelbtini) Uždarojo akcininko įstojimo paraišką 000018902, kurioje buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, t. y. kad UAB „B.“ įmokėjo grynais pinigais 2 706 649,92 Lt E. P. C. C. investavimo tikslams ir taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB „B.“ priklausantį turtą – 2 706 649,92 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai išsprendė kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo klausimą, o apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir priimdamas dėl šios dalies naują – apkaltinamąjį – nuosprendį, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį – pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nekaltumo prezumpcijos principą, išdėstė argumentus, paremtus ne išsamiu visų bylos aplinkybių įvertinimu, o prielaidomis, ir kartu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 4 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį.

Ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo išnaudoti visi galimi BPK numatyti proceso veiksmai informacijai apie E. P. C. C., jos buveinę, veiklą, steigėją, vadovą ar atstovaujančius asmenis gauti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad minėta bendrovė tiesiog neegzistuoja, nors informacijos apie jos veiklą turėjo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija, realiai vykdomos veiklos Lietuvoje faktą patvirtina ir viešai prieinami duomenys. Negauta jokių objektyvių duomenų, jog J. K. pagamino netikrus dokumentus (2008 m. sausio 7 d. vienašališką sutartį su E. P. C. C. ir (duomenys neskelbtini) Uždarojo akcininko įstojimo paraišką 000018902. Kasatorius tvirtina, kad šiuos dokumentus jam pateikė pasirašyti E. P. C. C. atstovas A., su kuriuo jis bendravo dėl UAB „B." investicijos bei kuriam į rankas perdavė grynus pinigus (780 000 eurų), tačiau šis asmuo nenustatytas. Klaipėdos apygardos prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal J. K. pareiškimą dėl E. P. C. C., tikėtina, padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir taip užkirto kelią nustatyti objektyvią tiesą dėl šių aplinkybių. Taip pat kasatorius teigia, kad liudytojų R. M. ir V. R. parodymai melagingi, nes jos bijo būti apkaltintos bendrininkavimu, liudytojo V. K. (V. K.) parodymai nuteistojo kaltės nei patvirtina, nei ją paneigia, o liudytojo P. P. parodymus teismas turėjo patikrinti BPK nustatytomis priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad 2008 m. sausio 7 d. vienašališka sutartis surašyta ant firminio blanko, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo paskirta užduotis atlikti šių dokumentų tyrimą siekiant nustatyti, kokiu būdu jie buvo pagaminti, kokios priemonės buvo panaudotos juos pagaminant ir panašiai. Ir tik specialistui pateikus išvadą dėl šių klausimų, būtų galima vertinti, ar J. K. turėjo realią galimybę prieinamomis priemonėmis pagaminti šiuos dokumentus.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad jis pripažintas kaltu dėl didelės vertės svetimo UAB „B.“ priklausančio turto – 2 706 649,92 Lt pasisavinimo, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kad pasisavintos piniginės lėšos buvo skirtos J. K. asmeniniams ar jo šeimos poreikiams tenkinti, kad jis būtų turėjęs tokią didelę sumą pinigų ar įgijęs turto, viršijančio turėtas pajamas. Nuteistasis tvirtina minėtų lėšų nepasisavinęs, o panaudojęs UAB „B.“ interesais, investuodamas juos šios įmonės vardu į E. P. C. C., tikėdamasis didelės investicinės grąžos. Teismas, konstatuodamas padarytos turtinės žalos bendrovei dydį, neatsižvelgė į tai, kad 2008 m. sausio 7 d. pas J. K., kaip atskaitingas asmuo, turėjo tik apie 1 800 0000 Lt nepanaudotų iš UAB „B.“ kasos gautų pinigų ūkio išlaidoms, o likusią trūkstamą sumą jis sumokėjo iš savų pinigų. Taigi iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, ar šis teismas, padarydamas prielaidą, kad nuteistasis pasisavino UAB „B.“ priklausantį turtą, įvertino tariamai padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, atsižvelgiant į tai, kad iš esmės tokiais veiksmais turtinę žalą jis padarė ir pats sau.

Kasaciniu skundu nuteistojo J. K. gynėjas advokatas Valdas Falkauskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nuosprendį ir J. K. priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino kaltu ir pritaikė J. K. BK 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 223 straipsnio 1 dalį.

