Civilinė byla Nr. e2A-3-513/2026 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13966-2023-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 13.1.1.5; 1.4.2.8; 3.6.1.4; 3.6.8; 3.1.7.6
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. vasario 17 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj, veikdama Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 623 straipsnis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gerada“ ieškinį atsakovui A. A. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Gerada“ ieškiniu prašė priteisti iš buvusio darbuotojo atsakovo 968,83 Eur dydžio žalą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. lapkričio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, iš atsakovo ieškovės UAB „Gerada“ naudai priteista 602,47 Eur turtinės žalos atlyginimas, 5 (penkių) procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (602,47 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. gruodžio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 357,52 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės atsakovo naudai priteisė 684,11 Eur bylinėjimosi išlaidų.
3. Teismas nustatė, kad ieškinio pareiškimo momentu atsakovas buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, be to, tiek iki įsidarbinimo pas ieškovę, tiek ir po darbo santykių pabaigos, atsakovas dirbo ne tik pas ieškovę, bet ir kitose Lietuvos Respublikoje įsteigtose įmonėse, taigi, atsakovas turėjo gyvenamąją vietą bei ekonominius interesus ir Lietuvos Respublikoje. Pagal CK 2.16 straipsnio 2 dalį asmuo gali turėti ir kelias gyvenamąsias vietas. Kadangi Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nenumato, jog ieškiniai yra paduodami pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau naudojama tiesiog gyvenamosios vietos sąvoka, todėl teismas sprendė, kad ieškinys teismingas ir Lietuvos Respublikos teismams, nes atsakovas turėjo gyvenamąją vietą bei su ja susijusius ekonominius interesus ir Lietuvos Respublikoje (DK 215 straipsnio 2 dalis).
4. Teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2022 m. gruodžio 7 d. iki 2023 m. kovo 3 d. dirbo UAB „Gerada“ (duomenys neskelbtini), 2022 m. gruodžio 6 d. jis buvo supažindintas su UAB „Gerada“ (duomenys neskelbtini) pareiginiais nuostatais, patvirtintais ieškovės UAB „Gerada“ direktoriaus 2014 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1-PN, kurių 4 punkte nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) tiesiogiai pavaldus įmonės vadovui, operatyviai pavaldus įmonės transporto vadybininkui–ekspeditoriui, 50.13 punkte nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) atsako už šių pareiginių nuostatų vykdymą.
5. Atsakovas 2022 m. gruodžio 9 d. direktoriaus įsakymu Nr. K-22-254 nuo 2022 m. gruodžio 9 d. 23 dienom buvo komandiruotas į Vokietiją, Prancūziją, Olandiją, Austriją, Italiją ir Šveicariją, 2023 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. K-23-12 buvo komandiruotas nuo 2023 m. sausio 2 d. 6 dienom į Vokietiją, Slovėniją, 2023 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. K23-29 nuo 2023 m. sausio 9 d. 14 dienų buvo komandiruotas į Vokietiją, Belgiją, Italiją. Atsakovas komandiruotės metu vairavo vilkiką, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Būdamas komandiruotėje paskirtais maršrutais vykdydamas 15 užduočių (užsakymų) atsakovas turėjo nuvažiuoti 12 591 km, o nuvažiavo 14 011 km, iš kurių daugiau nei 100 km viršijo 2022 m. gruodžio 15 d. važiuodamas maršrutu CH-8570 Weinfelden – I-85050 Tito (užsakymas Nr. 3), 2022 m. gruodžio 19 d. važiuodamas maršrutu I-80057 San A. A. – D-87488 Betzigau (užsakymas Nr. 4), 2023m. sausio 5 d. važiuodamas maršrutu D-74861 Neudenau – D-81673 Muchen – D-83370 Seeon – AT-9800 Spittal (užsakymas Nr. 10), 2023 m. sausio 12 d. B-8760 Meulebeke – B-3630 Maasmechelen – I-20017 Rho (užsakymas Nr. 12), 2023 m. sausio 16 d. važiuodamas maršrutu I-28024 Gozzano – F-67120 Molsheim – D-66679 Losheim (užsakymas Nr. 13). Taigi, atsakovas 5 iš 15 jam skirtų užduočių nuvažiavo daugiau nei 100 km. Atsakovo vairuotos transporto priemonės vidutinė suvartojamo kuro norma, įvertinus kiekvieno važiavimo metu faktiškai sunaudotą kuro kiekį, visu jo komandiruočių laikotarpiu sudarė 26,3 l/100 km, vidutinė kuro kaina 1,6132 Eur/l.
