Civilinė byla Nr. e3K-7-91-943/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00824-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1; 2.5.6; 2.10.1; 2.10.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko, Donato Šerno, Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Eglės Zemlytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. A., M. D., D. K., G. K., A. M., R. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. A., M. D., D. K., G. K., A. M., R. P. ieškinį atsakovui Michailui Gorbačiovui (Michail Gorbačiov) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių užsienio teisės turinio nustatymą ir teismo pareigos šį turinį nustatyti įgyvendinimą, taip pat procesinių teisių perėmimą mirus atsakovui – fiziniam asmeniui, kuriam pareikšti reikalavimai atlyginti neturtinę žalą byloje su tarptautiniu elementu, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovo po 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovai nurodė, kad žalą patyrė dėl atsakovo, kaip Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – TSRS) vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, aplaidaus pareigų vykdymo, nulėmusio nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų beginkliams, tarptautinės humanitarinės teisės saugomiems asmenims padarymą. Lietuvoje 1991 m. sausio 11–13 dienomis atsakovo pavaldiniams TSRS kariškiams užgrobiant Vilniaus televizijos bokštą ieškovai neteko savo artimųjų – šie buvo itin brutaliai nužudyti. Ieškovai dėl to patiria negrįžtamus asmeninio pobūdžio ilgalaikius padarinius.

II. Byloje priimtų teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė.

5.       Teismas nustatė, kad atsakovas 2022 m. rugpjūčio 30 d. mirė. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1, 7 punktų, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.1 straipsnio 1 dalies, 2.2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nurodęs, kad ieškinys pareikštas buvusiam TSRS prezidentui (vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui), konkrečiam asmeniui, teismas konstatavo, kad, atsakovui mirus, jo teisių perėmimas negalimas, todėl byla nutrauktina.

6.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovų atskirąjį skundą, 2022 m. spalio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

7.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 25 d. nutartimi grąžino procesinio teisių perėmimo klausimą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

8.       Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai neišsprendė procesinių teisių perėmimo klausimo. Kolegija nurodė, kad, sprendžiant dėl procesinių teisių perėmimo byloje su tarptautiniu elementu, bylą nagrinėjantis teismas: pirma, turi išspręsti taikytinos teisės klausimą; antra, jeigu nustatoma, kad byloje turi būti taikoma užsienio teisė, – nustatyti taikytinos užsienio teisės turinį; trečia, pagal taikytiną teisę nustatyti, ar galimas teisių perėmimas ginčo materialiajame santykyje; ketvirta, pagal materialiųjų teisių perėmimo galimybę spręsti dėl šalių procesinių teisių perėmimo arba bylos nutraukimo.

9.       Teisėjų kolegija nurodė, kad paveldėjimo ir teisių perėmimo ginčo materialiajame teisiniame santykyje galimumo klausimai turi būti sprendžiami taikant Rusijos Federacijos teisę, nes šios šalies teritorijoje buvo palikėjo paskutinė gyvenamoji vieta.

10.       Grąžindama procesinio teisių perėmimo klausimą nagrinėti iš naujo, kolegija nurodė, kad teismas turės nustatyti Rusijos Federacijos teisės, taikytinos prievolės atlyginti neturtinę žalą paveldėjimui, turinį ir iš naujo išspręsti procesinių teisių perėmimo klausimą, taip pat pažymėjo, kad ieškovams turi būti užtikrinta galimybė bendradarbiaujant su teismu teikti į bylą ginčui išspręsti aktualius su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, savo paaiškinimus ir atsikirtimus dėl užsienio teisės aiškinimo ir taikymo, taip pat apskųsti teismų procesinius sprendimus.

11.       Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš naujo išnagrinėjęs procesinių teisių perėmimo klausimą, 2024 m. spalio 22 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė.

12.       Teismas nutartimi pasiūlė ieškovams pateikti su Rusijos Federacijos teisės turiniu susijusius įrodymus, aktualius sprendžiant šioje byloje prievolės atlyginti neturtinę žalą paveldėjimo teisinės galimybės klausimą, tačiau ieškovai nurodė, kad neturi objektyvių galimybių jų pateikti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Dvišalė sutartis), teismas kreipėsi į Rusijos Federacijos kompetentingą instituciją dėl teisinės pagalbos suteikimo – prašė pateikti Rusijos Federacijos 2022 m. rugpjūčio 30 d. galiojusias paveldėjimo teisės normas, konkrečiai teisės normas, kurios nustatė, kokie objektai gali būti ir negali būti paveldimi įpėdinių, bei jų taikymo Rusijos Federacijos teisingumo įstaigose praktiką. Teisme gautas Rusijos Federacijos teisingumo ministerijos raštas, kuriuo prašymas buvo grąžintas neįvykdytas.

