Baudžiamoji byla Nr. 2K–572/2011
Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00212-2009-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.7.6 ;1.2.30.4; 2.2.2.2.4; 2.3.4.4(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžio.
Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendžiu G. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2010 m. liepos 20 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 309 straipsnio 4 dalį – 20 parų areštu, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (1950 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš G. G. priteista D. V. 3000 Lt, A. P. – 1000 L, S. L. – 800 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendis pakeistas – panaikinta nuosprendžio dalis dėl G. G. nuteisimo pagal BK 153 straipsnį (nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta techninė klaida nurodant BK 253 straipsnį) už A. P. tvirkinimą ir pagal BK 309 straipsnio 4 dalį už pornografinio turinio dalykų demonstravimą A. P. G. G. pagal BK 153 straipsnį paskirta bausmė sumažinta iki vienuolikos mėnesių laisvės atėmimo, pagal BK 309 straipsnio 4 dalį – iki septyniolikos parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirtas laisvės atėmimas vienuolikai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie šios bausmės pridėjus dalį pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams. G. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (1950 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – pakeista uždraudimu prisiartinti prie nukentėjusiųjų D. V. ir S. L. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį; Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo A. P. atmestas. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendžiu G. G. pagal BK 153 straipsnį nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, nuo 10.00 ir 14.00 val., „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose Utenoje, (duomenys neskelbtini), kompiuteriu rodė mažamečiams D. V., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir A. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), pornografinio turinio nuotraukas bei filmą, kuriuose pavaizduotas lytinis aktas ir lytinės aistros tenkinimas oraliniu būdu; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nuėjęs į pirtį kartu su mažamete D. V., vanodamas šios kūną vanta, bandė mauti kelnaites, rankomis glostė kojas; taip savo veiksmais jis tvirkino mažamečius D. V. ir A. P.
G. G. pagal BK 309 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, nuo 10.00 ir 14.00 val., „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose Utenoje, (duomenys neskelbtini), kompiuteriu rodė mažamečiams D. V., gimusiai (duomenys neskelbtini), A. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir S. L., gimusiai (duomenys neskelbtini), pornografinio turinio nuotraukas bei filmą, kuriuose pavaizduotas lytinis aktas ir lytinės aistros tenkinimas oraliniu būdu, – taip demonstravo pornografinio turinio dalykus.
Taip pat G. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už neteisėtą disponavimą šaudmenimis, tačiau ši nuosprendžio dalis kasaciniame skunde neskundžiama.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendis pakeistas – panaikinta nuosprendžio dalis dėl G. G. nuteisimo pagal BK 153 straipsnį už A. P. tvirkinimą ir pagal BK 309 straipsnio 4 dalį už pornografinio turinio dalykų demonstravimą A. P.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. G. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendžio bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti.
Kasatorius mano, kad yra nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kasatorius neigė padaręs jam inkriminuotas BK 153 straipsnyje ir 309 straipsnio 4 dalyje numatytas veikas. Nepaisant to, jis buvo nuteistas vadovaujantis vien nukentėjusiųjų D. V. ir S. L. parodymais. Kadangi pagrindinis įrodymų šaltinis byloje buvo nukentėjusiųjų parodymai, esminis klausimas byloje turėjo būti šių įrodymų patikimumas bei teisėtumas (BPK 20 straipsnis 1 dalis).
Remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies d punktu, BPK 44 straipsnio 5, 7 dalimis, Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika (pvz., EŽTT sprendimai bylose Unterpertingeris prieš Austriją, Delta prieš Prancūziją, Bocos-Cuesta prieš Nyderlandų Karalystę), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-242/2005), kasatorius tvirtina, kad kaltinamajam turi būti sudarytos tinkamos sąlygos bent vieną kartą bylos procese dalyvauti asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų), kurių parodymų pagrindu jis nuteisiamas, apklausoje, priešingu atveju, konstatuojami esminiai proceso pažeidimai. Tačiau šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu nepilnamečių D. V., S. L. ir A. P. 2009 m. balandžio 10 d. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją vyko šiurkščiai pažeidžiant BPK 186 straipsnyje nustatytą tvarką. Teismas visiškai patenkino (duomenys neskelbtini) darbuotojos raštą, kuriuo buvo prašoma vaikų apklausoje uždrausti dalyvauti įtariamajam G. G. ir jo gynėjui, nedaryti jokių įrašų – nei garso, nei vaizdo, bei organizavo vaikų apklausą ne tik kasatoriui, bet ir jo gynėjui už akių. Kasatorius pripažįsta, kad pagal BKP 186 straipsnį nepilnamečių asmenų apklausa gali vykti ir be įtariamojo, tačiau toks įtariamojo pašalinimas galimas vieninteliu atveju – jeigu yra pagrindas manyti ir yra duomenų, kad įtariamasis per apklausą gali daryti nepilnamečiui poveikį. Tačiau rašte, kuriuo buvo prašoma izoliuoti kasatorių, buvo nurodytas išgalvotas pagrindas, kad vaikai neva jo bijo, o šį prašymą pateikusi D. L. į posėdį neatvyko ir nieko nepaaiškino dėl pateikto prašymo. Be to, pagal BPK 186 straipsnio 4 dalį, nusprendus pašalinti iš apklausos įtariamąjį, privalomai turi būti daromas garso ir vaizdo įrašas, o įtariamajam bei kitiems proceso dalyviams turi būti sudaromos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos bei per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti apklausiamam asmeniui klausimus. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas atsisakė panaudoti bet kokias technines priemones ir taip padarė lemiamą klaidą renkant labai svarbius įrodymus byloje, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė. Vienašališką nepilnamečių apklausą buvo bandoma taisyti tuo, kad teisėjas pasiūlė nušalintam nuo apklausos įtariamojo gynėjui pateikti klausimus raštu, tačiau advokatui buvo suteiktos tik kelios minutės, o atliekant visų vaikų apklausą nė vienas klausimas tiesiogiai jį cituojant nebuvo užduotas. Taigi kasatorius ir jo gynėjas vėl buvo nušalinti nuo apklausų ir neturėjo jokios galimybės prisidėti prie tiesos nustatymo byloje.
Taip pat buvo pažeisti BPK 186 straipsnio 5 dalies reikalavimai, nes 2009 m. balandžio 10 d. vaikų apklausoje nedalyvavo nei valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, nei psichologas. Į apklausą nebuvo kviečiamas Utenos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojas, o jį pagal BPK 186 straipsnio 5 dalį galėjo pakeisti tik kvalifikuotas psichologas, dalyvaujantis byloje kaip specialistas BPK 180 straipsnyje nustatytais pagrindais. Nepilnamečių apklausose vaiko teisių apsaugos institucijos atstovą pakeitė A. M., dirbanti ne Savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriuje, o (duomenys neskelbtini) ugdymo centre ir neturinti nieko bendro su psichologo profesija (ji yra tik baigusi kursus „Seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus“). Kadangi pagal BPK 186 straipsnio 5 dalį vaiko apklausoje turi dalyvauti jo atstovas, šias pareigas atliko apklausoje dalyvavusi I. J., kuri yra (duomenys neskelbtini) darbuotoja. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apklausa buvo atlikta nedelsiant, todėl nebuvo jokios galimybės ir prasmės pateikti skundą dėl to.
Kasatorius taip pat teigia, kad prokurorui buvo pateiktas prašymas susipažinti su nepilnamečių apklausų (kuriose turėjo teisę dalyvauti kasatorius ir jo gynėjas) protokolais, tačiau šie buvo pateikti susipažinti tik po trijų savaičių ir tik jų išrašai, kuriuose daugiau nei pusė apklausų protokolų tekstų buvo ištrinta. Apeliacinio teismo išvada, kad iš karto po vaikų apklausos įtariamajam ir jo gynėjui buvo pateikti apklausų protokolų išrašai, yra klaidinga.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jam buvo sudarytos visos galimybės dalyvauti nagrinėjant jo bylą pirmosios instancijos teisme. Pirmojo teisiamojo posėdžio metu (2010 m. gegužės 4 d.), atvykus į posėdį visiems nukentėjusiems, kasatorius iš karto buvo nušalintas nuo proceso. Visi nukentėjusieji vaikai buvo su atstovais, tačiau parodymus teismui davė būdami kartu, girdėdami vieni kitų paaiškinimus ir garsiai vieni kitus taisydami, be to, painiojosi, tačiau teismas juos visus apklausė kartu. Per antrąjį posėdį (2010 m. gegužės 11 d.) teismas leido suformuluoti klausimus raštu ir pateikti juos vaikams. Šiame posėdyje kasatoriaus gynėjas pateikė teismui labai svarbų prašymą apklausti vaikus po vieną. Teismui atmetus šį prašymą, parodymai buvo duoti netinkamai.
