Administracinė byla Nr. eI3-2537-402/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01513-2017-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.7; 55.1.1
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 9 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovei vadovei I. V.,
atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovei E. N.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėja prašo panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. T-410 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „(duomenys neskelbtini)“priklausančiose viešojo maitinimo vietose (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja skunde nurodė ir jos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėja vykdo viešojo maitinimo veiklą kavinėje ir bare, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir turi 2 licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais visą parą. Kauno miesto savivaldybės mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo darbo grupė 2017 m. birželio 16 d. posėdyje nusprendė siūlyti Administracijos direktoriui rengti Savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22 val. iki 7 val. UAB (duomenys neskelbtini) priklausančioje kavinėje (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybė parengė sprendimo projektą, kuriame buvo numatyta apriboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjai priklausančiose viešojo maitinimo vietose nuo 22 val. iki 7 val., tačiau apie šį projektą, jame minimą neigiamą įtaką kriminogeninei padėčiai ir pareiškėjai ketinamus taikyti ribojimus pareiškėjos neinformavo. Nurodo, kad Savivaldybės taryba turi teisę riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką tik tada, kai egzistuoja objektyvus, proporcingas ir motyvuotas pagrindas, užtikrintai pagrindžiantis būtinumą riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir tokio ribojimo apimtis. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra absoliuti ir pati savaime nėra pagrindas priimti sprendimą dėl prekybos laiko ribojimo. Tokių ribojimų taikymas, juos visapusiškai motyvuojant, turi būti proporcingas siekiamam tikslui, nustatant egzistuojantį ir objektyviais duomenimis (faktais) įrodytą faktinį pagrindą, suponuojantį būtinumą taikomiems ribojimams. Atsakovė skundžiamu sprendimu uždraudė pareiškėjai prekiauti alkoholiniais gėrimais ne nuo 22 val. iki 7 val., kaip buvo siūloma sprendimo projekte, bet dėl nesuvokiamų priežasčių nuo 14 val. iki 10 val., tai padarydama labai drastiškai, be teisėto pagrindo bei motyvų, taip sutrumpindama prekybą alkoholiniais gėrimais net 6 kartus, leisdama prekiauti alkoholiniais gėrimais tik 4 valandas. Teigia, kad, prekybos laiką apribojant žymiai labiau nei buvo numatyta sprendimo projekte, faktiškai pareiškėjos veikla buvo uždrausta visai, be to, ginčijamas sprendimas buvo priimtas kitokios apimties nei buvo parengtas, nesilaikant pagrindinių imperatyvių procedūrinių sprendimo priėmimo tvarkos reikalavimų. Jokios motyvacijos dėl prekybos laiko susiaurinimo nebuvimas sprendime, jį lydinčiuose dokumentuose ir Savivaldybės tarybos posėdžio metu svarstant šį klausimą yra esminis sprendimo trūkumas, lemiantis jo nepagrįstumą ir neteisėtumą. Kadangi sprendimas nemotyvuotas, akivaizdu, jog jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Akcentuoja, jog Savivaldybės tarybai teikto sprendimo projekto aiškinamajame rašte (ir sprendime) pateikta informacija yra susijusi tik su statistika, kuri aiškiai nesusijusi nei su pareiškėjos veikla ir veiksmais, nei su sprendime nurodytu kitu laiko ribojimu, kuris nebuvo analizuotas aiškinamajame rašte. Be to, šis sprendimas pažeidžia sąžiningos konkurencijos laisvę, akivaizdžiai diskriminuoja ir, ginčo atveju nesant objektyvių kriterijų, kurių pagrindu būtų galima pagrįsti būtent pareiškėjai taikytus apribojimus, pareiškėjos teisinė padėtis tampa nelygiavertė, palyginti su kitų šalia esančių kavinių ir barų savininkų, tebevykdančių analogišką veiklą. Taip pat pažymėjo, jog 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. T-680 atsakovė pakeitė ginčijamo sprendimo 1 punktą ir apribojo mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką tik UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiame bare M. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val., t. y. panaikino ginčijamu sprendimu apribojimą prekiauti alkoholiniais gėrimais pareiškėjai priklausančioje kavinėje, esančioje tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo pareiškėja neginčija, kadangi, jos nuomone, jis nesukels pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepime nurodė bei jos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog su skundu nesutinka, kadangi ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovės atstovė nurodė, kad Savivaldybės tarybai yra patikėta veikti visos bendruomenės naudai ir tai reiškia, kad pagal suteiktą kompetenciją bei numatytus uždavinius privalu vykdyti savo funkcijas siekiant saugoti ir ginti viešąjį interesą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Aptariamoje nuostatoje nėra įtvirtinta konkrečių ir objektyvių kriterijų, kurių pagrindu savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo, taip tarybai suteikiant plačią diskrecijos teisę. Atsakovės nuomone, skundžiamame sprendime nurodytos tiek teisės normos, kuriomis vadovautasi, tiek faktiniai duomenys, kuriais remtasi. Šiuo atveju Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą sprendimą, vertino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos pateiktą informaciją, Gričiupio seniūnijos bei aplinkinių namų gyventojų skundus, patvirtinančius, kad ginčo viešojo maitinimo vietos prieigos nėra saugios tiek dieną, tiek naktį. Nurodė, kad Savivaldybės taryba, siekdama viešojo intereso ir gindama aplinkinių gyventojų teisę į ramią, kultūringą ir saugią aplinką, apribojo prekybą alkoholiniais gėrimais maksimalų paros laiką. Teigia, kad pareiškėjos prekybos vietoje nėra sudaryta tinkamų sąlygų kultūringai vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, taip ugdant atsakingo alkoholinių gėrimų vartojimo kultūrą. Prekyba alkoholiu visą parą turi tiesioginę įtaką padaromų nusikaltimų skaičiui, nusikaltėlių brutalumui, sunkioms fizinėms ir turtinėms pasekmėms, neigiamam miesto įvaizdžiui, neigiamai veikia visuomeninio gyvenimo sritis ir mažina gyventojų saugumą. Tiek policijos komisariato pateikta medžiaga, tiek seniūnijos pateikta informacija patvirtina neabejotiną sąsają tarp pareiškėjos prekybos alkoholiniais gėrimais ir šiose vietovėse daromų viešojo intereso gynimo prasme netoleruotinų teisės pažeidimų. Taigi, Savivaldybės taryba teisėtai ir pagrįstai, įgyvendindama Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje suteiktą diskrecijos teisę, konstatavo bendruomenės ir verslo interesų pusiausvyros pažeidimą ir koregavo (apribojo) pareiškėjai išduotoje licencijoje verstis mažmenine prekyba nustatytą prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, siekdama viešojo intereso, t. y. savivaldybės bendruomenės apsaugos nuo neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių, todėl ginčijamas sprendimas nediskriminuojantis, yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Nurodė, kad ginčijamu atveju prioritetas privalo būti teikiamas viešajam interesui ir kitoms konstitucinėms vertybėms užtikrinti, o ne pavienio verslo subjekto interesui, dėl kurio nukentėtų konstitucinės vertybės: visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmogaus sveikata. Taip pat pažymėjo, jog 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. T-680 atsakovė pakeitė ginčijamo sprendimo 1 punktą ir apribojo mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką tik UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), uždrausdama prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val., t. y. panaikino ginčijamu sprendimu apribojimą prekiauti alkoholiniais gėrimais pareiškėjai priklausančioje kavinėje, jis sukelia pareiškėjai teisines pasekmes. Prašė skundą atmesti.
Skundas tenkintinas.