6. Teismas pažymėjo, kad DK 151 straipsnyje nustatyta, jog kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Pagal DK 152 straipsnio 1 dalį atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos. Išskyrus DK 154 straipsnyje ir kituose įstatymuose numatytus atvejus, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 straipsnio 1 dalis). Darbuotojui atsakomybė pagal DK 151 straipsnį gali būti taikoma tik nustačius visas šios nutarties 23 punkte nurodytas sąlygas, t. y. žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir pažeidėjo kaltę, būdingas ir civilinei atsakomybei (CK 6.245–6.248 straipsniai), taip pat nustačius dvi papildomas specialiąsias atsakomybės sąlygas – pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
7. Spręsdamas dėl atsakovo veiksmų teisėtumo, teismas nurodė, kad atsakovas buvo supažindintas pareiginiais nuostatais ir turėjo pareigą vykdyti transporto vadybininkų–ekspeditorių nurodymus. Darbo taisyklių Nr. 22/11/25, su kuriomis atsakovas buvo supažindintas, 15 punkte taip pat nurodyta, kad jei kyla bent menkiausių klausimų ar abejonių dėl pakrovimo / iškrovimo procesų, maršrutų, krovinio išdėstymo, dokumentų suforminimo ir t.t. privaloma nedelsiant susisiekti su vadyba neišvykus iš pakrovimo / iškrovimo vietos. Atsakovas, net ir teigdamas, kad skubotai pasirašė visus su darbo sutartimi susijusius dokumentus, pripažino, jog turėjo vykdyti jam transporto vadybininkų–ekspeditorių paskirtas užduotis. Teismas sprendė, kad atsakovas suprato, kieno nurodymus turėjo vykdyti būdamas komandiruotėje ir vykdydamas jam paskirtas užduotis. Teismas vertino, kad atsakovas netinkamai vykdė jam priskirtas darbines pareigas. Teismas pažymėjo, kad nė vienas atsakovo paaiškinimas, jo teigimu, pateisinantis nukrypimą nuo užduotimis paskirto maršruto, nepatvirtintas byloje surinktais įrodymais, o byloje apklausti liudytojai parodė, jog savo iniciatyva, būtent matydami atsakovo padarytas maršruto klaidas, su juo susisiekdavo ir nurodydavo konkrečius kelių, kuriais atsakovas turi važiuoti, numerius, tuo tarpu, atsakovas, teigęs, kad sugedo planšetinis kompiuteris, nesikreipė ir neprašė kelių maršrutą nurodyti kitais būdais, juo labiau, kad buvo įdiegtos dvi programos – „LocTracker“ ir su ja susieta navigacijos programa „Sygic“, jų veikimo trikdžių nenustatyta. Teismas taip pat atmetė kaip neįrodytus atsakovo teiginius apie tai, kad jis nemokėjo naudotis programa „LocTracker“. Teismas pažymėjo, kad ši programa yra tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojų mokymų dalis, atsakovas turėjo kvalifikaciją dirbti (duomenys neskelbtini), darbas pas ieškovę nebuvo atsakovo pirma darbovietė Lietuvos Respublikoje. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė savo kaltės dėl netinkamo darbo pareigų atlikimo, neatskleidė tikrųjų priežasčių, kodėl nesilaikė jam nurodytų maršrutų, tačiau kūrė gynybines versijas dėl gendančios planšetės, pasenusio telefono, prasto transporto vadybininkų–ekspeditorių darbo, kurių nepatvirtino byloje surinkti įrodymai.