Nei tyrėjai, nei prokuroras kaltinamajame akte, nei apeliacinės instancijos kolegija nenurodė, kokius tikro dokumento klastojimui pagal BK 300 straipsnio 3 dalį būtinus veiksmus atliko pats J. K. ir kada jie buvo baigti, t. y. nenustatyti šios veikos objektyvieji požymiai. Apeliacinės instancijos kolegija, norėdama pagrįsti savo išvadas, panaudojo pseudoargumentacijos metodą, nepagrįstai atmetė J. K. parodymus, esą nėra tai patvirtinančių duomenų, įrodinėjimo naštą perkėlė kaltinamajam ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos bei sąžiningo proceso principus. Nuosprendyje nurodytos aplinkybės negali būti laikomos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais faktą, kad nuteistasis pagamino netikrą dokumentą (korporacijos sutartį ir paraišką). Teismas nepagrįstai padarė prielaidą, kad jei dokumentas atsirado UAB „B.“ buhalterinėje apskaitoje, tai rodo jo paleidimą į apyvartą. J. K., perdavęs pinigus investuoti ir gavęs investitoriaus pateiktus dokumentus, pateikė juos bendrovės buhalterijai, kaip to reikalauja Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo nuostatos. Nuteistojo gynėjo manymu, įstatymo reikalavimų vykdymas negali būti vertinamas kaip nusikaltimas. J. K. neturėjo galimybės pateikti duomenis, patvirtinančius jo alibi, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamajame akte J. K. suformuluotas kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra visiškai nepagrįstas. Kaltinime nurodomu laiku buhalterinę bendrovės apskaitą tvarkė vyriausiosios buhalterės V. R. ir R. M., jų funkcijų J. K. neatlikinėjo, o tai reiškia, kad buhalterinės apskaitos jis pats netvarkė ir dokumentų įtraukti į apskaitą pats negalėjo. Be to, tai, kad bendrovės lėšos buvo investuotos, pripažino ir Šiaulių apygardos teismas, priteisdamas iš J. K. bankrutuojančiai bendrovei nuostolius. Priteistų nuostolių dydis yra aiškus, todėl nėra pagrindo manyti, kad neįmanoma nustatyti UAB „B.“ turto ar veiklos. Kasatorius pažymi, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas gali būti apibrėžtas tik nurodant konkretaus teisės akto reikalavimo pažeidimą, t. y. draudimą kažkurias ūkines operacijas įtraukti į apskaitą, arba dvigubos buhalterijos požymius. Kadangi tokio draudimo nėra, o dvigubos buhalterijos požymių nenustatyta, vadinasi, ir kaltinimas neparemtas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis. Taigi apeliacinės instancijos teismas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pripažino ne tą subjektą, objektyviuoju požymiu laikė ne veiksmus, o materialų objektą, nenustatė ir neįvardijo nė vieno poįstatyminio akto, apibrėžiančio veiksmų neteisėtumą. Be to, dėstydamas argumentus apie dokumento klastojimą teismas rėmėsi aplinkybe, kad korporacijos sutartis ir akcininko paraiška bankroto administratoriui buvo pateikti po 2010 m. spalio mėnesio, tai reikštų, jog 2008 metais jos nebuvo ir jos įtraukimas ar neįtraukimas į buhalterinę apskaitą negalėjo turėti reikšmės bendrovės įsipareigojimų dydžio nustatymui. Kita vertus, jei teismas laiko J. K. kaltu dėl BK 222 straipsnyje numatytos veikos, reiškia tie dokumentai buvo jau 2008 metais, o liudytojų R. M. ir V. R. parodymai vertintini itin kritiškai visuose epizoduose.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas J. K. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už bendrovės turto pasisavinimą, savo išvadas grindė ne įrodymais, o prielaidomis, nepagrįstai nuteistojo parodymus laikydamas neatitinkančiais tikrovės. Byloje nesurinkta ir nuosprendyje nenurodyta įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti neginčijamą išvadą, kad J. K. pasisavino 2 706 649,92 Lt ir įgijo galimybę jais naudotis bei disponuoti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje minimas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-639-154/2011, kurioje teismas patenkino bankroto administratoriaus ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir priteisė iš J. K. 2 706 649,92 Lt, t. y. sumą, analogišką tai, kurios pasisavinimu jis kaltinamas. Tenkindamas civilinį ieškinį teismas faktines aplinkybes, sutampančias su šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamomis, teisiškai vertino kaip civilinius teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas tas pačias investavimo aplinkybes, nepaneigė įsiteisėjusiu teismo sprendimu padarytos išvados dėl atsiradusios deliktinės atsakomybės, tačiau tuos pačius veiksmus kvalifikavo ir kaip nusikaltimą.