13.       Neturėdamas objektyvios galimybės gauti šioje byloje aktualią taikytiną Rusijos Federacijos teisę, teismas, vadovaudamasis CPK 808 straipsnio 3 dalimi, atsakovo procesinių teisių perėmimo galimybės klausimą išsprendė taikydamas Lietuvos Respublikos teisę. Įvertinęs ieškinio faktinį pagrindą bei suformuluotą dalyką, teismas nusprendė, kad ginčas yra išimtinai susijęs su atsakovo, kaip TSRS prezidento (vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado), asmeniu, nes turėtų būti sprendžiamas jo asmeniškai (ne)priimtų sprendimų teisėtumo klausimas, dėl to, teismo vertinimu, byloje negalimas atsakovo procesinių teisių perėmimas (CK 5.1 straipsnio 3 dalis). Teismas nutraukė bylą vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 7 punktu.

14.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovų atskirąjį skundą, 2025 m. sausio 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

15.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų galimų veiksmų, siekdamas nustatyti Rusijos Federacijos paveldėjimo teisės normas, tačiau, kadangi neturėjo objektyvios galimybės gauti informaciją apie šioje byloje taikytiną Rusijos Federacijos teisę, pagrįstai, vadovaudamasis CPK 808 straipsnio 3 dalimi, atsakovo procesinių teisių perėmimo galimybės klausimą sprendė taikydamas Lietuvos Respublikos teisę.

16.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovų reikalavimas yra susijęs išimtinai su atsakovo, kaip TSRS prezidento (vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado), asmeniu ir jo atliktais veiksmais, ir padarė išvadą, jog šiame teisiniame santykyje ieškovų nurodomos materialiosios subjektinės teisės nepatenka į palikimo sampratą, jos negali būti paveldimos, todėl ir atsakovo teisių ir pareigų perėmimas byloje yra negalimas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

17.       Ieškovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartį; priimti naują sprendimą – civilinę bylą sustabdyti, iki paaiškės mirusio atsakovo teisių perėmėjas ar aplinkybės, dėl kurių teisių perėmimas neįvyko. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

17.1.       Teismai, nustatydami taikytinos teisės turinį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-706/2016 formuojamos praktikos. Teismai, siekdami gauti oficialią informaciją apie taikomos užsienio teisės normų turinį, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jų taikymo praktiką ir doktriną užsienio valstybėje, turėjo vadovautis 1968 m. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę (toliau – ir 1968 m. Europos konvencija, Konvencija). Šioje konvencijoje apibrėžti procedūriniai tokių įrodymų rinkimo mechanizmai. Nurodyta konvencija šioje byloje nebuvo vadovautasi, taigi neišnaudotos visos teisinės galimybės nustatyti taikytinos teisės turinį, vadinasi, netinkamai taikytas ir CPK 808 straipsnis, nepagrįstai taikyta Lietuvos Respublikos teisė.

17.2.       Teismai nepagrįstai nusprendė, kad atsakovo turtinė prievolė (prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas) nėra paveldima ir todėl šioje byloje yra negalimas atsakovo teisių perėmimas. Jei šioje byloje būtų taikoma Lietuvos Respublikos teisė, konstatuotina, kad buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos 2019 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-421/2019, taip pat buvo netinkamai aiškinama ir taikoma CK 5.1 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad palikėjo turtinės prievolės yra paveldimos, ir nenustatyta jokių išimčių. Tais atvejais, kai miršta asmuo, teisme pareiškęs reikalavimą atlyginti jo patirtą neturtinę žalą dėl gyvenimo draugo mirties, jo materialiųjų subjektinių ir procesinių teisių perėmimas yra galimas, vadinasi, analogiškai turėtų būti ir tuo atveju, kai miršta asmuo, kuriam yra pareikšti reikalavimai atlyginti neturtinę žalą. Ieškovai, pateikdami ieškinį, suformulavo ir apibrėžė savo turtinius reikalavimus, palikėjo turtinė prievolė atlyginti neturtinę žalą paveldėjimo teisės aspektu kvalifikuotina ne kaip neatskiriamai susijusi su palikėjo asmeniu, o kaip palikėjo turtinė prievolė, kuri įeina į paveldėjimo objektą. CK 5.1 straipsnyje nenustatyta, jog išimtinai kurie nors neteisėti veiksmai lemtų tai, kad yra negalimas turtinės prievolės atlyginti žalą paveldėjimas. Visais atvejais, kai yra taikoma tiesioginė civilinė atsakomybė, sprendžiama dėl konkretaus asmens veiksmų neteisėtumo.