8. Teismas konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus, t. y. kad atsakovas, būdamas ieškovės darbuotoju ir atlikdamas jam pavestas darbines funkcijas, vairuodamas vilkiką, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevykdė transporto vadybininkų–ekspeditorių nurodytų užduočių, dėl to didesnis nuvažiuotų kilometrų skaičius lėmė didesnes kuro sąnaudas. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo vertinti, kad atsakovės nustatytas žalos dydis apskaičiuojant vidutinį atsakovo sunaudoto kuro kiekį atsakovui vairuojant vilkiką jo komandiruočių metu yra neteisingas. Teismas sutiko su ieškove, kad itin tiksliai nustatyti suvartoto kuro normą konkrečiam nukrypimui nuo maršruto faktiškai yra neįmanoma. Atsakovas neginčijo ir ieškovės nurodytos vidutinės kuro kainos. Teismas vertino, kad ieškovės pateiktas skaičiavimas, jog iš viso atsakovas papildomai išnaudojo 373,46 litrų kuro (1 420 km x 26,3 = 373,16 l) ir išlaidos kurui sudaro 602,47 Eur (373,46 l x 1,6132 Eur/l = 602,47 Eur), yra pagrįstas bei patvirtina, jog ieškovė dėl atsakovo kaltės patyrė 602,47 Eur turtinę žalą.
9. Teismas konstatavo, kad 366,36 Eur žalos kaip išlaidų kelių mokesčiui ieškovė neįrodė, nes nepagrindė, kaip suskaičiavo, jog viso atsakovo reiso metu ieškovei keliai kainavo 3 620,45 Eur ir kilometro kaina yra 0,258 Eur/km dėl išlaidų keliams. Teismas vertino, kad ieškovės pateikta skaičiuotė ir išlaidos kelių mokesčiui visam autoparkui nėra pakankami įrodymai, pagrindžiantys išlaidų realumą dėl atsakovo veiksmų.
10. Teismas nustatė, kad atsakovo atlygintinos turtinės žalos dydis neviršija jo trijų vidutinių darbo užmokesčio dydžių, todėl ieškinį patenkino iš dalies ir iš atsakovo ieškovei UAB „Gerada“ priteisė 602,47 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
11. Atsakovas A. A. (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba ieškinį palikti nenagrinėtą.
12. Argumentuoja, kad atsakovas į Lietuvą neperkėlė savo asmeninių, socialinių ir turtinių interesų centro (atsakovas vyko į komandiruotes, su juo neatvyko šeimos nariai, atsakovas neįsigijo turto, neužmezgė jokių socialinio pobūdžio santykių, toliau savo gyvenamąja vieta įvardijo kilmės šalį), todėl atsakovas yra ne tik užsienio valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos narė, pilietis, bet ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), t. y. ne Europos Sąjungoje. Dėl to jurisdikcija nustatoma pagal valstybės narės teisę (Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo reglamento 6 straipsnio 1 dalis) ir ypatumai, susiję su darbo bylų nagrinėjimu, šios taisyklės nekeičia (Reglamento 20 straipsnio 1 dalis). Esant Lietuvos Respublikos su trečiąja valstybe iki Reglamento įsigaliojimo pasirašytai dvišalei sutarčiai (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos ir Ukrainos 1992 m. spalio 20 d. sutarčiai (įsigaliojo 1993 m. liepos mėn. 11 d.) dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Dvišalė sutartis)), turi būti taikomas ne Reglamentas, bet Dvišalė sutartis, kurios 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė, pagal kurią kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip. Nurodytos jurisdikcijos taisyklės vertintinos atsižvelgiant į DK 215 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, numatantį, kad jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka. DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir pripažintina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Pažymi, kad 2022 m. gruodžio 6 d. šalių sudarytoje darbo sutartyje Nr. 284 atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), atsakovas Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo ir negyveno, Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos 2023 m. gegužės 12 d. nario anketoje atsakovo gyvenamoji vieta taip pat nurodyta (duomenys neskelbtini), atsakovas Lietuvoje negyvena ir nedirba. Vien tai, kad ieškovės buveinė yra Lietuvoje, ieškovei pasirinkus veiklos modelį, pagal kurį faktiškai jos įdarbinami asmenys Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena ir nevykdo jokių darbo funkcijų, dirbtinai nurodant, jog jie siunčiami į komandiruotę užsienyje, kai faktiškai toks siuntimas neatitinka DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos komandiruotės sąvokos, pagal kurią darbuotojas turi būti išsiunčiamas darbo funkcijas vykdyti iš savo nuolatinės darbo vietos į kitą vietą, nėra pagrindas spręsti, kad toks darbuotojas gyvena ir dirba Lietuvoje. Ieškovė, sudarydama darbo sutartį su asmeniu, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) ir kuris neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, prisiėmė riziką, kad galimos žalos atsiradimo atveju ginčas nebus teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Dėl to byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams ir ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
13. Argumentuoja, kad atsakovas nėra atsakingas už ieškovei galbūt kilusius nuostolius. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad atsakovas pažeidė įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose, darbdavio įsakymuose, darbo tvarkos taisyklėse, pareiginiuose nuostatuose ar kituose vidiniuose įmonės dokumentuose nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad jokių taisyklių nepažeidė, nes važiavo ten, kur jam nurodė navigacija ir darbdavė. Byloje nėra jokių įrodymų, kad būtų nepaėmęs, nenuvežęs krovinio, neįvykdęs kitų savo pareigų ar nepatikrinęs navigacijos įrenginio. Darbdavė nepateikė jokių jo kaltę patvirtinančių dokumentų, įskaitant kad jis nuvažiavo netinkamu maršrutu ar neklausė ieškovės nurodymų. Juolab nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų pranešusi jam, jog jis važiavo ne tuo maršrutu ar neklausė / nevykdė ieškovės nurodymų. Nė viename iš ieškovės pateiktų dokumentų nėra jokių įrodymų, jog jam buvo nurodyta važiuoti tam tikru maršrutu ir kad jis tokio nurodymo nesilaikė. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, kad jis buvo nerūpestingas ir atliko neteisėtus veiksmus. Taip pat nėra jokios jo kaltės dėl ieškovės galbūt patirtos žalos, t. y. nėra priežastinio ryšio.
14. Pažymi, kad ieškovė neprašė jokio pasiaiškinimo, neskyrė jokių nuobaudų, neatliko jokių išskaitų DK 150, 156 straipsniuose nustatyta tvarka, neatleido už pažeidimus, priešingai, jis dirbo toliau.
15. Ieškovė UAB „Gerada“ atsiliepimu atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
16. Nesutinka, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą. Pažymi, kad ieškinio pareiškimo momentu atsakovas buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tiek iki darbo pas ieškovę, tiek ir pasibaigus darbo santykiams su ieškove, dirbo Lietuvoje, taigi, apeliantas turėjo gyvenamąją vietą ir ekonominius interesus Lietuvos Respublikoje. Nurodo, kad apeliantas, sudarymas darbo sutartį su ieškove, taip pat susitarė, jog visi tarp šalių kilę ginčai sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą, o apklaustas teismo posėdžio metu nurodė, jog kilusiame ginče su ieškove savo interesams ginti kreipėsi ir į Lietuvos vežėjų profesinę sąjungą. Tai pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti išvadą, kad apeliantas turėjo pakankamus ryšius su Lietuvos Respublika. Be to, vadovaujamasi gyvenamosios vietos, o ne nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi. Apeliaciniame skunde apeliantas painioja šias teisines sąvokas. Specialioji taisyklė, kaip bendrosios taisyklės dėl nuolatinės gyvenamosios vietos išimtis, yra kriterijus teismingumui nustatyti ir dvišalėje sutartyje. Pagal dvišalę sutartį teismingumui nustatyti pakanka nurodyti atsakovo gyvenamąją vietą vienoje iš susitarusiųjų valstybių. Taigi, aplinkybė, kad apeliantas turi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (šios aplinkybės nė viena bylos šalių neginčija), savaime nėra pakankama spręsti, jog apeliantas neturi gyvenamosios vietos ir Lietuvoje, ir vien šiuo pagrindu (nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) turėjimu) konstatuoti Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje nebuvimą, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 2.17 straipsnyje įtvirtintais gyvenamosios vietos, o ne CK 2.12 straipsnyje įtvirtintais nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijais. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad remiantis CK 2.16 straipsniu, asmuo gali turėti ir kelias gyvenamąsias vietas.
17. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantas buvo supažindintas su jo darbinėmis pareigomis pareiginiuose nuostatuose ir pareiga vykdyti transporto vadybininkų–ekspeditorių nurodymus. Ta pati taisyklė, kad (duomenys neskelbtini) operatyviai pavaldus įmonės transporto vadybininkui–ekspeditoriui ir turi į jį kreiptis esant neaiškumams, išdėstyta dviejuose lokaliniuose teisės aktuose, leido teismui daryti pagrįstą išvadą nustatant apelianto darbinių pareigų nevykdymo faktą, t. y. atsakovo neteisėtus veiksmus. Apelianto nurodytų aplinkybių, kad jis pranešė apie planšetės gedimus komandiruotės metu, nepatvirtino nei liudytojai, nei jokie kiti byloje esantys įrodymai.
18. Nurodo, jog 2017 m. liepos l d. įsigaliojus naujajam DK buvo panaikintas savarankiškas materialinės atsakomybės institutas, tačiau pareiga atlyginti neteisėtais kaltais veiksmais darbo santykiuose padarytą žalą (neatliekant savo darbo pareigų ar netinkamai jas atliekant) išliko. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad bylos šalis siejo darbiniai santykiai, kadangi apeliantas dirbo (duomenys neskelbtini), taip pat teisingai pažymėjo, jog apeliantas buvo supažindintas su darbinėmis pareigomis pareiginiuose nuostatuose ir jo pareiga buvo vykdyti transporto vadybininkų–ekspeditorių nurodymus. Net dviejuose ieškovės lokaliniuose teisės aktuose aiškiai išdėstytos ieškovės darbo taisyklės, jog (duomenys neskelbtini) operatyviai pavaldus įmonės transporto vadybininkui– ekspeditoriui ir turi į jį kreiptis esant neaiškumams, taigi, apelianto argumentai, jog neva jis nepažeidė jokių vidiniuose įmonės dokumentuose nustatytų reikalavimų yra visiškai nepagrįsti.
19. Pažymi, jog procese buvo aktyvi ir teikė įrodymus, tuo tarpu, apeliantas byloje nepateikė nė vieno įrodymo ir rėmėsi tik savo paties deklaratyviais teiginiais. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, teisingai nurodė, kad apeliantas nepaneigė savo kaltės dėl netinkamo darbo pareigų atlikimo, tačiau tik kūrė nepagrįstas gynybines versijas, kurių nepatvirtino byloje surinkti įrodymai.
20. Nurodo, jog darbuotojui atsakomybė pagal DK 151 straipsnį gali būti taikoma nustačius neteisėtos darbuotojo veikos ir atsiradusios žalos tiek tiesioginį priežastinį ryšį, tiek netiesioginį priežastinį ryšį. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs apelianto neteisėtus veiksmus – netinkamą darbinių pareigų vykdymo faktą, taip pažeidus ieškovės vidinius dokumentus, t. y. darbo sutartį, (duomenys neskelbtini) pareiginiais nuostatus, darbo taisykles, DK normas, taip pat nustatęs faktą, kad ieškovė patyrė nuostolių, teisingai vertino, jog šiuos veiksmus ir žalą sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Akivaizdu, kad apeliantui nevykdant transporto vadybininkų–ekspeditorių nurodytų užduočių, didesnis nuvažiuotų kilometrų skaičius lėmė neplanuotas didesnes kuro sąnaudas, o tai yra laikoma ieškovės nuostoliais.
21. Pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino bylos medžiagą, visapusiškai išnagrinėjo pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir skundo prieštaringi teiginiai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
apeliacinis skundas tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
23. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
24. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš buvusio darbuotojo, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra kilęs darbo ginčas (DK 213 straipsnio 1 dalis).
25. Apeliantui argumentuojant, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą pažymėtina, kad asmens teisė kreiptis į teismą gali būti tinkamai įgyvendinta tik nustačius, kuriam konkrečiam teismui teisminga konkreti civilinė byla (kuris teismas turi jurisdikciją ją nagrinėti). Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, be to, teisingas teismingumo taisyklių taikymas turi tiesioginę įtaką priimto teismo sprendimo pripažinimui ir vykdymui užsienio valstybėje. Teismas, gavęs bylą, privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla jam yra teisminga (CPK 782 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019).
26. Byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti darbdavio pareikštą ieškinį darbuotojui užsienio valstybės piliečiui dėl darbo ginčo. Tam, kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).