Byloje ginčas tarp šalių kilo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-410, kuriuo pareiškėjai priklausančiose viešojo maitinimo vietose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 14 val. iki 10 val., teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėja skunde ir paaiškinimuose aiškiai neprašė teismo panaikinti Savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. T-680, tačiau pareiškėja 2018 m. vasario 5 d. pateikdama rašytinius paaiškinimus teismui, kuriuose iš dalies patikslino savo skundo reikalavimą, prašė teismo panaikinti Tarybos 2017 m. liepos 11 d. Sprendimą su visais vėlesniais pakeitimais ir (ar) papildymais (2 t., b. l. 62–64). Taigi, šiuo atveju ginčas nagrinėjamas dėl Tarybos Sprendimo, įskaitant jo vėlesnius pakeitimus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Sprendžiant dėl šio Įstatymo nuostatose nustatyto teisinio reguliavimo taikymo nagrinėjamoje byloje, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija kaip konstitucinę vertybę įtvirtina ir gina ūkinės veiklos laisvę. Konstitucijos 46 straipsnyje inter alia numatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, o valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą bei reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir LRKT), plėtodamas Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas, savo praktikoje nuolat pažymi, kad ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą. Teismas savo praktikoje pabrėžia, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (pvz., LRKT 1996 m. birželio 18 d., 1999 m. spalio 10 d., 2000 m. spalio 18 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad konstitucinis asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas lemia tai, kad ūkinės veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama (LRKT 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (žr., pvz., LRKT 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. kovo 27 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. birželio 8 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimus). Teismų praktikoje nuolat pabrėžiama, kad asmens, siekiančio įgyvendinti ūkinės veiklos laisvę, ir visuomenės interesai negali būti priešinami, turi būti siekiama šių interesų pusiausvyros (LRKT 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Kita vertus, pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, tokių kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. (LRKT 2009 m. spalio 8 d. nutarimas), ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis (LRKT 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas).
Iš Konstitucinio Teismo praktikos plaukia, jog ūkinės veiklos laisvę riboti galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (LRKT 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai; žr. analogišką Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-539/2010, 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1021/2010, 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-1131/2011). Be to, turi būti atsižvelgiama į Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo ir saugumo principus (pvz., LRKT 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas).
Konstitucinio Teismo jurisprudencija yra reikšminga aiškinant ir taikant bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, sprendžiant, kokia yra tinkama pusiausvyra tarp asmens, įgyvendinančio ūkinės veiklos laisvę, ir visuomeninių poreikių, ar nustatytais ribojimais laikytasi atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, konstitucinio proporcingumo principų, taigi ir vertinant, ar ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėja teigia, kad, priimdama skundžiamą sprendimą ir nustatydama prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo laiką nuo 14 val. iki 10 val. ir pareiškėjai priklausančiame bare, ir kavinėje, atsakovė tai padarė drastiškai, neproporcingai, be teisėto pagrindo bei motyvų, kad, taip prekybos laiką apribojant žymiai labiau nei buvo numatyta sprendimo projekte, faktiškai pareiškėjos veikla buvo uždrausta visai, be to, ginčijamą sprendimą priimant nemotyvuotą, kitokios apimties nei buvo parengtas, buvo pažeistos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, nesilaikyta pagrindinių imperatyvių procedūrinių sprendimo priėmimo tvarkos reikalavimų.
Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja vykdo viešojo maitinimo veiklą ir kavinėje, ir bare, esančiuose tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini), ir turi 2 licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais visą parą. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. T-680 atsakovė pakeitė ginčijamo 2017 m. liepos 11 d. sprendimo 1 punktą ir apribojo mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką tik UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), Kaune, uždraudžiant prekybą alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val. Šį sprendimą pareiškėja ginčyti atsisakė. Taigi, ginčijamo sprendimo dalis dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimo kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune, yra panaikinta (ginčo dėl to nėra) ir konkrečių materialinių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia. Tokie viešojo administravimo subjekto aktai (veiksmai), kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis, nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai (LVAT 2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-442-533/2010). Atsižvelgiant į faktinę situaciją, byla dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-410 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiose viešojo maitinimo prekybos vietose (duomenys neskelbtini), Kaune“ dalies dėl prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimo pareiškėjai priklausančioje kavinėje (duomenys neskelbtini), Kaune, nutrauktina (ABTĮ 103 str. 1 p.).