Kasatorius teigia, kad buvo pažeista ne tik J. K. teisė į gynybą, bet ir kaltinamojo teisė žinoti jam pareikšto kaltinimo pobūdį ir pagrindą – apeliacinės instancijos teismas šį pažeidimą ignoravo. Kaltinamajame akte J. K. nusikalstama veika – turto pasisavinimas apibrėžtas ne kaip bendrovės pinigų neteisėtas paėmimas ir pavertimas savo nuosavybe, bet kaip netikro dokumento įtraukimas į apskaitą, o tai –  kitos (ne BK 183 straipsnyje numatytos) nusikalstamos veikos objektyvusis požymis. Apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, kad inkriminuojami veiksmai neatitinka BK 183 straipsnio dispozicijos, nagrinėjo ydingą kaltinamąjį aktą bei pripažino J. K. kaltu už veiksmus, už kuriuos BK 183 straipsnis nenumato baudžiamosios atsakomybės. Prokuroras teismui nepateikė jokių įrodymų, kad J. K. užvaldė pinigus ir galėjo jais disponuoti, iš jo nepaimta pinigų suma, bent artima kaltinime nurodytajai, byloje nenustatyta, kad nuteistasis valdo kokį nors turtą, viršijantį turėtas pajamas. Be to, kaltinamajame akte neatskleistas nei pasisavinimo laikas, nei vieta – tai turėjo sukelti teismui abejonių dėl nusikalstamo įvykio fakto.

Teismo išvados dėl J. K. tiesioginės tyčios padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą padarytos vadovaujantis ne faktinėmis aplinkybėmis prieš tariamą pasisavinimą („žalingų pasekmių norėjimas ir siekimas"), bet įvykiais, įvykusiais bankroto administratoriui jau pradėjus nuostolių išieškojimo procedūrą. Viso proceso metu buvo ignoruota svarbi aplinkybė, rodanti J. K. sąžiningumą – jo siekis išsiaiškinti galimos apgaulės faktą. J. K. surinko informaciją apie E. P. C. C. veiklą Lietuvoje ir Latvijoje bei prasidėjus ikiteisminiam tyrimui kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą su prašymu ištirti investicinės sutarties sudarymo aplinkybes, nes jautėsi apgautas. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl nuostolių atlyginimo jis ne tik prarado savo 700 000 Lt, bet buvo priverstas šią sumą dar kartą atiduoti bankroto administratoriui, nors bendrovė panaudojo tik apie 2 mln. Lt investicijai.

Skunde taip pat nurodoma, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio formuluotės, apibrėžiančios BK 223 straipsnio 1 dalies taikymą, neįmanoma suprasti, kokią konkrečią įstatymo draudžiamą veiką atliko J. K. ir už ką jis pripažintas kaltu – už aplaidų buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymą ar už dokumentų nesaugojimą. Pirmosios instancijos teismas buvo pašalinęs J. K. atsakomybę už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio darytina išvada, kad J. K. laikomas padaręs šį nusikaltimą. Taip manyti leidžia teismo motyvai apie tai, kad J. K. nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos ar aptarnavimo sutartyje su UAB „D.“ neaptarė dokumentų perdavimo tvarkos. Todėl neaišku, ar Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalis pakeista, ar palikta galioti. Savo apeliaciniame skunde J. K. nurodė, kad nepažeidė pagrindinio saugomo objekto – buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes ėmėsi tinkamų priemonių jai sutvarkyti. Teismas šio apeliacinio skundo argumento nenagrinėjo ir apie pagrindinį bei papildomą objektus (valstybės finansinius interesus) taip pat nepasisakė, todėl apeliacinis skundas nebuvo visiškai išnagrinėtas.

Nuteistojo gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamajame akte nebuvo nurodytas joks konkretus teisės aktas, reglamentuojantis buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminus, t. y. kaltinimas buvo nesuprantamas ir nekonkretūs, užkertantis kelią J. K. gintis – tai taip pat buvo nurodyta apeliaciniame skunde. Nuosprendyje minimas Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ kaip teisės aktas, kurio nuostatų J. K. nesilaikė. Tai reiškia, kad kolegija išėjo iš kaltinimo ribų ir pripažino J. K. pažeidus teisės normą, kurios pažeidimas jam nebuvo inkriminuotas kaltinamajame akte. Tokiais veiksmais ir sprendimais teismas pažeidė sąžiningo Baudžiamojo proceso kodekso principą.