17.3.       Egzistuoja viešasis interesas užtikrinti, kad nepagrįstai nebūtų apribota konstitucinė teisė į neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis) ir nebūtų išvengta civilinės atsakomybės taikymo asmenims, padariusiems nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus. Prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas kildinamas iš atsakovo 1991 m. sausio 11–13 d. atliktų neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo, (ne)priimtų sprendimų, kurie neatitinka 1977 m. Ženevos konvencijos I Protokolo 86–87 straipsnių nuostatų, dėl ko itin brutaliai buvo nužudyti ieškovų artimieji.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl užsienio teisės turinio nustatymo ir teismo pareigos šį turinį nustatyti

18.       Nagrinėjamoje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartyje nurodyta, kad, spręsdamas dėl procesinių teisių perėmimo byloje su tarptautiniu elementu, bylą nagrinėjantis teismas: pirma, turi išspręsti taikytinos teisės klausimą; antra, jeigu nustatoma, kad byloje turi būti taikoma užsienio teisė, – nustatyti taikytinos užsienio teisės turinį; trečia, pagal taikytiną teisę nustatyti, ar galimas teisių perėmimas ginčo materialiajame santykyje; ketvirta, pagal materialiųjų teisių perėmimo galimybę spręsti dėl šalių procesinių teisių perėmimo arba bylos nutraukimo (nutarties 10 punktas).

19.       Civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). Nuoroda į užsienio teisę aprėpia visas teisės normas, taikytinas bylos faktams pagal tą teisę, ir reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialiąją teisę, o ne į šios valstybės tarptautinę privatinę teisę, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis (CK 1.10 straipsnio 2, 3 dalys).

20.       Byloje nėra ginčo, jog, sprendžiant klausimą dėl mirusio atsakovo procesinių teisių perėmimo, turėjo būti vadovaujamasi paskutinės palikėjo gyvenamosios vietos teise, šiuo atveju – Rusijos Federacijos teise (Dvišalės sutarties 42 straipsnio 1 dalis), taip nurodė ir bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami ginčo nutartis. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar bylą nagrinėję teismai, neišnaudoję visų galimybių gauti informaciją apie Rusijos Federacijos teisę, pagrįstai taikė CPK 808 straipsnio nuostatas ir klausimą dėl atsakovo procesinių teisių perėmimo išsprendė taikydami Lietuvos Respublikos teisę.

21.       Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos 2024 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2810 dėl Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose denonsavimo ši sutartis buvo denonsuota. Taigi Dvišalė sutartis neteko galios nuo 2025 m. sausio 21 d. (Dvišalės sutarties 80 straipsnio 2 dalis). Tačiau nagrinėjamoje byloje klausimas dėl atsakovo procesinių teisių perėmimo kilo 2022 m. rugpjūčio 30 d. (atsakovui mirus), Dvišalei sutarčiai galiojant, todėl jos nuostatos aiškintinos ir taikytinos (Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 70 straipsnio 1 dalies b papunktis) nagrinėjant byloje ieškovų kasaciniame skunde iškeltą klausimą dėl informacijos apie Rusijos Federacijos teisę rinkimą.

22.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tais atvejais, kai užsienio teisę teismas taiko Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose nustatytais atvejais ex officio (pagal pareigas), užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis iura novit curia (teismas žino teisę) principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Tokiu atveju taikytina užsienio teisė apima visas materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja ginčo santykius, o tai, kas yra laikoma taikytinos materialiosios teisės šaltiniais, nustatoma remiantis atitinkamos valstybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015). Pagal CK 1.12 straipsnio 3 dalį, jeigu teismui ar ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 808 straipsnio 3 dalyje.

23.       Taigi vertinant, ar nagrinėjamoje byloje teismui buvo pakankamas pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos teisę (CK 1.12, CPK 808 straipsniai) sprendžiant atsakovo materialiųjų ir procesinių teisių perėmimo klausimą, turi būti įvertinta, kokių veiksmų teismas ėmėsi, siekdamas įgyvendinti minėtą įstatyme įtvirtintą pareigą, ir ar buvo išnaudotos visos teisinės galimybės byloje nustatyti taikytinos užsienio teisės turinį.