27. Nustatant, ar egzistuoja sąlygos, kurių pagrindu teismas prisiima jurisdikciją arba jos atsisako, aktualus yra kreipimosi į teismą (ieškinio padavimo) momentas. Teismas, vėlesnėse proceso stadijose nustatęs, kad kreipimosi į teismą metu nebuvo sąlygų, kurių pagrindu jis prisiėmė jurisdikciją, todėl jurisdikcija buvo prisiimta klaidingai, gali jos atsisakyti.
28. Lietuvos Respublikos teismų kompetencija nagrinėjant darbo ginčus dėl teisės apibrėžta DK 215 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį darbo ginčus nagrinėjantys organai DK nustatyta tvarka gali nagrinėti visus darbo ginčus, kurie kyla iš darbo santykių, susiklostančių ar vykdomų Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba kuriuose darbdavys priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, jeigu kiti įstatymai, Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal CPK taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Vadovaujantis DK 215 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka.
29. DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata yra imperatyvi ir laikytina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad DK 215 straipsnio 3 dalis įtvirtina specialiąją tarptautinės jurisdikcijos nustatymo taisyklę tais atvejais, kai darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje ir darbo ginčą dėl teisės inicijuoja darbdavys. Tokiu atveju toks ginčas turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti DK nustatyta tvarka. Taigi, nuo DK 215 straipsnio 3 dalies galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų Lietuvos darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą. Šios jurisdikcijos taisyklės tikslas – apsaugoti silpnesniąją darbo sutarties šalį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčą dėl teisės inicijuoja darbdavys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).
30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija vėlesnėje ir šiuo metu aktualioje teismų praktikoje pažymėjo, kad nurodytas DK 215 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimas netaikytinas tais atvejais, kai darbdavys darbo ginčą dėl teisės inicijuoja darbuotojo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, atžvilgiu, kadangi tokiais atvejais taikytina specialioji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta DK 215 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-348-969/2022).
31. Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2022 m. gruodžio 6 d. sudarė darbo sutartį, kuri nutraukta 2023 m. kovo 3 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovas – buvęs ieškovės darbuotojas – yra (duomenys neskelbtini) pilietis, darbo sutartyje nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini).
32. Nagrinėjamu atveju civilinį procesą prieš atsakovą inicijavo buvęs darbdavys. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pagal UAB „Gerada“ pareiškimą Alytaus apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. eL2-6832-810/2023 išdavė teismo įsakymą, kuriuo nutarė iš skolininko A. A. išieškoti 968,83 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir 211,70 Eur bylinėjimosi išlaidas kreditorės UAB „Gerada“ naudai. Teismui priėmus skolininko prieštaravimus ir kreditorei nustatytu terminu nepareiškus ieškinio 2023 m. spalio 4 d. nutartimi teismo įsakymas panaikintas ir pareiškimas dėl skolos išieškojimo laikytas nepaduotu. Ieškovė 2023 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl 968,83 Eur dydžio žalos priteisimo iš atsakovo. Prašyme Darbo ginčų komisijai ieškovė nurodė, kad panaikinus teismo įsakymą ji negali pareikšti ieškinio teismui, nes nesilaikė darbo ginčų byloms nustatytos privalomos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Darbo ginčų komisija 2023 m. spalio 23 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovės UAB „Gerada“ prašymą, nes ieškovė praleido DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą ir darbo ginčų komisija jo neatnaujino.
33. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinio pareiškimo metu atsakovas buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, be to, tiek iki darbo santykių su ieškove pradžios, tiek ir jiems pasibaigus atsakovas turėjo kitų darbo santykių Lietuvoje. Teismas vertino, kad taikytinos DK 215 straipsnio 2 dalies nuostatos ir Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Dvišalė sutartis) 20 straipsnio 1 dalis, pagal kurią ieškiniai yra pareiškiami pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Teismas pažymėjo, jog Dvišalėje sutartyje nevartojama nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka, o tik gyvenamosios vietos sąvoka. Teismas vertino, kad atsakovas ieškinio pareiškimo metu turėjo ekonominius interesus su Lietuvos Respublika ir gyvenamąją vietą Lietuvoje, todėl sprendė, kad ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
34. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl užsieniečio, įdarbinto Lietuvoje, gyvenamosios vietos, atsižvelgtina, jog užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, kad užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kuri atitinka įstatyme nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Kasacinio teismo išaiškinta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, kuris negali būti absoliutinamas (CK 2.17 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip pavyzdžiui: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011). Pirmosios instancijos teismas analizavo atsakovo gyvenamosios vietos klausimą Dvišalės sutarties kontekste, tačiau, minėta, jog nagrinėjamu atveju taikytina ne DK 215 straipsnio 2 dalis, o DK 215 straipsnio 3 dalis, kurioje aiškiai ir imperatyviai įtvirtintas nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus.