Atsiliepimu į nuteistojo J. K. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nesutinka su nuteistojo teiginiais apie tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų jog jis pagamino netikrus dokumentus – vienašališką sutartį su E. P. C. C. ir (duomenys neskelbtini) Uždarojo akcininko įstojimo paraišką 000018902. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 21 d. nuosprendyje nurodė, kokių įrodymų pagrindu jis daro išvadą dėl dokumentų suklastojimo ir panaudojimo.

J. K. pareikštas kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad į UAB „B.“ buhalterinę apskaitą įtraukė neįvykusią ūkinę operaciją. Šioje byloje buvo gauta ir Apeliacinis teismas darydamas išvadą apie J. K. padarytą nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, visiškai pagrįstai vadovavosi 2011 m. rugpjūčio 5 d. specialisto išvada Nr. 40-25-IS1-0624, kurioje nurodoma, kad pagal tyrimui atlikti pateiktą 2008 m. sausio 7 d. dokumentą (įstojimo paraišką) negalima nustatyti ūkinės operacijos turinio. Kadangi nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „B.“ 2008 metų veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio, tai nebuvo galima iš dalies nustatyti ir UAB „B.“ 2008 metais turėto nuosavo kapitalo. Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu duotais specialistės D. P. paaiškinimais netikėti nėra jokio pagrindo, jie sutampa su liudytojų R. M., V. R., P. P. bei V. K. parodymais ir neprieštarauja kitai rašytinei bylos medžiagai.

Prokuroras teigia, kad ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį J. K. nuteistas pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus dėl 2 706 649,92 Lt investavimo į E. P. C. C. aplinkybių dėl jo parodymų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms. Nors šioje byloje civilinis ieškinys nepareikštas, tačiau tai nereiškia, jog UAB „B.“ žala nepadaryta. Iš įsiteisėjusio Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimo matyti, kad iš J. K. priteista 2 706 649,92 Lt žalai (nuostoliams) atlyginti būtent dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų, todėl akivaizdu, kad UAB „B.“ J. K. nusikalstamais veiksmais buvo padaryta reali turtinė žala.

Prokuroras nesutinka ir su nuteistojo kasacinio skundo teiginiais, kad, jam sudarius sutartį su UAB „D.“ dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų teikimo, ūkio subjekto vadovas už buhalterinės apskaitos tvarkymą neatsako, o savo pareigą organizuoti buhalterinę apskaitą jis įvykdė tinkamai. J. K., pasirašydamas buhalterinių paslaugų teikimo sutartį, kurioje nenumatyta dokumentų perdavimo tvarka, nenustatydamas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, savo pareigas vykdė netinkamai, nes dėl tokių veiksmų nebuvo išsaugoti UAB „B.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės 2009 m. turto ir įsipareigojimų dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl J. K. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį buvo nepagrįstos. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodė bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas pripažinti J. K. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, todėl nesutiktina su kasatoriaus teiginiais, kad buvo pažeistos BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių procesinių normų, užtikrinančių teisę į gynybą bei sąžiningą baudžiamąjį procesą, pažeidimų. Iš skundo turinio galima suprasti, kad netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu jis laiko jo ginamojo nuteisimą pagal jau aptartus BK straipsnius. Kokius BPK straipsnius Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė, padarydamas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, skunde nenurodoma. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad J. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžiu ir ši nuosprendžio dalis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendžiu nepanaikinta, tačiau kasatorius minėto Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio neskundžia.

              Nuteistojo J. K. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko kasaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalį ir priimdamas naują nuosprendį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Teisiniai argumentai, kuriais remiantis apeliacinės instancijos nuosprendyje daryta išvada, kad nuteistasis J. K. padarė BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, yra sutampantys arba glaudžiai tarpusavyje susiję. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad J. K. paimtus iš UAB „B.“ pinigus pasisavino (BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta veika), pinigų pasisavinimą bandė pateisinti netikrais dokumentais (BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyta veika), kurie buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika).

BK 183 straipsnio taikymo klausimais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra priėmęs vienodos teismų praktikos formavimui reikšmingų nutarčių, įskaitant ir didžiausią precedento galią turinčias išplėstinės septynių teisėjų kolegijos bei Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis. Kasacine tvarka apskųstame Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nuosprendyje padarytos išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl BK 183 straipsnio taikymo.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad:

atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas; kad tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos ir juos panaudoja ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009, Nr. 2K-P-78/2012);

kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, Nr. 2K-P-78/2012);

vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-7-84/2012).