24.       Teismas, nustatęs byloje taikytiną teisę, informaciją apie užsienio teisės turinį gali gauti keliais būdais: 1) Lietuvos Respublikos teismai su Europos Sąjungos valstybių narių teismais dėl teisinės pagalbos susižino tiesiogiai Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis (CPK 801 straipsnio 2 dalis), pvz., apie Europos Sąjungos valstybių narių teisines sistemas informaciją galima gauti Europos e. teisingumo portale; 2) tais atvejais, kai galioja Lietuvos Respublikos ir valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė, sudaryta tarptautinė sutartis, nustatanti tiesioginį bendradarbiavimą (susižinojimą), Lietuvos Respublikos teismai susižino šios tarptautinės sutarties nustatyta tvarka ir sąlygomis (CPK 801 straipsnio 3 dalis); 3) jeigu nėra galiojančios Lietuvos Respublikos ir valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė, sudarytos CPK 801 straipsnio 3 dalyje nurodytos tarptautinės sutarties, tačiau galioja sudaryta tarptautinė sutartis, kuri nenustato tiesioginio bendradarbiavimo (susižinojimo), Lietuvos Respublikos teismai susižino šios sutarties nustatyta tvarka ir sąlygomis per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją; 4) Lietuvos Respublikos teismai susižino pagal 1968 m. Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę nuostatas; 5) tais atvejais, kai nėra galiojančios Lietuvos Respublikos ir valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė, sudarytos tarptautinės sutarties, kurios pagrindu Lietuvos Respublikos teismai galėtų susižinoti, susižinojimas vyksta diplomatine tvarka per Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (CPK 801 straipsnio 5 dalis).

25.       Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pagal Dvišalę sutartį du kartus (dėl dokumentų įteikimo atsakovui ir dėl informacijos apie teisės turinį pateikimo) kreipėsi teisinės pagalbos į Rusijos Federacijos teisingumo ministeriją (Dvišalės sutarties 15 straipsnis), tačiau abu prašymai grąžinti neįvykdyti. Taip pat pirmosios instancijos teismas 2023 m. gegužės 8 d. nutartimi siūlė ieškovams pateikti su Rusijos Federacijos teisės turiniu susijusius įrodymus, aktualius sprendžiant šioje byloje prievolės atlyginti neturtinę žalą paveldėjimo teisinės galimybės klausimą. Tačiau ieškovai nurodė negalintys tokios informacijos pateikti.

26.       Kasaciniame skunde teigiama, jog bylą nagrinėję teismai informaciją apie taikytinos teisės turinį turėjo rinkti vadovaudamiesi 1968 m. Europos konvencija, kurioje įtvirtinta užsienio teisės turinio įrodymų rinkimo procedūra. Ieškovų nuomone, teismai, nesivadovavę Konvencija, netinkamai taikė CPK 808 straipsnį ir neišnaudojo visų galimybių nustatyti taikytinos teisės turinį, todėl nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos teisę.

27.       Konvencijos tikslas – palengvinti susitariančiųjų valstybių teisminėms institucijoms prieigą prie užsienio valstybių teisės. Konvencijos taikymo sritis apibrėžta jos 1 straipsnyje, kuriame susitariančiosios šalys, remdamosi šios konvencijos nuostatomis, įsipareigoja teikti viena kitai informaciją apie savo teisę ir procedūras civilinėje ir komercinėje sferose bei apie teismų sistemos organizavimą. Lietuvos Respublikoje Konvencija galioja nuo 1997 m. sausio 17 d., o Rusijos Federacijoje – nuo 1991 m. gegužės 13 d. (žr. https://www.coe.int/en/web/conventions/full-list?module=signatures-by-treaty&treatynum=062). Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencijos dalyvės yra Europos Tarybos narės, o valstybės, nesančios Europos Tarybos narėmis, prie Konvencijos gali prisijungti gavusios Europos Tarybos Ministrų Komiteto pakvietimą Konvencijos 18 straipsnio nustatyta tvarka. 2022 m. kovo 16 d. Rusijos Federacija buvo pašalinta iš Europos Tarybos narių, pritaikius Europos Tarybos Statuto 8 straipsnio procedūrą, dėl Rusijos Federacijos pradėto karo Ukrainoje (2022 m. kovo 16 d. Rezoliucija CM/Res(2022)2 dėl Rusijos Federacijos narystės Europos Taryboje pabaigos). Rusijos Federacija taip pat denonsavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją.