Atsižvelgdamas į BPK 246 straipsnio 1 dalies ir 247 straipsnio nuostatas, kasatorius teigia, kad nėra galimybės bylą nagrinėti kaltinamajam nedalyvaujant teisiamajame posėdyje. Tačiau šioje byloje visi teisiamieji posėdžiai vyko kasatoriui už akių, o 2010 m. gegužės 11 d. ir liepos 1 d. posėdžių protokoluose nurodyta priežastis, kodėl byla buvo nagrinėjama be kaltinamojo – ,,neatvyko kaltinamasis G. G. – jam apie teismo posėdį pranešta tinkamai“. Kasatorius mano, kad teismui nesilaikant BPK 246 ir 247 straipsniuose nustatytų reikalavimų, buvo šiukščiai pažeistos jo teisės. Visas bylos nagrinėjimas vyko jam už akių.
Be to, kasatorius tvirtina, kad neteisėtai ir be jokio pagrindo suvaržius jo gynėjo teises, buvo šiurkščiai pažeista jo konstitucinė teisė į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis) bei svarbūs BPK principai. Byloje nebuvo sudaroma pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (ypač per 2009 m. balandžio 10 d. vykusią apklausą), dėl suvaržymų gynėjo pagalba negalėjo būti efektyvi, pastovus ir nuolatinis kasatoriaus nušalinimas nuo proceso lėmė jo teisių suvaržymą.
Toliau kasatorius ginčija teismų sprendimus dėl neatitikties BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Jo nuomone, pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų parodymais; šių asmenų parodymais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamoje byloje kitų patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus kaltę padarius jam inkriminuotas veikas, nėra.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepašalino neaiškumų nukentėjusiųjų parodymuose. Vertinant surinktus įrodymus buvo pažeistas BPK 20 straipsnis. Teismas pripažino, kad kasatorius pirtyje priekabiavo prie D. V., mėgino numauti jai marškinėlius ir kelnaites, savo rankomis glostė jos kūną. Be to, byloje nustatyta, kad kasatorius negalėjo iki galo atlikti tvirkinimo veiksmų, nes nukentėjusioji pakvietė į pagalbą A. P. Tačiau liudytojas A. P. paneigė nukentėjusios D. V. versiją ir patvirtino, kad D. V. nekvietė jo į pagalbą, jokio pagalbos šauksmo nebuvo, jis nematė paties priekabiavimo fakto, t. y. kad kasatorius būtų glostęs ar lietęs mergaitę arba mėginęs numauti jai kelnaites. Taigi visą laiką kartu buvęs A. P. nepatvirtino nukentėjusios D. V. parodymų. Dėl to byloje nėra patikimų įrodymų, kad prieš nukentėjusiąją D. V. būtų buvę atlikti tvirkinamieji veiksmai, numatyti BK 153 straipsnyje.
Taip pat, kasatoriaus nuomone, jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 309 straipsnio 4 dalį už pornografinio turinio dalykų (filmo) demonstravimą nukentėjusiosioms D. V. ir S. L. Pagal BK 309 straipsnį asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu atlieka veiksmus, būtinus pornografinės medžiagos demonstravimui kitam asmeniui. Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje (pastato antrojo aukšto kambaryje) kasatoriaus kompiuteris buvo įjungtas; juo, nesant šalia kasatoriaus, nuolatos naudojosi abi nukentėjusiosios – tiek D. V., tiek D. L. Tačiau byloje nebuvo aiškinamasi, kokio turinio dalykus mergaitės pačios žiūrėjo per šį kompiuterį. A. P. paneigė tai, kad kasatorius rodė jiems pornografinio turinio filmą. Taigi tiesioginis liudytojas A. P., visą laiką buvęs kartu su mergaitėmis, nepatvirtino jų parodymų. Kasatorius pagal BK 309 straipsnio 4 dalį buvo nuteistas remiantis vien tik nukentėjusiųjų parodymais.