Šie išaiškinimai taikytini ir nagrinėjamoje byloje. Nuteistojo argumentai apie investicinės sutarties sudarymą su E. P. C. C., bendravimą su šios korporacijos atstovu A., kuriam į rankas kasatorius perdavė grynus pinigus (780 000 eurų), apeliacinės instancijos teismo yra tinkamai išnagrinėti. Nesiremdamas šiais teiginiais apeliacinės instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė. Baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra tinkamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, kad sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas. Nagrinėjamoje byloje imtasi būtinų priemonių tikrinant nuteistojo nurodomos investicinės sutarties realumą. Nustatyta, kad korporacija, į kurios veiklą neva buvo investuota, neegzistuoja. Taigi jokiais kitais duomenimis nepagrįstas nuteistojo tvirtinimas, kad jis grynus pinigus perdavė nenustatytam fiziniam asmeniui, nereiškia, kaip kad teigia kasatoriai, jog įrodinėjimo našta buvo perkelta kaltinamajam, kad apeliacinės instancijos teismas naudojo netikrus argumentus (pseudoargumentacijos metodą). Kaltinamojo parodymų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės esminiu BPK pažeidimu nepripažįstamas, jei šių parodymų turinys yra paneigiamas įvertinus kitų byloje ištirtų įrodymų visumą. Kaltinamojo, kuriam už melagingų parodymų davimą negali būti taikoma jokia atsakomybė, keliamoms versijoms paneigti neturi būti atliekami visi kaltinamojo pageidaujami veiksmai. Ikiteisminio tyrimo subjektai bei bylas nagrinėjantys teismai neprivalo atlikti proceso veiksmų, kuriais būtų siekiama tikrinti nekonkrečius, nerealius, o tam tikrais atvejais iš viso nepatikrinamus (kaip, pavyzdžiui, teiginius apie didelės pinigų sumos perdavimą nenustatytam asmeniui, kurio tapatybės išsiaiškinti pinigus perdavęs asmuo nebandė) baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens parodymus. Kasatorių teiginiai, kad nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal J. K. pareiškimą dėl galimo sukčiavimo, nereiškia, kad nuteistasis kaltu pripažintas byloje nepašalinus kokių nors reikšmingų abejonių. Ikiteisminiai tyrimai pradedami ne tada, kai tokio tyrimo pageidauja koks nors asmuo, bet kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika. Nuteistojo J. K. parodymai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neatitinkančiais tikrovės pripažinti motyvuotai, įvertinus kitų proceso metų apklaustų asmenų parodymus, specialistų išvadas, bylos dokumentus. Pagrįstai daryta išvada, kad iš bendrovės kasos paimtus pinigus nuteistasis pasisavino. Padarius išvadą, kad dokumentai, kuriose minima E. P. C. C. (korporacijos sutartis ir paraiška), nėra pagrindas konstatuoti, jog UAB „B.“ pinigai buvo investuoti, kartu darytina išvada, kad šiuos dokumentus įtraukiant į UAB „B.“ buhalterinę apskaitą buvo padarytos ir BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Teisinės reikšmės neturi ir kasatorių reiškiamos abejonės dėl minėtų dokumentų įtraukimo į buhalterinę apskaitą laiko. Byloje nustatyta, kad dokumentai į buhalterinę apskaitą buvo įtraukti ir tai sukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius

Kasacinių skundo teiginiai, kad buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė, kad vėliau buvo sudaryta sutartis su UAB „D.“ dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų teikimo, todėl nuteistajam kaip ūkio subjekto vadovui už buhalterinės apskaitos tvarkymą negali būti taikoma atsakomybė, pagrįstai atmesti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytais motyvais, kad tokia sutartis nuo visų pareigų, susijusių su buhalterinės apskaitos tvarkymu, įskaitant ir pareigą, kad buhalterinės apskaitos dokumentai būtų tinkamai saugomi, ūkio subjekto vadovo neatleidžia. Taigi nepagrįsti ir kasatorių teiginiai dėl netinkamo BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino asmenų parodymus, kitus bylos įrodymus, darė neteisingas išvadas. Kasacinių skundų teiginiai, kurias išreiškiamas nesutikimas su įrodymų vertinimu, tačiau kurie nepagrįsti kasacinių pagrindų buvimą rodančiais teisiniai argumentais, laikytini nenagrinėtinais. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Kasacinėje instancijoje gali būti tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių BPK pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Nuteistojo J. K. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                            Armanas Abramavičius

                            Tomas Šeškauskas

                            Gintaras Goda