28.       Taigi informacijos apie Rusijos Federacijos teisės turinį gavimo procedūrą įtvirtino ir Dvišalė sutartis, ir Konvencija (jų galiojimo laikotarpiu). Nei Dvišalėje sutartyje, nei Konvencijoje nėra įtvirtinta nuostatų, susijusių su tokios tarptautinės sutarties daroma įtaka ankstesniems šalių susitarimams, kurie taikomi tiems patiems klausimams. Teisės doktrinoje pripažįstama, jog tokia tarptautinių sutarčių konkurencija paprastai sprendžiama vadovaujantis bendraisiais sutarčių aiškinimo ir taikymo principais bei normomis (t. y. lex posterior derogat lex priori (vėlesnis įstatymas įveikia ankstesnįjį), lex specialis derogat lex generalis (specialusis įstatymas įveikia bendrąjį, specialioji norma yra viršesnė už bendrąją)) ir kt. (žr. Mamontovas, A. Valstybių sudarytų tarptautinių sutarčių kolizijos ir jų sprendimo būdai: daktaro disertacija. Teisė (01S), 2011, 8 p.). Civilinio proceso teisės doktrinoje laikomasi pozicijos, jog tuo atveju, kai Lietuva ir užsienio valstybė, kurios teisę reikia taikyti, yra sudariusios dvišalę teisinės pagalbos sutartį, informacija apie užsienio teisę gaunama šios sutarties nustatyta tvarka (žr., pvz., Laužikas., E.; Mikelėnas, V.; Nekrošius, V. Civilinio proceso teisė. II tomas, 2005, p. 618; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos, p. 97). Taigi informaciją apie Rusijos Federacijos teisės turinį pirmosios instancijos teismas pagrįstai siekė surinkti pasinaudodamas teisine pagalba pagal Dvišalės sutarties nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konvencija šiuo atveju kaip papildoma teisinė priemonė informacijai apie užsienio teisės turinį gauti netaikytina. Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-706/2016 suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė nagrinėjamoje byloje netaikytina dėl skirtingų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) bylose. Nurodytoje byloje buvo kilęs poreikis nustatyti Vokietijos Federacijos taikytinos teisės turinį. Su Vokietijos Federacija Lietuvos Respublika nėra sudariusi dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos, todėl teisinis bendradarbiavimas vykdytinas ir pagal konvencijas ar kitas tarptautines sutartis.

29.       Kaip minėta, Rusijos Federacijos teisingumo ministerija du kartus atsisakė suteikti teisinę pagalbą pagal Dvišalę sutartį (dėl dokumentų įteikimo atsakovui ir dėl informacijos apie teisės turinį pateikimo) pirmosios instancijos teismui.

30.       Įstatymas nustato, kad tais atvejais, kai teismui nepavyksta įvykdyti pareigos išsiaiškinti ir nustatyti užsienio teisės turinį, taikoma Lietuvos Respublikos teisė (CK 1.12 straipsnio 3 dalis, CPK 808 straipsnio 3 dalis). Tokia įstatyme nurodyta išeitis iš teisinės aklavietės sietina su objektyviomis kliūtimis teismui įvykdyti pareigą – išsiaiškinti taikytinos užsienio teisės turinį. Įstatymas nenustato aplinkybių, kurios laikytinos objektyviomis kliūtimis, sąrašo, tačiau, įvertinus tai, jog tai siejama su valstybių dvišalėmis ar daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis prisiimtais įsipareigojimais teisinės pagalbos teikimo srityje, tokiomis objektyviomis kliūtimis gali būti laikomi diplomatinių santykių tarp valstybių nutraukimas, denonsuotos tarptautinės sutartys ir kt. Nagrinėjamoje byloje tokiomis kliūtimis pripažintinos denonsuota Dvišalė sutartis, Rusijos Federacijos denonsuota Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija ir jos pašalinimas iš Europos Tarybos. Tai patvirtina ir šios valstybės atsisakymą laikytis tarptautinių įsipareigojimų. Todėl nėra jokio pagrindo tikėtis, kad Rusijos Federacijos kompetentinga institucija vykdytų Lietuvos Respublikos teismų pateiktus teisinės pagalbos prašymus.

31.       Negalimu laikytinas ir tiesioginis teismų bendradarbiavimas geranoriškumo pagrindu prašant suteikti informaciją apie užsienio teisės turinį ar tiesioginis duomenų apie užsienio teisės turinį rinkimas interneto platformose. Pirma, teismui, taikančiam užsienio teisę, būtina gauti ne tik oficialųjį įstatymo tekstą, reikia ir nustatyti, ar įstatymas nebuvo pakeistas ar papildytas, išsiaiškinti, kaip įstatymas taikomas užsienio teismų praktikoje bei doktrinoje; antra, tokie duomenys turi būti gaunami iš patikimų šaltinių, o šiuo atveju Rusijos Federacijos duomenų bazės negali būti vertinamos kaip patikimos dėl jau minėtų priežasčių, be to, prieiga iš Europos Sąjungos valstybių narių prie tokių duomenų bazių yra ribojama.