35. CK 2.12 straipsnio 1 dalyje fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta apibrėžiama kaip reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. CK 2.12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą, o fizinio asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje buvo atliktas būtent vykdant įstatyme nustatytą pareigą siekiant teisėtai dirbti pas Lietuvos Respublikoje registruotą darbdavį, bet ne tikslu perkelti savo asmeninius ir ekonominius ryšius į Lietuvos Respubliką. Tokią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad, atsakovo teigimu, jo šeima gyveno (duomenys neskelbtini), o atsakovas pas Lietuvos Respublikoje registruotus darbdavius iš viso dirbo tik apie dvejus su puse metų. Šiuo metu nei apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą, nei apie darbo santykius Lietuvoje viešuose registruose duomenų nėra (CPK 179 straipsnio 3 dalis) ir, teismo vertinimu, ši aplinkybė taip pat patvirtina išvadą, kad atsakovo ryšys su Lietuvos Respublika buvo trumpalaikis. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas realiai būtų gyvenęs Lietuvoje deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, o jo tiek Darbo ginčų komisijai, tiek teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose adresas (gyvenamoji vieta) nurodytas (duomenys neskelbtini), t. y. atsakovo vieši pareiškimai apie jo gyvenamąją vietą ne Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad atsakovas gyvenamąją vietą pirmosios instancijos teismo nurodytu adresu Lietuvos Respublikoje deklaravo tik 2023 m. gegužės 26 d., t. y. jau pasibaigus darbo santykiams su ieškove, tuo tarpu, kaip minėta, darbo sutartyje nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas Lietuvos Respublikoje turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą kaip ji suprantama DK 215 straipsnio 3 dalies požiūriu.
36. Be to, nors pasirašydamas darbo sutartį darbuotojas sutiko, kad visi ginčai dėl šios darbo sutarties būtų nagrinėjami DK nustatyta tvarka, taip pat papildomai atskiru 2022 m. gruodžio 9 d. sutikimu sutiko, kad ginčai, kilę dėl žalos atlyginimo komandiruotės metu, būtų nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šie susitarimai sudaryti ne kilus šiam konkrečiam ginčui, bet iki jo – sudarant darbo sutartį, o tai neatitinka DK 215 straipsnio 3 dalies sąlygos. Spręstina, kad nagrinėjamu atveju į bylą nepateikta įrodymų apie šalių pasiektą susitarimą dėl ginčo priskyrimo Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai, kaip yra nustatyta DK 215 straipsnio 3 dalyje, t. y. jau kilus ginčui. Atsakovo valia dėl jurisdikcijos taisyklių pakeitimo nebuvo išreikšta. Atsižvelgiant į tai, atmetami kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, jog šalys, sudarydamos darbo sutartį iki ginčo kilimo tinkamai susitarė dėl ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams. Konstatuotina, kad byloje nėra duomenų, jog, kilus ginčui, šalys susitarė šį konkretų kilusį ginčą nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose pagal DK įtvirtintas teisės normas.
37. Nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamas ginčas nepriskirtinas Lietuvos Respublikos teismui jurisdikcijai pagal DK 215 straipsnio 3 dalį. Vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 13 punktu teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą kitais CPK nustatytais atvejais. Toks atvejis yra įtvirtintas CPK 782 straipsnyje, t. y. jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Taigi, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį turėjo palikti nenagrinėtą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir ieškinys paliekamas nenagrinėtas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
38. Apie priimtą procesinį sprendimą informuotina Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisija, kaip ginčą privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (darbo bylos Nr. APS-2-18834/2023) (CPK 412 straipsnis, DK 231 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
39. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 straipsnio 1 dalis).
40. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, taikant CPK 94 straipsnį, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę bylinėjimosi išlaidų paskirstymui šiuo atveju turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) ginčo nagrinėjimo metu. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-781/2024). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, todėl yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, be kita ko, ir inicijuojant patį bylos procesą (paduodant ieškinį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-943/2022, 2025 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. E3K-3-138-1249/2025).
41. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad nei kad ieškovė, nei kad atsakovas būtų piktnaudžiavę procesinėmis teisėmis. Vis dėlto, sprendžiant dėl priežastingumo pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, pirmiausia turi būti vertinami ieškovės veiksmai, kadangi ieškovė yra procesą inicijuojantis asmuo, turintis pareigą tinkamai suformuluoti ieškinio reikalavimus tinkamam atsakovui, įvertinti, ar egzistuoja ieškinio pareiškimo sąlygos bei įvertinti bylos teismingumo aplinkybes, o atsakovui neturi būti taikomas aukštesnis procesinio elgesio vertinimo standartas nei ieškovei. Taigi, atsižvelgiant į ieškovei ir atsakovui procese tenkančių pareigų apimtį ir turinį, ieškovės įtakos bylinėjimosi išlaidų susidarymui standartas turi būti aukštesnis. Turi būti vertinama ne tik tai, ar ieškovė nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, pareikšdama ieškinį, bet ir tai, ar buvo pakankamai apdairi ir rūpestinga nustatydama, kam, kaip ir kur turi būti reiškiamas jos reikalavimas. Bylinėtis bet kuriuo atveju siekia ieškovas, o atsakovas procese atsiranda ieškovo iniciatyva, atsakovas paprastai bylinėjimosi apskritai nesiekia ir nenori.
42. Nors vadovaujantis CPK 782 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, vis dėlto, ieškovė, nagrinėjamu atveju atstovaujama profesionalaus teisininko, taip pat turėjo pareigą įvertinti savo inicijuojamos bylos jurisdikcijos klausimą, kaip vieną iš ieškinio pareiškimo sąlygų, kuri, be kita ko, nagrinėjamu atveju yra aiškiai ir imperatyviai įtvirtinta DK 215 straipsnio 3 dalyje. Taigi, ieškovė turėjo įvertinti ir prisiimti galimas Lietuvos Respublikos teismams neteismingos bylos iškėlimo teisines pasekmes. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovei turi tekti jos ir atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų našta, juo labiau, kad atsakovas nuo pareikšto ieškinio gynėsi bylos būtent bylos neteismingumu Lietuvos Respublikos teismams, tačiau ieškovė su tokiais atsakovo argumentais nesutiko ir siekė tęsti bylinėjimąsi.
43. Nustatyta, kad atsakovą pirmosios instancijos teisme atstovavusios Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 800 Eur išlaidos advokato pagalbai, jos neviršija rekomenduojamų dydžių, patirtos realiai, todėl priteistinos tiesiogiai atsakovą atstovavusiai Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai (CPK 98 straipsnis).
44. Valstybė šioje byloje patyrė 15,86 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios priteistinos iš ieškovės).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
45. Atsakovo apeliacinį skundą patenkinus, jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos įrodymų apie patirtas išlaidas nepateikė, todėl šis klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
46. Procesinis sprendimas apeliacinės instancijos teisme priimtas ieškovės nenaudai, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog apeliacinį skundą pateikė darbuotojas, kuris pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šiuo atveju, pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį žyminis mokestis už apeliacinį skundą į valstybės biudžetą priteistinas iš ieškovės, kuri nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleista. Apeliaciniu skundu ginčyta suma sudarė 602,47 Eur, todėl už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dydis yra 23 Eur.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gerada“ ieškinį palikti nenagrinėtą.
Apie priimtą procesinį sprendimą informuoti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisiją.
Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gerada“ priteisti 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovą A. A. atstovavusios Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos naudai.
Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gerada“ valstybės naudai priteisti 15,86 Eur (penkiolika eurų 86 centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, mokamų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.
Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gerada“ priteisti 23 Eur (dvidešimt tris eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybės naudai, mokamo į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Teisėja Irma Čuchraj