Be to, kasatorius mano, kad vaikų psichiatrijos–psichologijos ekspertizės buvo atliktos nekokybiškai, jose nėra atsakymų į svarbiausius klausimus. Detalius argumentus dėl to kasatorius išdėstė savo apeliaciniame skunde (9 ir 10 psl.).
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo G. G. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kasatorius skunde iš esmės atkartoja savo apeliacinio skundo motyvus, tačiau nepateikia jokių naujų argumentų, kodėl nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kuriais jo analogiški argumentai jau buvo atmesti. Vien nurodymas, kad apeliacinis teismas neįsigilino į bylos esmę ir neišsklaidė apelianto abejonių, neduoda pagrindo teigti, jog apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas netinkamai.
Taip pat prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo suvaržyta kasatoriaus teisė užduoti klausimus nepilnamečiams nukentėjusiesiems.
BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostatos suteikia teisę teisėjui, siekiančiam užtikrinti, jog nepilnamečiui nebūtų daromas neleistinas poveikis, priimti nutartį uždrausti įtariamajam ir jo gynėjui tiesiogiai dalyvauti apklausoje. Ribojant įtariamojo ir jo gynėjo teisę tiesiogiai dalyvauti apklausoje, jie turi teisę ne tiesiogiai, o per teisėją pateikti apklausiamam asmeniui klausimus. Be to, net ir dalyvaujant teismo posėdyje, pagal BPK 275 straipsnio 5 dalį draudžiama proceso dalyviams tiesiogiai užduoti klausimus apklausiamam nepilnamečiui, o tai daroma per teisėją arba nepilnamečio atstovą. Šios bylos medžiaga patvirtina, kad 2009 m. balandžio 10 d. pirmosios nukentėjusiųjų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją pradžioje, sprendžiant klausimą dėl įtariamojo ir jo gynėjo pašalinimo iš posėdžių salės, gynėjas raštu pateikė klausimus nukentėjusiesiems dar iki apklausos pradžios. Taigi, nors G. G. ir jo gynėjui neleista dalyvauti nukentėjusiųjų apklausoje, tačiau jiems buvo užtikrinta teisė pateikti klausimus nukentėjusiesiems ir jie šia teise pasinaudojo raštu išdėstydami klausimus, kuriuos teismas apklausų metu uždavė nukentėjusiesiems. Be to, teismui 2009 m. balandžio 10 d. posėdyje priėmus nutartį nukentėjusiųjų apklausos laikui pašalinti iš salės įtariamąjį ir jo gynėją, nedaryti garso bei vaizdo įrašų, nei G. G., nei jo gynėjas šios nutarties neskundė.
Prokuroro manymu, kasatoriaus teiginiai, kad advokatui dėl laiko stokos buvo sudėtinga suformuluoti klausimus nepilnamečiams, yra deklaratyvūs. Apklausą vykdantis teisėjas turi teisę performuluoti nukentėjusiajam pateiktus klausimus, todėl ši aplinkybė, priešingai nei teigiama skunde, nuteistojo teisių nesuvaržė. Duomenų, kad gynėjo pateiktų klausimų prasmė būtų iškraipyta, byloje nėra. Taip pat nepagrįsti skundo argumentai dėl apklausose dalyvavusių nukentėjusiųjų atstovų kompetencijos, nes A. J. yra psichologė, o A. M. – socialinė pedagogė, besispecializuojanti teikti pagalbą vaikams, patyrusiems seksualinį smurtą. Taip pat, pasibaigus apklausai, G. G. ir jo gynėjui buvo pateikti visų nukentėjusiųjų apklausų protokolų išrašai, kuriuose, priešingai nei nurodoma skunde, užfiksuotos esminės nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės.