32.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios nutarties 30–31 punktuose nurodytų aplinkybių, pagrindžiančių objektyvias kliūtis bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui gauti informaciją apie taikytinos užsienio teisės turinį, pakanka išvadai, jog pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes, kad įvykdytų CK 1.12 straipsnio 1 dalyje, CPK 808 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, todėl teismui buvo pakankamas pagrindas byloje kilusį atsakovo teisių perėmimo klausimą spręsti taikant Lietuvos Respublikos teisę.

Dėl prievolės atlyginti neturtinę žalą paveldėjimo ir atsakovo procesinių teisių perėmimo

33.       Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad ginčas yra išimtinai susijęs su atsakovo, kaip TSRS prezidento (vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado), asmeniu, nes turėtų būti sprendžiamas jo asmeniškai (ne)priimtų sprendimų teisėtumo klausimas, nusprendė, jog šioje byloje negalimas atsakovo procesinių teisių perėmimas (CK 5.1 straipsnio 3 dalis), ir bylą nutraukė (CPK 293 straipsnio 7 punktas). Tokiai pozicijai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.

34.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai nustatė nepaveldimų asmeninių neturtinių ir turtinių teisių (CK 5.1 straipsnio 3 dalis) santykį su paveldimomis palikėjo turtinėmis prievolėmis (CK 5.1 straipsnio 2 dalis), dėl to nusprendė esant negalimą atsakovo teisių perėmimą.

35.       CPK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas ir kt.), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialiųjų subjektinių teisių perėmimas (CPK 48 straipsnio 2 dalis).

36.       Pagal CPK 48 straipsnį, reglamentuojantį procesinių teisių perėmimą, procesinis teisių perėmimas yra nulemtas materialiųjų subjektinių teisių perėmimo ginčo teisiniame santykyje galimybės. Procesinio teisių perėmimo pagrindas yra materialiųjų subjektinių teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Juo gali būti fizinio asmens mirtis, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kt. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, taip pat pareigą atsakyti pagal prievoles. Procesinio teisių perėmimo apimtį taip pat lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis: jeigu tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, tai negalima perimti ir atitinkamų procesinių teisių ir pareigų, susijusių su atitinkamų materialiųjų teisių gynyba (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2008). Sprendžiant klausimą, ar konkrečiame ginčo materialiajame teisiniame santykyje galimas teisių perėmimas, būtina išsiaiškinti ginčo teisinio santykio pobūdį ir nustatyti byloje pareikštų reikalavimų ryšį su iš bylos dėl mirties pasitraukusios šalies asmeniu. Tais atvejais, kai iš ginčijamo santykio viena iš šalių pasitraukia dėl fizinio asmens mirties, sprendžiant klausimą dėl procesinio teisių perėmimo, būtina nustatyti, ar materialiosios subjektinės teisės patenka į palikimo sampratą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties Nr. 3K-3-10-421/2017 24, 25 punktus).

37.       CK 5.1 straipsnyje nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (1 dalis). Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų nustatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (2 dalis). Nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (3 dalis).

38.       Įstatymas aiškiai atskiria turtines teises ir pareigas, kurios gali būti paveldimos, ir nepaveldimas asmenines neturtines teises ir turtines teises, neatskiriamai susijusias su palikėjo asmeniu. Taigi nors įstatymu yra ribojamas tam tikrų asmeninių neturtinių ir turtinių teisių, neatskiriamai susijusių su palikėjo asmeniu, paveldėjimas, šis ribojimas negali būti aiškinamas pernelyg plačiai ir taikomas prievolės atlyginti žalą paveldėjimui.

39.       Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovai reikalauja atlyginti žalą, patirtą dėl atsakovo, kaip TSRS prezidento (vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado), aplaidaus pareigų vykdymo, nulėmusio nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų beginkliams, tarptautinės humanitarinės teisės saugomiems asmenims padarymą Lietuvoje – 1991 m. sausio 11–13 dienomis nužudžius ieškovų artimuosius. Ieškiniu reikalaujama taikyti atsakovui deliktinę civilinę atsakomybę ir atlyginti ieškovams neturtinę žalą.

40.       Kaip minėta, iškėlus bylą teisme, atsakovas mirė. Taigi turi būti nustatyta, ar, atsakovui mirus, jo padarytos neturtinės žalos atlyginimo prievolė baigėsi. Pagal CK 6.128 straipsnio 1 dalį, kai skolininkas miršta, prievolė baigiasi, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu. Minėtoje nuostatoje įtvirtintas su skolininko asmeniu neatsiejamai susijusios prievolės pabaigos pagrindas. Šis prievolės pabaigos pagrindas taikytinas tik grynai asmeninėms skolininko prievolėms.