Šiuo metu galioja ginčijamu sprendimu nustatyti prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimai tik pareiškėjai priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), Kaune. Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi diskrecijos teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjimo dalykas dažnai lemia ir įrodinėjimo priemones, kuriomis vienos ar kitos aplinkybės byloje gali būti nustatytos, skirtingų faktų bylose nustatymui taikomi nevienodo įrodytumo laipsnio ir įrodymų pakankamumo kriterijai. Jei prekybos alkoholiniais gėrimais subjekto padarytam teisės normų pažeidimui pagrįsti keliami santykinai aukšti įrodinėjimo reikalavimai, dažniausiai turi būti įrodytas ne tik konkretus pažeidimas, objektyvioji jo pusė, bet ir pažeidėjo kaltė, kiti subjektyviosios pusės elementai, tai viešojo intereso pažeidimas gali būti nustatomas remiantis faktiniais duomenimis, kuriems daugiau taikytinas tikėtinumo kriterijus esant juos buvus, negu priešingai (prekybos vieta, gyventojų nuomonė, policijos pasiūlymai). Subjektyvusis nustatomų aplinkybių aspektas dažniausiai pasireiškia kaip tam tikri visuomenės vertybiniai kriterijai (viešoji rimtis, saugi, kultūringa aplinka, kt.) (pvz., 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013).
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir vertinant teismų praktiką, vietos savivaldybės taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, veikdama bendruomenės interesais ir jos naudai bei vykdydama teisės aktais pavestas funkcijas bei numatytus uždavinius, privalo pagal kompetenciją reaguoti į Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje išvardytų organizacijų, institucijų ir įstaigų pareikštas nuomones ir pasiūlymus dėl neigiamų su prekyba alkoholiniais gėrimais susijusių faktų bei gali apriboti ūkio subjektui alkoholio pardavimo laiką, taip siekdama saugoti ir ginti viešąjį interesą. Tačiau tokia Įstatymo savivaldybių taryboms suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, ją įgyvendinant negali būti piktnaudžiaujama suteiktais įgaliojimais, turi būti laikomasi viešojo administravimo srityje taikomų objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų bei administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų. Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas konstitucinio proporcingumo principas, Vietos savivaldos įstatymo įtvirtintas bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų priimami administraciniai aktai, kuriais apribojamos asmens teisės, turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o jais taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, be to, savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Taigi, pagal nurodytų principų ir teisės normų prasmę, siūlymas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką savivaldybės įgaliotai institucijai nėra privalomas, pateikta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko (LVAT 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008, 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1047/2009).
Kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas tik objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas būtent toks sprendimas dėl prekybos laiko, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie konkretūs argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą vienu ar kitu paros metu. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Ši prievolė sietina su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (LVAT 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013). Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis, be kita ko, proporcingumo principu, kuris reiškia, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.
Vertinant skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, atsižvelgtina ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010, 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011, 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013). Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčijamo akto atitikties minėtos įstatymo nuostatos reikalavimams, teismui privalu įvertinti, ar yra turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumų, ar jie yra esminiai, sukliudę šių individualių administracinių aktų adresatui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (ginčo atveju – UAB (duomenys neskelbtini)) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Nors, kaip jau minėta, savivaldybių taryboms Įstatymas suteikia teisę nustatyti ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatyme nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais, atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo ir saugumo principus.
Ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant minėtus principus, nes pagal prekybos laiko ribojimą sprendimo mastas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka tų tikslų, kurie nustatyti Alkoholio kontrolės įstatyme, ir tai nėra priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą, be to, ginčo atveju nėra pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti motyvuotu.
Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (LRKT 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (LVAT 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005), be to, šis principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (LVAT 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-385/2014). Be to, asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumą demokratinėje visuomenėje galima vertinti vadovaujantis protingumo ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis inter alia turi atitikti teisingumo sampratą (LRKT 1997 m. vasario 13 d., 2000 m. birželio 13 d. nutarimai), o teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais.