Taigi prokuroras daro išvadą, kad nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausos ikiteisminio tyrimo metu vyko iš esmės laikantis BPK 186 straipsnyje nustatytos šio tyrimo veiksmo tvarkos, todėl skundo argumentai dėl šių apklausų neleistinumo ir gautų parodymų nepatikimumo atmestini. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad, keldami apklausos procesinės tvarkos pažeidimo klausimus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje kasatorius ir jo gynėjas nepageidavo atlikti įrodymų tyrimo, o tai, prokuroro nuomone, rodo, jog kasatorius, dėstydamas teorinius samprotavimus, kaip teismas turėjo apklausti nukentėjusiuosius ir užtikrinti įtariamojo teises, pats abejoja savo motyvų pagrįstumu.
Prokuroro teigimu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme taip pat nebuvo ribojama nuteistojo teisė užduoti klausimus nukentėjusiesiems. Kaip matyti iš teismo posėdžių protokolo, nors G. G. ir buvo pašalintas nukentėjusiųjų apklausos laikui iš posėdžių salės, jam buvo suteikta galimybė užduoti klausimus ir į juos buvo gauti atsakymai. Nukentėjusieji apklausti būnant kitiems nukentėjusiesiems posėdžių salėje, tačiau protokole nėra jokių duomenų, kad vienam asmeniui duodant parodymus, replikuotų kiti. Pastabų dėl posėdžio protokolo nei kasatorius, nei jo gynėjas nepateikė. Taigi G. G. galimybės tiesiogiai apklausti nepilnamečius nukentėjusiuosius laikinas apribojimas buvo nulemtas būtinybės apsaugoti nepilnamečių nukentėjusiųjų interesus, tačiau teismo posėdžiuose kasatoriui buvo suteiktos visos BPK numatytos galimybės tikrinti nukentėjusiųjų parodymų patikimumą. Todėl šių apklausų metu gauti parodymai atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus, o teismai jais pagrįstai rėmėsi, darydami išvadas dėl G. G. kaltės.
Atsiliepime taip pat teigiama, kad dalis kasacinio skundo skiriama nukentėjusiųjų parodymų turinio analizei, teigiant, kad šie parodymai prieštaringi, be to, keliamos versijos apie nukentėjusiųjų tariamą aktyvų domėjimąsi seksualiniais klausimais, kad nukentėjusiosios pačios, be G. G. pagalbos, galėjo kompiuteryje žiūrėti pornografinio turinio vaizdus ir pan. Prokuroro nuomone, šie skundo teiginiai susiję vien su žemesnės instancijos teismų nuosprendžiuose atliktu įrodymų vertinimu ir nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, juolab kad kasatorius nenurodo jokių naujų motyvų, kurie nebuvo išdėstyti jau išnagrinėtame apeliaciniame skunde.
Nuteistojo G. G. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 186, 246 ir 247 straipsnių taikymo bei įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo, leistinumo reikalavimų bei juos vertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
Įrodymų leistinumo kriterijus apibrėžtas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tai reiškia, kad, spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenys pripažintini įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams, ir nustatyti, ar juos patvirtina kiti bylos duomenys.
Teismų praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurie gauti pažeidžiant BPK nuostatas ir teismui kyla abejonių dėl duomenų patikimumo ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos išvadų 3.6.2, 3.6.2.2 punktai).
Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos nepilnamečio liudytojo (nukentėjusiojo), kurio interesai turi būti apsaugoti dėl jo nepilnametystės, apklausos procesas reglamentuotas BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalyse bei 186 straipsnyje. Pagal BPK 186 straipsnio 3 dalį, jei jaunesniam kaip aštuoniolikos metų liudytojui ar nukentėjusiajam įtariamasis gali daryti poveikį, ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi įtariamajam apklausoje dalyvauti neleidžia; prokuroras apie ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtą nutartį neleisti dalyvauti apklausoje įtariamąjį ir jo gynėją informuoja įteikdamas šios nutarties nuorašą. Vadovaujantis BPK 186 straipsnio 4 dalimi, jaunesnio kaip aštuoniolikos metų liudytojo ar nukentėjusiojo apsaugos interesais ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams, išskyrus valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovą arba psichologą, gali būti neleista dalyvauti patalpoje, kurioje atliekama apklausa; tokiu atveju privalomai turi būti daromas garso ir vaizdo įrašas, o įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams turi būti sudaromos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos bei per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, o jeigu neįmanoma įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams sudaryti sąlygų stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos, apklausa atliekama įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams nedalyvaujant; tokios apklausos metu padarytas garso ir vaizdo įrašas tuoj po apklausos parodomas įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams, kurie per ikiteisminio tyrimo teisėją turi teisę užduoti apklausiamam asmeniui klausimus.