41.       Pagal tai, kaip teisės ir pareigos yra susijusios su prievolės subjektais, prievolės skirstomos į asmenines ir neasmenines. Teisės doktrinoje yra skiriamos dviejų rūšių asmeninės prievolės: paveldimos ir nepaveldimos (lot. intuitu personae). Nepaveldimos prievolės yra grynai asmeninės ir yra neatsiejamai susijusios su kreditoriaus ar skolininko asmeniu arba abiejų šalių asmeniu, todėl jų teisės ir pareigos negali būti perduotos kitiems asmenims (Mikelėnas, V. Prievolių teisė. Vilnius: Justitia, 2002, p. 79–80). Įpėdiniams nepereina asmeninės neperleidžiamos kitiems asmenims palikėjo teisės ir pareigos, t. y. tokios, kurios neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (Vileita, A. Paveldėjimo teisė. 2011, p. 17–18). Grynai asmeninė prievolė skolininkui yra tokia prievolė, kurią įvykdyti privalo ir gali tik skolininkas. Tokios prievolės ryšys su subjektu yra toks glaudus, kad prievolės vykdymo negalima perleisti kitam asmeniui ir prievolė baigiasi, kai prievolės subjektas miršta. Atkreiptinas dėmesys, jog ir teismo sprendimai, kuriais skolininkas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, sukelia skirtingas teisines pasekmes, kai tokius veiksmus už skolininką gali atlikti kitas asmuo, arba tokius veiksmus gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas (CPK 273 straipsnio 1, 3 dalys, 771 straipsnio 1, 6 dalys). Pastarieji sprendimai pripažįstami asmeninio pobūdžio ir teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai (CPK 771 straipsnio 6 dalis). Teismo sprendimai, kuriais skolininkas įpareigojamas perduoti turtą ar lėšas, nelaikomi sprendimais, neatskiriamai susijusiais su skolininko asmeniu.

42.       Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad moralinė (neturtinė) žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (be kita ko), jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti panaudojant, inter alia, materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Taigi neturtinė žala yra įvertinama konkrečia pinigų suma ir priteisiamas jos atlyginimas.

43.       Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą gali būti paveldima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-421/2019; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016).

44.       Nors kasacinio teismo praktika dėl pareigos atlyginti palikėjo padarytą žalą paveldėjimo nėra gausi, tačiau joje taip pat pripažįstama galimybė tokią pareigą paveldėti. Vienoje iš bylų vertinta, ar pareiga atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą perėjo atsakovei, priėmusiai palikimą. Kasacinio teismo pripažinta, kad tokio ginčo atveju palikėjo prievolė atlyginti žalą ją patyrusiems asmenims atsirado įvykus eismo įvykiui (deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.250, 6.263, 6.270 straipsniai), t. y. prievolės atsiradimo palikėjui ir jo mirties momentai sutampa. Kadangi palikėjas eismo įvykio metu žuvo, tai nurodyta prievolė su visu palikėjo turtu perėjo atsakovei – palikimą priėmusiai įpėdinei (CK 5.1, 5.50, 5.67 straipsniai). Palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos nepasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas pasireiškia tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui, nepaisant to, ar šis žinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006). Įpėdinis negali atsisakyti dalies palikimo, priimti palikimo iš dalies (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Jis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. ir visas palikėjo reikalavimo teises bei pareigas. Taigi įpėdiniui kartu su paveldėtu turtu pereina ir palikėjo pareiga atlyginti šio eismo įvykio metu padarytą žalą, nes ji yra turtinė prievolė (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 6.245 straipsnio 1, 4 dalys). Taigi atsakovei, kaip įpėdinei, priėmusiai palikimą, perėjo palikėjo civilinės atsakomybės prievolė (CK 5.1 straipsnio 2 dalis) ???(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009).???

45.       Tai, kad prievolė atlyginti žalą gali būti paveldima, pripažįsta ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. 2012 m. sausio 10 d. sprendime byloje Vulakh ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 33468/03, 2018 m. vasario 27 d. sprendime byloje Petkevičiūtė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 57676/11 jis nurodė, jog nors baudžiamasis procesas negali būti tęsiamas po kaltinamojo mirties, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, priešingai, mirusio atsakovo turto atžvilgiu gali būti pareikštas ir nagrinėjamas pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, laikantis jame privalomų įrodinėjimo reikalavimų. Prievolės atlyginti žalą paveldėjimo galimybė įtvirtinta ir kai kurių užsienio valstybių teisėje bei teismų praktikoje (žr., pvz., Vokietijos civilinio kodekso 1967 straipsnį; Nyderlandų Hertogenboso apeliacinio teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartį byloje Nr. 200.309.560_01, ECLI:NL:GHSHE:2024:75; Lenkijos civilinio kodekso 922 straipsnį; Lenkijos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą byloje Nr. V CSK 482/14; 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą byloje Nr. II CSK 844/16).