Kauno miesto savivaldybės taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėja visiškai nebuvo informuota apie klausimo dėl ribojimo prekiauti alkoholiu jai priklausančiose kavinėse (baruose) nagrinėjimą, pareiškėjos atstovė tik atsitiktinai sužinojo apie klausimo svarstymą, nebuvo sudaryta galimybė pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės žlugdo pareiškėjos įmonę. Iš viešai prieinamos medžiagos matyti, kad Kauno miesto mero 2017 m. liepos 4 d. potvarkiu buvo sudaryta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio darbotvarkė, į kurią klausimo dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjai priklausančiose viešojo maitinimo prekybos vietose nagrinėjimas įtrauktas nebuvo. Tik Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio metu į darbotvarkę buvo įtraukta 12 papildomų klausimų, tarp kurių ir sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjai priklausančiose viešojo maitinimo prekybos vietose svarstymas. Ginčo atveju ypač svarbu pažymėti tai, kad atsakovės parengtame ginčijamo sprendimo projekte, kuris buvo pateiktas Tarybai svarstyti, prekybos alkoholiu ribojimas buvo numatytas nuo 22 val. iki 7 val. Atitinkamai Kauno miesto savivaldybės administracijos Klientų aptarnavimo skyriaus buvo parengtas 2017 m. birželio 27 d. aiškinamasis raštas Nr. 27-19-38 dėl prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimo pareiškėjai priklausančiose viešojo maitinimo prekybos vietose, kuriuo buvo motyvuojamas parengto sprendimo projektas dėl uždraudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 7 val. Iš bylos medžiagos matyti, kad tik Tarybos posėdžio metu Lietuvos liberalų sąjūdžio ir „Vieningo Kauno“ frakcijoms pasiūlius apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val., Taryba balsavimu nusprendė pritarti šiam siūlymui ir priėmė ginčijamą sprendimą su pakeitimais. Nei pats pasiūlymas, nei pritarimas tokios apimties apribojimui nemotyvuotas.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, priimant pareiškėjai nepalankų sprendimą, nebuvo sudaryta galimybė pareiškėjai pateikti įrodymus, galinčius turėti įtakos ginčo sprendimo priėmimui. Teismo vertinimu, atsakovės veiksmai, kuriais pareiškėja, vykdanti teisėtą komercinę veiklą, visiškai neinformuojama apie svarstomus jos veiklos apribojimus ir tik konstatuojamas įvykęs faktas, yra esminis jos veiklos apribojimas be jokio pereinamojo laikotarpio, taip nesudarant sąlygų pareiškėjai pasiruošti veiklos ribojimams, akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisės principams, inter alia pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovės veiksmai visiškai nedera su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis, taip pat paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti teisinės valstybės, teisinio aiškumo, tikrumo ir saugumo principai.
Akcentuotina, kad galimybė išreikšti savo poziciją asmeniui, kuriam yra taikoma teisinio poveikio priemonė, įtvirtinta ir Gero administravimo kodekse, patvirtintame 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), kurio 14 straipsnis numato, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę, kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo, ir administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C-277/11, EU:C:2012:744, 82 ir 83 punktai). Teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C‑277/11, EU:C:2012:744, 87 punktą, 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Mukarubega prieš Préfet de police ir Préfet de la Seine-Saint-Denis, C‑166/13, EU:C:2014: 2336, 46 punktą). Šios chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-822/2017, 2017 m. kovo 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-328-556/2017).
Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos tvarką ir formas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę nustato Savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. T-125 patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentas (toliau – ir Reglamentas). Sprendžiant dėl skundžiamo individualaus akto teisėtumo konstatuotina, kad Taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, pažeidė imperatyvius Reglamento reikalavimus. Teismo nuomone, Lietuvos liberalų sąjūdžio ir „Vieningo Kauno“ frakcijų Tarybos posėdžio metu teikto pasiūlymo apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val. negalima laikyti į darbotvarkę įtraukto sprendimo projekto teikiamomis pataisomis (Reglamento 78 p. tvarka), nes šiuo siūlymu, be kita ko, visiškai nemotyvuotu, buvo keičiama ginčijamo sprendimo projekto esmė ir turinys, vietoj sprendimo projekte numatomo taikyti apribojimo prekybos alkoholiu laiko nuo 22 val. iki 7 val., siūlant dvigubai pailginti apribojimo prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val., paliekant galimybę prekiauti alkoholiu tik 4 valandas per parą. Toks Tarybos narių siūlymas, teismo nuomone, turėjo būti vertinamas ne kaip teikiama pataisa, bet kaip alternatyvus sprendimo projektas į posėdžio darbotvarkę įrašytam sprendimo projektui. Pagal Reglamento 98 punktą, alternatyvūs sprendimų projektai privalo būti parengti Reglamento VIII skyriuje nustatyta tvarka ir pateikti merui, frakcijų seniūnams ir pirminio sprendimo projekto rengėjui ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio. Nagrinėjamu atveju to padaryta nebuvo. Dėl nurodytų priežasčių vertintina, kad ginčijamas sprendimas priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos imperatyvių procedūrinių reikalavimų, todėl toks sprendimas negali būti pripažintas motyvuotu ir pagrįstu. Pažymėtina, kad ir iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio protokole Nr. TP-7 fiksuotų diskusijų nėra galimybės spręsti, kokios faktinės aplinkybės lėmė bei kokiais kriterijais ar pagrindais prekybos alkoholiniais gėrimais laikas buvo apribotas žymiai labiau nei buvo numatyta ginčijamo sprendimo projekte.
Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas konstitucinio proporcingumo principas, Vietos savivaldos įstatymo įtvirtintas bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų priimami administraciniai aktai, kuriais apribojamos asmens teisės, turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o jais taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Sprendžiant, ar prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimai yra pateisinami, be kita ko, atsižvelgiama į įvairių valstybės institucijų poziciją, nustatytų pažeidimų intensyvumą, pobūdį, trukmę bei pavojingumą visuomenei, šių pažeidimų sąsajas su atitinkamo ūkio subjekto veikla, prekybos vietą, gyventojų skundus, analogiškus savivaldybės sprendimus dėl konkurentų (žr., pvz., LVAT 2009 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-305/2009, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį Nr. A492-2799/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011, 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-3245/2011, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1221/2012). Teismo vertinimu, nei ginčijamame sprendime dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 14 val. iki 10 val., nei šį ginčo sprendimą lydinčiuose dokumentuose, nei Tarybos posėdžio protokole nenurodyti objektyvūs duomenys (faktai), turintys įtakos taikomų poveikio (prekybos laiko ribojimo) priemonių apimčiai, ir nėra aišku, kodėl yra priimtas būtent toks sprendimas dėl prekybos laiko bei kokie konkretūs argumentai suponavo tokį prekybos laiko susiaurinimą, todėl šios aplinkybės pripažintinos esminėmis, lėmusiomis ginčijamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir apibendrinęs nurodytus duomenis, teismas, vertindamas skundžiamu sprendimu nustatytą prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimų mastą, taip pat konstatuoja, kad atsakovė, atsižvelgdama į policijos komisariato, bendruomenės, seniūnijos pasiūlymus, nors ir turėjo diskrecijos teisę nustatyti prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimus, tačiau tai privalėjo padaryti nurodydama, kodėl yra priimamas būtent toks sprendimas dėl prekybos laiko, aptardama faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar esant pagrindui apriboti prekybos laiką, kokie konkretūs argumentai suponavo žymiai didesnį, nei buvo numatyta sprendimo projekte, prekybos laiko susiaurinimą (nuo 14 val. iki 10 val.), ar tokios poveikio priemonės adekvačios, proporcingos, siekiant užtikrinti viešąjį interesą, saugią, kultūringą aplinką šalia esančių namų gyventojams, tinkamą visuomenės ir verslo interesų apsaugos pusiausvyrą. Tokios analizės Taryba, susiaurindama prekybos alkoholiu laiką, neatliko ir formaliai prisidengdama teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu – tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą, ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 14 val. iki 10 val. priėmė nemotyvuotai, skubotai, visiškai nepagrįsdama pareiškėjai taikomų poveikio priemonių apimties, pažeisdama administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinius reikalavimus, nesilaikydama gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nevykdydama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. neatlikusi objektyvaus ir išsamaus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimų pagrįstumui, įvertinimo.