Bylos duomenimis, prieš apklausdamas nepilnamečius nukentėjusiuosius D. V., S. L. ir A. P., ikiteisminio tyrimo teisėjas 2009 m. balandžio 10 d. priėmė nutartį neleisti įtariamajam G. G. ir jo gynėjui R. Tijūnėliui dalyvauti nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausose. Ši nutartis priimta patenkinus nepilnamečių nukentėjusiųjų įstatyminės atstovės D. L. 2009 m. balandžio 10 d. prašymą uždrausti įtariamajam ir jo gynėjui dalyvauti vaikų apklausose, nes jie bijo įtariamojo ir atsisako duoti parodymus šiems proceso dalyviams dalyvaujant. Taigi priimdamas tokią nutartį teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad nukentėjusiųjų įstatyminės atstovės D. L. 2009 m. balandžio 10 d. prašyme nurodyta aplinkybė, jog nepilnamečiai nukentėjusieji bijo įtariamojo, buvo išgalvota. To nepatvirtina bylos duomenys. Priešingai, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pobūdį, susijusį su asmens seksualinio apsisprendimo laisve ir neliečiamybe, į tai, kad nukentėjusieji buvo nepilnamečiai (du iš jų – mažamečiai), teismas turėjo pagrindą tikėti nukentėjusiųjų įstatyminės atstovės prašyme nurodytomis aplinkybėmis ir siekti nepilnamečių saugumo apklausų metu užtikrinimo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad gynyba neskundė šios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo įstatymų nustatyta tvarka. Tai, kad nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė D. L. neatvyko į jos atstovaujamųjų apklausą, nėra įstatymo pažeidimas, nes ji tokią teisę turėjo (BPK 186 straipsnio 5 dalis), ir tai nepatvirtina skundo teiginio dėl išgalvoto pagrindo neleisti kasatoriui dalyvauti nepilnamečių apklausose buvimo.
Kita vertus, kasaciniame skunde nurodoma, kad 2009 m. balandžio 10 d. nepilnamečių nukentėjusiųjų D. V., S. L. ir A. P. apklausa vyko nesilaikant BPK 186 straipsnio reikalavimų. Pagal BPK 186 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi neleidus įtariamajam (ar kitiems proceso dalyviams) dalyvauti nepilnamečio liudytojo (nukentėjusiojo) apklausoje, privalomai turi būti daromas garso ir vaizdo įrašas, kuris tuoj po apklausos parodomas įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams, kurie per ikiteisminio tyrimo teisėją turi teisę užduoti apklausiamam asmeniui klausimus. Kaip teisingai nurodo kasatorius, toks garso ir vaizdo įrašas nagrinėjamu atveju nebuvo daromas, taigi apklausa buvo atliekama nesilaikant BPK 186 straipsnio 4 dalyje nustatyto reikalavimo. Teismas pažeidė BPK 186 straipsnio 4 dalies nuostatas, tačiau kolegija šio pažeidimo nevertina kaip esminio BPK pažeidimo, kuris turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ar dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir priimtas neteisėtas nuosprendis. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas (priimtas protokoline nutartimi) nepilnamečių apklausų metu nedaryti vaizdo ir garso įrašo buvo priimtas ne teisėjo iniciatyva, o atsižvelgiant į nukentėjusiųjų įstatyminės atstovės prašymą nedaryti garso ir vaizdo įrašo, nes nukentėjusieji kategoriškai atsisako duoti parodymus jį darant. Be to, nėra pagrindo laikyti, kad, apklausų metu nepadarius garso ir vaizdo įrašo, kilo abejonių dėl gautų duomenų patikimumo ar buvo iš esmės suvaržytos nuteistojo teisės. Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodyti asmenys buvo apklausti ir teisme. Taigi teismas patikrino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nerado juose prieštaravimų.