46.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad prievolė atlyginti žalą negali būti laikoma neatskiriamai susijusia su asmeniu, kadangi ji gali būti įvykdyta ir skolininkui mirus, įpėdiniams, jei tokių būtų, įvykdant ją pinigais. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Prievolė atlyginti žalą nėra grynai asmeninė, todėl ši prievolė skolininkui mirus nesibaigia, o pereina skolininko įpėdiniams (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Kai įpareigotas asmuo miršta, reikalavimai atlyginti žalą pareiškiami jo įpėdiniams. Šie tokius reikalavimus tenkina pagal CK penktosios knygos nustatytas taisykles (CK 6.289 straipsnio 1 dalis). Įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas nustatoma taikant CK 5.52–5.53 straipsnius, o jo atsakomybės ribos priklauso nuo palikimo priėmimo būdo.

47.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai ieškovų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo taikant atsakovui deliktinę atsakomybę pripažino neatskiriamai susijusiu su atsakovo asmeniu. Šią sąsają teismai padarė remdamiesi tuo, kad byloje tektų vertinti atsakovo (ne)priimtų sprendimų teisėtumo klausimą. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad byloje turėtų būti sprendžiama dėl atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų (kaltės, neteisėtų veiksmų priežastinio ryšio ir žalos), niekaip nepatvirtina, kad tokia žalos atlyginimo prievolė yra išimtinai susijusi su skolininko asmeniu. Teismai nepagrįstai turtinę žalos atlyginimo prievolę prilygino nepaveldimoms asmeninėms neturtinėms ir turtinėms teisėms (CK 5.1 straipsnio 3 dalis), nors turėjo ją vertinti kaip turtinę prievolę, pareigą, kurių paveldėjimo galimybė nurodyta antrojoje šio straipsnio dalyje.

48.       Minėta, kad palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos ne pasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Įpėdinis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas. Kartu su paveldėtu turtu įpėdiniui pereina ir pareiga visiškai arba iš dalies atsakyti už palikėjo skolas, priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo, visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovo prievolė, dėl kurios pareikštas ieškovų reikalavimas šioje byloje, patenka į palikimo sampratą, tai išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje galimas atsakovo procesinių teisių ir pareigų perėmimas.

49.       Procese likus tik vienai šaliai, civilinė byla negali būti toliau nagrinėjama. Kai miršta fizinis asmuo, kuris buvo bylos šalis, ir yra leidžiamas teisių perėmimas, teismas privalo sustabdyti bylą, iki paaiškės mirusio fizinio asmens teisių perėmėjas ar aplinkybės, dėl kurių teisių perėmimas neįvyko (CPK 163 straipsnio 1 punktas, 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Išplėstinei teisėjų kolegijai konstatavus, jog byloje galimas atsakovo procesinių teisių ir pareigų perėmimas, pirmosios instancijos teismui tenka pareiga nustatyti aplinkybes, susijusias su atsakovo teisių ir pareigų perėmimu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

50.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nors ir tinkamai nustatė byloje taikytiną – Lietuvos Respublikos – teisę, tačiau netinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, spręsdami dėl pareigos atlyginti žalą paveldėjimo ir galimo procesinių atsakovo teisių ir pareigų perėmimo. Tačiau nors ir pripažinus, kad pagal CK 5.1 straipsnio 2 dalį galimas atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą paveldėjimas, klausimas dėl materialiųjų ir procesinių atsakovo teisių ir pareigų perėmimo byloje gali būti išspręstas tik nustačius, kad įpėdiniai priėmė palikimą (CK 5.50 straipsnis). Tokiu atveju teismas turi į bylą įtraukti mirusio atsakovo palikimą priėmusius įpėdinius ir bylą nagrinėti iš esmės. Priešingu atveju, paaiškėjus, kad toks teisių ir pareigų perėmimas neįvyko, spręstina dėl bylos nutraukimo. Tai turi nustatyti bylą iš naujo nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas.

51.       Kasacinio teismo nutartimi byla neišsprendžiama iš esmės, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 93 straipsnis).

52.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartį  panaikinti.

Klausimą dėl atsakovo Michailo Gorbačiovo (Michail Gorbačiov) procesinių teisių ir pareigų perėmimo byloje perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                 

                                        Artūras Driukas

Virgilijus Grabinskas

                                        Donatas Šernas

Egidija Tamošiūnienė

Agnė Tikniūtė

Eglė Zemlytė