Kaip minėta, Kauno miesto savivaldybės taryba 2017 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą Nr. T-410 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiose viešojo maitinimo prekybos vietose (duomenys neskelbtini)“. 2017 m. rugsėjo 12 d. Kauno miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. T-680 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-410 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiose viešojo maitinimo vietose (duomenys neskelbtini), Kaune“ pakeitimo“. Iš esmės Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. T-680 atsakovė pakeitė ginčijamo sprendimo 1 punktą ir apribojo mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), Kaune, uždrausdama prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val. Taigi, įvertinus tai, kad pažeista skundžiamo individualaus administracinio akto priėmimo tvarkos procedūra, taip pat nustatyti esminiai šio akto trūkumai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme, kad atsakovė pati panaikino prekybos apribojimus kavinei, atsakovės priimto ginčijamo 2017 m. liepos 11 d. sprendimo dalis dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjai priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), Kaune, negali būti pripažinta pagrįsta bei teisėta ir turi būti panaikinta kaip neteisėta (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai). Pažymėtina, kad nors pareiškėja skunde ir paaiškinimuose aiškiai neprašė teismo panaikinti Tarybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. T-680, tačiau pareiškėja 2018 m. vasario 5 d. raštu pateikė paaiškinimus teismui, kuriuose iš dalies patikslino savo skundo reikalavimą ir prašė teismo panaikinti Tarybos 2017 m. liepos 11 d. Sprendimą su visais vėlesniais pakeitimais ir (ar) papildymais (2 t., b. l. 62–64), šiuos paaiškinimus palaikė ir teismo posėdžio metu. Tarybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. T-680 sukelia pareiškėjai teisines pasekmes, todėl įvertinus situaciją ir panaikinus skundžiamą Sprendimą (pagrindinį) naikintinas ir kitas Savivaldybės tarybos sprendimas, kuriame nustatyti tie patys apribojimai, ir kuris yra tik vėlesnis ginčijamo sprendimo pakeitimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. T-680 buvo pakeistas Sprendimas, patikslinant, jog Sprendimu nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas nuo 14 val. iki 10 val. pareiškėjai priklausančiame bare, sutinka su atsakovės padarytomis išvadomis, kad Tarybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. T-680 sukelia pareiškėjai teisines pasekmes. Šis Sprendimo patikslinimas naikintinas tais pačiais pagrindais, kaip ir 2017 m. liepos 11 d. Sprendimas, kadangi tai yra to paties sprendimo patikslinimas ir, teismui nepanaikinus vėlesnio patikslinimo, jis lieka galioti bei, kaip minėta, sukelia pareiškėjai realias teisines pasekmes. Taigi, nagrinėjamu atveju visi išdėstyti argumentai taikytini ginčijamam Tarybos Sprendimui, įskaitant jo vėlesnius pakeitimus (t. y. 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. T-680).
Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturi tiesioginės teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovei, tinkamai įgyvendinusiai Viešojo administravimo įstatymo, Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas bei objektyviai nustačiusiai, jog būtent dėl pareiškėjos vykdomos ūkinės veiklos kyla viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, saugios, kultūringos aplinkos neužtikrinimu šalia esančių gyvenamųjų namų gyventojams tokia apimtimi, kuri sudaro pagrindą prekybos alkoholiu ribojimui sprendime nurodytu laiku, laikantis sprendimo priėmimo procedūrinių reikalavimų pakartotinai spręsti dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimų taikymo pareiškėjai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 104 ir 132 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
Skundą patenkinti.
Bylą dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-410 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiose viešojo maitinimo prekybos vietose (duomenys neskelbtini), Kaune“ dalies dėl prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimo pareiškėjai priklausančioje kavinėje (duomenys neskelbtini), Kaune, nutraukti.
Panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-410 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiose viešojo maitinimo prekybos vietose (duomenys neskelbtini), Kaune“ dalį dėl prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimo pareiškėjai priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), Kaune.
Panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. T-680 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-410 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiose viešojo maitinimo vietose (duomenys neskelbtini)“ pakeitimo“.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjai Rimantas Giedraitis
Daina Kukalienė
Natalja Zelionkienė