Taip pat kasatorius įgyvendino savo teisę užduoti klausimus proceso dalyviams tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Prieš nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausą ikiteisminio tyrimo teisėjui pasiūlius pateikti apklausiamiems asmenims pageidaujamus užduoti klausimus, G. G. bei jo gynėjas klausimus suformulavo ir vėliau šie apklausų metu per teisėją buvo užduoti nukentėjusiesiems. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktų nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausų protokolų išrašai buvo pateikti G. G. ir jo gynėjui 2009 m. balandžio 28 d., t. y. praėjus kelioms dienoms po to, kai nepilnamečių apklausų protokolai buvo pasirašyti visų apklausoje dalyvavusių proceso dalyvių (2009 m. balandžio 23 d.). G. G. ir jo gynėjui buvo pateikti ne visi nepilnamečių apklausų protokoluose užfiksuoti jų parodymai, o tik jų išrašai tam, kad nebūtų pakenkta ikiteisminio tyrimo sėkmei, nes byloje tuo metu nebuvo atlikti visi būtini tyrimo veiksmai. Prasidėjus teisminiam bylos nagrinėjimui teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog kaltinamojo dalyvavimas kliudys nukentėjusiesiems duoti teisingus parodymus (BPK 274 straipsnis), priėmė protokolinę nutartį laikinai pašalinti G. G. iš posėdžio salės, tačiau posėdyje liko dalyvauti jo gynėjas. Teisėjui apklausus nepilnamečius nukentėjusiuosius, proceso dalyviams buvo sudarytos galimybės kitam teismo posėdžiui paruošti klausimus nukentėjusiesiems. Gynėjas klausimus suformulavo (kasatorius jų neturėjo) ir šie per teisėją buvo užduoti nukentėjusiesiems, be to, gynėjas šiame teismo posėdyje (2010 m. liepos 1 d.) turėjo papildomų klausimų ir juos tiesiogiai pateikė nukentėjusiesiems. Kitame teismo posėdyje (2010 m. rugsėjo 23 d.) G. G. dalyvavo, o paklaustas teisėjo, atsakė, kad iš esmės žino, ką vaikai kalba, jų parodymus sužinojo iš savo gynėjo, taip pat šiame teismo posėdyje jis susipažino su teisiamųjų posėdžių, kuriuose nedalyvavo dėl laikino pašalinimo iš posėdžio salės, protokolais. Susipažinęs su protokolais, nuteistasis klausimų nukentėjusiesiems neturėjo. Be to, po kaltinamojo paskutinio žodžio buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir dar kartą papildomai apklausti nukentėjusieji. Šio posėdžio metu (2011 m. vasario 3 d.) klausimus nukentėjusiesiems nuotoliniu būdu pateikė ir pats nuteistasis G. G. Taigi visos šios aplinkybės patvirtina tai, kad kaltinamajam įstatymų garantuotos teisės, įtvirtintos BPK 44 straipsnio 7 dalyje ir kartu Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, nebuvo atimtos ar kitaip iš esmės suvaržytos, nes nuteistasis G. G. turėjo tinkamas ir pakankamas galimybes apklausti nukentėjusiuosius tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu bei ginčyti nukentėjusiųjų parodymų, kurie turėjo lemiamą reikšmę priimant apkaltinamąjį nuosprendį, patikimumą. Išdėstytos aplinkybės taip pat leidžia konstatuoti, kad nebuvo pažeistos ir kitos nusikalstamos veikos padarymu kaltinamojo asmens gynybos teisės.
Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad buvo pažeisti BPK 186 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Pagal BPK 186 straipsnio 5 dalį proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į jaunesnių kaip aštuoniolikos metų liudytojo arba nukentėjusiojo apklausą privalo būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Taigi pagal šią įstatymo normą valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo arba psichologo dalyvavimas nepilnamečio apklausoje nėra privalomas (jis privalomas esant įstatyme nurodytų proceso dalyvių iniciatyvai). Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktose nepilnamečių apklausose vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas nedalyvavo, tačiau dalyvavo I. J., dirbanti (duomenys neskelbtini) psichologe, bei socialinė pedagogė A. M., išklausiusi darbuotojų, dirbančių su tėvų globos netekusiais vaikais ir socialinės rizikos šeimomis, programą „Seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus“, kurios padėjo apklausti nepilnamečius. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, I. J. nepilnamečių apklausų metu nebuvo jų įstatyminė atstovė; šias pareigas tuo metu vykdė D. L. Jaunesnio kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiojo apklausoje jo atstovo dalyvavimas nėra būtinas (BPK 186 straipsnio 5 dalis). Taigi darytina išvada, kad BPK 186 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
Kasatorius teigia, kad buvo pažeisti BPK 246 ir 247 straipsnių reikalavimai. Pagal šias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas byla pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjama dalyvaujant kaltinamajam – jam privaloma atvykti į teismo posėdį. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad nuteistasis G. G. nedalyvavo 2010 m. gegužės 11 d. ir liepos 1 d. teismo posėdžiuose (jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka). Tačiau šiuo atveju bylos nagrinėjimas, nedalyvaujant kaltinamajam, nelaikytinas BPK 246 ir 247 straipsnių pažeidimu, nes G. G. neatvyko ir nedalyvavo tik tų teismo posėdžių metu, kai po pertraukos (tęsiant bylos nagrinėjimą) teisme buvo atliekamos nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausos, o G. G. protokoline teismo nutartimi buvo laikinai pašalintas iš posėdžių salės, t. y. neturėjo teisės dalyvauti teismo posėdyje. Taigi G. G. neatvykimas į teismą ir bylos nagrinėjimas be jo neturėjo įtakos teismo posėdžio teisėtumui.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su kasatoriumi dėl to, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo padarytas pažeidimas teismui atmetus jo gynėjo prašymą apklausti nukentėjusiuosius po vieną. Nukentėjusysis turi teisę dalyvauti bylą nagrinėjant teisme (BPK 28 straipsnio 2 dalis), o baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės pašalinti nukentėjusįjį iš posėdžių salės, atliekant kitų nukentėjusiųjų apklausas ar vykdant kitus proceso veiksmus. Taigi, atmesdamas nuteistojo gynėjo prašymą apklausti nukentėjusiuosius atskirai, teismas jokių procesinių pažeidimų nepadarė.
Kasaciniame skunde G. G. nesutinka ir su byloje ištirtų įrodymų (nukentėjusiųjų parodymų, teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės aktų, kt. duomenų) vertinimu bei teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų), kasatorius iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs apeliaciniame skunde ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nustatė tam tikrų įrodymų vertinimo klaidų ir nuosprendyje išdėstė naujas išvadas, kurių pagrindu sumažino kasatoriui inkriminuotų veikų, kvalifikuotų pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį, apimtį. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra motyvuotos. Jos padarytos atsižvelgiant ir į nuteistąjį teisinančius A. P. parodymus, kuriuos kasatorius akcentuoja kasaciniame skunde, tačiau dar kartą į juos atsižvelgti ir kitaip vertinti bylos duomenų visumą bei abejoti teismų išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat pasisakyta dėl teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės aktų patikimumo ir įrodomosios reikšmės kitų bylos duomenų kontekste. Taigi, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimo grindžiami netinkama šios įstatymo normos interpretacija. BPK 301 straipsnio 2 dalies norma draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai, tačiau ši norma nedraudžia grįsti nuosprendžio vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje G. G. kaltė bei dalyvavimas padarius BK 153 straipsnyje ir 309 straipsnio 4 dalyje numatytas veikas pagrįsta ne vien tik nukentėjusiųjų D. V., S. L. ir A. P. parodymais, bet ir kitais juos patvirtinančiais įrodymais.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti teismų sprendimų dalis dėl G. G. nuteisimo pagal BK 153 straipsnį bei 309 straipsnio 4 dalį ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Valerijus Čiučiulka
Vytautas Piesliakas